[Nelanna Light]

Nelanna apsidžiaugė, kad Milanas nesureagavo į jos nedrąsų komentarą ir pakeitė temą. Na ir gerai. Be reikalo ji prasižiojo.
- Esi buvęs Prancūzijoje? - pasiteiravo susidomėjusi. - Aš buvau tik kartą. Paryžiuje. Tačiau mano sesuo ten gyveno keletą metų. Ji ištekėjo už prancūzo.
Buvo lengviau kalbėti apie kažką kitą. Apie atostogas ir išvykas į ekspedicijas Nelannai kalbėti buvo lengviausia. Prisiminti, ką pamatė, ką veikė ir ką valgė. Keista, kad išvykose ragautas maistas įsimena ilgam, kai kartais neįmanoma prisiminti, ką ji valgė pietums ar net ką veikė prieš kelias dienas. Gal tai kaip nors susiję su kultūriniais skirtumais? Tarsi maistas būtų viena iš atrakcijų, kaip koks kopimas į kalnus ar plaukimas valtimi. Greičiausiai dėl to nesunku pasakyti, kuo mėgavosi kelionės metu, kai kasdienybėje maistas labiau skirtas išgyventi.
Nelanna jau ruošėsi atsisveikinti ir traukti toliau, tęsti apsipirkinėjimo. Bet Milanas grįžo prie temos, kurią, kaip jai atrodė, jie jau buvo nustūmę į šalį.
- Na, aš... - susigėdusi pratarė. - Galėčiau... - gūžtelėjo pečiais. - Jei tik nori, - po ilgesnės pauzės nedrąsiai pridūrė.

[Milanas Lestreindžas]

- Gimiau Paryžiuje ir ten gyvenau. Na mes daug keliaujame. Tai yra keliavome. Į Londoną galutinai persikraustėme, kai pradėjau lankyti Hogvartsą. - Pasidalino trumpai savo istorija.
- Ir kaip tau patiko ta išvyka? -Gal tikrai imti ir grįžti į Paryžių? O gal bandyti kraustytis į trečią vietą. Kur dar niekuomet negyveno. Viskas juk baigiasi. Buvo Paryžiaus etapas, Londono. Gal tiesiog pradėti naują? Bet kur?
- O, supratau. Ar jis kalba angliškai? Sutariat? - Net keista atrodė, kad taip neseniai virė pykčiu ant Nelannos.
Bet štai kam jis kabino tą kraustynių temą?
- Aš... Žinau, kad ten nenueisiu vienas. - Milanas ėmė stotis. - Ačiū. Parašysiu tau. - Niekada gyvenime to nedarysiu. - Sėkmės ir pasisaugok tose savo ekspedicijose. - Kol dar nepriplepėjo nežinia ko nuėjo. Sparčiai traukė gatve tolyn.

[Nelanna Light]

- O, tai ir tu prancūzas! - nustebo Nelanna. - Kaip šaunu! O aš visą laiką gyvenau Anglijoje. Ir dabar ten pat gyvenu. Pas tėvus, - gūžtelėjo pečiais. Nesigėdijo to, kad vis dar neišsikrausto ir nesusiranda savo nuosavo būsto.
Nelanna prisiminė tą išvyką su Sakura. Tikrai smagiai jos praleido laiką Eifelio bokšte ir kitose turistų lankomose vietose.
- Na, meluočiau, jei sakyčiau, kad nepatiko Paryžius, - nusijuokė. - Buvau tik savaitgalį, bet šį tą pavyko pamatyti. Nekokį įspūdį padarė tik žiobarų turistai, viską norintys paveiksluoti. Įsivaizduoja jie, kad tos nuotraukos yra svarbiausia, ką jie privalo padaryti užlipę į bokštą. O juk svarbiausia jausmas, kurį patiri, kai esi tokioje išskirtinėje vietoje. Nuotraukos visai neperteikia įspūdžio, patirto ten būnant. O ir vaizdas realybėje kitoks.
Nelanna nusišypsojo Milanui paklausus apie Bernardą.
- Na taip, kalba angliškai, tu juk taip pat kalbi, - Nelanna nežinojo, ar Felissa moka prancūziškai. Niekada apie tai nesusimąstė. Buvo įprasta su visais susikalbėti angliškai. - Taip, jis šaunus. Gerai sutariam, nors jis ir vyresnis už mane. Kurį laiką mane mokė puolamųjų kerų, kad reikalui esant galėčiau apsiginti ekspedicijų metu.
Nelanna linktelėjo atsakydama, kad lauks Milano pelėdos. Jam nueinant, nusekė žvilgsniu pavymui. Dar šiek tiek pasėdėjusi prie sienos, ji atsistojo ir nuėjo į pirmą pasitaikiusią krautuvėlę, prekiaujančią žvakėmis. Niekaip negalėjo išmesti iš galvos Gruodės. Draugės, kurios niekada nebepamatys.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Dori, pasipūtusi kaip kalakutas, ėjo šalia Alano įsikibusi jam į parankę. Niekada aukštakulnių neavinti mergina šiandien jais kaukšėjo, vilkėjo juodą, dailią suknelę. Ši nebuvo iššaukianti, bet akivaizdu, jog brangi. Akimirkomis sužėrėdavo, tokiu būdu pabrėžiant, jog siūta magų.
Ilgi juodi plaukai krito garbanomis ant pečių. Tik dažytis Mendel Senkler nesidažė, baisiai tingėjo, o ir laiko nebuvo. Ryte reikėjo suruošti dvi strakaliojančias dvynes į darželį. Kiekvieną rytą jų namuose - tikras šurmulys.
Kairės rankos bevardį pirštą puošė sužadėtuvių žiedas, o dešinės - vestuvių. Buvo taip gera ir Alaną matyti su žiedu. Norėjosi šaukti: jis mano, mano, mano! Jis mano vyras, o aš - Senkler!
Jiedu šiandien turėjo laisvą rytą, kas šiokiadieniais nutinka nepaprastai retai. Nors dviese prisibūti jau spėjo. Beveik visą rugpjūtį keliavo po Europą, būtent po magiškas vietas. Ar ne pasaka? Jokių žiobarų ir tik jie abu.
Nors, Dori nuostabai, labai rami ji nesijautė. Galvodavo ir galvodavo apie mergaites. Tai pelėdą su laišku į dvarą pasiųsdavo, tai gynėją. Norėjo trumpam persikelti židiniu, bet uošviai, o taip, tikri jos uošviai! Jie patarė to nedaryti, kad Amelija ir Arielė paskui neišsibalansuotų.
Šiandien buvo rugsėjis, graži, šilta popietė. Pora apsipirkinėjo. Paskui juos sklendė keli maišeliai. Vienas - iš madam Maklin, kitas - iš vaistinės, o dar vienas - iš knygyno.
- Kur eisime toliau? - balsas nuskambėjo gana pasipūtėliškai. - Gal į Vizlių krautuvėlę? Paimtume mergaitėms ką nors įdomaus.

[Alanas Senkleris]

Nežinia iš kur jis paveldėjo nemėgimą apsipirkti. Gal iš Aurio? Tas vengė parduotuvių kaip velnias kryžiaus. Ir tokį nemėgimą prabangių rūbų. Gal irgi iš jo perėmė tokį požiūrį. Tai jau tikrai, kad ne iš savo tėvo ar mamos. Bet jau Alanas Senkleris būtų kaip nors kitaip leidęs jų laisvą rytmetį. Na taip aišku jie kartu prakeliavvo visą mėnesį. Spėjo vienas kitu pasimėgauti. Bet kita vertus ar tam yra saikas? Ne, Alanas tikrai jau geriau būtų romantiškai praleidęs šį laiką. Bet jie trainiojosi po parduotuves. O jau Dori... Oi, tai yra Dorotėja sklaidėsi kiek beįmanoma. O taip jį labai džiugino toks jos požiūris į jų santuoką. Bet jau labai tikėjosi, kad praeis tas noras vsur kišti tai, kad ji matote Senkler.
Taigi abu keliavo triukšminga gatve. Ji atrodė tokia elegantiška, labai graži. Bet jau jis... Plaukai vėl tapo garbanų rietuve, nes niekas neprivers jų nešioti taip, kaip vestuvėse. Muvėjo džinsus baisiai išsiskirdamas tuo apsiaustėtų magų minioje. Striukės neturėjo, rugsėjo diena pasitaikė šilta. Vilkėjo tik šiltą Džemperį su gobtuvu. Ant jo priekio zvimbė mažyčiai aukso šmaukštai. Ant krūtinės ėjo užrašas.

Ar žinai iš kur mes atsiradom?

Ir nuo užrašo ėjo rodyklytė rodanti į nugarą. Ant kurios irgi buvo labai gyvas paveikslėlis. Skraidančių šmaukšlių. Mažų paukščiukų, nuo kurių ir buvo nusižiūrėti šmaukštai.
Žodžiu paskui juodu skriejo pirkinių maišai. O jau daug kur teko pabūvoti. Vaistinėjje, kur aišku Dori užsiminė apie namų elfa. Ir pas malkin. Kur mylima žmona jam įpiršo kelias gražias mantijas. Alanas planavo nukišti jas į spintos gilumą ir pamiršti.
- Aha. Gal ir aš ten ką nors rasiu. Dieve mano, mokykloje visada per tuos daikčiukus įsiveldavau į nesąmones. Man atrodo nuo pat pirmo kurso. Per magijos istoriją paleidau netikrą detonatorių. Netyčia. Varom. - Senkleris aiškiai pagyvėjo.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Dori suprunkštė, o paskui ir nusikvatojo, visai nebe poniškai, kai Alanas pasakė apie detonatorių. Šmėstelėjo abejonė, kiek ilgai jai pavyks vaidinti damą. Tie aukštakulniai - suknistai nepatogūs.
- Ak, smarvinės bombelės koridoriuose... - svajingai tarė. - Kaip manai, gal paleisti vieną kitą ministerijoje?
Jiedu patraukė Vizlių parduotuvės link. Tikrai ne visi į juos žiūrėjo, bet pasitaikė. Juk praeitą mėnesį laikraščiai rašė apie jų vestuves. Tik dabar naujai iškepta žmona pagalvojo, jog reikėjo Alaną įmontuoti į kokią nors mantiją iš pat ryto. Iš tiesų tai jai patiko raudonplaukio stilius, gi įprastai ir pati nemėgo puoštis. Bet juk dabar ji - Senkler!
- Nagi, nagi, - mergina išgirdo pažįstamą balsą, skambantį pašaipokai, bet susidomėjusiai. - Dori Mendel. Visas kursas girdėjo, kad dirbai kažkokioje žiobarų landynėje. Kad basteisi nėščia po Londoną. Ir vis tik gerasis Alanėlis tau atleido? - ji mestelėjo žvilgsnį į Dori vyrą. - Ir augina du tavo vaikus?
- Pirma, aš tau ne Dori Mendel, o Dorotėja Vanesa Senkler, - išdidžiai atsakė Dori, buvo aukštai iškėlusi galvą, žvelgė į Džaniną savo šaltuoju žvilgsniu. - Antra, tie vaikai Alano, kvaiša tu. Ir mes susituokę, - demonstratyviai atkišo ranką su žiedu.
Džanina suprunkštė.
- Žinau gi, žinau, - jau draugiškiau atsakė. - Gi skaičiau, o ir plaukai vaikų raudoni, mačiau nuotraukose. Bet pati tu kvaiša. Išsipusčiusi visa, o mylimasis stiliaus nekeičia? - nužvelgė Alaną.
- Alanas dirba magiškų gyvūnų priežiūros centre, Kiauliasodyje. Užima ten aukštas pareigas, - Dori ir toliau kalbėjo šaltai, nei menkiausios kruopelytės draugiškumo balse nesijautė. - Šiandien į tą centrą ateis vaikigaliai iš mokyklos, todėl jis taip ir apsirengęs. Kad jiems patiktų, - pamelavo tikėdamasi, jog Alanas jos neišduos. - O šiaip, - ji mostelėjo burtų lazdele ir iš maišo išskrido vyriškas apsiaustas. - Ar žinai, kurio magų dizainerio čia kūrinys?
Regis, akimirkai Džanina pasimetė, kai pamatė apsiaustą. Net jei Alanas jo nedėvės, apsiaustas jau pasitarnavo. Bet po akimirkos pasimetė Dori, tik sugebėjo to neparodyti. Bent jau tikėjosi, kad neparodė. Nes Džanina paklausė:
- Nebaisu, kai taviškis dirba su Robertos vyru? Gi visi žino, kokias isterijas dėl jos kėlei. Ar Roberta apsilanko tame gyvūnų centre, Alanai? - buvusi bendramokslė kilstelėjo antakius.

[Alanas Senkleris]

- Jei tai sugalvosi kada atlikt pakviesk mane pažiūrėt gerai Dori? Arba ne aš gal net prisidėsiu. Bet žinok tada tėvas mus nudės pamatysi. nežinau kas tada padėtų išsisukti. - Juokėsi. Ne,dabar tikrai neturėjo kažkokių neigiamų minčių apie tėvvą. Dabar pagaliau galėjo mėgautis jų bendravimu.
Jie ėjo sau. Alanas apie kažką svajojo. Ir tada iš to meniško pasaulio ištraukė pažįsstamas kandus balselis.
- ooo, ar tik tai ne gandonešėlė didžiausia iš didžiųjų? Kol dar bendravau su Grifais, tai oi... Kiek jie man pripasakodavo tavo pliurpalų. Ir iš kur tu tiek žinai ką? - Tik šitos ir betrūko. - Tikrinkis savo gandelius iš naujo apie tą ką tik tavo apkalbėtą Dori ar mano gyvenimo tarpsnį panele. - Šnekėjo nutaisęs inteligentišką toną. Mokėjo šitą labai gerai. Matyt tokius dalykus su krauju įgaudavai. Ar kaip sakant su motinos pienu.
- Dori, ką tu čia... - Velniams reikėjo traukti tą kvailą apsiaustą. Ir šiaip juk juokinga. Visa mokykla, tai yra visa ta karta, su kuria jis mokėsi puikiai žinojo, kad jis mėgo ekscentriškai rengtis. ir dar juk Alanas buvo įsimintinas mokinių tarpe, juk penktam kurse tiek išsiriejo su koledžu, kad net nakvodavo ne savo kambaryje. Kam reikia melo. Bet tada ta gandonešė jį įklampino į bėdą.
- Nesu jos matęs centre. Ir tiesą pasakius nesu jos matęs nuo mokyklos baigimo. - Galvoje sukosi idėjos kaip čia reikės išsisukti. Bet nuo ko? Na nepasakojo Dori apie tai. Nes vien tas vardas aiškiai keldavo jai nervus. Ak, kad dabar galėtų atsukti laiką ir tą sykį užplūstas pavydo tam nesamam klastuoliui nepaminėtų Robertos vardo.
- Einam Dori. - Dabar labai norėjo mauti kuo toliau iš čia.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

- Būtinai pakviesiu, - šyptelėjo raudonplaukiui.
Laimei, Alanas neišsidavė, nepasakė, kad ji priskiedė apie vaikus iš mokyklos, ateisiančius į magiškų gyvūnų priežiūros centrą. Tačiau Džanina pasakė kai ką, kas Dori kraują privertė pradėti virti. Bet ji išliko rami, leido atsakyti Alanui, o po to tarė:
- Gal tik tau būtų baisu, jeigu nepasitiki savim, višta. Aš šimtą kartų geresnė už Robertą.
Ir jie nuėjo Vizlių krautuvėlės link. Senkler atrodė labai ramiai, tarsi nieko nebūtų įvykę, tik jos veidas po truputėlį pradėjo rausti. Kodėl Alanas nepasakė, jog Robertos vyras yra jo bendradarbis? Išvis, kas toks yra Robertos vyras? Po velnių, kodėl Alanas pabrėžė, jog nematė Robertos nuo mokyklos baigimo? Gal meluoja? Ir dėl ko taip skubiai norėjo eiti? Kad Džanina nepasakytų ko nors daugiau?
Pora pasiekė krautuvėlę, į ją įėjo ir dingo iš Skersinio Skersgatvio gatvės. Jau krautuvėlėje Dori į Alaną atsisuko ir pažvelgė tiesiog žudikišku žvilgsniu.