0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Magiškosios Vizlių šunybės
« Prieš 4 metus »
      Tai – bene garsiausia pokštų krautuvėlė visoje Britanijoje. Deja, jau praėjo laikai, kai šią prižiūrėjo garsieji dvyniai.
      Tarp neįdomių, plakatais apklijuotų aplinkinių parduotuvių Fredžio ir Džordžo vitrinos žibėjo kaip fejerverkas. Kairė vitrina buvo pilnutėlė įvairiausių besisukančių, sproginėjančių, žybčiojančių, šokinėjančių ir žviegiančių prekių. Dešinė vitrina irgi buvo užklijuota didžiuliu plakatu, violetiniu kaip ir ministerijos, bet jame degė geltonos raidės, kviečiančiomis išbandyti tai vieną ar kitą prekę.
      Pati krautuvėlė amžinai buvo sausakimša tiek lankytojų, tiek prekių lentynų. Štai: Pamokų praleidinėjimo užkandėlės, Kraujuojančios nosies chalva, antai, skardinės, prikištos humoristinių burtų lazdelių: pigiausios mostelėjus virsdavo guminiais viščiukais ar kelnėmis, brangiausios neatsargų vartotoją imdavo mušti per galvą ir sprandą. O ten dėžutės plunksnų, jos buvo trijų rūšių - Savirašės, Rašybos taisomosios ir Gudraus atsakymo. O kur dar dėžutės su daugkartinio naudojimo korikais, patentuotais svajonių kerais, kubilai su valgomaisiais Tamsos ženklais, meilės eliksyrai, veikiantys iki paros ir priklausantys nuo aukos svorio ir pirkėjo patrauklumo?...
      Centrinę parduotuvėlės kambarį skyrė užuolaida už Žiobarų triukų prekių. Patalpa buvo tamsesnė, čia lentynose gulėjo ne tokie rėksmingi gaminiai – rimtesnė pokštų krautuvėlės linija: Skydinės kepurės, apsiaustai, pirštinės, leidžiančias vidutinio stiprumo užkeikimas atšokti nuo aukos, ir kiti įdomūs dalykėliai, kaip, pavyzdžiui, Netikri detonatoriai.

((video))

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Noriu gyventi, o ne egzistuoti
Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
« Atsakymas #1 Prieš 3 metus »
Šiandien Nikolė apsilankė Skersiniame Skersgatvyje. Ji patraukė link Magiškųjų Vizlių šunybių. Čia ji ketino savo draugei pirkti gimtadienio dovaną (jos gimtadienis poryt, Liepos 21) -  Gudraus atsakymo plunksną. Kai įžengė į krautuvę, ši kaip visada buvo sausakimša pirkėjų ir lankytojų, norinčių išmėginti prekes. Nikol pasuko link artimiausios lentynos - gal ten laikomos plunksnos? Ji sunkiai prasispraudusi pro pirkėjus pagaliau pasiekė lentyną, bet jos nusivylimui ten nebuvo jokių plunksnų. Tada mergaitė patraukė iki kitos lentynos, bet ir ne ten. Taip mergina išvaikščiojo (o gal tiksliau šiaip ne taip prasispraudė) visą pirmą aukštą, bet nieko nerado. Tada užlipo laiptais iki antro aukšto, bet ten prasisprausti nepavyko, tad nusiminusi grįžo žemyn. Staiga prie jos priėjo parduotuvės darbuotojas:
- Kuo galėčiau padėti?
- Ieškau Gudraus atsakymo plunksnų.
- Apgailestauju, bet jas išpirko. Gal ką nors kita?
Nikol nusiminė, bet tada pagalvojo, kad galėtu paimti ir...
- O kaip dėl Rašybos taisomo plunksnų?
- Jų dar yra kelios. Eime paskui mane, - ir jis nuvedė Nikolę į antrą aukštą prie geltonos lentynos.
- Ačiū, - padėkojo Nikolė ir parduotuvės darbuotojas ją paliko. Nikolė apsidairė tarp plunksnų ir išsirinko melsvos spalvos. Tada ją pasiėmusi nukurnėjo žemyn prie kasos.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Nikolė Parker »
Vieną dieną aš priversiu svogūnus verkti


*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
« Atsakymas #2 Prieš 3 metus »
Vieną vakarą baisiai lijo . Grifų gūžtos mokinė vardu Kristina buvo visa sušlapus ir neturėjo apsiausto. Ji pagalvojo , kad gal ras skersiniame skersgatvyje , todėl magiškai atsirado jame. Skersiniame skersgatvyje buvo daug parduotuvių , bet mergaitė nusprendė eiti į krautuvėlę ,, Magiškosios Vizlių šunybės ". Pirmame aukšte nieko panašaus nebuvo todėl pardavėjo paklausiau :
- Laba diena, ar nėra čia apsiausto?
- Sveika , apsiaustas yra tuoj atnešiu - pasakė pardavėjas . 
Kristina pasiemė apsiaustą ir nuėo prie kasos . Apsiaustas buvo labai brangus , Kristinai neužteko. Mergaitė pasakė :
- Man šis apsiaustas per brangus ar nėra kitų pigesnių ?
- Daugiau nėra , jai neduosi pinigų negalėsiu dėja tau jo parduoti . Kristina nuliūdus nuėjo nuo kasos , bet už jos nugaros stovėjo berniukas ir sako :
- Labas aš tau nupirkau apsiaustą. Kristina apsidžiaugė padėkojo berniukui ir užsidėjo apsiaustą.



*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Noriu gyventi, o ne egzistuoti
Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
« Atsakymas #3 Prieš 3 metus »
Nusipirkusi plunksną Nikol pastebėjo nusiminusią mergaitę. Kai Nikol priėjo arčiau pastebėjo, kad mergaitė kažkur matyta, lygtai Hogvartse. Varniukė priėjo arčiau ir pasisveikino:
- Labas. Matau tu liūdi. Kas yra? Ai, beje, aš Nikolė. Nikolė Parker, - ir Nikolė šyptelėjo, - Gal tau reikėtu pagalbos kokios nors?
Vienuolikmetė gražiai kerų pagalba supakavo dovaną. Tada pažvelgė į mergaitę su apsiaustu ir ištarė:
- Tu man kažkur matyta. Gal žinai kur? Gal Hogvartse? Tu iš Hogvartso? Nes aš tai taip. Esu iš Varno Nago.
Tada Nikolė apsidairė aplink ir pro vitrinos langus pamatė, kad jau temsta. Pats laikas namo pagalvojo Nikol ir dar atsigręžusi į mergaitę, kuri galėjo būti iš Hogvartso šūktelėjo:
- Gal norėtum keliauti kartu?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Nikolė Parker »
Vieną dieną aš priversiu svogūnus verkti


*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
« Atsakymas #4 Prieš 3 metus »
Kristina krautuvėlėje sutiko dar mergaitę. Ji girdėjo , kad su ja yra kalbama , bet mergaitė tik klausėsi ir negalėjo atsakyti , nes buvo labai užkimusi. Bet ji pamatė , kad mokinė iš varno nago ruošiasi kažkur išeiti ir dar paklausė ar nori vykti kartu . Kristina atsakė :
- Žinoma , aš esu taip pat iš hogvartso! Bet tik mergaitė ruošėsi kartu išeiti pamatė prieš save burtininką kuris jai tarė:
- Sveika , kaip matau pažeidei hogvartso taisykles .
Kristina nieko nesuprato ir tiesiog norėjo eiti , bet ją sustabdė ir vėl tarė:
 - Niekur neisi kol neatsipirksi su drauge kaltės .
Mokinė pagalvojo , kad gal ši mergaitė pažeidė kokias nors taisykles , o ne ji todėl paklausė jo:
- Ką mes padarėme ? Kokias taisykles pažeidėme ? - išsigandusi paklausė Kristina.



*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Noriu gyventi, o ne egzistuoti
Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
« Atsakymas #5 Prieš 3 metus »
Nikolė jau darė lauko duris, tik išgirdo kad mergaitė pakliuvo į bėdą. Ji atskubėjo pagelbėti. Priešais mergaitę stovėjo suaugęs burtininkas ir kažkaip ją kaltino. Nikolė nieko nesuprato, kas vyksta tik staiga ji susivokė, kad sulaužė Hogvartso taisykles - kerėti už Hogvartso ribų nepilnamečiams draudžiama. Ji labai susigėdo, juk ji ta - kuri nelaužo taisyklių. Kadangi vyras vis dar kaltino mergaitę, Nikolė užlindo priešais ją ir prisipažino:
- Tai aš padariau. Bet tikrai nenorėjau, ta taisyklė man tiesiog išgaravo iš galvos! Nekaltinkit jos, - tada Nikolė atsisuko į nepažystamąją ir sušnibždėjo jai:
- Eik, kol tavęs nesučiupo, - o pati liko stovėti priešais vyrą ir laukė nuosprendžio. Galiausiai burtininkas prabilo:
- Na, gerai. Šį kartą tau atleidžiu, nes čia Skersinis Skersgatvis, bet kitą kartą, žinok, būsi pašalinta iš Hogvartso.
Kai vyras nuėjo Nikolė staigiai šovė pro duris ir dingo tamsioje Skersinio Skersgatvio gatvėje.
Vieną dieną aš priversiu svogūnus verkti


*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
« Atsakymas #6 Prieš 3 metus »
Kristina suprato , kad pažeidė taisykles ir , kad negalima už mokyklos ribų burti. Ji stovėjo , stovėjo prieš vyrą ir nežinojo ką atsakyti . Bet po to pastebėjo , kad ta mergaitė ją užstojo ir pasiėmė kaltę sau. Grifiukė nenorėjo , kad ji to darytų juk ji pažeidė taisykles o ne ji , bet giliai mergaitė ir džiaugėsi , kad išsisuko ir tai pačiai varno nago mokinei pasisekė , ji taip pat išsisuko . Kristina pastebėjo , kad ta mergaitė išeina . Jai buvo ir liūdna , nes nenorėjo grįžti į Hogvartsą viena. Na pagalvojo gal nieko tokio. Mergina pastebėjo ,kad turėjo dar šiek tiek pinigų tai nusprendė nusipirkti naują plunksną . Plunksna nekainavo brangiai , bet pardavėjas pasidarė labai piktas ir vos pardavė Kristinai plunksną. Kristina nusipirko plunksną ir grįžo į Hogvartsą.



*

Neprisijungęs Evelina Džonson

  • II kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visi esame skirtingi ir tokie esame gražus
Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
« Atsakymas #7 Prieš 3 metus »
Buvo vasaros atostogos. Skersinio skersgatvio viduryje stovėjo spalvingiasiai ir labiasausai linksmai atrodanti parduotuvė. Magiškosios Vizlių šunybės buvo didžiulės ir oranžinio atspalvio. Plačios durys kvietėte kvietė užeiti. O, jei ir užeidavai nusivilti tikrai netekdavo. Visi kampai buvo prigrūsti įvairiasio išdaigininkų šlamšto. Virš galvų galėdavai pajusti lengva vėjelį nuo sproginėjančių popierinių lėktuvėlių, lentynos buvo prigrūtos smarvinių bombelių, o ant lūbų kabėjusios virvės važinėjo juokinga lėlė ant kvailo dviračio.
Evelina įėjo  į parduotuvę. Virš galvos iškart suskambėjo varpelis ir pro šoną prašvilpė sprogstantis lėktuvėlis. Evelina apsižvalgė. Mirguliuojančiomis spalvomis pasipuošusi praduotuvė atrodė įdomiai ir mergaitė nepagalvojusi ėjo vis gyliau į parduotuvę. Aplink viskas atodė puikia. Visi čia atrodė linksmi. Evelina iš kišenės išsitraukė galeonų krepšelį.
- Tai net ne išdaigininkų lygis, - sumurmėjo mergaitė. jos akys rijo visas spalvas aplinkui. Akimirkai jos protingumas ir "neišdaigiškumas išgaravo nežinia kur. Ji apsidairė dar įstabesniu atrodančia parduotuve.
Neabejojo, kad kažką pirks. Net ir tokia kaip ji susidomėjo kaip Vizlai sukūrė atmušimo kepures. Tai buvo kepurės skirtos tiems kurie nemoka apsiginti nuo kerų. Jos atmušdavo kerus ir šie pasileisdavo pas juos paleidusį. Evelina paėmė vieną iš tokių. Jų buvo like nebedaug. Dar ji paėmė sproginėjančių kortų, bei viena automatinę plunksna. Viskas arodė puikiai. Kuo toliau tuo labiau ji isijautė. Iš savo rankų vis ką nors išimdavo ir vis įdėdavo naujus daiktus. Besikanžiojantis piragaičiai atrodė įdentiškai su moliūginais, šalikai kurie kaip reikiant suspausdavo. Evelina jų atsisakė nes nežynojo kam panauoti. Dar čia buvo pergamento kuris pats išspausdavo iš savęs žodžius kuriuos jam pasakydavai. Taip pat ir meilės eliksyro, įvairių efektų pupelių (jos buvo panašios į visokio skonio pupeles, bet suteikdavo išvaizdą to ko atsikasdavai). Viskas atrodė idealiai ir Evelina parduotuvėje užtruko daug ilgiau nei planavo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Evelina Džonson »
Smiling. Every day of life is something special. Give her a chance!

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
« Atsakymas #8 Prieš 2 metus »
Klastuolės atostogos buvo visiškai kitokios, nei ši tikėjosi. Mergina turėjo kelias dienas praleisti su tėvais, tačiau šie buvo skirtinguose pasaulio galuose apsivertę darbais, tad Levanda vėl lindėjo pas brolį. Vienintelis dalykas, kuris ją guodė, naujas jos augintinis pitonas. Gyvatėlė, vos išvydusi Levandą, visada švelniai glaustydavosi prie jos. Raudonplaukei, kuris retai sulaukdavo kokio dėmesio iš kitų, toks pitono meilikavimasis, visada suminkštindavo, dažniausiai surūgusią širdį.
Jai bevaikštant Skersiniame skersgatvyje, it grynas po lietaus, atsirado žvarbus vėjas, nuo kurio net stora merginos mantija nelabai apsaugojo. Klastuolei reikėjo susirasti vietą, kur galėtų šiltai prastumti dar kelias valandas iki tol, kol jos brolis baigs darbą ir teiksis kartu su ja grįžti namo. Kadangi, ji ką tik kažkokioj skylėj išgėrė moliūgų sulčių su sausainiais, vėl lindėti kavinėj ji visiškai neturėjo jokio noro. Jos akys užkliuvo už "Magiškų Vizlių šunybių". Puiku, gal rasiu kažką, kas padės man geriau išlaikyti egzaminus...
Besibastydama po buteliukais, saldainiais ir keistais prietaisais prikrautas lentynas, Levanda, persisvėrusi per antro aukšto turėklus, pastebėjo jai pažįstamą veidą. Kiekvieną kartą, sutikusi kokį hogvartsietį, raudonplaukė nežinojo, ką daryti: iš tolo garsiai pasisveikinti ar geriau apsimesti, kad nieko nepastebi. Daugelis, turbūt, nekvaršintų sau galvos ir prieitų pasišnekučiuoti su pažįstamu. Tačiau mergina, turinti prastą regėjimą ir to nežadanti pripažinti ne tik kitiems, bet ir pati sau, jau kelis kartus buvo prašovusi pro šalį sveikindamasi su tariamais hogvartsiečiais, kurie vėliau pasirodė visiškai nepažįstami praeiviai.
Po ilgų svarstymų Levanda priėjo prie išvados, jog geriau ji čia dar pasisukinės prie vimdančiųjų pastilių ir kažkokių rausvų saldainiukų, kol Dori arba pati prie jos prieis pasisveikinti, arba net nepastebės bendrakoledžės, kas būtų ne toks jau ir blogas variantas. O,jei pasirodytų, jog ten visai ne Mendel, tuomet Levanda bus išvengusi dar vienos gėdingos situacijos.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
« Atsakymas #9 Prieš 2 metus »
Atostogos buvo suknistos ir net esant lygiai tokiam pačiam suknistam orui mergaitė stengėsi kuo ilgesniam laikui dingti iš tų žiobarų namų. Per šias atostogas Dori arba lindėdavo savo kambaryje, arba laiką leisdavo Skersiniame skersgatvyje. Šiandien buvo viena tų dienų, kai dvylikmetė nusprendė prasiblaškyti. Ji pamanė, kad būtų neprošal pasipildyti atsargas karpų milteliais, smarvinėmis bombelėmis, vimdomosiomis pastilėmis ir visomis kitomis gėrybėmis, kurias galėtų pakišti kitų koledžų mokiniams arba tokioms personoms kaip Sofi ar Elodie. Kikendama ir mintyse kurdama išdaigų planus Mendel, laikydama jau pilną glėbį prekių, pamatė pažįstamą veidą.
- Levanda! - sušuko ketvirtakursei. - Labas!
Levanda buvo tas žmogus, su kuriuo Dori jautėsi visai neblogai. Gal ir nieko būtų, jeigu jos taptų draugėmis.
- Kokie vėjai atpūtė į krautuvėlę? - mirktelėjo. - Ar po atostogų prikrėsime šunybių grifams?

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
« Atsakymas #10 Prieš 2 metus »
Vos tik klastuolė nusisuko ir apsimetė nepamačiusi bendrakoledžės, ši jau iš tolo sveikinosi su pilnu glėbiu visokių gėrybių. Levandai neliko nieko kito, kaip tik nusileisti į pirmą aukštą ir pasišnekučiuoti su Dori.
Merginą buvo apėmę dvilypiai jausmai: ji galvojo, kad tos kelios valandos, kurias jai reikia prastumti, su Mendel praeis greičiau, tačiau taip pat buvo tokia surūgusi, dėl nevykusių atostogų, jog nelabai norėjo su kuo nors šnekučiuotis. Tiesą pasakius, raudonplaukė būtų nieko prieš išgerti moliūgų sulčių su Dori, mat ši atrodė, palyginus, visai sukalbama. Tačiau vėl klausytis visų "Ką veiki per atostogas?" arba "Aš buvau ten ir ten..." klastuolė nesiruošė. Visos kalbos apie tobulas atostogas merginą vertė pavydėti ir jaustis dar blogiau dėl savo šeimos padėties.
Levanda, nutaisiusi šiokią tokią šypsenėlę, priėjo prie Dori:
- Sveika, basčiausi aplinkui, tad nusprendžiau užsukti čia. Vyliausi surasti kažką, kas padėtų geriau pasiruošti egzaminams, bet, vargu, ar ką rasiu. O tu, žiūriu, jau prisikrovei visokių dalykėlių... - suniurnėjo mergina apžiūrinėdama pilną pašnekovės glėbį visokių šunybėms krėsti skirtų įrankių.
Parduotuvė buvo tokia sausakimša moksleivių, o erdvės joje taip maža, kad, klastuolei bekalbant, kažkas praeidamas pro šalį ją lengvai stumtelėjo ir ši su ranka užkabino smarvinę bombelę.
Na, po tokio incidento gelbėjo tik vienintelė mintis - dabar aplink ją nebuvo nei vieno burtininko. Levandai, bandant pačiai nusigauti kuo toliau nuo smarvės šaltinio, iš apsausto kišenės iškrito burtų lazdelę. Ši besikeiksnodama, ir, iš smarvės ašarotomis akimis, pasilenkė jos pakelti. Tačiau pasilenkusi pastebėjo, jog po lentyna pasiritusi guli ne vien lazdelė, bet ir kažkoks keistas juodas aksominis maišelis. Pati gerai nesupratusi kodėl taip pasielgė, Levanda, apsidairiusi ar niekas nemato, griebė maišelį ir akimis ieškojo Dori.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Levanda Devyndarbė »
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
« Atsakymas #11 Prieš 2 metus »
Dori besikalbant su Levanda sprogo smarvinė bombelė. Visi rovė kaip vienas į kitą parduotuvės galą, tačiau Levanda pasiliko ten pat, kur ir buvo. Mendel, stebėdama Levandą, na, kiek tai buvo įmanoma per visą tą sumaištį, pamatė, kad raudonplaukė rankoje laikė kažkokį juodą maišelį. Mendel akys sužibo: nejaugi ketvirtakursė linkusi vogti? Galbūt ji tyčia sukėlė sumaištį ir paėmė iš kažko maišelį, o jame slepiasi koks prabangus deimantas, kurį jos galėtų parduoti kokiam nors tipeliui Skersiniame skersgatvyje?
- Kas čia? - smalsiai paklausė, kai abi merginos jau buvo viena šalia kitos. - Geriau įsidėk į kišenę, kad nieks nepamatytų, - patarė antrakursė. - Ar tu jį nugvelbei?
Mergaitė pradėjo galvoti, kad ir jai gal reikėtų kažką nugvelbti, tačiau prekių glėbys buvo per didelis, kad ji tą padarytų, todėl paskubom tamsiaplaukė susimokėjo už prekes.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
« Atsakymas #12 Prieš 2 metus »
Nors Levanda buvo šventai įsitikinusi, kad niekas nepastebėjo, kaip ji nugvelbė aksominį maišelį, tačiau vos priėjus prie Dori, ši jau spėjo apie tai užsiminti. Klastuolė buvo užversta lavinos smalsių Mendel klausimų.
- Šššš, - sušnypštė raudonplaukė, nuogąstaudama, kad kažkas išgirs pašnekovę, - Visų pirma, aš jo nenugvelbiau, kažkas jį, matyt, bus pametęs parduotuvėje. Suradau užkritusį už vienos iš lentynų.
Mergina pavartė juodą maišelį rankoje, tačiau taip ir nesuprato, kas jo viduje. Kad ir koks daiktas ten slypėjo, aiškintis vidury parduotuvės apsuptai krūvos zujančių mokinių, atidžiai besidairančių aplink, buvo per daug rizikinga. Po trumpų svarstymų, paslaptingasis maišelis nugulė gilioje Levandos apsiausto kišenėje.
Ketvirtakursė stebėjo, kaip Dori susimoka už savo pirkinius. Ji net šyptelėjo pamačiusi, kaip mergaičiukė sunkiai neša niekšybėms skirtus dalykėlius. Levanda jau kurį laiką galvojo, kad Dori Klastūnyne ne vieta, mat ši pasirodė per daug didelė moksliukė, pernelyg draugiška ir naivi, o, svarbiausia, per daug nuoširdi. Mergina atrodė it vaikščiojanti atvira knyga, kurioje klastuolė sunkiai įžvelgė kažką paslaptingo. Tačiau dabar, šiai prisirinkus karpų miltelių ir smarvinių bombelių, ji pakeitė savo nuomonę. Gal visgi Mendel nėra tokia nekalta, kaip atrodo. Matyt, Levanda tiesiog nepratusi matyti draugiškų klastuolių, kurie nesidraibsto kaltinimais.
- Eime susirasti kokią ramesnę vietą, - tarstelėjo raudonplaukė timteldama pašnekovę už rankovės.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 289
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
« Atsakymas #13 Prieš 2 metus »
Roma vaikščiojo skersiniame skersgatvyje. Ir kaip dažniausiai būdavo patraukė į parduotuvę "Magiškos Vizlių šunybės". Ji norėjo nusipirkti kokių nors saldainių. Ji dar nebuvo nusprendusi kokių. Kai ji atėjo, nepatikėjo savo akimis. Kad ir kaip būtų keista, bet parduotuvė buvo tuščia. Vos du žmonės. Tad ji turėjo daug laiko išsirinkti saldainius. Ji apėjo visą pirmą ir visą antrą aukštus. Roma išsirinko kelias dėžutes saldainių: vėmimo ir dvi dėžutes saldainių, kuriuos suvalgęs tavo veidas tampa kaip kokio gyvūno ir gali skleisti jo skleidžiamą garsą. Ji jau ruošėsi eiti mokėti, bet pamatė nematytų plunksnų ir vieną pagriebė. Tada jau sumokėjo ir išėjo iš parduotuvės. Ir skersinio skersgatvio gatvelėmis patraukė namų link.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
« Atsakymas #14 Prieš 1 metus »
Pavasaris visada asocijavosi su dviejų nuostabių mažylių - Oliverio ir Elioto - gimtadieniu. Buvo sunku patikėti, kad šiemet jiems bus jau penkeri. Ar gali būti, kad jis, Dafydd, jau daugiau nei penkerius metus turi galimybę gyventi kaip normalus žmogus? Žinoma, laikas po netekties labai jau netiko į normalių žmonių kategoriją. Vaikinas jautėsi sudraskytas ir suplėšytas, taip blogai nesijautė niekada gyvenime. Bet ar tiesa? Ko gero, vis dėlto ne: jau geriau kentėti, bet turėti artimą žmogų, negu būti viskam abejingam, bet nekęsti kiekvieno aplinkinio. Taigi dabar Dafydd buvo laimingesnis nei tuo laiku, kai gyveno Velse.
Su ta mintimi jis iškeliavo į Skersinį skersgatvį surasti dvynukams gimtadienio dovanos. Vis dar buvo baisu iš akių paleisti Mayrą, tačiau ką nors sugalvoti reikėjo, tad ilgai nedvejojęs velsietis pasirinko Magiškųjų Vizlių šunybių parduotuvę. Neabejojo rasiantis čia ką nors, kas tiems padaužoms patiks. Žinoma, reikėtų ko nors, kas visiškai nesugriaus namų, mat kartais atrodė, kad dvynukai mielai tą padarytų plikomis rankomis.
Tai, kad jie buvo aktyvūs ir linksmi vaikai, džiugino. Dafydd atrodė, kad taip ir neišmoks mylėti savo mažylių, nesugebės jiems parodyti, kokie yra reikalingi. Vis dėlto atrodė, kad einant laikui viskas nusistovėjo. Ar vaikai mylėjo tėvą, Dafydd nežinojo, tačiau užteko to, kad gali būti su jais, kad nebijo apkabinti ir bendrauti. Neabejojo, kad visi trys yra nepalyginamai artimesni Mayrai, bet koks vis dėlto skirtumas? Jis turi galimybę būti šeimos nariu, kam jam kažkas daugiau?
Ilgokai slankiojęs tarp lentynų galiausiai rado kažkokį spalvas keičiantį žaislą. Pasidarė šiek tiek neramu, ką dvynukai su juo nuveiks, tačiau iš karto suprato, kad būtent jį ir nupirks. Bjaurybė nebuvo pigus, tačiau gimtadienis būna tik kartą metuose, tad palepinti nuostabius mažylius tikrai galima. Žmoną dovanėlėmis bandė pradžiuginti gana dažnai, tačiau vaikai kartais likdavo tarsi nuošaly. Vadinasi, per gimtadienį nereikėjo galvoti apie galeonus. Svarbiausia buvo, kad mažyliai apsidžiaugtų. Jeigu jie bus laimingi, galbūt tokia pasijus ir tų vaikų mama, kuri buvo svarbesnė už viską.
Taigi daugiau nedvejodamas ir negalvodamas Dafydd sumokėjo už žaislą ir netrukus laikydamas jį rankose suprato galintis keliauti namo. Tai vis dar buvo vienintelė vieta, kurioje jis jautėsi išties gerai. Kad ir kokia būtų nuotaika, tai vis tiek buvo ta oazė, kur jis galėjo būti savimi. Ta mintis privertė nedrąsiai nusišypsoti, tad vaikinas apsisuko ant kulno ir prapuolė atrodydamas visai patenkintas.