[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Artėjančios Kalėdos reiškė viena - neseniai pagausėjusiai šeimai reikia daugybės dovanų. Po to, kai Mayra sėkmingai pagimdė mergytę, Dafydd ryžosi keliauti į misiją ir už tai gavo neblogą priedą prie algos. Būtent tai jį paskatino paskutinę darbo dieną prieš Kalėdines atostogas kiek ilgiau pasilikti Skersiniame skersgatvyje ir paieškoti visiems penkiems šeimos nariams ko nors mielo ir smagaus. Tiesą sakant, ką nors išrinkti sunkiausia buvo Mayrai. Bendro gyvenimo pradžioje vaikinas padovanojo mylimai net kelias sukneles, tad vėlesniais metais verkiant reikėjo ko nors originalaus. Atrodė, kad šiemet idėjų visiškai neliko, o tai vertė jaustis nejaukiai.
Vis dėlto magiškiausia Londono gatvė buvo pilna visokių parduotuvių, tad Dafydd vylėsi rasti ką nors, kas iš karto pasirodys tinkama. Mažyliams, žinoma, dovanų geriausia ieškoti Magiškose Vizlių šunybėse. Tokiems pasiutėliams kaip Oliveris, Eliotas ir Miriam ten tikrai ką nors ras, o ir mažajai Hannah tinkamų žaislų turėtų būti. Dabar velsietis buvo gatvėje ir patenkintas žvalgėsi. Visą laiką, kol Mayra  laukėsi, nuoširdžiai bijojo, kad vėl kažkas gali atsitikti. Neįsivaizdavo, kaip tą baimę numalšinti, ir darė viską, kad besilaukianti mylimoji jaustųsi kuo geriau. Šiaip ne taip susitaręs, kad didžiąją dalį darbo galėtų dirbti iš namų, beveik visą laiką leido namie. Ir štai - viskas baigėsi laimingai, mažylė jau išmiega visą naktį, o Mayra šypsosi ir yra laiminga. Bent jau Dafydd tuo nuoširdžiai tikėjo. Neįsivaizdavo, kiek prisidėjo prie mylimosios laimės ir dukters sveikatos, tačiau šiuo metu nebuvo ko liūdėti. Galbūt nebent to, kad jau porą metų nenuvyko atostogų į Maljorką. Bet tai gali ir palaukti, svarbiausia, kad netekties skausmas pagaliau nustumtas į šoną. Jis, žinoma, visada liks jų šeimoje, tačiau dabar viršų ėmė kiti jausmai, kurie, žinoma, buvo žymiai geresni.
Nė nepastebėjęs, kad pradėjo švelniai šypsotis, Dafydd priartėjo prie kvidičo prekių parduotuvės vitrinos. Vis dar nenusivedė vyresniųjų vaikų į kokias varžybas, tačiau toji mintis kurį laiką sukosi galvoje. Galbūt po Naujų metų pagaliau bus laikas tai ir padaryti? Kai pagalvoji, metai, likę iki dvynukų kelionės į Hogvartsą, netruks pralėkti, o tada jau ir jiems patiems gali prireikti kokio šalmo ar pirštinių. Tiesa, Dafydd neabejojo, kad jeigu kuris iš mažylių ir žais kvidičą, tai bus Eliotas. Oliveris labiau linko į meno pusę, o tam gabumus, velsiečio nuostabai, regis, perėmė iš jo paties. Kas nors susijusio su daile? mintyse paklausė savęs Dafydd, bet nustūmė tą mintį į šoną. Ne, tokių reikmenų Oliveris jau turi daugiau nei pakankamai, Kalėdoms reikia kažko ypatingesnio. Svarbiausia, kad jie visi apsidžiaugtų. Neturiu teisės nuvilti savo mažylių ir nuostabiausios merginos pasaulyje.
Kiek laiko paspoksojęs į kvidičo prekes pagaliau susivokė, kad čia nieko nenupirks, tad patraukė toliau. Dovana Mayrai vis dar slėpėsi už paslapties šydo, tad, ko gero, paprasčiau pradėti nuo vaikų. Čia, žinoma, irgi nebuvo lengva, tačiau Vizlių krautuvės darbuotojai, regis, buvo pasiruošę visokio amžiaus pirkėjams ar pirkėjų vaikams. Jie tikrai ras ką pasiūlyti, kas sužavės ir tuos tris nenuoramas, ir vos keturių mėnesių naujagimę. Pagalvojęs apie savo nuostabius mažylius Dafydd vėl nusišypsojo ir spartesniu žingsniu patraukė Magiškųjų Vizlių šunybių parduotuvės pusėn. Nė kiek neabejojo netrukus iš čia išeisiantis su nuostabiausiomis dovanomis rankose.

[Brita Hedwig]

-Ore!!!Ore!!! Orėja Rimtag!!! Labas ką tu čia veiki?- Pribėgusi prie geriausios draugės šūktelėjo Brita.
- O labas. Nešūkauk. Mes su šeima susitarėm kad nusipirksim po gyvūną. Aš labai norėčiau feneko. Kaip tu. Nes man jie labai mieli.- Pasakė Orėja.
-Na tu teisi. Jie labai mieli.
Vienu metu jos ėjo tylėdamos.
-Ką manai jeigu mes isteigtumėme magiškų gyvūnų mylėtojų klubą?
-Na, tai tikrai gera idėja.
-Orėja! Orėja! Štai kur tu. Einam. Reikia paskubėti.- Pribėgusi pasakė apkūni moterytė. Tada ji pasisuko į Britą.- O tu tikriausiai Brita Hedwig. Man apie tave labai daug pasakojo. Na, Orėja, einam. Viso, Britą.
Ir jos nuėjo pati Brita smuko į Kiaurą Katilą. O iš ten namo.

[Brett OConnor]

Tik išėjęs į gatvę Bretas sustojo ir paleido Kaedės ranką. Reikėjo spręsti, ką daryti toliau. Žinoma, buvo galima palikti viską šitaip. Galbūt pavyktų pabėgti nuo šitos mergiotės ir daugiau jos niekada nepamatyti. Bet ar jis tikrai to nori? Ar dar nepakankamai save įtikino, kad duktė jam rūpi? O jeigu pavyko įtikinti save, gal įtikins ir Kaedę? O gal klaidos ištaisyti nebeįmanoma? Situacija atrodė visiškai beviltiška. Bet kažką daryti reikėjo. Bretas žengė arčiau mergaitės ir akimirką padvejojęs ją apkabino. Blogiau buvo tai, kad šnekėti nepratęs vyrukas neįsivaizdavo, ką čia reikėtų pasakyti.
- Mano žodžiai nuskambėjo ne taip. Visai nenorėjau pasakyti, kad tu esi kažkokia bloga, - bandė žavusis jaunikaitis, tačiau buvo sunku. Et, kodėl prieš išeidamas iš parduotuvės nepaklausė Dafydd patarimo? Nors jis nebuvo plepys, žymiai geriau mokėjo "aš tave myliu" nesąmones. Tiesa, Bretas abejojo, ar tai, ką jaučia Kaedei, yra meilė. Vis dėlto ji jam buvo savotiškai svarbi.
- Man rūpi tavo gerovė. Aš susierzinau. Aš... Atsiprašau.
Ar tik nebus pirmą kartą gyvenime ištaręs to žodžio? Tai galėjo reikšti tik viena - Kaedė jam iš tiesų rūpi. Nė kiek neabejojo, kad ji to neįvertins, tačiau bent jau žinojo pats. Kaip ir tai, kad ji tuoj vėl suerzins, bet kol kas pavyko nustumti šitą mintį į šalį.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Tėtis čiupo mergaitės ranką ir išsitempė ją iš parduotuvės. Kaedei visiškai nerūpėjo kur jie eina ar ką daro. O kodėl turėtų? Šiaip jau, nustebo, kad Bretas jos tiesiog nepaliko vienos toj parduotuvėj ir nesinešdino pats kur nori, o vis vien tempėsi ir ją kartu. Kam jam blogiausia duktė pasaulyje? Kodėl tiesiog nepalieka Kaedės? O gal turi kažkokį planą? Gal ves į kokius vaikų namus?.. Bet ir tai O'Connor neberūpėjo. Bretas jai buvo vienintelis likęs. Ji daugiau nieko neturi. Prakeiktas ir negailestingas gyvenimas iš jos išplėšė viską - mamą, tetą Liusindą, namus, draugus, vaikystę... Bretas buvo vienintelis, kas jai liko šiame apgailėtiname gyvenime, o dabar ji ir jo praktiškai neteko. Negailestingasis gyvenime, argi taip sąžininga?
     Trumpaplaukė leidosi vedima Breto, turbūt pirmą kartą jam nesipriešino, kuomet jis ją kažkur tempia. Netrukus tėtis sustojo ir... ją apkabino. O'Connor kažkas atgijo. Tarsi ji būtų buvusi visa pilka, be jokių jausmų, nejutusi nieko kas dedasi aplink, ir tuomet įsižiebė mažas mažas taškelis spalvos. Kaedė sutriko. Kaip ji dabar turėtų reaguoti? Ar turėtų tėtį irgi apkabinti? O gal turėtų nekreipti dėmesio? Sutrikusi kaip koks bejausmis robotas žaliaakė abejodama pakėlė rankas ir nedrąsiai apglėbė tėtušį.
     Tuomet jis atsitiesė ir ėmė kažką kalbėti. Ne... Būtų užtekę tik apkabinimo... Bretas nebuvo geras kalbėtojas tokiomis temomis ir Kaedė vėl prieš savo valią atsiribojo nuo tėvo. girdėjo, kad jis klaba, tačiau žodžių negirdėjo. Išskyrus vieną...
     - Atsiprašau? - sukluso O'Connor. - Ar tik nebūsi pirmą kartą ištaręs šio žodžio?.. - sumurmėjo.
     - Bet... tai aš turėčiau atsiprašyti. Bretai, aš labai apgailestauju, kad esu pati blogiausia dukra pasaulyje. Aš... nenorėjau, labai atsiprašau... Man... - sušniurkščiojo. Dieve, nejau ji VERKS?! JI?! - Man nederėjo tą kartą turguje užkalbinti tavęs, at-atsiprašau, tai buvo klaida...
     Ji nusigręžė nuo Breto ir toldama nuo jo nebesutramdė ašarų. Dieve, Kaede, susimik! Tu neverki! Tu negali verkti! Liaukis tuč tuojau!

[Brett OConnor]

Turbūt visiškai susimovė ir apsikvailino. Tiesą sakant, ne Kaedė buvo bloga duktė. Tai jis pats buvo blogas tėvas. Mergiotė buvo nekvaila. Mokėjo išgyventi ir jeigu tik norės, pasieks labai daug. Kam jai normalių namų neturintis tėtušis? Pajutęs apkabinimą tas tėtušis gerokai sutriko. Įtarė, kad Kaedė pyks ir skeryčiosis, galbūt pabėgs, ir jie daugiau niekada nesusitiks. Atkakliai bandė save įtikinti, kad tai būtų ne taip jau ir blogai. Bet tai nebuvo tiesa. Ypač po to, kai mergaitė prabilo.
Į klausimą, kuris galėjo būti labai kandus, neatsakė. Gal ir gerai padarė - Kaedė pradėjo šnekėti pernelyg trikdančius dalykus. Ir kas vis dėlto jį tempė už liežuvio toje prakeiktoje parduotuvėje? Ir kodėl Kaedė negalėjo neiti ten, kur jai nereikia?
- Ne, palauk... - sumurmėjo Bretas nežinodamas, ką daryti ar sakyti. Kodėl dabar iš viso bandė kalbėtis? Argi ne to norėjo labiausiai - kad Kaedė tiesiog išnyktų? Gal ir taip, bet jai pradėjus tolti viduje kažkas tarsi nutrūko. Rudaplaukis stebėjo tolstančią mergaitę ir galiausiai pradėjo ją vytis.
- Palauk! - riktelėjo ir pasileido bėgte. Priartėjęs sustojo. Negi ir vėl teks kalbėti? - Nesu tobulas tėvas ir tą žinau. Bet kad mane suradai, nebuvo klaida. Man tai... - Svarbu. Negi dėl to nebedomino panelės? Gal tai išties susiję su šita mergaičiuke? - Aš neturiu tau ką pasiūlyti. Bet nenoriu, kad dingtum iš mano gyvenimo. Nesi blogiausia duktė pasaulyje, patikėk.
Galvoje šmėstelėjo mintis apie Atheną. Ta mergiotė buvo nepalyginamai blogesnė už Kaedę, tik ar jo dukra tuo patikės?..

[Kaede Siobhán OConnor]

     Mergaitė tolo nuo tėčio sunkiai kilnodama kojas ir dėliodama žingsnius. Ir kokia dabar viso to prasmė? Jai nebeliko nieko, net gyvenimo prasmės. Ne, Bretas nebuvo Kaedės gyvenimo prasmė, tačiau šis išsiskyrimas nubloškė ir ją. Neįsivaizduodama kur pasuks, kur nueis ir ką darys, O'Connor tik neryžtingai judėjo pirmyn. Niekas aplink jai neberūpėjo, nei karštis, nei žmonės, nei parduotuvės. Ji nei kažką matė, nei girdėjo. Buvo paskendusi tamsiausioje jausmų jūroje.
     Gerai, kai ką girdėjo. Vienintelį balsą, kurį... šiuo metu norėjo girdėti ar kaip tik troško bet ką padaryti, kad daugiau niekada jo nebeišgirstų? Tas balsas liepė palaukti... Bet kojos jau nebepriklausė Kaedei, jos žingsniavo pačios savarankiškai, visiškai nekreipdamos dėmesio į mergaitės norus ar paliepimus. O jei būtų klausiusios? Trumpaplaukė būtų sustojusi ar vis vien būtų ėjusi? Nors koks jau skirtumas, šiuo metu kojos jos neklausė, darė ką norį, žygiavo pirmyn, tai koks skirtumas kas būtų jeigu būtų?
     Kaedė lyg per miglą išgirdo tėvo žodžius. Jis bandė taisyti situaciją ar O'Connor tik išgirdo tai, ką pasąmonėje, pati to nesuvokdama, norėjo girdėti? Vis dėl to paviršutiniška, Kaedę apgaubusi tamsi, depresinga migla, neleido mergaitei įsisavinti tėčio žodžių ir privertė juos priimti tik kaip nesėkmingą bandymą taisyti situaciją, o ne žodžius, kurie iš tikrųjų būtų atsiprašymas ir reikštų tiesą. Tai melas. Niekingas melas, kuriuo Bretas tik norėjo apgauti Kaedę, kad ši sustotų. Kojos prieš Kaedės valią pagreitino tempą.

[Brett OConnor]

Ir šiaip tylus Bretas atsiprašinėti ir maldauti tikrai nebuvo pratęs. Dėl to dabar jautėsi tiesiog siaubingai nejaukiai. Bet viena aišku - jis stengiasi dėl to, kad Kaedė jam rūpi. Pati to nesupranta ir, žinoma, nevertina, bet rūpi. Taigi geidžiamiausias Britanijos bomžas ir toliau bandė kažką pasakyti.
- Pažadinai manyje nepažįstamą jausmą, - kalbėjo gana garsiai - vylėsi, kad mergaitė jį išgirs. - Ne iš karto supratau, ką jis reiškia, bet manau išmokęs. Kaede, ar girdi mane?!
Deja, vienintelis atsakas buvo žingsniai didesniu tempu. Mergiotė nuo jo spruko ir išsinešė... kažką. Kažką svarbaus. Dalį, kurios nesant gyvenimas pasikeis. Na, jeigu taip jau nori, prašom staiga supykęs pagalvojo Bretas ir nenuleisdamas akių, tačiau sustojęs stebėjo, kaip ji tolsta. Neabejojo, kad vis tiek grįš į Sautendą ir lyg niekur nieko prašysis priimama namo. Ar tai padarys, dabar nežinojo, tačiau buvo labai piktas ir nepatenkintas. Šiaip ar taip, dėl šitos mergiotės išleido krūvą pinigų. O Londone galima rasti įdomesnės veiklos nei mažvaikių apipirkinėjimas. Kai pagalvoji, kad nieko net nenusipirko...
- Na, kaip nori, - urgztelėjo vyrukas ir galiausiai nusisuko. Kovojo su savimi, kad neatsisuktų ir nepradėtų vėl vytis, bet šį kartą pavyko save nugalėti. Jeigu šita mergšė šitaip, jis irgi nesielgs gražiai. Tai jau ne jo problemos.
Taigi žavusis jaunikaitis pradėjo žingsniuoti gatve ir taip tolti nuo savo dukters. Neatsisuko pažiūrėti, ar ji neapsigalvojo, tad galiausiai paliko Skersinį skersgatvį. Viduje grūmėsi per daug emocijų, tad jis nutarė iš viso apie nieką nebemąstyti.

[Leticija Mendel]

Leticija atvyko čia apsipirkti. Ją pavežėjo tėvas. Jis liko normalioje Londono dalyje, turėjo kažkokių reikalų. O letė ėmėsi žygio po parduotuves. Kai pagaliau baigė turėjo visą krūvą daiktų ir traukė pagrindine gatve atgal. Ketino tiesiog grįžti, tikėjosi, kad tėtis nepamirš jos pasiimti. Tada ji įsės į jo mašiną. Bet ar tai tikra? Ką laiške rašė Auris ji taip ir nežinojo. Žinojo tik tiek, kad mamą jis įsiutino, o tėvą gal... gal nugąsdino. Ji nežinojo kaip išsireikšti. Mendel prisiminė, kad jam paskaičius tą laišką trumpą akimirką tikrai matė, kad jis išsigandęs. O gal sunerimęs. Taigi ar jis malonus jai dėl kažkokių priežasčių? Ar dėl to, kad nori to pats? Deja Leticija labiau linko prie pirmojo varianto.
Tempdama viską rankose žmonių minioje pastebėjo tikrai pažįstamą merginą. Visa sustingo. Pastiro. Ji, tai tikrai Dori. Niekada jos nepamirš. Letė žiūrėjo į Mendel negalėdama atitraukti akių. Pirmas impulsas buvo bėgti. Bet greitai atsigavo nuo tos paniškos minties. Ir ėmė eiti priekin.drožė greitai, užtikrintai iškėlusi galvą. Ta mergiotė jos nesustabdys, gal net nepažins, juk matėsi jos jau taip seniai. Aš jos nebijau. Nebijau jos. Aš irgi turiu burtų lazdelę.

[Dori Mendel]

Šilta, graži vasaros popietė. Mergaitės darželyje, Alanas darbe, o Dori vakare lauks budėjimas. Dabar, turėdama laisvą minutėlę, ji apsipirko Skersiniame Skersgatvyje. Buvo labai gera vaikščioti tik burtininkams skirtoje vietoje. Mergina džiaugėsi ir dėl to, jog sukriošęs medinis daugiabutis, kuriame šeimyna gyveno, taip pat buvo magiškas. Jog vidiniame kieme jie galėjo nesislėpti. Ir nieko nestebino tai, kad tėvai mergaites sodina ant mažyčių žaislinių šluotelių, o šalimais šliaužioja dvi gyvatės.
Dori ėjo gretai, nors ir užsisvajojusi. Visai netikėtai į kažką netyčia atsitrenkė. Dar blogiau. Atsitrenkdama išmėtė to kažkieno daiktus ant žemės.
- Oi, - tarstelėjo tamsiaplaukė. - Aš labai atsiprašau.
Ji pradėjo rinkti daiktus ir krauti juos į rankas mergaitei. O pažvelgusi į ją sustingo. Nes tai buvo Leticija.

[Leticija Mendel]

Ir vis tiek priešės neišvengė. Ji ką tyčia? Ar ji čia apsimeta?
- Ačiū, susirinksiu pati. - Ne, Grifė nenuleis akių nuo šitos merginos. Letė nepabūgs. Aš galiu apsiginti nuo jos. Tikrai? Su pilnomis rankomis knygų ir nepilnamečiams burti draudžiančiu įstatymu? Bet kodėl jiems draudžiama burti. Nesąmonė kažkokia.
Dori sustingo. Leticija irgi. Ji nesiruošė pasilenkti ir prarasti akių kontakto. Ne. Ji stovėjo ir spitrijo į Mendel. Tegul nueina. Meldėsi. Eik sau. Eik savais keliais Dori.
Ramino bent tai, kad čia tiek žmonių. O jeigu ji mane paseks? Negalima jos prileisti prie tėčio. Nors jie tokie... Aš negaliu leisti jiems susitikti. Ar jis nuvažiuos, jei negrįšiu sutartu laiku? Ar jam bent bus neramu? Gal jis bent palauks? Juk negalės nuvažiuoti? Juk taip? Ir kas nešė čia šitą laumę?
- Tai eini? - Ragino trauktis. Nagi dink savais keliais ir leisk man eiti.

[Dori Mendel]

- Taip, susirinksi, - su patyčia balse tarė Dori.
Tada numetė atgal ant žemės prekes, kurias dar laikė rankose, kurių nebuvo spėjusi paduoti Leticijai į rankas. Tačiau Leticija prekių nerinko. Ji žiūrėjo tiesiai į Dori, o Dori žiūrėjo į ją.
- Tai vis dėlto, panele, prisimenate savo mylimuosius tėvelius? Sakyk, snargle, kaip jie viską sutvarkė?
Tada pagalvojo, kad galbūt mergiotė net neatsimena, jog Dori buvo ją užmaršinusi. Žvelgė į Leticiją su tokia neapykanta. Po to apsidairė aplink, ar niekas į jas nežiūri, ir priėjo arčiau.
- Iš kur gavai pinigų? Jie tau duoda pinigų? - balsas skambėjo piktai, tačiau jame pasigirdo nuoskauda.
Ir čia tamsiaplaukė neišlaikė. Akys priplūdo ašarų, Dori pasuko galvą į šoną, tvardėsi. Nepravirko, tačiau viskas buvo akivaizdu. Susivaldžiusi vėl pažvelgė į mergaitę ir tarė:
- Merline, nejaugi man vėl teks tave užmaršinti.
Viduje pynėsi tiek daug jausmų. Negi tie šlykštynės ją myli? Negi jie ja rūpinasi? Kodėl jos neatsikrato taip, kaip atsikratė Dori? Kuo ji buvo prastesnė už Leticiją? Nejau viskas įvyko ne dėl to, kad Dori burtininkė? Nejau ji neįtiko įtėviams dėl kažkokių kitų dalykų?
Į snarglės klausimą net neketino kreipti dėmesio.

[Leticija Mendel]

Dori viską nutėškė ant žemės. Sunku buvo tiesiog paduoti jau surinktus daiktus? Užvirė pyktis. Viskas ir taip jau nusibodo, o čia dar šita nervina.
- Tu tikra bjaurybė. - Rėžė. Tegul sau būna, kad ir galingiausia ragana žemėje, Letė nepabūgs nei jos, nei to kvailo burti neleidžiančio įstatymo. Pati irgi nušveitė savo daiktus ant žemės, kad galėtų pasiekti burtų lazdelę. O kokius kerus į ją leisi? Nusivaipė pašaipus balselis viduje. Rasiu kokius. Niūriai pagalvojo.
- Ką sutvarkė? Kodėl aš jų turiu neprisiminti? - Nusišneka ne kitaip. Nejau buvo susitikusi šią merginą dar kartą? Jau žinojo, kas yra užmaršinimas. Kaip tik apie tai kalbėjosi su Lina. Pajuto dar didesnę neapykantą pagalvojusi, kad šita rausėsi jos smegenyse. O be to atrodė, kad ji visai nenustebo matydama Leticiją šioje vietoje. Ar jau žino, kad ji ragana? Iš kur?
Dori atsirado per arti. Labai per arti. Užkaukė pavojaus signalas jos prote.
- Ne tavo reikalas. - Negalėjai pasakyti, kad nuskambėjo piktai. Ne dėl to, kad bijojo Dori, bet dėl to, kad padėtis su tėvais klaikiai ritosi į prarają. O dar ir ta nuoskauda Dori akyse ir ašaros, kurias spėjo pastebėti.
- Vėl? Tik pabandyk. - Rankoje atsidūrė burtų lazdelė. Letė smarkiai ją suspaudė. - Aš ginsiuosi. Nelįsk prie manęs.  - Mažuma pajaustas gailestis šitai merginai dingo kaip nebuvęs.

[Dori Mendel]

- Aš? Bjaurybė? Kaip tu drįsti, mažvaike!
Kuo toliau žiūrėjo į šitą snarglę, tuo labiau Mendel jautė jai neapykantą. Atrodė, kad imtų ir galėtų į ją paleisti nužudymo užkeikimą. Stabdė tik Alanas. Tik jis, jos sąžinės balsas. Šią akimirką buvo beveik įsitikinusi, kad jeigu jie nebūtų vėl susiėję, ji tikrai dabar iškrėstų kokią kvailystę.
Ne mano reikalas, tarė mergina sau mintyse. Ne mano reikalas... Vadinasi, jie jai duoda pinigų, ar ne? Vadinasi, jie ją myli, skambėjo balsas galvoje. Pati Leticijos klausimus, kaip ir prieš tai, ignoravo.
- Aš tau neleisiu šitaip su manim kalbėt! - suriko Dori.
Žvelgė į Leticiją neapykantos kupinu žvilgsniu, kuriame galėjai pamatyti ir didžiulės nuoskaudos šešėlį.
Juodaplaukė apsidairė aplink. Kaip tik šią akimirką žmonių netoliese nebuvo. Visai netikėtai iš Dori lūpų nuaidėjo juokas. Toks piktdžiugiškas, toks skardus, jeigu jį išgirstų žmogus, skaitęs apie Lestreindžus, tai galėtų įsivaizduoti, jog taip kvatojosi Belatriks.
- Ir ką tu man padarysi, kvaiša? Apkerėsi? - toliau juokėsi Dori. - Seksi mano pavyzdžiu? Ir tu nori atsidurti svarstyme? Palauk dar metelius, kai mane svarstė, buvau jau baigusi antrą kursą.
Dori paėmė ir išplėšė burtų lazdelę tai mažvaikei iš rankų. Mergiotė pasirodė stipresnė, nei jaunoji mama galvojo. Lazdelės buvo kaip reikiant įsikirtusi, bet juk Dori - gerokai vyresnė, tad ir jėgos turėjo daugiau.
Ir ką ji dabar galėtų padaryti? Sumušti šitą mergaitę? Užkerėti? Sulaužyti jos daiktus? Ji vaikas, šiek tiek šviesaus proto prasiskverbė į juodaplaukės galvą. Bet neilgam. Įžūlus, šlykštus vaikas, augantis pas tuos, kuriuos laikiau tėvais, pridūrė taip pat mintyse.
- Jei rėksi ar priešinsiesi, perlaušiu tavo lazdelę, - pagrasino, bet kur kas ramiau, taip pat jos nebeėmė juokas, ir netrukus pradėjo tempti mergiotę į užkampį.
Sustojusi atsiskraidino burtais jos daiktus, vėl nušveitė ant žemės.
- Jie tau duoda pinigų? - pakartojo klausimą. - Jie tave myli? Tu pas juos laiminga? - toliau klausinėjo, dabar akys atrodė paklaikusios.

[Leticija Mendel]

- O ką? Teisybė nepatinka? - Nei nesiruošė nutilti. Ji bjaurybė ir taškas. Ir dar pamišėlė.
- Ir kodėl? Kodėl aš negaliu su tavim kalbėt kaip noriu? - Proto balsas sakė mesti daiktus ir bėgti. Nemanė, kad tėvas duotų pinigų antriems nusipirkti, bet gal tikrai reiktų sprukti. Kad ir į Gringotsą. Kur tikrai pilna žmonių, kur bus saugi.
Ji kvatojosi. Leticijai per nugarą ėjo šiurpas. Kojos priaugo prie žemės. Aš Grifė. Pabandė pasidrąsinti. Aš nebijau jos.
- O ką? Nenori, kad sumuščiau tavo rekordą? Pakliūsiu į svarstymą po pirmo kurso. Lėksiu ar ne iš Hogvartso man nerūpi. Man jau iš viso niekas nerūpi.
Dori vėrė ją neapykantos kupinomis akimis. O nuoskaudų jose Leticija pasistengė nematyti, nesureikšminti.
Įseserė ėmėsi veiksmų ir kad ir kaip Leticija priešinosi prarado lazdelę. Aišku, kad vyresnė mergina ją nugalėjo. O paskui nuvilko tolyn. Nieko nebuvo, kas apgintų. Pasijuto visai vieniša ir silpna. Apėmė baisi baimė.
Kai Jos sustojo mergaitė atsisėdo ant žemės ir susiėmė rankomis galvą.
- Taip išsigandai, kad net lazdelę atėmei? Pasikviesk dar savo pasikėlusį draugelį, bus drąsiau. - Tais žodžiais stengėsi nuvyti baimę. - Nieko aš tau neaiškinsiu. Nieko neaiškinsiu. Palikit mane ramybėj ir tu ir jie irgi gali atsiknisti. Visi jūs man jau skersai gerklės stovit. - Atrodė, kad apsiverks. Bet tramdė save iš paskutiniųjų.

[Dori Mendel]

Viduje Dori jautėsi kone netekusi žado dėl šios mergaitės įžūlumo, tačiau stengėsi to neparodyti. Rensa. Rensa. Rensa, nuskambėjo juodaplaukės mintyse. Ji negalėjo Leticijos nelyginti su Rensa, kuri taip pat buvo beprotiškai įžūli. Ji negalėjo nelyginti savo emocijų ir elgesio su ta diena, kuomet... Net mintys, net jos užsikirto. Tik praplaukė pro akis baisūs vaizdiniai.
- Aš kalta dėl Rensos, - visai netyčia garsiai tarė Dori.
O tada suriko:
- Užsičiaupk! Užsičiaupk, arba aš neatsakysiu už savo veiksmus! - balsas jau dabar skambėjo ne kaip grasinimas, o beveik kaip prašymas, nors ji ir šaukė. - Turėkis, - numetė Leticijos burtų lazdelę prie jos.
Dabar Dori pamatė, kad ne viskas gerai. Kodėl Leticija atsisėdo? Kodėl susiėmė rankomis už galvos? Kodėl sako, kad jai nerūpi, jeigu lėks iš Hogvartso? O paskutiniai jos sakiniai, persmelkti, regis, tramdymosi neapsiverkti...
Mendel viduje buvo tiek daug jausmų, tiek daug emocijų. Regis, dar ką tik ji norėjo užmušti šitą snarglę. Dabar jau užtektų tik primušti, o tuo pačiu atrodė, kad norisi ją net apsikabinti, kai jos elgesys leido daryti prielaidą, jog jai pas įtėvius nėra gerai.
- Stokis, - ėmė ją kelti aukštyn, kalbėjo žymiai ramiau. - Stokis, dar kas pamatys, - apsidairė. - Leticija, tiesiog pasakyk man. Pasakyk, ar jie tavimi rūpinasi? - šią akimirką balsas nuskambėjo kone maldaujamai.