[Markas Moore]

 Blaiva galva į savo klaidas žaidžiant prieš Emetą Markas žiūrėti visiškai nenorėjo, tad nugėrė kelis gurkšnius to pigaus viskio. Aitrus gėrimas nukeliavo gerkle žemyn, galiausiai apsistodamas skrandyje ugnelės pavidalu bei nepamiršdamas tirpinti smegenų likučių. Susirinkęs jo kitą savaitę nulemiančius aptrintus popieriaus kvadratėlius, garbanius norėjo susiraukti, bet nesujudėjo nė vienas veido raumenėlis. Šį bei tą jau per tą trumpą laiką išmoko. O kortos, eilinį kartą, buvo visiškas šūdas. Markas jau pradėjo įtarinėti, kad mulatas jam taip padalina specialiai - buvęs klastuolis niekaip nesužiūrėdavo tų greitų, laimėti leidžiančių, judesių. Kažkas, labai garsiai ir girtai rėkaudamas, svyravo per užeigą. Akies kampučiu vaikinas matė Aideno veide pasirodžiusį nepasitenkinimą. Senbuviui jautėsi, kad tuoj ateis ledinio kibiro bei geležinio bato metas. Bandydamas atsiriboti nuo užeigos triukšmo, Markas pradėjo žaidimą.
-Tai kada į Hogvartsą, Rafaelo?-šiek tiek erzindamas jaunesnį vaikiną, tarė garbanius.

[Emetas Rafaelis Prometis]

  Emetas, su tikslu sunkiai pasiduoti Markui, pažvelgė į priešininką. Nusišypsojo, kai vaikinas neparodė jokių išraiškingų veido mimikų, vienas pliusas jam. Jautėsi kaip koks kortų lošimo egzaminatorius. Tikrino ar niekur nesikrapšto iš nervų. Dar vienas pliusas.
  Kortos nebuvo paprasčiausias būdas prisigrūsti kišenes pinigais, kortos buvo menas ir protinis darbas, todėl visi prieš Rafaelį ir pralošdavo, jie tik kartais blefuodavo, bet niekada nežiūrėdavo kokias kortas išmeta mulatas.
  Išgirdęs garbaniaus klausimą, ispaniško kraujo turinčiam vyrukui veide išdygo gana linksma kartu su klasta sumišusi šypsena. Jis matė Marko pastangas nukreipti dėmesį, išblaškyti. Čia Prometis ir persigalvojo, garbanius jau žino beveik visas gudrybes, pasidavinėt nėra reikalo.
- Išmokiau tave visko, ką pats žinau, dėkok Sensėjui,- mestelėjo kortą.
  Neatsakė į prieš tai nuskambėjusį klausimą, būtų visiškas laiko švaistymas, o čia Emetas buvo pasiruošęs leisti šįvakar Markui lošti ir su kitais užeigos lankytojais. Nebyliai tikėjosi, jog šis vakaras pasibaigs Moore laimėjimu ir juodo diržo užsitarnavimu.
  Rafaelis nejautė tarp jų tirštos įtampos, viena akimi stebėjo kortas, kita - kiekvieną Marko krustelėjimą. Ir taip prasidėjo tikrasis pasirodymas.

[Markas Moore]

 Štai dabar pats Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius Markas Moore sugrįžo į mokinio, į kurį su pašaipia šypsena žiūri mokytojas, vietą. Žiūrėdamas tai į Emeto padėtą kortą, tai į savąsias nevykėles rankoje, vaikinas mąstė. O mąstė per daug blaivai, tad galiausiai ištuštino savo stiklinę. Tokiu tempu iki žaidimo pabaigos nusigersiu. Vieniša mintis, kaip narkotikų prisirijęs arklys, prašokavo garbaniaus smegenimis ir pastipo. Tas absoliutus proto nustipimas ir atvėrė kelią trečiajai akiai, kaip kažką kalbėdavo dabar jau kolegė Ateities būrimo profesorė. Padėjęs dar vieną kortą, Markas jau tikėjosi pamatyti kitą savaitę prie puodų be kerų pagalbos vargstantį velnio neštą ir pamestą vaikį, kai vaikinų žaidimą pertraukė iš nežinia kur kažkieno ant stalo atsiradusi stora girta subinė.
 Marko apsvaigę smegenys dorojo informaciją Internet Explorer greičiu, tad šis tik sėdėjo su savo kortomis be jokios veido išraiškos ir spoksojo į vietą, kur prieš sekundę vyko intensyvus žaidimas tarp vaikinų.

[Emetas Rafaelis Prometis]

  Rafaelio rankose vis mažėjo kortos, kai galiausiai liko dvi. Vaikinas buvo blaivus ir jį kiek nervino faktas, kas Markas nesiruošė blaiviam protui šiandien užleisti vietos. Dar labiau nesidžiaugė, kai tarp vaikinų įsiterpė hipopotamo dydžio girta subinė.
- Khem, vyruti, čia užimta,- prabilo afro vaikis.
  Tačiau svečias net nesiruošė dingti iš jų lošimo ringo. Pabaksnojo jam į nugarą, jokio efekto, tik kažkoks burbtelėjimas po nosim. Atsidusęs Emetas paėmė iš Marko kortas, šiaip ne taip ištraukė iš po atvykėlio šiknos kitas kortas, susimetė į švarkelio kišenę ir nuklydo į tualetą. Reikėjo nusiplaut rankas po to dičkio.
- Iš naujo,- sumurmėjo grįžęs. Žaibiškai išmėtė kortas ir kilstelėjo akis į garbanių.- Tik greitai.
  Rafaelio akys lakstė tai prie kortų, tai prie Marko. Pats pagaliau nusprendė išgerti, šiek tiek atpalaiduoti smegenukus. Ištuštino stiklinę, stemple lyg kriokliukas tekėjo šiek tiek deginantis skystis. Tamsios akys žvilgtelėjo į kortas. Šūdinos. Tik taip jas ir tegalėjo apibūdinti.

[Markas Moore]

 Kol Marko smegeninė sukosi neįtikėtinai lėtu greičiu, Emetas pradangino iš jo rankų paimtas kortas kišenėje ir kažkur dingo. Nepatenkintu žvilgsnius nužvelgęs girtuoklį, kurį Aidenas netrukus pavaišino lediniu vandeniu, Markas prisipylė sau dar viskio. Buvo kilusi mintis padėti užeigos šeimininkui išgrūsti alkoholio pilną mėsos maišą lauk, bet, regis, šis pats meistriškai su visku susitvarkė ir Storoji Subinė atsidūrė šaltoje Dublino gatvėje. Iš už baro pasigriebęs pakankamai švarų skudurėli, Markas pavalė ten, kur ankščiau gulėjo žaidimą nutraukęs svečias ir, likęs patenkintas dėl pusėtinos švaros, toliau laukė Rafaelio.
 Vaikinas, vos tik grįžęs, pradėjo naują žaidimą. Galbūt skubėjimas ar girtuoklio pasirodymas išblaškė šį jaunąjį kortų genijų, bet Marko kortos pasirodė esančios pusėtinos.
 Žaidimas ėjosi greitai. Vien pažiūrėjęs negalėjai numatyt, kuris iš vaikinų laimės.
 Tad, galbūt, dar buvo vilties pamatyt Rafaelį virtuvėje verdantį bulves.

[Emetas Rafaelis Prometis]

  Mulato rankose korto vėl greitai mažėjo, tačiau pagal matomas kortas ant stalo ir rankose bei remdamasis savo tobula atmintimi kortose, jau su prisipažino pralaimėjęs prieš mokinį. Išmetė paskutiniąsias kortas. Buvo beviltiška su tokiom prastom, kad ir kokios ten buvo Marko kortose.
- Parodysi, kur parduotuvė. Gausi savo išsvajotąją vakarienę,- nusišypsojo Rafaelis ir susirinko kortas.
  Dar išgėrė stikliuką ir nusprendę gauti pinigų visiems vakarienės produktams, tad nuslinko iki kitų užeigos lankytojų. Prilipo prie trijų, perskaičiavo, kad kaladėje būtų penkiasdešimt dvi kortos, sumurmėjo, jog bus kingas ir išmetė kiekvienam po trylika kortų. Iš kišenės dar išsitraukė jau gatavą cigaretę, užsikišo už ausies ir susikaupęs stengėsi per pirmąjį dalijimą nelaimėti nei vieno kirčio.
- Vaikine, kas per šūdas,- burbtelėjo vienas ir pralaimėtojų.- Su tokiom smegenim tau reiktų lošimo namus atidaryt.
  Prometis prunkštelėjo, pasiėmė iš kiekvieno po dešimtinę ir sugrįžo prie Marko. Susigrūdo pinigus kišenėn. Atrodė, viskas lygiai taip pat kaip jam prieš susipažįstant su garbaniumi, tačiau šįkart buvo užpildytas tuštumos jausmas, o šypsenėlė veide reiškė didžiavimąsi savo kambarioku.

[Markas Moore]

 Markui, kad ir turint geresnes kortas, vis tiek reikėjo pasukti smegenis. Alkoholio žaidimo metu daugiau nelietė - norėjo laimėti prieš Emetą, o tam reikėjo dirbančių smegenų. Pergalę prieš kortų meistrą jau galėjo ranka užčiuopti.
-Kada buvai pro virtuvės langą pažvelgęs? Ten tokia maža parduotuvė, o rasi visko. Bet jei ką nors sudeginsi, pats tvarkysi,-atsakė į pakankamai kvailą Rafaelio klausimą Markas, stebėdamas, kaip jis mikliai renkasi kortas. Vaikinui dingus užeigos šurmulyje, garbanius gėrė toliau. O ką daugiau čia beveiksi? Bekeliant stiklinę prie lūpų, tamsios vaikino akys užkliuvo už kalendoriaus. Visą gerą nuotaiką tas skaičiukas nupūtė. Netikėdamas savo akimis, Markas susižvejojo kišenėje telefoną. Ne, jo akys neapgaudinėjo. Ir iki ko jis nusirito? Pamiršt savo motinos mirties metines - gėda, nors dar šiek tiek dienos likę. Dar spėtų nulėkt iki kapinių, bet šįkart net gėlių nepadėtų...
-Prisiminiau, kad turiu reikalų. Gali čia dar likt, jei nori. Manau, duris atsirakinsi,-raktu vėl akiratyje pasirodžiusiam Rafaeliui prieš nosį pamojavęs, Markas įspraudė metaliuką vaikinui delną ir atsistojo. Žemė nemaloniai šiek tiek susvyravo, bet garbanius išsilaikė ant kojų ir patraukė durų link. Kapinės... Kapinės...

[Emetas Rafaelis Prometis]

  Mulatas pavartė akis.
- Mes virtuvę išvis turim?-apsimetė durneliu.
  Rafaelis pakėlęs antakius stebėjo, kaip priliuobęs Markas atlipino šikną nuo baro kėdės. Susinervinęs sugriebė jį už rankos, pasodino atgal. Šūktelėjo Aidenui, kad tas jį prižiūrėtų, o pats išėjo laukan. Pasiėmė už ausies užkištą cigaretė, prisidegė. Mąstė, kodėl staiga jo kambariokui prireikė kažkur trenktis tokiam prigėrusiam. Turėjo kelis variantus: prisiminė, turintis susitikimą su kokiu nors dealeriu, jo laukė slapta naktinė plaštakė, ėjo užsiimti žudymu arba lavonų slėpimu. Į jo irgi nelabai blaivą galvą lindo ne pačios protingiausios mintys. Numetė cigaretę, sutrypė ir parėjo vidun.
- Klausyk, niekur tu neisi, nebent su mano palyda,- lyg iš jų būtų vyresnis ne Marks, konstatavo faktą Emetas.- Arba neši šikną namo ir savo reikaliukus susitvarkai ryt.
  Daugiau nieko nebesakė. Tarp pirštų vartė raktą nuo namų durų. Namai. Keistai aidėjo jo garbanomis nusėtoje galvoje. Tamsios akys pakilo, nakties juodumu žvelgė į jam padėjusį vaikiną. Vien dėl to nenorėjo išleisti jo kažkur eiti. Jautėsi atsakingas, kaip tada juo pasirūpino Markas, taip šįkart turėjo juo pasirūpinti ir Rafaelo.

[Markas Moore]

 Nespėjo Markas nupėdinti iki durų, kai buvo vėl nemaloniai pasodintas ant kėdės. Emeto, regis, mintis apie kažkur tokios būsenos besivalkiojantį kambarioką nežavėjo. Rafaeliui dingus už lauko durų, garbanius žvilgtelėjo į baro savininką ir pabadė stotis, bet jį greitai atgal pasodino tvirta vyro ranka.
-Aidenai, žinai, kad man reikia į kapines,-maldaujančiu žvilgsnius Markas pažiūrėjo į barmeną.
-Tavim tas vaikis rūpinasi. Bent padėkotum,-savininkas nepatenkintas burbtelėjo.
Emetas, žinoma, stovėjo už durų. Aideno dėmesį nukreiptų tik kilusios muštynės. Vaikinas nusikeikė - jis sėdi čia girtas, o laikas tiksi. Ką jam motina pasakytų?
 O štai ir parėjo jo rūkalais dvokiantis riteris.
-Na, tai einam, ko lauki?!-piktas išrėkė Markas Emetui atsakymą.-Susipažinsi su mano mama, išsakysi nuoskaudas! Na, einam!
Atsistojęs, Markas pačiupo vaikiną už rankos ir pradėjo tempti link užeigos durų. Nori keliaut kartu, tai ir keliaus.

[Emetas Rafaelis Prometis]

   Priplojo savo delną prie Marko burnos, nes tas staugiantis padaras galėjo visus išvaryt iš sveiko proto. Rafaelis staiga pasijuto baisiai blogai, nuoširdžiai, juk nežinojo, kad jo reikalai buvo pasimatymas su motina. Mirusia motina. O atsiprašyti jau, rodos, buvo per vėlu, nes juto tempiamas link durų.
- Markai, aš nežinojau!- suriko vaikinas.- Nenorėjau niekaip tavęs įžeisti, tu man rūpi, gerai?
  Emetas norėjo rautis plaukus nuo galvos, tuo pačiu norėjo, kad ir kambariokas suprastų jo nerimavimą atsakingumo jausmą. Abu išsivilko pro užeigos duris. Aplinkui viskas skendo tamsoje, tik kelios žvaigždės brovėsi pro debesimis užklotą dangų, gatvės žibintų šviesa blausiai apšvietė jaunuolius. Mulatas nusikratė svetimą jo kūnui ranką.
- Einam, aš nesiartinsiu ten, tik nenoriu, kad prapultum būdamas tokioj stadijoj,- abstrakčiai mostelėjo ranka į neblogai prigėrusį vaikiną.
  Nusimatė dar viena kankinamai bemiegė ir varginanti naktis. Gal net teks guosti verkiantį Marką ir bandyt pakelti jam ūpą savo kulinariniais sugebėjimais. Mm, kesadilijos. Tačiau ne tai turėjo dabar būti galvoje. Vaikinas pažvelgė į vyresnėlį lyg laukdamas, kada šis pradės judėti, kur jam reikia.

[Markas Moore]

 Emetas, tempiamas išėjimo link, per daug nesipriešino. Vaikino atsiprašymai Markui nerūpėjo, kaip ir gailesčio pilnos akys, kuriomis visi spoksodavo, kai sužinodavo, kad jo motina seniai guli keli metrai po žeme.
 Lauke vaikinus pasitiko gaivus nakties oras. Šalta nebuvo - su storesniu megztiniu pats tas. Gavę tyro oro, Marko plaučiai nesmagiai suspazmavo ir vaikinas bjauriai nusikosėjo. Sėdėjimas prirūkytoje patalpoje sveikatos tikrai negerino.
-Hmh, nesijaudink, neverksiu. Tik gėda. Baltų narcizų naktį negausi, o išburti mamai nepatiko. Sakydavo, kad nekvepia,-po trumpos pauzės prakalbo Markas. Prie namo visada augo narcizai. Iki atsikraustant pamotei numeris du. Ji pareiškė, kad gėlės per lepios ir jas reikia išnaikinti. Galbūt todėl Marko ranka nesudrebėjo į jos arbatą pilant nuodus.
 Praeitis ir liks praeitimi.
 Iš kišenės išsitraukęs telefoną, vaikinas bandė susirasti artimiausią autobusą, kuris važiavo kapinių link. Prakeiktas ekranas liejosi, o ir naktiniai autobusai buvo bala žino kokie.
-Einam pasivaikščiot, Rafaelo,-galiausiai pasidavęs ir vėl paslėpęs telefoną kišenėje, tarė Markas ir tylėdamas nuėjo gatve toliau.

[Markas Moore]

 Grįžęs iš Londono, Markas parpėdino tiesiai namo. Jautėsi pavargęs, pasimetęs ir prislėgtas. Pokalbis su Juanu sukėlė dar daugiau klausimų. Radęs miegančią Adelę, garbanius jos nežadino ir skandinti savo jausmų iškeliavo kitur.
 Vakaras pasitaikė tikrai nuostabus. Oras buvo vėsus, bet gaivus, aplink nesimatė kvailų žiobarų, ištisai sulindusių į savo telefonų ekranus, o ir greitai dangumi plaukiantys debesėliai žadėjo ramią naktį.
 Audrų užteko vaikino viduje.
 Pravėręs užeigos duris, Markas papuolė į taip gerai pažįstamą pigių rūkalų dūmų pripildytą patalpą. Linktelėjęs Aidenui, garbanius prisėdo prie stalelio, kur tupėjo žaidimo partiją įpusėję pažįstami alkoholikai. Vaikinas šiandien nenorėjo tiesiog nusigert. Gal labiau troško atsipalaiduoti ir pamiršti jį kankinančius egzistencinius klausimus. Juto kitų patalpoje esančių vyrų žvilgsnius - ko stebėtis, Markas čia įsiveržė kaip koks šimtu metų madose atsilikęs padaras, nors, tiesą sakant, burtininkų mados per kelis šimtmečius nepasistūmėjo labai į priekį - visur vis dar vyravo apsiaustai ir milžiniški paltai. Na, bet ką jau padarysi. Aidenas priešais vaikiną pastatę alaus bokalą - matyt nusprendė, kad šis atneša pakankamai pelno, kad nusipelnytų šiek tiek geresnės šio birzgalo versijos. Kišenėje sugraibęs kelias eurų kupiūras, Markas grąžino skolą užeigos savininkui, kaip ir bet kurį kitą vakarą. Kortuotojai padalino ir garbaniui kortas, įtraukdami šį į žaidimą.
 Ką gi, nusimato pusėtinas vakaras.

[Adelė Ginger]

  Birželio pradžia. Karšti orai jau brovėsi, beldėsi į Europą. Ir taip džiugino Adelę, kuri pagaliau baigusi mokslus, išlaikiusi egzaminus galėjo pereiti į naująjį gyvenimo etapą. Gyvenimo su Marku ir jo draugeliu Rafaeliu, kuris pasirodė esąs taip pat iš Hogvartso. Airių trijulė.
  Prasibudinusi mergina pirmiausia pajuto keistai tuščius patalus, už lango glūdinti tamsa pranešė apie tikrai vėlų laiką. Sugraibė kažkur buvusį telefoną. Vienuolika, beveik dvylika. O Marko šalia net nepajausta. Virtuvėje šviesa nedegė, Emeto taip pat nė kvapo. Blondinė kol kas žinojo tik vieną vietą, į kurią galėjo nuklysti jos jau oficialiai nebe profesorius plius vaikinas. Užeiga. Apie dvidešimt minučių kelio nuo buto iki ten, jeigu Adelė deda spydaką.
  Tad po akimirkos, kitos, mergina, jau įsispraudusi į vyriškus treningus, užsimetusi savo platųjį džemperį ir įsispyrusi į sportbačius, užsimiegojusi slinko gatvėmis užeigos link. Vasaros metu naktys nebuvo labai šaltos, tačiau pabudus iš miego, rodos, temperatūra krito iki pat požemių. Nenorėjo visą naktį kvėpuot alkoholio smarve, blaivyt garbanių, o šalia jo tokio miegot tai išvis nesvajojo. Siaubelis. Pagaliau priėjusi pastatą, pravėrė duris, kyštelėjo savo dar vis iš miegų neišsisklaidžiusią galvelę vidun, o tuomet visa savo egzistencija įsvirduliavo. Sukryžiavusi rankas ant krūtinės susiraukė dėl triukšmo ir įvairių smarvių sumišusio kvapo, pasiekusio ir nemaloniai pakutenusio jai nosį. Galiausiai susirado ir savąjį berniuką, iš tolėliau jai pamojo Aidenas, tačiau ši tik miegustai linktelėjo ir priartėjo prie Marko ir kitų kortuotojų. Tai tikrai nebuvo pirmoji jo valanda čia sėdint.
- Dažnai žadi mane palikinėti vieną?- pasitrynė akis, šiek tiek nusėtas traiškanomis. Nusižiovavo. Neturėjo nei noro, nei jėgų ginčytis. Tereikėjo parvilkti šiek tiek prigėrusį ir galbūt išlošusį ar pralošusį vaikiną namo.

[Markas Moore]

 Šioje užeigoje alus buvo beveik magiškas - gerk negėręs, vis tiek labiau pasigersi nuo degtinės stikliuko. Skonis irgi nemagiškai bjaurus - tokį epitetą Airijoj sunku išgirst. Bet visi tą nesąmonę vis tiek gėrė. O Aidenas toliau skaičiavo savo euriukus.
 Ir kuo daugiau Markas gėrė, tuo labiau norėjosi lošti. Ir kuo daugiau lošė, tuo labiau norėjosi gerti.
 Taigi, vaikinas net pats nepajuto, kaip jį užplūdo alkoholinė euforija, nuplaudama visas bėdas bei rūpesčius. Jo pasaulyje liko pusiau tuščias bokalas, trys kortos rankoje ir beveik šimtas eurų ant stalo. Pažvelgęs į prie to pačio staliuko sėdinčius užeigos etatinius lankytojus, iš kurių vienas buvo itin pasinėręs į apmąstymus, matyt, tikėdamasis laimėti prieš kortų genijaus Emeto mokinį, Markas šyptelėjo. Pro prasivėrusias užeigos duris įlindo gaivaus oro gurkšnis, primindamas lankytojams, kad jie sėdi ne natūraliame rūke.
 Bala žino, kas ten atėjo ar parėjo, tad Markas krūptelėjo, išgirdęs Adelės balsą visai šalia. Padėjęs paskutines kortas, atnešusias jam pergalę, vaikinas pasisodino merginą ant kelių, džiaugsmingai sušukdamas:
-Adele!
Ir iškart įsisiurbė jai į lūpas. Tegul kiti žino, kam priklauso ši tobula būtybė. Nutraukęs bučinį, prisiglaudė smulkutę blondinę prie savęs ir gurkštelėjo alaus.
-Dar vieną partiją?-paklausė ką tik penkiasdešimt eurų praradęs vyriškis, prisidegdamas cigaretę. Markas papurtė galvą. Kad ir jo sėkmės talismanas čia, mintys vis tiek tik ties ja apsistotų. Susirinkęs savo laimėjimą, vaikinas prisiglaudė prie Adelės.
-Myyyliu tave, žinai?-sumurmėjo jai į ausį.

[Adelė Ginger]

  Apdujusi mergina staigiai išplėtė akis, užsidengė ausis. Ar būtina šūkaut? Ji žinojo savo vardą, nereikėjo jai jo priminti pastoviai, ypač su tokia ceremonija. O kaip ši nemėgo būti liečiama girto vyruko lūpų, tačiau sulaikė skrandžio turinį ten, kur jam ir buvo vieta. Nuleido šviesią galvą ant peties, nosimi pasitrynė į vaikino kaklo linkį. Jautė, kaip miegas ją traukė į savo valdas.
- Žinau, Markai,- paimdama iš jo rankos alaus bokalą, apvyniojo jį smulkiom rankom ir pati mažumėlę nugėrė.- Ilgai jis čia?- paklausė vyrų, įkyriai spoksančių į merginą. Kurį laiką tas akylasis stebėjimas dar vis tęsėsi, kai Adelė pagaliau mostelėjo rankomis į šonus.- Na?
- Ai, nežinau, ilgokai,- gūžtelėjo pečiais kortų dalintojas.- Nori? Per pusę, dvidešimt penki, nenoriu visko per šiąnakt prarast.
  Melynakė gūžtelėjo pečiais, nelabai turėjo ir pati ko prarast, nebent Marko pinigus. Kyštelėjo ranką jo kelnių kišenėn, sužvejojo piniginę, o iš jos pinigus. Mestelėjo į vidurį stalo prie kitų banknotų. Patogiau įsitaisiusi ant savo berniuko kelių, pagriebė kortas į rankas, lūpomis prisilietė prie vaikino skruosto. Dar prieš tai paprašė Aideno daugiau nebepilti garbaniui, žadėjo sumesti partiją ir pargrįžti namo. Į lovytę. Minkštą, patogią, šiltą. Nors ir dabar nebuvo šalta. Ypač apsirengus kaip kokiam meškėnui.
  Nereikėjo ilgai laukti, Adelė išspardė visiems seniams subines. Tik reikėjo susikaupti ir nesileisti jų kvailinamai, žinojo, kaip tokie mėgo apsukti merginas aplink pirštą, tačiau tatuiruotosios blefas buvo stiprioji pusė kortose. Sudėjo pinigus į Marko piniginę. Atsistojusi pasigriebė kartu ir apgirtusį vyruką, nusvirdikuliavo iki baro, užšoko ant kėdės, kojos, žaismingai tabalavusios ore, kaip vijokliai apsivijo Marką.
- Gali man paaiškint, ką čia veiki? Tokiu laiku?- pavargęs, išsizonavęs balsas išdavė susirūpinimą. Kažkaip nujautė, kad ne be priežasties vaikinas maišė kortas su alumi.