[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Nors Eliotui įdomu praktiškai viskas, jo entuziazmas vis tiek džiugino. Šitas berniukas visada ras veiklos. Tiesą sakant, kartais norėjosi, kad jis energija ir norais pasidalintų su Miriam. Bet dabar jo laikas. Jo ir Oliverio. Dafydd nusišypsojo sūnums.
- Jeigu Hogvartse stengsiesi ir gerai mokysies, galėsi dirbti ką tik panorėjęs, - pasakė Eliotui. Tiesa, apie tai galvoti buvo baisu. Šie berniukai yra jo mažyliai. Jiems negalima užaugti ir pradėti dirbti. Ši mintis šiurpino.
Vieną dvynį išgąsdinusi tamsa kitą sužavėjo. Iš pirmo žvilgsnio Oliveris ir Eliotas neatrodė panašūs. Priešingai - jie atrodė netgi labai skirtingi. Bet mylintis tėvas žinojo: šitie du berniukai turėjo daugiau bendro nei atrodė. Juos siejo toli gražu ne tik išvaizda.
- Manau, čia buvo tas atvejis, kai kažkas pavyksta tik netyčia, - paaiškino Eliotui Dafydd. - Pabandyk specialiai - tikriausiai nepavyks.
Deja, Oliverio nuotaika nukrito jau labai žemai, ir jo tėvas nebežinojo, ar gali padėti. Negalėjo sakyti, kad viskas bus gerai - jeigu vėl nepasiseks, Oliveris galvos, kad tėvas meluoja. Tai pernelyg prislėgtų.
Mostelėjimo laukė su tam tikru nerimu, bet šįkart nieko neatsitiko. Dafydd apsidairė, bet žalos išties nebuvo padaryta. Ar tai reiškia, kad ši lazdelė tinka? Deja, nespėjus apsidžiaugti Oliveris uždavė klausimą, o ponas Olivanderis patraukė ieškoti kitų lazdelių.
- Nieko nepadarei, sūnau, - ramino berniuką Dafydd. - Ta lazdelė netinka, bet tai nereiškia, kad kažką darai ne taip. Tuoj rasime pačią tinkamiausią.
Netrukus grįžo keliomis dėžutėmis nešinas lazdelių meistras. Ilgokai galvojo ir galiausiai padavė vieną lazdelę Oliveriui. Toks ilgas mąstymas Dafydd nepatiko - jo mažylis ir vėl kažko prisigalvos.
- Na, pabandyk, - stengėsi raminti sūnų ir padrąsinamai nusišypsojo.

[Eliotas Llewellyn]

Hogvartse stengtis neskambėjo kaip labai viliojanti perspektyva. Ne, Eliotas ten plepės su Auriu ir draugais, kuriuos susiras. Taip pat patirs galybę nuotykių. Na, o namų darbai ir pamokos… Oliveris tikrai mokysis, tad jis viską nusirašys. Taip, tai tiesiog puikus planas. Tik, aišku, apie jį tėčiui nesakė. Gūžtelėjo pečiais, ir tiek. Niekas nesutrukdys patirti galybės nuotykių.
- Netyčia galima padaryti tokius dalykus? - dar labiau susižavėjo Eliotas. Iškėlė savo naująją lazdelę, bet čia susidūrė su problema - neįsivaizdavo, kaip reikėtų iššaukti tą tamsą. Labai norėjo, bet taip ir nesugalvojo. Prašyti pagalbos neketino - tokių dalykų turbūt moko Hogvartse.
Oliveriui ir vėl nepasisekė su lazdele. Eliotui jo kiek pagailo. Labai norėjo išbandyti savąją, bet šį kartą pagalvojo apie brolį ir tai, kad gali jį įskaudinti. Taigi tiesiog spoksojo.
- Nagi, Oliveri, - tyliai sumurmėjo. Galėjo atrodyti, kad palaiko brolį, bet iš tiesų buvo ne taip. Eliotas tiesiog norėjo, kad Oliveris greičiau atrastų lazdelę. Tada jis galės nesivaržydamas mosuoti savąja.

[Oliveris Llewellyn]

Kodėl lazdelės nėra pakankamai stebuklingos, kad pažintų savo burtininką vos jam įėjus į parduotuvę? Taip būtų galima išvengti šito pažeminimo, kai nepatinki nė vienai. Oliveris jautėsi labai prastai. Norėjo namo, pas mamą. Kas bus, jei Hogvartse niekas nesiseks? O ten nebus tėčio, kuris galėtų palaikyti. Ne, toje mokykloje jam bus per sunku. Visai nebenorėjo ten važiuoti. Vadinasi, jam ir lazdelės nereikia. Jau norėjo tą tėčiui ir pasakyti, bet kaip tik priėjo ponas Olivanderis bei ilgai galvojęs įteikė vieną jų. Bet kodėl reikėjo taip ilgai galvoti? Negi jis toks nevykęs, kad tenka apsvarstyti kiekvieną žingsnį? Beveik verkdamas Oliveris paėmė lazdelę. Bandė mostelėti, bet ta išsprūdo iš rankos ir nukrito ant žemės. Berniukas dar labiau nusiminė. Ponas Olivanderis nesutrikęs padavė dar vieną. Ir dar vieną. Ir dar vieną… Oliveris pametė skaičių, bet atrodė, kad tikrai netiks nė viena čia esanti lazdelė. Vis labiau norėjo verkti, bet senasis žmogus vis traukė dėžutes.
Pagaliau paėmęs vieną lazdelę (trylika colių, bugienis, škotiško vandenio plaukas, lanksti) berniukas iš karto pajuto ryšį. Nereikėjo nė mostelėti, bet Oliveris smalsiai tą padarė. Pasipylusios žiežirbos kiek išgąsdino, bet ponas Olivanderis suplojo rankomis.
- Puiku! - šūktelėjo jis, ir Oliveris nusišypsojo. Atrodė, kad akmuo nuo širdies nusirito.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ak, kiek daug dar mažyliai turės išmokti apie magiją. Taip, netyčia nutikti gali labai daug dalykų. Tik ar labai smalsus Eliotas nenukentės? Auris ir Oliveris gali jo ir nesugaudyti.
- Žinoma. Magija tuo ir yra įdomi, - atsakė Eliotui Dafydd. - Bet kartu ji ir šiek tiek pavojinga. Turėsite būti atsargūs. Ypač kol įgysite daugiau patirties.
Oliverio nerimą Dafydd puikiai matė. Bet kaip jam nuraminti tą berniuką? Savimi nepasitikinčiam vaikui ilgos lazdelės paieškos tikrai ne į gera. Matant tą mažylį tiesiog skaudėjo širdį. Be to, buvo baisu - Hogvartse sūnaus iš viso nematys.
Atrodė, kad tai tęsiasi ištisą amžinybę. Išbandytų lazdelių krūva augo, o ta teisingoji vis neatsirado. Norėjosi priglausti sūnų ir bent pabandyti jį nuraminti. Bet kaip tą padaryti? Ką reikėtų sakyti? Su nerimu stebėdamas sūnų Dafydd pastebėjo, kai jis pagaliau gavo teisingą lazdelę. Nuotaika iš karto pasikeitė, tad jis nusišypsojo. O ir tokios įprastos žiežirbos dabar atrodė visai kitaip. Viskas gerai. Jo mažylis pagaliau gavo savo burtų lazdelę.
- Panašu, kad pridarėme jums darbo, - nusišypsojo Dafydd rodydamas į dėžučių krūvą. Ponas Olivanderis nusijuokė ir nužygiavo link kasos. Dafydd atskaičiavo keturiolika galeonų. Žvilgtelėjo į sūnus, kurie ką tik žengė dar vieną žingsnį magijos link. Kad ir kaip sunku pripažinti, jie auga.
- Na va, sąrašą pribaigėme, - pratarė žvilgčiodamas tai į vieną, tai į kitą. - Bet turiu jums staigmeną. Su mama nutarėme, kad jums reikės pelėdos. Visada galėsite mums parašyti, bet turėsite pasidalinti vienu augintiniu. Eime?
Linktelėjimu padėkojęs ponui Olivanderiui ir dar kartą nusišypsojęs dvyniams Dafydd išsivedė juos iš magiškos parduotuvės ir patraukė Ailopso pelėdų centro link.

[Markas Blackwell]

Markas žengė į seniausią ir geriausią lazdelių parduotuvę Visoje Užkerėtoje, Ollivanderio Lazdelių Dėžutę. Šioje garsioje parduotuvėje skęsdamas įvairaus amžiaus burtininkų kibirkštėjime, jis pajuto magišką atmosferą, kuri sklido tarsi prisotintas oras. Puikus, netikėtai gražus kambarys, kuris buvo pilnas įvairiausių burtinių reikmenų, bet pats svarbiausias elementas - tai buvo dėžutės ir dėžutės pilna lazdelių.

Kai Markas įžengė į parduotuvę, jis buvo sveikinamas seno vyro, kuris žvelgė į jį iš viršaus į apačią, tarsi jis būtų galėjęs skaityti pačią Marko sielą. Tai buvo Ollivanderis, žinomas kaip geriausias lazdelių kūrėjas šiame pasaulyje. Jo akyse skleidėsi išminties ir paslaptingumo žvilgsnis, kuris įžiūrėjo daug daugiau, nei paprastas žmogus.

"Jūsų laukia ypatingas kelias, jaunas burtininke", - švelniai prabilo Ollivanderis, švelniai nuleisdamas žvilgsnį į Marko kairiąją ranką.

Markas su šiek tiek nerimo širdyje, palietė lazdelės dėžutę, kuri buvo padėta ant lentynos. Jis pažvelgė į Ollivanderį ir paklausė: "Kaip aš galiu rasti tinkamą lazdelę, pone Ollivanderi?"

Ollivanderis atsakė su šyptelejimu: "Tai ne jūsų, o lazdelės užduotis rasti savininką. Jūs turite tiesiog leisti jai pasirinkti jus."

Taip prasidėjo Marko kelionė per Ollivanderio parduotuvę. Jis išbandė keletą skirtingų lazdelių, bet nė viena iš jų neatitiko jo lūkesčių. Tačiau kai Markas jau buvo pasiruošęs pasiduoti, Ollivanderis pasiūlė jam naują lazdelę.

"Štai ji", - sakė senasis burtininkas, atiduodamas lazdelę Markui. "Ezoterinio egleės medžio, su fenikso plunksna, trisdešimt keturių ir keturiolikos centimetrų. Būtent ji skiriasi jūsų dvasiai, Markai."

Markas paėmė lazdelę ir pajuto magišką drebėjimą, kai ji palietė jo ranką. Jis žinojo, kad tai buvo tai - jo burtininko lazdelė. Tai buvo pradžia naujai istorijai, pilnai paslapties, stebuklų ir magijos.
      Mažučiam lazdelių meistro kambarėly buvo kaip ir tuščia, tik stovėjo suklypusi kėdė ir stalas. Ne vienas čia pasijusdavo keistai, lyg būtų atėjęs į griežtas taisykles turinčią biblioteką: tūkstančiai siauručių dėželių, tvarkingai sukrautų į rietuves iki lubų priblokšdavo bene kiekvieną, net tyla ir dulkės, regis, čia alsavo slapta magija.
      Senasis Olivanderis prisiminė kiekvieną parduotą lazdelę, o būsimą Hogvartso pirmakursį šis seneliukas, blausiomis, sidabriškomis akimis, kruopščiai apšokinėdavo: paklausdavo katra ranka mojuoja burtų lazdelę, tada išsitraukęs sidabriniais ženklais išmargintą metrą pamatuodavo visą ranką, paskui dilbį, atstumą nuo peties iki grindų, nuo kelio iki pažasties, galiausiai metru apjuosdavo galvą. Kartais šis iš uolumo imdavo pats vargšeliui matuoti tarpelį tarp nosies šnervių, kol meistras kilnodavo dėžutes lentynose. Olivanderiui atradus tinkamą lazdelę prasidėdavo bandymo maratonas: jis prašydavo pabandyti, po to atimdavo netinkamą ir šis procesas kartodavosi tol, kol burtų lazdelė surasdavo savo vienintelį šeimininką. Ši paprastai kainuodavo septynis aukso galeonus.

((video))
[/quote]