0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 431
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Olivanderiai
« Atsakymas #30 Prieš 1 metus »
Ko gero, pirmą kartą gyvenime Bretas norėjo, kad mergiotė šnekėtų. Pats pliurpti su akivaizdžiai jį prisimenančiu senioku geidžiamiausias Britanijos bomžas nenorėjo visai. Ir... Kaedė tylėjo kaip žuvis vandeny! Jeigu Bretas būtų teikęsis pamąstyti, tikriausiai suprastų, kad mergaitei baisu ir neaišku, kas čia vyksta. Tai priverstų kantrybės taurę dar neprisipildyti. Bet kur jau ten tas itin (ne)žavus jaunuolis galvos? Na, jis ir galvojo, bet tik apie tai, ką galės veikti, kai pagaliau nusikratys šitos įkyrios mažės.
Po velnių, su tavim kalba! Ar taip sunku atsakyti į prakeiktą klausimą?! Ir kas tave auklėjo?! vis labiau siuto Bretas. Kol kas nė neketino valdyti pykčio. Na jau ne, šita mažvaikė jam pernelyg nusibodo!
- Tavęs klausia, - burbtelėjo pačiupęs mergaitę už rankos. Neslėpdamas nepasitenkinimo sunkiai atsiduso. Ir vėl jam tenka dirbti kažkokia aukle! Nepaisant to, kad Kaedės tam tikras panašumas į jį patį tarsi rodė, kad ji nemeluoja, Bretas neketino ilgai terliotis. Na nieko, tuoj išgrūs vaiką į Hogvartsą, o iki kitos vasaros dar gali paaiškėti, kad jos motina gyva. Nebent atsiras dar penkiolika vaikų sunerimo geidžiamiausias Britanijos bomžas ir net nusipurtė nuo tokios minties.
- Jai sunku patikėti, kad magija egzistuoja, - burbtelėjo nė nepakėlęs akių į Olivanderį. Balsas buvo visiškai ramus ir (kaip Bretui) netgi visai draugiškas. - Gal galite parodyti kokius paprastus burtus?
Senukas buvo įsitempęs. Atrodė, kad ta įtampa šviečia iš tolo. Vis dėlto jis priėjo prie lazdelių lentynos ir vieną paėmęs paleido žalias žiežirbas.
- Nori pabandyti? - draugiškai paklausė mergaitės. Jo žvilgsnis daugiau nei akivaizdžiai buvo sutelktas į vaiką. Atrodė, kad jauno vyruko čia net nėra.
Bretas įsižeidė.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Kaede Siobhán OConnor

  • IV kursas
  • *
  • 143
  • Taškai:
  • „Jeigu lemta žūti, mirsiu kaip nugalėtoja.“
Ats: Olivanderiai
« Atsakymas #31 Prieš 1 metus »
     Ar jis, po galais, nemato, kad jam reikia atsakyti už mane?! Dabar jau paplūdo Kaedė, nesulaukusi iš tėčio jokios reakcijos į jos prašymus. Kaip jis drįsta?! O gal aklas?! Jeigu ne sužeista koja, per kurią mergina sunkiai galėjo pajudėti Breto link, ji jau seniai būtų jį bedaužanti. Bet tai, jog to negalėjo padaryti, nenumalšino jos pykčio, o kaip tik stiprinio ir merginą net prakaitas išpylė, o žvilgsnis jau ne maldaujantis, o pilnas neapykantos žvelgė į Bretą, vis dar stovintį prie durų. Jam tarus žodį, ir ne bet kokį, o pašaipų, Siobhána pratrūko.
    - KAIP TAI MANĘS KLAUSIA?! Kas tau daros, po galais, aš negaliu atsakyti į tokį klausimą! Kaip tu to nesuvoki?! Pats mane čia atitempei, dabar ir atsakinėk į šito... šito... diedpalaikio klausimus! Aš čia tik tam, jog pamatyčiau tavo argumentus, kad magija tikra, o ne tam, kad atsakyčiau į kažkokius nelemtus klausimus! Ne manęs klausia, o tavęs!
    Po viso šito Bretas gal susiprato, o gal tik norėjo baigti visą šitą kriukį ir paaiškinęs tam žilaplaukiui ko čia Kaedė kelia isterijas - po šito jo sakinio, Kaedė labai priekaištingu žvilgsniu nužvelgė Bretą - paprašė jo pademonstruoti kelis burtus. Jei ką tik nebūtų aprėkusi Breto, būtų paklaususi kodėl jis pats jų neparodo, bet dabar jau buvo kas buvo ir jai teko žiūrėti į tą senuką. Pasiėmęs kažkokią lazdą - o gal lazdelę, ji nebuvo labai didelė - užsimojo ja ir iš jos išlindo... žalios žiežirbos! Išsigandusi O'Connor suklykė ir pabandė atsitraukti per kelis žingsnius atgal užsidengusi delnu burną. Tai labai ją išgąsdino - iš kur tos žiežirbos?! Kodėl jos žalios?! Kaip visą tai paaiškinti?! Jos pavojingos???!!! Trumpaplaukė norėjo dingti iš šios pragariškos vietos ir skuosti kuo toliau, kiek tik gali. Bet koja to neleido padaryti. Prakeikta koja! O jei nebūtų jos susižeidusi, jau seniausiai būtų skuodusi per duris ir nebūtų reikėję iškęsti to siaubo kai tas žilaplaukis senis prisiartino prie mergaitės atkišęs tą lazdą ir, baisiausia, pasiūlęs jai pabandyti! Nesuvaldžiusi baimės Kaedė vožė senukui per veidą. Gerokai per smarkiai kaip tokio amžiaus žmogui.
„Kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais“

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 431
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Olivanderiai
« Atsakymas #32 Prieš 1 metus »
Kedei pradėjus skeryčiotis Bretas dar labiau įsiuto. Kodėl jam turi taip nesisekti?! Jis tenori būti laimingas ir pakankamai dažnai susirasti panelę, kuri sutiktų kartu praleisti naktį! Kodėl nuolat turi atsitikti tokios nesąmonės kaip šita niekaip neatstojanti mažė?
O Olivanderis, aišku, irgi buvo tikras genijus. Juk jis, Bretas, paaiškino, kad mergaitė netiki magija. Argi buvo sunku parodyti ką nors ne tokio ryškaus?! Galėjo pasišaukti kokį daiktą! Ne, būtinai reikėjo gąsdinti ir taip niekuo netikintį vaiką! Ne tai kad geidžiamiausias Britanijos bomžas labai rūpinosi Kaedės gerove. Ne, jam pernelyg patiko tūžti ant Olivanderio. Dar geriau būtų jį prilupti, tačiau senis ir taip buvo persigandęs - dėl šito žavus jaunikaitis nė kiek neabejojo.
Pamatęs, kaip mergaitė tvoja Olivanderiui į veidą snukį, Bretas apstulbo. Va čia tai mano dukra prieš savo valią susižavėjęs pagalvojo vyrukas ir žengė artyn.
- Ji atsiprašo. Labai išsigando. Nenorėjome nieko blogo, - murmėjo Olivanderiui. Reikėjo kažkokiu būdu priversti Kaedę nusipirkti lazdelę - kaip kitaip ją išgrūsi į Hogvartsą? O jeigu to padaryti nepavyks, ką gali žinoti, gal ji taip ir liks jam ant sprando.
Bretas ilgokai žvelgė į mergaitę, bet šį kartą žvilgsnis buvo visiškai kitoks. Vyrukui nepavyko nuslėpti pasididžiavimo. Dabar jis jautėsi laimingas, kad susitiko šitą vaiką. Ji jam gėdos tikrai nepridarys. Tik vis dėlto vis tiek reikėjo atsikratyti, kitaip sakant, išgrūsti į Hogvartsą.
- Šaunuolė, - tyliai, kad senukas neišgirstų, sumurmėjo rudaplaukis. Nuslinkęs iki lazdelių vieną paėmė ir labai susikaupė. Nukreipė ją į dulkėse besivoliojantį skudurėlį ir aiškiai ištarė: - Wingardium leviosa!
Skudurėlis nelabai grakščiai, bet pakilo Bretui į ranką. Atsisukęs į Kaedę jis šyptelėjo ir neužtikrintai ištiesė lazdelę.
- Turėsi išmokti naudotis, - tarstelėjo, nors juto, kad yra pasiruošęs tvoti jai į veidą, jeigu tik to reikės. - Paimk į ranką ir pasakyk, ar ką jauti. Tiesiog paimk.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Brett OConnor »
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Kaede Siobhán OConnor

  • IV kursas
  • *
  • 143
  • Taškai:
  • „Jeigu lemta žūti, mirsiu kaip nugalėtoja.“
Ats: Olivanderiai
« Atsakymas #33 Prieš 1 metus »
     Smūgis buvo geras. Na, bet gal ne tokiomis situacijomis. Kas vožia seneliui per veidą su tokia jėga? Dabar jau ne Kaedė, bet Olivanderis suklupo ant žemės susiėmęs rankomis veidą, o savo nelemtą lazdą kažkur pametęs ant grindų. Kaedė slapta troško, kad tos lazdos jis daugiau niekada nerastų ir būtų pametęs visiems laikams. Tos lazdos ji jau prisižiūrėjo... Tačiau kai Bretas žengė į priekį užstoti Siobhános, šiai teko nustebti, ji nesitikėjo, kad Bretas taip lengvai atleis jai tą smūgį. Na, ne jam ji trenkė, bet kokią reputaciją jam užtraukė? Tačiau tokia kaip Kaedė negali neįsižeisti.
     - Ji atsiprašo?! Kas tau sakė, kad aš atsiprašau?! Ne iš oro aš sugalvojau jam užvožti, jis mane ne juokais išgąsdino! Nė nemanau atsiprašinėti, jis to nusipelnė! - nustebimas greitai vėl išblėso ir grįžo pyktis ant tėčio, kuris buvo sukilęs kai jis liepė pačiai Kaedei atsakinėti į to baltaplaukio klausimus. Užvaldyta įsiūčio O'Connor atsigręžė į Bretą ir jau norėjo ir jam gerai trinktelėti, tačiau jo vienintelis pašnibždomis ištartas žodis privertė pyktį atslūgti. Šaunuolė? Kaip suprasti? Jugi aš tam diedpalaikiui ką tik per veidą užvožiau, kaip galiu būti „šaunuolė“? Iš pradžių trumpaplaukė baisiai apstulbo, tuomet nurimo, ėmė mąstyti apie išgirstą žodį, o tuomet pajuto kilant pasitenkinimą. Aš Breto akyse - šaunuolė! Tėtis manimi didžiuojasi! Šypsena papuošė murzės veidą. Ji jau nebepaminė kada tai buvo paskutinį sykį. Galbūt dar gerokai prieš mamos mirtį? Prieš pusantrų metų?
     Patenkinta mergaitė stebėjo Bretą. Jis ėjo pasiimti... lazdos! Šypseną greitai pakeitė siaubas.
     - Ne! - netyčia garsiai išsprūdo Siobhánai. Tačiau dabar ne tai buvo svarbiausia - Bretas tuoj vėl padarys tas žalias žiežirbas! Persigandusi Kaedė užsidengė galvą rankomis, tačiau nespėjo laiku užsimerkti, ji išvydo... Ne žiežirbas. Ji išvydo kaip kažkokia skiautė pati pakilo nuo stalo! Jos niekas nekėlė! Sutrikusi Kaedė nedrąsiai atitraukė rankas nuo galvos ir įsistebeilijo į tą skiautę, kuri dabar vėl ramut ramutėliai gulėjo ant stalo. Gal jai tik pasivaideno? Bet kur tada žalios žiežirbos? Sumišimo pilnu žvilgsniu dukra pažvelgė į Bretą, tačiau šis tik ištiesė Kaedei lazdą. Iš pradžių jį negalvodama žengė atgal, norėdama jos išvengti, tačiau jug Bretas jos tėtis, jis tikrai negali norėti, kad jai nutiktų kas nors bloga, ypatingai po to, kai pavadino ją „šaunuole“. Be to, jug ir jis pats, ir tas senelis ėmė tas lazdas ir jiems nieko blogo nenutiko. O'Connor labai nedrąsiai ištiesė drebančią ranką link lazdos. Suspaudė ją delne, tačiau jis visas drebėjo nuo baimės.
     - Jaučiu baimę. Laikydama tą lazdą, - su virpuliu balse išlemeno Kaedė ir paleido nukristi tą lazdą ant žemės, nes laikyti ją buvo jau labai negeras jausmas. Netrukus išgirdo kaip ji atsitrenkė į medines parduotuvės grindis.
„Kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais“

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 431
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Olivanderiai
« Atsakymas #34 Prieš 1 metus »
Aišku, Kaede negalėjo nepradėti vėl rėkauti. Čia, ko gero, jie ir skyrėsi. Bretas sunkiai atsiduso ir suurzgė:
- Tau reikia įsigyti tą daiktą. Jeigu Olivanderis tavęs bijos, nieko neparduos. Taip kad tu atsiprašai.
Ir tada mergiotė nusišypsojo. Geidžiamiausias Britanijos bomžas nesuprato, ko čia šypsotis, bet pagaliau suprato: ji išgirdo tyliai ištartą žodį. Jai patiko, kad jis, tėvas, pasakė būtent tai. Jausmas buvo nepažįstamas, tačiau keistai malonus. Negi jis gali sutarti su savo vaiku? Ak, kad taip turėtų ką jai pasiūlyti... Nekviesi mergaitės į tokius apspurusius namus, kokiuose gyveno O'Connor šeima. Be to, visai nereikėjo, kad visai šauni Kaede susipažintų su ta prakeikta Athena. Na jau ne, geriau jau Bretas pavogs pinigų ir užsakys sau ir savo dukrai apartamentus. Žinoma, bus apmaudu, kad tai ne kokia daili suaugusi panelė, bet šią akimirką rudaplaukis jautė: jis gali su šita mergaite sutarti.
Išgirdęs garsų šūksnį, parodantį, kad Kaede ir toliau persigandusi, kilstelėjo antakius. Olivanderis jau buvo nulindęs į tolimiausią parduotuvės kampą, tad buvo galima kalbėtis šiek tiek atviriau. Tik kaip, po velnių, šitai paaiškinti, kad čia nėra ko bijoti?! Pykčio pliūpsnis vėl nudegino mintis, tačiau kelis kartus giliai įkvėpęs Bretas nusiramino. Kaede, atrodo, buvo vienintelis pasaulyje žmogus, prie kurio šiam itin žaviam jaunikaičiui pavyksta suvaldyti pyktį.
Galiausiai mergiotė paėmė lazdelę. Aišku, persigandusi kaip koks Olivanderis, tačiau pirmas žingsnis žengtas. Viduje vėl sukirbėjo kažkas panašaus į pasididžiavimą šita mergaite. Tu nepadarei nieko, kad ji užaugtų tokia, kokia yra visiškai netikėta mintis kaukštelėjo į galvą. Bretas taip nustebo, kad beveik praleido pro ausis tai, ką Kaede jam sakė. Laimei, pavyko susitelkti į mergaitę.
- Suprantu, kad baisu, - burbtelėjo. Į galvą atėjo mintis. Patikrinęs, kiek turi pinigų, susiraukė. Nieko papildomo nupirkti jis paprasčiausiai negali. Vis dėlto... Nereikia ir pirkti, gal užteks pažiūrėti?
- Jeigu nori, galime pirmiau nueiti į kitą parduotuvę. Knygyną, kur pamatysi magiškas knygas, ar juokų krautuvėlę, kur pamatysi magijos smagiąją pusę. Ar nori? Burtų lazdelės yra galingas daiktas. Suklydau, kad atvedžiau tave čia.
Paskutinis sakinys buvo ištartas vos girdimai. Aišku, Kaede pati nenorėjo eiti į knygyną, bet gal ją sudomins Vizlių krautuvė?
- Nebijok, tau čia nieko blogo neatsitiks, - sumurmėjo vyrukas. Dar kartą paapgailestaudamas, kad Kaede yra tik maža mergaitė, žengė prie jos ir labai neužtikrintai apkabino.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Kaede Siobhán OConnor

  • IV kursas
  • *
  • 143
  • Taškai:
  • „Jeigu lemta žūti, mirsiu kaip nugalėtoja.“
Ats: Olivanderiai
« Atsakymas #35 Prieš 1 metus »
     Kaip kažkoks medienos gabalas gali sukelti tokius dalykus?! Kaip aš galiu šito nebijoti? Tai tik mediena, o iš jos sklinda žalios žiežirbos ir ja mostelėjus pakyla daiktai į orą! KAIP man to nebijoti?! Su baime akyse Kaedė žvelgė į ant žemės besimėtančią lazdelę, kurią neseniai pati numetė. Rankų virpulys nepraėjo, bet bent jau O'Connor sugebėjo pažvelgti į tą nelemtą daiktą, kuris ją baisiai gąsdino. IR AŠ TURĖSIU IŠMOKTI JĄ VALDYTI?! Ši mintis dar labiau gąsdino nei pati lazdos egzistencija.
     Prabilus Bretui, Siobhána pagaliau pakėlė vis dar baimės sklidinas akis nuo lazdelės link Breto. Norėdama kaip nors numalšinti baimę ir sutelkti dėmesį į priešais stovintį vyrą, o nebe į, rodos, begalinę baimę ir jai vis dar nesuprantamus bei gąsdinančius reiškinius, Kaedė ėmė giliai ir tankiai alsuoti. Jai prireikė laiko kol Breto žodžiai įsisavino jos galvoje ir pakeitė baimės, kaip dominuojančios, vietą.
     - Supranti?.. Tai... tai kodėl mane čia atsivedei? Kad išgąsdintumei? Kad baime atbaidytumei mane nuo magijos? Nuo savęs? Ar... ar kažkas kito? - pralemeno trumpaplaukė, nes vis dar buvo apgaubta baimės šešėlio. Pasiūlymas apie kitą parduotuvę Kaedei pasirodė padrikas ir neišbaigtas, bet galbūt taip tik atrodė baimės gaubiamai vienuolikmetei. Galbūt tai buvo net labai protinga mintis, galbūt net būtų buvę geriau pasirinkti kitą parduotuvę, atsikratyti šios vietos, kuri Kaedei kelia baimę. Bet kažkas, tikrai ne pati baimė, bet kažkas, gal tas menkas noras pažinti magijos pasaulį, kurį Siobhána taip gniaužė, pastūmėjo Kaedę papurtyti galvą. Tiksliau net ne Kaedę. Ne ji pati papurtė galvą, o tas kažkas. Kaedė nebūtų purčiusi. Bent jau iki tol, kol Bretas neprisiartino prie mergaitės. Jis apglėbė ją rankomis. Tėtis apglėbė ją rankomis! Visą gyvenimą Kaedė šito troško! Jai taip to reikėjo! Nuvijusi visas mintis, - ir baimę taip pat - O'Connor taip pat stipriai apkabino tėtį. Jos veidas paniro į Breto marškinių jūrą. Jai ji ir sukuždėjo:
     - Myliu tave, tėti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Kaede Siobhán OConnor »
„Kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais“

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 431
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Olivanderiai
« Atsakymas #36 Prieš 1 metus »
Bretas suirzo. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl Kaede tokia persigandusi. Žinoma, jeigu Brendanas nebūtų gavęs laiško, jis pats būtų buvęs pirmas burtininkas šeimoje. Ir vis dėlto tokios panikos niekas nejautė. Na, nebent motina, supratusi, kad teks sūnums pirkti keistus ir nesuprantamus daiktus.
Sunkiai tariami žodžiai įžeidė. Vyrukas sugniaužė kumštį, tačiau sugebėjo netrenkti nei Kaedei, nei Olivanderiui, kuris, tiesa, ir toliau buvo sėkmingai pasislėpęs. Po galais, jis prisipažino suklydęs, o šita mergiščia ir toliau įtarinėja?! Negalėdamas tuo patikėti geidžiamiausias Britanijos bomžas spoksojo į dukrą ir svarstė, ar verta kažką sakyti. Ko gero, ne, nes ji akivaizdžiai iš tėvo laukė tik blogiausio. Kažin ką apie mane pripasakojo jos motina tūždamas galvojo rudaplaukis.
O sprendimo apsikabinti vaiką netrukus labai pasigailėjo. Nebuvo jis nei jausmingas, nei draugiškas. Neįsivaizdavo, kodėl tai padarė, tačiau akivaizdu, kad Kaede suprato poelgį visiškai ne taip kaip turėjo. Šiaip ne taip nenusipurtęs ir netgi nepatraukęs rankų Bretas spoksojo į vieną tašką ir galvojo. Tikrai neketino sakyti irgi mylįs. Tai jau būtų pernelyg absurdiška. Bretas nemylėjo nieko, netgi dailiausių Britanijos panelių.
- Nenorėjau išgąsdinti, - tyliai pratarė. Garsiau kalbėti bijojo - neabejojo, kad balsas išduotų susierzinimą, o vėl klausytis riksmų ir nepasitenkinimo vyrukas paprasčiausiai neturėjo jėgų. - Tikrai nesiekiu tave atbaidyti nuo magijos. Tai yra nuostabus sugebėjimas. Išmoksi jį valdyti ir…
Geidžiamiausias Britanijos bomžas nutilo vidury sakinio. Pats niekada neturėjo progos išmokti valdyti šią nuostabią galią.
- Maniau, kad bus įdomu pamatyti stebuklingiausią parduotuvę, - po kiek laiko pridūrė. Jautėsi labai kvailai - kodėl jis turi teisintis prieš šitą vaikiščią?! Vis dėlto ji buvo jo dukra - nuotaikų kaitos pernelyg priminė jį patį. Tai, tiesą sakant, net gąsdino. Galbūt jis, Bretas išties gali ją pamilti?
- Ar nori pabandyti dar kartą? - kiek garsiau paklausė ir padvejojęs perbraukė ranka per trumpus plaukus. Juk taip elgiasi tėvai, ar ne?
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Kaede Siobhán OConnor

  • IV kursas
  • *
  • 143
  • Taškai:
  • „Jeigu lemta žūti, mirsiu kaip nugalėtoja.“
Ats: Olivanderiai
« Atsakymas #37 Prieš 1 metus »
     Kaedė visą gyvenimą neturėjo tėvo. Buvo tik motina ir sunkus įsivaizdavimas, kad dar gali būti kažkas be jos. Ar tikrai kitus vaikus augina ne vienas, o du asmenys? Kaip tai atrodo? Turbūt Siobhánai niekada nelemta to sužinoti, mat tėtis neatsirado kol trumpaplaukės motina buvo gyva, o pasirodė tik šiai pasimirus. Ir net jei ir augins Kaedę, jis vis vien augins vienas. Bus tik kitas asmuo, bet vis vien vienas pats. Bet kaip tai keista! Kaip ją galės auginti kitos lyties atstovas?.. O'Connor niekada negalėjo įsivaizduoti, kad ateis diena kai ji gyvai išvys savo tėtį, o dabar jie stovi apsikabinę kažkokios parduotuvėlės vidury. Ar tai tikrai tikra? Ar tai tik nėra dar vienas paikas Siobhános sapnas apie susitikimą su tėčiu ir leidžiamas dienas kartu su juo? Tačiau šią teoriją paneigė Breto žodžiai apie magiją. Kaedė net nebūdama sveiko proto nebūtų nei sugalvojusi, nei susapnavusi, kad tėtis pradėtų regzti, iš pirmo žvilgsnio, visiškas pasakas ir pūsti miglą į akis apie magiją ir jos egzistavimą.
     Kaedė stengėsi klausytis Breto jo nenutraukdama ir nemestelėdama savo kandžių replikų, jai jis buvo svarbus, o tą mergaitė norėjo Bretui įrodyti. Dabar jis jai vienintelis, kuris liko. Neliko nieko - nei mamos, nei stogo virš galvos. Tik jis, Kaedės tėtis. Tačiau mintis apie pabandymą dar kartą, vėl grąžino plūstelėjusią baimę ir sutrikimą. Ji baisiai nenorėjo nuvilti Breto atsisakydama, bet nors ir  mirtų nenorėjo liestis prie tos lazdos daugiau niekada gyvenime. Galva ėmė judėti į visas puses, nei linksėdama pritardama, nei purtydama paneigdama.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Kaede Siobhán OConnor »
„Kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais“

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 431
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Olivanderiai
« Atsakymas #38 Prieš 1 metus »
Mergiotė tylėjo jau kokias tris sekundes, ir tai buvo didelis žingsnis į priekį. Gal net kada nors nustos erzinti? Na, tiesą sakant, ji erzino mažiau nei daugelis žmonių, bet tai nereiškė, kad Bretas norėjo klausytis jos pliurpalų. Gal pagaliau ji teiksis išbandyti lazdelę, ir jie galės keliauti kur nors kitur? Kur nors, kur nėra mažų vaikų, o tik dailios panelės, tik ir laukiančios Breto dėmesio.
Deja, ir į klausimą ji neatsakė. Tylos režimas? Ką gi, būtų ne taip jau ir blogai, jeigu Bretui rūpėtų kas nors daugiau, ne tik nusikratyti šito vaiko. Kylantis susierzinimas nereiškė nieko gero, bet tuomet mergiotė pagaliau sureagavo. Na, jeigu tai galima vadinti reakcija - kaip geidžiamiausias Britanijos bomžas gali suprasti, ko kažkokia mažė nori, kai ji krato galvą į visas puses ir galiausiai nei linkteli sakydama TAIP, nei papurto galvą sakydama NE? Vyrukas susiraukė ir atsitraukė nuo mergaitės. Gerai apžiūrėjo lazdelę. Nebuvo ji kažkuo ypatinga, tad ko vis dėlto taip bijoti? Ką daryti, kad Kaede pagaliau susivoktų turinti nuostabų gebėjimą, kurį jai tiesiog reikia išmokti valdyti?
- Pažadu, kad tau nieko neatsitiks. Apsiprasi su magijos sugebėjimais ir pradėsi tuo mėgautis, - stengėsi kuo ramiau kalbėti vyrukas ir vėl žengęs mergaitės link dar kartą ištiesė jai lazdelę. Atrodė, kad jeigu mergiotė ir vėl jos nepaims, gaus iš tos pačios lazdelės į akį.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Kaede Siobhán OConnor

  • IV kursas
  • *
  • 143
  • Taškai:
  • „Jeigu lemta žūti, mirsiu kaip nugalėtoja.“
Ats: Olivanderiai
« Atsakymas #39 Prieš 1 metus »
    Akivaizdu, kad nekonkretumas bei toks tuščias laiko tempimas (tai ko pats čia atsivedė, jei žinojo (?), kad tiek ilgai čia užtrunkama?!) suerzino Bretą. Kaedė stengėsi tylėti kol šis kalbėjo ir nemėtyti savo kandžių pastabų bei ne ką malonesnių replikų, ką buvo įpratusi daryti, kad nesuerzintų Breto, o štai kaip į jos pastangas atsiliepiama - vos galvos judesiai viską sugriauna! Tačiau, laimė, neįsiplieskė joks naujas konfliktas - dabar stengėsi tvardytis tiek Bretas, tiek Siobhána ir, rodos, šiomis pastangomis mažais žingsneliais jiedu judėjo į priekį.
    Iš naujo pagalvojus apie prisilietimą prie lazdelės, kuri yra (tariamos) magijos šaltinis, Kaedę nupurtė drebuliai, o kūną ir smegenis užliejo nauja baimės banga. O'Connor, jei dar neskęsta, tai jau netrukus skęs visam baimės vandenyne, mat tų bangų jau per daug, kad iš jų galėtų išlipti sausa. Kažkur, lyg iš tolumos, iš po vandens, per miglą, atsklido Breto balsas. Mėgautis? Tai... įmanoma? Šitam baimės vandenyne kažkur yra ir mažytė pasimėgavimo sala?.. Neįmanoma. Bet... jeigu yra, turiu ją rasti. Jei ne dėl savęs, tai bent jau dėl Breto. Negaliu jo supykdžiusi paleisti vėjais. Jis man vienintelis, kuris liko. Per daug vargau kol jį suradau. Sukaupusi visas jėgas, Kaedė ištiesė drebančią bei besipriešinančią ranką link lazdelės. Dar spėjo šmėkštelėti visos baisiausių pasekmių mintys, tačiau O'Connor jau sugriebė lazdelę. Iš pradžių nieko. Kaedė bailiai pakėlė akis į Bretą. O tada pajuto kaip pirštų galiukai užkaito. Akys išsiplėtė iš siaubo, tačiau kažkas neleido paleisti lazdelės iš rankos. Kažkoks keistai geras jausmas... Staiga iš lazdelės galiuko pasipylė auksinės kibirkštys, numargindamos Kaedės akiraty esančius objektus. Šios kibirkštys nebuvo baisios, jos buvo... jaukios. Kuomet kibirkštys praretėjo, mergaitė išvydo už tėčio nugaros kažkokį žilstelėjusį veidą. Akimirką nesuprato kas jis, net cyptelėjo, tačiau netrukus pažino ankščiau matytą, rodos, šios parduotuvės savininką. Jis šypsojosi, tačiau akys išdavė, jog ne todėl, kad Kaedė... išgavo kažkokias kibirkštis?, o todėl, jog šie klientai pagaliau išsinešdins iš jo krautuvės.
     - Nuostabu! Ąžuolo, su fenikso plunksna, dešimties colių. Gana elastinga.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Kaede Siobhán OConnor »
„Kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais“

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 431
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Olivanderiai
« Atsakymas #40 Prieš 1 metus »
Na, imsi tu pagaliau tą daiktą ar ne? Kiek galima čia su tavimi terliotis?! Ne to atsibeldžiau į Londoną, kad su kažkokia mergiote trankyčiausi po Skersinį skersgatvį! Bretas irzo vis labiau ir labiau, o prisiminęs, kad jie yra dar tik pirmoje parduotuvėje, nesusilaikęs atsiduso. Per tą laiką, kol jis čia gaišta su ta mažvaike, visos dailiausios Londono panelės bus išgraibstytos! Visiškas absurdas, o Olivanderio egzistavimas toje pačioje erdvėje dar labiau viską gadino. Ir kodėl tokiam žaviam jaunikaičiui kaip Brett O'Connor turi nuolat nesisekti?! Kažkokia nesąmonė!
Ir tada Kaede pagaliau teikėsi paimti prakeiktą lazdą. Vyrukas nusišypsojo. Tiesa, ne taip "žaviai", kaip šypsosi panelėms. Ne, šį kartą jis buvo tiesiog patenkintas, kad ledai pagaliau pajudėjo. Matėsi, kad mergiotė persigandusi, tačiau ji laikė nelemtą lazdelę. Va čia tai mano mergaitė su pasididžiavimu pagalvojo geidžiamiausias Britanijos bomžas, bet ir pats išsigando šitos minties. Jam visiškai nereikia šito vaiko, nebuvo galima prie jo prisirišti ar pamėgti. Ne, kuo greičiau Kaede išsinešdins iš jo gyvenimo, tuo visiems bus geriau.
Auksinės kibirkštys tarsi bylojo, kad dabar viskas bus gerai. Kad tai yra būtent ta lazdelė, kurios vaikigaliui ir reikia. Net Olivanderis atrodė kažkuo savo gyvenime patenkintas, o tai privertė apdovanoti senuką kuo "žaviausia" šypsena.
- Puiku, - burbtelėjo išsitraukdamas piniginę. Kadangi joje galeonų netrūko, buvo galima netgi mandagiai susimokėti ir nesiraukyti. Vis dėlto septyni galeonai už lazdelę buvo nepadoriai daug, tad Bretas kurį laiką gaišo. Atrodė, tarsi galvoja, ar Kaedei iš tiesų to daikto reikia.
- Gerai, viskas, čiuožiam iš čia, - galiausiai pratarė ir atskaičiavęs septynias monetas subruko jas Olivanderiui į ranką. Nė neketino laukti, kol jis supakuos lazdelę, taigi čiupo mergaitei už rankos ir išsitempė ją į lauką. Viena užduotis atlikta, dar milijonas liko.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Ikelas Garver

  • IV kursas
  • *
  • 143
  • Taškai: 76
Ats: Olivanderiai
« Atsakymas #41 Prieš 1 metus »
  Ikelas keliavo skersiniu skersgatviu. Taip, pats labai prašė tėvų, kad galėtų keliauti į Hogvartsą, nes šie žinant jo diagnozę labai bijojo, tačiau dabar berniukas ir pats jaudinosi. Nežinojo ko tikėtis iš magijos. Neįsivaizdavo kaip ją reikėtų skleisti. Tik iš sąrašo priekių, kurių reikėjo naujiems mokslo metams jis sužinojo, kad kerima pasinaudojant burtų lazdele.
  Berniukas priėjo paskutinę skersinio skersgatvio krautuvėlę. Ši jį žavėjo labiausiai. Juk joje buvo galima nusipirkti pagrindinį magijos atributą - lazdelę. Į krautuvėlę jis įžengė vienas, nes jo tėvai nusprendė pasišnekučiuoti su kitų tėvais. Krautuvėlėje buvo senukas. Ikelas norėjo jo paprašyti lazdelės, tačiau išvis bijojo kalbėti su nepažįstamais.
- Laba diena, - pasakė Olivanderis, tačiau tai Ikelui per daug nerūpėjo. Jam daug labiau patiko daiktai, todėl berniukas smalsiai nužiūrinėjo pilną spintą lazdelių dėžučių, kuriose gulėjo įvairiausios lazdelės, greičiausiai trykštančios magijos pliūpsniais. Va šito berniukas nežinojo.
  Olivanderis suprato, kad Ikelą labiau domina daiktai, todėl nusišypsojęs pasakė:
- Kaip matau lazdelė tau labiau rūpi nei pasisveikinimas. Pabandykim tau išrinkti tinkamą. Beje, kur tavo tėvai?
- Jie, - pradėjo nerimo kupinu balsu. - Šnekučiuojasi su kitais tėvais, - galiausiai užbaigė, o tuo metu išgirdo atidaromų durų garsą.

*

Neprisijungęs Daniel OSullivan

  • I kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
Ats: Olivanderiai
« Atsakymas #42 Prieš 1 metus »
   Daniel keliavo pro Skersinio skersgatvio krautuvėles. Visos atrodė savotiškos ir autentiškos, kitokios nei Dubline. Tokių airis dar nebuvo regėjęs. Ir didžiąją dalį jų jis aplankė. Kai kuriose jis pirko būtinus daiktus mokyklai, o kitose tiesiog vaikščiodavo ir apžiūrinėdavo įdomius daiktus. Jis ypač ilgai praleido kvidičo prekių krautuvėlei. Šis žaidimas Daniel'į ypač žavėjo. Iš mokyklinių daiktų sąrašo liko vos keli daiktai nusipirkti. Vadovėliai jau tūnojo krepšyje. Jis sumanė užsukti pas Olivanderį. Tėtis jam apie jį pasakojo. Berniukas nekantraudamas nubėgo link parduotuvės. Kokia nuostabi akimirka! Šiandien jis gaus savo nuostabiąją ir vienintelę lazdelę!
   Įžengus pro duris pasigirdo skambtelėjimas. Parduotuvėje buvo pats Olivanderis. Jis ieškojo lazdelės berniukui, kuris stovėjo prie prekystalio. Pirmakursis. Reiktų susipažinti.
 - Laba diena, pone Olivanderi,- visų pirma Daniel mandagiai pasisveikino, tada atsisuko į berniuką,- Sveikas, koks tavo vardas? Taip nekantravau visus šiuos metus. O šiandien ta diena! Aš gausiu lazdelę! O ir Hogvartsas jau laukia. Kaip tu?- jis nusišypsojo ir laukė atsakymo.

*

Neprisijungęs Ikelas Garver

  • IV kursas
  • *
  • 143
  • Taškai: 76
Ats: Olivanderiai
« Atsakymas #43 Prieš 1 metus »
  Olivanderis ieškojo lazdelės, o kol jis tą darė Ikelas tik žiūrėjo į jį. Ir tylėjo. Bendrauti su nepažįstamaisiais, o tuo labiau suaugusiais jam nepatiko. Su vaikais bendrauti jis mėgo, tačiau nelabai mokėjo tą daryti. Jam daug labiau patiko tyrinėti daiktus, o tą dabar ir darė. Jis nužiūrinėjo Olivanderio stalą.
  Pro duris įėjo berniukas. Iš to, kad jam reikėjo lazdelės spėjo, kad jis taip pat pirmakursis. Ikelas visai panoro su juo susipažinti, tačiau pernelyg to bijojo, todėl tik tylėjo ir dairėsi aplink.
- Jam nepatinka bendrauti, - nusijuokė Olivanderis išgirdęs, kad berniukas bandė susipažinti su Ikelu. Tiesa, Ikelas į tai nekriepė dėmesio. Ikelui nepatiko kai iš jo juokėsi, tačiau jisai nieko nesakė ir tik toliau stovėjo susidėjęs rankas prie pilvo. Tai buvo jo mėgstamiausia poza. Jam taip ne tik buvo patogu, bet ir atrodė, kad kai jis būna šioje pazoje kiti mano, kad jis yra vyresnis nei iš tikrųjų.
- Aš Ikelas, - po kiek laiko pasakė berniukas nusisukęs nuo to berniuko.
  Po kiek laiko jis sulaukė lazdelės, kuri buvo padėta anst stalo. Garver nieko nelaukdamas priėjo prie jos ir gražiai nužvelgė dėžutę. Paskui išėmė lazdelę ir paglostė ją.
- Graži. Ką turėčiau su ja daryti? - paklausė jis, nes to nežinojo. Na, suprato, kad ja naudojantis reikia skleisti kerus, tačiau kaip tą padaryti jis nežinojo.
- Išmėgink ją. Tiesiog mostelk, - pasakė Olivanderis ir Ikelas tą ir padarė. Jis kažkaip mostelėjo lazdele. tada pajuto keistą jausmą. Tartum... Tartum surado savo vaiką. Pasijuto kitaip. Atrodė, kad ja mostelėjęs visas protas nušvito.
- Kaip jautiesi? Bent jau iš išorės atrodo, kad ši lazdelė tau, - pareiškė senukas.
- Jaučiuosi nuostabiai, - pasakė jis ir kurį laiką tylėjo. - Ji tikrai man. Kiek kainuoja? - vis dėlto užbaigė sugalvojęs ką pasakyti.
- Septynis galeonus, - pasakė Olivanderis ir Ikelas pradėjo skaičiuoti savųjų pinigų krūvelę. Jau buvo išmokęs skaičiuoti juos, nes visų galeonų reikšmė buvo vienoda. kaip ir siklių bei knutų. Lengviau nei žiobarų pasaulyje. Ten dar būna ir skirtingų reikšmių pinigų. Pagalvojo berniukas.
  Lazdelė Ikelui labai patiko, tačiau buvo viena bėda - jis nemokėjo ją naudotis. Vis dėlto norėjo sužinoti kokiu būdu ja kerima. Nemanė, kad užtenka mostelėti. Na, taip nemanė todėl, nes kai praeitą kartą tą padarė aplinkiniai daiktai nepasikeitė. Ikelas apžiūrinėjo kitą parduotuvėlės dalį, tačiau jam parūpo kaip ja naudotis, todėl net neatsisukęs paklausė Olivanderio:
- Kaip ja naudotis?

*

Neprisijungęs Daniel OSullivan

  • I kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
Ats: Olivanderiai
« Atsakymas #44 Prieš 1 metus »
   Daniel kaukė kol kažkas kažką pasakys. Olivanderis atsisuko į berniuką ir maloniai pasisveikino:
 - Laba diena,- pasakė ir stabtelėjo Olivanderis,-  Kai tik surasiu šiam ponaičiui lazdelę pradėsiu ieškoti ir tau.
   Tada O'Sullivan daugiau nepratarė žodžio. Matėsi, kad berniukas nekalbus, tai patvirtino ir Olivanderio žodžiai. Bet berniukas vis vien pasakė savo vardą, kuris buvo Ikelas. Tai gan prodžiugino būsimą pirmakursį ir jis taip pat prisistatė:
 - Aš Daniel.- tai ištaręs berniukas stebėjo kaip dėliojasi Ikelo ir Olivanderio pokalbis. Ikelas gavo lazdelę, kurią atrodo buvo pasiruošęs pirkti. Bet jis visiškai nenutuokė kaip ja naudotis. Daniel susimąstė. Gal reikėtų jam išaiškinti ir padėti? Gal pamokinti? Vis dėl to, aš jau žinau kai kuriuos paprastus burtažodžius. Berniukas nekantriai laukė kol ir pats gaus lazdelę.
 - Kai buri lazdele, turi ištarti tam tikrą burtažodį ir atitinkamai mostelėti lazdele. Kiekvienas burtažodis padaro skirtingus dalykus. Pavyzdžiai Alohamora gali atrakinti duris, o Lumos uždegti šviesą lazdelės gale. Kai tik gausiu savo lazdelę, su malonumu tau parodysiu,- rudaplaukis nusišypsojo ir atsisuko į Olivanderį.
 - Taip. Dabar pas mane lankosi nemažai pirmakursių, taip pat turiu patikrinti kai kurias lazdeles. Nelabai galėsiu tau padėti. Užtat šis jaunuolis galės.- jis atsisuko į Ikelą ir paklausė,- Taigi, ar pirksi, tada galėčiau pradėti ieškoti lazdelės tam ponaičiui,- jis nuėjo kiek tolėliau nuo prekystalio ir pradėjo akimis skanuoti visas dėžutes su lazdelėmis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Daniel OSullivan »