0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
      Firminės kvidičo prekės yra tikra užkietėjusių kvidičininkų svajonė bei duona, nesvarbu kurioje lygoje šie ir šios žaistų: nacionalinėje Anglijos ir Airijos ar Hogvartso mokinių. Būtent toks mažulytis rojus stovėjo Skersiniame Skersgatvyje.
      Krautuvės vitrinose nuolatos ant pakylų blizgėjo naujausios, greičiausios sportinės šluotos. Jas mėgdavo apspisti susižavėjusi, šurmuliuojanti vaikų ir jaunuolių minia, godžiai skaitanti prie šluotų prikabintas informacijos lenteles. Vidus buvo ne ką prastesnis: sienos apkabinėtos pasaulio ir nacionalinių komandų plakatais, šalia – žaidėjų drabužiais apvilkti manekenai, sukabinti apsauginiai šalmai, įvairios apsaugos, kiti drabužiai, šluotų priežiūros rinkiniai, kvidičo kamuoliai bei taktikų knygos. Puiki vieta išleisti visą Gringotso saugyklą.
      Ši vieta nuolatos gyveno rungtynių dvasia.

((Paveikslėlis#1, paveikslėlis#2))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Džeimsas Greywindas »

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #1 Prieš 3 metus »
Tai buvo iš tų triukšmingų dienų Skersiniame Skersgatvyje, kai Kajus su pernelyg didele gelsva megzta kepurėle, skirta apdengti arbatinukus, jog šie ilgiau išlaikytų arbatos karštį, apsilankė kvidičo parduotuvėlėje. Visas nusiplūkęs po treniruotės dvidešimtmetis lėtai yrėsi pro žmonių jūrą link parduotuvės durų, tačiau ir viduje žmonių netrūko. Buvo beprotybė kažką pasižiūrėti pro tiek parduotuvės lankytojų, bet tai Kajui nebuvo bėda, nes vos parduotuvės savininkas užmatė jo ryžą galvą ir ant peties užmęstą Jungtinės Padlmiro komandos krepšį, skubiai pamojo ateiti artyn jo. Kajus tą padarė ir buvo nuvestas į kitą kambariuką - va, ką gali padaryti kvidičo ryšiai. Nuo bala kažin kokių laikų, jo komandos kapitonė buvo pažįstama su Aukščiausios rūšies kvidičo prekių savininku ir nuo to laiko, vyras vos pamatęs žaidėją iš kapitonės komandos, visados jį nuvesdavo į kitą kambariuką, ten, ramiai apsižiūrėti norimų kvidičo prekių. Kajus neabejojo, jog čia lankėsi ir kitos komandos iš Jungtinės Karalystės lygos, todėl nesijautė kuo nors išskirtinesnis. Suprato savininką - kuo geriau rūpinsis profesonaliomis komandomis, tuo daugiau uždirbs. Viena komanda tau nesukraus turtų.
Vos tik užsidarė durys ir savininkas pradingo už  jų, baigęs taukšėti apie naujausias šluotas, apsaugas ir visokiausius šluotų priežiūros reikmenis, Kajus pagaliau atsipalaidavo. Visą laiką nulaikyti rimtą ir profesonalų veidą jam nesisekė (kapitonė reikalavo jam atsikratyti vėjavaikiškumo ir šelmiškumo, antraip niekas jo rimtai nepriims ir įsiūlys pirkti šlamštą), ypač, kai tavo kišenėje transfigūruotas tupėjo Sniegas. Taip...Ta gelsva didelė megzta kepuraitė buvo Sniegas. Pasikuitęs senuose transfigūracijos vadovėliuose rado vieną burtažodį, kuris transfigūravo kates (na, prie kačių buvo prikirstos vampus katės) į tas minėtasias arbatinukų kepuraites. Pasikuitė, palaužė galvą ir po trijų valandų Kajui pavyko Sniegą paversti į kepuraitę. Kodėl? Dažnai būnant išvykęs į kitą JK kampą, retas kas galėjo išleisti Sniegą prasimankštinti ir šiam jau pradėjo atsibosti tos pačios vietos (Ūdrų Žabangų miškas buvo jo  jau skersai ir išilgai apeitas). Kajui nebeliko kitos išeities kaip pasiimti Sniegą kartu apsipirkti, tačiau nutuokdamas, jog savaitgalį žmonių Skersiniame Skersgatvyje bus kaip priperėta, nusprendė savo augintinį apkerėti, nes bijojo, jog Sniegui neužteks legilimantijos gebėjimų visus pirkėjus apmulkinti, jog esąs kažkas kitas, o ne didelė magiška šešiakojė katė, panaši į pumą. Nors užaugintas nuo pat mažumės ir visiškai nelaukinis, XXXXX kategorijos Sniegas buvo visiškai nepavojingas, tačiau ar tą visiems pasakysis - visuotinės panikos nenorėjo sukelti, todėl ėmėsi atsargumo. Todėl ir išėjo, jog megzta arbatinuko kepuraitė buvo gelsva ir per didelė - kaip senai kažką transgifūravęs, Kajus didžiavosi šiuo bandymu, nors negalėjai pasakyti, kad tai buvo visiškai vykęs bandymas.
Kajus išėmė kepuraitę, kelis kartus mostelėjo, kažką burbtelėjo po nosimi ir po kelių minučių priešais jį stovėjo visiškai nepatenkintas Sniegas.
-Ką? - suniurzgė Kajus,- Nežiūrėk į mane taip. Juk sutikai dėl to, dabar nesiraukyk ir neurzk. Žinau, mažokai vietos, bet galėsi prasimankštinti kojas. Patikėk, ilgai neužtruksiu ir galėsi po to bėgioti tiek kiek širdis norės.
Sniegas tik linktelėjo galva, net nesinaudojo legilimantija, jog sužaistų su Kajus mintimis ir pasakytų "taip". Dvivardis kvidičininkas pusę lūpų šyptelėjo ir apsisuko aplink kulną ir pradėjo žiūrinėtis ką čia jam gero nusipirkus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Kajus Arno Wintersas »

*

domutis

Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #2 Prieš 3 metus »
Vasara.
Savaitgalis.
Baigėsi paskutinis Domanto gyvenime Hogvartso semestras. Danguje švietė skaisti saulė. Skersiniame skersgatvyje gužėjo šimtai žmonių. Grifai, Klastuoliai, Švilpiai, Varniukai prekinosi naujiems Hogvartso metams. Buvęs Grifas kaip įprastai dėvėjo rudus rūbus. Nors lauke ir buvo šilta burtininkui tai įpratsi rūbai. Dauguma tikriausiai jau buvo pripratę prie apsiausto keliamos šilumos. Domantas įžengė į kvidičo prekių parduotuvę. Nors ir šis žmogelis nežaidė kvidičo niekas neuždraus žengti į krautuvėlę. Parduotuvėje gužėjo labai daug žmonių. Grifo dėmėsį patraukė daug įdomių prekių. Kokia man iš jų nauda jei aš jų nenaudosiu? Parduotuvėje įmanoma buvo pasiklysti. Grifas nepastebėjo kaip įžengė į kažkokį kambariuką . Jame stovėjo vyras ir jo gyvūnas. (Tikriausiai gyvūnas) Man atrodo šią akimirką man nederėtų čia būti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Domantas Varnanagis »

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #3 Prieš 3 metus »
Visokiausi šveitikliai, tepalai ir kitos valymo priemonės, replės sulūžusiams šluotos virbalams ištraukti - tarp tokių niekų Kajus kuitėsi, žiūrėjo vieną, tai kitą prekę, lyginosi kainas. Sau priminė, jog reikės naujas apsaugas nusipirkti, nes kaip nekeista pastarosios greitai susidėvėdavo. Šluotos dar nereikėjo keisti. Sniegas pradėjo pirmyn ir atgal žerglioti, kartais atsistodavo taip, kad galėdavo su priekinėmis kojomis atsiremti į lentynas ir kartu su Kajumi žiūrėdavo į kokią prekę. Galiausiam vampus katinui atsibodo taip daryti ir...
Kajus atsisuko ir išvydo berniūkštį, ne, jaunuolį, rodos, vos tik keliais metais jaunesnį už jį. Aukštesnis už jį, toks pats garbanius kaip ir jis, tik rudų plaukų (nejučiomis pats prisiminė, kai pats turėjo panašios spalvos plaukus, tik užkerėtus. Net nepastebėjo, kai vieną dieną atrado, jog turi ryžus, bet nuo to laiko nekvaršino galvos kodėl jo plaukai buvo užkerėti. Galbūt dėl to, kad nesurastų savo giminaičių, gal pats mažas būdamas užsikerėjo, bet kas žino...). Kajus pakėlė antakius, nežinodamas kaip reaguoti - vaikinas atrodė per jaunas būti kvidičininku profesonalioje komandoje, gal Hogvartse žaidė kvidičą. Bet tokių savininkas tikrai čia neįleistų.
-Jis visiškai nežaidžia kvidičo, jis užklydo, - tik vienas Kajus išgirdo Sniego balsą ir tą pačią akimirką Kajus suprato, jog Sniegas nesužaidė su atėjūno mintimis ir nepasirodė jam kaip koks nekaltas baltas kačiukas su lino mėlynumo akimis (kad ir kiek buvo patyręs legilimantas, Sniegas negalėjo naudotis legilimantija dviems frontais)  ir tikrai pamatė, jog kambariukyje yra XXXXX kategorijos magiškasis gyvūnas, bet gal laimė nusišypsos ir tas užklydėlis nė vienoje magiškų gyvūnų priežiūros pamokoje nebuvo girdėjęs apie vampus kates.
Tyla, atrodo, truko įtartinai per ilgai, tad Kajus susigrizbo pasisveikinti:
-O, labas...
Nė neįsivaizdavo kaip šis reaguos. Gal neištiks baimės priepuolis, gal taip stipriai neišsigąs. Tuo trapu Sniegas, kaip cekava bobutė turge, turbūt jau susirinko viso atklydusiojo biografiją, nes nemirksėdamas įsispitrino į jaunesniojo vaikino blausiai mėlynas akis. Tačiau dar nieko nesakė Kajui - būtų per daug įtartina, jog jis lyg iš niekur nieko žinotų viską apie šį rudaplaukį, kurį mato tik pirmą kartą. Kajus akies krašteliu pamatė kaip vos pastebimai įsitempė Sniegas - kvidičininkui nuojauta sukuždėjo, jog katinas sutiko žmogų, panašų į tą, kurį sutiko Uždraustajame Miške per areštą, skirtą Lorijan, tuo metu buvusią magiškų gyvūnų priežiūros profesore.
-Gal kažko ieškai? - nežinia kodėl toks klausimas išsprūdo iš Kajaus lūpų. Turbūt taip noras ištrūkti iš šios keistos situacijos taip padiktavo taip pasielgti.

*

domutis

Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #4 Prieš 3 metus »
Domantas stovėjo taip lyg būtų paveiktas paralyžiaus. Grifas pajuto ,kad kažkas ne taip. Galiausiai atsitokėjo ,kad jo mintis skaitė ne kas kitas ,o prakeikta vampus katė.
-Tavo prakeiktas gyvūnas labai jau įžulus ir neturi nei lašo sąžinės!
Domantas supyko. Susigraibęs lazdelę ją ištraukė labai greitai ir nukreipė į vampus katę.
-Aš tai tikrai padarysiu!
Domantas prisiminė ,kad ir jis pats legilimantijoje ne baltas. Juk jis taip pat skaitė žmonių mintis kerais jų netsiklausęs ,bet tai jam buvo ne motais. Grifas pamiršo pasisveikinti.
-Labas.,-Kandžiai tarė.
Domantas lazdelę kraipė tai į vampus katę tai į jos šeimininką. Jis juk nekaltas. Negaliu paleisti į jį kerų ,bet į jo prakeiktą katę galiu. Domantas nukreipė lazdelę į katę ir užsimerkęs tarė:
-Sectumpsempra.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #5 Prieš 3 metus »
O, taip, rudaplaukis rodės kaip stabo ištiktas ir Kajus jo negalėjo kaltinti. Kai kažkas narstosi tavo mintyse yra tikrai nemalonu, bet Sniego irgi negalėjo kaltinti. Jam nepatiko svetimi žmonės, ypač, tokie, kurie jam priminė Aleksą Gilbertą - klastuolį, besirovusį ant visų, negerbusį nei vieno profesoriaus ir manantį, jog yra pasaulio bamba.
Rudaplaukio žodžiai tik patvirtino Sniego nerimą.
-Greitai įsiplieskia, įpyksta, svaidosi nedovanotinais kerais, bando nugirdyti už save jaunesnes ir pats neturi sąžinės, nes pats narstosi po kitų mintis. Pats prasčiausias, pats apgailėtiniausias grifas, kokį galėjau tik sutikti. Net Fiadh ar Džeimso asmenybė yra labiau pakenčiama nei šio,- staigiai atraportavo Sniegas legilimantijos pagalba pašiurpusiam Kajui nuo tokio persimainusio atvykėlio.
Kajus mikliai išsitraukė savąją lazdelę, jau norėjo šaukt, jog nusiramintų, įspėt, jog jei taip pasielgs jam bus blogai. Deja, kaip sužinojo, kitas vaikinas nesiklausė, nes jau rėkė, jog kažką tikrai padarys, bet Kajus nesuprato ką.
-Ei!- tik spėjo šūktelti Kajus, pats nukreipdamas lazdelę į mėlynakį, pro ausis praslydo kandus pasisveikinimas.
Žaibo greitumu atmintyje iškilo Magijos Ministerijos penktojo lygio vadovės kabinetas, Magijos Ministerijos mūšis. Dvivardis kvidičininkas turėjo patirties kaunantis, ypač su tais, kurie nesilaikė moralės taisyklių.
Jaunesniojo burtininko lazdelei krypstant tai į Kajaus, tai į Sniego pusę, Kajaus nukreipė saviškę burtų lazdelę į mėlynakį, bet kaip vėliau sužinojo, jam lazdėlės reikės tik vėliau, nes atėjūnas ničnieko nežinojo apie vampus katinus. Tai buvo jo šiurpi klaida.
Vos tik iššovus kerų plūpsniui iš lazdelės galiuko, Sniegas žaibišku greičiu šoktelėjo Kajaus pusėn, išvengdamas puolimo, o kitą sekundę jau šoko ant jaunuolio, pargriaudamas šį, priekine letena stipriai voždamas per šio ranką, jog išmuštų laikančią lazdelę iš delno. Geltonos vampus katino akys vėl įsmigo į mėlynas atėjūno akis, tačiau šį kartą užhipnozuodamas jį, kad nesipriešintų.
Sniegas piktai urzgė, šiepdamas savo iltis. Jei ne šalia stovintis Kajus, kuris nė nesusigaudė kas ką tik įvyko čia (viskas įvyko per daug greitai), Sniegas būtų paprasčiausiai susidorojęs su šiuo vargšeliu.
Sutrikęs Kajus, sukando dantis, ir papurtė galvą. Na ir jam sekasi. Mintyse ištarė bežodžius kerus accio ir Incarcerous ir atėjūno lazdelė atsirado jo rankose, o kietos virvės supančiojo atėjūną, leisdamos Sniegui atsitraukti.
Hipnozė, neleidžianti rudaplaukiui pajudėti, baigėsi. Sniegas nulipo nuo savo aukos, tiek Kajaus juodos, tiek Sniego geltonos akys sinchroniškai pasisuko į vietą, kuri nukentėjo nuo Sectumpsempra. Kajus pavartė akis ir tyliai atsiduso. Šitam berneliui reikės atsakyti už jo padarytą žalą savininkui.
Netrukus Sniegas jam pyškino viską ką sužinojo iš to rudaplaukio vardu Domanto minčių. Kajus tylėjo, jo veidas niaukstėsi. Ką jam daryti su šiuo kvaileliu? Nusiųsti į Magijos Ministeriją? Gera mintis, bet ten dar tvyroja anarchija. Domantas galėtų paprasčiausiai iš ten pabėgti.
Kajus nesijautė kaltas. Domantui nereikėjo taip jautriai sureaguoti į suvokimą, jog jo mintyse buvo kapstomasi. Na, kas taip jautriai nesureaguotų, turėdami kažką nuslėpti.
-Tau reiktų lazdelę atimti,- sumurmėjo Kajus, tik dabar patikrindamas kambariuko duris, ar šios sandariai uždarytos, ar tik kažkieno dėmesio nepatraukė ši mini dvikova,- Tikiuosi, pats žinai dėl ko. Tokie kerai...Kalbu apie praeitį, ne apie šiandieną,- Kajus atsisėdo visai ne toli prie supančiojo Domanto, bet ne taip arti, kad grifas galėtų jį kažkaip pasiekti.
-Be to, taip, galbūt, mano augintinis neturi sąžinės,- išgirdęs tokius Kajaus žodžius, Sniegas nepatenkintas sušnypštė, bet Kajus nekreipė dėmesio į tai,- Tačiau tai buvo tik iš savigynos. Jei bent būtai kažką žinojęs apie vampus kates, tau tai nebūtų nutikę,- mostelėjo į virvęs ir parodė rankoje belaikąs Domanto lazdelę.
Tada kai ką prisiminė. Šelmiškai šyptelėjo. Tebunie, gal šiandien kažko nenusipirks, bet bent padarys vieną gerą darbą. Po tokio dažno kerėjimo, Kajaus ranka šiek tiek virpėjo, mat senai taip daug kerėjo, tačiau vis vien jam pavyko išaukti vokiečių aviganio gynėją. Sidabrinis gynėjas nulėkė su žinia į aurorų štabą, tiksliau pas vieną buvusią grifę - Mioną Herą, jai pranešti apie vieną personą, kadaisę naudojusią nedovanotinus kerus ir išaukęs Mirties Valgytojų ženklą ore. Kajus nežinojo ar kažkas kitas jau tuo pasirūpino ir aurorai sulauks antrą kartą tokį patį pranešimą, bet Kajui buvo nemotai.
Kajus žvilgtelėjo į Domantą, laukdamas ką šis naujo pasakys.

*

domutis

Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #6 Prieš 3 metus »
Domantas nepyko ,kad į jį buvo paleisti surišimo kerai ,bet dėl atimtos lazdelės pyko. Dar labiau pyko ,kad prakeiktas gyvūnas užpuolė Grifą. Domantas užsimerkė kai gyvūnas pradėjo jį hipnotizuoti. Na ką ne toks ir protingas esi kvailas katine. Domantas taip pamastė ,nes galvojo ,kad vampus katė vistiek skaitys jo mintis. Kai prakeiktas gyvūnas nušoko Domantas bandė išnarplioti iš virvių. Vieną ranką šiaip ne taip ištraukė. Su šia ranką galėjai atlikti daug dalykų. Domantas pabandė ištraukti antrą ranką. Dėja jam taip nepavyko ,nes ranka buvo stipriai supančiota. Domantas vartėsi taip lyg jį kankintų konvulcijos. Man pavyks. Grifas prisiminė ,kad skaitė apie tai ,kad kerus galima atlikti ranka be lazdelės. Bet aš nesugebėsiu ,bet bent pabandysiu. Domantas išlaisvintą ranką pridėjo prie virvės. Finite. Nieko neįvyko. Finite. Nieko. Tai galėjo sudaryti ir tai ,kad ranka vos vos klausė. Domantas jau ketino sakyti ,,Gerai tu laimėjai,, ,bet susilaikė. Grifas vėl pradėjo kratytis taip lyg jį kankintų konvulcijos. Bandė išskiesti kojas ,bet tai buvo beviltiška. Ką čia sugalvojus? Domantas ilgai bandė išslaisvinti. Po pusvalandžio bandymų virvės truputėlį atsilaisvino tiek užteko ,kad Grifas sugebėtų išsimti pusseserės Erikos Van Houten lazdelę kurią ji jam paliko prieš vykdama namo į Ūdrų žabangus. (Prieš tai Domantas turėjo Eriką nuginkluoti ,kad lazdelė jo klausytų. Domantas nepastebimai ją išsitraukė ir mintyse tarė : Finite. Lazdelė nors ir neklausė ,bet virvės pagaliau išslaisvino ir bandė atsistoti tai buvo labai sunku ,nes neklausė nei kojos nei rankos. Galiausiai visas svirduliuodamas atsitojo ir sunkia pasiražęs nusijuokė tardamas:
-Pasiuntei gynėją į ministeriją su žinia ,kad mane suimtų labai įdomu ,bet ,kas patikės kvailiu?
Domantas nukreipė lazdelę į rudaplaukį:
-Obliviate.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Domantas Varnanagis »

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #7 Prieš 3 metus »
Deja, nieko naujo neišgirdo iš grifo.
Stebėdamas, kaip Domantas knibinėjasi su virvėmis, Kajus mąstė ką šiam toliau daryti. Jam buvo iškilę pora klausimų, susijusių su jaunesniuoju kraštakošiu, tik buvo bėda tame, jog nesitikėjo galintis sulaukti Domanto atsakymų, ne tada, kai neketina pasiduoti. Ką jis bando įrodyti? Ko negali ramiai pabūti ir paprašyti jį atlaisvinti ir prie to pačio pasakyti, jog daugiau nei manęs, nei Sniego nepuls? Ech, tas jaunimas, galvoj tik plaukioja pupelė ir jokių smegenų nerasta. Taip, pats Kajus dar buvo jaunas, tačiau šioje situacijoje, matydamas Domanto poelgius, suprato - būdamas tokio amžiaus kaip Domantas, taip keistai nesielgė. Kažin, kaip profesoriai išgyveno šį? Galbūt neišgyveno, nes paprasčiausiai tasai nėjo į jų pamokas,- dingtelėjo teorija Kajaus galvon, pastebėjęs nepasisekusį Domanto bandymą burti be lazdelės.
Sniegas dėbtelėjo Kajaus pusėn, nebyliai klausdamas, ką jiedu dabar darys, negi leis šiam ištrūkti?
Kajus pats neturėjo atsakymo. Nežinau. Turbūt. Žinau, neprotinga, bet kas mus belieka? Mes nesam kaip jis, neketinsim jo žudyti, kaip šis bandė. Kajus tyčia kelioms sekundėms su Sniegu palaikė akių kontaktą, leisdamas vampus katinui perskaityti šio mintis su legilimantijos pagalba. Šią akimirką Kajus žinojo - jis su Sniegu yra daug labiau emociškai stabilūs nei Domantas (Sniegas papasakojo apie ankstesnį Domanto pyktį, kai šis buvo užpultas), kas leido blaiviai mąstyti ir nedaryti kvailų klaidų.
Visgi, šiokia tokia ramybė kambariukyje ilgai neužsitesė, nes Sniegas kitą akimirką staigiai įspėjo apie Domanto ketinimus. Deja, žinių supratimas Kajui kainavo kelias brangias akimirkas, per kurias, kaip matė, svirduliuodamas Domantas atsistojo. Prieš savo akis išvydo antrąją burtų lazdelę Domanto rankoje. Vaje, tasai be magijos negali išgyventi nė akimirkos. Žaibišku greičiu Kajaus lazdelė irgi buvo paruošta dvikovai (o atimta tikroji Domanto lazdelė gulėjo jo kišenėje), bet paskui, buvo šiek tiek nuleista, nes Kajaus taip sutriko, kad net pakėlė abu antakius.
-Jei manai, kad aš kvailys, ir manai, kad Ministerija manimi nepatikės, tai kodėl laikai burtų lazdelę? Ko tada tu bijai? - suprato apie ką kalba eina, juk Sniegas šį perspėjo, o ir dabar, įbedęs savo dvi geltonas akis, narstėsi po Domanto galvą, ir karts nuo karto perduodavo šiokią tokią informaciją apie grifą. Kajui vos ne pasidarė gaila dėl grifo, nes šis neturėjo jokių galimybių pasipriešinti Sniego legilimantijai. Nes būten tai ir iliustravo tai, kas įvyko po kelių akimirkų: užmaršinimo kerai nepalietė Kajaus, nes tasai papraščiausiai pasislinko į šoną ir kerų plūpsnis trenkėsi į sieną. Kitą akimirką Kajaus apsikerėjo save stipriais praskiedimo kerais ir išnyko iš Domanto akių (dar prieš tai pasitikrindamas, ar šalia turi savo kvidičo krepšį, kuris per visą šį pokalbį išgaravo iš atminties, ir švilpiškumo prispirtas, numetė atimtą lazdelę ant grindų). Sniegas paprasčiausiai pasinaudojo legilimantija, apsukdamas priešininko galvą nebūtais dalykais, ir kartu su Kajum išdūmė iš kambariuko, o paskui ir į pagrindinę Skersinio Skersgatvio gatvę, taip ir nieko doro nenusipirkę.
Kajus nusprendė daugiau nesiterlioti su tokiu burtininku, suprato, jog per šį laiką būtų galėjęs paprasčiausiai paskirti svarbesniems darbams nei kova su šiuo grifu. Pasitaisė krepšį ant peties, po kelių minčių vargo pavertė Sniegą į vėl tą pačią didelę megztą kepuraitę arbatinukui ir šią sugrūdo į kišenę. Giliai širdyje jautėsi šiek tiek nepatenkintas, nes taip ir nepaklausė Domanto jam rūpinčių klausimų: kodėl, jei jis yra žiobarų kilmės burtininkas, nešioja senos burtininkų giminės pavardę, kurios viena atstovė įkūrė Varno Nago koledžą? Kaip jis tapo šnypštūnu, kai jis yra žiobarų kilmės burtininkas? Kajus manė, jog šnypštūniškumas yra paveldimas. Ir su tokiais klausimais skubiais žingsniais patraukė iš Skersinio Skersgatvio.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Kajus Arno Wintersas »

*

domutis

Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #8 Prieš 3 metus »
Domantas vis dar svirduliavo kai vampus katė skaitė jo mintis. Vaikinas priešais kažką sumurmėjo ,bet Domantas to negirdėjo. Eina jis velniop. Domantas stebėjo ,kas vyksta aplinkui. Vyras susipakavo ir išejo ,o katė prieš tai dar skaitė mintis ir pudrino smegenis. Grifas greit pasiėmė lazdelę
-Protego.
Galbūt tai padės nuo minčių skaitymo ,bet katė jau susipakavo su savo šeimininku ir išėjo.
-Finite.
Kerai išsiklaidė. Grifas apsižvalgė. Kambarys buvo apgadintas nuo Domanto paleistų kerų.
-Reparo.
Visos nuolaužos grįžo į savo vietas. Smagu. Domantas dar trumpam prisėdo ant fotelio ir pamastė apir šiandieną. Gerai reikia pakuotis ir man kol ministerija neatmynė ir manęs nesupakavo į azkabaną. Viską susirinkęs Grifas išejo iš kambario ir įėjo į pagrindinę skersinio skersgatvio gatvę.

*

Selena Lawrenz

Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #9 Prieš 2 metus »
  Skersiniame skersgatvyje, Selena nesilankė mažiausiai penkis metus, tačiau šioje vietoje niekas per ne lyg pasikeitę nebuvo. Na, tik vaikų keliaujančių į burtų ir kerėjimo mokyklą nebuvo regėti, o ir suaugusių burtininkų matėsi vienas kitas, tačiau tai buvo visiškai paaiškinima, šiuo metu, pavasarį, kai ant medžius puošė dailūs pumpurai, mokiniai mokėsi mokykloje, o ne vaikštinėjo Skersinio Skersgatvio gatvėmis, takeliais ar spoksojo pro parduotuvių vitrinas.
  Tamsiaplaukės plaukus kedeno pavasarinis vėjelis, o ši susisupusi į paltuką stovėjo prie vienos iš parduotuvių. Mintyse dar kelis kartus perskaičiusi pavadinimą, patraukė rankeną ir žengė tvirtą žingsnį pro raudonas, jau nežinia kiek metų stovinčias šioje vietoje „Aukščiausios rūšies kvidičo prekės“ parduotuvės duris. Žinojo, kad kišenėje gulintys galeonai būtų buvę mielai išleisti šioje vietoje, tamsiaplaukė ne kartą svajojo užlipti ant šluotos ir skraidžioti tarp debesų, o čia jų buvo ne viena ar dvi, Lawrenz vien tik pažvelgusi į jas suskaičiavo bent dvidešimt. Deja, kad ir kaip būtų norėjusi, sąžinės balsas galvoje buvo stipresnis. Ji juk neturėjo visų burtininkų banke saugomų santaupų, o ir tie galeonai smėlinės spalvos paltuke gulėjo ne šiam tikslui. Liūdnai šyptelėjusi, įdėmiai apžiūrėjo visas šluotas ir ištyrinėjo kiekvienos įbrėžimą. Jeigu būtų turėjusi fotoaparatą su malonumu būtų ir nufotografavusi, tačiau ir be šio, žinojo, kad šluotų vaizdas jos atmintyje išliks ilgą laiką. Taip pat buvo užtikrinta, kad nepraėjus nei mėnesiui bus priversta dar kartelį atkulniuoti čia nuveikti ne ką kitą, o tiesiog apžiūrėti šluotas ir visas kitas aukščiausios rūšies kvidičo prekes. Ak, jeigu tik tos šluotos būtų buvusios pigesnės, Selenos rankose viena iš jų būtų atsidūrusi akimirksniu.
  Magijos ministerijos magijos įstatymų priežiūros vadove dirbanti panelė, nenorėjo suteikti nereikalingos vilties parduotuvės savininkui, kad ši iš čia išeis nešina šluota, taktikų knyga ar kitais labiausiai kvidičui svarbiais drabužiais ar daiktais, tad dar kartą liūdnai šyptelėjusi pravėrė duris ir dar dešimtį minučių prastovėjusi prie „Aukščiausios rūšies kvidičo prekės“ parduotuvės vitrinos nukulniavo toliau nuo šios ypatingai jos dėmesį patraukusios vietos.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #10 Prieš 2 metus »
Valio, per žiemos atostogas Dori vis tik pavyko nukeliauti vienai į Skersinį Skersgatvį! Ji, kaip ir žadėjo, pasiėmė visas savo žiobariškas santaupas, nugvelbė pinigų ir iš mamos, ir iš tėčio piniginių, ir visa tai išsikeitė į normalius pinigus. Pirmiausia Dori nubėgo nupirkti Svogūnui džiovintų musių. Voriukas skaniai jas sušlamštė ir dabar ramiai miegojo žieminėje klastuolės mantijos kišenėje. Dar Dori užsuko į kelias parduotuves pasipildyti rašalo, pergamento atsargų, taip pat nusipirko porą gerų knygų ir gerokai nusiaubė Magiškų Vizlių šunybių krautuvėlę. Na, o jai labiausiai rūpinčią parduotuvę paliko pabaigai. Taip, čia ji pirks šluotą.
Įėjus į kvidičo prekių parduotuvę mergaitė ilgai po ją dairėsi. Čia buvo gausu sportinės aprangos: nuo pirštinių iki apsiaustų; akinių; šalmų; kvidičo kamuolių; priežiūros rinkinių; knygų. Bet labiausiai vienuolikmetę, žinoma, domino ne kas kita, o šluotos.
- Laba diena, panele, dairotės šluotos? - prie Dori prilėkė pardavėjas.
- Laba diena. Taip.
- Sau? - nužvelgė mergaitę.
Velnias, nejau jis išsiaiškins, kad aš pirmakursė ir man šluotos neparduos?
- Taip, sau, - rimtai atsakė Dori. - Šiais metais patekau į kvidičo komandą mokykloje, - melavo klastuolė, - ir dabar žaidžiu su valdiška šluota. Tiesiog siaubinga, - pavartė akis. - Nutariau, kad reikia nusipirkti savo.
- Puiku, puiku, - mikliai atsakė pardavėjas. - Šluota, na, kaip ir burtų lazdelė. Turi turėti tik vieną šeimininką.
Dar šiek tiek pasikonsultavusi su pardavėju išsirinko šluotą. Jos kotas buvo baltos spalvos, o pati ji - tamsiai rudos. Tai nebuvo pati geriausia šluota, nes geriausioms pinigų Dori nebūtų sukrapščiusi, tačiau jau viena iš geresnių.
- Žinokite, šia šluota skraido ir suaugę burtininkai, - patikino pardavėjas. - Ne visi tėvai mokiniams trinti mokykloje perka tokias kokybiškas ir brangias šluotas, - nusišypsojo. - Jums, raganaite, pasisekė.
Kur jau ne, pagalvojo Dori. Išleidau beveik visus savo pinigus, ir tų dalis vogta iš tų pačių tėvų... Tačiau šluota, Dori turėjo pripažinti, buvo nuostabi. Visiškai kitokia negu tos, su kuriomis teko skristi mokykloje. Jos buvo mažos, aplūžusios, o ši daug didesnė, matosi, kad bus patvaresnė ir patogesnė. Deja, man ją teks paslėpti žiobarų tėvų namuose, galvojo Dori. Nes jei mane pričiups atsigabenus į Hogvartsą savo šluotą, tai dar atims, atsiduso. Kaži, ar vasarą bus galima ja skraidyti? Kur nors naktį, paslapčia? Ar tai irgi skaitysis kaip magijos naudojimas nepilnamečiams? Ji tai išsiaiškins.
Supakuotą į gražią dėžę Mendel išsinešė savo svajonių pirkinį. Dabar jau nuotaikos vienuolikmetei nieks nesugadins. Aš nešuosi savo baltąją žvaigždę.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #11 Prieš 1 metus »
Tiek daug vilčių teikęs vizitas pas psichologą tapo visišku fiasko. Oliveris tikrai nesijautė geriau. Kur ten - viskas buvo priešingai. O ir pačiam nuotaika gerokai subjuro. Vadinasi, reikėjo ko nors smagaus ir, geriausia, magiško. Taip mažylis galbūt prasiblaškys, o jo tėvas nustos jausti nemalonų kartėlį.
Būtent dėl to du Llewellyn šeimos atstovai atsidūrė Skersiniame skersgatvyje. Iš pradžių Dafydd galvojo nusivesti Oliverį į Vizlių parduotuvę, bet nutarė, kad ten vyraujantis triukšmas jam nepatiks. Po nesąmonės, vadinamos vizitu pas psichologą, to reikėjo mažiausiai. Taigi nauju taikiniu tapo kvidičo prekių parduotuvė. Oliveris, žinoma, ne Eliotas, kitaip sakant, šia sporto šaka taip nesidomėjo. Vis dėlto kvidičas buvo tik burtininkų reikalas, tad ir šiam sūnui turėtų būti smalsu. Ar bent jau to tikėjosi jo tėvas.
Sausį čia nebuvo daug žmonių, o tai Dafydd visiškai tiko. Galės ramiai apžiūrėti prekes ir gal net ras ką smagaus Miriam. Jos gimtadienis jau ne už kalnų, o mamą taip šauniai pasveikinęs Oliveris gali turėti idėjų ir sesutei.
- Esame magiškoje gatvėje, - pratarė sūnui Dafydd. - Atvyksime čia, kai tau ir Eliotui reikės apsipirkti Hogvartsui. Vis dėlto turėjome sunkų pokalbį, tad pagalvojau, kad reikia tave apdovanoti. Bet, Oliveri, - staiga pridūrė. - Labai girtis, kad čia apsilankei, negalima. Ar supranti?
Paties jausmai buvo dvejopi. Pirkti mokyklos prekes nemėgo - motina nušveisdavo kelis galeonus, o tu manykis kaip nori. Vis dėlto jau po mokyklos (bėda ta, kad “baigęs Hogvartsą” čia netiko) lankėsi čia su tais, kuriuos galbūt gali vadinti draugais. Ir dažniausiai ieškojo dovanų Mayrai ar mažyliams. Vadinasi, ši vieta ne tokia jau ir bloga, ar ne?
- Eime apžiūrėti kvidičo prekių, - paragino sūnų Dafydd stengdamasis nuvyti mintis apie praeitį. Dabar jis čia buvo su Oliveriu - nuostabiausiu mažyliu pasaulyje (kartu su Eliotu, Miriam, Hannah ir David, žinoma). Nėra ko galvoti apie tai, kas buvo.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 631
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #12 Prieš 1 metus »
Oliveris jautėsi prislėgtas. Nesuprato, kodėl jie vyko į Londoną. Žmogus, su kuriuo kalbėjosi, jam labai nepatiko. O kam šnekėti su tuo, ko nemėgsti? Mokykloje jis nebendravo su bjauriais berniukais. Tad kas čia buvo kitaip?
Be to, tėtis jį išdavė. Kalbėjo su tuo žmogumi apie viską, ko jis, Oliveris, gėdijosi. Buvo skaudu. Aišku, po to bandė guosti, bet vis tiek buvo liūdna. Atrodė, kad sugriuvo visas turėtas pasaulio supratimas. Kaip tėtis galėjo taip pasielgti?
Tai, kad jie liko Londone, tarsi turėjo džiuginti. Deja, Oliveris buvo pernelyg liūdnas. Norėjo namo - pas mamą. Bet ir ji padrąsino čia važiuoti. Kas vis dėlto čia vyksta?
- Gerai, nesigirsiu, - vis dar liūdnai pratarė. Labai reikėjo išsiaiškinti ką nors daugiau.
Gatvė tiesiog alsavo magija, bet net ir tai menkai sudomino. Berniukas suprato, kad reikėtų naudotis proga ir semti magiją saujomis. Deja, širdelė tiesiog plūdo skausmu ir nusivylimu. Blogiausia tai, kad tėtis nusivylė tėčiu.
- Kodėl taip padarei? - neištvėręs paklausė vos tik įžengė į parduotuvę. Nežiūrėjo nei į šluotas, nei į kitas prekes. Ne, rudos akys žvelgė tik į tėtį ir nematė daugiau nieko aplinkui. - Kodėl pasakei jam apie mano baimę triukšmui?

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #13 Prieš 1 metus »
Oliveris buvo liūdnas ir nė nebandė to slėpti. Taip jautėsi, nes nevykėlis tėvas nusitempė jį pas psichologą, kuris ne tik nedavė naudos, bet dar ir viską sugadino.
Ši situacija tarsi adatėlėmis badė Dafydd širdį. Buvo be proto skaudu. Ilgą laiką apie tai galvojęs galiausiai ryžos kreiptis pagalbos. Ir kuo viskas baigėsi? Mayra būtinai klaus, kaip sekėsi. Ką į tai atsakyti?
- Oliveri, būk gerutis, neliūdėk, - pratarė Dafydd. Liūdnas sūnaus tonas labai slėgė. Tai turėtų būti įspūdinga diena - pirmas kartas Londone. Deja, kol kas viskas klojosi tiesiog tragiškai. Sunkiausia tai, kad Dafydd nežinojo, kas būtent nuliūdino ir įskaudino sūnų. Ar tai Graham, ar kažkas, ką padarė jis? O gal tik nuvylęs Londonas? Pastarasis variantas atrodė mažiausiai tikėtinas. Kita vertus, jis būtų mažiausiai ir skaudus…
Ir tada atsakymas atėjo pats. Oliveriui turbūt reikėjo daug drąsos, kad užduotų tą klausimą. Jis ryžosi, nes mylimas tėvas viską sugadino.
- Ak, Oliveri, - sumurmėjo Dafydd ir uždaręs duris apkabino sūnų. Laimei, parduotuvėje žmonių nebuvo. Auditorijos visai nereikėjo. - Prašau, nepyk ant manęs, sūnau. Tas žmogus gali tau padėti nebijoti. Tam jam reikia žinoti kuo daugiau. Labai svarbu, kad suprastum: baimė triukšmui nepadaro tavęs prastesniu. Esi mano nuostabus mažylis. Bet ar nenorėtum nustoti bijoti?
Atrodė, kad Oliveriui bet kas bus geriau nei bendravimas su Graham. Jis nepatiko ir Dafydd, tačiau eiti pas psichologą žiobarą nebūtų ryžęsis, o Skutelio ligoninė kito neturėjo. Jeigu paaiškės, kad fiziškai su Oliverio klausa viskas yra gerai, teks ten apsilankyti dar kartą.
- Labai reikia, kad suprastum, - tęsė Dafydd nepaleisdamas sūnaus iš glėbio. - Mes su mama darome viską, kad tiek tau, tiek tavo broliams ir seserims viskas būtų kuo geriau. Niekada jūsų neįskaudintume.
Atsitūpė prie berniuko norėdamas suprasti, ar pavyko bent kiek paguosti. Šiandiena įrodė, koks jis tragiškas tėvas, bet reikėjo gelbėti situaciją.
- Ar einam apžiūrėti šluotų? - pasiūlė paimdamas Oliverį už rankos.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 631
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #14 Prieš 1 metus »
Tėtis tikrai jį mylėjo - dėl šito Oliveris buvo daugiau nei tikras. Bet būtent tai ir trikdė. Jeigu tėtis myli, kodėl reikėjo vežtis čia ir šnekėti su tuo žmogumi? Ar gali būti, kad tėtis suklydo? Bet jis žino viską! Ir visada sakė, kad nei jis, nei broliai ir seserys nesančio broliuko nepamatys. Nepažįstamas žmogus tik įskaudino apie tai šnekėdamas ir suteikdamas netikrą viltį. Tėtis bent jau nemelavo.
Nedarė to ir dabar, ar ne? Jis ir mama tikrai neskriaustų savo vaikų. Oliveris pažvelgė į tėtį nuo ašarų žvilgančiomis akimis. Norėjo pasakyti, kad nepyksta, kad atleidžia, kad viskas bus gerai. Bėda ta, kad nemokėjo to sudėti į žodžius. Turėjo būti nuoširdu, tik ar tėtis tai supras?
- Aš noriu nustoti bijoti, - sumurmėjo pasirinkęs pradėti nuo lengvesnės temos. - Aš tik… - įsikniaubė į tėčio drabužius ir pradėjo kūkčioti. Nežinojo, kodėl taip verkia, bet buvo labai jau liūdna. - Nemaniau, kad tu jam pasakysi.
Ašaros tekėjo upeliu. Liūdesys nustelbė bet kokį džiaugsmą dėl apsilankymo magiškoje vietoje. Tik kaip tėčiui pasakyti, kad jis dėl to nekaltas?
- Žinau, kad tu ir mama mane mylit. Aš irgi myliu - ir tave, ir ją, - vis dar ašarų plaunamomis akimis, bet labai rimtai ištarė Oliveris. - Aš tik…
Jis vėl prisiglaudė prie tėčio. Nuo to visada pasidarydavo geriau. Jo tėtis geriausias pasaulyje.
- O gal galime pirmiau eiti prie aprangų? - atsiliepė išgirdęs pasiūlymą. Nutaisęs maldaujantį žvilgsnį pakėlė akis į tėtį.