0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
Šeštadienis, kai turėjo įvykti debiutinė Burtų trikovės turnyro užduotis, išaušo giedras. Dangaus netemdė nė menkiausias debesėlis ir saulė nesivaržydama spigino žemę paskutiniais dar bent kiek šiltais spinduliais. Oras buvo tiek pritvinkęs įtampos, kad rodėsi tuoj tuoj galėjo susiformuoti ir jį raižantys žaibai, tik, visgi, jog šie pasirodys, tikimybė buvo mažesnė nei nulinė. Bet galgi tai buvo kitokio pobūdžio žaibai – tokie, kurių akimis neregėsi, užtat jausi keliaujančius visu kūnu ir žnaibančius odą, belaukiant iš anksto nenumanomos lemties.
O štai visai ant pačio pamiškės krašto, supamas visos tos atmosferos, stūksojo iškilęs, tvirtomis grotomis atskirtas aptvaras, būtent toks, iš kurio nebūtų galėjęs išsprūsti nei joks nepageidaujamas padaras, nei galbūt besigailintis savo sprendimų ir panikos ištiktas čempionas. Saugojo tas aptvaras ne ką kitą, kaip aplink išdygusias tribūnas, į kurias turėjo suplūsti užduotį stebėti pasiruošę žiūrovai. Niekas nenorėjo sulaukti pašalinių aukų, metančių neigiamą šešėlį visam renginiui.
Pats aikštės įrengimas buvo reljefiškas, tad galėjai jame išvysti ir apsamanojusių duburių, ir iš miško pusės pakliuvusių medžių lygumų, ir vis kylančių akmenuotų aukštumų. Aštrūs uolų akmenys kaip niekad kliudė nevaržomą judėjimą, pasiruošę apsunkinti kiekvieną dalyvių žingsnį ir žadantys nelengvą kelią aukštyn. Pačiame aukščiausiame teritorijos taške ir stūksojo masyvus lizdas su aplink jį marširuojančiomis chimeromis – pagrindiniu laukiančios užduoties iššūkiu.
Varpo dūžiams paskelbus dešimtą valandą, o čempionams išsirikiavus prie vienintelio įėjimo į paruoštą aikštę (o taip pat, ir vienintelio išėjimo), durys atsidarė, trumpam atverdamos tarpą taip kruopščiai nuo pavojų saugančių grotų sienoje. Vos paskutinei kojų porai žengus vidun, užsidarančių metalinių vartų dzingtelėjimas paskelbė užduoties pradžią.

Pirmoji užduotis

Uždraustojo miško pakraštyje iškilo specialiai pirmajai užduočiai dirbtinai įrengtas aptvaras, savyje talpinantis įvairias gamtines charakteristikas – nuo aukštų medžių paunksnės iki aštrių uolų bei suverstų akmenų užuoglaudos. Saugiai atskirtos nuo užduotį stebinčių žiūrovų, jame įkurdintos trys chimeros – mirtinai pavojingos būtybės, turinčios liūto galvą, ožio kūną ir drakono uodegą. Pačioje akmenuotos kalvos viršūnėje, šios chimeros saugo savo lizdą ir kartu su jame esančiais kiaušinių įmestus tris perlenktus pergamento lapus. Kiekvieno čempiono tikslas – naudojantis tik savo burtų lazdelėmis ir per pasiruošimą galbūt gauta pagalba, sugalvoti, kaip nusigauti iki chimeros lizdo ir pasiimti po jiems skirtą pergamentą, tuo pačiu metu besistengiant apsiginti nuo su jais uždarytų būtybių.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Rosemarie Mortimer »

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Pagaliau išaušo lemtingas šeštadienis. Nerimo ir baimės kupinos dienos dabar atrodė lyg ramios atostogos. Saulė, tarsi juokdamasi iš Mayros, spigino tiesiai jai į akis. Nerimastingai tampydama uniformos rankovę, klastuolė dairėsi ir, įtempusi ausis, klausėsi ar nesuskambo jau varpas. Viskas vyko netoli jai taip gerai pažįstamo miško. Tačiau tai jai nelabai kuo padėjo, nes jokio plano mergina taip ir nespėjo sugalvoti. Tribūnos buvo pilnos smalsių akių porų, kurios su pasimėgavimu gers jos kančią ir po to paskleis ją gandais ir prisiminimų nuotrupomis. Kelio atgal seniai nebėra, tad kodėl tik dabar ji su tuo susitaikė? Mirs tai mirs, visiems bus lengviau. Vis tiek viduje kažkas sakė - ne.
 Drebančiomis kojomis Mayra įžengė į užduoties vietą paskutinė. Vartams užsidarius už jos ir užtvėrus vienintelį išėjimą, Mayrą suėmė panika. Darėsi sunku kvėpuoti, širdis daužėsi krūtinėje, o rankos atrodė tokios šlapios, kad mergina net lazdelės negalėtų nulaikyti. Negi ji taip bijo mirties, nepaisant to, kad žino, kas jos laukia? Kodėl ji nesugalvojo prisigert raminančio eliksyro? Merginos galva dūzgė kaip piktų bičių avilys. Ne, tai ne mirtis. Kaltas tas prakeiktas aptvaras. Gilyn nustumti prisiminimai lindo į paviršių, įsukdami Mayrą į jausmų karuselę, o ši tik galvojo: kvėpuok, kvėpuok.
 Klastuolei atrodė, kad jos panikos priepuolis užsitęsė dešimtimis minučių, bet apsidairiusi suprato, kad praėjo vos kelios sekundės. Panika kaip staigiai atsirado, taip staigiai ir dingo, tarsi net nebūtų pasirodžiusi. Negi ji viską tik išsigalvojo? Pabėgau iš to narvo, pabėgsiu ir iš šio. Greitai apsidairiusi, Mayra patraukė prie medžių - jos galvoje jau kūrėsi šioks toks planas, bet pirma reikėjo įvertinti situaciją. Chimeros matėsi nuo įėjimo ir tai nors ir buvo šiokia tokia paguoda, situacijos nepagerino. Jų lengvai nenužudysi. Atidžiai stebėdama, kur deda kojas, Mayra vaikščiojo tarp medžių ieškodama tinkamo įsilipt. Tylus jų šnarėjimas apgaulingai žadėjo saugumą, bet klastuolės nepasitikėjimas kitais čempionais privertė ją vis atsigręžti - nežinia, ką jie sugalvos.
 Pagaliau pasirodė medis su tvirtomis šakomis. Mayros smegenys, įjungtos burtažodžių paieškos rėžimu, pateikė kerus, skirtus pakilti į viršų, bet vaizdelis, kaip ji teškiasi žemyn iš penkių metrų aukščio ir taip nusibaigia, sustabdė klastuolę nuo lazdelės paėmimo. Nusprendusi, kad į medį vis dėlto reikia užlipti senu geru būdu, Mayra įsikibo į apatinę šaką. Šiaip ne taip prisitraukusi, atsisėdo ir nusikeikė. Ji paskutinį kartą ropštėsi į medį, kai buvo dešimties, ir jau buvo spėjusi pamiršti, kokios silpnos jos rankos. Bet vedama pykčio ir užsispyrimo, Mayra įsikibo į kitą šaką ir sukandusi dantis užsiropštė ant jos.
 Užsilipusi ant penktos ar šeštos šakos, Mayra pakankamai gerai matė lizdą, kad galėtų pabaigti savo itin nevykusį planą, bet jai norėjosi pasilipti dar aukščiau. Įsikibusi į aukštesniąją šaką, Mayra tik išgirdo trakšt ir praradusi pusiausvyrą pradėjo kristi iš medžio. Galbūt suveikė kokie nors beždžioniški instinktai ar Velnias pagalvę pakišo, bet klastuolė nusitėškė ant šakos, susimušė tris šonkaulius ir ašarų pilnomis akimis įsikibo į medžio ataugą. Gyvenime daugiau nelipsiu į medžius. Sumuštą šoną skaudėjo taip, kad Mayra vos galėjo pakvėpuoti, o apie nulipimą žemyn buvo galima tik pasvajot. Atsargiai paėmusi lazdelę į ranką, mergina pabandė atsisėsti, bet vos susilaikė nesurikus. Susitaikiusi su mintimi, kad jai teks bandyti pasigydyti pačiomis nepatogiausiomis sąlygomis, Mayra tyliai sušnabždėjo:
-Episkey.
Vos tik burtažodis pradėjo veikti, sumušti šonkauliai taip įkaito, kad Mayra įsikando į medžio šaką. Tikiuosi tie kvailiai tribūnose miršta iš malonumo.

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
  Rytas buvo giedras, tačiau tai visai netaisė mažosios nuotaikos. Buvo sunerimusi, labai arti panikos priepuolio ir nė nežinojo, kaip gali sau padėti. Jautėsi visiškai nepasiruošusi, be to, gandų visai nepadaugėjo, tad ir  jokios papildomos informacijos nebuvo.
  Tai bus tragedija, šmektelėjo mintis varnanagės galvoje, kai kartu su kitais čempionais stovėjo prie didžiulės arenos. Pakeliui spėjo daugmaž apžvelgti stadioną, kad žinotų, ko tikėtis, tačiau matė tik kalnus, medžius ir uolas, jokių padarų. Tai tikrai nemažino streso ir nedarė situacijos aiškesne.
  – Kaip manot, kas mūsų laukia? – drebančiu balseliu pasiteiravo kitų bendramokslių, kartu su ja stoviniuojančių prie uždarytų vartų į areną. – Kažkaip negaliu nieko pam—
  Baigti sakinio ir išgirsti atsakymo jai nebuvo lemta, nes kaip tik tuo metu atsivėrė įėjimas. Priešais save mergina išvydo planų lauką, lyg ir pamiškę, nes iškart už vejos prasidėjo aukštų medžių kariauna. Nedrąsiai žengtelėjo žingsnį į saulės apšviestą pievą.
  Ir tuomet išgirdo riaumojimą. Instinktyviai atsisuko ton pusėn, iš kur tarėsi girdinti sklindant garsą. Klausa jos neapgavo – ten išties kažkoks siaubūnas riaumojo. O dar spjaudėsi ugnimi iš... pala, ar ten liūto galva?
Nora netikėjo savo akimis. Kaip tai, besispjaudandis ugnimi liūtas? Iš dešinės pusės nesimatė nieko, išskyrus gyvio galvą, visą kitą jo kūną užstojo tankios medžių karūnos.
  Ilgai laukti ir galvoti neteko, nes tuojau pat itin panašus riksmas pasigirdo ir iš kairės. Nora atsisuko ir aptulbo, nes pagaliau pamatė monstrą visu ūgiu ir pajėgumu.
  Tai buvo kažkas neįtikėtino. Taip, ugnis liejosi iš pabaiso galvos, atrodančios kaip liūto. Tai jau skamba blogai, tačiau blogybės tuo tik prasidėjo. Tiesą pasakius, tai buvo normaliausiai atrodanti gyvio kūno dalis. Mat žemiau liūto šerių prasidėjo kažkas keistesnio. Masyvus grobuonio kaklas susiliejo su visai liauna (kaip tokio dydžio pabaisai) krūtine bei liemeniu. Negi ten ožys? Nebuvo tikra, tačiau galūnės būtent taip atrodė: kaip ožio letenos su storom kanopom. Nesinorėtų būti tokio sutryptai.
  Visgi keistumai tuo nesibaigė. Gyvis pasisuko užpakaliu nuo Noros ir šioji pamatė jo minkštąją. Tiesa, į ją žiūrėt nebuvo ko, tačiau virš jos esanti uodega įvarė dar daugiau siaubo. Tai buvo tikrų tikriausiais žvynais padengta žarna, nesibaigianti itin smailiu galiuku. Drakono uodega.
  Įdomu, ar drakoniška kūno dalis irgi ugnį gamina?, šyptelėjo mintyse, nors visai nebuvo noro juoktis.
  Po šimts pypkių.
  Ir ką jai dabar daryti? Nora tikėjo kažkokio transfigūruoto gyvūno, o ne tikrų tikriausios chimeros. Šios jau taip paprastai nepataisysi, o net jeigu ir būtų įmanoma tą padaryti, kovoti su drakonu ir liūtu menkas malonumas.
  Na, vienintelė paguoda, kad kovoti iš tikrųjų nereikės, juk čia ne dvikova. O dėmesio nukreipimo būdu sužinojo bent kelis dėmesio nutraukimo būdus: džinsų kišenėje turėjo kelis nedidelius juoko eliksyro mėgintuvėlis (šitie vargu bus panaudoti), prie pat arenos paliko krūvikę spogstamųjų medžiagų, kuriuos galės prisikviesti, be to, vis dar turėjo žievės. Aišku, ji nė nebandys prisišaukti pabaisą, bet gal pavyks panaudoti gautą medžiagą kitaip.
  Šiaip ar taip, didelio pasirinkimo ji neturi.
  Prie kairėje esančios chimeros tuojau pat priėjo ir antra. Taigi iš viso jų buvo mažiausiai trys. Tiesa, vos priėjusi pabaisa iškart nušuoliavo žemyn ir dabar turbūt skuodė uolomis artyn čempionų, taip ir grasinanti nublokšti ta siaubūniška uodega, pakepinti ugnimi ir galiausiai sutrypti kanopomis. Ir kam Nora ryžosi tokiai nesąmonei?
  Trumpam dingtelėjo mintis sprukti tolyn iš čia. Tačiau nė nespėjo nusisukti nuo plataus vaizdo priešais akis, kai vartai jau buvo užtrenkti. Jie buvo čia įkalinti.
  Gretai pasitikrino visas kišenes – viską turi. Dabar telieka patekt į chimerų lizdą, prieš tai jį radus, ir pasiimt savo lapą. Jei nulėktų ten pirma, gal dar ir kitiem čempionam po lapą paimtų.
Su tokiomis mintimis nuskuodė per siaurą žolės ruožą ir atsidūrė tarp medžių. Čia buvo tamsoka, plačios medžių karūnos kūrė platų kupolą virš jų. Tai ne kiek negerino situacijos: jeigu dabar chimeros nuspręstų juos užpulti, net nežinotų, iš kurios pusės šiosios atskrenda. Tiesa, ar jos moka skraidyt?
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
  Matė parkrentančią netoliese kolegę ir jau būtų bėgusi jai į pagalbą, kai kažkur viršuje pasklido riaumojimo aidas. Tai buvo savotiškas priminimas, kad jie čia yra priešininkai, o laikas tiksi. Vis dėlto didžiausias priešas buvo arena ir jos gyventojai, tad kaipgi ji nepadės bendramokslei?
  Abejonės draskė varnės krūtinę. Padėti klastuolei ar bandyti kuo greičiau įvykdyti užduotį?
  Bala nematė tos užduoties, galiausiai nusprendė ir bėgte pasileido nuo medžių iškritusios merginos link.
  Visgi toli nenubėgo.
  Žemė čia buvo nelygi, samanos dengė stipriai išsikišusias šakas, slėpė savy akmenis ir kitas kliūtis. Būtent už kažkurios tokios kliūties užkliuvo ir Noros koja ir mergina plokščia dėjosi ant minkštų samanotų patalų.
Buvo pratusi vis kažkur griūti ar į kažką atsitrenkti.  Toks jau gyvenimas, kai nemoki pabūti vietoje ilgiau negu dvi minutes ir vis kažkur norisi lėkti, net nežiūrint prieš save. Dėl to staigiai pašoko ant dviejų kojų, pasiruošusi bėgti toliau.
  Vis dėlto susvirduliavo ir suprato, kad šįsyk nebus taip paprasta. Lėtai nuslinko žemyn ir apžiūrėjo kojas. Šios buvo savo vietose, net jokių nubrozdinimų nesimatė, tik kelnės truputį ties keliais susipurvino. Tačiau galva vis dar sukosi. O gal čia arena pradėjo suktis? Mergina atsargiai pajudino galvą ir vos nenualpo nuo skausmo. Drebančiais pirštais palietė kaktą (krito gi veidu žemyn). Šioji rodėsi savo vietoje, dar pirštai nuslinko aukštyn. Vos palietusi didžiulį gumbą ir pajutusi kažką karšto bei lipnaus, patraukė ranką. Šioji buvo visa kruvina.
  Gražiausia, prakirto sau galvą vos spėjusi įbėgti tarp medžių. Gal tuoj ir mirs čia.
  Kita vertus, tada nereikėtų stoti į akistatą su chimeros.
  Skamba kaip neblogas planas.
  Pasikrapštė galinėje kišenėje ir išsitraukė lazdelę. Gerai, kad krito ne minkštąja dalimi žemyn, nes tikrai būtų sulaužiusi savo lazdelę, o tada jau tikrai niekas jos neišgelbėtų.
  Pabandė prisiminti kokius nors gydomuosius kerus, tačiau galva buvo ištuštėjusi. Negi dar ir smegenis susitenkė, lyg visko jos gyvenime būtų maža?
  Įsitempė dar labiau, netgi užsimerkė ir pabandė prisiminti bet kokius kerus. Jau net negydomuosius.
  Tuščia.
  Suprato tikrai neblogai susižeidusi galvą, jei net negali prisiminti jokių užkeikimų, jokių kerų.
  Va čia tai įklimpo.
  Nusišluostė kaktą marškiniais, tačiau kraujavimo tuo nesustabdė. Reikia kažką daryti, kad bent paeiti galėtų. Apsižvalgė. Gerai bent, kad buvo miške. Jei šis nors kiek panašus į tuos, kuriuos Norai teko matyti, kažkur turėtų rasti gydomųjų žolių ar bent kraujavimą stabdančių lapų. Tai nors mažumėlę pagerintų situaciją. Žinoma, stebuklų ji nesitikėjo, tačiau net ir lapelis gydomojo augalo galėtų jai padėti.
  Mintimis pasirausė po turimas herbologijos žinias. Geras dalykas buvo tai, kad šios liko pažeistoje galvoje. Kita vertus, gydomųjų žolių, augančių miške, nebuvo taip ir daug. Dar mažesnė tikimybė rasti kuri nors čia.
Vis dar prilaikydama ranka kaktą lėtai pasikėlė ir apsižvalgė aplinkui, tikėdamasi, kad akys užklius už ko nors vertingo. Geriausiai tiktų ditanis, be to, jis būtų lengviausiai randamas. Žinoma, šis augalas neveiks kaip siūlės giliai žaizdai, tačiau bent laikinai sustabdytų kraujimą ir sumažintų skausmą, nuo kurio varniukei net suko pilvą ir pykino.
  Staiga jos dėmesį patraukė silpna liepsna. Šiaip ne taip nušliaužė jos pusėn. Liepsna greit užgeso, atidengdama tamsiai žalių lapų krūmą. Ditanis! Geriau būti nė negalėjo.
  Varnė nuskynė kelis lapus ir greitai sukramtė. Su kiekvienu burnos judesiu judo, kaip maloni vėsa pasklinda po kūną, o skausmas po truputį silpnėja, kol galiausiai liko tik tvinksintis maudimas. Dabar reikėjo sutvarkyti žaizdą. Susiplėšė marškinių apačią, pasidarydama paprastutį tvarstį. Pridėjo tris ar keturis ditanio lapus prie žaizdos ir apvyniojo galvą skiaute. Atrodė nekaip, tačiau kraujas jau nekapsėjo ant samanų.
  Nutarė pasinaudoti proga ir prisiskinti daugiau lapų; prisikrovė jų bene pilnas kišenes. Nežinia, kas dar gali nutikti.
  O tada leidosi klastuolės pusėn. Pribėgusi prie jos, ištiesė delną su keliais tamsiai žaliais lapeliais.
  – Suvalgyk, malšina skausmą, – šyptelėjo.
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Vos aušros pirštams ėmus liaunais auksiniais pirštais lėtai dažyti dangų ir žvaigždėms pamažu išblukus lyg spalvai iš nuskalbto rūbo, Kupidonas jau buvo pabudęs ir apsirengęs. Visą naktį beveik negalėjo sudėti bluosto - vartėsi nuo vieno šono ant kito, bet akys liko atvertos plačiai, lyg tarp vokų kas būtų įkišęs po degtuką (dėkui dievui, neuždegtą). Skirtingos vizijos kas gali turnyro metu nutikti, kartojosi galvoje lyg užstrigusi plokštelė, kurios imti ir išmesti tiesiog negalėjo.
Niekada nebuvo bailys ir žinojo, kad iki mirties ar veik mirtinų sužeidimų, mokiniams niekas kovoti neleis, bet jam nesinorėjo prisidaryti gėdos. Pirma užduotis būtent ta, per kurią visi susidaro įspūdį apie išrinktuosius čempionus - kas mažiausiai vertas pergalės, o kas, net užsimerkęs, turnyrą laimėtų. Slaptai Monro tikėjosi, kad lažybos statymai daugiausiai keliauja ant jo vardo. Bet... Kad ir kiek bandė nukreipti mintis nuo pagrindinio dalyko, bet laikas tirpo greičiau nei ledai karštą vasaros dieną.
- Velniava, - sumurmėjo švilpynės čempionas, nagais kąsydamas pakaušį. Kiek skaudėjo galvą. Jis nė nežinojo kiek laiko treniravosi iki pirmosios užduoties, bet mokėsi ir kartojosi visus kerus, kuriuos rado, net naktimis - buvo varomas tik kava iš didžiosios salės ir beprotišku užsispyrimu. Vis galvojo ar tik nereikėjo paminti savo išdidumo ir pasiprašyti antros treniruotės su Melijandra, kad tik geriau išmoktų kerus, bet et... Ko neprivalgei, to neprisrėbsi, o dabar jau buvo per vėlu. Velniai ten nematė, jei tai, kas treniravosi nepavyks, tai sugalvos ką kito - jei kas, neturės problemų chimerą paskraidindamas ore arba išsiburdamas kilimą ir paskraidydamas kaip Aladinas, kad padarytų pramogą bendramoksliams.
Užkerėtas laikrodis sučirškė neįtikėtinai garsiai, pranešdamas ne tik Kupidonui, bet tikriausiai ir visiems esantiems švilpynės patalpose, kad laikas. Vaikinas neskubėdamas apsimovė batus, užtikrindamas, kad raišteliai tvirtai užrišti ir neteks klūpint prie chimeros murmėti "tu palauk palauk, aš tuojau, tik batus susirišiu.", o tada užsidėjo apsiaustą, prieš tai perbraukęs ten geltonai išsiuvinėtas savo pavardės raides, (juk retai kada gauni rūbą, kur švieste šviečia tavo pavardė) išėjo. Nekreipė dėmesio į bendramokslius, nekreipė dėmesio į bendrajame kambaryje lyg vandens srovę vilnyjančias kalbas ir net kelis klausimus, tiesiog išėjo. Lauke buvo ganėtinai šilta - jei būtų norėjęs turnyre būtų galėjęs pasirodyti ir su šortais. Nors tikriausiai nebūtų labai jau tinkama apranga.
Eidamas negirdėjo nei kaip po kojomis girgždėjo trypiamos šakelės ir lapai, negirdėjo paukščių, negirdėjo nė švelniai pučiančio pavasario vėjo, atrodė lyg kas būtų ant ausų uždėjęs rankas ir palikęs tik aidintį spengimą galvoje ir net mintys buvo lyg iššluotos.
Tribūnos skambėtę skambėjo, rodos, Hogvartso mokiniai suplūdo pamatyti tokio renginio - juk retai kada žiūri kaip nepilnamečiai kovoja su pavojingais magiškais padarais. Monro kiek primerkęs akis apžvelgė aplinką - nuo medžių iki akmenų -  reikalui esant buvo pakankamai vietos pasislėpti. Žvilgsnis nejučiom nukrypo į priešininkes, lyg teisiant jų gebėjimus. Daug negalėjo pasakyti - buvo žinomos tik iš matymo, bet slapta tikėjosi, kad kerėtojos iš jų prastos - būtų lengviau laimėti.
Vartai atsidarė ir Kupidonui nugara perbėgo šiurpuliukai nuo to girgždėjimo. Jis tarsi skelbė ir priminė, kad tuoj išėjimo nebebus, o gal tai, kad kažkam vertėtų sutepti vartus.
Jis dėjo didelį žingsnį, o tada vartai užsidarė. Įkvėpė. Bent jau buvo pasiruošęs, nes užduotį teisingai atspėjo.
Gerai, dabar tereikia neužsimušti ir paimti tą suknistą pargamentą... Jei reikės tai apniuksuosiu tą suknistą chimerą ir viskas.. Bac bac ir nebėra, lengva. 
Lazdelė lengvai rado vietą suskerdusioje nuo treniruočių rankoje, jos svoris atrodė natūraliai tinkamas. Vaikinas ėmė lengvais žingsniais artėti link padaro, eidamas pro aplink, sukdamas ratą aplink medžius, kad nebūtų pastebėtas, o galiausiai krestelėjo už didesnio akmens, bent kiek pasislėpdamas, kol sugalvos koks geriausias planas.
Jam tereikėjo sugalvoti kaip nukreipti to suknisto padaro dėmesį, o tuo pačiu nepritraukti ir chimerų, su kuriomis reikėjo susidoroti jo priešininkėms.
Jeigu panaudočiau Avis? O gal tiesiog imt ir nusprogdint tą šlykštynę su Bombarda?
Šeštakursis vaikinas dvejojo, o laikas seko. Velniava.
O gal gudriausia būtų išvis pirma atsikratyt priešininkėmis?..
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Kupidonas Monro »

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Kartus nežinomo medžio žievės skonis burnoje Mayrą privertė žiaukčioti. Būtų mielai apsivėmusi, kad tik dingtų tas nelemtas skonis, bet išgirdusi brazdesį po ja, atsargiai judėdama mergina šiaip ne taip atsisėdo ant šakos ir pažiūrėjo į iš nežinia kur po ja atsiradusią varnę, kuri tiesė jai kažkokią žolę. Na štai ir baigėsi jos skonio naikinimo planai, nespjaudysi žmonėms gi ant galvų. Spąstai? O gal tikrai siūloma pagalba? Kitų koledžų čempionų Mayra nežinojo ir nelabai jais domėjosi. Galbūt tai buvo didžiulė klaida? Turnyre tikrieji jos priešininkai buvo ne chimeros, o toje pačioje pilyje besimokantys, gyvenantys, valgantys ir kasdien šalia jos egzistuojantys mokiniai. Kaip žiauru. Ir juokinga. Mayra mintyse pasižymėjo, kad jeigu išgyvens, reikės jais pasidomėti.
-Ačiū, ne,-sunkiai nurijusi vis dar karčias seiles tarė klastuolė. Ji jautėsi žymiai geriau pasinaudojusi kerais, neskaitant to prakeikto kartumo burnoje, bet mintyse lyg kamuoliukas trankėsi klausimas: kas nutiko nepažįstamajai?- O tu, rodos, iš Pragaro išropojai ar ką?-Mayra šyptelėjo merginai. Jeigu ši nebando jos nužudyti vos pamačiusi, o dar ir pagalbą siūlo, gal ji verta trupučio pasitikėjimo? Klastuolė, nepaleisdama lazdelės iš rankos, atsargiai išlipo iš medžio ir jos kojoms vos stabiliai pasiekus žemę ir tarė varnanagei:
-Tikrai ačiū už pasiūlytą pagalbą, tad nejudėk, ir už gerus norus tave pagydysiu. Ir tik, prašau, nerėk, abiems bus bėdos. Episkey.
Staigus mostas lazdele į dešinę ir Episkey vėl gelbsti dieną bei turnyro dalyvių gyvybes! Bent jau Mayros sugebėjimai įsipjauti, susimušti ar susilaužyti galūnes šįkart pravertė. Galbūt Episkey ir bus tas vienintelis burtažodis, kurį ji šiandien sugebės prisiminti ir panaudoti? Tragedija! Nužvelgusi likimo draugę, Mayra pastebėjo, kad ji buvo purvinesnė už jos sąžinę po išpažinties, tad supratusi, kad visa tai greičiausiai buvo susipynusių kojų kaltė, nusprendė daugiau nekamantinėti. Ne dėl to čia susirinko.
 Tolumoje pasigirdo chimerų riaumojimas. Užduotis, kaip ji vos nepamiršo savo užduoties? Dvejodama, Mayra linktelėjo varnei ir patraukė toliau. Kaip nors. Lengviausia būtų, mąstė klastuolė, užsiundyti chimeras ant ko nors ir tada pasičiupus lapuką, kuo toliau nuo jų pasitraukti. Gal ir pasislėpti. Jai nelabai rūpėjo kiti ir jų užduočių atlikimas - norėjo tiesiog kuo greičiau dingti iš vaikystę primenančio aptvaro ir pavojingų drakonsubinių padarų. Arba... Šyptelėjusi, Mayra pasižiūrėjo į lazdelę. Priversti chimeras ateiti pas mane. Klastuolė dideliais, atsargiai žingsniai ėjo, ieškodama tinkamos daubos. Mąstydama apie planą, Mayra atsargiai pasitikrino buteliuką su eliksyru, kuris iki šiolei tupėjo saugiai kišenėje. Buteliukas buvo sveikas ir mergina iš palengvėjimo atsiduso. Prieš susitikdama su chimeromis turės papildomą apsaugą. Bent tiek. Jai reikia vietos, kur nebūtų pastebima. Arba... Ji galėtų tapti nepastebima. Šitiek galimybių! O ji vis dar nesusigalvojo tinkamo plano. Mayrai taip bežingsniuojant, žemė pasidarė labiau akmenuota, samanų mažėjo, kol galiausiai ir šios išnyko, o medžių vis retėjo ir retėjo... Ji atsidūrė miško pakraštyje, prie akmenynės ir netoli chimerų lizdo. Chimeros išdidžiai suko aplink savo namus ratu, kartais užriaumodamos. Tų padarų skleidžiami garsai sukeldavo Mayrai šiurpulius. Nenorėdama, kad chimeros ją pastebėtų, klastuolė pritūpė ir atsirėmė nugara į medį, kad nenusivertų, kaip įprastai jai nutinka. Ar verta bandyti kažką daryti pirmai? Gal reikėjo bandyti susitarti su varne? Klausimai ir abejonės pešėsi tarpusavyje merginos viduje, o Mayros mintyse skambėjo trys burtažodžiai tarp kurių ji turėjo pasirinkti.

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Kupidonas gniaužė kumščius. Laikas, rodos, bėgo daug greičiau, tarsi kas būtų paspaudęs pagreitinimo mygtuką, bet jo neperspėjęs.
O gal tik taip atrodė, nes jis tiesiog jį bereikalingai leido pritupęs už akmens. Visai neblogai, ką? Ne, iš tiesų, nors ir būdamas neįtikėtinai impulsyvus ir dažniausiai puldamas pavojams tiesiai į nagus ir nasrus, jis šįkart buvo protingesnis. Apskaičiavo visus pliusus ir minusus - galvoje perkratė kerus ir triukus, o kramtydamas ir taip iki kraujo nukramtytas lūpas, dar bandė sudėti tobulą veiksmų planą, kurio metu nė kiek nenukentėtų pats. Vis dar jautėsi kiek nuskriaustas, kad jam neleido pasiimti kelių mėsos gabalų į areną - viskas būtų tiesiog kiek mažiau komplikuota.
Širdis drebėjo, tarsi nelabai norėtų laikytis už šonkaulių, kur priklauso. Dunkst dunkst, rodės kad kas krūtinėn būtų primėtęs šokinėjančių akmenų. Jam ką čia, infarktas? Anstyva senatvė tada, tikriausiai.
Na, gal neims ir neiššoks... Neblogas vaizdas būtų. Nors daug kraujo, neskoninga...
Kupidonas lengvai atsiduso. Reikėjo kažką daryti ir reikėjo daryti greitai - nelabai norėjo naudoti planą su virvėmis, nes kiek skaitė apie chimeras (o bibliotekoje lindėjo iki tol, kol Hogvartso bibliotekininkė turėjo jį beveik su šluota varyti lauk) tai jų neveikia kerai ir lengviausia jas tiesiog pašerti.
Cha, sušerti priešininkes ar išburti paukščius, juos sustingdyti ir sušerti? Gal pirmas variantas, daugiau mėsos.
Vaikinas atsistojo, prieš tai apsižvalgęs, kad tik neiškištų galvos ir nesusitiktų akis į akį su bjauriu chimeros snukeliu. Buvo arti miško pakraščio.
Ėmė tyliai slinkti, lindinėdamas už medžių, kad tik nebūtų pastebėtas, bet medžiai vis retėjo ir retėjo, lyg kas būtų juos iškirtęs. Kupidonas sulaikė keiksmą - tuoj teks susiriesti kaip kirminui ir lindėti po suknistu krūmeliu ar dar geriau - žolės kuokštu.
 Tiesa - nebuvo kas daugiau ir daryti - negalėjo ir pernelyg ilgai lukūriuoti vienoje vietoje, chimeros nebuvo tokios kvailos, kokiomis jas iš pradžių laikė, laikui bėgant susipras, kad jų grobis, kaip neišlukštenta austrė restorane pateikta ant paauksuotos lekštutės, slepiasi už akmenų ar... Už medžių. Ne itin dailų veidą iškreipė vienpusė šypsena ir švilpis vos nesusijuokė. Ranka nejučiomis tvirčiau sugniaužė burtų lazdelę. Pagaliau bus kur panaudoti.
Žvitrios melsvos akys užfiksavo už, rodos, daugybės metrų besislepiančią... Velnias, čia buvo ta klastuolė ar varna? Monro papurtė galvą. Nebuvo pernelyg didelio skirtumo, jos abi jam buvo tik kliūtys. Įdomu ar jį jau pamatė? Jei nepamatė tai garantuotai pajuto. Ekstremaliose situacijose pabunda tokie pojūčiai, kad ta trečia akis išsiplėčia plačiau nei lėkštė.
Tereikėjo... Tereikėjo prisiartinti kiek arčiau nesukeliant daug garso, o didžiausias jo trūkumas šioje vietovėje ir buvo tas, kad lyg ekstra kliūtys čia visur buvo nuo medžių nukritusios, apdžiūvusios ir siaubingai garsios, vos užminsi, šakelės, o jis žingsniavo garsiau negu suknistas dramblys, bėgantis nuo džiunglių gaisro.
Gal čia suveiktų kokie kerai?.. Šiuo metu negalėjo nieko prisiminti, kas jo žingsnius nutildytų, bet... Galbūt galėjo panaudoti kažką, kas gerai nukreiptų dėmesį?..
Ne, geriau ne, tik sukels įtarimą - viskas turėjo būti daug netikėčiau nei Cezario nudūrimas. Įkvėpė. Tikėjosi, kad bus pakankamai arti. Dabar jau matė, kad ten slepiasi klastūnyno čempionė. Matė ne tik ją. Iš čia chimeros ir jų saugomas lizdas buvo aiškiau negu ant padėklo. Atrodė daug didesnės negu matė vadovėliuose. Ar jis buvo pernelyg arti? Jų riaumojimas, karts nuo karto vis nuskambantis visai netikėtai, kėlė nerimą. Ar jos turi ir dantis? To nepatikrino vadovėlyje. 
Mintys Kupidono galvoje makalavosi ir pynėsi ir jis tikėjosi, kad tik jų pavyzdžiu nepasektų liežuvis. Dabar negalėjo pernelyg rūpintis dėl savo būsimo veiksmo padarinių - jei nieko nedarys, tai ir išsėdės visą turnyrą.
 Prieš ištariant burtažodį, galvoje dar lyg žaibas plykstelėjo: Bombarda ar Incendio?
- Incendio! - galiausiai pro lūpas prasprūdo jam, nes liežuvis, rodos, dirbo greičiau negu smegenys, o ranka automatiškai nubrėžė ore figūrą. Iš lazdelės išsiveržė pluoštas liepsnų, sunkiai suvaldomas, bet atrodo pasiekdamas taikinį - ne, ne pačią klastuolę, toks sadistas nebuvo - medį už kurio ji rado prieglobstį. Pats, vos kerus ištaręs, vėl prisiplojo medžio, už kurio slėpėsi.
 Liepsnos liežuviai palengva laižė medį ir jis nuleido lazdelę. Dabar viskas paprasta - tai turės atkreipti chimerų dėmesį ir dar kiek pakenkti jo priešininkei. Gal ir neblogai. Monro tikėjosi, kad mergina sugalvos į jį paleisti kerų atsaką - koks gi smagumas be šiek tiek rizikos?

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
  Klastuolės akys išdavė įtarumą ir nepasitikėjimą, tačiau vos vienos priešininkės žvilgsnio į sumaitotą kaktą užteko, kad akys suminkštėtų ir dabar rodytų susidomėjimą. O gal net rūpestį? Ne, to negali būti.
  Ir vis dėlto – klastuolė paleido kerus jai į galvą. Nora jau norėjo nuo jų slėptis, pamiršusi jų veikimą, kai kaktą pasiekė maloni vėsa ir dinto net ir tas nemalonus tvinkčiojimas.
  – Ač- – nė nespėjo ištarti žodžio, kai jos pagalbininkės čia jau ir nebebuvo.
  Situacija turėjo du privalumus. Pirma, nebeskaudėjo praskeltos galvos, taigi galėjo gana blaiviai mąstyti. Antra, atmintis grįžo keli kerai. Ne visi, žinoma, tačiau bent kelis galėjo matyti savo mintyse. Kad ir kaip nepasitikėtų savo kerėjimo sugebėjimais, neįmanomybė panaudoti burtų lazdelės rodėsi dar baisesnė.
  Matė klastuolę nudūmiant priekyn ir taip pasielgtų turbūt kiekvienas logiškas žmogus. Aišku, ne Nora. Šioji pasuko dešinėn, kur jau anksčiau spėjo pastebėti vieną iš chimerų. Šįkart nebėgo, bijodama vėl susižeisti. Ne. Ji ėjo lėtu, bet užtikrintu žingsniu, dairydamasi ne tik po kojomis, tačiau ir po mišką augaliją. Jeigu čia yra ditanio, tai gal ir kiti naudingi augalai rastųsi? Niekas nesakė gi, kad negalima naudotis žaidynių arenos gėrybėmis.
  Tiesa, daug įdomių žolių čia nebuvo. Dar rado porą ditanio krūmelių, gėlių, kurių pavadinimų neprisiminė, bet buvo tikra, kad apie jas mokėsi. Kol galiausiai žvitrių akių žvilgsnis užkliuvo už dar vieno krūmo: tiesa, ant šiojo šakelių kabojo žvilgančios juodos uogos. Beladona! Na, geriau pasisekti turbūt negalėjo.
  Nora turėjo planą. Neaišku, ar suveiks, bet pabandyti galima. Priėjusi miško pakraštį atsirado prie olos. Ola buvo didelė ir tamsi, tačiau varnė nedrįso žengti vidun, neaišku, ar ten nesislepia dar viena pabaisa. Šiaip ar taip, tai buvo nuostabi vieta chimerai įkalinti.
  Iš kišenės išsitraukė beveik visus juoko eliksyro mėgintuvėlius ir papylė aplink įėjimą į olą. Jei pasiseks, chimera turėtų išsiblaškyti ir noriai leistis įkalinama. Tiesa, dabar ir varnanagei reikėjo užteiti olon. Padarė tą itin atsargiai, žengtelėjusi į tamsą vos kelis žingsnius. Pabėrė čia ypatingai nuodingas beladonos uogas. Beliko sugalvoti, kaip privilioti tą padarą čia.
  Kad ir kaip suko galvą, nieko nesugalvojo. Nebent...
  Nedvejodama išmaukė iki dugno ir paskutinį juoko eliksyro buteliuką. Ilgai laukti nereikėjo, jau netrukus pradėjo garsiai ir nevaldomai juoktis. Tas suveikė: išgirdo riksmus ir sunkius padaro žingsnius šion pusėn. Dabar svarbu buvo sutvardyti juoką. Prisidengdama burną ranka pasislėpė už medžių, kurie buvo čia pat.
Chimera tingiai ir lėtai priartėjo, jos žingsniai drebino visą žemę, sunku buvo išsilaikyti nepargriuvus.
  Padaras, matyt, nebuvo itin protingas, nes pradėjo laižyti žemę aplink olą. Greitai ir pats pradėjo nevaldomai juoktis. Dabar Nora galėjo atsipūsti: jos juokas jau taip nieko nejaudins.
  Prajuokinta chimera prarado budrumą ir likusias proto daleles, nes šniukštinėdama įlindo į tamsią olą. Nora tik spėjo pamatyti, kaip gyvūnas renka nuo žemės uogas ir jas prarija. Įdomu, ar ne per mažai tų uogų jai bus, susirūpino. Tiesa, rūpintis neteko ilgai, chimera garsiai suriaumojo ir po areną pasklido kritimo garsas, atsimušęs aidu per visus kampelius, turėjęs sudrebinti net tribūnas. Viena pabaisa sutvarkyta. Nors dar reikėjo pasirūpinti, kad šioji neištrūktų: varnanagė nebuvo tikra, ar beladonos užteko pabaisai užmušti, ar šioji tik laikinai užmigo, prarado sąmonę. Reikėjo patikimai uždaryti olos angą.
  Visgi permetusi mintyse nesugalvojo jokio patikimo būdo. Čia nebuvo pakankamai didelių akmenų, kad tiktų būti durimis, be to, net jei ir būtų, vargu, ar šešiolikmetė gebėtų tinkamai pastumti tokį didelį ir sunkų akmenį. Jokių duris sukuriančių kerų irgi neprisiminė.
  Vienintelis dalykas, atėjęs jai į galvą, buvo pačios aukos surišimas. Aišku, šioji greičiausiai būtų stipresnė už paprastas virves, tačiau kerų sukurtos virtės, tikėtina, bus išvermingesnės. Tiesa, vienintelis jai žinomas toks burtas turėtų būti mokamas septiname kurse... Velniava, nusikeikė mintyse ir pasižymėjo, kad kitąsyk reikės paprašyti ko nors, kad išmokytų šitų kerų. Greičiausiai būtų daug pravartesni.
  Liko tik chimeros suparalyžiavimas.
  – Petrificus Totalus, – mostelėjo burtų lazdelę ir olon nulėkė baltos šviesos blyksnis.
  Nė nepatikrinusi, ar jos paleisti kerai suveikė, nudūmė priekin, kur matė chimerų lizdą. Beliko tikėtis, jog kiti du čempionai bus sugalvoję, ką daryti su kitom chimerom.
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Mayra galvoje lyg koks klounas kamuoliukus mėtė kerų pasirinkimus, o taip norimas planas taip ir neišdygo iš oro. Ką ji išvis čia daro? Galėtų dabar sau ramiai sėdėti tribūnose ir kikenti iš aptvare lakstančių nevykėlių... O dabar ji buvo viena iš tų aptvare lakstančių nevykėlių. Kaip laboratorinės žiurkės eksperimente. Ir viskas dėl kvailų kitų asmenybių nesutarimų! Tobula! Ačiū! Štai kodėl jai reikalinga psichoterapija, o dabar, jeigu išgyvens, turės dar ką papasakoti psichologei!
 Mayra ilgai egzistavo pasaulyje kaip kažkieno grobis, kurį bando surasti, ir lakstė Uždraustajame miške pakankamai, kad pajustų, kad pasikeitė aplinka. O bet kokie pokyčiai tokioje situacijoje galėjo reikšti tik vieną - pavojų. Sukilo adrenalinas, Mayros širdis vėl pradėjo daužytis po trumpos ramybės pertraukos ir kad ir kaip mergina įtempusi akis ir ausis bandė nustatyti pokyčio priežastį, jai nepavyko, bet klastuolė laiku pastebėjo ugnį lekiančia jos (arba tiksliau, jos apsauginio nuo chimerų akių medžio) link. Medis, vos paliestas magiškosios ugnies, užsiliepsnojo kaip degtukas. Chimera, pastebėjusi sujudimą, smalsiai pradėjo sėlinti link klastuolės slaptavietės. Dėl Šėtono meilės, kiek man gali nesisekti?! Pykčiui išmušus visus ankščiau veikusius saugiklius ir paėmus viršų, Mayra nukreipė lazdelę į tą pusę, iš kurios matė atsklindant ugnį ir ore brėždama figūrą sumurmėjo:
-Bombarda maxima.
Maxima pridėti ji negalvojo, tiesiog įtūžiui ją apėmus tas papildomas žodelis ištrūko iš smegenų gelmių ir įsivėlė į burtažodį. Sprogimo banga nubloškė Mayra toli nuo pamiškės, ant akmenų krūvos, beveik prie pat lizdo, kur sukiojosi likusi trečia chimera, kol jos dvi draugės išėjo papietauti. Gal tai šių pabaisų mesijas ar dievas, kalbantis degančio medžio pavidalu? Ar chimeros turi religija? Ar jos išvis mąsto? Atsitrenkusi į aštrius akmenis nugara, mergina įsikando lūpą iki kraujo, kad tik nesuriktų. Nuo smūgio ausyse ūžė ir svaigo galva, tad Mayrai buvo sunku suvokti savo aplinką. Kraujo lašelis, nubėgęs iš prakąstos lūpos buvo  didžiausia merginos klaida, nes vos papūtus menkam vėjeliui, kuris ant akmenų kalvos visada sukiojosi aplink, chimera iškart suuodusi žinojo, kur Mayra tiksliai nusileido. Nieko nelaukdama, klastuolė apgraibomis susirado vis dar magiškai sveiką eliksyro buteliuką ir visą jo turinį išgėrė. Šaldantis, mėtas primenantis eliksyras lėtai nukeliavo iki skrandžio ir beveik iškart Mayra pajuto, kaip jos kraujagyslės tarsi prisipildo ledo, kuris šaldo ją iš vidaus. Trumpam pasidžiaugusi, kad jos išsivirtas eliksyras suveikė, Mayra mestelėjo tuščią ir paskutinį kartą reikalingą buteliuką kuo toliau nuo savęs. Stiklas, atsitrenkęs į akmenis sudužo ir tas garsas trumpas nukreipė netoli Mayros buvusios chimeros dėmesį. Apsičiupinėjusi, klastuolė suprato, kad ji pametė lazdelę - vienintelį jai gyvybę galintį išgelbėti įrankį. Velnias, turbūt būsiu paleidusi per sprogimą. Pajutusi nevilties ašaras besikaupiant akyse, mergina bandė nuvyti mintį apie tai, kad ji mirs per kažkokį kvailą turnyrą, sudraskyta ar suvalgyta chimeros, nes kažkoks besmegenis norėjo iš jos padaryti šašlyką! Sukandusi dantis, Mayra apsivertė ant pilvo. Nugaros skausmas dabar buvo mažiausias iš jos rūpesčių, nes dingo jos prakeikta lazdelė! O su bet kokiu medžio gabalu gi nebursi! Pasirėmusi ant alkūnių, klastuolė apsidairė, tikėdamasi, kad jos lazdelė nukritusi kažkur netoli bei vis dar sveika. Išties, tarp akmenų buvo jai taip reikalingas įrankis! Chimera, nustojusi domėtis sudužusiu buteliuku, vėl patraukė Mayros link. Mergina, žinodama, kad turi vos kelias sekundes, kurios nulems ar ji išeis iš aptvaro savomis kojomis, nekreipdama dėmesio į iš po jos kelių ir rankų krintančius akmenis ir lėtai prie jos artėjančią chimerą, priropojusi pasičiupo lazdelę ir tarė:
-Wingardium Leviosa!
Šis veiksmas nebuvo gerai apgalvotas, nes dabar Mayra kybojo kelių metrų aukštyje ir nebegalėjo naudotis savo lazdele nerizikuodama nukristi kelis metrus žemyn tiesiai į chimeros, kuri piktai suko ratus po ja, nasrus. Ji tikėjosi, kad tas, kas bandė ją iškepti, dabar džiaugiasi savo prisišaukta drauge.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Mayra Wallflower »

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Kupidonas džiaugėsi savo sėkme, nes liepsnų ryjamas medis, derėjo pripažinti, tikrai buvo gudrus planas, nors ir kainavo šiek tiek brangaus laiko. Žinojo, kad priešininkę bus bent kiek išblaškęs.
Ruošdamasis judėti toliau, vos spėjo padėti žingsnį ir staiga buvo nublokštas tolyn siaubingos jėgos. Akimirką mintimis tespėjo nuvilnyti keli riebūs keiksmažodžiai, o tada prasidėjo paukščio skridis. Vaikinas, lyg skudurinis pajacas, skrido kelis, jei tik ne kelioliką, metrų tolyn - priešininkė nusprendė, kad jam reikia pasiekti dievą ir išganymą. Nespėjo nė surikti, kaip visa jėga tėškėsi į liauną, sausą medį, girdėdamas kaip miško pažeme nurieda traškančios medienos verksmas. Ausyse nuo sprogimo spengė, o nugara bėgiojo mažytės skruzdėlės su elektriniais pjūklais.
Kupidonas smarkiai užmerkė akis, beviltiškai bandydamas suvaldyti sukimąsį ir spengimą. Rodės, kad ausyse buvo įsitaisiusi kokia gaisro pavojaus sirena. Vaikinas abiem rankomis susiėmė galvą, lyg bandydamas ją nurauti, o gal labiau - prilaikyti vietoje. Negerai, labai negerai.
Burnoje juto pernelyg pažįstamą metalo poskonį. Velnias, jausmas buvo toks, lyg būtų nusikandęs liežuvį.
- Velniava, - sumurmėjo jis, kilstelėdamas galvą. Raudonis buvo viskas ką matė - ranka, matyt užsikabinusi už kokios šakos, buvo giliai pradrėksta, ja palengvai sruvo kraujas. Lazdelė gulėjo visai šalimais ir vaikinas ją sugriebė, bet rankoje dar buvo antra?.. Tikriausiai dvejinosi akyse. Jis papurtė galvą. Susitvarkys.
Ausyse vis dar besigirdint sprogimo atgarsiams, Kupidonas šiaip ne taip išgirdo sunkius žingsnius, praplėšdamas toną sveriančius akių vokus. Čia ką, jam atėjo atkeršyti priešininkė ar...
Atsimerkęs vos nesuspigo kaip klišiniai veikėjai siaubo filmuose - visai priešais jį didingai išsitiesusi stovėjo chimera, net šiepdamasi, pritraukta sprogimo garso ir, tikriausiai, iš jo rankos plūstančio kraujo. Kūnas ėmė nevalingai drebėti, o dantys taip kaleno, kad galėjo neatsargiai pasitrumpinti liežuvį. Jei jos atrodė grėsmingai nuo toliau, tai iš arti matomas liūto snukis buvo kažkas, ką mažiausiai norėtum pamatyti. Kupidonas suskubęs ėmė remdamasis rankomis trauktis atgal, kas atrodė ganėtinai juokingai - lyg vaikas, sėdėdamas ant užpakalio, bandantis pakilti šliuožine aukštyn. Pabaisa, savo ruožtu, žengė artyn. Artyn. Artyn. Bumpt. Sumušta Kupidono nugara smarkiai trinktelėjo į medį. Pabaisa suriaumojo, o Monro, iš skausmo ir iš neįtikėtinos baimės, sukliko, lyg jai pritardamas. Choras iš jų buvo nedarnus.
Pabaisa puolė artyn, o jis užsimojo lazdele, ištardamas bet ką, kas atėjo galvon:
- Avis! - deja, iš lazdelės neišpuolė pluoštas paukščių, ne, nenutiko nieko. Monro su siaubu suvokė, kad vienoje rankoje, būtent toje, kuria bandė burti, laikė papraščiausią sausą šaką ir tik kitoje - lazdelę.
Apimtas visiškos panikos, jis nesugalvojo ką daugiau daryti ir chimerai beveik ėmus paskanauti jo rankos, dūrė šaka  tiesiai į žibančią, brangųjį akmenį primenančią, akį.
Chimera suriaumojo, letena užsimodama gerokai šnioti jam veidan, bet Kupidonas, lyg koks pagrandukas, nusirito šonan, greičiau negu žaibas pakildamas ant kojų. Vos atsistojęs beveik išsitiesė visu ūgiu - kojos negalėjo nulaikyti viso kūno svorio, nes nenumaldomai drebėjo.
JUDĖKIT, JŪS SUKNISTOS BEREIKALINGOS GALŪNĖS! - tik tokia mintis perskrodė Kupidono galvą, pasileidus bėgti gilyn miškan, tolyn nuo lizdo. Nelabai gudru, bet turbūt tai dalykas, apie kurį mažiausiai galvoji, kai tau įkandin, mažesniu nei ištiestos rankos atstumu, bėga toks siaubingas žvėris. Monro beliko tikėtis, kad padaro ožkiškas kūnas anksčiau ar vėliau neišlaikys liūto galvos. Geriau jau būtų liūto kūnas ir ožkos galva...
Plaučiai degė, įkvėpti vos spėjo, o kojos neklausė - kaip jis dar nebuvo surytas - nežinojo. Jam reikėjo pasislėpti, ar... Ar kažkur užsilipti. Priekyje buvo didžiulis medis su ganėtinai žemai esančiomis šakomis.
Monro, visiems savo vidaus organams ir kojoms prieštaraujant, pasileido dar greičiau, medį pasiekdamas tokiu greičiu, kad turbūt sumuštų Hogvartso bėgimo rekordą.
Šakos nebuvo taip žemai kaip atrodė, bet kito pasirinkimo nebebuvo. Švilpis rankomis užsikabino už šakos ir atsispyręs nuo žemės kamienu pasilipo. Beveik saugiai buvo ant žemiausios šakos, bet pasivyjusi chimera šoktelėjo, siekdama sugriebti koją.
-Nudusk, šlykštyne! - sukliko Kupidonas, iš kojos spirdamas padarui į žandikaulio apačią, priversdamas susičiaupti ir galiausiai užšokdamas ant šakos. Chimera išsitiesusi visu ūgiu, ėmė siekti jo šakos. Kupidonas vos spėjo atsidusti, o jau reikėjo galvoti kerus - juk neįveiks chimeros vien ją daužydamas. Galva buvo tuščia.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Yra tokia žiobariška patarlė: tupi tupikas, kabo kabikas... Ar tai buvo mįslė? Mayrai šiuo metu tai nelabai rūpėjo, nes ji dabar buvo tas ,,kabikas" ir kol ji čia bus, tol jos ,,tupikas" riaumodamas suks ratus. Merginai net ir kabant ore nugarą skaudėjo taip, tarsi kažkas ten būtų subedęs daugybę mažų iki raudonumo įkaitusių peilių, o chimera vis pasigardžiuodama gaudė kraujo lašelius, varvančius iš žaizdų. Galvos situacija buvo ne ką geresnė - praėjus šokui ir adrenalinui ją plėšė kaip po ilgų išgertuvių. Mayra jautė, kad ilgai išlaikyti kerų nepajėgs - reikėjo veikti čia ir dabar. Klastuolė netoliese matė chimerų lizdą ir ten esančius lapukus, o prie jų - kiaušinius. Pala, chimeros kiaušinius deda? Mayra jautėsi sutrikus - prie ko čia tie kiaušiniai? Ar jie chimeroms labai svarbūs? Pala, ką ji išvis žino apie chimeras?
 Mayrai duoti laiko pamąstyti chimera visai nenorėjo ir nusprendė paleisti į merginą liepsnos pliūpsnį. Ugnis nenudegino juodaplaukės odos, tik švelniai ją kuteno, bet merginos rūbai šiek tiek nukentėjo. Ir vėl šašlykas... Nuovargis kas sekundę vis labiau slėgė Mayrą ir trukdė jai išlikti susikaupusiai, kas buvo labai svarbu, kad burtas tęstųsi ir ji nežūtų.
 Gal pasiduoti?
 Kodėl taip stengiuosi? Kas iš to?
 Garbė?
 Ji taptų kažkuo?
 O gal mirtis vis dėlto būtų greita?

 Jau susitaikiusi su savo nelabai greitai ir lengva mirtimi, Mayra pajuto, kaip burtas nustoja veikti jos rūbus ir ji leidžiasi. Tiksliau, krenta. Klastuolė užsimerkė - mirčiai pažiūrėt į akis baisu net ir tada, jeigu ją sutikti ruošiesi visą savaitę.
 Mayra tikėjosi dar vieno žiauraus smūgio į aštrius akmenis, bet vietoj to, pajuto nukritusi ant kažko kailiuoto, minkšto, besiblaškančio ir neįtikėtinai pikto. Iš galvos išmėčiusi visas mintis apie mirtį, klastuolė atsimerkė ir atsisėdo, o chimerai pradėjus purtytis dar ir įsikibo į jos karčius. Ši sustaugė kaip skerdžiama ir pradėjo dar smarkiau kratytis, dar kartais per skaudančią nugarą užvanodama Mayrai su uodega.
 Chimera riaumojo. Mayra klykė.
 Ji ant chimeros. Pragariškas rodeo. O lazdelė ir vėl kažkur dingo. O visi egzistuojantys Dievai, padėkit.
 Chimera lyg pasiutusi šokinėjo, kratėsi ir visaip kitaip bandė atsikratyti jai ant nugaros sėdinčios merginos ir kuo labiau chimera stengėsi, tuo stipriau į ją įsikibusi laikėsi Mayra. Toks rodeo ilgai negalėjo trukti, o ir klastuolė juto, kaip su kiekvienu krestelėjimu jos pirštai pradeda tirpti, o rankų raumenis nuo įtampos vis labiau skauda. Ak tu rupūžę, norėjai mane suėsti, o dabar nepatenkinta klyki?! Pasijutusi įžeista dėl šašlyko situacijų ir viso šito katės ir pelės žaidimo, Mayra, išliedama visą savo įtūžį, dūrė pirštais chimerai į akį. Pabaisa suklykė ir pradėjo be tikslo blaškytis. Nuo kratymo ir purtymo merginą pykino, o pirštų suleidimas padarui į akį buvo paskutinis dalykas, kurio jai trūko iki apsivėmimo. Bent jau spėjusi pasilenkti, Mayra pašventino skrandžio rūgštimi savo batą ir chimeros šoną. Kerštas. Chimera, nelabai matydama ir orientuodamasi, pasileido miško link. Mayros stotelė buvo visai į kitą pusę, bet, ką padarysi, chimerų ekspresas nėra ir nebus pati patikimiausia transporto priemonė turnyre. Norėdama pilnai atsikratyti panikuojančios chimeros, Mayra palaukė, ko ši įlėks į pamiškę ir išdūrė jai ir kitą akį. Žvėris taip sukliko, kad merginai trumpą sekundės dalį pagailo apakinto padaro. Chimera, nieko nebematydama, blaškėsi ir trankėsi į medžius. Kažkuriuo momentu ji nusikratė ir Mayra - mergina vieną akimirką sėdėjo įsikibus į chimeros karčius, o kitą jai maišėsi žemė su dangumi ir ji nukritusi gulėjo ant samanų. Chimera dingo miške, paskui save palikdama išvartytų medžių ir kraujo žymes. Nusivaliusi kruvinas rankas į samanas, Mayra šnopuodama atsistojo. Jos savijauta buvo tragiška - nugara vėl tekėjo kraujas, galva skaudžiai tvinkčiojo, o burnoje vis dar buvo justi rūgšties ir kraujo skonis. Šonus ir kojas taip pat skaudėjo. Pakėlusi akis į lizdą, klastuolė tikėjosi, kad pagaliau paims tą lapuką ir galės keliauti į Ligoninės sparną pailsėti.

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
  Ji matė tolumoje užsiplieskiančią ugnį, girdėjo garsius sprogimus – ne, jos petardos tokio triukšmo nesukeltų. Gal ir turėtų sunerimti, bet, tiesą pasakius, net nudžiugo. Priešininkai bus užsiėmę savo reikalais, o tikėtina, gal tuo pačiu ir užims chimeras.
  Viena jau buvo (bent laikinai, tikėkimės, gal ilgam laikui) įkalinta oloje, taigi arenoje dar liko dvi. Nebent dar kelios kažkur pasislėpusios, tačiau vargu – jų masyvių kūnų neslėpė nei plačios medžių karūnos, nei aukštos grublėtos uolos. Nebent jauniklis kažkur būtų galėjęs užsimaskuoti, tačiau su tokiu susitvarkyti būtų lengviau. Tikėtina.
  Nora vėl atsidūrė miške. Prisiminė prieš tai mačiusi chimeras jai iš kairės ir tik intuicija pasufleravo, kad lizdas bus toje pačioje pusėje. Vis dėlto varnė nebuvo tuo tikra ir dabar reikėjo įsitikinti savo nuojauta.
  Gerai, kad mišką iš dalies sudarė aukštos pušys su visai patogiai išdėstytomis šakomis. Būtent viena iš jų Nora ir pradėjo kopti aukštyn. Pasiekti apatines šakas prireikė nemažai triūso: šios buvo per gerą metrą virš energingosios kvidičininkės. Vis dėlto anksčiau įgytas fizinis pasiruošimas ir įgimtas judrumas leido jas kažkaip pasiekti. Tolesnis kelias aukštyn medžio kamienu buvo sąlyginai lengvas, tad jau gretai vikrioji bedžionėlė pasiekė medžio karūną. Iš ten puikiai matėsi visa apylinkė: tamsi ola taip ir stūksojo savo vietoj ir, rodos, nieks iš jos nelindo. Abidvi likusios chimeros buvo užsiėmusiais kitais čempionais, kad kelias buvo laisvas.
  Intuicija varnės neapvylė – ten, kur anksčiau matė chimeras, stūksojo milžiniškas lizdas, kuriame patilptų bent pusė jos kurso mokinių. Kažkur ten turėjo būti ir antros užduoties užuominos.
  Nora entuziaztingai nulipo žemyn, bene nepargriuvusi nuo apatinės šakos: neteisingai apskaičiavo reikamo šuolio jėgą ir tego pasiristi žeme. Tačiau pašoko, nusivalė purvą ir pavienes šakeles ir spyglius nuo kelnių ir nudūmė pirmyn.
  Miškas greitai baigėsi, atverdamas priešaky kitą kliūtį: uolėtą ir statų kalną. Būtent jo viršunė ir buvo mažosios tikslas. Pradėjo kopti viršun, rankomis kaip įmanydama įsikibdama atbraižų, tačiau toks darbas pasirodė esąs jei ne neįmanomas, tai beprotiškai sudėtingas: aštrios atbraižos pjaustė pirštus, be to, jos buvo tokios siauros, kad laikytis už jų nesisekė: rankos vis slydo. Panaši situacija ištiko ir pėdas; šiosios vis nuslysdavo, kad ir kaip atsargiai varnanagė jas statytų. Prie to dar prisidėjo krentančios ant sutvarstytos galvos uolų nuošliaužos bei dulkės.
  Neįveikusi nei dviejų metrų paauglė pasidavė. Reikia rasti kitą būdą patekti aukštyn.
  Aišku, visada galėjo pasinaudoti seniai išbandytu keliavimo būdu: šluota. Tobuliausia būtų išvis persikelti oru prie lizdo, tačiau leidimo varnė, deja, dar neturėjo. O ir jos šluota tūnojo saugiai uždaryta koledžo sandėliuke, laukdama artimiausių varžybų: per treniruotes kvidičininkė įprastai naudojosi senutėlėmis mokyklinėmis šluotomis, norėdamo papildomo iššūkio.
  – Accio šluota, – šūktelėjo, ore nupiešdama lanką, o mintyse regėdama savąją Tūkstantmečio Skraiduolę.
  Palaukė akimirką, dvi, o tada pabandė dar sykį.
  Nieko.
  Įtempė smegenis bandydama prisiminti mokyklinių šluotų pavadinimą. Gal šiąsias prisikviesti būtų buvę paprasčiau.
  – Accio „Kibirkštis“! Accio „Kibirkštis“! Accio „Kibirkštis“! Accio „Kibirkštis“! Accio „Kibirkštis“! – šūkavo, nė nelaukdama rezultato.
  Galiausiai į ją trenkėsi visas pustuzinis iš nežinia kur atskridusių šluotų, šitaip parblokšdamos burtininkę. Šioji spėjo vieną šluotą pasitverti, o kitos jau skriejo tolyn, Uždraustojo miško link. Apžergusi šluotą pakilo aukštyn.
  Pagaliau jautėsi savo vietoje. Skraidymas jai patiko kaip niekas kitas. Būtų norėjusi dar paskrajoti padebesiais (tiesiogine prasme), tačiau laikas nenumaldomai tiksėjo, greitu metu jos priešininkai turėtų susitvarkyti su padarais ir ją aplenkti.
  Pasiekė kalno viršūnę ir paleido šluotą. Nereikėjo to daryti – neklusni „Kibirkštis“ kaip mat nulėkė į tolį. Čia jau buvo klastuolė, tačiau Nora nekreipė į ją dėmesio. Vienu greitu ypač taisyklingai apskaičiuotu žingsniu varnė pripuolė prie lizdo ir po akimirksnio dvejonių pagvelbė visus tris pergamento lapus. Vieną saugiai paslėpė po rūbais, o kitus du numetė žemyn: likusį darbą padarys vėjas.
  Jau norėjo galvoti, kaip pačiai keliauti atgal, kai pasigirdo garsus trakštelėjimas. Intuityviai atsisuko lizdo link: kiaušinis prasiskėlė. Netrukus iš jo išsirito suaugusio žmogaus dydžio chimeriūkštė ir pasitiko pasaulį visai netyliu riaumojimu, turėjusi, jei ne pažadinti visus mirusius, tai bent prisikviesti motiną.
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Mayra spoksojo į akmenų kalną, kuris jai atrodė sunkiai įveikiamas. Ten kažkur dar turėtų gulėti ir jos pasimetėlė lazdelė. Visokie skausmai ir visa kita nepadėjo jai, o žolių, kaip varnė, ji nepažinojo. Liko vienas būdas - susigrąžinti jos galimai prakeiktą burtų lazdelę, kol įtūžusi chimera nesugalvojo sugrįžti ir jai atkeršyti už akis arba apvėmimą. Kelis kartus pilnai įkvėpusi ramaus miško oro ir pasijutusi tvirčiau ant savo kojų, Mayra pradėjo lipti į kalną.
 Lipimas buvo varginantis, nes merginos kojos visai nenorėjo jos klausyti ar judėti. Ji vis užkliūdavo už akmenų ar prieidavo statesnį šlaitą, kur reikėjo ropoti keturiomis. Braukdama prakaitą nuo kaktos, klastuolė įtempusi akis ieškojo savo tamsios lazdelės, kuri su akmenimis sudarydavo dėkingai ryškų kontrastą. Regėjimo lauko pakraštyje šmėkštelėjo figūra ant šluotos. Varnė? Nebent tas šašlykų mėgėjas staiga pasidarė žymiai moteriškesnis, kas mažai tikėtina. Lapelis. Mayra atsistojo apsidairyt ir kaip tik tinkamu laiku, nes spėjo pamatyti, kaip jos užuomina vėjo nešama nuskrenda tolyn. Sukandusi dantis ji žiūrėjo ten, kur dabar turėjo būti varnė, kuriai pačioje užduoties pradžioje padėjo. Tos pagalbos klastuolė pradėjo gailėtis, nes be jos ji būtų pasiėmusi lapelį, užuot besivaikiusi jį per aikštę.
Čia turnyras, ko tikėjaisi, kvaiša?
Ačiū už palaikymą!

 Nuskambėjo tylus riaumojimas. Rodos, jos priešininkė įklimpo. Ir tegul. Mayrai svarbi tik jos lazdelė. Jai reikia rasti savo lazdelę. Sukandusi dantis, Mayra toliau kopė aukštyn, link ten, kur ji nukrito ant chimeros. Iš pradžių mergina neprisiminė, kurioje vietoje įvyko jos kova su pabaisa, bet netrukus pastebėjo ant žemės sukrešėjusio kraujo lašus. Kupina vilties, Mayra ropštėsi į kalną, vis dairydamasi savo brangiosios ir nepakartojamos lazdelės (gal pagyros paskatins ją sugrįžti?). Štai jos kovos vieta. Ir štai varnė, kuri, regis, lizde rado tokią pat malonią staigmenėlę, kokią paliko kitiems čempionams. Gal net ir malonesnę. Piktdžiuga užplūdo Mayrą ir šypsodamasi, ji pasislėpė už artimiausio didesnio akmens. Jai vis dar reikėjo susirasti pamestą lazdelę, o su dar viena chimera, kad ir ką tik išsiritusia, kovoti savo jau panaudotu būdu ji nenorėjo, nes akių badymas pirštais niekada merginos nežavėjo. Mintyse Mayra bandė atkartoti savo kovą su chimera: ji krenta iš keliu metrų aukščio ant chimeros, kairėje rankoje lazdelė, smūgis ją išmuša iš rankos ir... Ten! Judėdama atsargiai, kad nesukeltų daug triukšmo, Mayra ropojo link ten, kur manė, kad yra jos lazdelė. Ir išties, per stebuklą sveika išlikusi jos burtų lazdelė styrojo tarp akmenų lyg kokia šaka. Paėmusi magiškąjį įrankį į savo rankas, klastuolė pakštelėjo lazdelę, prisiekdama daugiau su ja niekada nesiskirti. Papūtė vėjas, pakedendamas kelias Mayros plaukų sruogas ir primindamas jai apie lapelį. Ir apie tą, kurios dėka lapelis dabar yra nežinia kur. Pakėlusi galvą, Mayra stebėjo sceną. Varnė, žinoma, galėtų pabėgti nuo chimeros, bet kodėl jai to nepasunkinus, kaip ji pasunkino jos užduotį? Nukreipusi lazdelę į lizde stovinčią merginą, Mayra tarė burtažodį:
-Petrificus Totalus.
Sėkmės išsikapanojant. Pasidžiaugusi, Mayra nusėlino link ten, kur matė nuskrendant jos lapelį. Vėjas aplink lizdą buvo pastovios krypties ir stiprumo, tad klastuolei tereikėjo eiti pavėjui ir dairytis lapelio. Tai nebuvo lengva užduotis, nes kartais vėjas pakeldavo lapų, kurie atrodydavo kaip juodaplaukei reikalingas lapelis, o kartais ir pati mergina vos neapsiversdavo ant akmenų. Kuo daugiau vaikščiojo, tuo labiau Mayrai skaudėjo viską. Mergina nežinojo ar dar yra likęs sveikas kūno lopinėlis. Nuovargis lipino akis, o lapelio kaip nematyt, taip nematyt. Viskas. Mayra atsigulė ant aštrių akmenų, kas dabar jai atrodė geriau negu niekas. Gulėdama ant šono, klastuolė pramerkė akis. Ausyse vėl pradėjo spengti, kaip prieš pat nualpstant. Ir šalia jos, užkliuvęs už akmens buvo lapelis. Ištiesusi ranką, Mayrą sugriebė jį. Gal tai tik haliucinacija? Sukaupusi paskutines jėgas, klastuolė pasirėmė alkūnėmis ir šiaip ne taip atsisėdo. Jai reikia pasislėpti, juk netoliese varnė su chimera kovoja, o ir šašlykininkas turėtų tuoj pasirodyti... Bloga. Kaip per miglą, Mayra atsistojo ir vilkdama kojas pusiau čiuoždama, pusiau eidama atsidūrė miške. Atsirėmusi į medį, mergina apsivėmė. Jai pasirodė, kad ten buvo kraujas, bet galvoje skambėjo viena: pasislėpk. Todėl radusi minkštą samanų plotą, toliau nuo viso to chaoso, Mayra atsigulė rankoje vis dar gniauždama savo lapelį. Ji tokia pavargus. Viską skauda. Ji tik pailsės...

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Šaltas prakaitas buvo išpylęs vaikiną, lyg jis jame būtų nusimaudęs, o pats visas drebėjo. Kad ir kaip pūtėsi per treniruotes, bet susitikęs su padaru akis į akį buvo pašiurpęs ir vos su visom keturiom galunėm.
Vaikinas atrėmė galvą į medžio kamieną. Šaka buvo pakankamai aukštai, kad jos nepasiektų chimera, bet ilgai čia tupėti, kaip koks paukštukas negalėjo.
Ar varna ir gyvatė savo pargamentus jau pasiimė?..
Chimera suriaumojo, negalėdama pasiekti vaikino.
Nugarą ir kojas siaubingai skaudėjo - jausmas buvo lyg tos kūno dalys nusprendė susimokyti prieš jį. Švilpis užsimerkė, giliai įkvėpė ir atsimerkė. Viskas dabar turėjo vykti neįtikėtinai greitai. Kupidonas puikiai žinojo kokie kerai jam sekasi geriausiai - nors mokėjo jų tikrai daug, bet geriausia naudoti buvo tuos, kuriuos galėtų panaudoti pažadintas net vidurnaktį.
Gerai, pradedam šitą nesąmonę.
Kupidonas persisvėrė per šaką, priviliodamas chimerą artyn savęs, tiek arti, kad pūvančios mėsos smarvė iš burnos privertė sužiaukčioti.
- Avis! - kelintą kart riktelėjo jis ir iš lazdelės (šį kart ne paprastos šakos, vaikino laimei) išsiveržė tuntas mažyčių paukštukų. Jei būtų jautęs nors kiek empatijos ir meilės gyvūnams, tikriausiai būtų kiek sudvejojęs, bet dabar tiesiog mostelėjo lazdele, kol jie nespėjo nuskristi:
- Stupefy! Stupefy! Stupefy! - į paukštelius buvo sunku pataikyti, bet verta. Jie sukrito žemėn, nė nespėję sudrebėti ir chimera puolė prie lengvesnio grobio, turbūt buvo siaubingai išalkusi.
- Skanaus, bjaurybe, mėsa ne restorano lygio, bet gal panašu į vištieną, - sumurmėjo Monro.
Šiaip taip nušliaužė iki šakos vidurio, persisvėrė ir rankomis įsisupęs, kad tik nenušoktų galva žemyn, šoko. Chimera išgirdo kaip po vaikino kojomis sutraška šakos ir atsisuko. Snukis buvo kruvinas, o akys šaukte šaukė, jog šį kart švilpį pribaigs galutinai.
Mintimis nusikėlė į treniruotę su Melijandra. Susikaupti, įsivaizduoti virves, o tada besti, lyg bandytum kam išbęsti akį. Na, jei nepavyks tai jis... Na, tikriausiai galės išsprogdinti chimerą į skutelius.
- incarcerous! - suriko vaikinas, žinodamas, kad jam pavyks. Tiesiog.
Užsimerkė, nors tai ir nebuvo pats gudriausias sprendimas - juk dar nežinojo... Chimera suriaumojo ir švilpis atmerkė melvas akis. Didingas žvėris gulėjo lyg vaiko atmestinai kambaryje numestas žaislas. Nubrozdintą ir purviną veidą nušvietė pergalinga šypsena. Dabar jam tereikia kuo greičiau nusigauti iki akmenų, bet prieš tai būtų gerai...
- Incendio! - bandydamas suvaldyti iš lazdelės plūstančią liepsną jis apibrėžė didingai atrodantį raudonais ir geltonais atspalviais šokantį liepsnų ratą aplink chimerą, lyg apsauginį burtą nuo dvasių. Nuleido lazdelę. Tai bent trumpam užtikrins, kad chimera nepabėgs, o gal ir sudegs. Nuoširdžiai, jam tikrai nerūpėjo.
Vėl bėgo, šįkart mėgaudamasis vėju, glostančiu ir deginančiu žaizdas, veliančiu plaukus ir gaivinančiu, mėgavosi kojų maudimu, mėgavosi orą vos pajėgiančiais priimti plaučiais. Gyvas, jis buvo suknistai gyvas ir dabar tai jautė.
Nežinia kiek laiko bėgo, bet atrodo buvo giliai nulindęs į tankmę. Su kiekvienu žingsniu medžiai vėl retėjo ir jis pagaliau pasiekė vietą kur įvyko sprogimas.
Oho, lyg karo zona.
Daugiau sau dairytis neleido, giliai kvėpuodamas bėgo.
Ant šluotos ten kaip šabloninė filmukų ragana jau skraidžiojo viena iš priešininkių, o kitos nematė.
Bene chimera bus suryjus?
Priartėjęs prie kalvos pamatė kokia ji didžiulė. Aštrūs akmenys gal ir buvo tinkami lipimui, bet tam nebuvo pakankamai laiko, o ir nuvargintos kojos tikriausiai atsisakytų su juo kooporuoti viduryje šio smagaus žygio.
Kupidono galvoje kilo kita mintis, tik reikėjo tikėtis, kad ji pavyks.
- Engorgio, - ištarė Kupidonas, nukreipęs lazdelę į vieną iš plokštesnių akmenų. Jis ėmė didėti, ne tiek kiek norėjosi, bet padidėjo. Vaikinukas nieko nelaukdamas užsilipo ant jo, nors tiesa, kojas teko suspausti beveik viena ant kitos, kad tilptų.
Visas šitas šūdas turi pavykt, nes kitaip išsitaškysiu ant akmenų. Gerai, varom.
- Wingardium Leviosa , - mostelėjo lazdele švilpis, bet nieko nenutiko. Velniava, juk tokie lengvi kerai! Giliai įkvėpė. Dar kart, viskas pavyks, tokiam kaip jis negali nepavykti.
- Wingardium Leviosa! - šmaukšt ir pliaukšt. Lazdelės mostai jam visada sekėsi sunkiausiai. Vis tik, akmuo palengva ėmė kilti aukštyn, o Kupidonas atsargiai traukė lazdelę aukštyn, tuo pačiu bandydamas balansuoti.
Planas nebuvo genialus, bet geriausia ką jis sugalvojo jau ir taip smarkiai aptrankyta galva. Lizdas rodės pasiekiamas ranka.

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
  Chimeros jauniklis visai neskubėdamas ritosi iš kiaušinio ir, bent kol kas, puikiai tvarkėsi be motinos pagalbos. Vis dėlto Nora negalėjo rizikuoti ir likti čia amžinai: reikia rasti būdą kuo greičiau ir saugiau parsirasti vėl prie pievelės.
  Kiek smegenis suvokė, visos mokyklinės šluotos jau bus nuskriejusios toli toli, tad jų prisikvietimas vargu, ar padės. Lipti žemyn tokiu kalnu nedrįstų, net pasitelkusi kokius burtus. Įdomu, ar galima levituojančius kerus išbandyti ant savęs? Niekada anksčiau ši mintis jai nekilo ir neturėjo galimybės pasiklaust profesoriaus.
  Tiesa, net ir negavo galimybės išbandyti. Kur buvus, kur nebuvus, klastuolė atsirado priešais ją ir visai ne draugiškai nusiteikus. Veikiau atvirkščiai. Ką gi, negali jos kaltinti: pati truputį pakišo jai koją, nors šioji prieš tai padėjo varnei susidoroti su įkyriu galvos skausmu.
  Klastuolės paleisti kerai kliudė Norą ir šioji it negyva krito ant aštrių akmenuotų uolų, negalėdama pajudinti nė piršto. Tačiau mąstyti vis dar galėjo, kas tiktai sunkino situaciją.
  Puikiai suprato, kokioj apgailėtinoj padėty buvo. Pirma, ji negali pasijudinti, o tai jau savaime buvo baisu. Antra, šalia tuoj išsiris chimeriūkštis, o tada, tikėtina, motina norės jį pamyluoti ir grįš. Be to, galimai po jo pradės luptis ir kiti jaunikliai. Trečia, tuoj gali ateiti tas švilpis, kuris Norai atrodė itin grėsmingas. Ir, jei jis papildomai jos nesužeis, tai gali jam šauti į galvą palįsti po jos rūbais ir pasiimti paslėptą pergamento lapą. O tada ji liks su niekuo ir dar mažiau.
  Reikia veikti, tačiau kaip? Aišku, egzistavo kerų, galinčių nuimti petrifikaciją, tačiau tam reikėjo antro žmogaus. Arba itin patyrusio burtininko, galinčio naudotis bežodžiais kerais. Nora tokiems nepriklausė, deja. Buvo kelissyk bandžiusi be žodžių ir be lazdelės pasinaudoti paprasčiausiais kerais, tačiau visi bandymai nuėjo šuniui ant uodegos.
  Beliko tikėtis, kad klastuolė irgi nėra ypatingai galinga ir jos paleisti kerai greitai išsivadės.
  Tačiau laikas nebuvo kvidičininkės draugas, o ne. Mergina kuo puikiausiai matė, kaip chimeros jauniklis lėtai išlenda iš savo lukšto, o du šalia esantys kiaušiniai įskyla. Tokiais tempais tuoj pasigailėsis, kad neliko be sąmonės po galvos praskėlimo.
  Panikuodama vis dėlto nusprendė pabandyti.
  Finite Incantatem, įsitempė visa mintyse. Pakartojo burtažodį dar kelis sykius, tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, nieko neatsitiko. Stipi kerėtoja ji nebuvo.
  Visgi po dar kelių ypatingai grėsmingų akimirkų, kai, rodės, jos kraujas tuoj užvirs iš panikos ir staiga priplūdusio adrenalino, suprato galinti pajudinti lūpas. Aišku, burtų lazdele pasinaudoti turbūt nepavyks. Bet, kad ir kaip tuo netikėtų, pabandė pakrutinti ranką. Šioji nesiklausė, vis dar buvo paralyžiuota, tačiau pirštai, suspaudę lazdelę, galėjo judėti, nors ir nežymiai. Toks jausmas, kad gerą pusvalandį būtų sėdėjusi ant delno ir dabar šis nutirptų.
  Nekoks jausmas, tačiau geriau, nei nieko.
  – Finite Incantatem, – šiaip ne taip sumurmėjo, pirštais su lazdele nupiešdama mažytį mažutėlį skydą.
  Lėtai pajuto, kaip jos kūnas atsipalaiduoja ir kerų poveikis jį apleidžia. Judėti buvo sunku, rodės, visos galūnės priklauso ne jai, tačiau  net ir toks judėjimas buvo geresnis už gulėjimą ant uolų, kai šalia ritasi chimeros jaunikliai.
  Kalbant apie juos. Vyriausiasis jau šniukštinėjo aplink lizdą, matyt, ieškodamas maisto. Tebuvo sekundžių klausimas, kol jis pastebės Norą. Tad šioji, greitosiomis patikrinusi, ar vis dar turi prie savęs pergamento lapą, nusprendė mauti iš čia kuo greičiau.
  Būdų pabėgti iš čia daug nebuvo, tačiau Norai šis tas vis dėlto toptelėjo galvon. Palaukusi, kol mažoji chimera bus atsisukusi nuo merginos, vikriai prie jos pribėgo ir ją apžergė, atsisėdusi it ant arklio. Ar šluotos.
  Nelaukdama, kol chimera pradės priešintis ir, neduok Merline, kandžiotis, greitai sumurmėjo kerus:
  – Wingardium Leviosa, – perskrodė lazdele orą.
  Dabar beliko kuo tiksliau ją judinti, kad oro nešamas chimeros kūnas nutūptų būtent ten, kur reikia Norai: prie olos, kur vis dar ilsėjosi didžioji chimera. Vos nušukusi ant minkštų samanų, šeštakursė pasirūpino jauniklio nukenksminimu,
  – Stupefy! Wingardium Leviosa! Melofors! – bėrė burtažodžius vienas po kito.
  Ir, nė neapsižiūrėjusi, ar kuris nors suveikė, nudūmė prie arenos vartų.
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!