[Markas Moore]

 Markas gavo pirmos eilės vietas šiam spektakliui. Tarsi sulėtintai matė, kaip po jo žodžių keičiasi Adelės veido išraiška. Kaip ta melsva jūra jos akyse prisipildo skausmu. Galėjo prisiekti, kad tą akimirką girdėjo, kaip suskilo jos širdis.
 Adelė. Jį taip mylėjusi Adelė.
 Ką jis padarė. Koks kvailys. Galėjo nutylėti, apsimesti, kad nieko neįvyko.
 Bet kokia nauda iš tokių santykių? Tokie apgaudinėjantys padugnės kaip jis tik ir nusipelno supūti jūros dugne. Jau net jo tėvas vesdavo dar kartą tik po žmonos mirties. Juokiasi puodas, kad katilas juodas? Turbūt. Per vėlu ką nors keisti.
 Adelės drebantis balsas buvo tarsi smūgis į pilvą. Markas norėjo, kad mergina jį apšauktų ar net užmuštų. Kad tik ji geriau pasijustų. Jis viso to nusipelnė. Už nugaros sudužo blondinės sviestas bokalas. Ką gi, nepataikė. Markas net nekrūptelėjo. Jei mėlynakė būtų liepus, būtų čia vietoje su šukėmis persirėžęs gerklę. Deja, vietoj to, už vaikino nugaros dar vienas butelis sulaukė tragiško galo. Paskutinis, kad ir šiurkštus, Adelės prisilietimas ir viskas buvo baigta.
 Dar šiek tiek pastoviniavęs, Markas išėjo iš užeigos. Nebežinojo, ką daryti. Eit nušokt nuo tilto? Persikraustyti ir apsimesti, kad nieko neįvyko?
 Kad ir kaip vaikinas buvo pasiruošęs nutraukti savo gyvenimą, bet, atsidūręs paplūdimyje, atsigulė ant suoliuko ir užmigo,.
 Ir protingai padarė, mat Likimas su juo dar nebuvo nustojęs žaisti.

[Adelė Ginger]

  Užeigos lankytojai beveik nesikeitė. Tie patys veidai, tos pačios bjaurios, o kartais ir visai šmaikščios šnekos apie naująją užeigos barmenę, tos pačios nutrintos kortos ir tas pats Aidenas, besišypsantis merginai už baro, kuri jau šluostė kažinkelintą bokalą. Karūnoje niekas nepasikeitė, na, gal šiek tiek interjeras, mat toji naujokė išprašė Aideno pakeisti tas aplūžusias kėdes, aplipusį baro stalviršį bei perdažyti sienas. Dabar užeiga atrodė net šiltesnė (bent jau naujiems lankytojams, nes senieji iki šiol nepastebėjo, kad jų užpakaliais nutrintos kėdės tviska, net atsiduoda naujumu), patrauklesnė ir panelei nebebuvo šlykštaus jausmo į ją užėjus.
  Šeši mėnesiai. Galbūt penki. Tačiau plaukai jau buvo spėję nuaugti, tviskėjo natūralia spalva, o amžinai blyški oda atsidavė menku įdegiu (nes saulės niekada nebus per daug). Išorėje mergina tiesiog spinduliavo, na, ir toji šypsena nebuvo visuomet dirbtina, kartais tikrai pilstydavo alų su miela ir jaukia šypsenėle. Bet viduje dar vis bandė lopyti save, dygsniavo sunkiai ir lėtai. Dar savo, kaip mokinės laikais, pradėto romano su profesoriumi negalėjo užmiršti. Tačiau pastangų rezultatus jautė, gebėdavo jau bent kelias minutes negalvoti apie jį, susitelkti ties savimi. Adelė stengėsi, siekė gyventi viena ir tik su savimi. Be jokių pašalinių. Siekė nebeleisti jokiam žmogui reguliuoti josios veiksmų ar minčių, ar dar bala žino ko. Stengėsi jaustis gyva ir nepriklausoma.
- Du alaus,- nepažįstamasis nemandagiai kone išvėmė savo užsakymą vargšei merginai į veidą. Tačiau ši vis tiek su šypsena, labai skaudžia ir pranašaujančia bent kartą tokiam kaip šis trenkti, pasiteiravo kokio, o tuomet pripildė du švarutėlius bokalus to birzgalo.
  Kas čia dar, hm, taip, tatuiruotoji pasinaudojo Juano jai paliktais pinigais ir sugebėjo įsigyti vieno kambario butą pačiame Dubline. Jis net balkoną turėjo ir fancy virtuvę. Taip, kad labai nesiskundė. Vertėsi kaip galėjo.
  Ausų būgnelius suvirpino prasivėrusios durys, o oda pašiurpo nuo įėjusio šaltuko. Tik ji savo dangaus mėlynės nepakėlė, tik šiek tiek užsilenkė purpurinio džemperio rankoves, pasitvarkė į josios tradicinį moliūgėlį surištus plaukus ir apsisuko padėti stiklinės į lentyną. Kad ir kas ten užėjo, pasisakys, o Adelė išgirs.

[Markas Moore]

 Žiemą temo greitai. Gatvės, padengtos apgaulingu plikledžiu ir sniego gabalėliai, dailiai šokantys gatvių žibintų šviesoje bei krintantys į rudas garbanas. Regis, net ir netoliese esanti jūra negalėjo apsaugoti miesto nuo žiemos žiaurių, šaltų gniaužtų.
 Markas eilinį kartą bėgo. Nuo Hogvartso, klastuolių, atsakomybės, prisiminimų... Vien tik tam, kad pultų į glėbį kitoms nuoskaudoms, tvarkingai laukiančioms savo eilės jo pasąmonėje nusidriekusioje eilėje. Štai dabar, lėtai žingsniuojant kreivomis Dublino gatvėmis, jo minčių nepaliko čia sutikti žmonės. Nuo tėvo, kurio dabartinė žmona įtartinai ilgai gyva, nuo Adelės ir Emeto, kurie nežinia kur blaškosi pasauly, turbūt jį jau pamiršę. Išties, ar egzistuoji, jei tavęs niekas neprisimena? Ar egzistuoji būdamas tik dar vienas vardas formoje ar antspaudu pažymėtas likimas?
 Nors profesorius nežinojo, kur nori eiti ar ką veikti, jo kojos nunešė jį prie užeigos. Tos pačios užeigos, kur dalį savo gyvenimo pragėrė jo senelis, jo tėvas ir dabar atėjo jo eilė tęsti šią kilmingą šeimos vyriškosios linijos tradiciją.
 Durys girgždėdamos prasivėrė ir Markui į veidą trenkė šilumos bei gerai pažįstamos smarvės gūsis. Nešaldydamas jau gerokai įkaušusių užeigos svečių, vaikinas įžengė į vidų ir kruopščiai nusivalė batus. Liūdnas garbaniaus žvilgsnis keliavo per užeigą, kur lyg ir kažkas blizgėjo naujai, o gal tai tebuvo tik atminties žaismas. Juk jis čia nesilankė daugiau nei pusmetį. Net išsiskyręs su Adele negalėjo peržengti slenksčio, kad ir kaip viduje buvo blogai.
 Prasisagstęs paltą, Markas atsisėdo į savo vietą prie baro. Lėtai perbraukė pirštais per stalviršį ir tarė:
-Tamsaus alaus. Vieną.

[Adelė Ginger]

  Ir išgirdo. Galbūt išgirdo ne kiek užsakymą, kiek patį balsą. Lyg koks katės plaukų gumulas užkišo gerklas. Ranka net sudrebėjo, o stiklinė beveik mokėsi skraidyti. Bet tik beveik, mergina suėmė save į rankas ir pasiryžo nepratrūkti. Jie abu jau buvo visai civilizuoti žmonės su savais gyvenimais, savais darbais, ką šioji žavi tatuiruotoji galėjo žinoti, galbūt josios buvęs mylimasis ir kitą panelę sau įsitaisė pašonėn.
  Darbavosi greitai, dar vis nuleidusi galvą, nespoksodama į tą dieviškai dievišką kūrinį priešais. Rankomis mikliai sugaudė švarų bokalą, pripildė jį alumi, tada nusikeikė, nes pirmą kartą suklydo ir įpylė šviesaus, paėmė kitą ir galiausiai pripylė jau tamsaus alaus. Padėjo priešais garbaniaus nukabintą nosį ir jau sukosi toliau darbuotis, kai vis dėlto prabilo:
- Nepamiršk sumokėti,- ir vėl sukosi link kitų gėrimų ir užsakymų, kai turėjo būtent tada pasirodyti Aidenas.
  Šis kone išpūtė akis, jo veidą nutvieskė šypseną, o ranka apsivijo mažikės Adelės pečius.
- Adele, Markai, kaip malonu jus matyti vėl kartu,- baisiai susimovė ištardamas tokius žodžius.
  Tuo momentu Ginger norėjo prasmegti skardžiai žemę, tačiau tik sugebėjo kukliai šyptelėti ir kažką menkai sužaisti pirštais. Nejučiomis prikando lūpą, juk visuomet taip darydavo, kai jaudindavosi, pirštais pradėjo tampyti džemperio rankove, o kojos automatiškai pradėjo drebėti nuo noro bėgti pro užeigos duris (kurios, beje, taip pat buvo naujos) laukan. Pirmą kartą po tiek laiko šviesi dangaus mėlynė pakilo ir pažvelgė į tą vis dar dieviškai dievišką vyrą.

[Markas Moore]

 Taip ir drybsojo padėjęs savo subinę ant kėdės prie baro Markas. Dairytis nenorėjo, tiesiog nematė prasmės - viskas gi taip pat, kaip ir paskutinį kartą, kai čia lankėsi. Net ir kortuotojai bei girtuokliai susirinkę tie patys - turbūt jei prieitų, jie mielai pakviestų jį prisidėti. Ech, bet kortų garbanius jau seniai nelietė, abejojo, kad dar atsilaikytų prieš tuos, kurie praktikuoja šį meną kasdien, o ir gert norėjosi vienam, be kvailos kompanijos.
 Pamatęs, kad bokalą padėjo ne Aidenas, o kažkokia kita, moteriškesnė, figūra ir dar išgirdęs Jos balsą, Markas pakėlė akis. Ir tada pamiršo, kiek jam reikia sumokėti, ką išvis užsisakė, kad dabar sėdi tokioje ir tokioje užeigoje, išvis, ką jis veikia šiame pasaulyje.
-Adele...-lūpos beveik negirdimai sudėliojo merginos vardą. Matydamas ją, garbanius kalėjo jausti tik kaltę, kuri smogė iš visų jėgų į paširdžius. Kvailys, gadinęs jai gyvenimą. Turbūt jei būtų galėjęs, būtų nutėškęs tuos kelis eurus ant baro ir dingęs iš užeigos. Kuo toliau nuo Jos, nuo atsiminimų. Vėl išdidus ir įsižeidęs, gyvenantis toliau ir apsimetantis, kad tarp jų nieko nebuvo, nėra ir nebus.
 Bet Markas kaip kvailys toliau spoksojo į merginą. Ir į iš niekur atsiradusį Aideną, kaip visada antgamtiškos nuojautos vedamą į bėdas.
-Mes ne kartu,-trumpai ir aiškiai tarė vaikinas ir gurkštelėjo alaus. Gal bent tas padės šiek tiek atsipalaiduoti?
-Aidenai, kaip gyvenimas? Pusmetį nesimatėm,-bandydamas ignoruoti Adelę, kreipėsi į užeigos savininką profesorius.

[Adelė Ginger]

  Mergina lengviau atsiduso. Dėkojo visiems olimpo dievams, kad ne jai reikėjo pasakyti Aidenui, jog šis baisiai apsiriko. Ir įmetė bent jau Adelę į nemalonią padėtį.
- Einu toliau dirbti,- burbtelėjo Aidenui, nusimetė jo ranką nuo pečių ir pagriebusi pirmą po ranką pasitaikiusį skudurėlį, nupuškavo prie jau apleistų staliukų.
  Ir valė juos, šveitė. Visą jaudulį, rodos, norėjo išlieti ant staliuko. Jis jau kone blizgėjo nuo jos pastangų, o medžiaga rankose klykė iš skausmo nuo merginos gniaužiamo kumščio. O galbūt tai išties padėjo šviesiaplaukei nusiraminti. Hm, laif hekas, valyk stalus ir būsi ramus. Haha.
  Netrukus teko užsimesti ir šypseną, nes kojos nešė prie kortomis nutiestų stalviršių. Nuolatiniai lankytojai itin nepadoriais žvilgsniais nukeliaudavo jaunos panelės kūnų, jau taip, kad ši nusipurtydavo jų pačių akyse. Šlykštu. Po antros darbo dienos Adelė jau buvo supratusi, kad sijonams čia ne vieta. Dominavo tik kelnės ir megztiniai. Kitaip jausdavosi dar šlykštesniu mėsos gabalu toms išbadėjusioms akims.
  Jai pasiūlė sumesti vieną partiją ir ši, žinoma, sutiko. Atsipalaiduot tai reikėjo. Gavo kortas į rankas.
- Pradinė suma nuo dešimties eurų,-priminė vienas iš normalesnių lankytojų.
  Jaunoji barmenė prikano lūpą, stebėjo kitų kortas.
- Imu,- prabilo mergina.- Dvigubinu. Dvidešimtie vienas,- ramiai susirinko vyrų pinigus, įsidėjo į užpakalinę kelnių kišenę.- Su jumis visada labai malonu, ačiū už arbatpinigius,- mirktelėjo, patraukė baro link.
  Visada jautė, kad ši užeiga nešė jai laimę kortose. Ir niekad nepagalvojo, jog galbūt tad pasakymas apie meilę ir kortas tiesa. Juk šiai kortose sekėsi, gal dėl to su Marku nieko neišėjo.
- Markai,- sunkiai, tačiau visai mielai ištarė vyruko vardą.- Dar vis dėstai Hogvartse?- bandė pralaužti ją smaugiančią tylą. Na, o jeigu ne tylą, tai taurę, beveik skilusią mielosios merginos delnuose.

[Markas Moore]

 Ak, kaip gerai, kad Adelė nusprendė kažkur dingti. Markui buvo keista vien būti šalia jos mat, kaip ir visas kitas problemas, jis norėjo merginą ignoruoti. Žinoma, tai nelabai kaip sekėsi, kai viduje vietoj drugelių raitėsi visokiausi pavydo ir kaltės šliužai, o akys nejučiomis sekė kiekvieną mėlynakės judesį.
 Gerai, kad jo spoksojimą nutraukė Aidenas, užstojęs Adelę savo nugara.
-Tai kaip čia dabar? Kas nutiko?-su nuoširdžia nuostaba balse paklausė airis. Markas sunkiai atsiduso, atsigėrė dar alaus, tikėdamasis, kad tai bent šiek tiek padės jam iškęsti visą šį kankinimą, ir tarė:
-Aidenai, kai kiši savo ilgą nosį visur, nenustebk, kad vieną dieną ją patrumpins.
Tarp vyrų stojo nejauki tyla, kurią išsklaidė keli girtuokliai, reikalaudami daugiau gyvybę palaikančio gėralo ir leisdami barmenui palikti nevykusią sceną bei temą. Tuo tarpu Marko akys grįžo prie Adelės. Garbanius suprato, kad net nebuvo matęs jos natūralios plaukų spalvos. Ar dabar, nenukankintos peroksido ir dažų, šios šviesios sruogos būtų švelnios? Ar priėjus jis vis dar pajustų tą nelemtą aviečių kvapą, primenantį jų rytus kartu?
 Ir vėl merginos balsas išsklaidė Marko mintis.
-Hogvartse?-šypsena papuošė vaikino veidą ir jis pakėlė antakį. Negi Adelė pamiršo, kad jie sėdi girtų žiobarų malonėje?-Tokio nežinau, bet vis dar mokytojauju. O pati ką veikei pastaruosius mėnesius?
 Aidenas, toliau tvarkydamasis su lankytojais, nelabai slapčia stebėjo besišnekučiuojančius jaunuolius.

[Adelė Ginger]

  Melsvos akys akimirkai persivertė. Nežino jisai tokio, idiotas šmaikštuolis. Akimirką užsimanė išmušti tą šypseną iš veido, tačiau susitvardė. Tik pradėjo įnirtingiau šluostyti stiklines.
- Čia gali pasidaužyt kerais ir nei vienas to nesureikšmins,- prunkštelėjo.
  Tai dar vis sėdi toje pačioje duobėje. Hm, įdomu, gal jau ir kitą mokinę bus nusikabinęs. Kažkokia nemaloni pavydo kibirkštėlė nudegino širdį. Ne, Adele, tu juk beveik moki gyventi be jo, kam tas pavydas čia reikalingas, chill.
  Ką veikė pastaruosius mėnesius? Tiesa, juk nuveikė daug. Tikrai daug ir reikšmingo.
- Įsigijau butą čia, Dubline,- persimetė medvilninį rankšluostuką per petį, nusibraukė kelias šviesias sruogas nuo veido.- Pradėjau lankyti drabužių dizaino kursus,- pasilenkusi suėmė sunkią dėžę su dar nepraimtais alkoholio buteliais, šiaip ne taip pakėlė ir uždėjo ant stalviršio. Šiek tiek paslinko šonan, kad matytų pašnekovą.- Ir sėkmingai pardaviau kai kuriuos savo darbus. Pavyzdžiui, tą suknelę,- teko nutraukti kalbą, nes pamatė, kad Aidenas pats nebesusitvarkė su šiek tiek per daug įsišėlusiais lankytojais.- Aš atsiprašau,- akimirkai paliko Marką vieną su gėralu.
  Taip nutikdavo retai. Tačiau Ginger jau buvo pratusi raminti tuos homodebilizmus, hm, gal tokia jos dalia. Ir viskas būtų išsisprendę geruoju, tačiau kaip visada kuris nors turėdavo pasirodyti itin įžūliu. Šįkart tatuiruotajai kliuvo nemenkas gėralo šliūkštelėjimas. Eh, kaip nemandagu, o dar save vadino džentelmenu. Kurį netrukus mergina spirte išspyrė pro duris. Nereikėjo nei jai, nei Aidenui tokių klientų, kurie drumstė ramybę.
  Ilgai netruko ir sugrįžo prie Marko. Pasinaudojo už baro buvusia kriaukle, nusiplovė veidą, nes šis jau buvo pradėjęs jaustis lipšnus, ew. O permirkusį džemperį pakeitė maxi Aideno languotais marškiniais.
- Atsiprašau, vienas iš atvejų, kai jie nelabai mandagūs,- kaip bebūtų keista, bent šiuo momentu buvusi Marko mylimoji šalia jo visiškai nesijaudino, nors vos jį pamačius jau buvo virtusi balute.- Kur aš baigiau?

[Markas Moore]

 Markas nusijuokė. Žinoma, ,,Karūna" tai ne koks prabangus restoranas, kur visi sėdi įtempę ausis, nes ką žinai, gal kitas stalelis ką labai įdomiai diskutuoja? Vis dėlto, kai kurie antrojo lygio darbuotojai buvo įkyrūs ir labai jau užknisantys padarai, tad garbanius vengė dalykų, kurie priverstų jį vėl belstis į tamsaus medžio duris.
-Na, pasisvaidęs kerais bent sužinočiau, ar Aidenas burtininkas,-Markas šyptelėjo. Nežinia, ar čia taip veikė jį tas alkoholio trupinėlis, ar užeigos atmosfera, bet vaikino nuotaika žymiai pasitaisė.-Sakau, jis man visada toks įtartinas atrodė. Nenustebčiau, kad šitos kėdės vien Reparo dėka čia stovi kokį penktą dešimtmetį.
 Klausydamasis Adelės, Markas tylėdamas gurkšnojo alų. Negalėjo pasakyti, ar jam buvo labiau džiugu dėl to, kad mergina taip gerai tvarkosi su savo gyvenimu, ar liūdna, kad... Nežinia ko liūdna. Gal pagaliau profesorius teikėsi sau pripažinti, kad jam trūko Adelės ir jis dabar jaučiasi kaip niekam nereikalingas šuva, vis paspiriamas nuo vienų durų iki kitų? Teko tik sau mintyse vožtelėti ir įsirėžti į atmintį, kad viskas, traukinys nuvažiavo, o jis pavėlavo net ir po juo pašokti.
 Vien tai, kad Adelė nusprendė pasilikti Dubline, kur ištisai drėgna, o saulė teikėsi iškišti galvą iš už debesų vos tris šimtus dienų per metus, o, kiek Markas atsiminė, jos svajonė buvo Meksika... Visa tai buvo keista. Bet kartu ir kažkaip malonu. Jei ji tikrai dirba ,,Karūnoje", gal jie dar netyčiom susitiks?
 Adelei grįžus, Markas atsiduso ir pratęsė:
-Tu pardavei savo kūrybos suknelę...
Jam patiko klausytis mėlynakės balso, taip neįtikėtinai išsiskiriančio ir užeigos triukšmo, tad Markas būtų leidęs merginai tik kalbėti ir kalbėti...

[Adelė Ginger]

  Net pati nepajuto, kaip užsižiūrėjo į Marką, kaip veide nejučiomis žaidė miela, žavi šypsenėlė. Galbūt akimirkai pasijautė subrendusi, nebe ta Adelė, kuri vos pasitaikius progai sugulė su profesoriumi. Ir tos akimirkos pakako, kad galėtų ir toliau palaikyti pokalbį, pasakoti, kas vyksta josios gyvenime lyg niekur nieko. Lyg Markas ir Adelė, žavusis ir beprotiškasis duetas, net nebūtų egzistavęs.
- Taip, tą skirtingų spalvų suknelę, kurią vilkėjau per tą fancy baliuką,- sukikeno išiminėdama butelius iš dėžės ir tvarkingai juos dėliodama į lentynas.- Ir dabar dirbu ties įvairiais užsakymais iš to paties pirkėjo. Esu kol kas pati kiečiausia savo kursų grupėje. Ha, pasigyriau,- nusišypsojusi atidarė vieną iš butelių ir gurkštelėjo. Neištverdavo pati neišgėrusi, kai aplink visi girti kaip tapkutės šlepsėjo.- Kaip tau, šiaip, sekasi? Nesilankei čia ilgokai.
  Jaunoji barmenė, dar vis darbuodamasi ties buteliais, nesuprato, kaip geba taip ramiai ir be jokių konfliktų čia, jų vasaros landynėje, užmegzti pokalbį. Nesuprato, kaip sugebėjo iš viso likti Dubline, įsidarbinti čia ir bandyti užmiršti apie visus jausmus, nuoskaudas ir net nuostabius momentus kartu. Taip, galbūt suaugo, išties, matėsi ne tik išvaizdoje, tačiau ir protu pasižymėjo, kitokiu mąstymu. Netgi būdama profesore, elgėsi ne taip brandžiai, hm, neatrodė susitvarkiusi gyvenimą, atrodė besiritanti į bedugnę. O dabar, dabar mergina jau buvo susitaikiusi su savo sveikatos problemomis, su tuo, kad dingo ir Juanas, su tuo, kad tėvai paliko ir ši net nebenorėjo jokio keršto. Adelė jautėsi radusi savo vietą, savo tikslus ir svajones. Ir juose nebuvo Marko. Na, gal ir buvo, bet jau ne taip, kaip anksčiau. Galbūt jis užimtų tik josios artimo draugo vietą. Mylėjo? Dar vis. Tačiau per šiuos mėnesius išmoko gyventi be jo, išmoko džiaugtis kitais dalykais. Ir nesijautė tuščia bei nuo kažko priklausoma, o gal tiksliau, kažkam.
- Penktadienį bus kortų vakaras, kiek partijų išloši, tiek bokalų gausi. Esi kviečiamas,- mirktelėjo kapinių vergui, užsilipdama ant baro ir prikabindama krentančią lempučių girliandą.

[Markas Moore]

 Kuo ilgiau jie taip kalbėjosi, tuo lengviau darėsi Markui. Galbūt pagaliau jau ir jo pasąmonę pasiekė žinutė, kad Adelės nebėra ir nebus jo gyvenime ir štai jie dabar tik netyčiomis kaip kokios dvi ore skraidančios dulkelės susidūrė, o po to ir vėl nuplauks savais gyvenimo keliais. Nuo tokio viską palengvinančio suvokimo rimo ir kažkur viduje besirangantys šliužai, gyvatės ir kiti nelabai malonūs gyviai. Jų šou laikas baigėsi, roll the credits!
-Mhm, ta suknelė tikrai atrodė nuostabiai,-prisiminęs Adelę šokių vakarą, nutęsė garbanius.-Tikiuosi nenusivertini ir už darbą imi tiek, kiek ir priklauso,-Markas susivertė visą likusį alų bokale ir stumtelėjo jį Adelei, prašydamas įpilti dar. Jei ankščiau stengdavosi kuo greičiau apgirsti, dabar tiesiog norėjosi kuo ilgiau pratęsti pokalbį, pasimėgauti alumi, ramiai pasisėdėti ir tada pareiti ant dviejų kojų namo. Na, o jeigu jis nepamiršo tos kvailos kortelės su varle, gal ir autobusu galės pasivažinėti, dar užsuks į tą visą parą dirbančią parduotuvę, gal valgyt kaip žmogus pasidarys... Nors gal ne, pirma išsiblaivys. Sudegint buto nelabai norėjosi.
-Pas mane praktiškai niekas nepasikeitė. Grįžau į Hogvartsą, vis dar mokau apsigynimą nuo juodosios magijos, vis dar prižiūriu klastuolius ir vis dar savaitgaliais išslenku į ,,Šerno galvą" prisigerti. Gal tik tai, kad pagaliau susitvarkiau su žiobariškais egzaminais. Gal eisiu įgyt tanatopraktiko specialybės. Bet nežinau, kol kas nusistovėjusi tvarka man tinka ir patinka. Užtat nusipirksiu katafalką, galėsim naktį pasivažinėt po miestą ir gąsdint žmones,-Markas nusijuokė.-Nepatikėsi, išsilaikiau teises. Nesukčiaudamas su magija. Nors, man atrodo, per vairavimo egzaminą netyčia užkirtau egzaminuotojo diržą, bet jis to nusipelnė.
Nužvelgęs stalus aptūpusius kortuotojus, profesorius atsiduso:
-Nežinau, Adele, nežinau. Pusę metų neliečiau kortų, tik prisidarysiu gėdos. Nebent sutiktum pasipraktikuot su manim?-iš kišenės išsitraukęs kortų kaladę, kuri visada nešdavo jam sėkmę, pamosavo ja vaikinas, kviesdamas mėlynakę sužaist bent partiją su juo.

[Adelė Ginger]

  - Nebijok, savo darbų vertę jau tikrai žinau,- nusijuokė.- Už tai dabar galiu pirkti brangesnes ir kokybiškesnes medžiagas. Ginger niekada nenuvertina savęs, juk žinai,- nusiropštė nuo baro stalviršio, kai girlianda pagaliau kabėjo vietoje.
  Garsiai nusikvatojo, Markui pasiėmus savas kortas, pagalvojo, kad visai suglušęs. Praktikuotis su kortomis, kurios, ale, neša laimę? Turėjai būti visiškas bukaprotis ir savižudis, jog po tokios praktikos eitum kortuoti su kitais.
- Ne, mažuti, šitas slėpk, nevargink nei manęs, nei savęs. Lošim su nauja kalade,- iš dėžės, prikrautos kortų, pagriebė vieną kaladę. Naują, atsiduodančia nekaltumu.- Niekada nesipraktikuok su savomis kortomis, nes nežinai su kokiomis teks bandyti aplošti priešininką. Nagi, sumetam dvidešimt vieną. Pabūsiu dalintoja. Taisykles pameni? Nors nesvarbu, prisiminsi. Imk, stok, skirk, dvigubink. Daryk bet ką, bet turėk daugiau nei pas mane arba net dvidešimt vieną,- merginos miklūs pirštai meistriškai išmaišė kortas ir padalino.- Jaučiu, šausiu į vegasą su tokiais dalinimo gebėjimais ir rasi mane brangiausiame kazino,- sukikeno.
  Kažkur giliau viduje nenorėjo, kad šis vakaras užsibaigtų. Nenorėjo pareiti namo viena, nenorėjo, kad ir Markas prisigertų kaip tapkė, tad pripildė tik pusę bokalo. Nejučiomis užsispoksojo į josios paliktą vyruką. Bet kitaip ir negalėjo, turėjo palikti, nebeištvėrė. Jie nuostabiai vienas kitam tiko ir papildė, tačiau, hm, tačiau, rodos, jie susitiko ir įsimylėjo netinkamu metu.
  Ir dėl to ši šviesiaplaukė barmenė sudaužyta širdimi pasiekė užeigos duris iškart po išsiskyrimo. Visai netroško išmesti žaviojo garbaniaus iš savojo gyvenimo, visai ne. Ir ką galėjai žinoti, galbūt kažkada ateis jiems tinkamas laikas. Galbūt. Su ta mintimi užeigos ūžesyje galėjai išgirsti Aideno paleistą prancūzišką plastikinę meilę. Dangaus mėlynė užsislėpė už vokų, kaip bebūtų keista, niekuo nepadabintų. O žavi šypsena apdovanojo Marką. Ji jautėsi rami. Kaip namuose. Galėsim,- pagalvojo. Galėsim važinėti ir gąsdinti žmones.

[Markas Moore]

 Marką tas Adelės ,,mažuti" pralinksmino ir jis nusikvatojo, tuo pat metu paslėpdamas kortas kišenėje. Mėlynakė vis dar permatė jį kiaurai, kaip kokį mažą vaiką. Ir jis dėl to neprieštaravo. Kartais tokio žmogaus labai reikia gyvenime, o kartais tai būdavo nepatogu, kaip dabar, kai garbanius norėjo nuslėpti faktą, kad jo savivertė vartosi dugne kaip koks etatinis girtuoklis. Bet ką padarysi - beliko tik šypsotis ir linksėti galva.
-Viešpatie švenčiausias, Adele, kaip manai, kodėl neinu į kazino? Nes tingiu daug galvoti, o tu kaip tik verti mane tai daryti. Negražu. Bet jeigu tu būtum dalintoja kazino... Mielai praloščiau tau savo algą.
 Stebėdamas, kaip mikliai dirba merginos rankos, Markas gurkštelėjo alaus ir pasikasė savo garbanotą galvą, tarsi bandydamas užvesti viduje snaudžiančius variklius. Taip pat pasirausė atminties archyvuose, bandydamas ištraukti nusivylimą keliančius strategijos likučius.
 Galiausiai štai - jam prieš akis gulėjo karalienė ir aštuonetas, kitaip sakant, aštuoniolika. Liko tik atsisakyti papildomos kortos ir tikėtis, kad Adelės devynetui į porą neateis kažkas gero.

[Adelė Ginger]

  Adelė menkai šyptelėjo. Buvo gera matyti Marką besikvatojantį, o ne beviltiškai prisigėrusį ir verkiantį dėl kvailos panos (ahem, aka pačios Ginger). Melsvomis akimis stebėjo kortas ant naujo stalviršio, ir suprato, buvusi labai pavargusi. Nuo kaladės atvertė dar vieną kortą. Keturiolika.
- Rizikuosi?
  Ak, ir kaip ji jau tingėjo mąstyti. Troško tik grįžti į savo butą, nusimesti visus alkoholio pradvokusius drabužius ir dribti į lovą. Ir nepabusti kokias tris dienas, o vėliau vėl gyventi kaip gyvenus. Nejučiomis nusižiovavo, persibraukė per šiek tiek paburkusius skruostus, nuo miego trūkumo suašarojo akys. Tik nepajautė to.
- Ne, Markai, neleisčiau tau to padaryti. Nes pralošęs algą,- nebaigė sakinio, akys savaime merkėsi.- Atsiprašau, man reikia gryno oro.
  Barmenė, per kablelį dizainerė, lyg vėjo nešama, išstūmė save pro duris į tyrą nakties orą. Šaltukas surakino josios smulkius pirštus, nuovargio ašaros paėmė viršų ir, rodėsi, sustingo. Atsirėmė į šaltą sieną, užsimerkė. Ar buvusi pora gali tapti draugais? Ji taip nuoširdžiai visą vakarą tikėjo, kad gali, o dabar... Dabar, kai jautėsi tokia išsunkta, be energijos, suprato, norinti būti susukta į pledą kaip koks kūdikis, parnešta namo. Ir paguldyta į jų, ne jos, lovą. Riebiai nusikeikė, nusivalė dar vis stingstančias ašaras, vieną po kitos. Nesugaudė visų.
  Ji visada jį mylėjo. Myli. Tik, eh, kaip gaila, jog bijojo žengti link jo arčiau.

[Markas Moore]

 Markas jau norėjo atsisakyti, kai Adelė netikėtai dingo. Vaikinas kurį laiką spoksojo ten, kur prieš sekundę buvo mėlynakė, ir bandė susivokti, kas čia nutiko. Ar jis ką nors ne taip pasakė ar padarė? Gal ką nors nemalonaus priminė? Nesvarbu. Nesvarbu ir tai, kad jų santykiai baigėsi - Adelė Markui vis dar rūpėjo. Tik štai, garbanius suprato, kad jiems abiems bus geriau, jei jų niekas nesies.
 Sukrapštęs eurus, kuriuos buvo skolingas, vaikinas paliko juos ten, kur visada, susivertė alų, surinko kortas ir išlėkė pro užeigos duris.
 Turbūt jo akyse matėsi panika ir rūpestis, kurie tik sustiprėjo pamačius Adelę. Atsargiai priėjęs prie merginos, Markas nebežinojo, kaip elgtis. Kaip neperžengti tos plonos, juos skiriančios ribos. Ir kaip suvaldyti jausmus, kurie kilo į paviršių, trokšdami vėl pavergti jo protą. Jausdamasis šiek tiek nejaukiai, garbanius apsikabino Adelę ir prisiglaudė prie savęs.
-Kas nutiko?-tyliai sušnabždėjo, lyg bijotų ne pačio klausimo, o atsakymo į jį. Anksčiau, norėdamas nuraminti merginą, jis būtų pradėjęs glostyti jos plaukus ar kaip kitaip išreiškęs fizinį artumą, bet dabar Markas stengėsi nekvėpuoti ir nejudėti. Kad tik ji nepasijustų nepatogiai. Kad nepajustų, kokia vis dar svarbi jam yra.