[Mikasa Sei Yoshitaka]

Vis dar žiūrėjusi piktai, į jos aprangą, suraukė antakius. O Jeronimai, kaip negražiai kalba ta mūsų Džinė..- Stebėjosi princesė. Vis dar pastovėjusi ir galvojusi ką atsakyti, pradėjo baisiai skaudėti galvą. Skaudėjo taip, lyg kas nors su adata badytų smegenis. Smilkinius irgi dūrė su šakute. Pasilenkusi, pamatė goblinus. Tuos baisūnus. Christina išpūtė akis. Juos buvo mačiusi ne vieną kartą, niekada nebus užmirštama kaip ją užpuolė slibinai, o Žana nieko nedarė, tik sėdėjo ir laukė kol princesė numirs. Garbanė tikėjosi, kad taip neatsitiks, dar kartelį, o ypatingai, kai Džeinė buvo dar įkyresnė, nei Žana Mokslinčė. Galėjo tikrai, pasiimti savo katiną- Ocelį, šis būtų kaip reikiant ją pamokęs ir gerokai sudraskęs. Bet deja, katinas buvo paliktas Hogvartse. Fenekai taip pat.
- Tu ne esi Džinė,- Visiškai pritarė Christina. - Tu esi višta!- Riktelėjo per visą, ji. Gal kiek per stipriai. Bet dėl žodžių, kuriuos pasakė ji pati, nesigailėjo. Jos manymu, Džeinė turėjo žinoti, kad bando pasirodyti viršesnė už pačią karališko kraujo mergaitę. O tai grifei, labai nepatiko. Kas per intonacija? Jau aš normaliau šneku, nei ji. Na, gal jos tiesiog nemokino mama kaip reikia šnekėti su kilniaisiais.- Ramino save, fenekų mylėtoja. Nuo paskutinių klastuolės žodžių, Vilės dukrai dar labiau apsvaigo galva ir ji ruošėsi kristi ant žemės.
- Ar tu nori mane nužudyti? AR TU TIKRAI NORI MANE NUŽUDYTI?- Vos ne staugė princesė. Uždėjusi ranką ant kaktos, laikė ir meldėsi mintyse, kad tik neatsitiktų nelaimės ir ji nenualptų, nes tai tikrai, buvo įmanoma.- Ilgai tariant, tu nemoki valdyti emocijų ir tu tikrai labai nervini, aš negaliu, man tuoj infarktas bus,- Vaitojo Chris. Susinervinusi, priėjo prie goblino ir pasakiusi savo vardą ir pavardę, ruošėsi gauti savo galeonus.
- Christina Granger,- Tarstelėjo ir vis dar laukė. Velnias, aš Džeinei prisistačiau kaip Elizabeth! Dabar ir melage išvadins.. Greitai, keitusi temą ir tikėdamasi, kad ji neišgirdo, atkirto Džeinei. - Aš nesugadinau tavo dienos, ką aš padariau? Oi, nebent tu labai greitai įsižeidi jei žmogus suklysta vardą, na gal tiesiog, per daug jautri esi,- Nusijuokė pašaipiai grifiukė.

[Džeinė Klerė Bromley]

Kol Džeinė bandė susitaikyti su tuo, kad atrodo ne per geriausiai, pro šalį praėjo keli goblinai. Tai išblaškė mergaitę, tad ji ir vėl atsisuko į pasipūtusią it povas grifę Elizabeth. Višta? KĄ? Klerės smilkiniai iš pykčio pradėjo tvinkčioti, o galva, atrodė, sprogs. Klastuolė kaip niekas kitas kiekvieną ant jos pasakytą, jos nuomone, įžeidimą labai ėmė į širdį. Kaip galima praleisti pro ausis tokius įžeidinėjimus? Tai pikčiurna Džinė, tai višta. Taip juk negalima, Bromley neleis, kad su ja taip būtų elgiamasi!
-Višta? Aš tau višta? Pradėk nuo savęs, pasipūtėle!- ir vėl supykusi tarstelėjo vienuolikmetė.

Klerė tiesiogine ta žodžio prasme norėjo susimušti su ta Elizabeth. Na, kodėl ne? Ji nebuvo verta mandagaus pokalbio. Nebuvo verta išgirsti Džeinės balso iš viso, tiesiog va situacija tokia susiklostė. Realiai pagalvojus- kas iš viso buvo vertas kalbėtis su Džeine? Niekas. Būtent dėl to su mergaite nė vienas ir nebendrauja, nes visi yra per daug prasti, kad galėtų nuolat bendrauti su ja.

Prie ko čia dėtas nužudymas? Aš ne tokia žiauri. Nors gal.. Mėlynakę užplūdo pasitenkinimas. Aiškiai matėsi, kad grifė prastai jaučiasi ir tai Džeinei patiko. Kaip galima nesimėgauti kito vaitojimais?

Džeinė patylėjo iki tol, kol Elizabeth Elena Phoenix pasirodė esanti Christina Granger. Blondinė pasimetė. Pala, ji melavo?
-Ė, tu. Tu nesi Elizabeth, tu Christina Granger? Dėl Merlino barzdos, turi neblogą vardą, kokio velnio apsimetinėjai kažkokia Elena Phoenix?- lyg įsižeidusi paklausė mergaitė. Ar tai nuskambėjo draugiškai? O ne.- Aš per jautri? Ar tik ne tu ką tik alpėjai, kai aš pasakiau, kad esi tik kvaila grifė? Tai buvai ne tu?
Džeinė spoksojo, kaip dabar jau Christina elgiasi. Tai mergaitei patiko.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Žiūrinėdama aplinkui, dėbtelėjo į gobliną ir paėmė savo pinigėlius. Christina, pasiimi pinigus ir dingsti. Tau čia nereikia būti.- Nervinosi princesė. Mergaitei nepatiko čia būti, nenorėjo išvis dabar su kažkuo bendrauti. Norėjo kuo greičiau žingsniuoti namo, pas mamytę arba net į pilį, pas tėtuką. Bet miestas, kuriame pilis, toliau nei mėnulis, o pas mamytę, irgi tolokai reikėtų važiuoti. Išgirdusi klastuolės žodžius, eilinį kartą įsižeidė ir nenorėdama rėkauti vėl, tyliai, bei ramiai tarstelėjo atgal.
- Ė tu? Visų pirma, ne "ė, tu", o gerbiamoji princese ir čia ne tavo reikalas kaip man save pasivadinti, jei norėsiu, būsiu ir Marytė Asilytė Karvienė, tad žiūrime savo reikalus. - Grubiai atsakė ir pasitaisė šukuoseną. Už šiokį tokį Džeinės komplimentą, mergaitė nesiruošė dėkoti, ruošėsi toliau tęsti ginčus. - Ir kokio dar Merlino barzdos? Aš joks tau ne Merlinas! Ir aš ne alpėjau, išvis, niekada nebuvau nualpusi. Nieks čia tavęs nebijo, turėtum lenktis prieš mane.- Tarstelėjo. Nebežinojusi ką daugiau sakyti, išdidžiai su pinigais rankose pamojavo Džeinei, bandydama atsisveikinti ir baisiai blogos nuotaikos, dingo iš Gringotso.

[Džeinė Klerė Bromley]

Nors Klerei patiko stebėti, kaip Granger nervinasi, ji pasijuto šiek tiek.. keistai. Matant, kad Christina pasiėmė iš šlykštaus goblino pinigus, Džeinė suprato, kad mergaitė tuoj išeis. Net pati nesuprato, kaip jautėsi- ar džiaugėsi, kad neteks matyti to pasipūtėliško veido ar liūdėjo, kad neteks daugiau pasikapčiuoti su  ja. Nors, juk ta grifė iš Hogvartso- su ironija vidiniame balse pagalvojo Bromley.
-Tau tikrai tiktų Marytė Asilytė Karvienė. Tikrų tikriausiai apibūdintų tavo pasipūtėlišką bei kaimietišką asmenybę,-nieko nelaukdama pametėjo žodžius blondinė.
Be abejo, ko ir reikėjo tikėtis, klastuolei pasišiaušė plaukai išgirdus antrąją šlykštynės pasakytų žodžių dalį. Kaip šita niekinga būtybė gali sau taip leisti kalbėti?! Kaip?! Ir vėl jau nustoję tvinksėti smilkiniai pradėjo skaudėti. Bromley pasidarė bloga. Labai bloga. Klastuolė dar norėjo apšaukti tą šlykštynę, tačiau kai norėjo į ją pažvelgti, grifės jau nebebuvo.
Su skaudančia dabar jau visa galva, mėlynakė sugniaužusi kumščius priėjo prie vieno iš goblinų ir paprašė jo išimti iš panelės saugyklos dvidešimt galeonų. Kol ji laukė, apgalvojo visą šią situaciją. Nors čia nebuvo ką galvoti- kalta buvo apsimetėlė Christina!

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ar gali būti, kad praėjo jau daugiau nei pusė metų? Ar išties jiedu su Mayra neteko savo mažylio jau prieš daugybę mėnesių? Po laidotuvių Dafydd neleido iš akių ištrykšti nė vienai ašarai, tačiau nuo to skaudėjo nė kiek nemažiau. Vaikinas vis dar nebuvo atsigavęs, vis dar bijojo palikti namus. Be galo ilgėjosi Mayros - savo laimingos ir besišypsančios mergaitės, dėl kurios padarytų viską. Žinoma, velsietis ir toliau ją beprotiškai mylėjo, bet atrodė, kad nelaimė pakeitė mylimąją tiesiog neatpažįstamai. Ar visas dar grįš į savo vėžes? Ar jiedu dar išvyks į Maljorką praleisti nuostabių romantiškų akimirkų dviese? Ar...
Deja, apie tai galvoti nebuvo galima. Reikėjo pagaliau susikaupti ties tuo, ką turėjo padaryti. O tai buvo darbo pokalbis su kažkokiu Alehandro. Dafydd permetė akimis jo gyvenimo aprašymą, bet nieko ten neįsidėmėjo. Ko gero, baigęs Hogvartsą, kažkur dirbęs. Dabar dirba apsauginiu, ar ne? Tuo geriau, bus galima penkias minutes paklausinėti ir priimti į darbą. Dafydd visiškai nesuprato, kodėl būtent jis buvo pasirinktas šitai užduočiai. Į misijas užsienyje vaikinas po šeimą ištikusios tragedijos nevyko: nė už ką nebūtų palikęs brangiausio žmogaus pasaulyje tokiam ilgam laikui. Ar viršininkai nusprendė, kad sudaužytas ir dar tylesnis pasidaręs darbuotojas bus tinkamas tokiam darbui? Kaip jis gali kažko klausti, kai neturi nei jėgų, nei noro šnekėti? Kai norisi tik apkabinti žmoną ir pasistengti, kad jai būtų nors kiek lengviau?
Dafydd žvilgtelėjo į laikrodį, bet net nepastebėjo, kiek yra valandų. Neprisiminė, kelintą valandą turi pasirodyti kandidatas. Kažkada maždaug šiuo metu, bet ar jis vėlavo, ar dar iki jam pasirodant yra laiko, velsietis neįsivaizdavo. Tai jam nelabai ir rūpėjo. Kol kas nežinojo nė vieno klausimo, bet tikėjosi, kad Alehandro nebus kandus žmogus, mėgstantis pasišaipyti iš to, kad kalbintojas nežino, ką pasakyti. Myliu tave, Mayra... mintimis vėl grįžo į Sautendą Dafydd nieko nematančiomis akimis spoksodamas į kabineto, kuriame laukė kandidato, duris.

[Alehandro Murrell]

  Juodas, tobulai išlygintas kostiumas, tvarkingai atgal krentantys plaukai ir rimta veido išraiška. Vaikinas atrodė tvirtas ir stiprus vien išvaizda, bet toks pat jautėsi ir viduje. Laukiantis darbo pokalbis taip pat negąsdino. Jaunuoliui kaip tik buvo ganėtinai smalsu, kaip jis vyks ir ko iš jo bus reikalaujama. Buvo smalsu, kuo jis skirsis nuo kitų apturėtų darbo pokalbių ir ar pavyks gauti šį darbą. Iš tiesų, Alehandro ganėtinai abejojo ar dar vis norėjo jo. Šis jau turėjo gerai apmokamą ir mylimą darbą, be to, visai neseniai dar buvo paaukštintas pareigose. Trumpai pasakius, pastaruoju metu jo gyvenimas tikrai buvo ganėtinai sėkmingas. Tačiau papildomi pinigai niekam nepamaišydavo, tiesa? Tiesa?
 Žinoma, antras darbas turėjo ir šiokių tokių minusų. Du darbai reiškė žymiai didesnė nuovargį ir mažą laisvo laiko turėjimo, ką vaikinukas jau patyrė dirbdamas apsauginiu ir aurorų vadovu.  O visa tai taip pat reiškė, kad jis negalės praleisti tiek daug laiko su savo augintiniu bei mylimąja, kurią kiekvieną sekundę rodosi įsimylėdavo tik dar smarkiau.
  Ak Sabrina...
  Iš tiesų, mergina buvo tarsi angelas, nusileidęs iš dangaus ir nušvietęs Murrell gyvenimą. Žaismingas, linksmas, pasakiškai gražus ir mielas angelas. Per tokį trumpą laiko tarpą būnant kartu tamsiaplaukis galutinai pametė sveiką protą dėl merginos, kaip ir ši dėl jo, kas pavertė jį tik dar laimingesniu. Laimingiausiu šikniumi pasaulyje.
  Papurtęs galvą, išvaręs mintis apie mylimąją bei grąžinęs veidan rimtą išraišką, paslėpęs platų šypsnį, sustojo prie banko durų. Žvilgtelėjo į rankinį laikrodį. 10 minučių anksčiau. Patenkintas šyptelėjo ir pravėręs duris, kilstelėjęs galvą aukštyn, tokiu būdu parodydamas pasitikėjimą savimi, žengė vidun. Kojos tarsi aiškiai žinojo kur veda, nepavedė jaunuolio ir už minutėlės jis jau stovėjo prieš atitinkamą asmenį.
  - Sveiki. Aš Alehandro Murrell. Atėjau dėl darbo pokalbio, - tarė, tokiu būdu kiek atitraukdamas gobliną nuo darbų. Kilstelėjęs galvą ir įdėmiau pažvelgęs padaras pasitaisė akinius, linktelėjęs galva žvilgtelėjo į dokumentus.
  - Taigi... Ponas Murrell, prašome į 108 kabinetą. Jį rasite po dešine. Ten jūsų lauks ponas Llewellyn, - lėtai tardamas žodžius atsakė goblinas.
  Linktelėjęs galva, taip savotiškai padėkodamas, jaunuolis nieko nelaukdamas patraukė nurodyto kabineto link. Batų kaukšėjimas aidu sklido koridoriuje. Priartėjęs prie atitinkamų durų ir perskaitęs vardą ant jų, minutėlei sutriko, tačiau nusprendęs, kad tai tik kvailas sutapimas, pakėlė kumštį ir pabeldė į medines duris.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd neabejojo, kad viršininkai pernelyg gerai apie jį galvoja. Tai jam tenka mokyti mažiau patyrusį kolegą, tai dalyvauti darbo pokalbyje... Vaikinas nė kiek neabejojo, kad tiek vienai, tiek kitai užduočiai kandidatų galima rasti ir geresnių. Tokių, kuriems bent kiek rūpėtų darbas, kurie siektų kuo geresnio rezultato... Ir, žinoma, kurie sugebėtų tokias užduotis atlikti tinkamai. Mokymai su Tobiu buvo visiškas fiasko, Dafydd tuo nė kiek neabejojo. Kam reikia ir vėl jį painioti į sudėtingą situaciją, iš kurios išbristi bus pernelyg sunku? Kaip jis gali žinoti, ko klausti, kai pats vos sugebėjo pateikti tinkamus atsakymus, kai pats buvo kalbinamas? Ką jam daryti, kad tasai Alehandro visiškai nerūpi? Tiesiog norėjosi grįžti namo ir daugiau niekada gyvenime nekelti kojos į Anglijos sostinę.
Deja, tokio pasirinkimo nebuvo. Dafydd Carwyn Llewellyn privalėjo sėdėti kabinete ir laukti pasirodant to, kuris norėjo (arba ne, kas čia žino) įsidarbinti Gringotso apsauginiu. Atrodė, kad sėdi čia jau be galo ilgai, bet kiekviena akimirka, praleista atskirai nuo šeimos, išsitempdavo iki begalybės, tad nebuvo galima atmesti tikimybės, kad laukia tik kelias minutes.
Pagaliau pasigirdo beldimas. Dafydd pasirodė, jog jis buvo beveik užmigęs, tad kiek nesusigaudydamas pakėlė galvą. Prireikė kelių sekundžių, kad susivoktų: jis sėdi kabinete ir laukia kandidato į laisvą darbo vietą. Tikriausiai būtent jis ir beldžia.
- Prašom, - beveik užtikrintu tonu pratarė raudonplaukis nė nepažvelgdamas į duris. Pradėjo sklaidyti kažkokius lapus. Norėjo atrodyti rimtas ir pasiruošęs, nors žinojo, kad taip toli gražu nėra. Viskas buvo pernelyg sudėtinga. Norėjosi kaip įmanoma greičiau užbaigti šitą reikalą, tik kaip tai padaryti, kai nė neįsivaizduoji, ko būtų galima paklausti? Mayra, padėk man... mintimis dar kartą kreipėsi į mylimąją vaikinas ir pagaliau pakėlė akis į kandidatą.
Vaizdas, kurį išvydo prieš save, vos neišvertė iš kėdės. Pirmiausia Dafydd pamanė išties užmigęs - tai tiesiog privalėjo būti nelabai malonus, bet labai netikėtas sapnas. Alehandro Murrell priminė sau velsietis ir atidžiau pažvelgė į atėjusįjį. Bet ne, jis nesuklydo. Galbūt kiek pasikeitęs ir, žinoma, vyresnis, bet tai išties buvo...
- Mayran?.. - vos girdimai tarstelėjo Dafydd. Ar tai galėjo būti Mayros brolis? Bet kodėl tuomet?.. Kas čia vyksta? Negi kažkas ir vėl nusprendė pasityčioti? Galvoje kirbėjo per daug klausimų, bet vaikinas, deja, nežinojo nė vieno atsakymo.

[Zoey Richter]

Per dideli balti marškiniai ir kiek per laisvos juodos klasikinės kelnės nugulė ant Zoey kūno. Nušiurę mėlyni plaukai buvo surišti į netvarkingą kuoduką, o rankose laikė segtuvą pilną dokumentų. Ten buvo ir jos darbo aprašymas, kadangi praėjusią vasarą Richter dirbo žiobariškoje riedučių arenoje. Taip pat ten buvo rekomendacijos iš vaikų namų ir panašūs dalykai, kurie turėjo padėti vasarą atlikti praktiką banke. Zoey žinojo, kad nepateks į Magijos Ministeriją, kadangi prastai mokėsi ir praleidinėjo pamokas ankstesniuose kursuose, tačiau tikėjosi, kad į banką ją priims. Ji labai nenorėjo dirbti kokio nors žiobariško darbo, nes tokie darbai jai paprasčiausiai nebuvo prie širdies.
Nors visi dokumentai buvo tvarkingi, mėlynplaukė nervinosi. O kas jai per ryški jos plaukų spalva sutrukdys? Arba darbdavys pamatys jos riešus ir supras tai, ko neturėtų sužinoti? Kas bus tada? Kur Zoey dings? Į vaikų namus grįžti nenorėjo, o organizacija, kurią jai surado viena iš auklėtojų neleis gyventi savo bute, jei merginai niekur nedirbs.
Galiausiai atėjo jai paskirtas laikas. Žalsvų akių savininkė tyliai atsistojo nuo žemės, ant kurios sėdėjo, ir pasibeldė į kabineto, kuriame turėjo vykti darbo pokalbis, duris.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Vasara buvo tas laikas, kada Dafydd stengdavosi dirbti iš namų. Jeigu nereikėdavo vykti į misiją ar būtinai būti banke, likdavo Sautende ir dirbdavo namų kieme. Taip kiekvieną laisvą minutę galėdavo skirti pernelyg greitai augantiems mažyliams ir vis labiau mylimai žmonai. Tada ir darbas atrodydavo ne toks baisus.
Deja, šiandien viskas buvo kitaip. Tik vakar vakare grįžęs iš porą dienų užtrukusios sunkios misijos negalėjo likti namie, nes reikėjo pasišnekėti su kažkokia praktikante. Tiksliau, kandidate. Kadangi merginą kalbinti teko būtent jam, tikriausiai viršininkai ketino siųsti ją į misijas. Tai buvo labai kvaila - jeigu jau praktikantė, garantuotai bus jauna, galbūt nė nebaigusi Hogvartso (sulig šia mintimi Dafydd krūptelėjo). Ką ji nuveiktų sunkioje misijoje?
Raudonplaukis sėdėjo kėdėje ir snūduriavo. Žinoma, tai, kad naktį galėjo apkabinti Mayrą, labai padėjo, bet vis tiek miego trūko. Argi negali su šita mergužėle pasišnekėti kas nors kitas? Na, bet gal ji pasirodys esanti protinga su sumani. Nereikia išankstinių nuostatų. O jeigu jauna, tai neturėtų būti pažįstama iš praeities. Keista tai suvokti, bet nuo tamsios praeities praėjo jau ne tiek ir mažai laiko.
Pasigirdo beldimas, ir Dafydd teko atmerkti akis. Nurijęs atodūsį lazdele atidarė duris ir pamatė jauną merginą mėlynais plaukais.
- Labas rytas, - pasisveikino. - Užeikite ir sėskitės. Galbūt galite papasakoti, kodėl nusprendėte praktiką atlikti čia?
Kol kas nesakė, kad darbas bus pavojingas. Ir nejučia prisiminė bent porą tokių darbo pokalbių Magijos ministerijoje. Vos nenusipurtęs Dafydd žvilgtelėjo į kandidatę ir stengėsi per daug negalvoti.

[Zoey Richter]

Nors laukė vos keletą sekundžių, Zoey atrodė, jog ji laukia visą amžinybę. Ji netgi norėjo pabėgti, kadangi labai bijojo, jog darbo vadovui ji nepatiks arba nepasirodys tinkama darbui. O ji iš tiesų labai norėjo patekti čia, kadangi šios praktikos aprašymas buvo įdomiausias.
Kai durys buvo atidarytos, Richter gana drąsiai įžengė į darbdavio kabinetą, kadangi norėjo padaryti jam gerą įspūdį, norėjo pasirodyti drąsi, nors kartais jai pritrūkdavo drąsos.
- Labas rytas, - taip pat pasisveikino. Tada lėtai atsisėdo ant kėdės ir padėjo savo segtuvą su dokumentais ant savo kelių.
- Čia praktiką norėčiau atlikti, kadangi darbas man pasirodė labai įdomus ir baigusi Hogvartsą norėčiau mėginti čia įsidarbinti. Taip pat būtent ši praktika man padėtų labiau pasikliauti savimi ir aš galėčiau išlipti iš savo įprastinės komforto zonos, - pasakė mėlynų plaukų savininkė. Ji bandė performuliuoti atsakymą, kurį buvo perskaičiusi kažkokiame žiobarų žurnale. Galvojo, kad toks atsakymas jai padės, kadangi visi kiti atsakymai, kuriuos ji buvo sugalvojusi prieš pokalbį svarstydama kokie bus klausimai, išgaravo iš galvos. Jos galvoje buvo visiška tuštuma, ji kiek pasimetė ir nežinojo ar toks atsakymas bus tinkamas ar ne. Tikėjosi, kad jeigu jis nebus tinkamas, ji galės pasitaisyti kituose klausimuose atsakydama geriau ir gudriau.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Jauna mergina atrodė esanti drąsi, bet kažko tarsi trūko. Galbūt ta drąsa buvo apsimestinė, bet argi Dafydd galėtų ją dėl to smerkti? Pats dažnai būdavo pernelyg susikaustęs ir įsitempęs. Todėl dabar stengėsi nevertinti kandidatės pagal tai, kaip ji jaučiasi. Iš viso nutarė, kad jeigu ji pernelyg nesusimaus kalbėdama ir nepasirodys esanti visiškai kvaila, nebus priežasties jos nepriimti. Tik kada vis dėlto perspėti, kad darbas gali būti pavojingas? Jeigu viršininkai siūlytų vietą prie stalo pačiame banke, kalbėti su mergina tikrai atsiųstų ne jį.
Į atsakymą linktelėjo. Nors tai nebuvo pirmas darbo pokalbis, vis tiek nelaikė savęs kažkokiu ekspertu. Ar tai tebuvo išmoktas atsakymas, pateikiamas taip, kad įtiktum? Galbūt. Bet tai Dafydd nelabai rūpėjo. Merginos išsakyta priežastis buvo pakankamai normali.
- O kaip įsivaizduojate šį darbą? Ką, jūsų nuomone, čia veiksite, jeigu jus atrinksime? - paklausė. Viduje juto įtampą, tačiau vylėsi, kad pavyko ją nuslėpti. Ką reikės daryti, jeigu jauna mergina iš tiesų galvoja, kad teks sėdėti prie stalo ar palydėti klientą iki jo saugyklos? Skelbime buvo parašyta, kad ieškome praktikanto į užkeikimų skyrių, ar ne? beviltiškai klausė savęs Dafydd.
- Taip pat galbūt galite pasakyti, kurie dalykai Hogvartse sekasi geriausiai? - dar pridūrė. Tiesa, nebuvo tikras, ar tai labai svarbu - pats mokyklos nebaigė, jokie dalykai nesisekė itin gerai, tačiau dirba čia jau šešerius metus. Negi susirasti ne tokį ir blogą darbą padėjo prieš milijoną metų vykusios Mionos pamokos?.. Dafydd nebuvo blogas burtininkas, tiesiog mokykloje, sakykime taip, ne itin norėjo mokytis.
Viskas buvo pernelyg sudėtinga. Vaikinas prisivertė pažvelgti į kandidatę, tačiau viduje siaučianti audra, regis, nė neketino nurimti.

[Zoey Richter]

Mergina stengėsi išlikti rami. Ji norėjo sudaryti rimtos merginos įvaizdį ir gauti nors ką nors savo gyvenime. Norėjo kada nors būti tinkama kažkam, kas būtų ne pabuvimas nuotykiu, o kas rimčiau. Mėlynplaukė norėjo, jog ją priimtų į darbą, kadangi pati sau būtų įrodžiusi, jog nėra niekam nereikalinga.
Išgirdusi klausimą apie darbo pobūdį susimąstė. Ji žinojo, jog reikės atkeikinėti daiktus, tačiau nežinojo ar tokio atsakymo pakaks. Tiesa, ji nežinojo ir kaip išplėsti atsakymą, tad galiausiai nusprendė sakyti paprasčiausią į galvą šovusį variantą.
- Žinau, jog reikės atkeikinėti daiktus, manau, kad darbas nebus vienoje vietoje, - pasakė. Mergina puikiai suprato, jog darbas nebus lengvas, gal net bus pavojingas, tačiau tai jai tik padės įrodyti, kad ji yra verta kažko daugiau. Richter pavardės savininkė nebenorėjo jaustis nieko verta, niekam nenaudinga šiukšle. Ji norėjo būti naudinga.
Klausimas apie dalykus privertė suglumti. Švilpė retai lankydavosi pamokose, o jei ir lankydavosi, tai tik todėl, kad būtų perkelta į aukštesnį kursą. Tiesa, jai visai patiko kerėjimas ir transfigūracija, kadangi šių pamokų metu buvo galima daryti tikrus stebuklus.
- Sakyčiau, jog kerėjimas ir transfigūracija, - ištarė rimtu balsu, nors dabar pat norėjo kalbėti tyliau, kadangi stresas ėmė viršų.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kokią jis turi teisę vertinti ir kritikuoti kitus žmones? Nė kiek neabejojo, kad būdamas šitos merginos amžiaus buvo pasiekęs žymiai mažiau. Visų pirma, tuo metu mokėsi kokiame penktame kurse. Bet apie tai geriau negalvoti. Jis buvo pakankamai geras darbuotojas, kad galėtų spręsti, ką verta priimti į darbą, o ko - ne. Vadinasi, tai reikia ir padaryti.
- Iš esmės teisingai, - visai patenkintas atsakymu pratarė. Kada, jei ne dabar, perspėti apie laukiančius pavojus? - Tik turiu pasakyti, kad kartais tai nėra paprasta. Juodosios magijos artefaktai, su kuriais dirbame, dažniausiai būna gerai apsaugoti. Kerais, o kartais juos saugo ir žmogiškos arba nežmogiškos būtybės. Darbas gali būti išties pavojingas. Ar esate tam pasiruošusi?
Įdėmiai stebėjo Zoey. Šioje vietoje, ko gero, svarbiau buvo kūno kalba, kurios, tiesa, Dafydd iki šiol taip ir neišmoko skaityti. Vis dėlto tikėjosi, kad bent šiek tiek supras, kaip kandidatė iš tiesų reaguoja į galimus pavojus.
Kerėjimas ir transfigūracija. Kaip banalu. Keista, kad nepasakė apsigynimo nuo juodosios magijos kandžiai mintyse ištarė velsietis. Štai šis atsakymas atrodė kaip toks, kuriuo bandoma įsiteikti, tačiau nieko apie tai nesakė. Ką gali žinoti, gal kai kuriems kandidatams šie dalykai iš tiesų geriausiai sekasi.
- Tai yra naudingi dalykai, puiku, - pratarė. Tikrai nematė priežasties atsakyti šitai merginai. Nebent... - Kai kurios misijos trunka visą dieną, kartais - net ir keletą dienų. Ar tai nesukeltų problemų? Net jeigu jau turite septyniolika, esate labai jauna. Ar tėvai neprieštarautų tokiam darbui?
Taip, tai buvo svarbu. Kaip svarbu ir tai, kad jam pačiam tenka švaistyti laiką misijose, o ne leisti jį su mylimais žmonėmis. Bet Dafydd kito pasirinkimo neturėjo. Jaunai merginai, norinčiai per atostogas save išsibandyti, variantų turėtų būti žymiai daugiau.

[Zoey Richter]

Zoey pati savimi stebėjosi. Ji gana neblogai susitvarkė su visu sukilusiu stresu, ramiai sėdėjo ir netgi galėjo mąstyti apie atsakymus į klausimus ar tiesiog patį darbą. Tiesa, savo galvoje vis išgirsdavo balselį, jog ji nebus pakankamai gera šitam darbui ar jog jos nepriims ir ji nieko negaus. Bet jis stengėsi užtildyti šitą įkyrų balselį.
- Na, manęs šie dalykai nelabai gąsdina, tad manau, jog esu pasiruošusi, - tarė. Sakė visišką tiesą, kadangi jos baime ir košmarais buvo visiškai kitas dalykas. Tai buvo tas vaikinas, kurį ji, deja, bet sutiko ne vieną kartą. Kiekvieną naktį merginai tekdavo su juo susidurti ir sapnuose. Už tai nieko blogiau negalėjo būti ir atkeikinėjat lobius. Juk ten nebus panašių į tą vaikiną? Na, bent jau neturėtų būti. Juk juodiesiems burtininkams ne tokių dalykų reikia... Ir jų pabaisoms to nereikia.
Išgirdusi, jog dalykai bus naudingi, lengviau atsikvėpė. Su atsakymu neprašovė, o iš dalies jis ir buvo tiesa.
Kiti klausimai privertė Zoey pasimesti. Kaip jai reikėtų atsakyti? Ji žinojo, jog meluoti neturėtų, tad reikėtų sakyti tiesą, bet ar tada ji bus priimta į darbą? Ar kam nors reikia toks mergaitės, kuri neturi nei tėvų, nei namų?
- Man tai nesukeltų problemų, kadangi tėvų neturiu. Gyvenu vaikų namuose, - sunkiai tardama žodžius galiausiai pasakė tiesą. Richter iš karto pasidarė sunkiau kalbėti, gal net ir kvėpuoti, tačiau ji bandė ir toliau gniaužti viską savyje. Ji negalėjo paleisti visko, negalėjo visko sugadinti būtent dabar. Jai taip puikiai sekėsi save suvaldyti, o ir interviu sekėsi neblogai, tad dabar ji tiesiog bandė kvėpuoti. Viskas bus gerai, Zoey tarė sau mintyse laukdama kito klausimo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Arba šita mergina buvo tobula kandidatė, arba tiesiog puikiai pasiruošė pokalbiui, arba tiesiog turi tiek daug patirties, kad bet koks klausimas darbo pokalbio metu jos nesutrikdytų. Tiesa, pastarasis variantas atrodė menkai tikėtinas - ji vis dėlto dar buvo labai jauna, kažin ar daug kartų bandė kur nors įsidarbinti.
- Ar tik manote, kad esate pasiruošusi, ar taip yra iš tiesų, dar sužinosime, - tarstelėjo Dafydd, nors toks sakinys jauną merginą, ko gero, galėjo labai išgąsdinti. Ne toks buvo tikslas, tačiau kažką pasakyti reikėjo, o velsietis norėjo tiesiog priimti šitą merginą į praktiką ir greičiau keliauti namo.
Atsakymas į kitą klausimą gerokai sutrikdė. Informacijos apie Zoey šeimą ir namus Dafydd neturėjo, tad dabar pasijuto paklausęs kažko, ko nederėjo. Tuo labiau, kad ir atsakymas skambėjo nedrąsiai, o gal neužtikrintai. Vis dėlto prisipažinti, kad gyveni vaikų namuose, yra ne taip jau paprasta. Ką aš pats būčiau atsakęs į tokį klausimą, kai man buvo septyniolika? Kad motina nė nepastebėtų, jeigu griūčiau negyvas? pats sau skaudų smūgį dūrė vaikinas ir nusuko akis. Nieko nesakė apie ką tik sužinotą faktą, o tik linktelėjo. Jam visai nebuvo svarbu, kad Zoey neturi tėvų, bet ar kas nors banke tai žino? Jo viršininkas nebuvo pats maloniausias žmogus, tad gali iškilti bėdų. Bet jeigu jis, Dafydd, turi progą padėti kitam žmogui, tą ir padarys. Tol, kol tai nekainuoja brangaus laiko su šeima, žinoma.
- Atsiprašau, nenorėjau užgauti, - po kiek laiko negarsiai pratarė. - Nematau priežasties jūsų nepriimti. Nueikite į šimtas trečią kabinetą ir pasakykite, kad jus priėmiau. Ten susitvarkysite dokumentus. Rytoj ateikite nuo dešimtos valandos, pamokysiu naudingiausių kerų ir kitų dalykų. Kada bus artimiausia misija, pasakyti tiksliai negaliu, bet ilgai laukti nereikės. Jeigu neturite daugiau klausimų, galite eiti. Iki rytojaus.
Viskas nebuvo taip jau sudėtinga, bet Dafydd vis tiek jautėsi įsitempęs. Buvo smalsu, ar ši rami ir neįžūli mergina nesukels problemų. Bet ką gi, tas paaiškės vėliau.