[Zoey Richter]

Išgirdusi komentarą Zoey tiesiog linktelėjo. Ji nenorėjo sugadinti savo įspūdžio, kurį tikėjosi, jog padarė Richter. Ji norėjo čia dirbti, jai labai reikėjo šito darbo. Ji pagaliau sau įrodė, jog yra ko nors verta.
- Viskas gerai, aš su tuo susitaikius, - ištarė mėlynplaukė nuleisdama savo akis žemyn.
Išgirdusi kitus jo žodžios, mergina nusišypsojo.
- Labai jums ačiū. Iki rytojaus, - tarė mergina atsistodama ir išeidama iš kabineto. Jos veide buvo plati šypsena. Ji pagliau bus kažkam naudinga, ji pagaliau yra ko nors verta. Kažkas mano, jog ji sugebės čia dirbti ir būtent dėl to mergina pati savimi didžiavosi. Ji laikė save šaunuole, kadangi ji pagaliau pasiekė ko nors, kas bus naudinga ir gera jai pačiai.
Su šypsena veide ji paliko ir banko pastatą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Jie turbūt juokauja. Tiesiog neįmanoma, kad laiškas, prieš kelias dienas pasiekęs Llewellyn namus Sautende, yra tikras. Kiek jau praėjo laiko nuo tada, kai jis išėjo iš darbo Gringotse? Kaip gali būti, kad jiems vis dar kažko reikia?
Palikti trynukų besilaukiančią žmoną ir grūstis į Londoną norėjosi mažiausiai. Dafydd ir pats nebūtų pasakęs, kodėl išsiuntė teigiamą atsakymą. Taip, jis atvyks ir susitiks su kažkokiu svarbiu asmeniu iš Šveicarijos. Bet kodėl būtent jis? Argi banke nebėra darbuotojų? Tai taip sunkiai suprantama, kad Dafydd besiruošdamas niekaip nenustojo savęs klausinėti, kas vis dėlto čia bus.
Mažyliai buvo mokykloje ir darželyje, tad namuose su mama liks tik jauniausia šeimos narė. Tai kiek gąsdino - Mayrai reikėjo daug poilsio, o Rachel to tikrai nesuteiks. Ar viskas bus gerai? Tiesa, mažylę paliko miegančią, tad bent kurį laiką jos mama taip pat galės pasnausti.
- Jeigu tik kas, pasiųsk gynėją, ir iš karto grįšiu namo, - atsisveikindamas sumurmėjo Mayrai. - Aš jiems nieko neskolingas. Žinai, kad esi man svarbiausia, ar ne?
Sunkia širdimi palikęs mylimąją susitelkė ties kelionės tikslu. Labai seniai to nedarė, bet keliavimo oru praktikos turėjo per akis. Taigi jau visai netrukus stovėjo priešais ištaigingą pastatą Skersiniame skersgatvyje. Žinoma, kartais tekdavo čia apsilankyti - prieš prasidedant naujiems mokslo metams nori nenori tenka aptuštinti banko sąskaitą. Bet lankytis tam, kad pasiimtum galeonų mažylių mokyklinėms prekėms yra visai ne tas pats, kas darbinis vizitas. O jų, pasirodo, būna net ir tada, kai čia nebedirbi.
Kiek jaudindamasis Dafydd įžengė pro duris ir apsidairė. Neatrodė, kad čia kas pasikeitė, o prie jo iš karto pripuolė buvusi kolegė. Labai jau draugiškai šypsodamasi palydėjo į reikiamą kabinetą, o Dafydd eidamas paskui ją tik ir klausinėjo savęs, kas iš viso šito bus.

[Leonardas Heidbergas]

Laimei, tik paleido nešyklę, iš karto atsidūrė prie Gringotso. Nenorėjo Britanijoje gaišti nė sekunde daugiau nei absoliučiai privaloma. Nieko gero iš šitos šalies. Prisiminimai sunkino gyvenimą, tad Leonardas pasistengė susitelkti tik į darbą. Susitikimas Gringotse, po poros dienų - kelionė į Magijos ministeriją. Viską turėtų išspręsti sparčiai ir operatyviai, tada galės grįžti į Šveicariją. Na, gal dar pabandys nusipirkti to gėralo, kuris turėtų Britą paversti normaliu žmogumi.
Drąsiai įžengęs į prašmatnumu dvelkiantį pastatą apsidairė ir jau norėjo garsiai pranešti atvykęs. Laimei, kažkokia mergina priėjo prie jo ir palydėjo į reikiamą kabinetą. Ten sėdėjo vidutinio amžiaus vyras ir linktelėjo.
- Netrukus pasirodys daug patirties turintis žmogus, - pasakė jis. - Dalyvavo daugybėje misijų, dirbo su užkeiktais artefaktais. Manau, jis galės pagelbėti pergabenti auksą.
Leonardas linktelėjo, bet juto, kad kažkas yra ne taip. Kol kas, tiesa, nieko neklausė - neabejojo, kad viskas ir taip netrukus paaiškės.
O minėtas žmogus išties pasirodė labai jau greitai, tik kad buvo labai jau jaunas. Iš kur ta visa patirtis, jeigu jis turbūt vos perkopęs trisdešimtmetį? Juodaplaukis tiriamai nužvelgė atėjūną.
- Sveikas, Dafydd. Čia Leonardas, mūsų partneris iš Šveicarijos. O čia Dafydd, patyręs misijų dalyvis, - prašneko bankininkas. Leonardas linktelėjo pasisveikindamas, bet iš kėdės nesijudino. Norėjo daugiau sužinoti apie šitą jauniklį, kuris teoriškai turėtų padėti atlikti darbą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kabinete sėdėjo buvęs viršininkas Vilfredas, ir Dafydd pasijuto dar nejaukiau. Galima pamanyti, kad apsilankė ne Gringotse, o teisme. Jame, tiesą sakant, irgi ne taip jau seniai teko lankytis, ir ten buvo gerokai smagiau nei čia. Ne, gal “smagiau” nėra tinkamas žodis, bet ten Dafydd nesijautė kaip ne savo vietoje. Žinojo, ko ten atėjo. O ką jis veikia čia?
- Sveikas, - prisivertė pasisveikinti su Vilfredu ir įsitaisė pernelyg gerai pažįstamoje kėdėje. Mūsų partneris? Kieno mūsų? Gal pamiršai, kad aš čia nedirbu? mintyse kalbėjo su buvusiu vadovu, bet viso to paklausti garsiai buvo pernelyg sudėtinga. Dabar jie buvo visiškai lygūs - abu dirbo sau. Na, negali sakyti, kad šitas žmogus visiškai dirbo sau, tiesiog buvo aukščiausia galva banke, tačiau nebuvo jo savininkas. Bet, svarbiausia, nebuvo Dafydd vadovas.
- Ką norite pasakyti “mūsų partneris”? - vis dėlto paklausė velsietis. Pažvelgė į vyresnio amžiaus vyrą. Atrodė prabangiai. Tikrai panašus į tokį, kuris gyvena Šveicarijoje ir žarsto galeonus. Bet kuo vis dėlto čia dėtas jis? Ar kas nors teiksis tai paaiškinti?
- Norime paprašyti tavo pagalbos, - pareiškė Vilfredas ir pamojo Leonardui paaiškinti situaciją. Dafydd apstulbo ir to neslėpė. Neleido svečiui nė prabilti - prakalbo pats:
- Juk aš banke nebedirbu jau beveik dvejus metus. Tikrai neplanuoju grįžti į šitą darbą ir, tuo labiau, keliauti į užsienį. Kodėl galvojate, kad dabar viską mesiu tam, kad jums padėčiau? Ar aš kažko čia nesuprantu?
Taip kalbėti nebuvo lengva, mat Dafydd vis dar nemokėjo pastovėti už save. Vis dėlto ši situacija buvo išskirtinė. Akivaizdu, kad Gringotsas ir toliau galvoja galintis daryti su juo ką nori. Bet tik jau ne dabar. Rachel dar nėra nė pusantrų metukų, o Mayra laukiasi trynukų. Nė už ką nepaliks šeimos. Ir iš kur jie ištraukė, kad jis sutiktų tai padaryti? O gal kažką prisidirbo, ir tai yra grasinimas? Negi visa tai susiję su Miriam dingimu?! Baimė nuslinko vidumi, tik Dafydd labai stengėsi tai nuslėpti. Dirstelėjo į tą Leonardą ir vylėsi, kad jis pasakys ką nors tokio, kas išgelbėtų iš šitos kvailos situacijos.

[Leonardas Heidbergas]

Susidarė įspūdis, kad tasai Dafydd ne tik jauniklis, bet dar ir visiškas bailys. Ar jis atvyko į savo darbą, ar į kartuves? To Leonardas niekaip negalėjo suprasti ir jau beveik prašė surasti jam kitą porininką. Tokį, kuris nebijotų imtis veiksmų ir išties padėtų pergabenti auksą. Jeigu reikės prižiūrėti persigandusį neapsiplunksnavusį jauniklį, Leonardas tuo tikrai neužsiims.
- Esame Gringotso padalinys Šveicarijoje, - skubiai pasisakė Dafydd paklausus, ką gi reiškia, kad jis yra partneris. Tiesa, netrukus viskas apsivertė aukštyn kojomis. Jis čia nedirba? Kokio velnio tada reikėjo jį kviesti? Dabar viskas gali sugriūti! mintyse piktinosi Leonardas.
- Šiuo metu neturime laisvų darbuotojų. Žinome, kad dirbi laisvu grafiku ir turi daugybę patirties, - kuo ramiausiai tam jaunikliui paaiškino Vilfredas. Vis dėlto Leonardas neabejojo, kad nieko gero iš to nebus. Ar ir Magijos ministerijoje jis bendraus su kažkuo, kas ten nebedirba?
- Manau, kad privalėsite padėti, - ramiai pasakė nenorėdamas, kad laikas banke būtų iššvaistytas veltui. - Akivaizdu, kad visa tai, kas čia yra ir bus aptariama, yra visiškai konfidencialu. Nebegalite trauktis.
Gūžtelėjo pečiais. Juk ne jis pakvietė šitą jauniklį. Dėl visko kaltas Vilfredas. Ar kad ir kas, kas iškvietė būtent Dafydd. Vienaip ar kitaip, visa tai tikrai ne Leonardo kaltė, ir jis nė nesiruošė prisiimti jokios atsakomybės.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Na ir kas, kad Leonardas yra iš Gringotso padalinio? Tai visiškai nepaaiškina, kuo čia dėtas Dafydd. Ar Vilfredas tikrai pamiršo? O gal perkaito galvelė? Jau norėjo pasiūlyti jam vandens (nors ir žinojo neišdrįsiantis to padaryti), kai anas teikėsi šį bei tą paaiškinti. Nors tai, ką pasakė buvęs vadovas, sunkiai ir pavadinsi paaiškinimu. Ar bankas dažnai kviečiasi buvusius darbuotojus? Be to, tai, kad dabar jis gali dirbti laisvu grafiku, buvo didžiausia siekiamybė! Tikrai neketino visko griauti tam, kad aptarnautų buvusią darbovietę.
- Aš turiu įsipareigojimų šeimai, - ramiai pasakė. Tą išreikšti garsiai netgi nebuvo baisu - dėl mylimų žmonių jis padarytų ir daug daugiau. - Kaip suprantu, norėtumėte, kad aš kažkur keliaučiau. Į Šveicariją, ar ne? Netikiu, kad šiuo metu banke nėra nė vieno darbuotojo, kuris galėtų tai padaryti. Mano žmona šiuo metu laukiasi trynukų, tad nė nesvajokite, kad aš ją palikčiau.
- Vėl laukiasi? - pasigirdo tylus klausimas, ir Dafydd pasijuto nesmagiai. Daugelis į tai, kiek vaikų turėjo Llewellyn šeima, žiūrėjo itin kreivai. Bet tai nei Vilfredo, nei Leonardo reikalas. O tas žmogus Dafydd vis labiau nepatiko. Tai dabar dar jis liks kaltas, kad kažkur įsivėlė, kai viskas nutiko tik per kvailus banko darbuotojus?
- Nieko aš neprivalau, - taip nieko Vilfredui ir nepakomentavęs apie Mayrą atsisuko į Leonardą. - Aš Gringotse nedirbu ir neturiu jokio kontrakto, kuris mane įpareigotų kažką daryti. Jeigu prašote mano pagalbos, turiu visišką teisę jos nesuteikti. Be to, paaiškinau, kodėl negaliu to padaryti. Kol kas nepasakėte nieko, kas galėtų būti paslaptis, tad kol pokalbis nepratęstas, galbūt galiu jau eiti?
Dafydd atsistojo ir nužvelgė kabinete esančius vyrus. Tokios absurdiškos situacijos turbūt dar neturėjo niekada gyvenime. Turint omenyje, koks keistas kartais buvo Dafydd gyvenimas, toks pasakymas reiškia ne tiek jau ir mažai.

[Leonardas Heidbergas]

Šeimai? Nuo kada šeima yra taip svarbu? Po to, kai sužinojo apie Britos negalią (kitaip negalėjo apie tai galvoti), Leonardas šeima praktiškai nebesirūpino. Parėjęs namo nutėkšdavo pinigus ir vėl dingdavo sau. Netgi pradėjo galvoti apie skyrybas. Kam jam žmona, pagimdžiusi nevertėlę?
- O kiek jis turi vaikų? - nesusilaikęs paklausė smalsiai stebėdamas Dafydd. Iš jo tylių žodžių buvo galima suprasti, kad tų vaikų bent kokie penki.
- Jau pamečiau skaičių. Turbūt bus koks septintas, - nepatenkintas burbtelėjo bankininkas, ir Leonardas vėl dirstelėjo į Dafydd. Toks jaunas, atseit turintis daug patirties misijose ir dar apsikrovęs vaikais? Šitas raudonplaukis buvo vis įdomesnis ir įdomesnis.
- Na, bet kviečiau tai ne aš, - suirzo Leonardas. Panašu, kad Dafydd dėl šitos situacijos kaltina jį, o tai labai nepatiko. Po velnių, jis čia atvyko su rimtu reikalu, o ne aiškintis su kažkokiu apie apsaugas negirdėjusiu vaikigaliu. - Dėl manęs gali eiti kad ir po velnių. Nežinojau, kad su manimi dirbs (tiksliau, nedirbs) iš banko išėjęs darbuotojas.
- Nagi, nereikia taip karštai reaguoti! Aš tiesiog paprašiau pagalbos. Gali paklausti Merės ar Rauzės - šiuo metu darbuotojų tikrai trūksta! Turime labai daug darbo, - ėmė skeryčiotis Vilfredas, ir Leonardas prunkštelėjo. Kuo šitas Dafydd toks jau ypatingas? Vaikų skaičius tikrai neparodo gebėjimo dirbti, ar ne?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Aišku, ir Leonardui parūpo jo mažylių skaičius, o Vilfredui riebiai suklydus Dafydd nesusilaikęs nusišypsojo. Ne jų tai vis dėlto reikalas, tačiau mažylių bus ne septyni, o jau dešimt. Tik Dafydd, žinoma, garsiai to nepasakė. Labai norėjo iš čia dingti, tad kuo mažiau kalbės, tuo greičiau galės keliauti namo. Pas trynukų besilaukiančią žmoną.
- Nesakau, kad kvietėte jūs. Bet būtent jūs pasakėte, kad aš privalėsiu kažką daryti, - atsakė tam Leonardui, nors jautėsi kiek nejaukiai. Ką gali žinoti, jeigu jau jį čia įviliojo, gali būti, kad bandys priversti dirbti. Niekada neatrodė, kad Vilfredas toks beprotis, bet dabar Dafydd nebebuvo toks tikras. Jau vien tai, kad čia pakviestas būtent jis, parodo buvusio viršininko (ne)mąstymą.
O dabar jis staiga pradėjo vaidinti visiškai nekaltą. Ak, paprašė pagalbos? Kažkaip iš Leonardo žodžių pasirodė, kad tai nebuvo prašymas. Dafydd tyliai atsiduso. Neabejojo nekeliausiantis į Šveicariją, bet kaip dabar gražiai išsisukti? Šiaip ar taip, su Gringotsu reikalų turi kiekvienas burtininkas, tad susipykti visai nereikia. Nė neketindamas sėsti į kėdę velsietis stovėjo ir galvojo, ką reikėtų daryti dabar. Tiesiog išeiti? Bet ne, taip tikrai prisidarys problemų. Jų Dafydd gyvenime tikrai netrūko, tad bent dabar pasistengs išvengti.
- Būtent. Paprašėte pagalbos, - neprieštaravo buvusio vadovo žodžiams. - Gavęs pagalbos prašymą aš neprivalau jo vykdyti. Šiuo metu man svarbiausia yra šeimos gerovė, o tam negaliu staiga keliauti nežinia kur. Jeigu reikalas susijęs su pinigais, o jums reikia papildomo žmogaus, akivaizdu: saugu nebus. Manote, galiu sutikti su tokiu reikalu, kai noriu sėkmingai sulaukti vaikų atėjimo į pasaulį? Jūs turbūt juokaujate, ar ne?
Vilfredas akivaizdžiai atrodė nepatenkintas, tačiau, regis, nebesugalvojo, kaip galėtų įtikinti. Tai, tiesa, kiek stebino, mat anksčiau jis labai jau lengvai įkalbėdavo Dafydd keliauti į pačias bjauriausias misijas. Ar tai reiškia, kad jis išmoko bent šiek tiek pastovėti už save? Būtų labai gerai, nors galimas ir kitas variantas: per metus, kuriuos dirbo tik sau, atprato nuo to saldaus liežuvio, ir dabar jis nebeatrodo toks jau iškalbingas. Vadinasi, jau galima išeiti, ar ne? Dafydd dirstelėjo į duris, bet taip ir pasiliko stovėti vietoje.

[Leonardas Heidbergas]

Tai, kad jauniklis nepatikslino, kiek gi turi tų vaikų, šiek tiek suerzino. Leonardas nemėgo neatsakytų klausimų, bet, regis, teks su tuo susitaikyti. Tuo labiau, kad jau po akimirkos tai buvo visiškai menka problema. Gerokai labiau supykdė tai, kad Dafydd sugalvojo kaltinti ne ką kitą, o jį.
- Iš kur man reikėjo žinoti, kad pakviestas žmogus nebedirba banke?! - neslėpdamas nepasitenkinimo paklausė ir dėbtelėjo į Vilfredą. Tik jis kaltas, kad šitas susitikimas baigia nueiti šuniui po uodega! Išties - negi banke nėra nė vieno pagelbėti pajėgaus darbuotojo? Jeigu jau taip, kodėl negali keliauti pats? Tiesą sakant, Dafydd vietoje Leonardas lygiai taip pat nekeliautų į tokią misiją. Žinoma, šito neįgarsino, bet netrukus surado dar vieną kabliuką.
- Už šitą darbą moka gerus pinigus. Argi finansinis aprūpinimas nėra šeimos gerovė? - saldžiai paklausė vyras ir mostelėjo ranka vildamasis, kad Dafydd susipras atsisėsti. Šitas pokalbis toli gražu nebuvo baigtas, tereikėjo šiek tiek daugiau bendradarbiavimo. - Tai nėra taip pavojinga, tačiau taip, kalba eina apie didelę pinigų sumą. Žmogaus reikia todėl, kad pagal sutartį privalome turėti po žmogų iš abiejų pusių - tiek Šveicarijos, tiek Britanijos. Tačiau uždarbis tikrai puikus. Darbelis užtruks tik keletą dienų, o po jo tikrai galėsite palepinti žmoną!
Na, jau dabar tai jis tikrai turėtų užkibti. Pinigus (priešingai nei žmonos palepinimą) itin mėgstantis Leonardas buvo daugiau nei tikras, tad neigiamas atsakymas dabar tiesiog neįsivaizduojamas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Nuo absurdiška jie perėjo į visiškai absurdiška ir galiausiai atsidūrė stadijoje neįtikėtinai absurdiška. Na gerai, pasiūlė jie tą darbą, tiek jau to. Bet kam įkalbinėti po to, kai pasakė, kad jis nesutinka? Kodėl galėjo nesutikti visi šiuo metu banke dirbantys darbuotojai (negi Vilfredas nė į vieną nesikreipė?!), bet jis tokios teisės neturi? Gal buvę kolegos priprato, kad jis sutinka su bet kokia nesąmone? Bet praėjo jau pora metų, jis pasikeitė ir galbūt netgi psichologiškai sutvirtėjo.
- Dabar jau žinote, - ramiai pasakė Dafydd, bet buvo praktiškai pertrauktas Vilfredo:
- Argi tai svarbu? Dafydd yra daugiau nei pajėgus padėti šioje misijoje. Palengvins darbą, ir viskas bus išspręsta greičiau. Misija truks keletą dienų. Daugių daugiausiai savaitę.
Savaitę? Tu tikrai juokauji. Negi tikrai manai, kad tokiam ilgam laikui paliksiu namus, kai būtent dėl šito išėjau iš banko? mintyse kalbėjosi su buvusiu vadovu Dafydd, bet susilaikė garsiai nieko nepasakęs. Juto, kad nieko gero iš šito pokalbio nebus. Ko gero, išties teks tiesiog išeiti, o kai reikės paimti pinigų mažylių prekėms, tiesiog paprašyti, kad tą padarytų Mayra. Daugiau ir kojos nenorės kelti į šitą kvailą vietą.
- Deja, ne viskas yra apie pinigus, - ramiai ištarė Dafydd, kai Leonardas pabandė eiti šituo keliu. Žinoma, mintis palepinti Mayrą ne tokia ir bloga, bet jis tą gali padaryti ir nepalikdamas namų. Na, bent jau tikrai ne savaitei. Kad ir šiandien grįžęs į Sautendą užeis į parduotuvę nupirkti ko nors skanaus. Be to, jo mergaitei daug svarbesnis yra laikas kartu, o ne keli papildomi galeonai. Dėl to Dafydd buvo daugiau nei tikras.
Supratęs, kad nieko iš šito pokalbio nebus, dirstelėjo į kėdę tarsi parodydamas, kad nė neketina sėstis. Tada linktelėjo atsisveikindamas ir apsisukęs paprasčiausiai išėjo iš kabineto. Kuo ramiau perėjo per vestibiulį ir netrukus buvo Skersiniame skersgatvyje. Galvodamas apie geriausią vietą pasaulyje - namus - apsisuko ant kulno ir prapuolė.

[Leonardas Heidbergas]

Tiesą sakant, Leonardas jau nenorėjo, kad šitas dalyvautų misijoje. Kad ir ką sakė Vilfredas, neatrodė, kad Dafydd būtų tinkamas žmogus. Gal dirbo ir gerai, bet dabar aiškiai pernelyg daug galvojo apie šeimą. Kam gali rūpėti tokie niekniekiai? Ką, suaugusi moteris nesugebės šiek tiek pabūti viena? Jeigu nesugeba prižiūrėti vaikų, nereikėjo jų tiek prisidaryti.
Jeigu nepasisektų, misija galėtų trukti ir ilgiau, tik Leonardas šią smulkmeną nutylėjo. Kita vertus, nelabai didelis ir skirtumas, mat neatrodė, kad šiandien kas nors pasiseks.
- Puiku, - tarstelėjo vyras sutikdamas su Vilfredo žodžiais. Tik kokia iš viso to nauda, jeigu jauniklis nenusiteikęs pasirašyti? Kaip tik tą jis ir įrodė. Kaip gali būti ne viskas apie pinigus? O kodėl žmonės dar dirba? Ir ką jie visi darytų, jeigu nebūtų pinigų? Pasirodo, šitas Dafydd dar ir visai kvailas. Leonardas atsiduso, o anam dingus iš akių piktai dirstelėjo į Vilfredą.
- Nusivyliau, - šaltai pasakė jis ir atsistojo. Akivaizdu, kad laikas iššvaistytas veltui, tik ką daryti dabar? Kaip rasti kitą žmogų, jeigu bankas bandė priversti čia net nebedirbantį jauniklį?
- Tikiuosi per dvi dienas sulaukti laiško, pranešančio, kad radote darbuotoja, - lygiai taip pat šaltai pridūrė ir ryžtingu žingsniu paliko kabinetą. Nė neapsidairęs perėjo per vestibiulį ir išlindo į apniukusią gatvę.