[Emetas Rafaelis Prometis]

  Mulato tamsios akys akimirkai užsivertė kiton pusėn, į smegenis, taip, kad visi baltymai pasimatė. Čia norėjo tik pavartyti paprasčiausiai. Mhm, puikiai pavyko. Ir, žinoma, žinojo, jog atrodė nelabai patraukliai. Ką jau ten, tik reikėjo kitokios aplinkos, pavyzdžiui, tos bobutės sodelyje su tabletėmis aplink.
- Žinoma, kortų namelyje,- sarkastiškai mestelėjo.
  Gurkštelėjo alaus, o gal ir ko stipresnio, nebeskyrė jau po kažkelintų butelių ir stiklinių. Pilnai atsisuko į Marką, persibraukė per garbanas.
- Kas gero Londone?- apsižvalgė, kilstelėjo antakius, nepamatęs blondinės, kažkur šalia.- Kur Adelę praganei?
  Nors, tiesą pasakius, nelabai rūpėjo. O, atrodo, vos prieš savaitę, dvi ar tris pykosi ir verkė iš neapykantos, sumišusios su žavesiu jai. Ir taip aišku, jog ji nesveikai apsėsta juo. Atkišo kitą butelį kambariokui. Bent šįkart jo mergina neatiminės butelių ir nevadins alkoholikais. Laisvė papūgoms. Be plunksnų.

[Markas Moore]

 Emeto akims praktiškai apsivertus, Markas jau ruošėsi gaudyti krintantį kambarioką - nežinia, kokių nesąmonių jis į save prisigrūdo, kol jo nebuvo. O ir visų tų nelegalių nesąmonių ,,Karūnoje" gauti nebuvo sunku - tik žinok, ko paklausti. Bet vaikinas nei krito nei ką. Kol kas.
-Ne, Emetai, tau rimtai reikia pagalbos. Kada paskutinį kartą žiūrėjai į veidrodį?-susirūpinimas buvo aiškiai jaučiamas Marko balse. Gaila, kad jis negalėjo šnektelėt su Aidenu - airis šįvakar ir taip vargiai gaudavo akimirką atsikvėpti.
-Londonas... Na, knygos, knygos ir dar daugiau knygų. Užtat fotoaparatą išbandėm. O Adelė bute. Sakiau, kad einu tavęs parsivesti, tai neturėtų čia sušmėžuoti. Plius, ji ir pati dar pavargus,-gurkštelėjęs iš Emeto paduoto butelio, Markas susiraukė. Neplanavo čia atėjęs nusigerti, bet ką gi. Likimas nusprendė už jį.-Žinai, kartais suabejoju, ar Adelei patinku aš. Aš, toks, koks esu, kai manęs neapima, na, ta nesąmonė. Žinai, kartais pagalvoju, kad čia viskas netikra. Ką aš pastaruosius metus veikiau? Tryniausi mokykloje ir miegojau su mokine. Ko jai iš manęs reikia? Aš pats nežinau kas esu ir ko noriu, ką galiu jai duoti?-garbanius įsispoksojo į tamsias Emeto akis,-Gal kai buvom tik mes dviese viskas buvo geriau. Nežinau. Niekas manęs apie tokias nesąmones neįspėjo.
Viens du trys ir pusė butelio turinio atsidūrė Marko skrandyje. Dabar buvęs klastuolis norėjo tik kuo greičiau prisigerti ir pamiršti savo problemas.

[Emetas Rafaelis Prometis]

  Mulatas sukinėjo savo pirštus prieš akis. Ir keistai kikeno. Vos neišsibadė akių, prikišęs tuos kortų prievartautojus prie to akies obuolio. Smegenų, kai prigeria (ir ne tik), nerasta. Vėl atsisuko į vaikiną. Praėjo kelios minutės kol nuo alkoholio ištirpusios smegenėlės sufunkcionavo ir, vos apversdamas liežuvį, prabilo:
- Gal senokai,- hm, išsamu.- Tu panašus į mane, kam man tas veidrodis,- numojo ranka. O taip, turėjo jie lygiai tris panašumus: ūgis, akys, plaukai. Ir tai, Emeto plaukai buvo kaip spiralės, o ne drėgmės kankinami šliužai.
  Paguldė apsunkusią galvą ant lipnaus baro. Viena ausimi įdėmiai klausėsi Marko pliurpalonijų, kita gaudė kortų šnarėjimus. Štai, kokia puiki buvo jo klausa. Kortas galėjo išgirsti ir toje pačioje Meksikoje, vienuolyne, kur ten Adelė uždaryta buvo. Velniai žino.
- Ji tave myli, idiote,- pasikėlęs skėstelėjo rankomis, susvyravo, vos neuždribo ant kambarioko.- Ir jai nieko iš tavęs nereikia, na, tik tų visų šmiki šmaki ir meilės. Ha, pas mane tokių dalykų senokai nebuvo,- kaip nesveikas kvatojosi.- Na, gal vakar, žinai, visos tos panos, kurios čia atsivelka,- o dabar jau kvatojosi, prisiminęs jų pirmąjį susitikimą.- Beje, nepamirškim, aš vyras pagal užsakymą,- pakilnojo antakius mirktelėdamas. Nors nieko ir neturėjo minty.- Visada tik dviese geriau,- nebeišlaikęs dribo snukiu ant vaikino kelių.
  Štai. Prašom. Pilnai priliuobęs ir kritęs Emetas. Tegu spektaklis tęsiasi.

[Markas Moore]

 Emetas elgėsi šiek tiek keistai. Nors, galbūt, keistai būtų per silpnas žodis. Bet Marko gyvenime tik ir tebuvo tokie keistuoliai. Cirkas. Ko daugiau norėti.
-Emetai, tu atsargiai...-stebėdamas kaip vaikinas, it kokia nenuverčiama nevaliaška ((ačiū, N, už pavadinimą)), siūbuoja ant kėdės, tarė vaikinas. Ilgai toks rankų ir garbanų šou netruko ir mulato galva atsidūrė ant Marko kelių. Na, keistas jausmas. Anksčiau tik Adelė ten buvo padėjus savo nuperoksidintą galvelę.
 O gal visai ir nieko.
-Kas tu ten sakei esi pagal užsakymą? O vakarienė atsiskaitymui tiktų?-nusijuokė Markas. Viešpatie, ką aš darau. Reik dar išgert. Susivertęs pseudoalaus likučius į gerklę, vaikinas ištuštino ir Emeto butelį, nors nedaug ten ir buvo likę.
-Žinai, ką tu ten sakei apie Adelę, kad ji mane myli. O kas jeigu, tarkim, ir tu man patinki? Ar tai įmanoma?,-Markas, pradėdamas nusišnekėt, įvėlė pirštus į Rafaelio plaukus, o šiaip tai atrodė kaip negyva žuvis, spoksanti į barą. Vienintelė emocija veide - sumišimas.

[Emetas Rafaelis Prometis]

  Rafaelis kažką nelabai aiškiai burbuliavo į vaikino kelius. Siaubingas vaizdelis. O dar tos visos mintys, nukeliančios visai kur nereikia ir peržengiančios tą devintą ir dar kažkelintą Dievo įsakymą, irgi visai ne vietoj ir ne laiku.
- Prostitutė,- garsiau burbtelėjo.- Priimu tik banknotus,- įrėmęs delnus į Marką, pasikėlė.
  Kad ir koks keistas, tačiau malonus jausmas buvo tie pirštai afro plaukuose, mulatas jį greitai pamiršo, kai atsitraukus, rankos nusviro nuo šio galvos. Prisimerkęs stebėjo kambarioką.
- Ką žinau, visko ten būna,- jau pats nebesuprasdamas, ką sako, prabilo.- Tai kaip, užmokėsi man? Mano paslaugos brangios,- kikeno sau po nosimi.
  Jeigu čia būtų buvusi blondinė, tai šie vyrukai jau seniai būtų spardomi namo ir skandinami šaltam vandenyje. Bent koks žiburėlis jų alkoholyje skęstančiame gyvenime. Tamsios akys keistai, galbūt su kažkokia ugnele įsmigo į Marko. Delnais automatiškai suėmė vaikino skruostus, prisislinko arčiau.
- Tiek laiko kartu gyvenam, o dar nemačiau tokio grožio,- sumažino tarpą, tačiau nepanaikino. Ir jo niekas nestabdė. Na, nebent tos nuostabios rudosios akys. Šūdas, atleisk man, Dieve, kad geidžiu svetimo.

[Markas Moore]

 Marko pirštai išslydo iš Emeto plaukų. Vaikinas jam patiko ir kėlė, na, jausmus, kurie tuo pačiu metu buvo ir malonūs ir ne. O ir mintis apie parsidavinėjantį mulatą irgi kažką viduje išjudino. Bet ką čia jau sakysi, ne vaikas, pats gali pasirinkti.
 Markas nieko nesakė, apsimetė, kad mąsto, nors giliai jo pasąmonėje jau seniai buvo viskas apmąstyta, pasverta ir nuspręsta. Emeto veidas visai šalia, šilti delnai, suėmę jo veidą. Tas tarpas tarp vaikinų buvo toks mažas, kad Markas galėjo justi Rafaelio kvėpavimą. Ir rudos akys, tamsumu prilygstančios jo paties. Tarsi spoksotų į nepažįstamą, tuo pačiu labai artimą, bedugnę. Marko pirštai vėl pasislėpė Emeto garbanose ir vaikinų lūpos susitiko.
 Išties, kodėl visiškai nesusigadinus santykių ir su kambarioku, ir su savo mergina per vieną naktį?

[Emetas Rafaelis Prometis]

  Visas vaizdas, matyt, kampe besitrinantį Aideną vedė iš kantrybės. Kad ir kaip šiam patikdavo šeimyninės dramos, Adelė tikriausiai buvo arčiau širdies dėl savo trapumo. Ir akimirką jos pagailo, sau po nosim sukikeno lyg matydamas besikankinantį Marką dėl tokių netikėtų žingsnių. Tačiau pačiam mulatui nerūpėjo, nerūpėjo aplinkiniai, šiek tiek smerkiantis užeigos savininko žvilgsnis. Smegenys dar ir pačios nesuprato, kas vyksta, nesuprato peržengęs asmeninės kambarioko erdvės ribas. Negalvodamas ir apie jo merginą, apie tai, koks šiknius esąs taip besielgdamas. Pasekmės jau per daug giliai nugrūstos į kitą galą, supakuotos ir išsiųstos. Nereikalingos.
  Atsišliejo. Įsistebeilijo į jo rudas akis, atsistojo, susvyravęs sugriebė už Marko rankos. Truktelėjo į save  ir išgriuvo pro užeigos duris. Laukan. Norai ir troškimai siekė savo, mulatas nebegalėjo valdyti nei rankų, nei kitų savo kūno įrankių. Siaubelis. Išsiblaivęs net bijos pažvelgti į kambarioką, su visa manta nuspręs išsinešdinti. Bet tik išsiblaivius. Dabar apie tai negalvojo.

[Markas Moore]

 Šlykštu. Koks jis šlykštus padaras, valdomas savo instinktų, besivaikantis kiekvieną malonumo akimirką. Gėda ir kaltė dėl nakties, praleistos su Emeto, lyg koks purvas laikėsi tvirtai prilipusi, laikinai nuplaunama alkoholio. Matyt, alkoholizmas, visgi, paveldimas. Tėvelis didžiuotųsi. Jau dvi savaites Markas praktiškai gyveno ,,Karūnoje". Pats tapo tuo etatiniu girtuokliu, kuris vargiai prasiblaivydavo. O dar ankščiau drįsdavo perlieti juos smerkiančiu žvilgsniu. Ironiška. Paskutinį kartą bute buvo prieš tris dienas, kai Aidenas jį išspyrė, kad išsimaudytų, na, ir dar reikėjo pinigų apmokėt skolai.
 Markas, padėjęs galvą ant baro, spoksojo į sieną. Prie jo stovėjo beveik tuščias pigaus brendžio butelis, purvina stiklinė ir peleninė. Vaikinas nebežinojo kelinta valanda dienos ar nakties. Nebežinojo ir kuri diena. Pavargęs kūnas maldavo miego, bet Markas, kaip koks suknistas suicidalus mazochistas, prisidegė dar vieną cigaretę. Ne, nemiegos. Jis nenorėjo vėl užmerkęs akių savo sapnuose matyti Adelės veido. Verčiau jau kur kampe nusiverstų ir numirtų. Večiau jau užsidarys savo savigailos ir savigraužos kiaute ir su juo supus.

[Adelė Ginger]

  Kartais galvodavo, jog vaikinas buvo nušluotas nuo žemės paviršius. Vienintelė raminanti mintis. Kuri nė velnio ir neramino, nes blondinė girdėjo jį gal kartą grįžtant, su kvailomis viltimis tikėjosi, jog įgrius pas ją į kambarį, į lovą ir jie vėl kartu užmigs. Ar kalbėsis. Bet ką darys, tačiau kartu. Tačiau teko baisulingai nusivilti. Nesuprato, kas įvyko, kas perskrodė tuos metalinius barjerus, kad šie krito žemyn ir griovė santykius. Erzinosi, pyko, verkė. Ar viskas dėl to, jog buvo per didelė prielipa Londone? Ne, tai būtų kvaila. O jeigu nebemyli? Skaudi mintis perskrodė karštais ašmenimis širdį.
  Adelė tądien įgriuvo į užeigą, tai jai pasirodė vienintelė vieta, kurioje dar sugebėtų rasti tą parazitą, kankinantį josios esybę. Išblukusios akys užmatė jį. Su cigarete ir buteliais. Pykčio ašaros graužė tą akies baltymą, po truputį artinosi prie garbaniaus. Aidenas, matyt, nenorėdamas įsisukti į būsimą audrą, pasitraukė iš merginos akiračio.
- Kas, po velniais, vyksta?- nuskambėjo pikčiau, graudžiau ir labiau lūžtančiai negu tikėjosi. Vienintelis žmogus, po kurio kiautu galėjo jaustis saugi, ją užmiršo. Krūtinėje besidaužanti širdis pranašavo pykčio protrūkį, galbūt panikos priepuolį.- Tu visai kaip mano motina, nieko nesakęs pasiplauni,- išmušė iš rankų mirties vedantį link pagaliuką.- Pažiūrėk į mane. Ar aš tau nebepatraukli? Ar tu manęs... nebemyli?- gumulas, buvęs gerklose, išniro į pritvinkusį užeigos orą. Ašaromis nusėtos akys įsistebeilijo į jo nesveikai išsiilgtas rudas. Ir ji nenorėjo žinoti, nenorėjo. Jai tik reikėjo, kad šis grįžtų.

[Markas Moore]

 Marko smegenys, veikiamos alkoholio ir nikotino, vis tiek akimirkomis iš nuovargio atsijunginėdavo, bandydamos gauti bent kokią sekundę poilsio. Taip ir knapsojo vaikinas su smilkstančia cigarete rankoje, prisidėdamas prie to toksiško rūko egzistencijos. Jam vis tai pasirodydavo, kad šešėliuose kažkas juda ar šaukia jo vardą. Todėl, kai prie garbaniaus priėjo Adelė, jis net nesureagavo. Jau vien iš to, kad Aidenas pasišalino iš scenos, Markas galėjo manyti, kad jam jau prasidėjo kokia alkoholinė psichozė ir tuoj atvažiuos medikai jo pasiimti. Nors ne, ne taip ilgai jis čia ir geria. Šiaip protas čiuožia. Taip šis vienišas girtuoklis ir ignoravo savo merginos šūksmus, kol šį neišmušė cigaretės iš jo rankų, įrodydama, kad ji nėra tik kažkokia smegenų žiauri iliuzija.
-Adele,-kažką suvėlė į blondinę atsisukęs Markas.-Myliu tave, viskas su tavimi gerai. Čia su manim viskas negerai. Eik susirask ką nors, ko esi verta.
 Pasiėmęs ant baro nukritusią cigaretę, Markas ją šiaip ne taip prisidegė, susivertė alkoholio likučius iš butelio į gerklę ir atsuko Adelei nugarą, tikėdamasis, kad mergina išeis.

[Adelė Ginger]

  Blondinė akimirką nustėro. Viskas krito iš rankų, nors jos buvo tuščios, rodos, užeigos grindys sudrebėjo, jog ši net susvyravo. Susirask, ką nors? Lyg aidas atsidaužė jos mažoje galvelėje. Dar skaudžiau smeigė jo atsukta nugara. Vis dar nesuprato, ką suknistai jis nusišnekėjo. Na, jau ne, jis jau nugaros čia nesukinės. Apėjo taip, kad susidurtų su juo akis į akį.
- Tai kur problema, Markai? Dievaži, prašau, kalbėk. Daugiau neištversiu,- įrėmė delnus į visiškai neblaivaus vaikino kelius.- Kas nutiko sušiktai nutiko, kad manęs vengi?- nebesusilaikiusi pritūpė, atrėmė smakrą.- Nesielk taip, prašau,- sudribo ant grindų, atrėmė nugarą į baro kėdę.
  Suspaudusi mažus kumštukus, nagai skausmingai susmigo į odą. Pasakyk, kad pasilieki, pasakyk. Lyg užstrigusi plokštelė sukosi Adelės galvoje, lyg maldavimas, kad pats aukščiausiasis įkrėstų jam proto. Bijojo išgirsti jo istoriją, priežastis, kodėl vengia, kodėl nebemato jos. O taip siaubingai dar nėra gyvenime bijojus. Nunarino galvą, jai be jo nebus geriau. Merginai daugiau nieko nereikėjo, tik Marko. Kad ir kokie kartais jų santykiai pasirodydavo toksiški, ji mylėjo jį nepaisant jo didžiulių minusų, nepaisant savų neigiamųjų. Nepaisant visko, kas sukosi šioje planetoje.
- Ten, kur tu, ten namai,- atrodo, pati sau sušnabždėjo. Ir niekas neišgirdo. Niekam nerūpėjo, nes visi buvo savanaudžiai, galvojantys tik apie savas problemas ar džiaugsmus, tarp jų įėjo ir Adelė, tai ji norėjo būti laiminga, nekreipė dėmesio į keistai sudužusį vaikiną. Ir taip visada. Savanaudiškumas ėmė viršų.

[Markas Moore]

 Markas sėdėjo tuščiai spoksodamas į niekur, kartais įtraukdamas tos pigios cigaretės dūmų. Vaikinas labai tikėjosi, kad išgirs lauko duris užsidarant ir vietoj Adelės liks tik gryno oro gurkšnis, atvykęs iš lauko. Deja, vietoj to, jo regėjimo lauke pasirodė mergina. Kokia kvailė. Akimis garbanius nusekė ant grindų atsidūrusią blondinę. Įtraukęs paskutinį dūmą, užgesino cigaretės likučius.
-Adele. Mano problema tai aš pats. Aš pats sau viską susišiku ir po to sėdžiu toje mėšlo duobėj verkdamas. Matai šias rankas? Jo padarė tai, ko neturėtų. Taip pasielgtus tik pasikart nuo tilto. (Puiki mintis, Markai, taip ir padaryk.) Susirasi ką nors, kas tave vertins. Susikursi naujus namus. Adele,-Markas pasilenkė ir vos pats nenusivertė nuo kėdės, bet spėjo įsikibti į barą.-Adele. Mano kostiumo kišenėj... Nuolaidų kortelė laidojimo namams. Ir nekask, žemė tokio kaip aš nepriims. Ir tėvo į laidotuves nekviesk. Ir neverk. Prašau. Myliu tave.
 Atsitiesęs, Markas papurtė galvą. Pasaulis nemaloniai sukosi, bet vaikinas vis tiek šiaip ne taip atsistojo. Skolos Aidenui nepaliks, lygtais susimokėjo jau. Parūkys, pakeliui gal kokia degalinė dar pasitaikys. Ir jam problemų nebebus.

[Adelė Ginger]

  Mergina išpūtė akis. Nelabai suvokė, kokio šūdo Markas jau buvo privartojęs, kad taip kalbėjo. Jausdama krebždenantį pyktį, staigiai pakilo, beveik susidurdama kaktomuša su vaikinu.
- Nusišikt man ant tų tavo mirties nuolaidų kortelių!- užriko. Ir, tiesą pasakius, senokai išvis taip rėkė.- Kodėl negali žmogiškai paaiškinti, kas įvyko?
  Pykčiui, besikaupiant, besiveržiant jau pro gerklas, Adelė įniršusiai pasipurtė. Laikėsi nenurovusi tam asilui galvos. Viskas įvyko greitai, stiklinė, šaltas vanduo ir viskas tiesiai į neblaivaus vyro veidą. Ranka nušlavė visus butelius, stiklines ir pelenines nuo baro, kurie su trenksmu dužo, kad daugiau garbanius net nedrįstų jų priliesti. Aidenui žadėjo atsiskaityti už tai vėliau.
- Nori, kad išeičiau? To tu nori?- papurtė savo, nors jau ir drįstų abejoti su tokiais jo poelgiais, berniuką už atlapų. Bijojo jau peržengusi ribą, pasidavusi ir eilinį kartą sumenkinta. Palikta. Priversta palikti.- Aš be tavęs negaliu, Markai, tu žinai tai.
  Šis vaikinas buvo kaip vienintelis tyro oro gurkšnis, skatinantis nepasiduoti, bandyti išsaugoti viską, ką jie turi, o gal turėjo. Ir taip pat visko gadintojas. O blondinė nekentė savęs už tai, kaip siaubingai jį mylėjo. Besąlygiškai.

[Markas Moore]

 Markas jau svyravo durų link, bet netikėtai jo ausis pasiekęs Adelės riksmas privertė vaikiną krūptelėti. Garbanius lėtai atsisuko atgal į merginą. Nenorėjo jos palikti, ne, bet jautėsi prastesniu nei koks sutryptas šliužas purve. Nusidėjėlis, nenusipelnęs šventosios malonės.
 Ir kol Marko girtoje galvoje lėtai sukosi tokios mintys, vaikino veidą pasiekė šaltas vanduo, kuris nė velnio jo neprablaivė. Rankove nusivalęs veidą, nelaimingas girtuoklis sumirksėjo. Užteko kelis kartus mirktelėti ir Adelė atsiteleportavo prie jo. Garbanius nespėjo net žengti žingsnio atgal, kai vėl pasipylė į jo sąžinės vartus besibeldžiantys klausimai. Markas nesuprato, kodėl Adelė vis dar nesuprato, kad jis nė velnio negali prisiversti būti su ja dėl to, ką padarė, kad ir kaip ji jį maldautų, todėl pasielgė taip, kaip jam atrodė logiška - pasakė tiesą:
-Adele, aš permiegojau su Emetu, todėl nesu vertas būti su tavimi. Dabar leisk man eit ant tilto.

[Adelė Ginger]

  Tiesa tais žodžiais, tą akimirką Adelės pasaulis skausmingai išsisklaidė kaip, dužo kaip ledas, kaip koks lempos gaubtas. Tiesiai virš galvos. Šukėmis skaudžiai smigo į galvą, pečius, kojas, širdį. Pajautė tokį sunkumą, kokio dar niekada nebuvo jautusi. Tokį jausmą, kuris plėšė iš visų pusių, gal net būtų kepenis pro burną išspjovus. Jeigu būtų gebėjusi. Susiėmusi už plaukų, skaudžiai timptelėjo viršun. Akys paklaikusiai lakstė per visus lankytojus, kurių, džiugu, drama nedomino. Nes kam gali rūpėti net dvidešimties slenksčio neperžengusių jaunuolių gyvenimas? Ha, suknistai rūpėjo Adelei.
- Ne, ne,- drebančiu balsu prabilo. Išdavė. Sutrypė. Sumaitojo širdį ir protą.- Suknistai ne!- suklykė nesąmoningai rankomis sugriebdama nuo artimiausio staliuko bokalą ir sviesdama Marko pusėn. Galėjo nudaužti, šiek tiek sužaloti, užmušti. Ir tik vėliau galbūt gailėtis.
  Susiėmusi už burnos garsiai sukūkčiojo, norėjo išvemt visą vidų krauju, norėjo būti išvežta tolyn nuo vyro, išdavusio ją. Velniai rautų, būtų net panaudojusi kerus žiobarų akyse, kad pasiųstų jį anapilin. O tuomet paprašytų Juano, kad šią uždarytų tarp keturių sienų ir skirtų devyniasdešimt tris maldas kalbėt, meldžiant atleidimo. Būtų, būtų. Tačiau nedrįso.  Tik dar vienas butelis sudužo į duris, beveik virš garbanų lauko. Aidenas nebyliai stebėjo, žinojo, blondinė nenudės vaikino. Nebeatlaikiusi tatuiruotoji iš visų jėgų stumtelėjo vaikiną, taip atsiblokuodama išėjimą, dar išplėšė iš nepažįstamo lankytojo rankų žiebtuvėlį su pigių cigarečių pakeliu. Ir išsinešdino. Su trenksmu. Užeigoje liko tik šukės, nieko nematantys alkoholikai ir Markas. Jeigu būtų buvusi metų, ne, gyvenimo šūdžių nominacija, Adelė mielai ją priskirtų jam. O už užeigos durų pasirodė ji, suniokota, drebančiom rankom bandanti prisidegti tą niekingą cigaretę. Kelis kartus nesėkmingai.
- Emetu? Suknistai Emetu? Ar man irgi tapti mulate, jeigu jį tokie traukia?- skausmingai nusikvatojo, kaip peržengusi visas sveiko proto ribas moterukė.- Būk prakeiktas, suknistas Moore,- burbtelėjo išmesdama iš rankų dar vis smilkstantį pagaliuką.
  Vis dar jausdamasi kaip sutryptas mėsos gabalas, Ginger sau pasakė, jog tas vyras, paliktas už durų, jai nebegyvas. Toks negyvas. Negyvesnis net už tą, kuris bus, o gal ir ne, rastas ant tilto, po tiltu, velniai žino. O gal tai veikė tik iš pykčio išlindę principai. Neatleisti. Ha, šįkart tikrai ne.