[Eliotas Llewellyn]

Nardant tarp lentynų teko nuolat sau priminti, kad turi atnešti nurodytas knygas. Eliotui nelabai rūpėjo neišgąsdinti tėčio. Ne, apie tai jis nė nesusimąstė. Tiesiog buvo jau didelis vyras, kuris tikrai sugeba knygyne surasti knygą. Tik kad čia buvo labai jau įdomu, o tai apsunkino užduotį. Vis dėlto užtrukęs tik keliomis minutėmis per daug atsidūrė prie pavertimų lentynos. Ten pamatė berniuką, įmantį būtent “Pavertimų pradžiamokslį”. Tai leido spėti, kad jis taip pat pirmą kartą vyks į Hogvartsą. Eliotas nušvito ir jau žiojosi sveikintis, bet sustabdė save. Jeigu pradės plepėti, ilgai negrįš. Tėtis pagalvos, kad jis vėl nesugebėjo paimti knygos. Ne, geriau nereikia. Taigi čiupo du vadovėlius ir išsitraukė sąrašą. Būtinai norėjo surasti ir dar ką nors. Pakeliui pastebėjo “Magijos istoriją”, tad nudžiugęs nuskubėjo ten. Paėmęs du egzempliorius apsidairė - kurioje pusėje tėtis? Kiek sutrikęs stypsojo vietoje, bet netrukus susiprotėjo paklausti darbuotojos, kur laiptai į antrą aukštą, Taigi jau po kelių akimirkų buvo prie šeimos narių.
- Paėmiau ir “Magijos istoriją”, - išdidžiai pranešė ir ištiesė vadovėlius Oliveriui. Matė, kad tėtis sutvarkė jo išimtas knygas, bet nepagalvojo padėkoti. Vietoj to paklausė: - Dar daug trūksta? Tėti, duosi dar misiją?
Akys žibėjo iš noro pamatyti kuo daugiau. Laimingas berniukas dairėsi ir svajojo apie tai, kaip pagaliau išvyksta į Hogvartsą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Eliotas daug labiau mėgo greitį ir nuotykius. Gal ne pirmame kurse, bet garantuotai žais koledžo kvidičo komandoje (Dafydd mintyse jau laikė dvynius  klastuoliais, bet, žinoma, džiaugsis bet kuriuo koledžu). Oliveris daug ramesnis ir atsargesnis. Turbūt ir atsakingesnis. Ar įžengiant į paauglystę tie skirtumai nepradės trukdyti? Kad ir Elioto dingimas. Dafydd neįsivaizdavo, kad Oliveris taip galėtų. Jam svarbiau šeima ir tai, kad tėvas laukia. Kaip viskas atrodys po kelerių metų?
Panašu, kad mažylis galvojo apie tą patį. Tai, kad jis kalbėjo, Dafydd labai patiko. Be proto gera žinoti, kad juo pasitiki. Žinoma, to sulaukdavo ir iš Mayros, bet šito jausmo per daug tikrai nebus.
- Manau, kad šįkart aš suklydau, - atsiliepė į sūnaus žodžius. - Turėjau žinoti, kad jam viskas bus labai įdomu. Tai nereiškia, kad esi nereikalingas. Neabejoju, kad Eliotas tau mielai apie tas knygas papasakos. O kada nors būtinai kartu patirsite nuotykį. Taip, jūs skirtingi, bet tai nėra blogai. Padėsite vienas kitam. Neabejoju, kad atsiras vaikų, kurie su tavimi norės leisti laiką, kai Elioto nebus šalia. Bet jūs visada būsite dvyniai. Patirsite daugybę smagių akimirkų.
Paleidęs berniuką stebėjo jį. Keista tiek daug kalbėti, bet toks jau tėvo darbas. Privalu nuraminti ir paguosti tuos mažylius.
O štai Eliotas grįžo visai kitos nuotaikos. Laimei, neužtruko, tad Dafydd nusišypsojo.
- Puiku, - pagyrė sūnų. - Liko jau nedaug. O, kaip tik čia “Fantastiniai gyvūnai”. - Paėmė iš lentynos dvi knygas. - Liko “Tūkstantis stebuklingų žolių ir grybų” bei “Juodoji magija ir kaip nuo jos apsisaugoti”. Bet, sakyčiau, eikime kartu. Jei kurią knygą pamatysite, sakykite.
Padavęs vadovėlius dvyniams nusileido žemyn ir pasuko į herbologijos skyrių. Norėjosi leisti berniukams patiems rasti knygas, bet išties čia jau užtruko.
- Matau tas žoles, - pranešė Dafydd ir pasiekė knygas. Gudriai šyptelėjo ir pridūrė: - Liko tik Aurio vadovėlis.
Žinojo, kurioje pusėje juodosios magijos skyrius, bet leido vaikams perimti iniciatyvą. Taigi stovėjo ir dairydamasis laukė, kol mažyliai parodys kelią.

[Oliveris Llewellyn]

Kalbėti su tėčiu apie labiausiai slegiančius dalykus nebuvo lengva. Bet keistai gera. Žinoti, kad kažkas visada išklausys, atrodė kaip stebuklas. Už tai vienuolikmetis be galo mylėjo tėtį. Žinoma, mylėjo ir mamą, bet ar su ja kalbėtų apie Eliotą? Nežinia. Bet ar tai reiškia, kad tėtį myli labiau nei mamą? Jeigu taip, jis dar blogesnis sūnus…
- Tu tik nori mane paguosti, - nepasidavė, bet dabar mintys apie skirtingą meilės lygį graužė net labiau nei nerimas dėl Elioto. Ryžosi paklausti: - Ar įmanoma vieną šeimos narį mylėti labiau nei kitą? Ar privaloma visus mylėti vienodai? Ne, pasikalbėsime paskui, - skubiai pridūrė, nes grįžo Eliotas.
Ne, negali būti, kad jis mamą myli mažiau nei tėtį. Ji visada išklausytų. Tiesiog… Kažkodėl su tėčiu kalbėtis lengviau. Gal dėl to, kad jie abu piešia? Turbūt taip ir yra, ir visai nereiškia, kad mama blogesnė. Ne, ji pati geriausia. Kaip ir tėtis.
- Ačiū, - ištarė broliui paėmęs knygas. Visai džiaugėsi, kad liko jau nedaug. Visų pirma, norėjosi eiti kitur. Be to, nors čia ir įdomu, knygynas sukėlė per daug emocijų. Nors tėtis šalia, visko tiesiog per daug.
- Žinau, kurioje pusėje reikiamas skyrius, - patenkintas pasakė. Jeigu būtų dviese su tėčiu, tiesiog nutemptų jį. Bet dabar žvilgtelėjo į Eliotą ir parodė, kur reikia eiti. Brolis supras. Ir apsidžiaugs radęs knygą. O laimingas dvynys buvo tai, ko dabar labai reikėjo.

[Eliotas Llewellyn]

Atrodė, kad likę dviese Oliveris ir tėtis aptarė kažką svarbiaus. Sukirbėjo pavydas, bet pavyko nustumti jį į šoną. Pats pamėgo išsivesti mamą pasivaikščioti ir aptarti su ja visus gyvenimo rūpesčius. Dar geriau, kad jie su Oliveriu pasidalino mamą su tėčiu.
Bet kažkas čia buvo keista. Tėtis sakė pranešti, jei pamatys reikiamą knygą, bet paėmė ją pats. Bet Eliotas nespėjo nuostabos perkelti į žodžius, kai sužinojo kitą naujieną.
- Auris parašė vadovėlį? - pasitikslino išpūtęs akis. Nepagalvojo atidžiau patikrinti sąrašo ir paieškoti ten tėčio draugo vardo.
Oliveris žinojo, kur jiems reikia. Vidinis noras varžytis liepė jį aplenkti, bet brolis pats pasidalino šia garbe. Jis nei bjaurus, nei kvailas. Eliotas nusišypsojo. Viduje suprato, kad pats nebūtų parodęs kur eiti, bet dabar nuskuodė tolyn. Kiek užtruko, kol rado knygą, be to, ji buvo gana aukštai. Kokias tris numetęs ant grindų galiausiai laikė dvi reikiamas rankose ir garsiai pranešė:
- Radau!
Buvo labai patenkintas savimi ir nė nepagalvojo, kad Oliveris prie šio žygdarbio taip pat nemažai prisidėjo. Ne, tai jis buvo tas, kuris rado vadovėlius. Plačiai šypsodamasis Eliotas paklausė tėčio:
- Jeigu viskas, eisime susimokėti, ar ne? Ir dabar jau pirksime burtų lazdeles?
Kitaip tiesiog negali būti. Patenkintas berniukas žiūrėjo į tėtį ir vis dar plačiai šypsojosi.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Regis, Oliveris nebuvo nusiteikęs greitai pralinksmėti. Tai slėgė, bet Dafydd stengėsi nepasiduoti. Sūnaus klausimai visiškai suprantami. Broliai ir seserys turbūt dažnai save lygina, ką jau kalbėti apie dvynius.
- Ne. Aš iš tiesų taip manau, - atsakė berniukui. Dar vienas klausimas bylojo, kad jų laukia rimtas pokalbis. Dafydd neprieštaravo jo atidėti, o grįžęs Eliotas suteikė šansą tai ir padaryti.
- Gerai, Oliveri, - tyliai pratarė sūnui. Netrukus kalba pasisuko apie knygas, o Elioto klausimas privertė nusijuokti.
- Ne, Eliotai. Turėjau omenyje, kad trūkstamas vadovėlis yra reikalingas per Aurio pamokas, - paaiškino Dafydd vildamasis, kad sūnus per daug nenusivils. Norėjo pasiūlyti per pamoką paklausti Aurio, ar jis neplanuoja kokio parašyti, bet vis dėlto nutylėjo. Stengėsi nekalbėti apie tai, kad draugas rudenį dar bus mokykloje. Nutikti gali visko, o mažyliai nusiviltų. Jau ir dabar nusivils, jei tėvo draugas neprofesoriaus.
- Puiku, vadinasi, gali… - pradėjo sakyti Oliveriui, bet Eliotas jau nuskubėjo paimti knygų. Čia jau aiškiai suveikė dvynių tarpusavio kalba, kurios niekas kitas negali suprasti. Smagu, kad jie tuo naudojasi. Bet kartu tarsi kiek didina atskirtį. Kita vertus, tai visai normalu.
Dabar Dafydd nusivedė Oliverį paskui nulėkusį brolį. Pastarasis atrodė labai patenkintas, bet tai tėvui nelabai tepatiko. Šiaip ar taip, surasta knyga buvo ir Oliverio nuopelnas.
- Kas padėkos broliui už pagalbą? - paklausė. - Ir negi man teks tvarkyti numestas knygas? Eliotai, reikia šiek tiek atsakingumo.
Paėmęs nukritusias knygas įdavė jas sūnui ir atidžiai jį stebėjo. Šį kartą nenusileis. Tam vaikui reikia mokytis manierų.
- Eisime susimokėti, bet prieš burtų lazdeles dar reikės įsigyti raštinių prekių. Rašalo, pergamento ir kitų dalykų. Bet jau nedaug liko.
Nusivedęs dvynius prie kasos Dafydd sumokėjo už vadovėlius, ir netrukus trejetas paliko knygyną.