0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 517
Ats: Prekybos centras (Venisas, JAV)
« Atsakymas #30 Prieš 1 metus »
- Nemanau, kad galėčiau tapti vaikų draugu, - svarstė. - Aš neturiu tiek kantrybės. Tikriausiai jie mane erzintų. Ir viskas baigtųsi tuo, kad liktų apkerėti, tada pasiskųstų savo tėvams, kol galiausiai mane išmestų iš darbo.
Komedija nebuvo labai įdomi, tačiau jau ko ko, bet juoko per ją netrūko. Vienu metu net ašaros ištryško, kai vienas iš pagrindinių filmo herojų darė nesąmones.
Juzefas gavo kelias pastabas, kad jo kepurė kelia per didelį garsą ir blaško, bet šis nei neketino jos nusiimti.
- Čia ne drama ir ne siaubo filmas, kad reikėtų susikaupimo ar tylos, - atrėžė plikis.
Prisijuokęs Levinsas išėjo iš kino salės. Buvo neįprasta taip leisti laiką, o dar neįprasčiau - kvailioti. Tačiau juk Juzefas - tikrai pakankamai jaunas, vienišas vyrukas. Už nieką nėra atsakingas, niekam neturi duoti ataskaitų. Jeigu norėtų, galėtų per šitą prekybcentrį prasieiti kad ir nuogas. Nukentėtų tik jo beplaukė subinė, o kas kitiems darbo? Tai buvo vienas ir viengungiško gyvenimo pliusų. Juzefas buvo pats sau karalius ir nereikėjo prie nieko prisitaikyti.
- Žinai, visai smagi dienelė čia mums pasitaikė, tiesa? - ir vėl eidamas pro įvairiausias vitrinas nuotaikingai užklausė Juzefas.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Prekybos centras (Venisas, JAV)
« Atsakymas #31 Prieš 1 metus »
- Žinai, pirmą savo darbo dieną vos neužkerėjau vienos mokinės. - Prisiminė Senkleris.
- Tikriausiai nepanaudojau lazdelės tik todėl, kad mano katė kažką išvertė ir tada pradėjau mąstyti ką darau. - Tie prisiminimai sugražino ir kitus. Auris vėl pradėjo galvoti apie priežastis kodėl atsivilko pas Juzefą vidury nakties. Smagumėlis, jau čia, tai manęs niekas niekada neieškotų. Pasijuokė mintyse ir pabandė susitelkti į rodomą filmą.
Žmonės buvo nepatenkinti dėl nuostabiosios Juzefo skrybėlės. Bet draugeliui tas buvo regis nei motais. Jie pabaigė filmą ir išėjo. Aurio nuomone tas filmas tikrai nebuvo kažin kas. Bet prasiblaškyti tai tikrai padėjo.
- Tikrai smagi. Bet man vis tiek išliks paslaptimi toji nešyklė, kuri mus čia atkėlė. - Bet, kad jau jie buvo tokioje smagioje vietoje reikėjo išnaudoti privalumus.
- Reikėtų pažiūrėti kas gero lauke. Gal tikrai rastume kur pasimaudyti. Juk čia tiek tam skirtų prekių. - Garsiai galvojo Auris. O tada sustojo kaip įbestas.
- Man atrodo, kad matau tavo buvusią ir sūnų. - Kažkodėl sušnabždėjo jis. Gal nenorėjo atkreipti jų dėmesio. Jei tai aišku buvo įmanoma apsivilkus tokiais kostiumais.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 517
Ats: Prekybos centras (Venisas, JAV)
« Atsakymas #32 Prieš 1 metus »
Juzefas susidomėjo Aurio pasiūlymu išlįsti laukan. Buvo išties įdomu, koks gi tenais slepiasi paplūdimys ir koks lauke oras. Pagirios jau buvo praktiškai išgaravusios, tad plikis turėjo pakankamai energijos ir toliau smagiai leisti laisvalaikį.
Tačiau po akimirkos Levinso širdis nusirito į kulnus. Draugelis sušnabždėjo, kad mato buvusią mėlynakio šeimą. Juzefas pakėlė akis ir taip, pamatė buvusią žmoną. Pamatė išaugusį sūnų. Jie ėjo tiesiai beplaukio link.
- Tėti! Tėti! Kokia graži kepurė! - bėgdamas prie vyruko sušuko sūnus.
Netrukus Juzefas laikė glėbyje sūnų. Norėjosi verkti.
- Kodėl tu man neatrašei nei į vieną laišką? - paklausė.
- Į kokį laišką? - nustebo sūnus.
Tada susitiko Juzefo ir buvusios žvilgsniai. Jie vienas kitą pažinojo taip gerai, kad nereikėjo nieko ir sakyti. Levinsas nebyliai klausė: kodėl.
- Ar aš noriu, kad ir jis taptų idiotu?! - suspigo buvusi. - Manai, leisiu jam su tavimi bendrauti? Pažiūrėk, kaip tu atrodai! - nužvelgė Juzefą. - Niekada nesuaugsi ir dar esi psichas. Nepadariau klaidos, kad nutraukėme su tavimi visus ryšius! Eime! - paliepė sūnui.
- Imk kepurę, - pasakė Juzefas duodamas ją sūnui. - Ji tau patiko.
- Ne! - įsikišo buvusi. - Nieko jis iš tavęs neims! Dar bus apkerėta! Viskas! Einam!
Galiausiai ji tiesiog nusitempė sūnų, o Juzefas klūpėjo ant žemės užsidengęs delnais veidą ir tyliai verkė. Kepurė mėtėsi šalia, ant žemės. Darbar į jį žmonės spoksojo dar labiau nei prieš tai.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Prekybos centras (Venisas, JAV)
« Atsakymas #33 Prieš 1 metus »
Auris stovėjo tylėdamas ir žvelgė į tai, kas dėjosi čia pat. Matė kaip džiugiai Juzefo sūnus bėgo prie tėvo ir tai kaip į viską sureagavo jo žmona.
Dabar Juzefas atrodė toks nusiminęs ir tolimas. Bet Auris nežiūrėjo į draugą. Jis pradėjo bėgti paskui moteriškę.
- Palauk. Prašau tavęs sustok minutei. - Šaukė jai. Bėgdamas paskui nusiplėšė peruką, kuris bėgant smuko ant akių. Auris privalėjo su ja pasikalbėti. Ne dėl moters, net ne dėl Juzefo. Dėl jų vaiko. Tik dėl to berniuko. Vaikinas įsivaizdavo ką jam paliks šitas susitikimas. Liūdesį, pyktį ant tėvų. Auris dabar privalėjo ką nors padaryti.
Ir pagaliau prisivijo moterį.
- Palauk. Na prašau tavęs paklausyk ką noriu tau pasakyti. - Prakalbo. Stengėsi, kad balsas skambėtų ramiai ir užtikrintai.
- Aš žinau. Žinau kaip tau viskas dabar atrodo. Tikriausiai nesutarėte ar ne? O dabar išvydai Juzefą taip apsirengusį. Suprantu, kad pyksti. Laikai jį mažvaikiu ir tikriausiai sukilo visokios kitokios nuoskaudos. - Jie nebuvo taip gerai pažįstami su draugo žmona. Bet šiek tiek ją pažinojo.
- Bet aš ne apie tai noriu su tavimi pasikalbėti. Tie Laiškai... - Auris iš tos trumpos jų kalbos suprato, jog vaikas negauna tėvo laiškų. - Žinai, Aš dabar dirbu Hogvartse mokytoju. Sutinku ten vaikų, kurie kenčia dėl savo tėvų daromų dalykų. Kai kurie iš tokių paauglių jaučiasi nesaugiai. Kvailioja. Bando kuo labiau pasirodyti. Jie pasidaro pikti ir uždari. Arba tylūs, drovūs ir kuo labiau nepastebimi. - Auris įsivaizdavo kas bus, jei Juzefo sūnus negaus tų laiškų. Jei nieko nežinos, kad tėvas nori bendrauti galimai pradės jausti pyktį ant jo. Liūdesį. Vis galvos kodėl yra nereikalingas tėvui. Bet dabar tikriausiai viskas galėjo pasisukti į dar blogesnę pusę. Vaikas jau išgirdo apie laiškus. Eis laikas ir Galimai jis pradės pykti ir ant savo motinos. Jos šalintis. O paauglystėje viskas tik labiau paaštrės. Auris norėjo, kad berniukas į mokyklą ateitų linksmas ir patenkintas. Be tų minčių, kurios galimai suktųsi jo galvoje po šio susitikimo. O gal ir po būsimų kitų panašių nutikimų.
- Vaikams reikalingi abu tėvai. Neduodama jam tų laiškų nepadarysi geriau. Jis tik manys, kad yra nereikalingas tėvui. Kad yra blogesnis už kitus vaikus. Augdamas jis gali pradėti ieškoti savyje priežasčių kodėl tėvas nenori bendrauti. Patikėk manimi jį tai be galo prislėgs. O jei jis sužinos kad slepi laiškus. Ar tu įsivaizduoji kaip supyks ant tavęs? Tada ir tu neteksi savo sūnaus. - Dabar Aurio akys buvo sklidinos liūdesio. Ne vien dėl to vaiko. Galvojo apie Alaną ir jo tėvus. Apie Dori. Apie Erką, kuriai taip ir neteko pažinti savo tėvų. Jis tiek daug pykosi su ta mergaite. Bet ten stovėdamas jis galvojo, kad grįžus į darbą būtinai reikės dėl jos pasistengti.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 517
Ats: Prekybos centras (Venisas, JAV)
« Atsakymas #34 Prieš 1 metus »
Juzefas girdėjo ir pro ašaras matė, kad Auris susistabdė jo buvusiąją. Jis šnekėjo daug, tačiau plikis nugirdo tik nuotrupas, mat draugas nerėkė, kalbėjo ramiai. Buvusios žodžius girdėjo visus, nes ji šaukė.
- Tas tavo Juzefas yra ligonis! - sušuko ji. - Jūs abu esat ligoniai, pažiūrėkit, kaip jūs atrodot! Ar aš tokiam kaip jis galiu patikėti sūnų? Ar aš noriu, kad mano vaikas užaugtų toks pat pusprotis, kaip ir tas?! - Levinsas pastebėjo, kad moteris pamojo jo pusėn. - Kiek tu turi vaikų, Senkleri? Ne tau aiškinti, kas geriausia man ir mano vaikui. Atsirado visažinis! Tu nežinai, kiek aš prisikentėjau!
Buvusioji kartu su sūnumi pasišalino dar spartesniu žingsniu ir dabar jų čia nei kvapo neliko. O pats Juzefas negalėjo nei pajudėti. Klūpėjo sukniubęs, iš akių riedėjo tylios, skausmo kupinos ašaros. Gal ir geriau būtų, jeigu sūnus jo nekęstų. Juk mėlynakis tikrai ne viso proto. Ir tikra tiesa, kad jo buvusi žmona iškentė su beplaukiu daug.
Bet dabar jie - Juzefas ir jo sūnus - prarado visus trejus metus. Kaži, ar sūnus galvoja, kad pats tėvas nenori su juo bendrauti? Ko jam pripaistė mama? Kodėl Juzefas buvo toks nevykėlis ir nesistengė dėl savo vaiko nuversti kalnų? Kodėl jis nesiėmė jokių priemonių apart tų kelių jam rašytų laiškų? Jeigu sūnui Levinsas vis tik yra svarbus asmuo gyvenime, tai plikšius, leisdamas viskam tekėti sava vaga, padarė didelę klaidą.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Prekybos centras (Venisas, JAV)
« Atsakymas #35 Prieš 1 metus »
Auris žinoma nebesivijo buvusios Juzefo žmonos. Ji buvo teisi. Senkleris neturėjo savų vaikų. Bet daug laiko leido su paaugliais ir vaikais. Gal jie nebuvo jo, bet rūpėjo Auriui. Gal net per ne lyg. Jis tik atsiduso ir sugrįžo prie draugo.
Matė, kad tam visai nekas. Išvydęs ašaras panoro jį supurtyti ir paklausti kodėl užuot kažką daręs dabar verkia. Auris nekentė suaugusiųjų ašarų. Matė daug kartų, kaip bliauna girtas tėvas ir vapa visokias nesąmones. Ir kas tada? O gi nieko. Bet tą savo bjauriąją pusę jis nugalėjo. Atsisėdo netoliese ant žemės. Ir kai jau prašneko nebuvo matyti, kokios piktos mintys taip neseniai lakstė Aurio galvoje.
- Gana jau Juzefai. Labai jau nevykusiai viskas čia išėjo. - Juk persirengti kvailais drabužiais buvo mano mintis. Bet kažin ar tai būtų labai smarkiai pakeitę šio susitikimo baigtį. - Tai tavo šeimos reikalas. Ir ne man tau aiškinti. Tau ar tavo žmonai. Aš tik... Tiesiog norėčiau, kad tavo sūnui netektų sukti galvos dėl to ar yra reikalingas savo tėvui. Arba nenorėčiau, kad suaugęs ar ūgtelėjęs pradėtų puoselėti pykti savo motinai. Kažkas tarp jūsų nutiko ar ne? Tavęs ir tavo buvusios žmonos. Tai tikrai ne vien charakterių nesutapimas. Nepasakok jei nenori. Ir turbūt čia tam netinkama vieta. Aš tik noriu tau pasakyti. Na, gal jei parodysi daugiau pastangų, ji leis tau matyti sūnų. Tavo laiškų tai tikrai neskaitys. Bet gal tu gali jai nusiųsti gynėją. Jo negalės neišklausyti. Ir jei tikrai nuoširdžiai nori, kad viskas pasikeistų. O aš matau, kad to nori. Tegu gynėjas jai pasako tai, ką tu galvoji. Juk vis tiek gyvenote kartu. Turite sūnų. Gal ji nusileis, bent kažkiek. Gal bent perduos jam tavo laiškus, o paskui leis susitikti. Man atrodo, kad jam to labai reikia. Juk taip nudžiugo tave pamatęs.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 517
Ats: Prekybos centras (Venisas, JAV)
« Atsakymas #36 Prieš 1 metus »
Atrodė, kad Auriui išties rūpėjo. Rūpėjo tai, jog plikšiaus sūnus neaugtų nebendraudamas su tėvu. Auris pastebėjo, kad vaikas nudžiugo pamatęs Juzefą. Ir davė gerą patarimą: nusiųsti buvusiai gynėją.
Parašyti sūnui laišką, tai buvo to bankininko, vardu Dafydd, su kuriuo Levinsui teko susidurti kelis kartus, mintis. Nusiųsti gynėją - Aurio mintis. Kodėl aš nieko negaliu sumąstyti pats? Kodėl man taip sunku imtis kokių nors veiksmų? Nejaugi aš visiškas slunkius? Mėlynakis galvojo, bet garsiai nieko nesakė. Dabar rodėsi, kad bet kokį žodį ištarti būtų per daug sudėtinga.
Aurio pastebėjimai buvo teisingi ir taiklūs. Tačiau plikis jautėsi per silpnas, kad dabar gebėtų racionaliai mąstyti. Jis nenorėjo šitaip pasielgti. Nenorėjo imti ir palikti draugo vieno tame prekybos centre. Dar po to, kai jis vakar pats atkeliavo su šūsniu savo bėdų. Tačiau Juzefui buvo per sunku. Jis norėjo imti ir nuo visų pasislėpti.
Taigi, nepaisydamas to, kad paliks Aurį vieną kitoje šalyje. Nepaisydamas to, kad pasinaudos magija žiobarų akivaizdoje... Pokšt. Ir Juzefas išnyko oru.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Prekybos centras (Venisas, JAV)
« Atsakymas #37 Prieš 1 metus »
Viskas pasibaigė tuo, kad Auris liko vienas. Na gerai jau, ne visai vienas. su krūva vėpsančių žiobarų, kuriuos teko užmaršinti, kad negalvotų apie keistai pradingusį žmogų. Auris tą ir padarė.
Nežinojo kodėl Juzefas išnyko absoliučiai nieko nepasakęs. Gal peržengiau ribas, ar mes jau tokie artimi draugai, kad galėčiau žarstytis patarimais? O gal jam reikėjo viską apmąstyti. Gal jam reikėjo vienatvės. Tų gal buvo ne vienas ir Auris galvodamas apie tai ėjo ieškodamas tualeto.
Kas galėjo pamanyti, kad viskas išeis štai šitaip. Vaikiną pradėjo slėgti ši diena ir tai, kas laukė Londone. Kodėl tada penkiolikos atėjau ten, į tą kavinę? Kodėl tada nepasiėmiau Alano kartu. Jei tada būtų buvę kiek kitaip, jei tada būtų buvęs su mažiumi, tai niekada nebūtų prisėdęs prie Grėtės Dolohov staliuko. Jei nebūtų buvęs toks piktas kaip tada.
Tą kartą Alanas norėjo kartu, o Auris jį nuvijo. Pasakė, kad su juo trintis jam užkniso. Ir išlėkė miestan.
Buvo jau vėli naktis. Auris sugrįžo iš tėvo mėgstamos landynės. Ten stovėdamas lauke už lango žiūrėjo, kaip jo visiškai girtas tėvas toliau lakė su kitais tokiais pat. Paskui dėl kažko kilo peštynės. Ir jį, kadaise išdidų ir puikų kerėtoją Senklerį išgrūdo pro duris. Visą kruviną. Jis parėpliojo šonan ir dar pradėjo vemti. O Aurio, netoliese stovinčio sieloje vėl pradėjo kažkas byrėti. Nusivėmęs Amyras taip ir liko tame purvyne. O Auriui teko gerokai pavargti, kol kaip ir eilinį kartą parvilko senį namo. O ten jo laukė Alanas. Gal pabudo nuo triukšmo. Auris paliko tėvą kambaryje ir susiruošė kur nors lėkti. Bet kur, kuo toliau nuo čia. Aš noriu su tavim. Sakė berniukas, bet Auris nuvijo jį šalin. O tada išlėkė. Ir vienoje kavinėje sutiko Grėtę Dolohov. O dabar, po daugelio metų nežinojo ką daryti.
Vedamas minčių bei prisiminimų surado tualetą ir laisvą kabiną. Užsidarė ten. Pasiėmė ritinį popieriaus, pavertė nešykle ir dingo iš to didelio prekybos centro.