[Starkas Erikas Ramsay]

Tema: Lipšniosios gelsvės ir jų priežiūra.

  Ši žiema buvo neįprasta šaltai Škotijos salai. Nebuvo būdingų šioms vietovėms pūgų ir nerėgėtos drėgmės. Vietoj to laikėsi nedidelis 10 laipsnių šaltukas, minkšto sniego pūsnys siekė kelius, o dienus metu visai dažnai saulė išlįsdavo iš už kampo. Sakytumei, tobulas žiemos oras.
  Augalams toks šaltis dažniausiai nebūdavo kenksmingas. Prie jautresnių Starkitas buvo padėjęs šildykles ar šildomąsias lempas, tačiau didžioji dalis jo prižiūrimų augalų puikiausiai tvarkėsi ir be to.
  Pamoka prasidėjo iškart po pietų, pats profesorius buvo aptingęs po sotaus valgio, tačiau neleido sau to parodyti. Juolabiau, kad jų laukė  nemenkas darbelis. Tiesą pasakius, herbologas net truputį abejojo, ar spės per pamokai skirtą laiką. Gal reikės likti kokiam pusvalandžiui ir po varpo: beliko tikėtis, jog po jo dėstomo dalyko šiandien mokiniai užsiėmimų nebeturės.
  – Sveiki, – pasisveikino dar aidint varpui, – Laiko daug neturime, tad iškart einu prie reikalo, tikiuosi, nereikės kartoti du kartus, – įtariai nužvelgė susirinkusius šiltnamyje moksleivius, – šiandien turėsiu jums tris nedideles užduotis, tačiau siūlyčiau netempti laiko su jų atlikimu. Žinoma, jei nenorit likti po pamokos, man tas pats, – abejingai gūžtelėjo, tarsi parodydamas, kad visas pasaulio laikas jam priklauso, – Mūsų lipšniosios gelsvės pražydo.
  Minėtosios gėlės jau stovėjo ant ilgo, platoko stalo vidury šiltnamio. Tai buvo niekuo neišsiskiriančios gelytės su dideliu ramunės tipo žiedu ir begale smulkučių lapelių. Augalai tūpėjo loviuose po 5 vienetus ir neatrodė, kam jiem būtų pakankamai vietos.
  – Kaip turbūt žinot, gelsvės pasižymi ypatingomis gydomomis savybėmis, be to, sukramtyti lapai padeda išvengti nudegimų. Toks vaistas mūsų ligoninėj yra nepamainomas, tad metas juo pasirūpinti. Pirmas žingsnis: persodinti lipšniąsias gelsves. Kiekviena iš jų turi sėdėti atskirame vazone. Vazonai lentynose šiltnamio gale, kur visos kitos priemonės jau turit žinot.


---
Bus trys užduotys, paskelbtos kas 3-4 dienas. Kiekvieną užduotį turite atlikti iki atsirandant kitai, jei prisijungiate vėliau, rašote tarsi būtumėte nuo pat pradžių.
Kiekvienai užduočiai atlikti reikia 1 ilgesnio (1200+ simbolių) arba 2 trumpesnių postų.
Pirmame etape persodinate gėles iš ilgų lovių į pavienius vazonus.
Laiko turite iki penktadienio vakaro (~20 val.)
Sėkmės!

[Mayra Llewellyn]

 Žiema. Sniego buvo šiek tiek pabarstyta, bet Mayrai atrodė, kad per mažai, ir ji jau pradėjo ilgėtis pusės metro storio pusnų, kuriose taip smagiai pradingdavo pirmakursiai. Prisiminusi, kaip ją paveikė praeita herbologijos pamoka, Mayra, tikėdamasi vėl atrasti savo sielos ramybę, nukulniavo šiltnamių link.
 Mokytojas skubėjo. Darbo bus daug, o daug darbo ir buvo tai, ko klastuolei reikėjo. Mergina viena iš pirmųjų šmurkštelėjo į šiltnamį, kuriame buvo šilčiau nei stoviniuojant lauke.
 Užsidėjusi pirštines ir nusižiūrėjusi lovelį su gėlytėmis, Mayra patraukė link šiltnamio galo, norėdama susirinkti priemones prieš ją užgriūnant pasimetusių mokinių lavinai. Penki, sunkūs, moliniai vazonai labai pavojingai siūbavo ir traškėjo Mayros rankose. Atsargiai statydama kojas, kad nepargriūtų veidu į molines šukes, klastuolė lėtai judėjo pasirinktos darbo vietos link. Koja stumtelėjusi ten stovėti užsimaniusį jaunesnį mokinį, mergina padėjo vazonus ant stalo ir lengviau atsikvėpė. Mokiniai jau grūdosi aplink dėžes ir, regis, jai pavyko įvykdyti pačią pavojingiausią užduotį lengviausiomis sąlygomis.
 Dar pasisukiojusi šiltnamyje, Mayra rado kastuvėlį ir laistytuvą. Kiek ji prisiminė, jos motina, persodinusi augalus, juos paliedavo, tad tai atrodė kaip pakankamai logiškas veiksmas, kad klastuolė bandytų jį atkartoti. Pasidėjus šalia mažą metalinį laistytuvą, sklidina vandens, mergina apsičiupinėjo, kad nepasiėmė žemių. Alkūnėmis pabaksnojusi kitus, Mayra rado puspilnį maišą ir nusitempė prie stalo. Visas tas tampymas ir tąsymas šiek tiek  merginą išvargino, bet prisiminusi, kad jų laukia daugiau užduočių, ji kibo į darbą.
 Į kiekvieną molinį vazoną pripylė žemių iš maišo. Nusprendusi, kad augalams tiek užteks, atsargiai juos vieną po kito, atskirdama kur kurio lapas ar šapas, ji su kastuvu atskyrė ir išėmė, sudėdama į vazonus. Subėrusi iš dabar jau beveik tuščio lovio likusias žemes aplink gėles, Mayra jas atsargiai paliejo. Vanduo pro vazonų dugną pradėjo varvėti ir ant stalo netrukus atsirado bala. Nusikeikusi, Mayra pagriebė netoliese buvusias lėkštes ir pakišo po vazonais. Toks veiksmas buvo šiek tiek pavėluotas, nes klastuolės uniformos apačia jau buvo šlapia, o ir ji pati stovėjo baloje. Bet darbą Mayra atliko, tad išsitraukusi lazdelę pradėjo džiovinti visur išsiliejusį vandenį.

[Daniela Kravitz]

Oras buvo šaltas. Sniego buvo nedaug, tačiau laikėsi nemenkas speigas, ir tas Danielai nepatiko. Kaskart papūtus vėjo gūsiui, klastuolės veide pasirodydavo nepasitenkinimo išraiška. Ji skubiai įžingsniavo į šiltnamį, kur ją prajuokino prie kai kurių augalų pastatytos šildyklės. Na, bent jau suteikia šilumos visai patalpai.
Kol mokytojas aiškino temą, Daniela trynė rankas po savo apsiaustu. Profesorius nurodė persodinti kažkokias gelsves, ir, tą išgirdusi, mergina sudejavo. Visų pirma, tai reiškė ištraukti delnus iš po šilto apsiausto klosčių. Visų antra, persodinimas visada baigdavosi žemėmis ir drakonų mėšlu aplipusiais rūbais.
Reikalingos gėlės buvo susodintos vazonuose po penkias. Daniela atsitraukusi stebėjo, kaip vyresnė klastuolė rankomis bandė pernešti sunkų nešinį. Tada, kai toji mergina pagaliau įsitaisė darbo vietoje, Kravitz šypsodamasi išsitraukė burtų lazdelę ir levitacijos kerais nugabeno penkias ramunę primenančias gėles ant stalo už kelių metrų.

[Liucija Andersson]

 Pusė metų jau prabėgo Hogvartse. Pilis per tą laiką pasidarė malonesnė ir artimesnė Liucijai, o atėjusi žiema priminė gimtinę. Ir tėvus. Žiema buvo liūdesio nuspalvintas metas ir švilpė sunkiai prisiversdavo išlipti iš lovos.
 Taip jau ir gavosi, kad Liucija, pusiau miegodama, klausėsi profesoriaus prie šiltnamių. Pasitaikius pirmai progai dingti nuo ją erzinančių bendramokslių, mergaitė ja pasinaudojo ir dabar stovėjo atokiausiame šiltnamio kampe. Nuo susigrūdusių mokinių šiluma dusino, tad mergaitei teko prasisagstyti apsiaustą. Užsidėjusi pirštines, ji stebėjo, kaip vieni mokiniai reikalingas priemones nešasi rankose, o kiti jas prisišaukia kerais. Liucija nenorėjo nieko nedaryti. Ji norėjo atsigulti ant stalo prie gėlyčių ir pamiegoti. Vildama kojas, švilpukė suvaikščiojo tuos kelis kartus, kol susinešė vazonus. Dėl kitų priemonių jai teko paklausinėti kitų mokinių jau patobulėjusia anglų kalba bei paklaidžioti, kol ją stumdė vyresnieji.
 Stebėdama, kaip kiti mokiniai jau įpusėja darbą, o ji tik dabar atsinešė kastuvėlį, Liucija jautėsi beviltiškai. Pažvelgusi į taip linksmai žydinčią gėlę, mergaitė atsargiai nuskynė jos žiedlapį ir įsidėjo į kišenę.
 Ir pagaliau ėmėsi darbo. Pirštinės prikrito žemių, veidas išsimurzino, bet gėlės pagaliau atskirtos stovėjo vazonuose. Liucijai vis tiek atrodė kažkas negerai. Apibėrusi gėles likusiomis žemėmis iš lovio, ji  šiek tiek paspaudė žemes žemyn, kad šios susiplotų. Augalėliai dabar atrodė šiek tiek geriau. Laukdama kitos užduoties, Liucija pritūpė ir virš stalo matėsi tik jos į kuodą surišti balti plaukai.

[Morisas Banoveris]

Morisas nei labai lėtai, nei greitai, kad maistas dabar gulintys pilve nesusikratytų ir neišsiveržtų pro tą pačią vietą pro kurią ir įėjo, be kitą ko dar buvo likę pakankamai laiko, kad spėtų nueiti iki šiltnamio ir dar liktų šiek tiek laiko iki pamokos pradžios. Nors lauke ir buvo pakankamai šaltą, kad būtų galima užsivilkti jau kažką šiltesnio, bet vaikinas vis dar vaikščiojo su paprastu taip sakant pavasariniu apsiaustu. Įėjęs vidun paskui save kiek galėdamas sandariau uždarė duris, kad šiluma esanti čia neišbėgtų į lauką palikdama vietos šalčiui nors viduje prie kai kurių augalų ir stovėjo šildyklės palaikydamos šilumą tiek augalams tiek kitiems esantiems šiltnamyje. Kadangi užduotys per pamoką turėjo būti trys tai šiek tiek pasunkino praktiką, bet ne tiek, kad tai galėtų padaryti tik keli mokiniai. Pirmoji užduotis buvo persodinti lipšniąsias gelsves iš lovio į atskirus vazonus. Kadangi nemaža dalis mokinių dabar grūdosi prie vazonų klastuolis kiek pavaikščiojęs susirinko įrankius kurių jo manymu reikėjo norint persodinti augalus. Tarp jų tarpo atsirado nedidelis kastuvėlis, laistytuvas su vandeniu ir kelios lėkštelės vandeniui surinkti, o dar kiek pavaikščiojęs rado nepilną paką žemių. Kai žmonių antplūdis prasiskirstė Morisas nuėjo iki vazonų ir pasiėmęs penkis iš lėto stengdamasis, kad nei vienas nenukristų ir nesudužtų ar kitaip nesusigadintų patraukė link savo vietos. Pirmiausia vazonus uždėjo ant jiems skirtų lėkštučių, o tada kiek galėdamas tiksliau kastuvėlio pagalba pripildė juos žemėmis nors šiek tiek ir išsipylė pro šoną, tada sudrėkino žemę ir padarė nedideles duobutes. Po viso šito buvo galima imtis darbo atskyrinėjant lapelius ir kotelius vieną nuo kito stengiantis nenuplėšti vienos ar kitos augalo dalies. Poto truputį kiek galėdamas atsargiau stengdamasis nenukirsti kokios nors šaknelės pakasė aplink augalus ir atsargiai juos iškėlė į paviršių, o tada po vieną dėdavo į duobutę, įpildavo dar šiek tiek žemių ir juos palaistydavo. Kai darbas buvo atliktas vaikinas šiek tiek apsitvarkė aplinkui palikdamas tuos pačius įrankius ant stalo dėl visą ko, kad poto vėl nereiktų eiti ir rankiotis juos.

[Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė]

Karen iš lėto beveik pilnu pilvu kuriame tikriausiai dar būtų atsiradę vietos vienam ar kitam saldumynui. Įėjus į šiltnamį ją pasitiko šilto oro srovė. Profesoriui pranešus, kad šiandien jų laukia trys užduotys mergina iš pradžių nustebo ir jau planavo eiti lauk, nes nelabai norėjosi kankintis su sunkiomis užduotimis, bet išgirdusi pirmąją užduotį patraukė link vazonėlių, bet jos nelaimei vos jai priėjusi prie jų juos ėmė atakuoti ir kiti mokiniai, tad pasiėmusi porą vazonėlių juos pasidėjo prie vieno iš lovių su augalais ir dar kartą grįžusi prie lentynų su vazonais pasiėmė likusius tris ir juos pasistatė prie pirmųjų dviejų. Kiek galėdama greičiau susirinko daiktus kurie atrodė tiktų augalų persodinimui. Nediduką ir kastuvėlį, grėbliuką, laistytuvą, lėkštutes kurių atrodė, kad nėra niekur, bet kiek pavaikščiojusi vis dėlto rado ir žemių paką dėl kurio atsidūrimo prie jos darbo vietos teko paplušėti. Susitačiusi lėkštutes ant jų uždėjo po vazonėlį ir tiesiai iš maišo ėmė pilti žemes, bet dar nespėjusi pilnai pripildyti pirmojo vazonėlio to pasigailėjo, nes didžioji dalis žemių buvo ant stalo, tad kiek kastuvėlio pagalba ėmė jas semti ir pilti į vazonėlius. Kai jie buvo pripildyti žemėmis jas ėmė purenti. Paimdama kastuvėlį jį besdavo į žemes, jas pakeldavo, apversdavo ir taip kartojo eidama ratu kol vėl pasiekė pradžią, tada apie vidurį padarė duobutę ir ten įpylė šiek tiek vandens taip ją sudrėkindama, o tada po truputį ėmė atskirdinėti vieno augalo lapelį ar šakelę nuo kito ir juos kiek galėdama atsargiau traukė iš žemės, dėjo į vazonėlį, užpilė žemėmis, palaistė ir taip kartojo kol visi augalai buvo atskiruose vazonėliuose. Kai pirmasis darbas buvo atliktas klastuolė apsitvarkė savo darbo vietą ir pasirėmusi į stalą ėmė laukti kitos užduoties.

[Daniela Kravitz]

Kadangi herbologija nebuvo stiprusis merginos dalykas, ji, nežiūrėdama į kitus zujančius ir skirtingai užduotį atliekančius mokinius, atsivertė vadovėlį ir suraukusi kaktą pabandė prisiminti augalo pavadinimą. Pagal gelsvės dalį turinyje susirado temą "Lipšniųjų gelsvių priežiūra šaltųjų metų laiku". Vadovėlyje buvo keli patarimai persodinant gelsves: palieti jas, kastuvėliu iškasti augalą su šaknimis ir dalimi žemių dėl prisitaikymo stokos ir įsodinti į naują vazoną su žemėmis iš žemutinės Melburno pakrantės. Giliai atsidususi trečiakursė kibo į darbą.
Augalėliai, ačiū Dievui, nebuvo slidūs ar vingrūs, jų truputėlį dygūs stiebeliai lengvai įsikabindavo į odines klastuolės pirštines. Jų šaknys taip pat gerai laikė drėgnas žemes, ir jų byrėjo mažiau nei paskutinį kartą merginai persodinant gėlę. Daniela buvo maloniai nustebusi, tačiau žinojo, kad džiaugtis per anksti.
Jos nuogąstavimai pasitvirtino - pasirodo, Melburno žemės buvo lipnios ir aitriai dvokiančios supuvusiais kiaušiniais. Ji suraukusi nosį taip, kad net paskaudo veidą, netvarkingai prikratė šių į vazoną ir skubiai pradėjo sodinti gelsves į naują buveinę. Kad tik greičiau pasibaigtų pamoka... Klastūnyno trečiakursė nekantravo nusiplauti juodą dirvą sau nuo drabužių ir netgi nuo veido. Atsitraukusi kaip galima toliau vazonėlių, ji purtė galvą įsitikinus, kad gero pažymio už šį jovalą negaus.

[Cristal Daunt]

Šaltas oro gūsis pasitikęs Cristal peržengus pilies durų slenkstį buvo labai nemalonus. Ji kaip visda buvo per plonai apsirengusi, dėl to žvarbus vėjas po truputį ėmė stingdyti jos visą kūną. Įžengus į šiltnamį jai nuotaiką pataisė šilto oro srovė.
Grifiukei nepatiko herbologijos pamokos, tai nebuvo jos stiprioji pusė, dėl to profesoriaus klausėsi atsainiai, o kai jis davė užduotį, Cristal jau buvo praleidusi daugiau nei pusę detalių, todėl turėjo suktis iš padėties. Išsigandusi, kad nespės atlikt užduoties ėmė karštligiškai vartyti vadovėlį ir žiūrėjo ką daro kiti šiltnamyje susirinkę mokiniai. Pastebėjusi kaip kiti mokiniai persodina gėles mergaitė kibo į darbą. Paskubomis susrinko įrankius: kastuvėlį, laistytuvą ir lėkštutę, skirtą pasidėti po vazonu. Nuėjusi prie vazonų grifiukė pabandė jį pakelti ir šis pasirodė visai nelengvas. Įtempusi visus rankų raumenis ji labai atsargiai po vieną, stengdamasi neišmesti, nusinešė vazonus prie savo darbo vietos. Už kelių metrų rado niekieno nenaudojamą pustuštį žemių maišą ir pasidėjo jį sau prie kojų. Ant vienos iš lėkštučių pasidėjo vazoną ir pabandė į jį pripilti žemių. Kaip ir reikėjo tikėtis, jos pasklido po visą stalą ir išsidrabstė ant grindų. Cristal kastuvėliu nukabino žemių perteklių nuo vazono viršaus ir sukratė jas atgal į maišą. Tada šiek tiek apšlakstė žemes vandeniu. Labai atsargiai ji pakasė aplink vieną gėlę ir pasistengė kuo švelniau ištraukti gelsvę iš lovio. Labai greitai ji suprato, kodėl jos buvo vadinamos lipšniosiomis. Gėlė buvo tarsi prilipusi prie Cristal odinių pirštinių, kol ši stengdamasi nesinervinti, bandė gražiai ją pasodinti į jau paruoštą vazoną. Šiaip ne taip atplėšusi gelsvę nuo savo rankos ji įdėjo gėlę į vazoną, pabarstė žemėmis ir pakartotinai užpylė vandens. Likusius keturis vazonus ji užpildė greičiau nei tikėjosi, nors savo darbu patenkinta nebuvo.

[Martin Grant]

Pirmosios žiemos dienos Martin'o visiškai neviliojo eiti į lauką bei bristi per sniegą, kurio kaip kiekvienais metais Hogvartse būdavo bent iki kelių. Todėl, užsidėjęs žieminę mantiją, švilpynės šaliką, šiltas žiemines pirštines ir neseniai pirktus žieminius batus švilpis su dideliais lūkesčiais pamokai patraukė link šiltnamių, kur turėjo vykti antroji herbologijos pamoka.
Vargais negalais atėjęs į šiltnaminį Martin'as buvo kaip nekeista beveik sausas, tačiau visas purtėjo iš šalčio. Išklausęs profesorių, jis nusiėmė savo žiemines pirštines ir pakeitė darbinėmis, kurias po praeito karto negalėjo pamiršti, o tada kaip visi mokiniai nuėjo į šiltnamio galą. Moliniai vazonai buvo pakankamai sunkūs, todėl švilpis iš dviejų sykių vos panešdamas molinius vazonus atsigabeno iki savo pasirinktos darbo vietos. Penki vazonai stovėjo ant darbo stalo, tačiau jų nepakako atlikti persodinimui, todėl švilpis pradėjo stebėti kitus mokinius ir ką jie nešasi.Pažiūrėsiu ir atkartosiu kokio nors mokinio veiksmus. Kaip sakė taip ir padarė, Martin'as stebėjo mokine iš klastūnyno ir atsinešė visus reikiamus daiktus iš ten kur ir kiti mokiniai nešė. Ant stalo ilgai nevargęs ir negalvojęs jis atsinešė: kastuvėlį žemėms kasti, vieną mažą metalinį laistytuvą sklidina vandens, lėkštutes padėti po vazonais ir, žinoma, žemių maišą, kuriame buvo pakankamai žemių užpildyti vazonus. Turėdamas visus reikiamus daiktus, švilpis sustatė penkias lėkštutes, o ant jų  molinius vazonus. Tada pasiėmė žemių maišą į rankas ir stengėsi jį pakelti bei pripilti vazonus lengvesniu būdu, tačiau jam nepakako jėgos atlikti tokį veiksmą, todėl pirmuosius tris vazonus pripildė kastuvėliu, beveik sklidinus žemių. Tingėdamas su kastuvėliu dėti žemes į kitus du vazonus, jis vėl pamėgino pakelti žemių maišą. Tačiau keliant maišą, jis netikėtai suplyšo ir visa likusi žemė maišė buvo ne vazonuose o ant žemės. Viskas gerai... Ramino save švilpis ir suprasdamas, kad tuoj prasidės antroji užduotis padidino tempą. Kitus du molinius vazonus pripildė kaip ir pirmuosius su kastuvėliu, tik žemes ėmė nuo žemės. Tada supureno visuose vazonuose žemes ir padarė mažas duobeles, kurias apšlakstė vandeniu. Po viso šito, jau buvo galima atskirti gėles iš lovio ir persodinti į pavienius vazonus. Jis labai atsargiai atskyrė mažus lipšniosios gelsvės lapus vieną nuo kito ir kastuvėlio pagalba išėmė gėlę iš lovio, ją įdėjo į vazoną ir apdengė žemėmis bei apliejo vandeniu. Likusius keturis vazonus švilpis užpildė gėlėmis taip pat kaip pirmąjį ir itin greitai, nes kaip tik spėjo viską padaryti iki mokytojo kitos užduoties...

[Starkas Erikas Ramsay]

  Kaip ir tikėjosi, su persodinimu mokiniai susitvarkė gana greitai. Aišku, neapsiėjo be triukšmo ir be purvo, tačiau toks jau tas įprastas darbas šiltnamiuose. Vien tik purvas, purvas ir dar kartą purvas. Dar kartais daug drėgmės, bet net ir tada be purvo neapsieinama. Net ir burtininkų pasaulyje, kur, atrodytų, viską galima atlikti vos keliais mostais.
  Na, herbologijoj dažniausiai tie mostai praversdavo tik besitvarkant.
  Starkas žinojo, kad kita dalis bus daug sunkesnė, reikalaus ne tik daugiau laiko, tačiau ir kruopštumo bei kantrybės. Todėl, vos sulakęs, kai paskutinė lipšnė atsidurs moliniam vazonėlyje, perėjo prie kitos užduoties.
  – Gerai. Dabar reikės lipšnes paskiepyti. Šie augalai yra labai pasiduodantys įvairioms ligoms bei kenkėjams, o mūsų užduotis – užtikrinti jų sveiką augimą. Tam pasiimkite po tris švirkštus. Nebijokite, jų adatos yra mikroskopinės ir žmogui tokia adata įsidurti yra tikrai sudėtinga. Priekyje rasite trys skirtingus flakonus. Mėlynasis skystis apsaugo lipšnes nuo ėdrių kenkėjų. Gelsvas paskiepys nuo lašalinių būdu pernešamų augalų ligų, o trečiasis eliksyras – žalsvas – užtikrins gėlėms apsaugą nuo tiesioginių saulės spindulių bei papildys jų šaknis vitaminais. Būtinai žiūrėkite, kad atitinkama tvarka ir suleistumėte vaistus: mėlynas, gelsvas ir žalsvas. Jei viskas aišku, galite pradėti.
  Matydamas mokinių veide sumišimą, dar pridūrė:
  – Kai jau švirkštai bus pripildyti vaistų, atsargiai palenkite gėles žiedą ir tiesiai po juo įdurkite. Švirkštas su augalo stiebu turi sudaryti 30 laipsnių kampą, vaistai yra leidžiami neskubant. Dar kartą. Mėlynas ir gelsvas, jie eis po gėles žiedu. Tik tada žalsvas: jį galite suleisti bet kurioje koto dalyje, pageidautina, kuo arčiau šaknų.


---
Vėl: vienas 1200+ simbolių postas arba du trumpesni.
Trečia užduotis bus paskelbta trečiadienio vakarą.

[Mayra Llewellyn]

 Mayros augalėliai, palieti ir gražiai persodinti, dailiai siūbavo nuo praeinančių mokinių sukeltų vėjo gūsių. Klastuolė, nenorėdama vargti ir brautis pro sukrutusius bendramokslius, lengvu lazdelės mostu ir Accio kerais susikvietė švirkštus ir flakonus. Apžiūrėjusi smulkius švirkštus, kurie priminė jai žiobariškas ligonines, mergina pajuto, kaip kažkas tarsi suspaudžia krūtinę. Keisti jausmai, atsirandantys iš niekur, juodaplaukei nebuvo naujiena. Dažniausiai tai reiškė, kad kita asmenybė turi baimę ar nerimą keliančių asociacijų su daiktu. Atsargiai paėmusi talpą, su mėlynu skysčiu ir smulkų švirkštą, Mayra turėjo giliai kelis kartus įkvėpti. Iki šiol ji nežinojo, kad turi švirkštų fobiją. Žiūrėdama, kaip šviesa lūžta melsvo skysčio pilname švirkšte, mergina atsargiai palenkė gėlės žiedą ir po juo įdūrė. Lėtai spausdama skystį į augalą, klastuolė juto, kaip daužosi jos širdis. Augalo badymas ją privertė jaustis labai nepatogiai. Tokiu pat principu suleidusi ir  gelsvąjį skystį, mergina padarė trumpą pertraukėlę, nors jai reikėjo taip pasirūpinti dar penkiais augalais. Ar augalai jaučia skausmą? Mayra to nežinojo ir dabar neturėjo nei noro, nei energijos į tai gilintis. Atsargiai rankoje laikydama švirkštą su žalsvu skysčiu, klastuolė nubraukė žemes aplink augalo kotą ir bandydama atitaikyti kampą, suleido skystį.
 Mayra ilgai užtruko, kol taip pasirūpino visais jos persodintais augalais. Užduotis vargino labiau ne fiziškai (nors rankas po to maudė), bet labiau psichologiškai, nes visą tą laiką mergina paniškai bijojo įsidurti adata. Baigusi darbą, klastuolė patraukė švirkštus iš savo regėjimo lauko ir pritūpusi pasidėjo galvą ant suolo, žiūrėdama į linksmai žydinčias gėlytes. Kaip joms gerai...

[Liucija Andersson]

 Mokytojui prakalbus, Liucija išlindo iš po suolo ir nusivalė žemes nuo uniformos skvernų. Apie skiepijimą mergaitė žinojo tik tiek, kad ją pačią vaikystėje skiepijo, bet ir tie prisiminimai jau buvo išblukę. Susiradusi švirkštus ir flakonus su skiepais, Liucija tvarkingai juos išsidėliojo. Gal man tas gėles pirmiau palieti? Pažiūrėjus, kad kitų mokinių vazonai arba skendo lėkštutėse, arba stovėjo balose ant stalų, Liucija pasiėmė laistytuvą, lėkštutes ir pabaigė persodinimą su paliejimu.
 Su švirkštais švilpė nelabai žinojo kaip elgtis. Truputėlį bijojo įsidurti, šiek tiek daugiau nerimavo, kad sužeis augalą. Pažiūrėjusi į gėles, kurios palietos atrodė gyvybingesnės, ir į švirkštą, kuris buvo pilnas melsvas skysčio, Liucija vis dar abejojo savo gebėjimu skiepyti augalus. Mergaitė nebuvo to gyvenime dariusi, tad abejonės vis graužė ją iš vidaus.
 Atsargiai pridėjusi adatą, kas jai atrodė trisdešimt laipsnių, po augalu žiedu, baltaplaukė stebėjo, kaip adata lėtai palenda po augalo audiniais. Po truputį leidžiamas melsvas skystis matėsi augalo gyslose ir kaip jis greitai išsinešioja.
 Suleidusi mėlynojo skysčio visiems savo augalėliams, Liucija pasiruošė švirkštus su gelsvuoju. Matydama, kad augalai iš karto nenudžiuvo ir nesutrupėjo, švilpukė labiau pasitikėjo savimi. Leisdama gelsvąjį skiepą jau nepastebėjo, kaip jis išsisklaido augalo audiniuose, kas padarė šią darbo dalį šiek tiek nuobodesnę, tad mergaitė pasiskubino ir suleido gelsvą skystį greičiau nei mėlynąjį. Gal nieko blogo nenutiks...
 Žalią mišinį suleisti augalams buvo žymiai lengviau nei praeitus du. Kotai buvo storesni, o ir rankoms buvo daugiau vietos manevruoti, kad pataikytų tą reikalingą trisdešimt laipsnių kampą.
 Pabaigusi skiepyti augalus, Liucija žinojo, kad po pamokos rankų nepakels.

[Daniela Kravitz]

Daniela savo purvinomis rankomis stengėsi neliesti drabužių (ir apskritai nieko aplink save). Profesorius pratęsė temą - dabar augalus reikėjo paskiepyti. Trečiakursė buvo girdėjusi šį terminą herbologijoje, tačiau jis jos nei domino, nei traukė.
Profesorius išdėstė skiepų tvarką ir klastuolė kelis sykius ją pakartojo mintyse. Nebūtų smagu sumaišyti. Dani, pasirinkusi stalą prie pat priekio (mat nenorėjo sumauti visko toli nuo mokytojo akių, krupštumu nepasižyminčiai mergaitei reikėjo kažkokios priežiūros), susirinko reikalingus daiktus: tris švirkštus ir nedidelius flakonus. Eliksyrai juose buvo beveik skaidrūs. Nepanašūs į maniškius nuodų ir vaistų pamokoje, - nurijo kartėlį Dani.
Ji gan lengvai pripildė švirkštus skysčių. Kaip elgtis su jais, merginai nebuvo naujiena, todėl nieko nelaukusi ji švelniai palenkė gėlytės galvutę ir įkišo švirkšto adatą prie pat žiedo. Tada pradėjo pamažu leisti mėlynąjį eliksyrą. Sparčiai susitvarkė ir su kitais dviem, o po to perėjo prie antros gelsvės.
Taip, šiai klastuolei tokios užduotys niekada nesiėjo sklandžiai: Daniela, neapskaičiavus jėgos ir atsumo, kairia alkūne pastūmė dar nepaskiepytą trečiąją gėlę ir šį, svyruodama lyg po stipraus vėjo pūstelėjimo, garsiai krito ant šaltų grindų.

[Torė Finitsis]

Trumpas sijonėlis tikrai nebuvo pritaikytas tokiems orams. Net ir pilyje su juo šalta. Aišku, pilyje torė tokiais apdarais nesidabina, bet štai šiltnamiuose visada atsiranda proga pasipuošti. Torė visada pasiekdavo savo tikslus ir buvo visiškai įsitikinusi, kad ir šį kartą viskas eis pagal jos planą. Nemenkai užsispyrusi mergiotė.
Persodinusi gelsves, varnė patraukė link švirkštų ir keistų spalvų skysčių. Eidama klubais siūbavo kiek labiau nei įprastai, na, ne specialiai, o tiesiog atsitiktinai taip išėjo. Švirkštai nebekėlė mergaičiukei jokios nuostabos, kol kiti nedrąsiai juos vartė rankose. Ne kartą matė kaip su jais elgtis, Herondeilas, velnio vaikas, parodė. Bet daugiau Torė taip nesielgia, na, jau kurį laiką. Tik kartais miške jie susitinka praleisti nuobodžių popiečių ar vakarų.
Šešiolikmetė pritraukė vieną švirkštą mėlynojo eliksyro ir, atsargiai palenkė žiedą ir neskubėdama suleido skystį į augalą. Visai kaip liepė Starkas. Taip, dar keturiais mėlynaisiais švirkštais, Torė paskiepijo dar keturias gelsves. Atsargiai padėjo švirkštą į šalį ir paėmė sekantį. Atėjo eilė gelsvam. Šešiolikmetė vėl palenkė žiedą, įsitikino, kad adatos ir augalo kampas apie trisdešimt laipsnių ir atsargiai suleido skystį. Tą patį pakartojo ir su kitais keturiais augalais. Jai jau pradėjo darytis kiek nuobodu. Plius, nebuvo laiko paspoksoti į profesorių. Galiausiai, rankose atsidūrė trečiasis švirkštas su žalsvu skysčiu, mergaitė jį suleido kotelio apačioje, kuo arčiau šaknų. Pagaliau,- atsiduso Torė nuleisdama rankas.

[Morisas Banoveris]

Profesoriui pradėjus aiškinti ką reikės daryti Morisas bandė kiek galėdamas gaudyti žodžius, kad bent kažkiek suprastų apie ką čia eina kalba, ir nors tai neatrodė kaip sunkus darbas, bet manė, kad taip tik atrodo. Visvien, kad ir skiepijant žmones tai yra sunkus darbas, nes maži vaikai dažniausiai muistosi, rėkia, bet vistiek gydytojams pavyksta juos paskiepyti be jokių nereikalingų įbrėžimų ar skylučių. Susiradęs ir pasiėmęs tris švirkštus vaikinas patraukė prie flakonų. Be didelių vargų grižęs į darbo vietą viską atsargiai paguldė ant stalo, o tada atidaręs vieną iš jų pasiėmė švirkštą į rankas ir tik tada suprato, kad nežino kaip reikia jį pripildyti mėlyno skysčio. Kadangi viršuje buvo kažkoks dalykas už kurio buvo galima patraukti klastuolis sumovė, kad taip ir reikės jį pripildyti skysčio. Įmerkęs švirkštą į flakoną pradėjo traukti rankenėlę aukštyn kol skysčiu buvo pripildyta visa talpa. Paėmęs švirkštą Morisas palenkė lipšnės gėlės žiedą bandydamas jo nenulaužti nuo stiebo, o tada iš akies bandė atmatuoti trisdešimties laipsnių kampą. Vaikinui atrodė, kad viskas einasi yra gerai, tad pakartojęs tuos pačius žingsnius paskiepijo likusius augalus. Tuomet pasiėmęs švirkštą jį pripildė gelsvo skysčio ir taip kaip ir su pirmuoju skiepu paskiepijo lipšnes. Vėl pripildęs švirkštą šį kartą jau žalsvo skysčio jau norėjo lenkti gėlės žiedą ir skiepyti toje pačioje vietoje, bet prisiminė, kad su šį skiepą reikia suleisti kiek galima arčiau šaknų, tad palikęs žiedą ramybėje susirado padorią vietą ir tenais suleido paskutinius skiepus, o tuomet tai padarė ir su kitais augalais. Kiek apsitvarkęs darbo vietą Morisas kaip ir iš pradžių viską paliko ant stalo.