[Džeimsas Greywindas]

      Parduotuvėlė buvo įsikūrusi šiaurinėje Skersinio Skersgatvio dalyje, ja rūpinosi madam Malkin, kresna violetinėm drapanom vilkinti labai maloni ragana. Ji su darbuotojais, apsiginklavusiais blizgančiais smeigtukais ir metrais, pasiruošusiais trumpinti, ilginti, tvarkyti medžiagas, klientus pastatydavo ant neaukštų kėdučių. Patalpoje taip pat kabėjo žmogaus aukščio veidrodžiai, stovėjo pakabos, vitrinose manekenai puikavosi su madingiausiais apdarais. Čionai burtininkai ir raganos atvykdavo įsigyti kelioninių apsiaustų, žieminių mantijų, išeiginių drabužių, Hogvartso mokiniai – uniformų. Tai – jauki, skoninga vietelė, kurios išpardavimų datas ir madas mėgdavo aprašyti „Magijos žinios“. Tvilfito ir Tetingo krautuvė buvo madam Malkin verslo konkurentė.

((Paveikslėlis))

[domutis]

Vieną karštą vasaros atostogų dieną Domantas keliavo į Madam Malkin parduotuvę.Domantui reikėjo naujo apsiausto.Madam Malkin parduotuvė buvo labai didelė ir pilna rūbų.Pardavėja buvo moteriškė ir paklausė kokio apsiausto norėtum lyg žinodama jog Domantui jo reikia.Domantas pasakė jog jam reikia juodo apsiausto su Hogvartso ženklu.Apsiaustas Domantui buvo per ilgas tad ponia Malkin jį patrumpino.Apsiaustas kainavo dešimtį galeonų ir penkioliką silkių.Domantas pasakė jog nubėgs iki Gringotso pasiims pinigų.Po pusvalandžio Domantas grįžo į Madam Malkin parduotuvę.Domantas susimokėjo.Ir Madam Malkin pasiūlė išgerti arbatos ir pavaišino sausainiais.Jie pusvalanduką pasedėjo ir Domantas keliavo atgal į Hogvartsą atostogauti.

[Mulungu Kinyonga]

Mulungu be galo jaudinosi. Pirmą kartą gyvenime paliko genties stovyklą. Ir atsidūrė ne Mvanzos mieste. Netgi ne Dodomoje. Ne, vaikas buvo kažkokiame "Londone", kur reikėjo įsigyti keisčiausių daiktų. Berniukas atkeliavo čia su savo tėčiu, nors šis nebuvo labai patenkintas: medžioklės sezonas tik prasidėjo, o tenka grūstis kažkur į kitą pasaulį. Maža to, visai netrukus vyriausias sūnus iškeliaus į kažkokią mokyklą. Tiesa, tėvas labai didžiavosi, kad jo sūnus buvo pakviestas į Europoje esančią mokyklą. Bet Mulungu buvo vyriausias šeimos vaikas, jis turėjo perimti medžioklės vado pareigas. O kas žino, kaip viskas bus dabar? Tuo labiau, kad jis visai nemoka kalbos!
Tėvas su sūnumi pagaliau pasiekė Skersinį skersgatvį. Nepaisant to, kad buvo vasara, tik ką iš Afrikos atkeliavusiems žmonėms buvo gana šalta. Ar dėl tos priežasties, ar ne, tačiau tėvas pirmiausiai nusivedė Mulungu į drabužių parduotuvę. Pats šiek tiek mokėdamas angliškai tėvas laikė sąrašą rankoje ir bandė suprasti, ko tiksliai jo sūnui reikia.
- Trys darbiniai apsiaustai, - sunkiai perskaitė jis. Apsižvalgęs po krautuvėlę nutarė, kad žino, kas tai yra. - Turbūt šitie, - tarstelėjo priėjęs prie kažkokių apsiaustų ir bakstelėjęs į juos.
Mulungu apžiūrėjo drabužius ir sutrikęs pažvelgė į tėvą: kaip jam juos reikės dėvėti?
Kaip tik tuo metu prie jų prisiartino kažkokia moteris, galbūt pardavėja?
- Galbūt ji mums padės? - paklausė Mulungu tėvo. Kadangi jis kalbėjo labai garsiai, klausimas nuaidėjo per visą parduotuvę.

[Ashton Hughes]

 Anksti pažadintas ir puse pasaulio nepatenkintas Ashtonas spoksojo į Madam Malkin parduotuvės vitriną ir laukė, kol mama baigs kalbėti su kažkokia pažįstama, kuri turėjo sūnų ir labai tikėjosi, jog jie susidraugaus. Berniukui taip neatrodė, tad neiškentęs paprašė mamos pinigų ir pasiėmęs būtinų daiktų sąrašą, į parduotuvę nuėjo pats.
 - Trys darbiniai apsiaustai,- perskaitė panosėje.- Žieminė mantija...
 Buvo šilta ir žieminės mantijos matuotis visai nenorėjo, tad pagalvojo, kad gal būt užteks pasimatuoti tik darbinius apsiaustus ir mantiją priderins prie jų dydžio. Apie drabužių dydžius nieko neišmanė, tad ieškojo pardavėjos, kuri buvo ką tik praėjusi. Matė, kad mama ir toliau šnekasi su ta pažįstama, kurios sūnus slepiasi už sijono (beveik tiesiogine to žodžio prasme), tad aukšto veidrodžio atspindyje pamatęs moterį su ryškiu ant kaklo pakabintu metru, apsisuko ir nuėjo link jos. Žmonių dar nebuvo daug, tad garsus kito pirkėjo balsas patraukė dėmesį. Atrodė, lyg būtų pasakyta kas nors svarbaus (apie ką daugiau galima taip garsiai kalbėti?), tačiau niekaip negalėjo suprasti kas. Nebuvo girdėjęs jokios panašios kalbos, darėsi įdomu, kaip atrodo tas užsienietis, o priėjęs prie darbinių apsiaustų, pamatė, kad jis netgi kitos rasės.
 - Labas!- pasisveikino kilstelėdamas ranką. Berniukas neatrodė labai aukštas, tačiau būtų davęs panašiai, kaip sau, metų. Ar jis irgi eis į Hogvartsą? Nors norėjo šitoje parduotuvėje apsipirkti kuo greičiau, berniukas su tėčiu buvo atėję anksčiau, tad Ashtonui reikėjo palaukti, kol ateis jo eilė.- Pradėsi lankyti Hogvartsą?

[Mulungu Kinyonga]

Vos tik Mulungu ištarė žodžius, prie jo tuoj pat atsidūrė kažkoks berniukas. Įdėmiai jį nužvelgęs spėjo, kad tai turbūt būsimas Hogvartso mokinys, taigi jo bendraklasis. Tai, žinoma, sudomino afrikietį, tačiau jis, deja, nežinojo, ką dabar daryti.
Išgirdęs žodžius jis skubiai išsitraukė iš kišenės lapelį. Panašiausia į tai, ką jis išgirdo, buvo "labas", tad juodaodis spėjo, kad berniukas pasisveikino.
- Ačiū, - atsakė jis, nerasdamas lapelyje tinkamesnio atsakymo. Pagaliau priėjo pardavėja, tad tėtis bandė kalbėtis su ja. Tuo metu berniukas dar kažko paklausė. Mulungu suprato tik "Hogvartsą". Tai buvo ta mokykla, į kurią jis netrukus vyks, ar ne?
- Hogvartsas, - ištarė jis linksėdamas galva. Nors pačiam atrodė, kad pasakė tai itin tyliai, kitam berniukui galėjo plyšti ausų būgneliai... Pardavėja priėjo prie jo ir pradėjo matuoti. Mulungu jautėsi kiek nejaukiai, tačiau suprato, kad šitai yra būtina. Afrikietis spėjo, kad kitas berniukas atėjo čia tuo pačiu reikalu. Vadinasi, jis neturėtų niekur dingti. O tai reiškė, kad galima susipažinti! Dar kartą žvilgtelėjęs į lapelį nieko tinkamo ten nerado. Niauriai atsiduso. Galiausiai bakstelėjo pirštu į save ir užbaubė:
- Mulungu.
Nebuvo tikras, kad berniukas jį suprato, tad neką tyliau pakartojo:
- Mulungu.
Bakstelėjęs sau pirštu į krūtinę žvelgė į berniuką. Galiausiai bakstelėjo į jį ir žvelgė klausiančiu žvilgsniu.

[Ashton Hughes]

 Ashtonas vos nenusijuokė išgirdęs „ačiū“. Kiek trikdė toks garsus berniuko kalbėjimas, tačiau spėjo, kad ten, kur jis gyveno, taip kalbėti buvo įprasta. Panašiai, kaip sako, kad ramus kaip belgas ar tai, kad pietų Europos šalyse visi kalba daug ir greitai. Jis irgi eis į Hogvartsą!
 Kornvalietis suprato, ką omeny turi jis, rodydamas į save. Buvo matęs taip darant pasakų knygutėse, kur būdavo sutinkamas nepažįstamas kitatautis. Kaip jie toliau bandydavo susišnekėti? Berniukas nebeprisiminė.
 - Ashtonas.- bakstelėjo į save. Nežinojo, ar toks vardas jam buvo girdėtas.- Ashtonas,- aiškiai pakartojo savo vardą.- Mulun... Mulungu?- pamėgino ištarti būsimo pirmakursio vardą, parodydamas į jį. Kaip toliau bendrauti nenutuokė. Mulungu atrodė pasimetęs ir lyg pirmą kartą išgirdęs apie anglų kalbą. Greičiausiai taip ir buvo, bet tai nepakeitė situacijos.
 Priėjo kita darbuotoja, pabaigusi aptarnauti kitą pirkėją.
 - Pirmam kursui, tris darbinius apsiaustus ir žieminę mantiją, madam,- pasakė ko reikės, bet klausimas ar tai turėjo įtakos aplink jį skraidančiam ir viską matuojančiam metrui. Žiūrėjo į Mulungu ir galvojo, kokiu būdu galėtų sužinoti jo istoriją, kuomet darbuotoja kažką maloniai šnekėjo apie tai, koks aukštas pirmakursis jis bus ir kaip jai smagu matyti naujus mokinius.

[Mulungu Kinyonga]

- Ash... Tonas... - pasistengė kuo tyliau pakartoti Mulungu. Vardas atrodė klaikiai sudėtingas. Tikriausiai normalus šitai šaliai, tačiau ką daryti vaikui, tik atvykusiam iš kito pasaulio krašto?
- Mulungu, - bakstelėjimas į save. - Ashton...as, - bakstelėjimas į berniuką. Afrikietis sulinksėjo ir patenkintas išsišiepė. Žinojo, kad bus sunku susirasti draugų, kol bent kiek neišmoks kalbos. Bet galbūt pavyko? Žinoma, jis nieko nežino apie šitą šviesios odos vaiką, tačiau iš pirmo žvilgsnio atrodė draugiškas.
- Apsiaustas! - patenkintas užbaubė jis, išgirdęs, kaip Ashtonas paminėjo matytą žodį. Tikėjosi netrukus sužinoti, kas tai yra.
Neilgai trukus pardavėja grįžo nešina apsiaustu. Pamatavusi, ar tinka, nutarė šiek tiek patrumpinti, tad vėl pasišalino.
- Apsiaustas! - dar kartą patenkintas užrėkė Mulungu. Žvilgtelėjęs į lapelį pridūrė: - Skanaus.

[Ashton Hughes]

Ashtono vardas Mulungu irgi buvo keblus. Ką jis darys Hogvartse? Mama sakė, ten užduoda daug namų darbų. Kaip jis ką nors parašys?
 Metrui pabaigus matuoti, o plunksnai užrašius jo matmenis, darbuotoja trumpam išėjo. Patenkintas tamsiaodis, rodos, sužinojo, kas yra apsiaustas. Išgirdęs „skanaus“, Ashtonas šypsodamasis papurtė galvą. Galvojo, kaip reikėtų paaiškinti kas nutiko, kol ne per vėlu ir kada nors Mulungu nepasakys šito per kokią pamoką, bet nieko geresnio už vaidinimą nesugalvojo. Įsitikinęs, kad berniukas jį mato, Ashas pavaidino, kad kažką valgo, sukdamas riešą, lyg rankoje laikytų šaukštą.
 - Skanaus,- pasakė ir dar porą sykių pakartojo valgymo vaidinimą. Darėsi įdomu, iš kur berniukas kilęs ir ar jie valgo su šaukštais ir šakutėm (buvo girdėjęs, kad daugumą patiekalų Indijoje valgo rankomis, o Kinijoje - lazdelėmis). Buvo aišku, kad jei Mulungu nesuprato žodžio „skaunaus“ reikšmės, neatsakys ir į klausimą, tačiau šalia jo buvo tėvas, kuris bandė kalbėtis su pardavėja. Britiško akcento iš Mulungu tėvo nesitikėjo, tačiau buvo viltis, kad pavyks išsiaiškinti.
 - Sere,- kreipėsi.- Iš kur jūs atvykote?- stengėsi sutrumpinti sakinį taip, kad būtų kuo aiškiau ir suprantamiau.

[Mulungu Kinyonga]

Ashtonui papurčius galvą Mulungu sutriko. Juk jis, atrodo, nieko neklausė. Kol kas dar nebūtų galėjęs užduoti nė vieno klausimo. Tada berniukas pradėjo elgtis dar keisčiau. Afrikietis ilgokai žiūrėjo, tačiau niekaip negalėjo suprasti.
- Skanaus, - garsiai pakartojo jis. Gražus žodis pagalvojo jis. Staiga suprato, kad tikriausiai pavartojo jį ne taip, kaip derėtų. Pakartojo judesį, kurį rodė anglas. Po kelių bandymų atrodė, kad sekasi visai neblogai, tad jis klausiamu tonu pakartojo: - Skanaus?
Kai Ashtonas kreipėsi į tėvą, Mulungu gerokai nustebo. Ko jam gali reikėti? Ar jis visiškai susimovė? Nespėjus nieko pasakyti, baltaodis berniukas kažką pasakė. Tėvas atrodė sutrikęs.
- Ar jis tavo būsimas bendramokslis? - nustebęs savo kalba paklausė sūnaus. Tas linktelėjo. - Jam įdomu, iš kur mes esame. Jeigu gerai supratau...
- Tanzanija! - užbaubė Mulungu. Tai buvo bene pirmasis žodis, kurį išmoko angliškai. Juk buvo aišku, kad visi iš eilės klaus iš kur jis toks, nemokantis nė penkių žodžių angliškai, atvyko. Plačiai išsišiepė Ashtonui. Labai tikėjosi, kad tėvas klausimą suprato teisingai. Ir kad jis ištarė reikiamą žodį...

[Ashton Hughes]

Gal būt suvokęs, kad kažką pasakė ne taip, Mulungu pradėjo jį mėgdžioti. Kaži, ar suprato tikrąją žodžio reikšmę, tačiau Ashtonas bent pabandė.
 Ne kaip jautėsi nesuprasdamas, ką būsimas bendrakursis kalbasi su tėvu, tačiau Mulungu turėjo taip jaustis visą laiką, nesuprasdamas, kas aplinkui vyksta. O dar taip džiaugėsi, kad net dauguma atvykėlių moka anglų kalbą ir jis dažniausiai juos gali suprasti net ir su stipriu akcentu.
 - Kietai,- nustebo gavęs tokį atsakymą, tačiau linktelėjo, leisdamas jam suprasti, kad atsakė gerai. Jei gerai prisiminė, Tanzanija buvo kažkur Afrikos viduryje, ten, kur karščiausia... Sėkmės išveriant škotišką žiemą. Net nebūtų pamanęs, jog berniukas kilęs iš taip toli. Galvojo, kad bent iš Europos ar kaip nors į ją imigravęs. O jie Afrikoje neturi burtų mokyklų? Ten turbūt mažiau burtininkų. Europoje, be Hogvartso, yra dar viena.
 Darbuotoja atnešė apsiaustą ir Ashtonas jį pasimatavo. Jautėsi nepatogiai, lyg apsiaustas būtų per siauras, tad tai pasakė siuvėjai ir ji pati dar sykį keliose vietose pamatavo. Keistai pažiūrėjo į ankstesnius duomenis ir kažką ištaisiusi vėl pradingo jo pataisyti. Visas šitas apsipirkimas užtruko gana netrumpai ir net Ashtono mama atėjo į parduotuvę. Garsiai pasisveikinusi ir susiradus sūnų, įdėmiai pažiūrėjo į Mulungu ir jo tėvą.
 - Apsiaustą paėmė paplatinti,- prieš mamai kažką pasakant apie drabužius ar būsimą bendrakursį, iškart pasakė situaciją.- Metras prastai pamatavo, bet tuoj tai sutvarkys. Čia Mulungu, jis irgi eis į Hogvartsą.- Mam, nepridaryk man gėdos.

[Mulungu Kinyonga]

Ištarto žodžio Mulungu nesuprato ir neįsiminė. Vis dėlto linktelėjimas leido suprasti, kad jis greičiausiai buvo suprastas, tad šypsena dar paplatėjo. Jeigu parduotuvėje būtų buvę tamsiau, ko gero, balti afrikiečio dantys tiesiog šviestų.
Netrukus grįžo pardavėja. Jeigu būsimas Hogvartso mokinys suprato teisingai, Ashtono apsiaustą dar reikėjo tvarkyti. O štai Mulungu rūbas dabar tiko kaip nulietas. Berniukas nenorėjo palikti naujojo draugo, tad kiek nusiminė.
Išgirdęs, kaip Ashtonas kažką sako savo motinai (bent taip spėjo Mulungu), afrikietis išgirdo savo vardą ir, ko gero, žodį "Hogvartsas". Nepaisant to, kad nesuprato, kas buvo dar pasakyta, reikšmę buvo galima ir numatyti. Dar kartą įsmeigė akis į lapelį ir po ilgokų paieškų galiausiai ištarė:
- Labas.
Tuo metu tėvas traukė kažkokias nematytas monetas, kurias gavo čia pat banke ir padavė jas pardavėjai. Buvo akivaizdu, kad jiedu tuoj iš čia išeis. O juk dar tik susipažino su naujuoju draugu! Pardavėja kažkur dingo, o tėvas jos tarsi laukė, tad Mulungu turėjo kelias akimirkas. Deja, visiškai nežinojo, ką sakyti. Tad tik parodė apsiaustą, kurį tėvas buvo įdavęs laikyti jam, ir dar kartą užbaubė:
- Apsiaustas!
Į galvą atėjus naujai minčiai jis surado tarp ryšulių skrybėlę, parodė ją Ashtonui ir įsmeigė į naująjį draugą klausiantį žvilgsnį.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tą dieną Dafydd turėjo susitikti su Elijah. Ši mintis vis dar buvo be galo keista, mat vaikinai matėsi jau keletą kartų ir dabar galbūt netgi buvo draugai. Tiesa, visą gyvenime tokių neturėjęs Dafydd nebuvo tikras, ką tas žodis reiškia, tačiau dabar bendrauti buvo kiek lengviau. Jis neabejojo, kad nežino, kaip reikia būti draugu, tačiau jeigu Elijah vis dar su juo bendrauja, turbūt buvo galima tikėtis, kad sekasi ne visiškai blogai. Dar keisčiau buvo tai, kad Dafydd pats iniciavo šitą susitikimą: pastaruoju metu, po priverstinio atsisveikinimo su Magijos ministerija, raudonplaukis beveik nekėlė kojos iš namų. O dar ir grįžti į Londoną?..
Atsidūręs prie Madam Malkin drabužių parduotuvės raudonplaukis nejučia prisiminė, kaip čia atvykdavo pirkti uniformos mokyklai. Atrodo, ne tiek daug laiko praėjo, tačiau dabar Hogvartsas atrodė kaip visiškai kitas gyvenimas, be galo tolima praeitis, kuri jau baigia išsitrinti iš atminties. Tuo labiau, kad dabar ir reikalas buvo visai kitas. Tiesą sakant, Dafydd jautėsi šiek tiek nepatogiai: kodėl Elijah turėtų padėti išrinkti dovaną kito vyruko mylimajai? Nebent, žinoma, ir pats nori ką nors nupirkti Lunai.
Žvilgtelėjęs į laikrodį Dafydd pamatė, kad atvyko šiek tiek per anksti, tad pradėjo tiesiog apžiūrinėti prekes svarstydamas, kas galėtų patikti Mayrai. Pamažu artėjo jos gimtadienis, tad reikėjo kažko ypatingo. Dafydd žinojo šiais metais turintis dvi užduotis: per gimtadienį padovanoti ką nors ypatingesnio nei saldainiai ir, žinoma, bent kartą nesusimauti.
Galva, atrodė, tuoj sprogs nuo minčių, tad raudonplaukis slankiojo tarp suknelių ir kitokių drabužių beveik jų nematydamas. Labai norėjosi šiek tiek atsipalaiduoti, kad būtų maloniau bendrauti su draugu, tačiau smegenys vis tiek atkakliai dirbo. Dafydd kelis kartus klausė savęs, kodėl niekaip nesugeba nustumti minčių į šoną, tačiau nesisekė to padaryti. Sunkiai atsidusęs vaikinas pagaliau grįžo į šį pasaulį ir apsižvalgė: Elijah niekur nesimatė. Nenorėdamas, kad draugui reikėtų klaidžioti po parduotuvę jo ieškant, Dafydd grįžo prie durų ir sustojęs ten neramiai laukė.

[Elijah Chris Dawson]

  Pastaruoju metu Elijah' us dažnai pasirodydavo Londone, taip tai šiek tiek keista, nes viešumos jis niekada nemėgo, o štai čia žmonių, lipančių viens kitam ant kojų - daugybė. Kartais norėdavosi imti ir juos visus nustumti į šalį, prasiskiriant sau siaurą takelį, tačiau toks poelgis, turbūt, būtų nehumaniškas ir savanaudiškas.   
  Bedusaudamas jis tipeno link drabužių parduotuvės, kur jo turėjo laukti ne kas kitas, o Dafydd. Taip tas pats vyrutis, kuris vos nežuvo rudaplaukio akyse, tądien Oksfordo gatvėje. Nors, kita vertus, nuo tos dienos prabėgo nemažai laiko, vaikinai jau ne kartą buvo susitikę ir, rodosi, susibendravo. Bent Dawson' as prie raudonplaukio nebesivaržė, galėdavo papasakoti viską, išskyrus kai kuriuos faktus apie save, pavyzdžiui, tai, jog yra vampyras. Šią paslaptį norėjo pasilaikyti sau, nežinia kaip tas vyrukas sureaguos, nenorėjo nieko išgąsdinti. 
  Pakeliui skersinio skersgatvio jį susistabdė gaubtu apsidengęs vyras, Chris' as nelabai suvokė, ko šis nori, nors tiesa sakant, neturėjo galimybės paklausti. Šis te sugebėjo į antgamtiko palto kišenę įmesti mažą popieriaus skiautelę ir pranyko. Vampyras nebuvo prie to pratęs, tačiau liko nustebęs. Galbūt, kiek išsigando, tačiau turėjo tai numatyti. Išėjęs iš „gaujos“, kuriai priklausė dvidešimt keturis metus prisidarys bėdų, tačiau savo poelgio nesigailėjo.
  Elijah žvilgtelėjo į laikrodį, nieko keisto, jis vėl veluoja, nors ir ne savo noru, tačiau Dafydd negebės paaiškinti to, kas ten gatvėje nutiko. Jis ir pats nesuvokė, tačiau nutuokė, kur esmė. Net neabejojo, kad tai susiję su vampyrais.   
  Papurtęs galvą į šalį, nusprendė apie nieką nagalvoti tą laiką, kurį jis leis su draugu, jei jį taip jau galima vadinti.               
  Dar keli žingsniai ir jo objektas - parduotuvė buvo prieš akį, kur kiek jaunesnis vaikinukas pirks savo žmonai dovaną. Miela ir šilta. O Chris' as mėgavosi galimybę padėti, kiek atmena nė kartą nenuvilė Lunos.
- Sveikas, - ištiesė ranką, - atsiprašau, kad teko laukti, spūstys, - lengvai šyptelėjo. Kvailas pasiteisinimas..

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd labai sunkiai sekėsi mintimis vėl nenuklysti į lankas. Paskutinėmis savaitėmis darbe nebegalėjo susikaupti, nes mintimis nuolat nuklysdavo namo - pas mylimąją ir berniukus. Ko gero, nereikia stebėtis, kad ir dabar, laukdamas pasirodant Elijah, Dafydd neilgai teištvėrė nepradėdamas galvoti apie brangiausius žmones. Jis buvo toks užsigalvojęs, kad net ne iš karto pastebėjo atėjusį draugą.
- A, sveikas, - staiga atsitokėjęs tarstelėjo jis ir paspaudė ištiestą ranką. Net nepastebėjo, kad Elijah galbūt pavėlavo, tad nieko apie tai nesakė. Tarsi tik dabar susivokęs, kur yra, dar kartą nužvelgė parduotuvę.
- Ar dažnai ką nors nuperki Lunai? - kiek nedrąsiai paklausė. Taip ir nesuprato, kodėl draugas sutiko padėti išrinkti jo mylimajai dovaną, tačiau spėjo, kad Elijah galbūt tiesiog yra patyręs tokiuose reikaluose ir žino, kad Dafydd reikės pagalbos.
Raudonplaukis neskubėdamas vėl patraukė prie suknelių. Kol šis planas buvo tik brandinamas, viskas atrodė labai paprasta. Deja, dabar, kai jau reikėjo rinktis, Dafydd visiškai nebežinojo, kas pradžiugins Mayrą. Atsisukęs į Elijah liūdnokai paklausė:
- Kaip man žinoti, kas jai patiks, jeigu noriu padaryti staigmeną? Na... Negaliu paimti ir paklausti, noriu nustebinti...
Paėmęs kažkokią žalią suknelę Dafydd įsivaizdavo Mayrą su ja. Nejučia nusišypsojo ir vėl užsigalvojo apie mylimąją, tačiau šį kartą pavyko nepaskęsti mintyse pernelyg ilgam. Vis tik papurtęs galvą pakabino drabužį į vietą. Kuo toliau, tuo jautėsi kvailiau, tačiau buvo pasiryžęs dovaną išrinkti. Kad ir kiek laiko čia užtruktų, tuščiomis iš parduotuvės neišeis.

[Elijah Chris Dawson]

  Elijah buvo kiek išsiblaškęs. Jis sunkiai suvokė, kas nutiko prieš daugiau nei dešimt minučių ir kodėl tas vyrukas su juodu apsiaustu taip greitai pradingo. Tačiau dabar turėjo koncentruotis ties dovana, kuri buvo skirta Dafydd žmonai, todėl negalėjo leisti sau pamiršti priežasties, dėl ko jis čia - šiandien.
- Viskas gerai? - Primerkė akis tarsi bandydamas ką nors išskaityti, bet sunkiai sekėsi. Tokių įgūdžių rudaplaukis neturėjo, nors įstengė suprasti faktą, jog šios personos kažkas neramina. Bet kas?
- Na, manau, kad dažnai.. Gal net per dažnai, - šyptelėjo ir atminė visus kartus, kada stovėdavo kelias valandas prie papuošalų ar drabužių, negalėdamas išsirinkti. Lengviausia būdavo pirkti bilietus atostogoms, tada tereikėdavo parinkti vietą ir laiką, o tai kur kas paprasčiau.
  Atsitokėjęs ir sugrįžęs iš savosios praeities nutipeno paskui draugą prie suknelių. Čia jų buvo begalė. O išrinkti dovaną kito žmonai, kurios nė akyse nesi matęs, dabar jau neskambėjo taip patrauklei, kaip atrodė tada, kai Elijah su tuo sutiko.
- Kaip žinoti? - Susimąstęs pasikasė pakaušį, stengėsi kažką sugalvoti, juk jis visada išsisuka iš ten kur nori, tad gali ir dabar, - na, svarbiausia tu nusiramink, tai tik dovana, - patapšnojo Dafydd per petį, dairydamasis aplinkui. - Na, tu negali paklausti, bet turi numanyti kas jai galėtų patikti ir tikti. - Akys nukripo ties keliomis, neseniai atvežtomis naujos kolekcijos suknelėmis. Šios atrodė ne tik prabangiai, tačiau ir patraukliai, nors jų kaina nebuvo tokia gundanti, tad nusprendė jų bent dar kelias akimirkas nerodyti draugui, nenorėjo pasirodyti arogantiškas, mat net nenumanė, kiek šis gali šiam reikalui paskirti lėšų.
- Klausyk, kiek ketini išleisti? - Nedrąsiai užklausė vis sukiodamas galvą ir ieškodamas kažko įspūdingo, - žiūrėk, o kaip ši? - Žengė kelis žingsnius kairiau ir į rankas paiimė tamsiai raudonos spalvos suknelę į rankas. Kilstelėjo ją kiek auksčiau, kad priešais stovintis vaikinas nuspręstu pats, o jis tegali parekomenduoti. - Arba ši, - dešine ranka sugriebė tamsiai mėlynos spalvos, tačiau panašaus stiliaus apdarą.