[Džeimsas Greywindas]

   Soreno klausimas jį nustebino. Vyras susiraukė, tylėjo, o vėliau apsisprendė:
   - Taip. - tyliai ištarė Greywindas prisipažindamas. Ir išties, daug ką jis turėjo prarasti: Džoną, Oliviją... Caroline. Jau praėjo tie laikai, kai rūpinosi te savo kailiu. Galbūt prieš gerą dešimtmetį būtų paklausęs ir mokytojo, ar turįs ką nors ir jis.
   Vis dėlto, galiausiai nusprendė, jog pirmoji mintis, kad Sorenas ketina konfliktą pabaigti taikiai, yra verta paniekos, kai kitą akimirką žmonių - aurorų - balsai suskambo čia pat. Džeimsas krūptelėjo, jo akys išsiplėtė ir pirmą kartą po šitiekos metų jį paėmė gilų giliausias siaubas.
   Beginklis. Vienas. Giliai po žeme. Nėra išėjimo.
   Požemis ėmė spausti, kuomet Greywindas suprato, jog grįžta sena klaustrofobijos baimė.

[Tęsinys]

[Sorenas von Sjuardas]

   - Hm, - sudūzgė senis panosėj, svarstydamas, ar tai, ką Džeimsas vertina ir jaustų skausmą praradęs, iš tiesų yra to verta.
    Būtų galima sudvejoti, ar menkystos autoritetai ir vertybės ir verti bent lašo dėmesio, kita vertus, Sorenas negalėjo būti užtikrintas dėl to, kad silpnas padaras būtų tikrai ištvėręs Greywindo likimą. Ar jis, savo rasę ir tikrąją biografiją besvarstantis vampyras, galėtų užimti Dievo vietą ir nustatyti?..
   Matyti siaubą, įsikūnijusį akyse, Sorenui nebuvo nauja, ne pirmąsyk matė baimę ir Džeimso, savo buvusio vadovaujamo koledžo moksleivio, veide. Tik gal niekada nematė tokio stipraus. Na, pastaraisiais metais.
   Atodūsis. Šiais laikais... saugu.
   Kumštis suspaudė už pakarpos ir įmetė nepakankamai greitai besisukantį Džeimsą į vagonėlį. Nepasakytum, kad tai buvo labai šiurkštus judesys, tiesa, ir netrykštantis supratingumu bei užuojauta. Barzdočiaus veide, be kažkokios negyvos įprastinės vypsenėlės, negalėjai įžvelgti jokio padoraus jausmo - na, ir nepadoraus taip pat. Tykštelėjimas buvo veikiau kaip skudurinės lėlės numetimas ant lovos. Ar pliušinio zebro. Arba kelnių, kai paskubom persirengęs po mokyklos skubi į kiemą. Ar tai šiuolaikiniam jaunimui dar pažįstama?
   – Kaip būtų sąžininga man pasielgti su tavim? - burbtelėjo eliksyrininkas, numanydamas, jog žmogėnas to net neišgirs.
   Vagonėlis švilpė ir ūžė, geležinkelis nemaloniai metališkai dardėjo ir tratėjo. Į kairę, aukštyn, į dešinę, žemyn - ir visiškai nemokamai. Ei, jūs, nevykėliai iš Palangos, už tokias pramogas kasmet iššvaistantys dešimtis eurų!
      Kaipgi jam su juo elgtis? Jis nenorėjo patenkinti alkio tokio niekingo padaro krauju - ne, šitas nenusipelno to, kad Sorenas iš neapykantos mestų savus principus.
   Paleisti jį būtų silpna.
   Nužudyti jį būtų silpna.
   „Kas gi nėra silpna šiuose skurdžiuose laukuose, šiuose purvinuose miestuose, į kuriuos buvo ištremta žmonija?“ – retoriškai, teatrališkai išsidirbinėdamas paklausė Sorenas.
   „Kiekvienas renkasi savo silpnumą“, – paslaugiai tuo pačiu tonu atitarė Spaikas.
   Vampyras stebeilijo pirmyn, į vis temstančius ir temstančius tunelius.
   – Kaip galvoji, kokia tikimybė, kad kelio pabaigoj mudu suims aurorai? – paklausė Sorenas labiau tokiu tonu, lyg teirautųsi, kaip laikosi Džeimso pelargonijos, kurias jis neseniai pasikabino savo pavėsinėj. Šimtametė patirtis sakė, jog nėra ko nervintis dėl to, ko neišvengsi.
   Sienose veikiai neliko jokių durų. Auksinės akys nukrypo į blausų siluetą, subliuškusį vagonėlio kampe. Ganėtinai jaunas, ganėtinai prisikentėjęs. Netgi savotiškas senųjų laikų atminimas - kaži, ar pats tai nujaučia. Pragaro sūnelis, ar gal veikiau pragaro žiurkė - arba vaikas, užaugintas pragaro mėgintuvėlyje.
   Vyšninės lazdelės gale vampyro minčių valia įsižiebė blausi liepsnelė.
   - BOMBARDA MAXIMA! - sumaurojo vampyras dar kartą ir vagonėlis, užuot sunkiai žiebęsis į aklą sieną, išskrido į saulės šviesą - ir pradėjo kristi. Sorenas prisidengė akis nuo saulės, bet tik tiek ir spėjo.
   Sūrus vanduo kurį laiką stipriau paraibuliavo ir pabangavo. Vampyras vėl sugriebė už pakarpos mažumėlę sulaužytą jaunuolį. Krantas buvo netoli, tad tik pasiekęs jį vyras suprato, kad tempia jaunuolį be sąmonės.
   Pulsas buvo. Normalus. Magizoologas žinojo, kad taip jaunuolis nemirs - nei taip šalta, nei jo savijauta tokia bloga. Gal būtų galėjęs pasistengti, kad Džeimsas atgautų sąmonę ir dar daugiau pašnekėti, bet jau dvejojo, ar verta tam gaišti laiką.
   Kažkada Sorenas piešė ugnimi. Degantis lazdelės galiukas tinkamose rankose bet ką galėjo paversti šedevru. Nueidamas tolyn von Sjuardas patyrusiu, senu judesiu prisikimšo pypkę tabako. Ugnies neturėjo - degtukų gavo pirmoje pasitaikiusioje krautuvėje. Kandiklis dantyse maloniai sušilo ir pripildė plaučius kartaus dūmo. Ech, tas nedidelis malonumas, tas silpnumo pasirinkimas.
   Ant Džeimso nugaros tamsavo jau užgydytos, bet aiškios nedidelės raidės. „Innocentes“.
   Į delną buvo įsprausta vyšnios lazdelė be jokio įbrėžimo.
   [[RPG baigtas, tęsinys čia..]]

[Ariella Annė Brown]

     Buvo ankstus rytas, kažkur šešta valanda. Žanos aukštakulniai kaukšėjo ilga ir paslaptinga gatve, kuri vedė ne, kur kitur, o į Gringotsą. Šis bankas buvo vienas dižiausių, o jį saugojo ne kas kitas, o goblinai. Pro šiuos padarus praeiti napastebėtam, buvo nelabai įmanoma, tačiau Mokslinčė to tikrai labai nenorėjo. Mergina niekur neskubėjo, kadangi jokiam kitam burtininkui ar žiobarui tą dieną nedirbo. Ši prieš savaitę turėjo kelias nuostabias fotosesijas, tačiau tai buvo merginos vardu Žana kasdienybė, taigi ji nejautė jokio nuovargio nuo buvimo profesionaliu modeliu. Mergina dirbo modeliu nuo pusantrų metukų, taigi šį darbą turėjo ir iš jo uždirbo duonai apie dvidešimt aštuoneris metus.
     Burtininkė pasitaisė šviesios violetinės spalvos suknelę, kuri labai derėjo prie jos aukštakulnių ir niekur neskubėdama keliavo link pastato iš, kurio jai reikėjo pasiminti bent penkiasdešimt galeonų, kadangi mergina tuščiai laiko neleido. Burtininkė nuo to laiko, kai buvo atleista iš Hogvartso profesorių rašė savo pirmąją knygą, aišku neskaitant vaikystės rašliavų, kurios vis dar gulėjo jos kambario trečioje nuo apačios lentynoje. Taigi šiai pirmąjai knygai mergina skyrė labai daug dėmesio. Niekada negalvojau, kad mano gyvenimas pakryps į tokią pusę - mąstė burtininkė. Mergina šiek tiek užsigalvojo, pakėlė savo šokoladinės spalvos akis ir pažvelgė į tamsų dangų, kuriame matėsi spindinčios žvaigždutės ir saulės šviesą atspindintis mėnulis. Jai buvo šiek tiek baugu, kadangi buvo tamsu, o Nikolės mama ėjo be jokios palydos. Tikiuosi, kad manęs niekas neužpuls, vis gi neesu pratusi gintis nuo blogo norinčių žmonių - suko galvą Mokslinčės pavardę nešiojanti burtininkė. Moteris šiek tiek pagalvojusi išsitraukė savąją iš guobos pagamintą lazdelę ir tyliai sušnibždėjo burtažodį, kurio pavadinimas buvo Lumos. Buvo šviesiau, tačiau vis tiek mergina nerimavo. Aišku, kad mergina neparodė, kad bijo, gali būti tik dar blogiau, jeigu kažkas supras, kad jaudinuosi eidama ankstų rytą. Mergina persimetė plaukus, vis gi nenorėjo atrodyti pasišiaušusi ir kiek greitesniu tempu ėjo link banko įėjimo, kol pagaliau išvydo duris, kurias pasiekė be jokių nemalonumų. Šios durys neturėjo nė dulkelės, kadangi tai buvo vienas lankomiausių bankų visame Skersiniame Skersgatvyje. Na tiesą sakant, Mokslinčės žiniomis Gringotsas buvo vienintelis bankas šioje vietoje. Burtininkė atverė milžiniškas duris ir letai įėjo į įspūdingo pastato vidų.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Buvo baisiai liūdna diena. Pliaupė kaip iš kibiro, linksmybių pas Kristiną nebeliko, o nebeliko dėl to jog pastebėjo, kad nebeturi nei naujos plunksnos, nei kokių nors skanumynų užkasti slaptai per pamoką kai profesorius nemato ir norėjosi mergaitei tokių linksmybių kurios praskraidina dieną ir nesijauti visiškai be nieko. Žinoma, visi pinigai buvo palikti banke, burtininkų saugiausiame banke. Mokinė visados bijodavo iki ten nuvykti, o dėl ko bijodavo, niekados nesuprasdavo, bet visados atrodė jog užėjusi ten, baisūs goblinai išsineš visus jos pinigus ir daugiau nebegražins. Baisiai niūrią dieną, Kristinai niekas neberūpėjo ir ji nusprendė ten nuvykti ir bent kažkiek gavusi pinigus, papramogauti. Vaikščioti mergaitei patiko, tad ji pamanė jog galėtų nueiti be šluotos ir be kitokių magiškų sugebėjimų. Eidama link banko ji stebėjo krentančius lietaus lašelius, o plaukai buvo visi šlapi. Praėjo dvidešimt minučių, o grifų gūžtos pirmakursė stovėjo jau prie įėjimo. Įdomu.. O jeigu tas goblinas dar suės mane? O jeigu aš jam nepatiksiu ir jis mes į mane knygą, o jeigu paleis į mane nedovanotinius kerus? O išvis jie moka kalbėti? Nelogiškai pagalvojusi Kristina, įžengė pirmąjį žingsnį į vidų ir ėjo apsimesdama jog yra  aukšto lygio mergina. Viduje matėsi labai matyta moteris, gerai įsižiūrėjusi mergaitė pastebėjo jog ten buvo kerėjimo profesorė. Nu čia dabar? Ko čia ji dabar atėjo? Dar kokia liūdna, ai gal su vyru susipyko.. arba man tik taip atrodo.

[Ariella Annė Brown]

  Šiek tiek pastovėjusi mergina išgrįso nueiti pas nemalonų gobliną, kuris Žanai žadėjo atidaryti jos galeonams skirtą saugoti vietą, tačiau išgirdo kažkokį pažystamą jauną balselį. Tikiuosi, kad tai tai ne koks pirmakursis iš burtų ir magijos mokyklos - Hogvartso, vis gi šiems mažiams laiko aš tikrai neturiu - meldėsi burtininkė. Modelis pasuko galvą ir išvydo, ne, bet ką, o pirmakursę Grifų Gūžtos mokinę Christiną Granger. Na va, su šia mergina mačiausi gal prieš mėnesį ir labai tikėjausi daugiau jos nebeišvysti, tačiau, kadangi pirmakursė jau mane pastebėjo aš privalau nueiti pasisveikinti - suko galvą Mokslinčė. Gringotse buvo tylu, goblinai tvarkė savo reikalus, o daugiau burtininkų buvo vienas ar kitas, dėl šios priežasties Nikolės mama nesivargino nueiti link mergaitės ar, nes atsisukti į ją.
   - Sveika, Christina, - šaltu ir šiek tiek piktu balsu tarė burtininkė. Su mažiukais bendrauti per tą mėnesį buvo jau atpratusi, kaip ir su bendraamžiais. Ši moteris kelias savaites negalėjo daryti nieko, grįžusi namo visą laiką praleido su savo mylimuoju ir tvarkydamasi aplinką, o po to kibo į darbus ir šeimos nebematydavo, kaip besimokydama Hogvartso pilyje.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Pamačiusi mergaitė jog tai tikrai buvusi kerėjimo profesorė, pasisveikino taip pačiai.
- Sveika, Žana. - Piktokai pasakė mergaitė.
Nu ir kodėl aš ją būtinai turiu sutikti? Pala, gal ji mane pastoviai sekioja? Ir nori kažką blogo padaryti? Kiek pasvarsčiusi nelogiškai Kristina, nuėjo prie goblinų apsimesdama jog jų nebijo.
- La.. laba diena aš esu Kristina Granger, esu iš kilnios šeimos, tiesą sakant mano tėtis buvo karalius, bet dabar ne apie mane ir ne apie mano šeimą, man atrodo jog ta Žana nori man kažką padaryti ir būtų gerai jai neduotumėte jai pinigų ir nuvestumėte kur nors toli arba uždarytumėte ją kažkur? - Kiek išsidrąsinusi tarė Kristina.
Tamsiaplaukė žiūrėjo į buvusią profesorę ir galvojo ką ji veikia ir ar nesiruošė ką nors padaryti blogo. Užsižiūrėjusi ji atgal atsisuko į gobliną ir išgirdo kaip jis irgi kalba, ir dar labai keistai.
- Panele Granger, ši moteris nėra niekuo bloga, mes ją pažįstame.
- Iš kur jus žinote?! - Suriko per garsiai ilgaplaukė.
Granger užpykusi atsisėdo ant fotelio kuri stovėjo, tikriausiai buvo naujas. Pasidarė labai keista, goblinai per dešimt minučių kažkur išėjo, tik vienas buvo likęs ir pasidarė labai tylu. Į tai Kristina labai nekreipė dėmesio, bet pajuto labai keistą kvapą ir garsą. Pala, ar, ar tai slibinai?

[Ariella Annė Brown]

    Žana pakėlė savo rudas akis, merginai Gringotsas atrodė nuostabiai, atrodė, kad visas pastatas buvo pastatytas pagal jos mintis. Ji šiek tiek užsisvajojo: gal jeigų būtų geresnės emocinės buklės kažką daugiau pasakytų Christinai, o gal pakalbėtų su banke dirbančiais goblinais? Ji tiesiog stypsojo begalvodama ką daryti dabar, kadangi beveik nebebendravo su niekuo jai buvo sunku daryti kažką taip, ką darė prieš visą jos gyvenimą pakeitųsį atleidimą.
    - Christina Granger, gal nemeluosite goblinams. Šie dori padarai tikrai supranta, kad meluojate, - pašaipiai šaltu tonu visą informaciją dėstė Mokslinčė, kuri kalbėjo, taip garsiai, kad visas Gringotsas skambėjo nuo jos atšauraus balso skambesio.
    - Su šiais mielais goblinais bendrauju jau nuo vienuolikos metų, taigi devyniolika metų, ir, kaip ir girdėjote su jais aš esu pažįstama, - kiek pikčiau sumurmėjo dizainerė. Vis gi ji tikrai nenorėjo ginčytis su pirmakurse, kuriai net gi nebedėstė jokio dalyko Hogvartse, kadangi buvo iš ten išmesta, kaip šiukšlė. Nusiritusi iki tokio žemo lygio burtininkė dar nebuvo, todėl net kelias minutes patylėjo, nors iš tikro skendo savo mintyse, kurios buvo tik apie vieną ir tą patį. Tikiuosi, kad londone yra kokia kavinukė, kurioje daro mano mėgstamą juodą arbatą, nes kitaip aš tikrai nualpsiu. Samprotavo Mokslinčės pavardę nešiojanti Žana. Kadangi mergina nieko nevalgė, o gėrė tik arbatą, rasti vietą, kur bus tobulos arbatos jai labai reikėjo, tačiau pirmiausiai turėjo pliurpti su kažkokia mažvaike, kuri rėkia per visą londoną.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Ar mano ausys girdi Žanos pyktį? Kristina atsisuko į buvusią kerėjimo profesorę ir paklausė:
- O ką aš jums padariau? Jus ant manęs rėkiat, pykstat juk aš tik paprastas vaikas su nuostabiu charakteriu, o šiems padarams tikrai nemeluočiau, nagi baigiame pyktis, žinau tapote dizainerė, tai gal užsuksiu kada pas jus ir nusipirksiu baltą vestuvinę suknelę, nu, o jeigu pavyzdžiui reikės man tuoktis? Tai vis tiek kai užaugsiu man jūsų suknelė nebus per maža, nes aš esu liekna ir išliksiu liekna, vienu žodžiu pasakant aš ateisiu kažkada pas jus suknelės. - Šyptelėjusi tarė Kristina.
Kvapas ir garsas nedingo, vidus buvo vis dar tuščias, o kodėl tuščias mergaitė suprasti negalėjo, juk vieną akimirką goblinai sėdėjo šalimais, o kitą, vidus tuščias. Kažkokie labai lipnus lašai, pradėjo kristi ant tamsiaplaukės plaukų. Ka.. kas čia dabar? Aš šiandien išsiploviau galvą.. Atsisukusi mokinė išvydo du slibinus, vienas slibinas atrodė geras, iš kažkur atnešė Žanai juodos arbatos, o Kristinai atnešė servetėlę lyg mintimis suprastų ko žmonės burtininkai užsigeidžia. Mokinė džiaugėsi jog su servetėle apsivalė plaukus, bet antrasis slibinas kuris buvo piktas, laikė burnoje goblino galvą. Šventas Jeronimai, aš tuoj numirsiu.. Geras slibinas stengėsi išvyti blogąjį, bet blogasis pasiėmė Kristinai už kaklo ir kaip kvailelis mėtė pinigus ant žemės. Žinoma, tie pinigai buvo išvogti slibino. Buvo labai blogai, nes Trutis ( gerasis slibinas) buvo daug, daug silpnesnis, o mergaitė nežinojo ar atsisveikinti su Hogvartsu ar vožti kumščiu į veidą slibinui.

[Ariella Annė Brown]

    Aš tik paprastas vaikas su nuostabiu charakteriu, tikrai? Tegu šita mergiūkštė nenusišneka, klykia per visas pamokas ir viskas. Suko galvą burtininkė, aišku, ilgai netrukus ji ir vėl pradėjo malti liežuviu:
    - Jūs, Granger, tikrai ne stebuklingo charakterio, taip pat nedrįskite taip šnekėti su vyresniais asmenimis, o jeigu jūsų tėvas buvo karalius, tai tada, kur jūsų princesės titulas? Skambate, kaip mažvaikė ir pati žinote, kad tokia ir esate, todėl prašau savo dailų balselį, kuris kalba visiškus melus pasilaikyti sau.
    Mergina nutilo, na daugiau pratarti žodžių ji nenorėjo, visų pirma, tai modelis nebuvo pačios geriausios nuotaikos ir tikrai nenorėjo bendrauti su kažkokia vienuolikmete "princese" Christina. Antroji priežastis buvo tai, kad jos mintys sukosiu apie visai kitokius dalykus, jai dabar nebuvo svarbu, kaip kur ir kodėl Granger taip elgiasi, bet palaikyti liežuvio už dantų dizainerė nesugebėjo.
    Pastebėjusi slibiną ji apsidžiaugė. Kodėl? Nes jis merginai atgabeno arbatos ir, kad ir, kaip tai kvailai skambėjo - arbata buvo vienintelis dalykas, kuris ją bent kiek pradžiugino, na kol buvo londone. Mokslinčė net nekreipė dėmesio, kad kitas slibinas bando nužudyti mergaitę, tai jai buvo visiškai nusispjaut.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Viskas man galas.. Mergaitė tik žiūrėjo į buvusią kerėjimo profesorę ir stebėjosi kaip jai nerūpi žmogaus burtininkės gyvybė.
- Kaip jus galėjote! Jeigu aš mirsiu, jus tikrai sau nebeatleisite, jums nei kiek manęs negaila? Jus suprantate, kad aš nenoriu dar atsisveikinti su savo mama Vile, aš nenoriu dar palikti Hogvartso ir nenoriu atsisveikinti su jumis! Aš maniau, kad jus man ir liksite geriausia buvusi profesorė, bet galbūt aš klydau, ir čia tikriausiai mano paskutiniai žodžiai jums! - Negalėdama sustabdyti ašarų, sakė mergaitė.
Kristina verkė, o širdis plakė taip greitai jog įkvėpti buvo sunku. Karštos kaip ugnis ašaros liejosi ant slibino, o tas paleido grifiukę ir pats apsiverkė, matyti verkiantį slibiną iš ties buvo keista. Gerasis slibinas išvijo blogąjį ir atnešė servetėlių Kristinai. Iš kažkur sugrįžo ir goblinai, bet jie laikė du auksinius raktus ir nešėsi pilną maišą pinigų. Nu čia dabar? Gal jie mano jog aš pati išsilaisvinau.. Vienas goblinas priėjo prie Žanos ir davė raktą, tuomet kitas goblinas priėjo prie Granger ir davė tą patį raktą.
- Granger ir panele Mokslinčė, jums atiduodu saugyklos raktus ir dar.. pinigai, kaip gi be jų, dovana jums už tai, kad nesityčiojote iš mūsų, nes dažniausiai atėję burtininkai šiuo metu iš mūsų išsityčiodavo, tai ačiū jums, galbūt ne į temą atėjau, bet slibinai yra toli, toli nuskridę, tad jūsų nebesužeis.
Kristina laikė maišelį pinigų, kitoje rankoje raktą ir pažvelgė nustebusi į Žaną.

[Ariella Annė Brown]

    Lyg to būtų negana Granger parodė savo balso galingumą. Atrodė, kad Christina tikrai tikėjo, kad Žanai rūpi kažkokia vienuolikmetės Grifų Gūžtos mokinės nuomonė, kad ir, kaip dizainerei būtų nesvarbu ji privalėjo tarti kelis žodelius.
    - Christina, man nusispjaut kokia jūsų nuomonė apie mane ir jeigu jums taip geriau, kad jus, Granger, girdi visas londonas, tai rėkite ir toliau, nes man tiesą sakant ir tai nelabai rūpi, - piktai malė liežuviu Nikolės mama. Atrodė, kad Granger, Žana rūpėjo labiau, negu jai pačiai, kas buvo šiek tiek blogiau, nes Mokslinčę tai vedė į dar didesnę neviltį. Ji jau stovėjo kryžkelėje, o pati, bet kada galėjo nutraukti savo egzistavimą, kad ir, kaip būvo gaila, pastaruoju metu kažkokie kvaili pirmakursiai tai labai skatino, tačiau Mokslinčė privalėjo įjungti savo vaidybos sugebėjimus ir apsimesti, kad jaučiasi normaliai, gyvena linksmą gyvenimą ir nesigail jokių praeities klaidų, nors viskas buvo atvirksčiai.
    Žana atsisuko ir prie jos atsirado gal trisdešimt galeonų, o raktas buvo Granger rankoje. Buvusi kerėjimo profesorė lyg niekur nieko pagriebė raktą iš pirmakursės plaštakos ir įsakmiu balsu tarė:
    - Pas mane šis raktas bus tikrai saugesnis, negu pats jus, klykiančioji panele.
Ji lyg niekur nieko įsidėjo raktą ir pažvelgusi pastebėjo, kad tai buvo jos galeonų saugyklos raktas. Na va, dar koks knisius (arba Christina) nukniaukė mano raktą, bent jau šį daiktą atgavau, nes kitaip galeonų lyg nebūta. Suirzusi suko galvą burtininkė. Tiesą sakant po kelių minučių ir tai jai jau buvo nusispjaut, todėl stipriai rankose suspaudė raktą ir nenorėdama turėti daugiau reikalų su Granger ištarė:
    - Viso gero, Christina.
Jos aukštakulniai nukaukšėjo gatve, net neišklausius mergaitės atsisveikinimo, na jeigu toks buvo ji jau keliavo gatve begalvodama ką gi darys su savo tridešimt žvilgančių pinigėlių.

[Evelina Džonson]

Ankstų rugpjūčio rytą Džonsonų šeima ėjo Skersinio skersgatvio gatvėmis. Anksti išėje iš "Kiauro katilo" keliavo Gringotso pusėn. Evelina priėjusi jį nusistebėjo dėl dydžio. Pastatas buvo milžiniškas. Jis buvo iš balto marmuro. Viršūnė atrodė beveik siekia dangų. Gringotsas išties atrodė didingai. Kai evelina tai pasakė seneliui jis tik nusijuokė ir tarė:
- Gal jis ir yra didingai atrodantis, bet viduje laukia patys "vėmeliškiausi" keliavimo būdai, - matydamas, kad mergaitė nesuprato jis tik nusišypsojo.
Evelina itarė, kad tai vienas iš jo pokštų, bet iš magijos pasaulio galėjai laukti visko. tad kas žino ar tai tik nevykęs pokštas ar tikrovė. Kartais net senelio pokštai tam tikra prasme būdavo tikri. Džonsonai įėjo į banką. Vidus irgi buvo iš balto marmuro. senelis ir senelė ramiausai ėjo pro aukštus goblinų stalus. Bet sesės Roma, Tesa ir evelina niekaip neatplėšė akių nuo keistai atrodančiu padarų - goblinų. Jie pašaipiai žvelgė į mergaites. Seneliai pasuko prie vieno goblino stalo. Mergaitės nusekė paskui juos.
- Norėtume patekti į Džonsonų saugyklą, - pasakė senelė Felicė.
Goblinas pažvelgė į ją atšiauriai ir tarė:
- Raktas?
Senelis Frodas ėmė raustis kišenėse tikriausiai ieškodamas raktos. Goblinas sėdėdamas laukė.
- Na, štai. Pagaliau, - tarė senelis iš kišenės išsitraukęs žibantį daikčiuką. Nemalonusis goblinas pavartė raktą kelis kartus rankoje ir nežymiai linktelėjo. evelina nespėjo nė apsidairyti, o jie jau ėjo paskui žemaūgį padarą. Goblinas juos vedė kažkus giliai į požemius, o ten jie susėdo į keistai atrodančia transporto priemonę. Kai visi šeši susėdo, dalyks pradėjo lėtai važiuoti. Žynojau, kad senelis juokavo pamanė Evelina. Bet vos tik ji apie tai pagalvojo, netikėtai daiktas ėmė greitėti, o po minutės jau lėkė visu greičiu. Evelina vos neapsivėmė. Galvoje buvo vienintelė mintis "kada visa tai baigsis?". Sesės šalia atrodo galvojo apie tą patį. Gal senelis ir nejuokavo... O, gal tai buvo pusiau juokas pusiau tikrovė? Visi su tokiomis mintimis pasiekė kelio galą ir išlipo iš vagonėlio. Pagaliau pagalvojo Evelina Dar minutė ir būūčiau apsivėmusi. Gerai, kad visą tai baigės. Visi pasuko prie vienintelės saugyklos tame aukštę. Goblinas įkišo raktą į skilutę ir durys (jei jas taip buvo galima pavadinti) atsivėrė.

[Džeinė Klerė Bromley]

Vasaros atostogos. Pirmosios Džeinės atostogos lankant Hogvartsą. Ji negalėjo patikėti, jog jau praėjo mokslo metai. Pilni mokslo metai nuo tada, kai ji žengė per tvirtąsias ąžuolines burtų ir kerėjimo mokyklos duris. Metai nuo tada, kai ji pradėjo naudotis burtų lazdele, nešioti Hogvartso uniformą, ieškotis sau šutvės. Deja, šutvės taip ir neatrado. Visi (ir visos) atrodė arba per daug kvaili arba per daug moksliukai. Tokių kietuolių kaip Bromley Hogvartse rasti buvo sunkoka ir tai tik patvirtino faktas, kad blondinė per visus metus nesugebėjo rasti žmonių sau.

Nusprendusi į burtininkų banką keliauti viena, palikusi šeimą, atvykusią iš Kembridžo, stovėti prie ledų kavinukės, mergaitė lipo laiptais į Gringotsą. Sniego baltumo pastatas atrodė nepritampantis prie Skersinio skersgatvio parduotuvėlių. Jos buvo niūrių spalvų, o burtininkų bankas- tarsi gryna priešingybė.
Žengusi pro tviskančių žalvarinių durų slenkstį, vienuolikmetė atsirado keistame fojė. Ten buvo dar vienos durys.

Tačiau šviesiaplaukė nesivargino skaityti užrašo ant tų durų, nes pamatė tai, ko nesitikėjo pamatyti būtent čia. Klastuolė išvydo vidutinio ūgio tamsiaplaukę garbanę, žengiančią pro tas keistąsias antras duris. Tai buvo ta pati mergaitė, su kuria darbavosi poroje per apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką. Ta, kuri nepagarbiai šnekėjo su Bromley ir svaidėsi kerais bene geriau nei pati klastuolė. Tai buvo toji Elizabeth Elena Phoenix, ta mergiotė iš grifų gūžtos. Staiga, kaip buvo galima nuspėti, Klerės mintis užvaldė pyktis ir neapykanta. Mergaitė norėjo čia ir dabar paleisti kažkokį daiktą jai į galvą.
Būtent tą akimirką, regis, Elizabeth pamatė Džeinę. Grifė į šią nemalonią akistatą, panašu, kad sureagavo taip pat. Džeinė, šiukštu, nepasisveikino su Phoenix, o tik nudiegė ją bjauriu žvilgsniu. Kas galėtų taip nusižeminti ir sveikintis su savo priešu? Tik jau ne aš.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Per tokias vasaros atostogas, norėjosi kur nors išvykti, ar tai būtų visiems žinoma Italija ar Prancūzija. O, kad kažkur keliauti- reikia pinigų. Iš tiesų, mergaitė buvo turtinga, gal net per stipriai turtinga, tik tai burtininkams skirti pinigai buvo saugiausiame banke- Gringotse. Christina leido laiką pilyje, žinoma, jos namai buvo pas naująją mamytę, Ferlio laukymėje, tačiau tėvelį aplankyti kartais reikia, o ypatingai kai jis pykstasi su motina ir kankiną gyvūnus. Princesė įsitaisė patogiausioje pilies kėdėje, kuri buvo visa raudona kaip kraujas. Ilgai čia būti ji nesiruošė, kaip ir planavo, nuvykti į gerai žinomą vietą ir turėti pinigus sau po nosimi. Suvalgiusi vieną gabalėlį vaisinio tortuko, užsimetė raudoną skarelę, kuri buvo tik dėl grožio, rožinę suknytę ir juodus batelius. Juk gyvenime nesidėtų kelnių ar kažko panašaus. Net neatsisveikinusi su tėvais, išlėkė iš pilies su šypsenėle veide. Ji jau turėjo bilietus į Londoną, o kai bus Londone, ne sunkiai pateks ir į skersinį skersgatvį. Atostogų mokinė įsėdo į lėktuvą, pasiėmė dar su savimi savo mėgstamiausios- rožių arbatos. Karštą puodelį kuriame buvo arbatėlė, padėjo ant staliuko ir vartaliojo savo madų žurnalą. Kokios baisios kelnės... gerai, kad dar maišo ant savęs neužsidėjo..- Žiūrinėjo nepatenkintai į žurnalą, kuriame buvo pavaizduota mergina su pačiomis nemėgstamiausiomis Christinos kelnėmis, taip, plačiomis kelnėmis. Tokias kelnes, ji vadino "plačiakelnis kaip maišas". Tokį posakį išmoko ne iš, bet ko, o iš pačios siaubingiausios motinos Dorotėjos Granger. Per visą tą laiką, princesytė tiesą sakant miegojo, išgėrė savo arbatos ir užmigo. Net žurnalas taip ir liko užkritęs ant garbanės kojų. Antrakursė, beveik trečiakursė net nepastebėjo kaip greitai praėjo laikas ir ji jau radosi pačiame Londone. Praėjusi pro užburtą skersgatvį, atsirado jau skersiniame skersgatvyje. Tereikėjo tik surasti Gringotsą. Nuo šilto vėjelio, mosikavosi garbanės plaukai, o suknelė lingavo. Viskas, pagaliau Gringotsas! Ši įskuodė vidun ir garsiai užtrenkė duris. Nenorėjau...- Nusikikeno ji. Mėlynos, it guašas akys pamatė pažįstamą veidą... Ar ten ta Džinė?- Net neteisingai prisiminusi vardą, pasvarstė ir susiraukusi priėjo prie jos.
-Oooo, ką čia veikia mūsų pikčiurna klastuolė Džinė?- Pašaipiai paklausė. Mano šukuosena geriau atrodo nei jos..

[Džeinė Klerė Bromley]

Klastuolė vis dar piktu žvilgsniu žiūrėjo į pasipūtėlę Elizabeth, kai toji pradėjo judėti link tos pusės, kur stovėjo Džeinė. Klerė norėjo tiesiog dingti iš Gringotso tą pačią akimirką. Arba kitas variantas- smogti grifei kažkokiais stipriais kerais. Deja, jokių stiprių kerų mergaitė nemokėjo, o ir už Hogvartso ribų magijos naudoti nevalia.

Garbanė su kiekviena sekunde artėjo vis arčiau, o Bromley dar nesugalvojo, kaip ją užgauti. Buvos ir taip aišku, jog Elizabeth kažką pasakys- kokio velnio, kitu atveju, čia eiti? Jeigu vietoje tos kvailos grifės Elizabeth Elenos būtų kažkas kitas, Džeinė netgi džiaugtųsi, nes galėtų laisvai pasityčioti iš to žmogaus. Tačiau toji mergiotė mokėjo atsikirsti ir tai beprotiškai erzino būsimą antrakursę.

Džinė?? Tuoj aš jai parodysiu, Džinė matai. Bent vardą mokėtų pasakyt!
-Aš nesu Džinė, tu, kvaila grife. Bet gal tau nelemta mokėti ištarti mano vardą, tebūnie,- su ironija balse leptelėjo klastuolė.
Burtininkai aplinkui dūzgė lyg bitės- visi skubėjo į banką ir iš jo. Matyt, ankstus šeštadienio rytas buvo pats metas aplankyti savo saugyklas bei pasiimti ar padėti ten galeonų. Klerė net pamiršo, ko atėjo, ir viskas tik per tą Grifų gūžtos mokinę! Ji taip išstūmė vienuolikmetę iš vėžių, kad baisu.
-Ką aš čia veikiu? Trumpai sakant- nekišk savo mažos nosies į ne savo reikalus!-piktai išrėžė.- Išvis, kam tu man gadini dieną?

Klastūnyno mokinė nužvelgė Elizabeth aprangą ir pasišlykštėjo- kaip nesuderinta! Juodi bateliai prie rausvos suknelės! Tačiau pasisukusi į sieną, kurioje matėsi atvaizdas, Džeinė susimąstė. Pati apsirengusi buvo ne ką geriau, o gal net ir prasčiau- trumpas, šviesios spalvos sijonėlis, kuris nedengė kelių, visai nesiderino prie šviesių marškinėlių ir žalio žaketo, o žalsvi žiobariški sportbačiai atrodė lyg per dideli. Man būtinai reikia į prekybos centrą, reikia pasakyti mamai.