0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Charlotte Claire Evans

  • II kursas
  • *
  • 66
  • Taškai:
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #45 Prieš 2 metus »
Šarlotė iš paskutiniųjų bandė save nuraminti, kartojo sau, kad viskas bus gerai, ir šita nemaloni mergaitė paliks ją ramybėje. Grifiukė tuo netgi patikėjo, mat atrodė, kad tai bjauriai mergaitei nebeįdomu, ką ji daro. Vos tik Šarlotė spėjo šiek tiek aprimti, ta pikčiurna pradėjo ant jos rėkti... Ir rėkė taip, kad grifiukė persigando. Ji žengė žingsnį atbula, kad tik būtų kuo toliau nuo rėksnės, tačiau nepastebėjo stovinti prie pat narvų, tad į juos atsitrenkė. Nepatenkinti paukščiai pradėjo klykti, taip dar labiau išgąsdindami Šarlotę. Pikčiurna prisidėjo prie gąsdinimo pradėdama grifiukę stumdyti, tad ji pradėjo dar labiau verkti.
- Palik mane ramybėje, aš tau nieko nepadariau, - tarp kūkčiojimų sugebėjo išspausti ji. Įsidrąsinusi stumtelėjo nemalonią mergaitę toliau nuo savęs, tačiau spėjo, kad tai lems tik dar daugiau šauksmų. Dabar Šarlotė labai norėjo, kad jos mama ateitų ir ją išgelbėtų... Nelaimei, ji tikriausiai vis dar buvo prie šunų, tad mergaitei reikėjo kapstytis iš situacijos pačiai. Blogiausia buvo tai, kad ji nė neįsivaizdavo, kaip tą padaryti... Visa ši diena buvo labai nesėkminga, ir galbūt nebent dovana nuo mamos galėjo ją pataisyti. Nelaimei, mama su visa dovana kažkur dingo, o jai reikia aiškintis su šita nedraugiška mergaite...
Šarlotė vėl atsisuko į paukščius ir apsimetė, kad pikčiurnos čia paprasčiausiai nėra. Ji, žinoma, sugalvos dingstį vėl prisikabinti, bet tai grifiukei neberūpėjo. Juk jos vis tiek visi nemėgsta, ir ji niekam nereikalinga. Šita bjauri mergaitė buvo tokia pati kaip ir visi kiti...
Norėčiau, kad šitas personažas taptų patyčių auka. Jeigu norite, tyčiokitės per pamokas, taip pat galime parašyti RPG

*

Neprisijungęs Elodie Gold

  • III kursas
  • *
  • 91
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • La mer sent meilleur que toi. Tu pues.
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #46 Prieš 2 metus »
 Elodie galvojo, kad jau daugiau nesąmonių tojį bliuvė nebepridarys, bet visgi klydo. Nemokša sugebėjo visą pakštyną supykdinti, ne tik varnanagę. Kaip šik nevisprotė dar nesusiprato, kad ji viską gadina čia? Tik žliumbt ir sugeba. Paukščiai toli gražu nebuvo tylūs, ir tai dar labiau trumpaplaukę erzino. O netikėtas verksnės stumtelėjimas ją truputį šokiravo.
 - Žiūrėk, ką pridirbai, nevėkšla! Ir dar stumdosi atgal jinai! - mergaitė riktelėjo, nes norėjo perrėkti plunksnuotuosius. - Nieko nepadarei? Koks normalus žmogus ateitų į tokią vietą, kad pažliumbt?! -
jau truputį ramesniu, bet vistiek pašaipiu balsu ji tarė.
 Vienuolikmetė negalėjo patikėti, kokių šlykščių žmonių dar galėjo būti. O štai, pasitaikė tokia baidyklė. Negana to, matosi, kad nemoka viešumoje kultūringai būti, bet dar ir verčią britę bendrauti, jeigu tai išvis būtų galima bendravimu pavadinti. Dabar rudaakė labiau susimąstė, ką čia toji verksnė išvis veikė. Ji tik ir žliumbė lyg prie paukščių, bet labai abejočiau, kad pati nusipirktų gyvūną, su tokiom emocijom. Garantuotai mamyčiukės laukia, apgailėtina. Šia mintimi ji ir pabandė pasinaudoti, kad šia žliumba atsikratyti:
 - O tu išvis neturėtum pas savo motinėlę bėgt ir pabliaut? Būtų stebuklas, jeigu sugebėtum pati tokiame žvėryne apsitarnauti.. - juodaplaukė metė karčią pašaipą šiai bjaurybei, tikėdamasi greičiau iš čia nešdintis ir pamiršt apie tokią tragišką patirtį. Rodos blogiau už pačią katės mirtį, fu.
B r i g h t o n ,  U K

*

Neprisijungęs Jasmine Cammilo

  • I kursas
  • *
  • 7
  • Taškai:
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #47 Prieš 2 metus »
   Vasaros atostogos. Jasmine ėjo Skersinio skersgatvio akmenimis nuklotu grindiniu. Ji žvalgėsi į parduotuvių vitrinas. Čia buvo tokių neįprastų dalykėlių žiobarų kilmės mergaitei nepažinusiai burtininkų pasaulio venuoliką metų. Čia ir žmonės buvo neįprasti. Visi nešiojo juodus ar spalvotus apsiaustus. Mergaitės po jais mūvėjo sijonėlius. Jasmine tikriausiai labai išsiskyrė su savo rausva palaidine ir nutrintais džinsais, apipurvintais nuo įėjimo į Kiaurą Katilą sportbačiai.
   Ji praėjo "Vizlių šunybes". Ten vitrinoje gundančiai stovėjo Meilės eliksyras. O ant pakylos gulėjo sprogstanti anglis. Koks ten jo pavadinimas?
   Eidama pro šią parduotuvė ji beveik neatitraukė mėlynų akių nuo jos taigi praleido beveik pusę kitoje pusėje busvusių parduotuvių. Vėliau vėl ėmė žvalgytis visur.
   Mama ir Hanah buvo nuėjusios keisti žiobarų pinigų į burtininkų. Jasmine nemėgo tokių didingų vietų kaip Gringotsas ž. Vos tik jį pamačiusi nusprendė palaukti giminių lauke ir išėjo pasivaikščioti po parduotuves. Iš gtikrųjų to tikslas buvo tik vienas. Ji begalo norėjo įsigyti augintinį. Čia jų buvo tiek daug, visi buvo tokie spalvoti. Beto jų buvo ir neįprastų. Tarkim pelėdų. Paprastoje žiobarų pardutuvėje to nepamatysi. Taigi Cammilo būtu galėjusi visą dieną spoksoti į šias burtininkų parduotuves be pertraukos. Kodėl ji nežinojo apie šį pasaulį anksčiau? Juk čia tiek daug linksmybių. Bet na, žinoma, atsakymas į klausimą buvo ir kvailiui aiškus. Ji juk iš žiobarų šeimos.
   Pirmakursė pamatė parduotuvę su daugybe gyvūnų aplinkui. Ji tik ir kvietė: "Užeik jei nori įsigyti gyvūną Hogvartsui, ir pirmą kartą matai burtininkų pasaulį". Jasmine pasidavė pagundai ir pagaliau parduotuvės varpelis prie įėjimo suskambo.
   Aplink girdėjosi tiek daug skirtingų gyvūnų balsų. kai kurie šaižūs, kai kurie švelnus. Čia visko buvo tiek daug, bet Jasmine išsirinko vieną.
   Ji surepetavo visą planą kaip paprašys mamos jį nupirkti. Kai hanah ir mama grįžo iš Gringotso ji viską papasakojo. Laimei vyresnioji Jasmine kaip ir dukra dievino kates.
   Tą vakarą "Kiaurame Katile" 8 kambaryje, jau girdėjosi meino meškėno miaukimas.

*

Neprisijungęs Melody Moondragon

  • IV kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenk dabartimi, ne praeitimi
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #48 Prieš 2 metus »
  Priešais Melodės akis puikavosi Stebuklingojo žvėryno durys. Šios, nors ir buvo padirbtos iš medžio ir gan paprastos, vis tiek atrodė nepaprastai. Vien tai, kad jos tūnojo vienoje labiausiai burtininkų lankomoje vietoje- Skersiniame skersgatvyje, jau darė nemažą įspūdį. O kur dar įvairiausi ir keisčiausi garsai sklindantis iš už jų... Žydros akys užkliuvo už nedidelės medinės iškabos, kurioje vos galėjai įžiūrėti nusitrynusias parduotuvės pavadinimo raides. Greta juodaplaukės neramiai stovėjo Eira ir nekantriai vizgino uodegą. Haskės kaklą puošė sidabrinės spalvos antkaklis skelbiantis augintinės vardą "EIRA". Pati Melodė buvo apsirengusi baltą palaidinę, kiek per trumpas kelnes ir nudevėtą džinsinį švarkelį, mat iš kaitriosios vasaros beliko vos pora dienų ir oras darėsi vis žvarbesnis. Avėjo senais nuvalkiotais sporbačiais, ant nugaros nešiojo seną odinę rudą kuprinukę, kurios vidus buvo perpildytas svarbiausiais Melodės daiktais. Senokai neplauti tamsūs plaukai netvarkingai dengė pečius, o giliai kišenėje buvo paslėpta burtų lazdelė. Ir kaip gerai, kad atostogos keliauja jau į pabaigą, mat grifiukė taip pasiilgo normalaus gyvenimo! Pastarosiomis dienomis ji nė neturėjo kur nakvoti, nes prieš kokią savaitę teko nešdintis iš burtininkų vaikų namų, kuriuose iki tol augo su vyresniais broliais. Vyresnysis brolis dar negrįžo iš Olandijos, o nevertėlis Alexas ir toliau kankinosi tuose vaikų namuose. Melodė susikaupė ir viens po kito pasistengė atgaminti praeitos savaitės įvykius.
 Tai buvo berods, koks antradienis. Melodė ir vėl pabudo ankštoje, rodos kelis šimtmečius regėjusioje lovoje. Gretimuose kambariuose triukšmavo jau pabudę našlaičiai, šalimais dar knarkė Alexas, o dulkėtame palovyje buvo gerai paslėpta ta pati odinė kuprinė su daugybe magiškų dalykėlių. Apsirengusi nupėdino iki vaikų namų darbuotojų kambario (kad pasiskųstų, dėl miegoti neleidžiančių triukšmadarių) ir išvydo pribloškiantį vaizdelį. Kambarėlyje už stalo sedėjo vyresnio amžiaus moteris su lazdele rankose. Ant moters pečių rangėsi kokio metro ar dviejų ilgio gyvatė, o šalia ant grindų gulėjo sustingdyta moteriškė siaubo perkreiptu veidu. Gyvatės savininkė atrodė tartum kalbėtųsi su gyvate. Tačiau nespėjusi ilgiau paspoksoti į šią sceną mergaitė gavo mauti lauk, mat tiek moteris, tiek gyvatė staiga atsisuko į vargšę Melodę. Mergaitė vos spėjo išsinešdinti, mat iškart po to kambaryje pasipylė burtažodžių lavina, skirta tamsiaplaukei. Pastvėrusi kuprinę mergaitė pasileido bėgte kuo toliau nuo tos vietos ir galiausiai paliko burtininkų vaikų namus, nė neatsisveikinusi su broliu.
 Galiausiai išnėrusi iš prisiminimų gelmių Melodė su Eira įpėdino į parduotuvę. Nors pats parduotuvės vidus nebuvo labai gražus, o veikiau pilnas dantų ir nagų žymių, čia buvo be galo įdomu ir nepaprasta. Aplink šmirinėjo daugybė mažų nematytų padarėlių, kiek šonėliau pešėsi daugybė kačių, prie pat lubų skrajojo įvairūs paukščiai ar slibiniukai, parduotuvės gale iš tolo įžiūrimi tūnojo aptvarai su vienaragiais, bei pegasais, o sienų pakraščiuose puikavosi akvariumai ir terariumai. Iš lauko pusės parduotuvė atrodė tikrai nedidelė, tačiau įėjus į vidų atsiveria gerokai erdvesnės parduotuvės vaizdas. Viskas priminė tarsi milžinišką zoologijos sodą. Akis patraukė dailus feniksas skrajojantis visai netoliese. Vieną akimirką Melodė būtų atidavusi kažin ką, kad tik galėtų įsigyti šį magišką padarą, bet vėliau susiprato, kad nieko geresnio už Eirą ji niekad neras. Tad darsyk užmetusi akį į feniksą išėjo pro tas pačias medines duris.   
"Vardan beveik begalvio Niko!"

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 289
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #49 Prieš 2 metus »
Roma vaikščiojo po skersinį skersgatvį. Jos akys užkliuvo už parduotuvės - "stebuklingasis žvėrynas". Ji užėjo. Norėjo sau nusipirkti kokį nors augintinį, bet nežinojo kokio nori. Ji apžiūrėjo dalį parduotuvės. Vos atėjus iš karto matėsi paukščių skyrius. Roma matė balandžių, feniksų ir daug kitų paukščių. Tada ėjo roplių skyrius. Romai patiko ropliai (nors jai labai patiko visi gyvūnai). Ypač gyvatės, bet Roma nusprendė dar apsižvalgyti. Gal ras ką nors geriau. Tada ėjo kačių skyrius. Jame buvo beproto daug kačių. Nebelungai, ocelotinės katės, norvegų miškinės, tonkino ir dar daug kitų. Stebuklingasis žvėrynas buvo tiesiog milžiniškas. Roma apžiūrėjusi kates patraukė kito skyriaus link. Kitas skyrius buvo - laukiniai gyvūnai. Vampus katės, drakonai, vienaragiai, bruniai, aetonanai ir dar daugelis kitų gyvūnų. Skyrių buvo daugiau, bet Roma nieko nenusipirkusi išėjo.

*

Neprisijungęs Conan Emmerton

  • II kursas
  • *
  • 48
  • Taškai:
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #50 Prieš 1 metus »
Nepaliaujamas šurmulys, bangomis plūstantis iš visų pusių, kėlė nerimą. Norėjosi bėgti ir slėptis, bet šie garsai liudijo apie visai neseniai atsivėrusį naują pasaulį. Kai prie namų slenksčio pasirodė moteris, gyvenimui buvo lemta apsiversti aukštyn kojomis. Magijos mokykla, burtininkai, stebuklai - tai egzistuoja, tokiais žodžiais bandė nepažįstamoji paveikti iš pažiūros gležną berniuką. Ir tėvus. Šie, ypač tėvas, kratėsi bei nenorėjo tikėti kažkokiomis kvailystėmis. Tačiau galiausiai nusileido, greičiausiai išvydę kerus. Conan tuo tarpu buvo užmirštas, lyg raganai būtų rūpėjusi tik gimdytojų nuomonė. O į aklumą atsakė paprastai: tai menka problema. Ši mintis nedavė ramybės net dabar: negi kas nors vėl ištars kokį fokusą ir regėjimas grįš lyg nė nebūtų dingęs? Nė neatsiklausus? Būtent tai neramino. Kažkodėl norėjo palikti viską kaip yra, juk nenutuokė, ar tie žmonės turi gerus ketinimus. Gal tik dar labiau sugadins gyvenimą. Laikomas tos raganos už rankos ir vedamas, kaip ji pati sakė, į žvėryną, juodaplaukis prisiminė, kaip buvo sumuštas. Tos vasaros atsitikimas paskatino tėvus neišleisti sūnaus į lauką be priežiūros. Pasivaikščiojimai per mėnesį tapo tokie reti, kad buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ir visas šis apsimestinis rūpestis tik dėl pašalpos... Conan nekentė tiek savo gimdytojų, tiek tos moters, kuri jau tempė jį pro duris.
-Nagi nagi... - murmėjo po nosimi, tarsi ragintų gyvūną.
Berniukas pats pradėjo galvoti, kad bus paliktas įvairių gyvuliškų garsų gausioje parduotuvėje. Kaip eksponatas. Bet tos mintys netrukus buvo nutrauktos raganai pasiteiravus apie tai, kokio augintinio norėtų.  Man nusispjaut į tai! Palik mane ramybėje! Išsiųsk į tą mokyklą ir... Sielą draskė troškimas viską išrėkti nepaisant nieko, jokių  taisyklių, pagarbos ar kitų nesąmonių. Tačiau jis tylėjo, stipriai suspaudęs lūpas. Vis dėlto kai tyla tarp jų pasidarė nebepakeliama, Conan prabilo:
-Aš...

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #51 Prieš 1 metus »
Sigurdas, žingsniuodamas Skersiniu Skersgatviu, vis dar nebuvo iki galo tikras, ar nori atiduoti savo augintinį. Bet reikėjo pripažinti, kad tarp Mjorniro ir jo neužsimezgė artimesnis ryšys, net ir po tėvo mirties. Jis buvo grįstas abipuse pagarba, tačiau ne bičiulyste. Abu pernelyg gerai suprato, kad daugiau nieko nepavyks pasiekti. Be to, augintinį trikdė islando mintys, kurių jis niekaip nemokėjo paslėpti po devyniais užraktais, ypač dabar, bendraujant su Deoiridh.
-Neketini tarti kelių atsisveikinimo žodžių? - išgirdo puikiai pažįstamą balsą.
-Ne, kol neišsiaiškinsiu, ar tave priims. Juk gali būti ir taip, kad liksi su manimi. - atsakė jis, neketindamas leistis į kalbas. Juto, kaip paukščio nagai stipriau susmigo petin, bet nieko nesakė.
Pagaliau prasibrovęs pro mokinių minias įžengė į gyvūnų parduotuvę ir apsidairė. Čia šurmulys dar skaudžiau priminė laikus, kai dar mokėsi Hogvartse, kai... Silpnas atodūsis paliko lūpas. Jau ketino pasukti link prekystalio ir užkalbinti pardavėją, kai akys užkliuvo už berniuko, besikalbančio su mama. Jo veido išraiška pasirodė keistoka, kaip ir neįprastai garsaus moters balso intonacija.
-Ar dar prisimeni, dėl ko atėjai? - dėmesį išblaškė nekantraujantis Mjotniras.
-Taip, taip... - Sigurdas pasisuko taip, kad galėtų geriau matyti tą keistą porelę ir nustebęs sustingo - būsimas mokinys buvo aklas. Nuo kada į Hogvartsą pakviečiami aklieji? Deja, į šį klausimą jis negavo atsakymo. Vis dėlto... Islandas žvilgtelėjo į paukštį ir minutėlei susimąstė. - Ar nenorėtum tapti to berniuko augintiniu?
-KĄ?
-Nieko baisaus, tik paklausiu jų, ar to norėtų. - jis pabandė nuraminti juodasparnį ir prisiartino prie raganos. - Sveiki, ar ieškote gyvūno jūsų sūnui? Galėčiau pasiūlyti Liuterio kranklį, jei žinote apie tokius.

*

Neprisijungęs Conan Emmerton

  • II kursas
  • *
  • 48
  • Taškai:
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #52 Prieš 1 metus »
Ant liežuvio galo kaupėsi negeri žodžiai. Rodėsi, kad visas pasaulis sustingo laukime, kol jis juos ištars. Bet tai neįvyko. Kažkoks žmogus, greičiausiai jaunuolis, ėmė ir užkalbino lydinčią moterį. Conan apsidžiaugė, turėdamas laiko pagalvoti, ką galėtų pasakyti geresnio ar net šiek tiek nusiraminti. Tačiau nepažįstamojo žodžiai neleido susikaupti, priešingai - jie visai sutrikdė berniuką ir leido plykstelėti kažkokiai ugniai:
-Ta žiežula ne mano motina! - klyktelėjo jis, nepakęsdamas tokios neteisybės. Kumščiai susigniaužė, bet jie kažkodėl nebuvo paleisti į darbą. Keistas smalsumas paragino nutilti ir prisiminti paskutinį sakinį. Kranklys? Ar tai paukštis? Jis nori įkišti man kažkokį gyvūną? Nenoriu! Nusprendė berniukas, praleisdamas pro ausis piktą moters repliką, ir tą pačią akimirką kažką pajuto. Tai nebuvo fizinis kontaktas, greičiau... protinis. Lyg būtų netikėtai paliestos mintys. Sukelti raibuliai paliko nemalonų jausmą, kad jis yra stebimas. Vis dėlto patiriant tokį dalyką pirmą kartą, natūralu, jog Conan visai nesuprato, kas dedasi. Tuo labiau nė nemanė, kad gali egzistuoti kitokie bendravimo būdai. Todėl burna vėl prasivėrė - išgąstingam, o gal pasipiktinusiam tonui išreikšti. Žodžiai taip ir užstrigo pusiaukelėje, kai išgirdo dar vieną balsą.
-Nagi nagi. Ką gi mes čia turim? Tik mažas įsibaiminęs vaikas?
Jam tai visai nepatiko ir sukaupęs drąsą garsiai bei kiek susierzinęs paklausė:
-Kas tu toks?
-Kalbėk mintimis, kvailiuk. Ir pagaliau bent šiek tiek užsklęsk jas, nes tai labai trikdo.
Nors mandagumo nepažįstamajam išties trūko, sučiaupęs lūpas juodaplaukis paklausė paslaptingojo balso bei pamėgino galvoje suformuluoti kuo aiškesnę žinią. Rankos vos vos drebėjo nuo įtampos bei keisto smalsumo. Būtent dėl jo aplinkinis pasaulis pamažu užsimiršo.
-Na matai, iš karto geriau. Aš esu kranklys, kurį nori tau atiduoti. Ką pasakysi? Galėčiau padėti susigaudyti naujoje mokykloje.
Ar tas padaras man siūlosi į draugus? Conan stengėsi, kad ši mintis neištrūktų ten, kur nereikia, bet spaudimas iš dviejų frontų darė savo.
-Jeigu manai, kad esu kažkoks šlykštynė, baisiai klysti. Na, jei jau nuo pradžių taip galvoji apie mane, neverta toliau kalbėtis.
Persmelkė nemalonus praradimo jausmas, ūmai paraginęs sulaikyti gyvūną:
-Palauk! Aš... - giliai atsidusęs jis nenoromis suvokė, kad vienas toje mokykloje tiesiog mirs iš bejėgiškumo, o su naujais žmonėmis tikrai netrokš bendrauti. -...gal ir norėčiau, kad būtum mano augintinis.

*

Neprisijungęs Amira Martin

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos specialistė
  • ****
  • 310
  • Lytis: Moteris
  • Prekeivių atstovė
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #53 Prieš 1 metus »
Vampyriškos akys šiandien nebuvo tokios... trokštančios kraujo. Žinoma, Eliadė (nors gal būtų galima sakyti Digori, kadangi pakeitimas į motinos pavardę jau buvo įsibėgėjęs žiobariškoje įstaigoje, kurios pavadinimą moteris pamiršo), negalėjo elgtis žiauriai prie vienintelės šios jai rūpinčios būtybės, vardu Lumita. Mayros vis dar pamiršti nesugebėjo ir visus tuos 7 metus kai buvo dingusi iš Britanijos negalėjo nustoti galvoti apie ją. Tačiau Londone jos dar nerado, nors ir atvyko žiemos pradžioje. Praėjo jau pusė metų, tačiau raudonplaukė neprarado vilties pamatyti mylimąją bent iš tolo. Šiandien moteris negalėjo per daug galvoti apie paieškas, kadangi buvo šeštasis jos dukros gimtadienis. Gimtadienio proga mergaitei pažadėtą augintinį reikėjo dar įsigyti, tad abi vampyrės vaikštinėjo po skersinį skersgatvį. Iš pradžių apsilankė pas Olivanderį, kadangi prieš porą dienų mergaitė sugebėjo sulaužyti burtininkės lazdelę, o tada pasuko stebuklingojo žvėryno pusėn. Prieš įeinant Amiros dėmesį nukreipė Lumitos užduotas klausimas ir nepastebėjusi rudaplaukės, į ją atsitrenkė. - Drakula švenčiausias, - suburbėjo panosėje, - reikia žiūrėt kur eini, - nežinia pasakė sau ar nepažįstamai merginai.

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 289
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #54 Prieš 1 metus »
  Roma ėjo skersiniu skersgatviu. Buvo vasara. Birželio pradžia. Oras buvo nuostabus. Šilta, bet be per karšta. Švietė saulė. Čia knibždėte knibždėjo burtininkų. Tamsiaplaukeibuvo keista, akd čia pilna burtininkų, nes nebuvo vasaros pabaiga. Vasara tik prasodėjo, bet panašu, kad visi iš anksto susiruošė pasiruošti naujiems mokslo metams. Tai kiek stebino, bet Romai patiko tas žmonių šurmulys. Nors jis kartais ir erzindavo, bet tikrai ne šiandien. Šiandien jos nuotaika buvo tiesiog puiki. Šiek tiek pasivaikščiojusi po skersinį skersgatvį ir užsukusi į kelias parduotuves tamsiaplaukė pasiekė pagrindinį šiandienos tikslą - stebuklingąjį žvėryną. Ji norėjo nusipirkti kokį nors gyvūną, nes norėjo, kad kas nors palaikytų jai draugiją. Roma gyveno visiškai viena ir dažnai jai būdavo nuobodu. O gyvūnus ji mėgo, todėl priėjo prie sprendimo, kad jai reikia įsigyti augintinį. Eidama ji užsisvajojo. tamsiaplaukė bamdė nuspręsti kokio gyvūno norėtų, nes dar nebuvo sugalvojusi. Taip eidama atsitrenkė į kažkokią jauną merginą, kuri ėjo kartu su vaiku.
- Labai labai atsiprašau, - susijaudinusi tarė ji.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Roma Keit »

*

Neprisijungęs Amira Martin

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos specialistė
  • ****
  • 310
  • Lytis: Moteris
  • Prekeivių atstovė
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #55 Prieš 1 metus »
Kad ir kiek evoliucijos metų būtų praėję, gyvieji organizmai niekada netaps tobulais. Kiekvienas turi savo trūkumų, ir šios merginos kuri į Amirą atsitrenkė trūkumas akivaizdus - nesugebėjimas sutelkti savo dėmesį ties tuo kur yra einama. Galbūt ir vampyrę galima būtų apkaltinti tuo pat, tačiau bent keli aplinkiniai tikrai matė rūpestingą motiną ir išsiblaškiusią praeivę. Raudonos akys kaip mat sužibo pykčiu, tačiau moteris stengėsi tvardyti tai, kadangi nenorėjo būti panaši į tėvą. Stipri pasitikėjimo savimi ir kiek silpnesnė impulsyvumo gysla buvo paveldėta iš brangiausiojo tėveliukščio.
- Ne į varnas spoksok, o žiūrėk į kelią, žmogysta, - nežinojo kaip kitaip kreiptis į šią nepažįstamąja. Atsiprašymo žodžiai raudonplaukei mažai ką reiškė, per 6 metus keliavimo ją įskaudino ne vienas žmogus. Tame tarpe buvo ir Lumitos tėvas, puskraujis burtininkas iš Jamaikos. Motina atidžiai nužiūrėjo neatsargią merginą. Ji buvo jaunesnė ir tiesą pasakius atrodė lyg tik baigusi Hogvartsą. - Be reikalo Hogvartse nemoko būtinų gyvenimui dalykų, - išreiškė savo mintis garsiai. Burtų ir kerėjimo mokyklą prisiminė su nostalgija. Astronomijos bokštas, Mayra, nemokantis burti Turner'is.

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 289
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #56 Prieš 1 metus »
Roma žinojo, kad ne ji buvo kalta dėl susidūrimo. Kalta buvo tik ta motina. Tačiau tamsiaplaukė nenorėjo jos kaltinti. Tuo labiau prie vaiko. Tačiau kiti žodžiai, kurie išniro iš tos motinos lūpų ir pasiekė Romos ausis visiškai nustebino. Tikiuosi ji bent normaliai su vaiku elgiasi. Nors manau, kad jei dabar ji tikrai nenormaliai elgiasi tai ir su vaiku ne ką geriau. Vargšė mergaitė. Pagalvojo ji. Tačiau taip lengvai pasiduoti neketino.
- Ar aš kalta, kad tu nežiūri į kelią? Nenustebsiu jei kada nors užlipsi ant savo dukros, - tarė bei apsidairė ieškodama varnų, tačiau nė vienos nepastebėjo. - Beje, gal tau reikia akinių? Apsidairyk! Čia nėra nė vienos varnos, - dar pridėjo tamsiaplaukė ir pasirausė kišenėse. Tikrai žinojo, kad jose turėjo saldainių. Bent kelis saldainiukus Roma visada nešiodavosi. Dažniausiai ne sau. Ji juos valgydavo retai, tačiau pavaišinti kokį vaiką niekada neatsisakydavo. Po trumpų paieškų išsitraukė saldainį bei jį padavė mergaitei.
- Imk, - švelniai tarė pritūpusi bei nusišypsojo. Romai buvo panašu, kad ji Hogvartso dar nelanko. Tuo labiau Roma šiais metais profesoriavo, todėl tikrai būtų ją pastebėjusi. Jai turbūt kokie penkeri. O gal šešeri. Pagalvojo Roma.
- Kiek metų tavo dukrai? - paklausė tamsiaplaukė, o tada išgirdo kitus tos raudonplaukės žodžius, kurie taip pat nenudžiugino Romos. - O tu tikriausiai Hogvartso visai nebaigei, ar ne? - su lengva pašaipa paklausė ji. Tiesa, balsą stengėsi išlaikyti kuo natūralesnį balsą, tačiau pašaipa vis tiek girdėjosi.
- Ar tu išvis moki kerėti? - paklausė. Ji visiškai neturėjo noro tokią gražią dieną su kažkuo ginčytis, bet taip pat nenorėjo ir nusileisti.

*

Neprisijungęs Brita Hedwig

  • I kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Greičiau mirsiu nei išduosiu.
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #57 Prieš 1 metus »
Brita su Orėja užėjo į stebuklyngajį žveryną, jos planavo pirkti po gyvūną. Bet įėjus pamatė kad visa parduotuvė atrodė kaip po viesulo. Pirkėjai bbuvo išsilakste po visus kampus o pardavėjas kabojo ore. Po pardavėju stovėjo mažas elfas. Jis buvo nukreipes savo rankas į kabantijį. Orėja suklikusi išpuolė pro duris į gatve. O Brita išsitraukė burtų lazdele ir nukreipė ją į elfą. Ji pradėjo artintis prie elfo. Bet ji nepagalvojo kokį burtą panaudos. Prisiartinusi sušuko:
-Wingardium Leviosa!
Kai elfas pakilo į orą mergaitė išmetė jį pro duris. Ir pribėgo prie pardavėjo ir pradėjo atsistoti. Pardavėjas padekojo ir nužvelgė parduotuve.
- O kodėl parduotuvė tokia išvartyta?
Paklausė jis.
- Čia atbėgo elfas ir išvartė viską. O jus pakabino ore.
Atsakė viena pirkėja.
– Tu įtraukta į sąrašą tų Žiobarų kilmės burtininkų, kurie neprisistatė komisijai.
– O tu neva Landynėje miršti nuo spuogelinės! Hariui, štai kam nereikėtų eiti, nes už jo galvą pažadėta dešimt tūkstančių galeonų!
– Puiku, liksiu čia, – burbtelėjo Haris. – Praneškite, jeigu įveiksite Voldemortą, gerai?

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #58 Prieš mėnesį »
Praėjo gal mėnuo nuo tos išvykos į gyvūnų centrą. Dabar vėl buvo šeštadienis ir Auris pagaliau rado laiko ir jie išvyko. Jis manė, kad kaip tik po šio apsipirkimo jie galės traukti pas psichologę. Kažkaip jei ką užmaskuos Timočio gyvūnėlį, jeigu jis ką išsirinks.
- Ten bus įdomių įvairių gyvūnėlių. Galėsim pabūti ir išsirinksi kas patiks. - Pasakojo verdamas triukšmingos parduotuvės duris.
Juos iškart apspito garsai. Krankė krankliai, miauksėjo katės, lojo šunys. Narve kažkas tarškėjo.
- O, sveiki atvykę. - Pasisveikino pardavėja.
- sveiki. Atvykome kokio nors gyvūnėlio berniukui. - Pardavėja nusišypsojo Timočiui.
- O kas tau patiktų? Čia turime labai smagių užburtųjų žiurkių. - Parodė į narve dūkstančius graužikus. - Yra voveraičių, jos irgi linksmos ir labai jaukios. Yra ir mažų šuniukų, aišku jiems reikia priežiūros tikrai nemažai, bet su jais taip smagu žaisti. - Ji užvertė berniuką pasiūlymais. Auris galvojo, kad gal Timočiui bus nelabai jauku, kai gaus tiek pasiūlymų.
- Jei nori ramiai apsižiūrėti sakyk gerai? - Tyliai pasakė broliui.

Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #59 Prieš mėnesį »
Timotis nelabai tikėjo, kad didelis Auris jam nupirks gyvūną. Net ir dabar, kai jiedu jau įžengė į parduotuvę ir brolis pasakė pardavėjai, kad jie atvyko gyvūnėlio berniukui, raudonplaukis negalėjo suvokti, jog tai - išties tiesa.
Vos vaikas čia atsidūrė, jį pasitiko įdomūs vaizdai ir garsai. Šešiametis nespėjo dairytis, visi gyvūnai domino. Ir jie čia atrodė sveiki, nebuvo sužeisti, kaip kad magiškų gyvūnų priežiūros centre. Dėl to elgėsi daug judriau ir į juos žiūrėti buvo įdomiau. Ir nebuvo jų gaila.
Pardavėja ėmė kalbėtis su Timočiu, pasakoti apie gyvūnus. Vaikas akimis pradėjo ieškoti knisių. Bet tik dėl to, kad po tokį gyvūnėlį turėjo brolis Eion ir Erka. Tačiau tų gyvūnų akimis nerado.
- Henrikas sakė, kad knisiai dažnai bando pabėgti, - vos girdimai pasakė vaikutis taip norėdamas pasakyti, jog jis nenori knisiaus. Ir tą kartą magiškų gyvūnų priežiūros centre jis bandė perduoti šią informaciją.
Timotis linktelėjo broliui, tačiau iš tiesų turėjo vieną norą.
- Gyvatė, - kiek garsiau atsakė pardavėjai. - Žalia, kaip gyvatės koledžas, - šnabždėdamas pridūrė.