[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd taip ir nesuprato, kas Juzefui negerai. Kažkoks nuolat persigandęs, tarsi jis ketintų išties kažką padaryti. Paskutinė nesąmonė! Vaikinas į šitą susitikimą, ko gero, norėjo eiti dar mažiau negu šitas išsigandęs vyrukas. Kokio velnio dabar švaistyti laiką jį žudant? Daug prasmingiau tas minutes praleisti namuose su žmona ir vaikais.
- Pasamdė kas? - dar labiau sutriko Dafydd, bet neatrodė, kad Juzefas tebėra šitame pasaulyje. Neketino stypsoti čia ir aiškinti, kad jo niekas nesiuntė, kad atėjo tik paimti prakeikto maišo su dar prakeiktesniais netikrais galeonais. Ne, tiesiog nebebuvo verta švaistyti savo brangaus laiko.
Kurioj vietoj aš kažką sakiau apie gėrimą? pamažu pradėjo irzti velsietis. Mintyse pakartojo viską, ką plikiui sakė, bet niekaip neprisiminė, kad būtų užsiminęs apie alkoholį. Girtuoklis?.. dar paklausė savęs vaikinas atidžiai žvelgdamas į Juzefą. Kažkodėl norėjosi šitam žmogui padėti. Galbūt jis pajėgus padaryti kažką gero? Deja, netiesioginis kaltinimas, kad jis norintis nugirdyti, žeidė. Dafydd nuoširdžiai norėjo pagelbėti, bet, kaip visada, niekas jo gerais norais nepatikėjo...
- Tik Mayra manimi tiki, ar ne? - tylutėliai sumurmėjo velsietis ir galiausiai nusisuko. Nebebuvo prasmės stengtis. Ir toliau niekas šiame pasaulyje netiki, kad jis, Dafydd, gali kažkam linkėti gero. Tai suspaudė širdį, bet viena pasidarė aišku: jam reikia greičiau keliauti namo - į tą oazę, kur yra mylimas ir reikalingas. Tuoj grįšiu ir tave apkabinsiu. Tu tiki, kad tave myliu, ar ne? mintyse kalbėjo su mylimąja vaikinas ir galiausiai neskubėdamas patraukė banko durų link. Išgirdo keistą riksmą ir atsisuko - tai klykė Juzefas. Vis dėlto jis ką tik atstūmė nuoširdžią pagalbos ranką, tad nauju spektakliu daugiau nesudomins. Ryžtingai nusisukęs nuo plikio Dafydd pasipatogino ne tokį ir lengvą maišą ir galiausiai dingo banke.

[Juzefas Levinsas]

Juzefas šaukė, skausmas buvo tiesiog nežmoniškas. Norėjo prašyti raudonplaukio, kad jis padėtų. Kad nugabentų į ligoninę, o gal kad pakviestų pagalbą. Akies krašteliu, kiek plikiui dar pavyko žiūrėti, jis pamatė, kaip ryžikas nueina. Šunsnukis, pagalvojo ir toliau raitėsi kankinamas baisių skausmų.
Levinsas negalėjo pasakyti, kiek laiko truko ta kančia, tačiau kažkuriuo metu išgirdo moters suklykimą. Pakelti galvos nebuvo jėgų, tačiau girdėti vyras girdėjo.
- Džozefa! Tas vyras! Jis kruvinas!
Aiktelėjimas.
- Ei! Ar girdite mane? Ei! Pone!
Girdžiu... girdžiu... aš negal... Galvoti mėlynakiui darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Skausmas po truputį silpo, tačiau jėgų ne tik, kad neatsirado, bet dar ir mažėjo. Akis ėmė gaubti tamsa ir Juzefas apalpo.
Kol Levinsas nieko negirdėjo ir buvo be sąmonės, aplink jį ratu sustojo nemaža dalis stebėtojų. Kai kurie norėjo padėti, kiti buvo tik susidomėję stebėtojai. O plikis... tuo metu jam niekas nerūpėjo. Galiausiai vyras buvo nugabentas į Skutelio ligoninę, o prie banko ant sniego liko kraujo dėmė.

[Brett OConnor]

Pasirodo, Skersinis skersgatvis buvo toliau nei Bretas tikėjosi. Ak, kaip jam nusibodo tampyti tą mergiotę! Niekaip nesuprato, kodėl su ja prasidėjo. Net jeigu ji iš tiesų yra jo dukra, nereiškia, kad jis, Bretas, turi kažką dėl to daryti! Jeigu mergiūkštės motina (tik kas ji vis dėlto tokia?) nieko nesakė jam, kodėl reikėtų užsiimti? Akivaizdu, kad vaikas žinojo, kas jos tėvas. Buvo pikta, kad mergaitė jį atpažino. Visiems būtų paprasčiau, jeigu taip ir liktų nepažįstami!
Pagaliau įžengė į magiškąja gatvę. Bretas sunkiai atsiduso. Atrodo, ką tik lydėjo čia Atheną, o dabar, žiūrėk, dar vienas vaikigalis! Ir visai nesvarbu, kad šį kartą tai jo dukra, o ne be galo erzinanti sesutė. Visi vaikai tėra blogis ir pinigų švaistymas.
Sulig ta mintimi geidžiamiausias Britanijos bomžas pamatė ant žemės besimėtančią piniginę. Skubiai ją paėmė ir nušvito: tiek galeonų nelaikė rankose niekada gyvenime.
Vis dar nepaleisdamas mergiotės rankos nuvedė ją prie artimiausios parduotuvės - kvidičo prekių.
- Ar dabar tiki? - urgztelėjo. Aplinkui vaikščiojo daugybė vaikų su tėvais - akivaizdžiai ruošėsi artėjantiems mokslo metams. Suskaudo širdį - vyrukas labai nuoširdžiai troško būti normalus burtininkas. Deja, nepadėjo net ir tai, kad turėjo vogtą lazdelę - jam pernelyg trūko praktikos.
- Klausyk... - sumurmėjo stengdamasis nustumti mintis į šoną. - Kuo sakei tavo motina vardu? Ir... Gal žinai, kur aš su ja susipažinau?..
Nepastebėjo, kad kiek atleido gniaužtus. Vis dėlto viduje vylėsi, kad mergaitė nepuls bėgti ar daužytis.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Gal ir gerai, jog Kaedę tempė Bretas, nes bala žino kiek ji būtų nuėjusi pati. Vos tik šiems atsidūrus kažkokioje gatvėje ir Bretui paleidus mergaitę, ši neišstovėjo ant kojų ir suklupo ant žemės. Pažvelgusi į savo koją, kurią susižeidė kai tėtis sviedė turguje Siobháną į prekystalį, žaliaakė išvydo ne normalią koją, o kraujais apibėgusią, pabalusią blauzdą. Kaedė iškeikė save, kad nepasirūpino koja ankščiau, o visą dėmesį buvo sutelkusi į Bretą ir jo išgalvotą fantazijų mokyklą. Kraujas vis dar varvėjo iš žaizdos, o joje buvo įsimigęs medienos gabalas. Sukandusi dantis O'Connor kone nušliaužė iki gatvės pakraščio, jog neatkreiptų per daug praeivių dėmesio ir galėtų normaliai apsitvarkyti žaizdą. Atidžiau apžvelgusi žaizdą, Kaedė giliai įkvėpė ir pasiruošusi skausmui atsargiai ir tvirtai pirštais suėmė medienos gabalą, įstrigusį odoje ir staigiai ištraukė. Baisus skausmas nudiegė žaizdą, iš kurios kraujas pasipylė dar smarkiau. Siobhána, stengdamasi nepasiduoti žvėriškam skausmui, nusiplėšė didžiulį gabalą savo varganų marškinėlių ir aprišo jį aplink žaizdą. Jis iškart prisigėrė kraujo, tačiau daugiau nelabai ką O'Connor ir galėjo padaryti.
     Rankomis kabindamasi į sienas ir į visą kitą, į ką galėjo, Kaedė šiaip ne taip pakilo nuo grindinio ir šlubčiodama pasiekė Bretą. Vos prie jo prisiartinusi griebė už rankos ir didžiąją dalį savo svorio perkėlė ant jo, jog pati galėtų išsilaikyti ant žemės su savo vargana koja. Dabar nieko dora nenuveiksiu su tokia koja! Reikėjo atidžiau žiūrėti ką darau su Bretu! Ir kaip visad - niekad nesugebu susitvardyti! Eik velniop, Kaede, su savo tokiu pratrūkimu! Visų pirma - koja, o visų antra - Bretas! Kokią nuomonę jis dabar apie mane susidarė? Kas gi nori dukros mušeikos? Peikė save Kaedė ir tik tuomet kai tėtis prabilo, pastebėjo kur jie iš tikro yra. Tai buvo kažkokia gatvė ar alėja, pilna keistų žmonių su mantijomis ir keistomis parduotuvėmis. Kažkur gale matėsi didžiulis baltas, kiek pasviręs pastatas, Kaedė nė nenutuokė kas jis galėtų būti. Bretas nusivedė trumpaplaukę prie kažkokios vitrinos, kurioje matėsi šluotos, šalmai ir kažkokios aprangos ir paklausė ar ji juo tikinti.
     - KĄ? Tu manai kažkokios šluotos įrodo tavo mokyklos egzistenciją?! Ir iš vis - kodėl tos šluotos tokios keistos? Su jomis normaliai nepašluosi! - tuomet akį patraukė vienos iš vitrinoje stovinčių šluotų kaina. Skaičius buvo didžiulis, bet Kaedė akis labiau išpūtė ne dėl to, o dėl kažkokios nesuprantamos valiutos. - Tėti... - kiek suabejojo dėl kreipinio, bet ankščiau ar vėliau prie jo teks priprasti. - Kas čia per valiuta? Ir kodėl šluotos kaina tokia kosminė?
     Tačiau greitai vienuolikmetę pasiekė visai ne į temą Breto klausimas.
     - Eeee... Ką? - nesusigaudė Kaedė. - Pala ką, tu jos net neprisimeni ir nepažįsti?! - pasiuto Siobhána, kai klausimo reikšmė pagaliau įsisavino galvoje. O'Connor būtų ir dar kartą vožusi tėčiui, tačiau jei būtų paleidusi rankas, kurios labai tvirtai laikėsi į Bretą, kuris atstojo ramentus, butų vėl dribusi ant žemės, tad prireikė didžiulių valios pastangų, kurias galėjai matyti veide, jog Kaedė to nepadarytų.

[Brett OConnor]

Su plūstančiu krauju Bretas paprasčiausiai nemokėjo tvarkytis. Leisti mergiotei numirti gal ir nebūtų blogiausia mintis, bet vyrukas to padaryti taip ir nesiryžo. Tiesa, gadinti drabužių taip pat neketino, tad čiupo pro šalį ėjusiam vyrui už rankos ir parodęs į sužeistą vaiką suurzgė:
- Pagydai ją. Dabar.
Balsas buvo toks, kad vyras aiškiai išsigando. Turbūt nesuprasdamas, kodėl Bretas negali to padaryti pats, pažvelgė į jį, bet išsitraukė lazdelę ir nukreipęs ją į mergaitės koją pratarė:
- Ferula.
Skubiai išsinėręs iš gniaužtų kažkur dingo, nors Bretas nebuvo tikras, ar kerai suveikė. Pažvelgė į vaiką ir beveik rūpestingu tonu paklausė:
- Kaip jautiesi?
Netrukus išgirstas kreipinys sutrikdė. Negi šita mergaitė vis dar nori jo kaip tėvo? Jo paties tėtušis nebuvo blogas žmogus, bet kartais atrodė, kad būtų geriau be jo. O čia...
- Šitos šluotos nėra skirtos grindims šluoti, - visiškai ramiai atsakė vyrukas ir išsitraukė pinigus. - Auksinės monetos vadinamos galeonais. Sidabrinės - sikliais. Šitos smulkios varinės - knutais. Tai yra burtininkų pasaulio pinigai, svarais čia neatsiskaitysi.
Vėl paėmęs laišką ištraukė sąrašą ir parodė jį mergaitei. Netoliese buvo Madam Malkin parduotuvė.
- Štai ten galėsi įsigyti drabužius. Deja, gali tekti eiti į dėvėtų rūbų parduotuvę. Kiek toliau pas poną Olivanderį įsigysi pagrindinę priemonę - burtų lazdelę.
Bretas nejučia nutilo. Visai nenorėjo eiti į tą parduotuvę. Šiaip ar taip, kai lankėsi ten paskutinį kartą, senuką apvogė. Ką gali žinoti, gal jis prisimins... Kodėl aš iš viso gaištu laiką?! vėl suirzo geidžiamiausias Britanijos bomžas, bet tai buvo niekis su jo dukters pykčiu.
- Jeigu pažinočiau tavo mamą, būčiau žinojęs apie tave. Tai ji man nieko nepasakė. Praėjo pernelyg daug laiko, - kalbėjo vildamasis, kad mergaitė nesupras, kad jis merginas keičia kiekvieną mielą naktį. Vis dėlto reikėjo nukreipti pokalbį nuo tokių pavojingų temų.
- Manau, galime pradėti nuo knygų, - tarstelėjo atsargiai žvilgtelėjęs į monetas. Nejučia prisiminė Atheną ir suprato: šita mergiotė jį erzina gerokai mažiau.
- Klausyk... - sumurmėjo. Staiga pasijuto taip, kaip nesijautė niekada gyvenime - kaltas prieš šitą vaiką. - Tik nesupyk, prieš tai nesiklausiau, ką sakei. Gal gali priminti savo vardą?..
Atrodė, kad mergaitė įsius, ir jo šioks toks bandymas susitaikyti nueis perniek. Vis dėlto Bretas stengėsi, o tai jau buvo daug.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Koja buvo tikra kankynė. Jeigu Kaedė turėtų galimybę nukakti į ligoninę, vis vien nebūtų patenkinta. Kol koja sugis praeis mažiausiai porą savaičių! Per jas Siobhána negalės nei normaliai vaikščioti, nei bėgioti - kas yra jos prigimtis -, nei aplamai normaliai judėti! O svarbiausia - kaip jos treniruotės?! Vis dar remdamasi į Bretą, trumpaplaukė nugirdo kaip šis sustabdė kažkokį vyrą ir liepė jam pagydyti Siobháną. Ši jau žiojosi klausti iš kur Bretas žinąs, kad būtent šis yra gydytojas (Gal jis jį pažįsta? Tačiau kodėl tada nepasisveikino?), tačiau minėtasis žmogus išsitraukė kažkokią keistą lazdelę. KĄ? Kas čia dabar?..
     - Patrauk tą neaiškią laz!..- nespėjo baigti sakinio, kai vyras sumurmėjo kažkokį visiškai neaiškų žodį. Ar jis užsienietis? Spėjo pagalvoti O'Connor, o tuomet nuo kojos nukrito jos marškinėlių atraiža, o jos vieton koją apvyniojo naujas ir, priešingai negu visa Kaedė, švarus tvarstis, pririšdamas mergaitės koją prie įvaro. Kaedė išsižiojusi spoksojo tiek į savo koją, tiek į minioje jau blėstantį žmogaus, magiškai jai pagydžiusio koją siluetą.
     - Kkkkkk... - užsikirsdama bandė pralementi žiūrėdama į Bretą. - Kkkaipp tai įįįmanommmma?
     Nejau rimtai, tai ką sakė... tėtis yra tiesa? Negali būti! Jugi magija neegzistuoja! Bet kaip kitaip paaiškinti iš niekur atsiradusius tvarsčius ir visą kitą? Neįmanoma! Kaedė norėjo atsisakyti tikėti tokias dalykais, tačiau jos smegenys vertė priimti sprendimą, kuris paaiškintų šitą iliuziją. Arba tai tikra, arba... Arba... Tai tikra. Nėra kito paaiškinimo. Bet... O'Connor bandė pati sau prieštarauti.
     - Bretai? K...Kaip?
     Po Breto klausimo kaip Kaedė jaučiasi, ši pamėgino koją atremti į žemę. Vis dar skaudėjo, tačiau gerokai mažiau negu pirmiau. Be to, skausmas tikrai buvo pakenčiamas. Bet Siobhána vis tiek nepaleido tėčio rankos, vis dar nesijautė tvirtai, be to, jautė, jog geriau bus, jeigu ji šokinės ant vienos kojos, negu remsis sužeistąją į grindinį.
     Šiuo metu vyko tiek daug dalykų, jog Kaedė tiesiog nebesusigaudė kas ir kur. Vieną akimirką ji troško sužinoti kas įvyko jos kojai, kitą - kas čia per vietą ir kaip visa tai iš vis įmanoma, trečią - kam reikalingos tos šluotos, jei ne šluoti, o dar kitą tiesiog norėjo, kad koja jau geriau būtų sužalota, mat tai tiesiog paprasčiau Kaedės smegenims suvokti negu šitai.
     - O kiek vienas tas... Tas auksinis, - neįsiminė sunkaus pavadinimo Kaedė, - yra mums įprastų pinigų?
     Tačiau viskas vyko tiesiog per greitai ir atrodė, kad Kaedė yra keliolikoje vietų vienų metu.
     - Ką? Burtų lazdelę? Aš... Aš nemoku ja naudotis!..
     Ir galiausiai Bretas užsiminė apie dalyką, kuris dabar atrodė kaip pati paprasčiausia kasdienybė. Koks skirtumas, kad jis - tėtis - nepažįsta jos mamos? Ar praklausė jos vardą? Visa tai menkniekis, svarbiausia, jog tai buvo paprastos temos, kurias Kaedė galėjo suvokti. Jeigu apie tai būtų buvę užsiminta bet kokiu kitu metu - pavyzdžiui ir tame pačiame turguje -, Kaedė būtų pasiutusi ir turbūt vėl uždaužiusi Bretą, tačiau dabar tai tarsi gelbėjimosi ratas, kurio gali įsitverti Kaedė visoje šioje sumaištyje. Dabar ji atsakys į kiekvieną Breto klausimą, kuris bus iš normalios kasdienybė, nesvarbu koks įžeidžiantis jis būtų.
     - Viskas gerai, - nors tikrai taip nebuvo. - Gali vadinti mane Kaede, nors turiu ir antrą vardą. O mano mama buvo Shadi DiCamillo. Ji man minėjo, kad su tavimi susipažino Londone, kažkokioje kavinėje. Jai tada buvo tik penkiolika. Sakė, kad ji kavinėje buvo su savo draugėmis, tačiau kai ėjo į tualetą, pakeliui į ten ją užkalbinai tu. Tu jai patikai, tad ji atsiprašė savo draugių ir išėjusi iš kavinės kažkur praleido su tavimi naktį, o kai atsibudo - tavęs šalia jau nebebuvo. Tu Shadi likai tik vienos nakties nuotykis, po kurio ji susilaukė manęs, - atpasakojo motinos žodžius Bretui lyg niekur nieko, mat kol kas tai buvo vienintelis dalykas šioje bardakynėje, kurį Kaedė sugebėjo suvokti.

[Brett OConnor]

Vaikas išsigando. Ką gi, jeigu jau netikėjo, kad magija egzistuoja, stebėtis turbūt nereikia. Bet gal bent dabar teiksis suprasti, kad viskas yra tiesa? Galima pamanyti, kad Bretas neturi daugiau ką veikti, tik kurti mergiotei pasakėles! Vyrukas tyliai prunkštelėjo. Jau norėjo eiti sau, tačiau vaikas ir toliau jos nepaleido. Rudaplaukis nebuvo patenkintas, bet tas kreipinys vardu… Kažkada yra tekę girdėti labai panašų balsą. Seniai, tikrai seniai. Ar gali būti, kad šita mergiotė primena savo motiną, nors geidžiamiausias Britanijos bomžas atkakliai atsisako ją prisiminti? Deja, nebuvo laiko apie tai galvoti - reikėjo paaiškinti, kas čia vyksta.
- Ką tik matei magijos pavyzdį, - ramiai pratarė. - Tau reikėtų į ligoninę, tačiau tas žmogus sutvarstė koją, kad skausmas būtų mažesnis.
Klausimas apie pinigus buvo kiek nemalonus. Rudaplaukis labai jau prastai pažinojo šį prabangos dalyką. Be to, palyginti galeonus ir svarus buvo tikrai sudėtingas uždavinys.
- Nežinau, - burbtelėjo. - Bet galeonas yra vertinga moneta.
Viskas jau nusibodo. Net jeigu šita mergaitė iš tiesų yra jo duktė, tai visai nereiškė, kad Bretas turi švaistyti laiką. Pro šalį praėjo daili ir žymiai už šitą prielipą vyresnė panelė. Geidžiamiausias Britanijos bomžas nulydėjo ją alkanu žvilgsniu. Netgi žengė jos pusėn, bet vaikas vėl pravėrė burną, tad teko pasilikti. Akys ir toliau buvo įsmeigtos į gražuolę, tad Bretas beveik negirdėjo, ką mergaitė kalba.
- Išmoksi, - atsakė tikėdamasis, kad tai nebuvo visiškai ne į temą. Tačiau tada prieš savo valią susidomėjo. Negalvojo, kad mergaitė taip išsamiai viską papasakos. Kavinė Londone? Man buvo apie šešiolika. Ak taip, pirmas kartas sostinėje! prisiminė vyrukas, o netrukus atmintyje iškilo ir minėtos panelės veidas. Ar tik ji nebuvo pirma geidžiamiausio Britanijos bomžo draugė? Tai prisiminti buvo sunku. Vis dėlto viena buvo aišku - Shadi mirusi. O buvo graži…
- Ką gi, - tarstelėjo. Neįsivaizdavo, ką reikėtų sakyti. Atsiprašinėti nė neketino - jeigu panelė nenorėjo susilaukti vaiko, reikėjo pačiai tuo pasirūpinti. - Kaede. Deja, tavo mamos gerai nepažinojau.
Tai nebuvo maloni tema - Bretas susimąstė apie tai, kad tokių naktinių nuotykių rezultatų pasaulyje gali būti pernelyg daug. Gal jis yra dvidešimties vaikų tėvas? O gal penkiasdešimties? Ne, geriau pakalbėti apie pirkinius, kol kišenėje mėtosi keli galeonai.
- Einam į knygyną, - pratarė vyrukas ir tvirčiau paėmęs mergaitės ranką nusivedė ją minėtos parduotuvės link.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Jeigu Bretas jau prisiėmė šią pareigą, - supažindinti Kaedę su Magijos pasauliu, kuriuo pati mergaitė jau ėmė po truputį tikėti, bet labai nenorėjo sau to pripažinti - tai ir turi tai padaryti normaliai, o ne švaistytis atsakymais "nežinau", tarsi tingėtų jai aiškinti.
     - Kaip tai nežinai?! - pasipiktino Kaedė ir juto kylantį norą dar kartą vožtelti tėčiui, tačiau kas vožia savo ramentams, kad šie nebeleistų laikytistt į juos? Mėgindama numalšinti šį nevaldomą norą, Kaedė svilino Bretą savo žaliomis akimis. - Jeigu tu nežinai, iš kur turėsiu žinoti aš?! Kaip man dabar žinoti už kiek tų galekažko pirkti ką nors? Gal sumokėsiu kosminę kainą už kažką, kas to nė nevertas, pati to nesuprasdama! - tačiau tada Kaedė pastebėjo, kad Breto dėmesys plaukioja kitur ir visai pasiutusi nesusitvardė ir pliaukštelėjo jam delnu per veidą. - Ei, aš čia! Žiūri ne į tą pusę!
     Siobhána vis dar buvo sutrikusi dėl viso to, ką pasakojo Bretas, tačiau vis vien sugebėjo prisiminti per ką jie atsirado šitam... skersgatvy? Taip Bretas pavadino šią vietą? Kuo toliau, tuo daugiau trumpaplaukei kilo klausimų, tačiau ji stengėsi neatbaidyti Breto savo klausimų lavina. Vis dėlto, po kol kas jis atrodo susitaikęs su mintimi, kad turi dukrą ir jai nori parodyti Magijos pasaulį, tačiau Kaedė bijojo nutraukti tą kol kas dar menką ryšį, užsimezgusį tarp judviejų.
    - Amm... Kaip man į tave geriau kreiptis? Bretai ar tėti? Aš tau papasakojau apie Shadi, gal tu man gali papasakoti apie tą mokyklą? Kas tai per mokykla? Ko ten mokoma? Kur ji yra? Kiek mokinių ten mokosi? Kaip aš sumokėsiu už mokslus? Ir... Atsiprašau, kad tiek klausiu, bet man kyla ir dar daugiau klausimų, ne tik apie mokyklą...
     Bet kai Kaedė išgirdo apie knygyną, kiek susinervino.
     - Kodėl knygyną?! Tai labai jau paprasta! Nemanai, kad norėdamas mane suapžinti su... magija, turėtumei parodyti ką nors stebuklingesnio, nei knygos? - vis dar tvirtai laikydamasi į Breto ranką, mat nebuvo pratusi prie kojos, kuria negali vaikščioti, Kaedė žvelgė į savo tėtį. Tai buvo taip keista. Ji visą gyvenimą turėjo tik motiną, o dabar, tiesiai prieš jos akis, stovi tėtis.
     -

[Brett OConnor]

Nepaisant to, kad Kaedė erzino gerokai mažiau nei Athena, Bretas juto pamažu netenkąs kantrybės. Kiek ji gali viskuo piktintis? Jai amžinai niekas netinka! Iš kur, po velnių, jam žinoti, kiek galeonas atitinka svarų?!
- Niekas man šito nesakė, - abejingai burbtelėjo nenuleisdamas akių nuo, deja, tolstančios dailios panelės. Juto, kad jam reikia eiti iš paskos, bet pliaukštelėjimas į veidą privertė atsitokėti. Ir, žinoma, supykti. Sugriebęs pliaukštelėjusią ranką stipriai ją suspaudė. Atrodė, kad bet kurią akimirką gali perlaužti kaulą.
- Priskretai prie manęs pati. Turiu Londone ir svarbesnių reikalų negu mažvaikių ganymas, - suurzgė prisikišęs mergaitei prie veido. Šiaip ne taip susilaikęs nuo spjūvio išsitiesė norėjo žengti vidun, bet tada Kaedė vėl pražiojo žabtus. Niekaip į mane nesikreipk. Palik mane ramybėje mintyse atsakė į kiek keistą ir nepatogų klausimą, bet garsiai į jį atsakymo nepateikė. Po jo sekė pernelyg daug kitų, kurie buvo nedaug malonesni. Prisiminti Hogvartsą vis dar buvo skaudu.
- Hogvartsas nemokamas, - burbtelėjo. Širdį nudiegė skausmas. Jis, Bretas, neturėjo galimybės mokytis netgi nemokamoje mokykloje… - Ko galima mokyti magijos mokykloje? Žinoma, kad magijos. Išmoksi skraidyti šluota, sutaisyti daiktus… Aš neturėjau galimybės ten mokytis! Iš manęs ji buvo atimta! Aš daugelio dalykų nežinau! Bet padarysiu viską, kad tu išsimokslintum ir taptum normalia ragana! - staiga pradėjo rėkti rudaplaukis. Žinoma, mergaitės mokslai jam rūpėjo mažiausiai. Vis dėlto išgrūdus ją į Hogvartsą bus galima ramiai gyventi, jokios mažės nelįs su savo kvailais klausimais. O iki kitos vasaros geidžiamiausias Britanijos bomžas paprasčiausiai pamirš apie šito vaiko egzistavimą.
O jai dar ir knygynas netinka! Kad ji žinotų, kiek keistų knygų galima ten rasti! Bet ne, panelei kvailelei būtinai reikia kažko “stebuklingesnio”! Tai dar labiau įsiutino, ir Bretas, taip ir nepaleidęs rankos, dar stipriau ją suspaudė ir nutempė mergaitę kažkur. Nekreipė dėmesio, kad jai galbūt skauda. Ne, jis tiesiog ėjo ir nė nebandė suvaldyti viduje siaučiančio pykčio.

[Juzefas Levinsas]

Po to, kai Juzefas susitiko buvusią ir sūnų prekybos centre, jis suprato, kad sūnus nejuto tėvui neigiamų jausmų. Bent jau tada. Jis suprato, kad sūnus būtų su tėvu bendravęs, tačiau buvusi to neleido. Nors ji ir žiobarė, tačiau pasirodė esanti didesnė ragana už juodąją magiją propaguojančius negerus žmones. Juk Levinsas parašė tiek laiškų sūnui, o nei vienas laiškas nepasiekė adresato.
Vyras mintyse riebiai nusikeikė ir jeigu iki to karto dar pagalvodavo, kad būtų gera vėl visiems trims tapti šeima, tai dabar jis buvusios nuoširdžiai nekentė ir nebejuto jai jokio ilgesio.
Kurį laiką plikis delsė, bet galiausiai nusprendė pasiimti tai, kas jam priklauso. O priklauso jam bendravimas su sūnumi. Teisiškai. Tad Juzefas kreipėsi į burtininkų teismą ir dabar jo mieloji, švelnioji buvusioji privalėjo netrukdyti jiems bendrauti. Jie galės susitikti ir jeigu viskas bus gerai, Walgunas net turės galimybę atvažiuoti pas tėvą pabūti per atostogas. Apie tai pagalvojus Juzefui suspurdo širdis.
Belaukiant sūnaus į galvą lindo įvairios mintys. Kilo klausimai, ar jis patiks savo sūnui. Ir koks dabar pats yra jo sūnus. Jiedu - praktiškai nebepažįstami, nebendravę trejus metus. Beplaukis net neįsivaizdavo, ką jo vaikas mėgsta. O kokį Juzefą prisimena pats Walgunas? Ar geroji mamytė prikalbėjo sūnui apie jį baisių dalykų? O gal jam plikis visai nepatiks?
Juzefas rankoje laikė tą kepurę, tą oranžinę kepurę su varpeliais, kuri prekybos centre patraukė sūnaus dėmesį. Jis jam ją padovanos, tik nebuvo tikras, ar ir dabar sūnui ji patiks. Pinigų vyrukas turėjo sočiai, tad pirks sūnui viską, ko tik šis užsigeis. Tik ar nusipirks sūnaus pagarbą ir meilę?
Ir vis dėlto Juzefas buvo tikrai blogas tėvas. Juk jis galėjo jau anksčiau plaukti per jūras ir siekti bendravimo su sūnumi. Juk jis žinojo, kad tas bendravimas jam priklauso. Bet buvo slunkius ir nedarė nieko. Ir net nežinojo, kiek tiksliai sūnui metų. Galvojo, kad jis metais vyresnis nei yra iš tikrųjų. Bet tai gerai. Rugsėjį jis keliaus į Hogvartsą, tad šiandien, Skersiniame Skersgatvyje, jiedu galės pakalbėti apie magiją, galės apsipirkti. Tad plikis nedrąsiai dairėsi laukdamas.

[Walgunas Levinsas]

Walgunas ėjo skersiniu skersgatviu pagrindinės jo gatvės link. Šiandien jis turėjo normaliai susitikti su tėčiu. Šios dienos jis laukė ištisus tris metus. Po to kelių minučių susitikimo Walgunas labai pradėjo pykti ant mamos. Jis suprato, kad ji jam nedavė tėčio laiškų. Iki tol jis manė, kad Juzefas nenori su juo matytis, bet pasirodė, kad nori. Berniukas nesuprato kodėl mama jam neleido su juo pasimatyti. Na taip, jie pyksta vienas ant kito, bet tai ne priežastis neleisti man matytis su tėčiu, ar ne? Kažkokia nesąmonė. Na, bent šiandien kelias valandas ramiai su juo pabūsiu. Pagalvojo Walgunas labai to norėdamas. Vis dėlto nuo to, kad ir trumpo jų susitikimo prekybos centre jau prabėgo keletas savaičių ir Walgunas tikrai norėjo pamatyti tėtį. Galiausiai jis priėjo pagrindinę skersinio skersgatvio gatvę. Ši vieta ne itin tiko susitikimui, nes mama Walgunui griežtai pradėjo drausti ir lankyti Hogvartsą. Kodėl jinai dar ir tai draudžia? O tą tuoj sužinos ir tėtis. Jis turbūt labai supyks. Tikiuosi jie nenudobs vienas kito. Pagalvojo berniukas, o tada pamatė tėtį, kuris laikė tą pačią kepurę, kurią buvo užsidėjęs prekybos centre. Ji Walgunui labai patiko.
- Labas, Tėti! Labai tavęs pasiilgau! - sušuko jis ir atbėgęs jį apsikabino. Jam buvo taip gera vėl būti su tėčiu. Tačiau netrukus atsitraukė.
- Žinai, - tarė ir atsiduso. - Mama man neleidžia mokytis hogvartse, bet aš noriu ten mokytis. Noriu išmokti burti kaip tu, - pasakė berniukas, o jo akys prisipildė ašaromis. Jis labai džiaugėsi matydamas tėtį, tačiau labai norėjo mokytis Hogvartse. Jis tikėjosi, kad tėtis galės ką nors padaryti. Juk vis dėlto sugebėjo pasiekti mūsų susitikimą tai gal kokiais nors būdais ir mano mokymasi hogvartse pasieks. Pagalvojo berniukas. O tada dar kartą apkabino tėtį, bet mintys iš jo galvos niekur nedingo. Na, jis galėtų pabandyti pasikalbėti su mama, bet mama tikrai nesutiks. Nors gal būtų geriau jei ir nebandytų, nes jie vienas kitą tikriausiai nudobtų. Dar mintyse pridėjo berniukas ir pažvelgė į tėtį.
- Ką šiandien norėtum nuveikti. Beje, gal žinai kur čia galima išsikeisti žiobariškus pinigus į galeonus. Juk negalėjau ateiti nepasiėmęs visų savo santaupų. Be to prieš ateinant mama sakė, kad kadangi einu susitikti su tavim negausiu valgyti, - tarė ir vėl atsiduso. - Ar čia yra kokia kavinė ar užeiga? - dar paklausė jis ir nusišypsojo. - Labai tave myliu, - dar pridėjo jis. Berniukas labai mylėjo tėtį. Net labiau nei mamą. Nors tėtį matė labai seniai ir dar nesuprato ar jis nors kiek pasikeitė. Walgunas manė, kad tą supras bent kiek daugiau laiko praleidęs su tėčiu. O tas laikas tikrai dabar ir turėjo prasidėti.

[Juzefas Levinsas]

Ir štai Walgunas atėjo. Buvo ir neramu, ir didinga, kad jis jau žengė žingsnelį į paauglystę, kad jau gali vaikščioti Londono gatvėmis vienas. Žinoma, į Levinso galvą bandė belstis paranojiškos mintys, bet ne. Beplaukis nesileis. Užtenka ir to, kad Walgunas vaikystėje ne kartą matė tėvo bereikšmes isterijas. Tai nebesikartos. Tad šiandien vyrukas išgėrė dvigubą dozę hilerės išrašyto eliksyro.
- Walgunai! - Juzefas šiltai atsakė sūnui į apsikabinimą. - Aš taip pat tavęs labai pasiilgau!
Tą pačią sekundę norėjosi verkti iš laimės, bet plikšius stengėsi nepraskysti. Tikriausiai tai buvo pati nuostabiausia akimirka per visus tuos trejus metus. Sūnus jį myli! Jis jo pasiilgo! Susitikimas prekybos centre neatnešė Levinsui tuščių vilčių. Jam ir Auriui tikrai nepasirodė. Walgunui išties reikia tėčio!
Tačiau netrukus nuotaika pasikeitė ir sūnus apsiašarojo. Jis pasakė, kad jam mama neleidžia mokytis Hogvartse. Kurį laiką Juzefas nieko neatsakė, dar palaikė sūnų glėbyje. Vėliau prabilo.
- Viskas gerai, Walgunai. Rugsėjį tu ramiai keliausi į Hogvartsą. Aš su mama pasikalbėsiu, - nusišypsojo.
Bjaurybė. Ji nori atimti iš sūnaus prigimtį? Man atrodo, aš ją užkerėsiu, piktinosi mintyse, tačiau veide to neparodė. Bet po minutėlės vis dėlto plikšiaus veide blykstelėjo nepasitenkinimas, mat buvusioji Walgunui prišnekėjo, kad jis su tėvu negaus valgyti. Gerai, galbūt dirbdamas Ministerijoje neturėjau visų pasaulio turtų ir šiaip kartais buvau skrega, tačiau kaip aš galėčiau gailėti maisto savo vaikui? O, kad toji žinotų, kiek aš kartų jau vaišinau vaikus. Kad vedžiausi į restoraną Dori ir Levandą, kad pastarajai nupirkau prabangų lagaminą, o kiek Dori picų suėdė mano sąskaita, būtų sunku jau ir suskaičiuoti. Ir ji sako, kad aš neduosiu jam valgyti, kalbėjosi su savimi mintyse.
- Šiandien tau nereikės pinigų, - atsakė. - Tikrai nueisime kažkur pavalgyti. Skersiniame Skersgatvyje yra ledainė, tačiau galėsime nuvykti kur nors tolėliau, - nusišypsojo. Į Kiaurą katilą vestis vaiko nelabai norėjo. - O šiandien svarstau, kad galime apsipirkti Hogvartsui. Aš viską tau nupirksiu. Ir aš tave myliu, - atsakė sūnui ir tą akimirką plikšiaus veidas tiesiog švytėjo laime. - Ar jau žinai, ko tiksliai reikės mokykloje? - paklausė.

[Walgunas Levinsas]

  Walgunas stovėjo apsikabinęs tėtį. Jam jo taip trūko tuos ištisus tris metus. Po to jis nudžiugo išgirdęs, kad tėtis pasikalbės su mama, tačiau prie džiaugsmo prisijungė ir nerimas. Ar jie nenudobs vienas kito? Juk mama iš kažkur ir šautuvą traukti sugebėtų. Ji viską sugebėtų. Pagalvojo Walgunas stebėdamas tėtį.
  Po kiek laiko jis išgirdo dar vieną nuostabią žinią, kuri tikrai negalėjo dingti iš jo galvos. Mes apsipirksime? Ar tai reiškia, kad aš tikrai keliausiu į Hogvartsą? Su dideliu džiaugsmu pagalvojo berniukas.
- Ačiū, myliu tave, - tarė ir iš kišenės išsitraukė labai suglamžytą popierėlį. - Tai viskas kas liko iš laiško. Tik prekių sąrašas. Viską kitką mama išmetė vos pamačiusi laišką, - nuliūdęs tarė Walgunas, bet vis dėlto džiaugėsi, kad turi bent prekių sąrašą. - Gal žinai kurioje parduotuvėje kas parduodama? - paklausė, nes to net neįsivaizdavo.

[Juzefas Levinsas]

Buvo nepaprastai gera ir vėl matyti sūnų. O svarbiausia, jausti ir suprasti, kad jam reikalingas tėvas. Vienintelis dalykas, dėl kurio Juzefas šią akimirką graužė save, buvo tai, jog jis šitaip ilgai delsė, jog nesiėmė veiksmų anksčiau. Bet apie tai pagalvosi vėliau. Dabar skirk laiką Walgunui, pasakė sau mintyse.
Taigi, jo buvusioji, pasirodo, tikrai subjaurėjo per tuos trejus metus. Regis, darė viską, kad sūnų nuteiktų prieš Juzefą, kad neleistų jam patekti į magijos pasaulį. Bet Walgunas dabar čia. Su tėčiu. Ir su sąrašu Hogvartsui reikalingų daiktų.
Vyrukas paėmė iš sūnaus sąrašą ir permetė jį akimis.
- Gražmenos ir juoduliai štai ten, - mostelėjo ranka jis. - Eime, - nusišypsojo jis ir pasuko parduotuvės link. - Gal norėsi Kalėdų atostogas praleisti pas mane? - iškart paklausė.
Juzefas paliko Skersinio Skersgatvio gatvę kartu vesdamasis ir sūnų.

[Walgunas Levinsas]

  Walgunas labai džiaugėsi, kad vėl galėjo susitikti su tėčiu. Jis jį labai mylėjo. O prie viso to dar prisidėjo ir tai, kad Walgunas galės keliauti į Hogvartsą. Ak, kaip nuostabu! Pagalvojo berniukas. Jis jau taip seniai svajojo susitikti su tėčiu ir pagaliau atėjo ta diena. Diena, kurios jis taip laukė. Ji atėjo ir berniukas tikėjosi, kad ji praeis gerai.
  Juzefas peržiūrėjęs sąrašą pasakė apie kažkokią parduotuvę. Jos pavadinimą Walgunas girdėjo pirmą kartą gyvenime ir neįsivaizdavo kas joje galėtų būti parduodama, tačiau žinojo, kad tėvas tikrai puikiai pažįsta skersinį skersgatvį, todėl nusprendė neklausinėti apie tą parduotuvę. O koks skirtumas? Svarbiausia, kad dabar galiu leisti laiką su tėčiu. Šiuo metu man nieko daugiau nereikia. Pagalvojo Walgunas.
- Taip, tikrai norėčiau, - tarė berniukas labai džiaugdamasis, kad galės atostogas praleisti pas tėtį, o tada kartu su juo patraukė tos parduotuvės, kurios pavadinimas tikrai domino Walguną link.