[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Žinoma. Dvyniams pokalbiai apie pamokas netgi labai patiko. Tik ar jų tėvas kada nors gebės apie tai kalbėti nepersekiojamas praeities šešėlių? Grįžę atostogoms jie būtinai dalinsis įspūdžiais. Ar džiaugsmo jų sulaukus nesugadins tamsi praeitis? Kaip ją nustumti tolyn? Ką daryti, kad laimė turint mylimą šeimą pagaliau išstumtų gėdą ir nerimą? Tai buvo ramybės neduodantys klausimai. Atsakymai į juos vis dar buvo giliai paslėpti.
- Taip, manau, kad tau šitos pamokos tikrai tiks, - teko tęsti sunkią ir nemalonią temą. - Bet reikės daug mokytis! O transfigūracija yra vieno daikto pavertimas kitu. Pavyzdžiui, galima taurę paversti į gyvūną, vieną baldą į kitą ir panašiai. Tai tikrai nėra lengvas dalykas. Bet, manau, įdomus.
Pasidarė smalsu, kur dabar Greywindas. Jis sudėtingas pamokas paversdavo tikru pragaru. Ne, jo mažyliai nusipelnė geresnių profesorių. Tokių, kurie nori vaikus išmokyti, o ne nužudyti.
- Žinoma, mokėsite, - drąsino sūnus Dafydd. - Tik turbūt teks luktelėti šiek tiek ilgiau. Pradėsite nuo paprastų dalykų ir nė nepastebėsite, kaip tos žinios plėsis. Bus tikrai įdomu.
Laimei, berniukai susidomėjo knygomis, tad žiūrėdamas į Oliverio paduotą sąrašą Dafydd pametė juos iš akių. Apsižvalgė ir kiek gąstelėjo.
- Eliotai? Oliveri? - šūktelėjo. Nurimo tik išgirdęs jų balsus. Patraukė ton pusėn ir pakeliui paėmė dvi “Tipinių kerėjimų knygas”. O štai mažyliai susidomėjo gerokai magiškesne literatūra.
- Šių knygų jums gali prireikti vėliau, - pasakė dvyniams Dafydd. - Tai yra magiškųjų gyvūnų priežiūros vadovėlis. Bet šios knygos gali būtų agresyvios, todėl nekiškite pirštų. Būkite atsargūs, gerai?
Kurį laiką švelniai stebėjęs sūnus Dafydd netruko vėl pažvelgti į sąrašą. Norėjosi, kad berniukai ir patys paieškotų knygų, tad ištarė:
- Turiu jums užduotį. Eliotai, tu atnešk knygas “Pavertimų pradžiamokslis”. O tu, Oliveri, - “Stebuklingieji gėralai ir nuodai”. Aš palauksiu čia. Tik primenu - abu paimkite po dvi knygas - sau ir broliui.
Taip leisti laiką - tikras smagumėlis. Gaila, kad su jais nėra Mayros, bet Dafydd net ir be jos sugebėjo pasijusti laimingas.

[Eliotas Llewellyn]

Tėčio pritarimas pamokų klausimu pradžiugino. Vadinasi, jis pasirinko teisingai ir yra protingas. Tik štai mokytis nesinorėjo.
- O nėra kažkokio magiško būdo sudėti žinias į galvą? Būtų puiku! - kalbėjo Eliotas. Jis tikrai neketino Hogvartse švaistyti laiko mokslams. Ras ir įdomesnės veiklos, o su pamokomis padės Oliveris. Jis tikrai neprieštaraus.
Toji magiška knyga netgi labai domino. Ranka pati tiesėsi keisto daikto link. Labai įdomu. Deja, atėjęs tėtis kai tik to ir sakė nedaryti.
- Bet, tėti, - suzyzė vienuolikmetis. - Juk tai knyga. Ką blogo ji gali padaryti? Ir čia praverstų burtų lazdelė! Ją turėdamas apsiginčiau nuo bet kokios knygos.
Ir vėl pasidarė apmaudu, kad jie dar neturi paties magiškiausio daikto. Kartais tėtis visai nieko nesupranta. O gal tik apsimeta, kad nesupranta?
- Man reikia burtų lazdelės, - dar kartą priminė, bet atsitraukė nuo tos agresyvios knygos. Smalsumas vertė žiotis klausti, kaip atrodo agresyvi knyga, bet tėtis paskyrė užduotį. Eliotas pasijuto labai didelis ir išdidus. Būtinai suras reikiamą vadovėlį. Be to, kišenėje turėjo sąrašą, kuriame yra visos knygos. Atneš ne tik tą, kurį nurodė tėtis, bet ir dar kokius tris.
- Puiku, - patenkintas pasakė Eliotas. Kelis kartus ištarė tėčio minėtą pavadinimą ir netrukus dingo tarp lentynų.

[Oliveris Llewellyn]

Žinia, kas yra transfigūracija, kiek nuvylė. Ji visai nesusijusi su daile. O gal burtininkai to nesimoko? Galerijoje buvo magiškų piešinių, bet ar jie nupiešti Hogvartse? Ta mokykla vis labiau gąsdino. Kad ir kaip norėjosi išmokti burti, pradėjo atrodyti, kad geriau tą daryti namie. Kur yra mama su tėčiu. O ir Miriam bus lengviau - Hogvartse sesutei tikrai nepatiks. Ir mažiesiems nebus liūdna. Taip, toks variantas išspręstų visas problemas, bet Oliveris žinojo jo nesiūlysiantis. Eliotas labai norėjo ten vykti, tad tik supyktų ir turbūt vėl pradėtų nekęsti. Geriau pakentėti, kad tik brolis liktų geras ir mylimas.
Norėjosi išmokti viską, bet akivaizdu, kad tai užtruks. Galimai bus sunkiau nei žiobariškoje mokykloje. Bet kartu jie gali iską, tad Oliveris per daug nesigąsdino. Tik pratarė:
- Mes mokysimės.
Kai paaiškėjo, kad miegančios knygos yra vadovėliai, nuotaika pasitaisė. Hogvartse nebus kada liūdėti. Visko bus tiek daug, kad reikės mėgautis ir mokytis. Aišku, trūks tėčio ir mamos, bet viskas bus gerai. Jis bus su Eliotu.
Gauta užduotis sudomino. Atrodytų, kad knygyne rasti knygą nėra nieko ypatingo, bet čia buvo kitoks knygynas. Čia viskas dvelkė magija.
- Stebuklingieji gėralai ir nuodai? - pakartojo Oliveris. - Čia tai nuodų ir vaistų pamokai, ar ne?
Uždavinys patiko. Taip pabėgti, kaip tą padarė Eliotas, buvo nejauku, bet ir Oliveris atsargiai įlindo tarp lentynų. Apžiūrinėjo knygas ir stengėsi surasti tą, kurią nurodė tėtis.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Norėdamas Eliotas galėjo būti labai gudrus. Atrodė, jei jis stengsis, mokslai seksis puikiai. Bet ar nebus taip, kad jis labiau tingės? Ką gi, dar vienas prašymas Auriui. Bet kodėl jis turėtų prižiūrėti eilinį mokinį? Tuo labiau, kad Eliotai priešingai nei draugo globotiniai turi šeimą. Be to, tiek tu, tiek dvyniai jam nepakankamai rūpit skausminga mintis praplaukė galvoje. Bet taip ir yra. Paprašytas jis turbūt tik pasakytų, kad Dafydd ir vėl be reikalo nerimauja. Turbūt geriau nesakyti nieko ir tikėtis, kad Eliotas stengsis.
- Ne, sūnau. Tokio būdo nėra. Tau teks rimtai mokytis, - atsakė į berniuko klausimą. Mažylių įsitikinimas, kad magija gali viską, vertė šypsotis. Jie dar išmoks, kad yra ne taip. Pavyzdžiui, magija negali prikelti mirusiojo. Apie tai pagalvojęs Dafydd krūptelėjo. Skausmas dėl prarasto mažylio niekada iki galo neatsitrauks. Gal dėl to jiems nesiseka susilaukti dar vieno? Taip, tai atrodė visai įmanoma.
- Ir ką tu tai knygai darytum? - vėl ištrauktas iš minčių paklausė Dafydd. - Jeigu sugadintum, turbūt tektų atpirkti. Ar ne geriau už tuos pinigus nusipirkti kokių ledų? Be to, jau sakiau: burtų lazdeles gausite. Prašau nebezyzti.
Laimei, abu berniukai atrodė susidomėję gauta užduotimi. Tiesa, jų tėvui pasidarė neramu. Juto, kad gali aplankyti nelabai tinkamos mintys. Ar pats savęs neįskaudins? Kas bus, jeigu taip paskęs savigraužoje, kad nepastebės mažylių? Taip įskaudins ir juos, o tada viskas būtų dar blogiau. Bet taip galvoti negalima. Dabar tikrai ne laikas kankinti save blogomis mintimis.
- Tik nepamirškite grįžti čia, - dar priminė dvyniams. Net ir toks paprastas dalykas kaip vadovėlio suradimas parodė, kokie šie berniukai yra skirtingi. Taip, jie turėtų vienas kitą puikiai papildyti. Jeigu tik neprižiūrimi tėvų vėl nesusipyks (ši mintis vis dar stipriai gąsdino), jie tikrai galės padėti vienas kitam. Viskas gali būti gerai. Privalo būti gerai - tie du berniukai yra pernelyg šaunūs.
Dafydd stengdamasis negalvoti atsirėmė į knygų lentyną ir laukė grįžtančių sūnų.

[Eliotas Llewellyn]

Tiesą sakant, magija šiek tiek nuvylė. Ar ji tikrai naudinga, jeigu vis tiek reikės mokytis ir stengtis? Ką gi, jis sugalvos būdą, kaip padaryti, kad to nereikėtų. Išras tokią magiją, užsidirbs daug pinigų, o tada nusipirks lėktuvą. Tai skambėjo kaip puikus planas, ir Eliotas džiaugėsi. Tiesa, šio plano atskleisti nenorėjo, taigi susiraukė - rodė nepasitenkinimą, kad reikės stengtis.
O štai dėl burtų lazdelės tėtis tikrai jo nesuprato. Su ja būtų galima nuveikti daugybę naudingų dalykų. Ir kodėl jis turėtų gadinti įdomią knygą?
- Eisime ledų? - skubiai pasitikslino tėčiui ištarus tą stebuklingą žodį. Jau buvo pastebėjęs šauniai atrodančią ledainę. Mielai eitų ten dabar pat. Žinoma, po to, kai nusipirks burtų lazdelę. Bet akivaizdu, kad prieš tai reikės įsigyti daug mažiau dominančius daiktus. Po knygų jie turbūt pirks dar ką nors, kas visai neatrodys magiška. Gerai, kad dabar galėjo surasti knygą. Jau po akimirkos nardė tarp lentynų ir viską apžiūrinėjo. Jau spėjo ir pamiršti, kokią knygą tėtis sakė atnešti. Tiesą sakant, viskas čia žavėjo taip, kad iš viso pamiršo turintis užduotį. Ėmė įdomiausiai atrodančius leidinius į rankas, juos vartė ir žavėjosi. Kai kurios knygos muistėsi, kitos - rėkė. Žinoma, pasitaikydavo ir visai neypatingų. Bet vis tiek buvo labai smagu ir įdomu. Eliotas ne tik nebebūtų galėjęs pasakyti, kur tėtis jo laukia. Jis, regis, iš viso nebeprisiminė atėjęs čia su šeimos nariais.

[Oliveris Llewellyn]

Eliotas ir toliau zyzė dėl burtų lazdelės, o tai gerokai trikdė. Tėtis sakė, kad jie lazdeles gaus. Vadinasi, taip ir bus. Argi būtina kas kelias minutes tai priminti? Atrodė, kad brolis nepasitiki tėčiu, o tai gąsdino. Šie du žmonės patys brangiausi, todėl Oliveriui labai reikėjo, kad jie sutartų.
Laimei, brolis ne supyko dėl knygos, o susidomėjo ledais. Viskas gerai. Galima džiaugtis laiku kartu ir dėl nieko nesijaudinti. Tuo labiau, kad ledų ir pats neatsisakys.
Jau visai netrukus galėjo išdidžiai ieškoti nurodytos knygos. Tai buvo tikrai smagu, ir Oliveris nebegalvojo, kad brolis labai greitai kažkur dingo. Vis dar norėjo lygiuotis į gerokai aktyvesnį dvynį, bet dabar turėjo svarbesnę užduotį. Labai patiko tai, kad tėtis juo pasitikėjo.
Iš pradžių atrodė, kad teks tikrinti kiekvieną knygą iš eilės, bet netrukus pasimatė išdėliojimo tvarka. Tai palengvino užduotį, bet labai patiko. Pastebėjo “Pavertimų pradžiamokslį”, bet tai Elioto užduotis. Knygos nepaėmė ir neieškojo brolio, kad pasakytų. Ne, Eliotui tai nepatiktų. Kaip ir jam pačiam.
Eliksyrų knygos buvo tolimiausiame knygyno kampe. Pasidarė kiek baugu, kad neberas tėčio, bet kol kas Oliveris ryžtingai žygiavo pirmyn. Reikiamame skyriuje greitai surado nurodytą knygą ir apsisuko eiti atgal. Žinoma, norėjosi viską apžiūrėti, bet vylėsi, kad tėtis išsiųs į dar vieną misiją. Tai bus kuo puikiausia proga.
Kartą kažkur ne ten pasukęs Oliveris trumpam pasiklydo, bet netrukus pamatė jau pažįstamą lentyną ir nuskubėjo ten. Nustebo, kad Eliotas dar negrįžęs.
- Aš jau, - patenkintas pranešė tėčiui ir parodė atsineštas knygas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Žinoma, Eliotui iš karto parūpo ledai. Panašu, kad jie netgi svarbesni už galimybę kautis su knyga. Dafydd nusišypsojo smaližiui.
- Jeigu spėsime, tikrai galėsime užsukti į ledainę, - atsakė į klausimą. Tiesą sakant, buvo įdomu, ar Oliveris vis dar rinktųsi tą patį, ką ir jis. Vis dėlto šie mažyliai auga ir savarankiškėja. Jau tuoj teks išleisti juos iš namų.
Kol kas tereikėjo juos išleisti ieškoti knygų, o laukdamas Dafydd labai stengėsi nepaskęsti mintyse. Neabejojo, kad berniukai netruks rasti reikiamus vadovėlius, tad jiems grįžus nenorėjo atrodyti kaip išskridęs.
Bet stypsoti negalvojant, pasirodo, neįmanoma. Į galvą smelkėsi prisiminimai apie paties apsipirkimą Skersiniame skersgatvyje. Apie motinos viltį, kad ir brolis gaus kvietimą. To niekada neįvyko, nors niekas nesuprato, kodėl. Deja, net ir žinia, kad Culhwch yra nevertėlis, laimės neatnešė. Greičiau jau priešingai - visi trys Davies nusprendė apkaltinti Dafydd. Argi svarbu, kad jis net teoriškai negali dėl to būti kaltas?
Dvidešimčia metų vyresnis Dafydd krūptelėjo ir apsidairė. Vėl užsigalvojo ir galbūt ignoravo savo sūnus. Ir koks iš jo tėvas?.. Laimei, nei vienas iš dvynių dar negrįžo, tad atsirado proga pasitaisyti. Dafydd neketino vėl apsikvailinti, tad tiesiog dairėsi ir grūdo iš galvos bet kokias liūdnas mintis. Tam labai padėjo grįžęs Oliveris.
- Puiku, - žvilgtelėjęs į vadovėlius pratarė Dafydd. - Sulaukime Elioto ir judėsime toliau.
Bet antrasis dvynys vis nesirodė. Aišku, Dafydd tiksliai nežinojo, kiek laiko praleido galvodamas apie motinos šeimą, bet atrodė, kad sūnus jau turėtų pareiti. Patikrino artimiausius praėjimus, bet berniuko nepastebėjo.
- Eliotai? - pašaukė. Ramino save, kad nieko blogo negalėjo nutikti. Deja, baimė skverbėsi vis giliau. - Eliotai?!
Neatrodė, kad knygyne būtų kilęs šurmulys, bylojantis apie, pavyzdžiui, ant vaiko užgriuvusią lentyną. Nepaisant to, buvo neramu. Dafydd žinojo: jei Eliotas tuojau pat nepasirodys, teks eiti jo ieškoti.

[Oliveris Llewellyn]

Tėtis į atneštas knygas reagavo šiek tiek abejingai. Tai nuliūdino ir privertė suprasti: tai buvo visai ne žygdarbis. Eliotas turbūt jau atnešė tris skirtingus vadovėlius. Tiesa, jų niekur nesimatė, kuo Oliveris įsitikino apsidairęs visur aplinkui. Bet tėčio žodžiai “judėsime toliau” turbūt reiškia, kad jie eis į kitą parduotuvę.
- Bet eliksyrų skyrius labai toli, - nusiminęs pasiteisino Oliveris. Žinoma, jis tikrai nevykęs, jei tiek užtruko vieną vadovėlį. Tikrai nesmagu.
Tiesa, tėtis netrukus pradėjo ieškoti Elioto, o tai dar labiau viską supainiojo. Ar gali būti, kad jis dar nebuvo grįžęs? Tai paaiškintų, kodėl niekur nesimato knygų. Bete visai nepaaiškino, kodėl tėtis toks abejingas.
- Ar Eliotas dar neatnešė “Pavertimų pradžiamokslio”? - galiausiai pasitikslino Oliveris. Tiesa, teko paimti sąrašą ir perskaityti pavadinimą. Jis jau buvo spėjęs užsimiršti. - Tėti, aš mačiau “Magijos teoriją”. Visai netoli. Kol laukiame, galiu atnešti.
Tai Oliveriui buvo labai nebūdinga. Bet kad labai reikėjo būti bent šiek tiek panašesniam į mylimą brolį. Tėtis supras ir nepyks, ar ne? Kurį laiką neužtikrintai žvelgęs į jį Oliveris atidavė sąrašą ir nelabai ryžtingai patraukė ieškoti knygos. Jau visai netrukus dingo už lentynų.

[Eliotas Llewellyn]

Tėtis sakė, kad jie eis ledų, jei spės. Teoriškai tai turėjo skatinti Eliotą pernelyg ilgai negaišti ir nunešti nurodytas knygas. Galbūt dar pakeliui prigriebti ir dar porą. Taip jie galėtų greičiau eiti nusipirkti burtų lazdelės ir, žinoma, ledų. Bet apie visa tai Eliotas nemąstė. Jis pernelyg žavėjosi parduotuve, kurios lentynas dabar naršė. Ir kas būtų pagalvojęs, kad šis berniukas taip susižavės knygomis? Bet kad jos čia buvo tikrai stebuklingos. Visai ne tokios, kokias tenka skaityti mokykloje.
Kartais vis kokią paimdamas Eliotas nepastebėjo, kaip užlipo kažkokiais laiptukais. Ten taip pat visko buvo pilna, tad akys net kaktos užšoko iš susižavėjimo. Net jeigu Hogvartse teks mokytis, šie vadovėliai tą veiklą pavers žymiai įdomesne nei paprastai.
Tokios mintys privertė prisiminti tėtį ir jo paskirtą užduotį. Eliotas apsisuko ir jau norėjo skubėti atgal, bet pamatė lentyną su dar nuostabesnėmis knygomis. Pripuolęs kelias pasiėmė ir patogiai įsitaisė ant žemės. Ir vėl nebegalvojo apie šeimos narius ir net burtų lazdelę. Vartė knygas ir bandė bent šį tą įsidėmėti. Taip tarp būsimų draugų galės jaustis itin protingas. Ta mintis privertė nusišypsoti, ir Eliotas kibo į dar uolesnius tyrinėjimus.

[Oliveris Llewellyn]

Knygynas buvo dideli ir netgi gana klaidus. Oliveris prisiminė, kur matė “Magijos teoriją”, bet ten eidamas mąstė apie Eliotą ir galiausiai suprato esantis gerokai išsigandęs. Gal broliui kas nutiko? Jis ne toks kvailas, kad pasiklystų parduotuvėje. Turbūt reikėtų eiti jo ieškoti. Oliveris ketino iš karto tai ir padaryti, bet laiku suprato: jeigu negrįš su knyga, tėtis nerimaus. Jam turbūt jau dabar baisu, kad Eliotas vis negrįžta. Negalima dar labiau gąsdinti tėčio. Taigi Oliveris nuskubėjo paimti dviejų “Magijos teorijų”. Jas rado visai nesunkiai, o kelią iki tėčio taip pat buvo įsidėmėjęs. Vylėsi, kad grįžęs pamatys Eliotą, bet tėtis buvo vienas. Tai tikrai kėlė įtampą.
- Aš turiu knygas, - patenkintas pasakė, bet juto: nebegalima tiesiog čia stovėti. - Mums turbūt teks ieškoti Elioto.
Niekaip nepavyko sugalvoti kas galėjo nutikti. Protingas brolis seniai turėjo rasti knygą ir grįžti pas tėtį. O gal jis išėjo pirkti burtų lazdelės? Tuo patikėti sunku - kažin ar Eliotas su savimi turi pinigų. O eidamas ten be jų sugaiš dar daugiau laiko. Ne, Eliotas ne toks kvailas.
- Man baisu, - prisipažino tėčiui ir trumpam jį apkabino. Bet jau netrukus paleido ir timptelėjo už rankos. - Eime ieškoti Elioto.
Neįsivaizdavo, nuo ko reikėtų pradėti, bet nieko nedaryti negalėjo. Taigi sukaupęs jėgas tempė tėtį į priekį.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Oliveris rado reikiamas knygas ir netruko grįžti. Bet kodėl jis toks nusiminęs? Šis klausimas nedavė ramybės, o tai, kad nė mažiausiai tikėtinas atsakymas neatėjo į galvą, visai nepadėjo. Negi kažkas spėjo atsitikti? Norėjo to ir paklausti, bet berniukas spėjo užduoti savo klausimą. Gal jis nusiminė, nes pagalvojo, kad brolis spėjo nuveikti daug daugiau? Turbūt - tai paaiškintų ir kaip pasiteisinimą nuskambėjusius žodžius.
- Taip, Eliotas dar kažkur, - atsakė į klausimą Dafydd. - Oliveri…
Labai nenorėjo išleisti sūnaus iš akių, kai kitas vis nesirodo. Kita vertus, noras pačiam paimti knygas buvo visai suprantamas. Be to, šis berniukas atsakingesnis už brolį. Jis taip nedings. Labai gali būti, kad Eliotas negrįžta dėl to, kad rado įdomesnės veiklos. Ar bent jau taip save ramino Dafydd. Bandė įkalti sau į galvą, kad jeigu kas nors būtų nutikę, knygyne kiltų šurmulys.
Laimei, Oliveris netruko grįžti, ir Dafydd jam nusišypsojo. Sutaršė plaukus ir pratarė:
- Puiku. Esi tikras mano šaunuolis.
Apglėbė mažylį rankomis, bet neprieštaravo paleisti. Tokių akimirkų mažėjo, bet nuo to jos buvo tik dar brangesnės. Kiekvieną apkabinimą norėjosi saugiai pasidėti į širdį ir atmintį.
- Nebijok, sūnau. Neabejoju, kad tavo brolis rado labai įdomių knygų, - teko raminti tiek Oliverį, tiek patį save. Tiesa, berniuko rūpestis labai patiko. Iš jo išaugs nuostabus žmogus.
Bėda ta, kad visai neaišku, nuo ko pradėti. Paklausęs kelių žmonių nieko nesužinojo, bet galiausiai susiprotėjęs pasakyti, kad ieškomas vaikas atrodo kaip Oliveris, išsiaiškino.
- Žinoma. Antrame aukšte, - nusišypsojo. Stengėsi nelėkti ten bėgte - nenorėjo dar labiau gąsdinti Oliverio. Bet vos užlipo laiptais, atlėgo širdis. Eliotas buvo sveikas ir gyvas. Ir, svarbiausia, atrodė patenkintas.
- Užduotis liko pamiršta? - paklausė sūnaus Dafydd ir dėl visa ko žvilgtelėjo įsitikinti, ar nepametė Oliverio.

[Eliotas Llewellyn]

Knygų krūva aplinkui augo, ir Eliotas dar kartą paapmaudavo neturintis burtų lazdelės. Su ja galėtų nesunkiai patraukti mažiau įdomias knygas tolyn, o įdomesnes pasiimti. Dabar teko siekti, ir kelios knygos vos neužkrito ant galvos.
- Man… reikia… burtų… lazdelės, - tyliai murmėjo berniukas, bet jau visai netrukus vėl įsigilino į kažkokią knygą. Rado kutenimo burtus ir nutarė būtinai išbandyti juos su Hannah. Jai tikrai turėtų patikti. Sesutė nesupyks.
Viskas taip patiko, kad Eliotas visai užsimiršo. Išgirdęs balsą net išmetė knygą. Pakėlė akis ir nuoširdžiai nustebęs sušuko:
- Tėti!
Jau norėjo klausti, ką jis čia veikia, bet laiku prisiminė. Ir susigėdo. Juk turėjo atnešti knygą (jau neprisiminė, kokią), o ne užtrukti.
- Čia labai įdomu! - dar pridūrė ir atsistojo. Nužvelgė paties padarytą krūvą ir susiraukė: negi dabar teks tvarkyti? Tada įsmeigė į tėtį nekaltą žvilgsnį ir apsimestinai droviai paklausė:
- Padėsi?
Norėjo skubiai atnešti nurodytą knygą, bet negi klaus pavadinimo? Laimei, prisiminė kišenėje turintis sąrašą. Netrukus rado tai, ko ieškojo.
- “Pavertimų pradžiamokslis”. Einu! - sušuko ir nepadėjęs į vietą nė vienos knygos nurūko vykdyti jau seniai priskirtos misijos.

[Oliveris Llewellyn]

Atnešus antrą knygą tėtis atrodė labiau patenkintas. Tai šiekt iek trikdė, bet kartu ir džiugino: pagyrimai iš tėčio visada padėdavo pasijusti geriau. Tai padėjo ne taip labai bijoti dėl Elioto, nors jo dingimas atrodė labai keistas. Brolis dabar jį myli, tikrai nepaliktų.
- Bet jis turi užduotį, - sumurmėjo. Neabejojo, kad kam nors kitam suradus paskirtą knygą Eliotas nusiviltų. Bet kur jis yra? Negali būti, kad nerado vadovėlio. Negi nė neieškojo?
Keistas jausmas, kai tėtis sako, kad ieško berniuko, atrodančio kaip jis, Oliveris. Žinoma, pats suprato esąs panašus į dvynį, bet vis tiek buvo keista. Ir, žinoma, priminė planą kada nors apsimesti broliu. Hogvartse tokia proga būtinai pasitaikys.
Netrukus jie rado Eliotą, ir paaiškėjo, kad tėtis buvo teisus. Brolis išties sėdėjo knygų krūvoje. Tai kiek skaudino - norėjosi tokius dalykus veikti kartu, o štai broliui jo nereikia. Ar tas pats bus ir Hogvartse? Tuo labiau, kad net ir juos pastebėjęs Eliotas kreipėsi tik į tėtį. Oliveris nuleido galvą. Nekreipė dėmesio net į tai, kad brolis labai jau nedrąsiai paprašė pagalbos. Tai būtų nepatikę, bet dabar buvo pernelyg skaudu. Oliveris jautėsi nereikalingas.
- Aš palauksiu su tavimi, - vos tik Eliotas vėl dingo, pasakė jo brolis. Neabejojo galintis rasti dar knygų, bet nenorėjo palikti tėčio. Todėl apkabino mylimą žmogų ir iš karto pasijuto geriau.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Oliverį brolio elgesys aiškiai nustebino ir galbūt sutrikdė. Tiesą sakant, Dafydd ir pats būtų spėjęs, kad aktyviam berniukui svarbiausia įvykdyti misiją. Bet ne - knygų magija pasirodė esanti svarbesnė už tėvą ir brolį. Ar tai reiškia, kad mažyliai nuo jo tolsta? Oliveris lėčiau už Eliotą, bet turbūt irgi atitols. Tai gąsdino. Ir buvo priežastis, kodėl būtinai reikėjo dar vieno mažylio. Hannah tuoj penkeri. Mažiausias Ezra jau plepa ir po kelių mėnesių sulauks trejų. Be proto norėjosi paimti savo naujagimį ant rankų. Bet kodėl taip nesiseka? Tiek jis, tiek Mayra to nori, tad kodėl…
Tas sunkias mintis pertraukė Elioto klausimas. Tiksliau, po klausimu paslėptas prašymas. Žvilgsnis buvo puikiai pažįstamas, bet šį kartą Dafydd neketino prieštarauti. Jie ir taip jau ilgokai užgaišo knygyne.
- Žinoma. Gali atnešti nurodytas knygas. Bet dabar jau nebegaišk, - kalbėjo sūnui ir išsitraukė burtų lazdelę. Kad Eliotas taip susidomėjo knygomis, džiugino. Gal ir mokymasis nebus taip blogai? Dabar energingas berniukas vėl dingo iš akių, bet jo brolis gerokai išgąsdino. Dafydd mielai apkabino Oliverį, bet jis atrodė nusiminęs. Ar tai išgąstis dėl Elioto dingimo, ar kažkas daugiau?
- Ar viskas gerai, Oliveri? - tyliai paklausė berniuko. Bandė suprasti, kurią akimirką pasikeitė jo nuotaika. Atrodė, kad sužinojęs, kur ras brolį, pralinksmėjo. Bet dabar vėl nusiminęs. Tai turbūt nebuvo išgąstis. Tėvo pareiga - apsaugoti mažylius nuo blogų emocijų. Tik ką daryti, kai tas tėvas niekam tikęs ir nesugeba to padaryti?
- Juk žinai, kad gali man viską papasakoti, ar ne? - paragino berniuką. Jeigu tai susiję su Eliotu, laiko nedaug - tas vaikas dabar turbūt labai skuba rasti reikiamą knygą. Bet dar labiau spausti Oliverio Dafydd neketino. Žinojo - jei mažylis norės, tikrai viską papasakos. Jei nenorės, iš spaudimo nieko gero nebus. Todėl tik glaudė berniuką prie savęs ir bandė suprasti, ar gali jam kuo nors padėti.

[Oliveris Llewellyn]

Tėtis sakė Eliotui nebegaišti, bet ar jis paklausys? Oliveris neišdrįstų šiaip sau dingti tokiam ilgam laikui. Gal jis tikrai nuobodus? Hogvartse gali būti dar sunkiau nei jis galvojo. Kodėl nepavyksta būti panašesniam į dvynį?
Užtat apkabinti tėtį buvo gera. Visai nekeista, kad jis atsakė tuo pačiu, tad Oliveris nedrąsiai nusišypsojo į marškinėlius. Jo tėtis pats geriausias, ir mokykloje jo labai trūks.
Paklaustas vienuolikmetis susimąstė. Nebuvo tikras, ar nori pasakotis tėčiui. Žinojo, kad dabar Eliotas jį myli. Ar liūdėti dėl skirtumų nėra kvaila? Bet ne - tėtis tikrai nesakys, kad jis kvailas. Jis dar ir supras. Taigi paragintas berniukas nedrąsiai prabilo:
- Mes labai skirtingi. Bijau, kad Eliotui manęs nereikia. Noriu viską išbandyti su juo, bet prie knygų jis puolė vienas. Hogvartse jam nebus skirtumo, ar aš esu, ar ne…
Prie to dar reikėjo pridėti ir tai, kad nesusiras draugų bei jausis vienišas. Bet nenorėjo prigąsdinti tėčio. Maža ką - dar sugalvos neleisti jo į Hogvartsą. Kad ir kaip ten būtų, į magijos mokyklą Oliveris netgi labai norėjo.
- Žinau, kad jis mane myli, - dėl visa ko pateisino brolį. - Bet mes tokie skirtingi…
Kurį laiką dar stovėjo prisiglaudęs prie tėčio. Bet netrukus teko jį paleisti ir išsinerti iš glėbio: tuoj turėtų pareiti Eliotas, o Oliveris visai nenorėjo, kad jis juos taip pamatytų. Tai asmeniška akimirka, o tėtis tikrai neišsiplepės.
- Tikiuosi, nereikės vėl eiti jo ieškoti, - dar pasakė berniukas akimis ieškodamas brolio.