0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Jis kilo, lyg koks animacinių filmukų veikėjas pasirišęs balioną, tik galbūt kiek labiau susiraukęs. Na gerai - smarkiai labiau susiraukęs, bet kaipgi toks nebūsi kai kojos lyg lūžusios, o nugara sunki kaip kupriaus.
Ir štai, kai jau atrodė jog pasieks saldžius savo kančios vaisius, jie buvo paleisti pavėjui. Tiesiogine to žodžio prasme. Akimirką atrodė, kad toliau viskas vyksta kaip sulėtintame kine - matė, kaip varnų atstovė paleidžia pargamentą ir trumpam sustingo ant savo ekspomtinio skraidančio Aladino kilimo ar, hm, labiau Aladino akmens.
Jam nebebuvo prasmės bandyti pasiekti viršūnę, nes juk, pargamentas, kurį jis dar bandė sekti akimis, nebebuvo ten. Akimirkai pasirodė, kad girdi lyg kažkas aiži - lukštas ar kokie nors kaulai, paskui kerus, bet tai jam nebuvo nė galvoj nė uodegoj, ne, Kupidonas dabar, bandydamas nekreivalioti ir nesvirduliuoti balansavo ant akmens, kad kuo greičiau atsidurtų ant stabilaus paviršiaus. Įsivaizduokite, buvo tiek susikaupęs ties užduotimi sugauti pargamentą, kad nė neiškeiksnojo ar neužkerėjo tos šlykščios mergiotės, tik sumurmėjo "Pasprink chimerų šūdais, bjaurybe." ir vos nenuvirtęs, nes susvirduliavo, kojomis palietė žemę. Nusileidęs, pasidžiaugti, tiesa nespėjo, nes teko leistis į dar vieną, specialiai jam surengtą maratoną. Giliai kvėpuodamas dėl skausmo, kurį užkrovė savo ir taip pavargusioms kojoms, Kupidonas dar paspartino tempą. Iš šono turėjo atrodyti juokingai - švilpių čempionas bando pagauti popieriaus skiautę, o dar... Kaip kitos chimeros? Širdis suplakė greičiau, nes susidorojęs su viena jis, ypač tokioje būsenoje, tikrai nedegė noru įveikti dar dviejų, o tos, tikriausiai irgi nebus tokios kvailos, jog jam pavyktų išsisukti spyriu į pabaisos žandikaulį.
Ir vis dėlto, - mąstė Kupidonas, mindamas po kojomis traškius lapus ir aštrias šakas,leisdamasis gilyn į miško tankmę, - Mergiotės viską sugadina. Galėtų jų išvis neleisti į tokius renginius.
Staiga vaikinas nežmoniškai sustūgo, nes nespėjęs patraukti šakos, veidu plojosi į ją, iškart jausdamas, kaip pratrūksta oda ir iš kaktos, skruosto... Iš daugiau nei dviejų įbrėžimų veidu, kaklu ir galiausiai rūbais, ima tekėti lipnus, metalo kvapo skystis. Ne kiek skaudėjo, kiek buvo netikėta - todėl ir suriko. Ar bent taip save tikino Monro, kuris pasak savęs paties, niekada nenusileido skausmui.
Reikėjo susiimti. Atsidusęs ir taip tvirtai sukandęs dantis, jog vos pats sau nesulaužė žandikaulio, vėl pašoko ant kojų, po beribę dangaus mėlynę dairydamasis kur gi tas baltai gelsvas taškelis. Po kiek laiko žvitrios šilpio akys jį sugavo, kai tas, padaręs laimingą ir, tikriausiai, baisiausiai savimi patenkintą reveransą, pakibo ant aukščiausios netoli esančio medžio šakos.
- JŪS GAL JUOKAUJAT! - sukliko jis, rodos, pamiršęs, kad vos prieš akimirką rūpinosi dėl priešininkių chimerų, - NEKOPSIU Į SUKNISTĄ MED...
Akys veide pasidarė didesnės už lėkštes, nes už nugaros išgirdo dabar jau puikiai pažįstamą riaumojimą. Pasileido bėgti lyg kas užpakalin būtų sugrūdęs raketą, motyvuojamas vien minties, kad jam tuoj bus patrumpintos (supraskite - nukąstos) galūnės, o gal ir galva. Nesidairė, lėkė prie medžio.
Chimera dar buvo pakankamai toli kai Kupidonas kopė ant žemesniosios šakos. Turėjo būtų lengvesnis kelias.
- Accio pargamentą! - pabandė Kupidonas, žinoma nesėkmingai. Panosėje išssiplūdęs lipo nuo vienos šakos iki kitos - pačiam atrodė, kad ganėtinai greitai, bet žiūrintiems tikriausiai atrodė kaip vėžlys, sulaužytomis kojomis. Staiga šakelė, kurios buvo įsikibęs, trakštelėjo ir jis, slystelėjęs, prarado pusiausvyrą. Giliai įkvėpęs pažvelgė žemyn. Nusikeikė dar kartą. Ne dėl aukščio - dėl aplink medį ratus sukančios chimeros.
Stengdamasis negalvoti, kad gali virsti ne prastesniu kąsneliu, negu prieš tai pavertė tuos paukščiukus, Kupidonas kopė toliau. Galiausiai, vos nesitėškęs žemyn dar kokius penkioliką kartų, pasiekė ir rankoje pergalingai sugniaužė pargamentą. Užduotis buvo baigta! Ar... Nevisai.
Nusileido greitai, bet lūkuriavo ant žemiausios šakos, spoksodamas į chimerą. Antrą kart triukas su virvėmis jam tikrai nepavyks, kerai buvo ganėtinai sunkūs. Tada lieka...
- Incendio! - paleido kerus į pačią chimerą vaikinas, o tada nieko nelaukęs šoko žemyn ir pasileido prie vartų, palikdamas už nugaros pasigailėjimo vertą riaumojimą. Žinojo tris dalykus - pirma - chimera nebuvo jo, tad su savąja užduotimi, jis, techniškai susidorojo ir už tai jam taškų nenuims, antra - kad pagaliau suknista užduotis baigėsi ir trečia - kad ji tikriausiai diskvalifikuos už žiaurų elgesį su gyvūnais. Jam nerūpėjo. Pergalingai gniauždamas pargamentą laukė, kol bus iš tos velnio vietos išleistas.

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
Nors į chimerų nasrus pakliuvę čempionai greičiausiai paprieštarautų, tačiau pirmosios užduoties arenoje stebint žiūrovų akis prikausčiusį veiksmą, laikas skrido žaibo greičiu. Aikštės neaplankė nė akimirka ramybės, o orą be perstojo čaižė tai būtybių riaumojimas, tai dalyvių šauksmas, tai erdvę skrodžiančios kerų liepsnos. Be abejo, tai, kad lazdelės nebuvo vienintelės laidančios liepsnas šioje arenoje, įtampą tik didino bei vertė viską stebėti veik nemirksint, jog nebūtų praleistos net menkiausios akimirkos. O tų akimirkų buvo daugybė. Nuo kraują stingdančių kovų, verčiančių sunerimti dėl viso to viduryje atsidūrusių čempionų gyvybių, iki konfliktų tarp pačių dalyvių ir užduoties atlikimo apsunkinimų – ko tik čia susirinkusieji nespėjo išvysti. Turint galvoje, kaip ilgai tarp mokinių gali neišblėsti kalbos apie panašius įvykius ir juose atsiskleidusias dramas, buvo galima nuspėti, kad ir šiandieną regėti nutikimai dar ilgai sklis iš lūpų į lūpas istorijų pavidalais, kol imsis sunku atskirti, kur baigiasi tiesa, o kur prasideda per laiką gimusios fantazijos. Šiaip ar taip, viena tiesa išliks nepakitusi – visi dalyviai paliko aikštę pergalingai spausdami rankose po jiems skirtą pergamentą, net jei vieni ir buvo labiau gyvybingi už kitus.

I wish I told a different tale