0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 630
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #30 Prieš 1 metus »
Prisipažinti, kad bijai, geriausia mamai ir tėčiui Jie nesišaipys. Priešingai - palaikys ir padės tą baimę įveikti. Žinoma, su triukšmu viskas buvo kitaip, bet baimė skristi taip nekaustė. Dabar labiau buvo ne baisu, o tiesiog neramu. Bet tėtis vis tiek žinos, ką pasakyti. Ir pasakė.
- Dabar dar nenoriu, bet jeigu reikės, pasakysiu. Ačiū, - susikaupęs atsiliepė Oliveris. Ne, kol kas visai nenorėjo lipti ant žemės. Be to, ir baimė sumažėjo. Tėtis neleis nutikti jokiai nelaimei.
- Bet ar neįsirėšiu į žemę? - iš naujo išsigando berniukas. Nors jo tėtis žino viską pasaulyje, gal mokyti turėtų geresnis skraidytojas?
Būtent dėl to kurį laiką Oliveris neatliko nurodytų veiksmų ir tiesiog kabojo toliau. Labai norėjo pabandyti, bet nesiryžo. Pradėjo tos baimės gėdytis, ir tai, kad tėtis perprato net neparuoštą žvilgsnį, visai nepadėjo. Ir dar pavadino šaunuoliu. Koks iš jo šaunuolis, jeigu bijo skristi? Eliotas turbūt jau būtų apskridęs kokius penkis ratus.
Mintis apie brolį paskatino imtis veiksmų, ir berniukas šiek tiek pasilenkė į priekį. Šluotos galas kiek nusileido, bet Oliveris trūktelėjo jį į viršų ir, kaip pasirodė jam pačiam, šovė į priekį. Laimei, nespėjęs nė išsigąsti, suprato judantis visai lėtai. Bet jis judėjo. Skrido!
- Man pavyko! - apsidžiaugės sušuko. Žinoma, vylėsi, kad tėtis niekur nedingo, bet dabar buvo smagu. Tiesa, netrukus pradėjo grėsmingai artėti sienos link, bet instinktyviai pasuko šluotą į kairę ir sėkmingai išvengė kliūties. Dabar mažas veidelis dar labiau nušvito.
- Matei? - patenkintas paklausė Oliveris.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #31 Prieš 1 metus »
Mažylis bijojo. Nuoširdžiai bijojo, tik jo tėvas negalėjo pasakyti, ko. Ar tai baimė nukristi ir užsigauti? Ar nesinori apsijuokti prieš tėvą? Bet turėtų žinoti, kad iš jo niekada nebus pasišaipyta. Ištikus nelaimei ar nesėkmei Dafydd visada palaikys savo mažylį. Mayra darytų lygiai tą patį, ar ne? Tereikėjo, kad tai suprastų ir Oliveris, bet čia vėl iškilo nepasitikėjimo klausimas. Jeigu berniukas nustemba pagirtas ar išgirdęs, kad yra svarbus, gal mano, kad tėvai tyčiosis? Bet iš kur tai galėjo atsirasti? Šeimoje nieko panašaus į tai nebuvo. Negi mokykloje?.. Nutaręs, kad šį klausimą reikės aptarti su Mayra (ir ką jis be jos darytų?..), vos nepraleido sūnaus žodžių.
- Žinoma, ne. Neleisiu tau užsigauti, - ir vėl ramino berniuką. Buvo apmaudu, kad Oliveris taip ilgai nesiryžta skristi. Ko gero, kaltas ne vaiko nepasitikėjimas, o tėvo nevykėliškumas. Geras tėvas žinotų, ką pasakyti, kad sūnus jaustųsi geriau. Kaip žinia, Dafydd į šią kategoriją niekaip neįtilpo.
Pagaliau Oliveris ryžosi. Jam sujudėjus pasidarė baisu, bet netrukus paaiškėjo, kad šluota, ko gero, tokiems skrydžiams ir yra skirta. Berniukas judėjo, tačiau darė tą ypatingai lėtai. Bet to užteko, kad emocija pasikeistų. Mažylis džiaugėsi, tad ir jo tėvas darė tą patį. Plačiai šypsojosi ir žvelgė į sūnų kone sprogdamas iš pasididžiavimo. Oliveris - nuostabus mažylis.
O gal net ir apsigimęs kvidičininkas. Jam artėjant prie sienos pasidarė nejauku, bet meistriškas posūkis padėjo išvengti susidūrimo ir smūgio. Šį kartą net ir Oliveris suprato pasirodęs šauniai. Tokio manevro Dafydd gyvenime nebuvo atlikęs.
- Mačiau. Sakiau, kad esi šaunuolis! Visai tau nepadėjau, - patenkintas sūnumi atsakė. Visą laiką buvo šalia, bet iš tiesų berniuko nelaikė. Kaip pirmam kartui sudėtingas posūkis buvo tik Oliverio nuopelnas.
- Dar truputį paskraidyk, jei nori. O po to, jeigu gausime leidimą ir šluotą, pasisodinsiu tave ant greitesnės ir pakilsime aukščiau. Ar norėsi?
Regis, nesmagus pokalbus su psichologu buvo pamirštas. Dabar visos mintys sukosi apie kvidičą ir šluotas. Tiesa, Dafydd neabejojo, kad emocijoms nurimus (traukinyje ar namuose) mintys vėl prislėgs. Bet kola kas buvo galima apie tai negalvoti ir mėgautis aktyviu laiku su sūnumi. Sulig ta mintimi Dafydd nusišypsojo.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 630
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #32 Prieš 1 metus »
Tėtis žadėjo apsaugoti. Ir būtų tą padaręs, bet neprireikė. Viskas ir pačiam sekėsi neblogai. Buvo netgi visai smagu. Žinoma, per kvidičo rungtynes būtų daug daugiau greičio, bet į jas Oliveris nesigviešė. Ne, jam užteko tiesiog smagiai leisti laiką su tėčiu. Ypač kai išgirsta esąs šaunuolis. Dabar, gražiai išvengus sienos, tuo patikėti buvo lengviau.
- Bet tu padėjai, - teko paprieštarauti. Akys įsmigo į tėtį, bet ilgai ten neužsilaikė - reikėjo stebėti aplinką. - Be tavęs nebūčiau išdrįsęs.
Būtent taip mažylis ir jautėsi. Pretekstu pakilti tapo brolis dvynys, bet to priežastis buvo tėtis. Tik dėl jo ši šluota pakilo aukštyn. Reikėjo, kad tėtis tai suprastų. Tik ar pavyko aiškiai pasakyti?
- Tikrai. Jei ne tu, iš viso nebūčiau pakilęs į orą, - užtvirtino savo žodžius Oliveris.
Kurį laiką skrido palei sieną. Buvo smagu, nors visų geriausia buvo čia būti su tėčiu. Toks laikas yra pats vertingiausias.
- Žinoma, norėsiu! - baisiausiai apsidžiaugė berniukas išgirdęs tėčio pasiūlymą. Būtų net pašokęs iš džiaugsmo, bet esant ant šluotos tą padaryti sunku. Baugiai susvyravęs nutarė, kad laikas leistis. Tai buvo baisu, bet tėčio pagalbos prašyti nesinorėjo. Teko ryžtis.
Oliveris pasilenkė į priekį, kaip kad sakė tėtis. Šluota pradėjo leistis, bet berniukas neįsivaizdavo, kur dėti kojas. Dabar jos tik trukdė. Tik būdamas visai prie žemės pagalvojo jas ištiesti ir taip pastatyti ant žemės. Jau buvo labai žemai, tad nusileidimas nebuvo grakštus, bet bent jau pavyko nepragriūti. Viduje virė įvairios emocijos, bet Oliveris išliko ramus. Pagaliau galėjo įsmeigti akis į tėtį ilgiau nei sekundę, tad tą ir padarė. Žvilgsnis spinduliavo džiaugsmą, nors daugiau niekuo berniukas neišsidavė.
- Man patiko, - pasakė paprastai. - Skriskime kartu!

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #33 Prieš 1 metus »
Jo mažylis iš tiesų sėdėjo ant šluotos ir skrido. Tai buvo visiškai neįtikėtina, bet buvo būtent taip. Tai tokia nuostabi akimirka, kad Dafydd beveik džiaugėsi atvykęs į Londoną. Jei ne vizitas pas nevykusį psichologą, jie nebūtų čia atėję.
Kažkodėl Oliveriui buvo svarbu įtikinti, kad jis, Dafydd, padėjo skristi. Nors nesijautė nusipelnęs tokių žodžių, berniuko tėvas buvo labai laimingas. Tai tarsi priminė, kad jis yra mylimas ir reikalingas.
- Mano darbas yra tau padėti. Bet tai nereiškia, kad tu nesi mano šaunuolis, - kalbėjo sūnui. Atidžiai jį stebėjo ir sulaukęs entuziastingo pritarimo pasiūlymui pakilti aukščiau nusišypsojo ir linktelėjo. Neketino skubinti šio skrydžio ir kantriai laukė. Lauks tiek, kiek reikės. Mayra viską supras, be to, tik jos priekaištą Dafydd priimtų kaip tikrą.
Netrukus mažasis šaunuolis pradėjo leistis. Tai buvo baisoka akimirka - pradėjo atrodyti, kad Oliveris tiesiog rėšis į žemę. Dafydd neįsivaizdavo, ką tokiu atveju sau padarytų.
Teko pripulti prie sūnaus, bet jis, regis, nesusižeidė. Žiūrėdamas jam į akis Dafydd matė, koks jis yra laimingas. Kaip septynmečiui, jis gal buvo pernelyg santūrus, bet ko tėvas dėl to neketino skųstis. Šis mažylis tiesiog nuostabus.
- Džiaugiuosi, kad patiko, - pratarė Dafydd ir apkabino sūnų. - Laikyk šluotą ir eime paieškoti tos merginos. Tikiuosi, kad ji leis paskristi mums abiems.
Staiga pasidarė gerokai baisu. Jis skraidymo patirties turėjo tik šiek tiek daugiau neu sūnus. Gal be reikalo iškėlė šį pasiūlymą? Bet dabar nebegali nuvilti savo berniuko. Ak, ir kada pagaliau jis išmoks priimti teisingus sprendimus? Kodėl jis po beveik aštuonerių metų tėvystės vis dar nieko nesugeba? Ką pasakys Mayrai, jeigu Oliveris vėl bus sužeistas tik dėl jo kaltės?
Bet pasiūlymas kabojo ore. Vadinasi, reikėjo eiti ir susirasti tą merginą. Gal ji išgelbės situaciją ir dviese skristi neleis? Tai, žinoma, taip pat nuviltų. Bet tai jau būtų ne jo, o tos merginos kaltė. Tai galvoti buvo bjauru, bet Dafydd suprato kaip tik to ir norintis. Tu tiesiog esi šlykštus pasakė pats sau.
O mergina leido ir netgi paėmusi iš Oliverio šluotą noriai padavė kitą. Netrukus du Llewellyn vyrai vėl buvo kiemelyje. Dafydd nurijo seilę ir apžergęs šluotą pritūpė, kad Oliveris pasiektų užlipti.
- Tvirtai laikykis, - pratarė mintyse melsdamasis, kad balsas neišduotų jaudulio.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 630
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #34 Prieš 1 metus »
Paprastai tėčio pagyros versdavo jaustis nejaukiai, ypač jei jos būdavo susijusios su piešiniais. Vis dėlto paskraidęs Oliveris buvo toks patenkintas, kad netgi dar kartą pavadintas šaunuoliu ne sutriko, o apsidžiaugė. Kia galiausiai buvo ant žemės ir galėjo ilgiau paspoksoti į tėtį, taip ir padarė.
- Ačiū, - dar pridūrė.
Rankoje laikydamas šluotą ir su tėčiu eidamas ieškoti kažkokios moters jautėsi neįprastai išdidus. Norėjosi visiems pranešti, kad ką tik paskraidė, kad jam pavyko tai padaryti. Mielai būtų tą priminęs ir viską mačiusiam tėčiui, bet tam sutrukdė drovumas. Mamai būtinai pasigirs! Eliotui ir Miriam girtis negalima, bet apie mamą nieko nebuvo pasakyta. Oliveris jau įsivaizdavo, kaip praneša skraidęs, o mama apkabina ir gal netgi pavadina šaunuoliu. Tos akimirkos berniukas jau laukė su didžiausiu nekantrumu.
Užsigalvojęs apie laiką, kada grįš namo ir viską papasakos mamai, Oliveris beveik nepastebėjo, kad jie nuėjo kažkur, o netrukus jau buvo tame pačiame kiemelyje. Akimirka, kada jis pakils dar aukščiau, artėjo. Buvo kiek baisu, bet Oliveris pasitikėjo tėčiu. Viskas bus gerai.
Vos užlipo ant šluotos ir prisiglaudė prie tėčio, pajuto, kad ji virpa gerokai stipriau. Tai tikriausiai rodė, kad ši šluota gerokai greitesnė. Bet tėtis moka skristi, ar ne?
- Aš pasiruošęs, - pratarė Oliveris, prieš tai tvirtai sugniaužęs švelnią medieną.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #35 Prieš 1 metus »
Iki nusitempė Mayrą po Tauerio tiltu - tiksliau, iki laiko, kada ji pranešė, kuo baigėsi tas susitikimas - Dafydd nebūtų pagalvojęs, kad gali taip gerai suprasti kitą. Ir, tuo labiau, nebūtų pasakęs, kad kas nors supranta jį. Vis dėlto ta nuostabi mergaitė kažką padarė ir privertė ją iš visos širdies pamilti. Nepaisant to, vaikinas niekada nebūtų pasvajojęs apie tokį ar bent panašų supratimo lygį su savo sūnumi. Visą tą laiką, kol Mayra laukėsi, netgi mažyliams gimus atrodė, kad jo ir tų vaikų niekas nesies. Jis bus kažkas, kas padėjo vaikams atsirasti, bet ryšio nebus. Dafydd dėl to tikras buvo labai ilgai. Netgi pernelyg ilgai.
O Oliveris įrodė, kad gali būti kitaip. Žinoma, penkių vaikų tėvas mylėjo juos visus, bet nei Eliotas, nei Miriam, nei mažieji tokio ryšio tarsi nesukūrė. Žiūrėdamas į berniuką, dabar esantį kvidičo prekių parduotuvėje, Dafydd jautėsi taip, tarsi matytų Mayrą. Ir taip buvo ne dėl išvaizdos panašumo (čia didžiausią pranašumą turi Hannah, nuo pat gimimo esanti visiška mamos kopija), o dėl to, kad buvo galima justi vidinį supratimą.
Nenuostabu, kad Dafydd suprato, už ką sūnus padėkojo. Žinojo, kad čia daugiau nereikėjo nieko sakyti. Užtenka nusišypsoti ir būti kartu.
Tiesa, netrukus to toli gražu nebeužteko. Reikėjo pasiruošti skristi. Galvą ėdė mintys apie tai, kad jis yra siaubingai neatsakingas tėvas. Mergina ir vėl dingo - turbūt neabejojo, kad tokios paslaugos paprašęs suaugęs vyras skraido tiesiog puikiai.
Gal vis tik reikėtų pasakyti Oliveriui? Bet ar jis nenusivils? Supratimo, kuriuo ką tik taip džiaugėsi, tarsi neliko visai. Dafydd buvo pasimetęs.
- Kadangi seniai skraidžiau ir neturiu daug patirties, labai greitai ir aukštai neskrisime. Kai užaugsi, galėsi paskraidinti mane, - bandė numušti įtampą Dafydd. Pabučiavo sūnaus pakaušį ir tvirtai apkabino kaire ranka. Dešine suėmė šluotkotį ir labai susikaupė.
Bet per ilgai laukti negalėjo - natūralu, kad Oliveris nekantravo. Taigi galiausiai atsispyrė ir pakilo nuo žemės. Pradėjo nelabai ryžtingai, bet nesustodamas kilti. Tiesą sakant, buvo tragiškai baisu.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 630
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #36 Prieš 1 metus »
Nors skristi patiko, pakilimo su tėčiu Oliveris laukė dar labiau. Kodėl, ir pats nebūtų pasakęs. Gal dėl to, kad labai mylėjo tą žmogų, o toks pakilimas tarsi parodys, kad ir tėtis jaučiasi panašiai. O gal naujovių nemėgstanti širdelė nutarė, kad šiandien yra ypatinga diena. Žinoma, ji tokia ir buvo - septynmetis pirmą kartą sėdėjo ant šluotos. Tad kodėl neišbandžius ir ko nors dar?
Tėtis buvo įsitempęs, ir Oliveris netruko tą pajusti. Nežinojo, kodėl, mat pats vis labiau nekantravo. Gal bėda ta, kad tėtis dažnai neskraido? Namuose turbūt nėra nė vienos šluotos. O gal nebrangią (bet greitesnę nei Oliveris jau išbandė) nupirks ir iki Hogvartso? Reikės būtinai paklausti. Bet maldaujančio žvilgsnio į tėtį nesmeigs - tai bus tik prašymas.
- Aš nenukrisiu. Tau irgi negalima, - rimtai atsakė į žodžius. Apkabinusi ranka labai ramino, ir Oliveris vis labiau nekantravo. Atrodė, kad tėtis kažko laukia. Jau norėjo jį paskutinti, bet pagaliau jie atsiplėšė nuo žemės. Įspūdinga!
- Ar aš tikrai skridau? - teko pasitikslinti. Dabar atrodė, kad ant kitos šluotos jis vis dėlto taip ir prakabojo ore. Dabar greitis buvo visai kitas.
Buvo labai smagu, o už nugaros sėdintis tėtis suteikė saugumo jausmą. Norėjosi muistytis ir kaip nors gauti daugiau greičio. Bet prieš tai tėtis buvo labai įsitempęs, tad trukdyti negalima.
Nors nuotykis patiko, Oliveriui buvo tik septyneri. Natūralu, kad netrukus pasidarė nuobodu. Nenorėjo nieko sakyti, kad neatrodytų priekaištaujantis. Vis dėlto galiausiai išdrįso sumurmėti:
- Gal jau galim leistis? Man užtenka…

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #37 Prieš 1 metus »
Prieš išeidamas iš namų dieną planavo visai ne taip. Spėjo, kad po pokalbio užsuks kokios keksiuko ar ledų. Bet kas būtų pagalvojęs, kad jie skraidys? Žinoma, tai buvo nenusisekusio pokalbio pasėkmė - Oliveriui reikėjo užsimiršti. Psichologo konsultacija irgi nepraėjo kaip planuota. Pagalvojęs apie Graham Dafydd suirzo ir padarė tai pačiu netinkamiausiu metu - skraidindamas sūnų ant šluotos. Čia reikėjo susikaupimo.
Laimei, Oliveris uždavė klausimą, tad buvo paprasta nukreipti mintis kitur. Tikrai nuostabus mažylis, ar ne? Tik jis ir jo mama turėjo talentą nuolat padėti ir (turbūt) to nė nesuprasti. Už tai Dafydd savo šeimą ir mylėjo.
- Žinoma, skridai, Oliveri, - atsakė į klausimą ir pasuko į dešinę. Siena dar buvo tolokai, bet minimalūs įgūdžiai viską gerokai apsunkino. - Tavo šluota buvo specialiai sukurta pirmam kartui, taip sakė darbuotoja. Dėl to ji buvo labai lėta. Man ji davė vidutinę šluotą, su kuria būtų galima netgi dalyvauti rungtynėse. Bet tai nesumenkina tavo šaunaus skrydžio.
Nedidndamas greičio skraidė ratais ir vylėsi, kad sūnui smagu. Kadangi sekėsi visai neblogai, pavyko atsipalaiduoti. Ne iki galo, žinoma, o nusileidus drebės rankos ir kojos. Bet buvo tikrai geriau nei pirmomis akimirkomis.
Netrukus susidūrė su dar vienu neeilinio tarpusavio supratimo įrodymu. Jau norėjo klausti sūnaus, ar dar nenori leistis, kai mažylis pats pateikė būtent tokį prašymą. Širdyje pasidarė taip gera, kad kokią minutę net neįvykdė to prašymo. Laimei, pavyko atsitokėti.
- Atsiparšau, Oliveri. Žinoma, - skubiai atsiprašė ir pradėjo leistis. - Kai aš atsistosiu, tu turbūt nesieksi kojomis žemės, bet geriau dėl visa ko jas sulenk.
Nusileidimas buvo šiurpinanti dalis, bet viskas baigėsi sėkmingai. Pritūpęs, kad sūnus galėtų nulipti, Dafydd ir pats pagaliau įsitaisė ant žemės. Kaip ir galvojo, kojos pastebimai drebėjo.
- Kaip jautiesi? - paklausė ir sušiaušė sūnaus plaukus. - Na ką, eime prie kamuolių?

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 630
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #38 Prieš 1 metus »
Tėtis nereagavo į prašymą. Tai ir sutrikdė, ir išgąsdino. Tiesą sakant, Oliveris gyvenime nebuvo tai bijojęs. Iš karto pradėjo savęs klausti, ką padare ne taip, kad tėtis jį dabar baudžia. Gal pasakė kažką netinkamo tam nemaloniam žmogui ligoninėje? Ar ką nors padarė čia? Ar… Jis tiesiog blogas sūnus?
Iki tėčiui atsiliepiant galvoje atsirado tiek priežasčių, už ką jis gali pykti, kad Oliverio akyse susikaupė ašaros. Jis labai norėjo būti geras sūnus, kurį mama ir tėtis myli. Bet ką padarė ne taip? Atsakymo į šį klausimą nerado, bet pagaliau išgirdo atsakymą ir nurodymą sulenkti kojas. Taip ir padarė, nes jis yra geras sūnus.
Vos tik nusileido ir nulipo nuo šluotos, puolė tėčiui į glėbį. Kažkuriuo metu ašaros pasileido upeliu, tad dabar berniukas garsiai sriūbavo. Kodėl jis nesugeba būti geras sūnus? Už ką tėtis jį baudė? Ir kodėl viskas pasikeitė taip staiga?
Į užduotą klausimą atsakyti buvo sunku. Jautėsi prasikaltęs, bet to sakyti nesinorėjo. Kita vertus, kaip tada išsiaiškinti?
- Skristi patiko, - galiausiai išspaudė ir netrukus pridūrė: - Aš atsiprašau, tėti. Atsiprašau…
Dar kurį laiką verkė jo glėbyje. Atrodė, kad dabar jau nepadės niekas. Viskas sugriuvo. O ir šluotos nebeverta prašyti…
- Einam, - neprieštaravo pasiūlymui. Gal bent taip bus nors truputį geresnis sūnus?..

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #39 Prieš 1 metus »
Jau ko Dafydd nesitikėjo, tai kad Oliveris verkdamas puls į glėbį. Viduje iš karto pradėjo sproginėti kaltinimai sau. Šis laikas turėjo būti pramoga, bet ką jis ir vėl pridirbo? Kas nulėmė tokią sūnaus reakciją? Ar reikėjo nusileisti anksčiau? Ar tai liūdesys, nes jis nereagavo iš karto, ar baimė? Ar Oliveris pasakys ką nors pats, ar verta klausti?
Per daug klausimų ir per mažai atsakymų. Teko laikyti apkabinus mažylį ir laukti bent kokio paaiškinimo. Ir viltis, kad jei jo nebus, susivoks, kad jau laikas klausti.
Pagaliau pasigirdo atsakymas. Skrydis nebuvo problema, tad kas galėjo nutikti? Kodėl šis nuostabus mažylis verkia?
- Už ką tu atsiprašai, Oliveri? Tai aš atsiprašau, kad ne iš karto sureagavau į prašymą nusileisti. Tu neturi, už ką atsiprašyti. Esi mano šaunus berniukas. Labai prašau - neverk.
Aiškinti septynmečiui apie tarpusavio supratimą ir ryšį turbūt nebūtų labai protinga. Oliveris, ko gero, nesuprato, kad jo tėvas neatsakė, nes džiaugėsi tuo ryšiu. Negi tai ir įskaudino šitą nuostabų vaiką? Tai tik dar kartą įrodo, koks nevykęs tėvas jam kliuvo. Ši tiesa skaudino, bet  ji buvo labai jau akivaizdi. Visa ši diena buvo vienas didelis fiasko.
Ko gero, reikėtų tiesiog keliauti namo ir apsikabinus Mayrą maldauti jos atleidimo. Ji supras ir paguos, tad labai norėjosi taip ir padaryti. Vis dėlto Oliveris priėmė pasiūlymą eiti prie kamuolių, tad dar ir to atimti iš sūnaus Dafydd tikrai neketino. Šiandien jau pridirbo pakankamai.
- Gali panešti šluotą, - ištiesė skraidymo įrankį sūnui. Tarsi tai galėtų išpirkti kaltę, kad visiškai sugadino dieną… Kodėl jis nesugeba bent kartais visko atlikti tinkamai? Atrodė, kad net ir eidamas į parduotuvę pieno ras būdą susimauti. Už ką tokiai nuostabiai šeimai teko toks nevykęs vyras ir tėvas?..
- Eime, - paragino Oliverį Dafydd ir apkabinęs jį per pečius nusivedė atgal į parduotuvę, o ten - prie kamuolių.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 630
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #40 Prieš 1 metus »
Žinoma, tėtis puolė raminti, tad viskas pasidarė labai sudėtinga. Oliveris nė už ką ant jo nepyko (jeigu kada tai jaustų, vis tiek neišdrįstų prisipažinti, net ir sau), bet buvo pasimetęs. Jį nubaudė, bet nereikia atsiprašyti? Ir kodėl tėtis pats tai daro?
- Maniau, kad baudi mane, dėl to nenusileidi. Nežinau, ką padariau, bet už tai atsiprašau. Aš noriu būti geras sūnus, - išdrįso paatvirauti Oliveris. Gal dabar kas nors paaiškės?
Nors jautėsi prasikaltęs (vis dar nežinojo to priežasties), vis tiek glaudėsi prie tėčio ir nuo to pasijuto geriau. Taip būdavo visada, ir šis kartas nebuvo išimtis.
- Atsiprašau, - dar kartą tylutėliai sumurmėjo ir po kiek laiko paleido tėtį. Jis tikrai pats geriausias.
Paėmė šluotą ir pakėlė akis į mylimą žmogų. Norėjo žinoti, ar viskas aišku. Ar jie suprato vienas kitą.
Neprieštaraudamas nuėjo su tėčiu į vidų ir atidavė šluotą moteriai. Jau visai netrukus buvo prie kamuolių. Labiausiai, žinoma, sudomino šmaukštas.
- Gal galima jį palaikyti? - išdrįso paklausti. Baimė, kad jis yra blogas sūnus, atsitraukusi dar nebuvo. Jis nevertas nieko, prašyti negalima. Bet tėtis geras, tad gal leis?..

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #41 Prieš 1 metus »
Sūnaus ištarti žodžiai buvo smūgis žemiau juostos. Gal ir smagu, kad jis ryžtasi kalbėti. Uždaras berniukas, pasakęs, kaip jaučiasi, visada džiugindavo. Deja, ne šį kartą. Dabar ištarti žodžiai tik įrodė, kad viską sugadino to berniuko tėvas. Jis šį mažylį pažįsta visą j ogyvenimą. Ir vis tiek nesugeba elgtis teisingai. Ką gali žinoti, gal per savo nevykėliškumą skriaudžia bei skaudina ir Mayrą? To sau neatleistų niekada gyvenime. Dabar dar labiau norėjo apkabinti tą nuostabią mergaitę ir priminti, kaip ją myli.
- Esi nuostabus sūnus, Oliveri, - pratarė Dafydd. Vaikiški, bet kartu tokie rimti žodžiai ir džiugino, ir skaudino. Buvo be proto gera, nes Oliveris dar kartą įrodė esantis neeilinis vaikas. Bet tas jo nepasitikėjimas kėlė vis daugiau klausimų. Tai buvo skaudu. - Tikrai taip tavęs nebausčiau, net jei ir būtų už ką. Tau galėjo būti baisu, negi manai, kad tuo pasinaudočiau? Be to, esi labai geras ir šaunus mano mažylis. Neturiu už ką tavęs bausti.
Nuotaikų ir atmosferos kaita ėmė gerokai varginti. Dar ką tik viskas buvo nuostabu, o dabar vėl teko bandyti išspręsti sudėtingą situaciją. Nors taip nutikdavo nuolat, Dafydd vis dar nemokėjo tvarkytis. Jis ir vėl buvo pernelyg nevykęs.
- Nereikia atsiprašinėti, - dar pridūrė ir galiausiai atsidūrė prie kamuolių. Tikėjosi, kad ilgai čia netruks - verkiant reikėjo grįžti namo, pasiimti į glėbį Mayrą ir taip nusiraminti. Ta nuostabi mergaitė padės vien buvimu šalia.
Oliverio noras palaikyti šmaukštą kiek gąsdino. Pasakyti “ne” būtų labai negerai - jau ir taip sugadino sūnaus dieną. Bet sutikti irgi nebuvo paprasta - jeigu Oliveris netyčia išleis kamuoliuką, galės gaudyti jį po visą parduotuvę. Žinant Dafydd sėkmę, kas nors dar būtinai atidarys duris, ir šmaukštas išlėks į lauką.
- Reikėtų atsiklausti, - bandė laimėti laiko vaikinas, bet pamatė dėžutę pirštinių. Ant jos buvo užrašas, kad norint paimti šmaukštą būtina mūvėti pirštines. Ištraukė dvi poras. Vieną užsidėjo, kitą padavė sūnui.
- Tik nepaleisk jo, nes teks po to ieškoti, kur jis pasidėjo. Jis tikrai greitas, patikėk.
Atsargiai išlaisvino šmaukštą iš apsauginio laikiklio. Kamuoliukas iš karto pradėjo spurdėti.
- Atsargiai paimk, - nurodė sūnui ir padrąsinamai nusišypsojo.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 630
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #42 Prieš 1 metus »
Mažoje širdelėje siautusi audra pamažu aprimo. Tėtis kalbėjo tai, ką kiekvienas vaikas norėtų išgirsti. Jis geras sūnus. Tėtis apie tai nemeluotų, ar ne? Dabar atrodė, kad kaltinti esą mylimas žmogus baudė, buvo tiesiog kvaila. Viskas yra gerai, jie dar pabus čia, o po to keliaus namo - pas mamą bei brolius ir seseris.
- Gerai. Ačiū tau, - sumurmėjo Oliveris. Gerai, kad netrukus dėmesį patraukė kamuoliai, tad buvo galima negalvoti apie sudėtingus dalykus. Be to, tėtis pasakė, kad jis geras sūnus, tad beliko patikėti.
Nesinorėjo ieškoti tos moters ir prašyti jos leidimo. Pirštai tiesiog niežtėjo iš noro paimti kamuoliuką. Jau tiesėsi jo link, bet tada iš kažkur atsirado pirštinės.
- Kodėl? - susiraukė Oliveris, bet nesiginčydamas užsidėjo paduotas pirštines. Jis pasitikėjo tėčiu, tad žinojo: jeigu jau duoda, reikia užsidėti.
- O jis pats skraido? - nuoširdžiai nustebo Oliveris. Tą kartą, kai su tėčiu ir Eliotu buvo stadione, tokio kamuoliuko iš viso nepastebėjo. Aišku, jis buvo visai mažas, tad gal ir nereikia stebėtis.
Paėmęs iš tėčio šmaukštą Oliveris pajuto, kaip jis virpa. Panašiai kaip šluota, tik buvo gerokai mažesnis. Atrodė labai gražus ir įspūdingas.
- Man jis patinka. Bet skraidydamas padangėje gyvenime tokio nepastebėčiau.
Nenorėdamas būti atsakingas už praganytą aukso šmaukštą grąžino jį tėčiui. Buvo įdomu apžiūrėti tą daikčiuką iš arčiau, bet mintis, kad jis gali pasprukti, gąsdino. Šiaip ar taip, Oliveris ne koks išsišokėlis, kad norėtų darbuotojų dėmesio.
- Šitam nepatinka būti pririštam, - pratarė rodydamas į juodą kamuolį, atkakliai bandantį išsiplėšti iš jį laikančių diržų. - Gal galime paleisti?
Ranka pati išsitiesė dirželio sagties link. Oliveriui pasidarė nuoširdžiai gaila to kamuolio.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #43 Prieš 1 metus »
Regis, krizė praėjo. Tai buvo labai gerai - iki kito karto. Kiek galima skaudinti tuos, kuriuos myli labiausiai? Matyt, amžinos dramos buvo įaugusios Dafydd į kraują. O jis tenorėjo tylos ir ramybės… Dabar žvelgė į aprimusį sūnų ir nežinojo, kaip atsiprašyti už sukeltą liūdesį ir išgąstį. Šitas nuostabus berniukas nusipelnė žymiai daugiau nei niekam tikęs tėvas, per dieną sukeliantis visą krūvą dramų.
- Nereikia dėkoti. Viskas gerai, - pratarė apkabindamas sūnų. Trumpam, nes dabar dėmesio reikalavo kamuoliai.
- Pirštinės reikalingos ne šiaip sau, - nusišypsojo Dafydd. - Šmaukštas turi savybę atpažinti jį sugavusį žmogų - tą, kuris prisiliečia pirmas. Jeigu paliesi be pirštinės, jis nebebus tinkamas naudoti - kamuoliukas galvos, kad tu jį sugavai.
Oliveris tikrai buvo neeilinis vaikas. Buvo su pirštinėmis nė neišgirdęs paaiškinimo. Jas užsidėjo, nes toks buvo tėvo nurodymas. Tai vis dar stebino.
- Žinoma, skraido. Kaip manai, kam jam reikalingi sparneliai?
Perleidęs aukso šmaukštą sūnui sutaršė jo plaukus. Dabar Oliveris atrodė kai kvidičo komandos kapitonas, ką tik atlikęs savo darbą ir atnešęs pergalę. Dafydd pasijuto taip, tarsi iš tiesų taip ir būtų. Širdis kone sprogo iš pasididžiavimo šituo mažyliu.
- Tam ir reikia treniruotis. Kad išmoktum pastebėti. Tai, žinoma, nėra lengva, bet tikrai įmanoma.
Nesinorėjo priminti nepatikusių rungtynių, kurios, maža to, tapo baimės triukšmui pradžia. Taigi šį kartą turėjo užtekti teorinių žinių.
Paėmęs iš sūnaus mažąjį kamuoliuką Dafydd atsargiai grąžino jį į dėklą ir vos spėjo prišokti prie Muštuko, tik ir laukiančio, kada galės ištrūkti.
- Oliveri, ne, - skubiai perspėjo. - Šis kamuolys pavojingas. Jis labai greitas ir sunkus. Be to, mėgsta taikytis į žaidėjus. Kad nuo jo apsigintum, reikalingas blokštas, - suradęs įrankį parodė sūnui. - Bet tu dar per mažas. Tinkamai neatmušęs Muštuko gali labai susižeisti. Tik nenusimink, gerai? Kai paaugsi, tikrai galėsi išbandyti.
Vildamasis, kad bent šį kartą neįžeidė ir neįskaudino sūnaus, padėjo blokštą ir vėl apkabino savo berniuką. Be galo jį mylėjo, tik vis nesisekė to tinkamai parodyti. Dabar stengėsi suprasti, ar nesugadino nuotaikos.
- Parodysiu Kritlį, - po kiek laiko pasakė ir paleido sūnų. - Jis visai paprastas, bet nekelia pavojaus. Jei norėsi, galėsime pasimėtyti.
Paėmęs Oliverį už rankos Dafydd nusivedė jį prie raudonų kamuolių lentynos. Nusišypsojo sūnui taip padrąsindamas vieną jų paimti.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 630
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Aukščiausios rūšies kvidičo prekės
« Atsakymas #44 Prieš 1 metus »
Kaip ir visada, tėtis paaiškino, kodėl. Šį kartą tai buvo pirštinės. Išties jo tėtis geriausias pasaulyje. Bet paaiškinimas berniukui nelabai ir terūpėjo - tėtis sakė, kad reikia, vadinasi, taip ir yra. Šis žmogus yra labai protingas ir, be to, nemeluoja.
Pamatyti skraidantį Šmaukštą būtų įdomu, bet šis nuotykis turės palaukti kito karto. Į galvą atėjo mintis.
- Jeigu Hogvartse nežaisiu koledžo komandoje, ar vis tiek galėsiu žiūrėti rungtynes? - paklausė. - Tada pamatyčiau šitą kamuoliuką aikštėje!
Treniruotis ir daug skraidyti nesinorėjo. Taip, pabandyti buvo smagu, bet tik dėl to, kad darė tai su tėčiu. Komandoje būtų klasės draugai, ar ne? Pagalvojęs apie berniukus iš mokyklos Oliveris net nusipurtė. Ne, kvidičą žais tik su tuo atveju, jeigu jo komandoje bus mama, tėtis, Eliotas, Miriam ir mažieji. Bėda ta, kad Eliotas mielai žais su vaikais iš mokyklos…
Tėtis ir vėl išgelbėjo. Supratęs, kad paleidęs besimuistantį kamuolį galėjo susižeisti ar sužeisti mylimą žmogų, Oliveris išsigando. Atsargiai pažvelgęs į blokštą, bet nė nepabandęs jo paimti, prisiglaudė prie tėčio.
- Atsiprašau, - sumurmėjo. - Man jie nepatinka.
Laimei, tėtis nepyko, ir netrukus jie jau buvo prie Kritlių. Šie ramiai gulėjo nesupančioti. Atrodė visai tokie, kokius Eliotas su draugais spardo mokykloje, tik buvo ryškiai raudoni. Tai septynmečiui patiko. Paėmė artimiausią kamuolį ir pratarė:
- Tėti, gaudyk!
Paleido jį tiesiai į tėtį ir vylėsi, kad jis sugebės Kritlį pagauti. Ką nors - ypač mylimą žmogų - sužeisti norėjosi mažiausiai.