0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2278
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
« Atsakymas #30 Prieš 1 metus »
Mintys netruko nuklysti prie šeimos narių. Atrodo, Dafydd pamiršo esantis viešoje vietoje. Tiesiog spoksojo į magijos žaisliukus ir galvojo apie tai, kaip pradžiugins tuos, kurie jam yra brangiausi. Tokios mintys pačiam visai netrukdė, o jeigu jis trukdė kažkam kitam, šį kartą negalėjo nieko pakeisti. Netgi negraužė savęs, kad ir vėl yra trukdis.
Deja, netrukus prabilęs Bretas, o paskui jį - ir toji mergaitė, privertė atsitokėti. Žvilgtelėjo į keistąjį vyruką ir suprato: jo duktė tikrai panaši į savo tėtušį. Ką gi, reikia tikėtis, kad ji pernelyg dažnai Sautende nesitrins. Dvi tokios personos gali sukelti nemažą pavojų jo ir Mayros mažyliams. O kai pagalvoji, kad dvynukai su šita mokysis vienoje mokykloje... Nagi, neskubėk teisti pats save supeikė Dafydd.
- Argi tau keista, kad jaunai raganaitei ši parduotuvė įdomesnė nei mokyklinės prekės? - paklausė vildamasis šiek tiek nuraminti Breto pyktį. Tiesa, žinant šitą vyruką viskas greičiau jau išeis priešingai. - Taip, tavo tėtis man pasakojo apie tave. Argi tai blogai?
Bandė būti draugiškas, bet tai buvo sunku. Tiesa, Bretas tarsi nedegė tokia neapykanta Kaedei, kokią atvirai demonstravo Athenai. Bet vis tiek buvo keistai piktas. Na, gal ir ne keistai - toks jau šis žmogus.
- Nė kiek neabejoju, kad jeigu draugiškai nueitum ten, kur reikia, tėtis neprieštarautų čia sugrįžti ir apžiūrėti šios parduotuvės, - abejodamas, ar turėtų tai daryti, ištarė Dafydd mergaitei. Akivaizdu, kad ji yra labai įdomi asmenybė, tad turbūt žodžiai nesuveiks taip, kaip buvo planuota. Bet nepabandęs nesužinosi.
Tačiau dabar norėjosi grįžti į savo kiautą. Taigi Dafydd vėl užlindo už lentynos ir pradėjo apžiūrinėti prekes. Hannah būtinai apsidžiaugs, o tai šią akimirką buvo visų svarbiausia.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 440
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
« Atsakymas #31 Prieš 1 metus »
Aišku, panelytė supyko, o tai suerzino itin dailų jos tėtušį. Norėjo dar kartą trinktelėti jai ir šį kartą padaryti tai gerokai stipriau. Deja, teko trauktis nuo mažo kumštuko ir apsimesti, kad Dafydd viso to nemato. Nors gal ir nematė - jis atrodė kaip visada paskendęs mintyse. Ne veltui Bretas jį vadino didžiuoju mąstytoju, ar ne?
- Ko tu čia rėki?! - nesusilaikęs garsiai išrėžė dailusis jaunikaitis piktai spoksodamas į Kaedę. - Ir kas čia tokio, jeigu draugams paminiu turintis dukterį. Kuri, visa nelaimė, esi tu! Kodėl tau turėčiau viską pasakoti?
Piktai nusisuko nuo mergiotės, bet netrukus teko vėl nusivilti gyvenimu - Dafydd irgi buvo nusiteikęs pamokslauti. Bretas prunkštelėjo ir su panieka pažvelgė į jį.
- Manai, šitai kas nors įdomu? Nebent tik trukdyti visiems iš eilės. Ne ką geresnė už Atheną, - suburbėjo, bet pasigailėjo šitų žodžių. Kaede buvo pernelyg panaši į jį, tad taip kalbėdamas tarsi įrodė pats nesąs kažkoks labai jau geras žmogus. Na, bet tokios nesąmonės kaip atsiprašymai į Breto repertuarą tikrai neįėjo, tad jis tylėjo.
Išklausęs Kaedės cypavimų ir šiaip ne taip susilaikęs nuo dar vieno smūgio ausin išgirdo gal netgi visai neblogą šventeivos Dafydd patarimą. Labai jau draugiškai nusišypsojo mergiotei ir pratarė:
- Tikrai taip. Jeigu nueisime į knygyną ir kitas parduotuves, galėsime čia užeiti. Ar tinka?
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Prisijungęs Kaede Siobhán OConnor

  • IV kursas
  • *
  • 161
  • Taškai:
  • Jeigu lemta žūti, mirsiu kaip nugalėtoja.
Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
« Atsakymas #32 Prieš 1 metus »
     Kaedė buvo susierzinusi. Viskas sukosi visiškai kita linkme, nei turėtų. Ir tuo pačiu tas pats viskas virto aukštyn kojom. Jie turėjo normaliai kaip tėtis ir dukra nueiti apsiprekinti mokyklai, o vietoj to viskas griuvo į šipulius. Jei jie tuoj pat neapsiramins, turbūt į tuos pačius šipulius skils ir kaulai.
     - Pats tu rėki! Vien šitas tavo išrėktas klausimas yra to įrodymas! Jei jau pats rėki, kodėl turėčiau nerėkti aš? Ir iš vis neturi teisės liepti man kažko nedaryti, ką darai pats! Turėtum rodyti pavy...
     Garsiai ir aiškiai rėžusi savo įsitikinimus O'Connor nutilo tarsi į galvą būtų gavusi. Visa nelaimė?...... Nu supratau... Šie tėčio žodžiai kaip peilis rėžė Siobhánai į širdį. Ji žinojo, kad nėra tobula dukra. Kad jis nėra tobulas tėvas. Bet... ji manė, kad jie tinka vienas kitam. Visa nelaimė... Ir tėt... Bretas šiuos žodžius išrėkė su tokiu įsiūčiu, kad nė kvailys nebūtų suabejojęs, kad tai ne tiesa. Ne ką geresnė už Atheną... Mergaitė puikiai žinojo kokie santykiai yra tarp šių dviejų personų ir kaip akivaizdžiai Bretas neslepia pasibjaurėjimo seserimi. Bet kad Kaedės jis nekenčia taip pat...
     - Taip, žinoma. Tempk mane kur tik nori, man... nesvarbu, - tylutėliai lyg mirusiu balsu sumurmėjo O'Connor ir nudelbusi akis į žemę apsigręžė eiti link durų. Kuri, visa nelaimė, esi tu! Rėkė Breto balsas galvoje.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Kaede Siobhán OConnor »

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2278
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
« Atsakymas #33 Prieš 1 metus »
Ir kas būtų pagalvojęs, kad atėjęs išrinkti dovanos trejų sulauksiančiai dukrytei atsidursi tikrame dramos sūkuryje? Žinoma, dėl kaltas buvo ne Dafydd, o O'Connor šeimos atstovai. Kad Bretas yra itin įdomus, jis jau žinojo. Pasirodo, ir dukrelė neprastesnė. Tiesą sakant, jų rėkavimai pradėjo gerokai erzinti. Trukdė susikaupti. Norėjosi ramiai perskaityti prekių aprašus, bet teko išlįsti iš už lentynos ir atidžiai pažvelgti į tėvą ir dukrą. Kažkodėl atrodė, kad tai būtų galėjęs būti jo paties ir motinos ar patėvio bendravimas. Jeigu kas būtų varginęsis iš viso į jį kreipti dėmesį.
Netrukus mergaitės tonas gerokai pasikeitė. Dafydd padėjo rankose laikytą magijos žaisliuką į lentyną ir nustebęs pažvelgė į ją. Ar gali būti, kad jai tėvas rūpi gerokai labiau nei nori pripažinti? Galbūt tai yra dar vienas šiuos du O'Connor siejantis dalykas?
- Bretai, tu neįsivaizduoji, ką reiškia, kai esi nereikalingas tėvams, - labai tyliai sumurmėjo Dafydd. Vylėsi, kad mergaitė jo neišgirs. - Žinau, kad tau Kaedė rūpi. Prisimink, ką sakei man, kai susitikome paplūdimyje. Negi tikrai nori viską sugriauti?
Žinojo, kad tai ne jo reikalas. Prieš kurį laiką pačiam sau netikėtai pradėjo aiškinti gyvenimo tiesas Alano tėvui. Nuo kada jis tapo tokiu kitų šeimų santykių gerintoju? Pasidarė gėda prieš save. Privalo skirti save mylimiems žmonėms, o ne rūpintis Senklerių ar O'Connor gerove. Žinoma, gal tai reiškia, kad jis tapo geresniu žmogumi, bet tai menkai guodė.
- Gerai pagalvok, - dar pridūrė dirstelėdamas į mergaitę ir vėl grįžo prie lentynos. Kad ir kaip stengėsi įsivaizduoti, kaip Hannah džiaugsis gavusi smagią dovaną, nesisekė. Galvoje sukosi per daug minčių apie tai, kas vyksta čia, šioje parduotuvėje.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 440
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
« Atsakymas #34 Prieš 1 metus »
Panašu, kad užčiaupti tuos žabtus galima tik gerai trinktelėjus. Kitaip šita mergiotė užsičiaupti nesusipras. Sunkiai atsidusęs Bretas pasiuntė visus įmanomus prakeiksmus ir atsisuko į mergaitę.
- Juk sakau - ateisime čia paskui. Tik pirmiausia nusipirkime prekes, - vėl pasiūlė, nors dabar kalbėjo žymiai ramiau. Netgi draugiškai. Bet argi jai tas rūpi?!
Netrukus stojo tyla, ir geidžiamiausias Britanijos bomžas per tą laiką visai nusiramino. Pykčio kaip nebūta. Atrodė, kad viskas išsisprendė, o jie ramiai nueis ten, kur reikia. Į šitą parduotuvę, žinoma, negrįš - tai buvo tik būdas apkvailinti šitą mergiotę. Bet viskas pasisuko labai netikėta linkme. Kaedė buvo įsižeidusi ar įskaudinta. Bretas jau ruošėsi prunkštelėti, bet išgirdo Dafydd žodžius. Ir jie, visa nelaimė, buvo velniškai teisingi.
- Maniau, kad tau nerūpi, ką aš galvoju ir jaučiu, - kuo abejingiau ištarė. - Neabejojau, kad atvažiavai į Sautendą tik dėl to, kad gautum stogą virš galvos.
Sakyti, kad gaus ir maisto, būtų buvę kvaila, taigi šią dalį vyrukas nutylėjo. Nežinojo, kaip išspręsti šią bėdą. Viltingai pažvelgė į Dafydd, bet jis grįžo prie dovanos. Ką gi, tai visai normalu - jis turi kam tą dovaną pirkti. Ir turi pinigų tai padaryti.
- Kaede, aš... - teko taisyti padėtį pačiam. Tik kaip tai padaryti?.. - Aš tik supykau. Nenorėjau tavęs įskaudinti. Gerai, jeigu nori, galime pasilikti čia.
Balsas buvo tylus ir ramus. Ir, deja, labai jau nepasitikintis savimi. Bretas buvo pernelyg nepripratęs atgailauti. Nesulaikė mergaitės, tačiau ir nebetempė jos lauk. Atrodė, kad ką tik visa situacija beviltiškai žlugo.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Prisijungęs Kaede Siobhán OConnor

  • IV kursas
  • *
  • 161
  • Taškai:
  • Jeigu lemta žūti, mirsiu kaip nugalėtoja.
Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
« Atsakymas #35 Prieš 1 metus »
      Kaedei užgeso visos spalvos, jai neberūpėjo niekas. Tegul vedasi ją Bretas kur nori, tegul daro su ja ką nori, tegul draudžia jai ką nori, tegul palieka ją vieną - taigi ji blogiausia duktė pasaulyje, kam jam tokia reikalinga? Anksčiau buvusi tokia ryški asmenybė, dabar ji jautėsi kaip nuvysti palikta gėlė, kurios žiedai nusviro ir liko prislėgti, neprižiūrėti. Nors prieš akimirką ji spinduliavo drąsa, pasitikėjimu ir ryžtu, dabar O'Connor vidų užpildė liūdna tyla. Ankščiau mergaitė atkakliai slėpdavo savo skausmą, tačiau dabar nebebuvo tam prasmės. Kokia viduje, tokia ir išorėj - liūdna, nusiminusi, nuvytusi, praradusi save. Ji buvo kaip nykstantis žibintas viduryje didžiulio miško, kuris nebegalėjo savimi pasitikėti ir pamiršo, kaip spindėti.
     Bretas dar kažką plepėjo su tuo Dafydd, tačiau Kaedei tai buvo mažiausiai svarbu. Jai neberūpėjo niekas šią akimirką - svarbu, kad Bretui gerai. Jeigu nori, tegul kalba, jeigu nori, tegul eina lauk, jeigu nori... Koks skirtumas, tegul daro ką nori. Tegul ir... prieina pasikalbėti? Tebūnie. Bet klastuolei ir tas nerūpėjo, ji atstūmė Bretą.
     - Nenoriu, einam lauk. Galėsi dėti kur tik nori mane.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 440
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
« Atsakymas #36 Prieš 1 metus »
Kas būtų pagalvojęs, kad situacija staiga pasikeis šitaip? Ir kas būtų pagalvojęs, kad tai Bretui rūpės? Atkakliai tvirtinęs sau, kad Kaedė jam nei įdomi, nei reikalinga, suprato labai apsikvailinęs. Nereikėjo to pasakyti garsiai. Visai nesvarbu, kad tai netiesa - jis sugebėjo šitą mergiotę įskaudinti. Nenorėjo to padaryti, bet jau buvo per vėlu. O tokių situacijų spręsti šis žavus jaunikaitis tikrai nemokėjo.
- Apsispręsk, po galais, - suburbėjo Bretas, kai Kaedė pareiškė nenorinti čia būti. Ar kur nors kitur ji bus laimingesnė? Kažin. Visa šita situacija buvo tiesiog absurdiška. Vis dėlto nutarė išeiti į lauką. Jeigu jau Kaede taip nori... Žvilgtelėjo į Dafydd tarsi norėdamas patarimo, o gal atsisveikinti, tačiau jo nepastebėjo. Tik dabar suprato pavydintis tos meilės šeimai, kurią akivaizdžiai jaučia šis šventeiva. O ką čia pridirbo pats?..
Galiausiai paėmęs Kaedę už rankos (tik šį kartą padarė tai gerokai švelniau nei įprastai) ištempė ją į lauką.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1106
Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
« Atsakymas #37 Prieš 1 savaitę »
Alanas jautė, kad neišvengs pirties. Bet gi nieko nepadarė. Ir aišku kai jie įėjo krautuvėn žmona jį nudelbė piktu žvilgsniu.
- Ką? Na ir ką, kad tau nepasakiau apie Robertą? Prisimeni Ernį Makojų iš Klastūnyno? Tai va. Apie jį ir buvo kalbama. Ir iš viso koks skirtumas ką jie veikia? - Ne, jis tikrai nieko nepadarė. Užsižiūrėjo į kažkokius kamuoliukus plūduriuojančius permatomame stiklainyje. Kartais jie susidurdavo ir iš jų pažirdavo dažų salvytės. Alanas pasiėmė tą stiklainį. Tokių turėdavo mokykloje. Alanas jų į nieką nemėtė, bet tie dažai buvo labai geri tapyti.
- O, šitie gal patiks dvynėms? - Parodė į guminukus dažančius liežuvį įvairiausiom spalvom. Įdomu Dori ilgai pyks už tai? Ir kodėl aną kvailą kartą šiltnamyje, kur prasidėjo Robertos istorija irgi negalėjo išsigalvoti kokios netikros mergiotės?

Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
« Atsakymas #38 Prieš 1 savaitę »
- Na ir ką? - negarsiai iššvokštė Dori pakartodama Alano frazę. - Tau čia na ir ką?
Ji negalėjo šaukti, nes juk dabar yra Senkler, apie kurią dar visai neseniai rašė „Magijos žinios“. Bet neišėjo pamiršti Robertos net ir praėjus tiek metų, nors puikiai suprato, jog nėra ko pavydėti. Alanas nei karto nebuvo prigautas, tai ji paskui jį lakstė, bet ji nežinojo, ar kai jos vyras mokėsi septintame kurse, tarp jo ir Robertos kas nors buvo, ar ne. O paklausti nedrįso, nes baisu buvo išgirsti atsakymą.
Ar Alanas meluotų? Dėl šio dalyko ji nebuvo tikra. Štai, apie Robertos vyrą nesakė nieko, bet vis tik tai nėra melas, tai - nutylėjimas. Tad gal jis dabar nutyli, jog tarp jo ir Robertos mokykloje kas nors buvo? Ką Dori darytų, jei sužinotų, jog taip? Jog buvo? Tikriausiai susirasčiau ją ir užmuščiau, pasakė sau mintyse.
Dabar ji įsivaizdavo, kaip rėkia, talžo Alanui makaulę bei daužo viską, kas sukrauta parduotuvės lentynose. O šiaip atrodė grėsmingai rami, į Alaną vis dar žiūrėjo labai piktu žvilgsniu.
- Nesuprantu, kodėl nepasakei man, - tarė. - Juk mes pasikalbam, jei kur nors susitinkam kokį pažįstamą iš mokyklos, o čia dar sieja bendras darbas, matai kasdien. Ir kodėl taip panorai eiti, kai ta kvailė užsiminė apie Robertą? Gal viskas dėl to, kad turi ką slėpti?
Guminukai naujajai Senkler nebuvo įdomūs. Ji ignoravo raudonplaukio klausimą. Vis tik jai reikėjo išsikrauti. Nieko nebus. Reikėjo to čia ir dabar. Ji pasuko galvą į lentyną, ši buvo jai iš kairės, o tada su didžiule jėga ant žemės nutrenkė krištolinį rutulį, kuris kalba nesąmoningas pranašystes.
Per krautuvėlę nuaidėjo didžiulis garsas, rutulys pažiro į milijoną šukyčių, kurios nugulė ne tik ant grindų, bet ir ant žmonių batų. Visi atsigręžė, keli vaikiščiai išsigando.
- Oi, - dabar Dori veido išraiška buvo pasikeitusi, ji vaidino nusigandusią ir susirūpinusią. - Aš labai atsiprašau, netyčia užkliudžiau...
Pasidarė gera ir dabar jau mergina stengėsi sulaikyti šypsnį.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1106
Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
« Atsakymas #39 Prieš 1 savaitę »
- Taip. Ar aš turiu kalbėti apie kiekvieną pažįstamą kuris ar kuri susituokė? - Po galais su Roberta juos siejo kas? Niekas. Nebent apie gyvūnus pakalbėdavo kartais.
Alanas pamažu ėmė nervintis. Nejau dabar ji rimtai kels jam sceną?
- O kaip turėjo būt? Turėjau vos tai sužinojęs ateiti ir sakyti. O žinai Roberta išteka. O tu pradėtum niršti, kad išvis apie tai ėmiau kalbėti. Prisigalvotum nesąmonių. Tarkim Lena, kuri irgi su mumis mokėsi irgi dirba su manim ir kiek girdėjau rengiasi ištekėti. Tai ką dabar? Tiesiog. Nes ta mergiotė mane nervina. Man nepatinka, kad tu meluoji. O be to jai prakalbus apie Robertą žinojau kuo viskas pasibaigs. Todėl visiškai neturėjau noro tęsti to pokalbio.
O tada jo kantrybė baigėsi. Pažiro šukės. Žmonės pradėjo vėpsoti. Alanas nuėjo šalin. Iš kišenės išsitraukė kelis galeonus ir švystelėjo ant prekystalio. Sumokėjo už dužusį rutulį.
- Kai nusiraminsi pakalbėsim. - Pasakė žmonai ir nuėjo prie durų.
Nepakęs scenų už nieką. Kai nieko nepadarė. Ir jis jau ne be tas berniukas atsiprašinėjantis dėl kiekvieno dalyko. Po galais jie susituokę ir augina vaikus. Ir ji dar jam kelia scenas dėl nieko.

Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
« Atsakymas #40 Prieš 1 savaitę »
Dori buvo susiraukusi, sukryžiavo rankas kaip mažas vaikas. Norėjo rėžti, kad nudės Leną bei visas kitas magiškų gyvūnų centre dirbančias merginas ir moteris. Bet nesakė nieko, nes žinojo, kad toks jos pavydas yra nenormalus. Tačiau kodėl ji taip pavydi, pati nesuprato. Gal tiesiog bijo prarasti Alaną?
Jis sumokėjo už rutulį, tačiau pardavėjas ėmė sakyti, kad nieko tokio, visiems pasitaiko, ragino galeonus pasiimti atgal. Vyras kerais pradangino šukes. Aišku, kad rutulys buvo sudaužytas taip, jog net neverta bandyti sutvarkyti burtais.
Alanas nuėjo prie durų. Jeigu ir prarasi jį, tai nebent dėl tokių nesąmonių, juodaplaukė tarė sau mintyse. Tai buvo pirmas jų apsipykimas po vestuvių. Ir vis per tą vištą Robertą. Gal tikrai ją nudėti? Baigsis visos bėdos.
Dori širdis jai šaukė, jog ji turėtų tiesiog lėkti prie Alano, atsiprašyti. Bet iš anksčiau buvo pratusi, kad Alanas nusileistų, nors jau kurį laiką jis to nedarydavo. Vien praeitą žiemą leido jai išvykti į Prancūziją su mama ir Milanu, nelėkė iš paskos, nestabdė.
O jai norėjosi dėmesio. Jai patikdavo juo pamanipuliuoti, nors ir ne iš pikto. Ji nuėjo į parduotuvės gilumą ir pasislėpė už lentynos, ant kurios cypsėjo, kvaksėjo, lojo, šokinėjo, šoko ir dar nežinia ką darė kažkokie žaisliniai gyvūnėliai. Bet ar Alanas tikrai eis jos ieškoti?

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1106
Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
« Atsakymas #41 Prieš 1 savaitę »
- O man ne nieko tokio. - Atsakė jis tam pardavėjui. Tai jau ne. Principai neleido kitaip.
Alanas nuėjo prie durų, jas atidarė. Išėjo ant šaligatvio, iš ten gerai matė vitrinas. Dori nei nesiruošė ateiti. Kažkur užsislėpė. Alanas dar labiau ėmė širsti. Tai dabar ji tikisi, kad jis kaip koks kvailys lėks atsiprašinėti? Už ką? Jeigu ji mano, kad vos jiems išsiskyrus jis puolė kitai glėbin, vadinasi nepažįsta jo nė kiek. Stovėdamas ten ėmė galvoti apie tas visas jos traumas, bet vis tiek. Gyvenimas eina priekin ir jeigu taip ir toliau... Kam jie kartu gyvena, jeigu ji taip juo nepasitiki. Alanas Senkleris nutarė eiti namo. Nusisuko nuo vitrinos, ir ruošėsi nužengti nuo šaligatvio. Jis ne pastumdėlis. Taškas. Pasirinko apie Roberta nekalbėti, nes taip tik susipyktų. Matomai ir nekalbėjimas apie ją kėlė problemų.

Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
« Atsakymas #42 Prieš 1 savaitę »
Dori pro kamputį stebėjo Alaną. Jis net nemėgino eiti į parduotuvės gilumą ir jos ieškoti. Jis išėjo!
Pykčio ašaros ištryško iš merginos akių. Ji susinervino. Labai susinervino. Ką gi, Alano čia nėra, tad kas gali ją sustabdyti? Tai, kad kažkas atpažins ją iš laikraščių? Na ir tegul!
Juodaplaukė grįžo prie rutulių ir mojo į jų lentyną burtų lazdele. Viskas krito ant žemės, pažiro į šukes, garsas, aišku, buvo didesnis nei prieš tai, nes rutulių buvo daug, tuo pačiu ir šukių - žymiai daugiau.
Dabar jau žmonės atrodė išsigandę, pardavėjas irgi, kažkoks snarglys ėmė verkti. Dori metė į pardavėją saują galeonų.
- Ir kad man nesiskųstum niekam, - tarė jam. - Jei šitas įvykis pasieks laikraščius, - peržvelgė žmones, - taip ir žinokit, kad tai jūsų paskutinės dienos!
Staiga kažkokia moteris pradėjo klykti, pirštais knaisiojosi po savo vaiko burną. Pasirodė kraujas.
- Kvaiša, juk tu ragana! - sušuko Dori.
Ji kerais panaikino šukes iš to vaiko žabtų. Visi stovėjo tiesiog nuščiuvę, o Dori išėjo iš parduotuvės. Pagalvojo, kad prieš išeinant reikėjo visus užmaršinti, o pardavėjui pakeisti atmintį, nes trūksta krištolinių rutulių. Tačiau jau buvo per vėlu. Šią akimirką Dori jau buvo prie Alano.
- Alanai, aš atsiprašau, - pasakė švelniai, net nebūtum galėjęs patikėti, jog prieš keletą minučių ji daužė rutulius. - Nesipykim, gerai? - pasistiebė norėdama jį pabučiuoti. - Gal einam suvalgyti ledų?
Ji norėjo kuo greičiau nykti iš gatvės, nes žinojo, kad bet kurią akimirką kas nors, išėjęs iš parduotuvės, gali ją išduoti.
O parduotuvėje greitai viskas nurimo, buvo sutvarkyta ir ji toliau laukė pirkėjų.