[Mayra Llewellyn]

 Netoli centro, įgrūstas tarp modernaus stiliaus namų, stovėjo dviaukštis namelis, kuris atrodė kaip iš XIXa. nuotraukų. Šviesi jo išorė ir dideli langai, už kurių pirmame aukšte matėsi visokie blizgūs ,,magiški" daiktai, traukė praeivių žvilgsnius, o lentelė su užrašu ,,Ezoterinių prekių parduotuvė ,,Saulėlydis"" sukeldavo ir kuždesius.
 Į vidų užėjusius lankytojus iškart pasitikdavo lentynos su įvairių temų knygomis ir patalpoje nusistovėjusi tobula tvarka. Aplinkui stovėjo išdėliotos dievų ir deivių statulėlės, kristalai, yra netgi stovas su ,,magiškais" amuletais. Regis, čia buvo bet kokio pagonio žiobaro rojus, mat parduotuvėlėje galėjai rasti informacijos ir apie mažiau populiarias religijas. Bet tie, kurie žino apie magiškąjį pasaulį, gali paprašyti už prekystalio stovinčios moters ,,saulės lašelio". Tai buvo sutartinė frazė, kurią vietiniai burtininkai naudojo, norėdami nusipirkti jiems skirtų įvairių prekių.
 Už prekystalio buvo mažos, neišvaizdžios durys, kurias pravėrus galėdavai papulti į mažą, bet jaukų kambarėlį. Juodos sienos bei tamsios medinės grindys, jokių langų, tik aplink ratu sustatytos žvakės, kurių nubėgęs vaškas kartais beveik siekdavo grindis. Kambario viduryje buvo apvalus stalas ir dvi kėdės - viena būrėjai, kita - klientui. Kambaryje tvyrojo lengvas, neįkyrus smilkalų kvapas, nuo kurio, vos įžengus, apsisukdavo jautresniems galva.
 Antrame aukšte viskas atrodė žymiai paprasčiau - čia gyveno parduotuvės savininkė Samanta Wallflower. Čia buvo kaip koks mažas žiobariškas butas su dviem miegamaisiais, svetaine, virtuve ir tualetu. Visur vyravo šleikščiai šviesios spalvos. Tik iš šio aukšto buvo galima patekti į rūsį, į kurį laiptus slėpė durys užmaskuotos sienoje. Požemiai buvo seniai mirusio Samantos vyro valdos. Ant grindų, ant kurių dar matėsi sudžiuvęs kraujas, buvo įrėžti simboliai, ratai, kažkokios žymės. Lentynose puikavosi retos bei brangios knygos apie juodąją magiją, satanizmą, demonus. Darbo stalas, net ir praėjus beveik dešimčiai metų po savininko mirties, išliko nepaliestas ir vis dar apkrautas popieriais. Kitur buvo pridėta senovinių galvosūkių, indų, spąstų ir kito, o prie sienos puikavosi altorius Šėtonui, ant kurio stovinčios juodos žvakės vis dar degė.

[Mayra Llewellyn]

 Atėjo vasara, o kartu su ja ir musių bei uodų būriai. Gindamasi nuo įkyrių parazitų, Mayra vaikščiojo po parduotuvę, juos nupurkšdama stingdančiu eliksyru.
 Pagaliau tiek galvos skausmo jai įvaręs planas pajudėjo. Merginos motina išvažiavo į Anglijos kažkokius šiltnamius padirbėti ir pasirinkti ingredientų, palikdama dukros priežiūrai parduotuvę, namus ir, žinoma, tą prakeiktą rūsį.
 Vakar Mayra, smalsumo vedama, pravėrė duris, bet nuo laiptų atpūtęs dulkių pritvinkęs vėjas bei dejuojantys laiptai, greitai pakeitė smalsumą baime. Ne ne, ji viena ten neis. Todėl ir parašė laišką Vernai, kviesdama paviešėti pas ją. Merginos susirašinėjo nuo pat atostogų pradžios ir Mayrai tai patiko. Gal turėtų padėkoti savo tėvui už Vernos egzistavimą? Nors jos motina, vien sužinojusi apie Mayros pusiau seserį, šiai galvą nurautų. Turbūt.
 Nuobodžiaudama, Mayra vykdė inventorizaciją ir apsupta blizgančių kristalų ant jų tingiai klijavo kainas. Vasaros dienos slinkdavo lėtai, nors kartais ir pasirodydavo vienas kitas pirkėjas. Pradedančios atsigauti musės dūzgė stiklainyje. Pažiūrėjusi į laikrodį, Mayra atsiduso. Šiandien turėjo atvažiuoti Verna. Bet kada?

[Verna Cox]

Verna išlipusi iš pritvinkusio autobuso lengviau atsikvėpė ir, nusibraukusi prie drėgnos kaktos prilipusius plaukus, dar kartą patikrino adresą. Panašu, kad jos ieškomas namas nebuvo toli nuo stotelės - reikės eiti tik penkiolika minučių. Penkiolika minučių saulės kepinimo ir įkyrių vabzdžių zvimbimo. Mergina atsiduso ir sukišusi raštelį su adresu atgal į išsipūtusią kuprinę patraukė reikiama kryptimi. Kad ir koks nemalonus oras ir ilga kelionė autobusu buvo, klastuolė nenorėjo išvaistyti viso to laiko praleisto su Mayra, planuojant kaip joms abiem patekti į rūsį.
Paskendusi mintyse Verna vos nepraėjo jos ieškomo pastato, tačiau jos dėmesį patraukė kažkoks akies kampu pastebėtas žėrutis ir lange sušmėžavusi Mayra. Tamsiaplaukė šyptelėjo ir plačiai atvėrusi duris lengvai šūktelėjo:
-Mayra! - Verna jau buvo betiesianti rankas apkabinimui, bet pagalvojusi, kad galbūt Mayra to dar nenori tik pasitaisė kuprinės petnešas.

[Mayra Llewellyn]

 Nuobodus darbas atrodė, kad niekada nesibaigs. Ritmingas laikrodžio tiksėjimas, musių zyzimas ir šiluma migdė Mayrą ir mergina jau buvo beužmieganti ant stalo. Suskambus prie durų pakabintam varpeliui, klastuolė pakėlė akis ir, pamačiusi tarpduryje stovinčią juodaplaukę, sušuko:
-Verna! Atvykai!
 Jei būtų galėjus, būtų persiritus per kristalais apkrautą stalą, bet dabar tik apėjo prekystalį ir pribėgusi stipriai suspaudė merginą glėbyje.
-Jau buvau pradėjusi jaudintis. Ko nors nori? Vandens? Valgyt? Pailsėt?-linksmai čiauškėdama Mayra užkabino lentelę ,,Uždaryta" ir užrakino duris. Priėjusi prie kasos aparato, atsidarė jį ir pradėjo skaičiuoti pinigus.
-Tu, jeigu nori, lipk į viršų, aš dar čia turiu pabaigt kelis darbus, bet tuoj ateisiu.

[Verna Cox]

Verna šiek tiek nustebo, kai Mayra ją apkabino, tačiau buvo tuo labai patenkinta ir taip pat suspaudė merginą glėbyje. Šiek tiek atsitraukusi klastuolė nusijuokė:
-Stiklinė vandens būtų neprošal ir jei kuo galiu padėt, tai sakyk. Aš dar noriu šiek tiek apžiūrėt ką čia turit, jei tu nieko prieš.
Mergina neskubėjo lipti į antrą aukštą ir vietoj to vaikštinėjo nuo lentynos prie lentynos, žiūrinėdama įvairiausius žibančius kristalus ir skaitydama šiek tiek apdulkėjusių knygų pavadinimus. Deja, neilgai taip pavaikščiojus Vernos pečiai pradėjo skaudėti, primindami apie kuprinės svorį. Juodaplaukė atsiduso, nepatenkinta, kad buvo pertraukta ir patraukė link laiptų į antrą aukštą.
Užlipusi girgždančiais laiptais Verna numetė grasinančią bet kada suplyšti kuprinę prie įtartinai atrodančio medinio staliuko ir klestelėjo ant sofos.

[Mayra Llewellyn]

 Kruopščiai skaičiuodama banknotus ir monetas, Mayra kartais vis žvilgtelėdavo į po parduotuvę vaikštančią Verną. Ji labiausiai jaudinosi, kad mergina netyčia ko nors nenumestų ar nesulaužytų, nes tada motina sprandą nusuktų pačiai Mayrai už nepriežiūrą, o kai tiksliai nežinai, kaip daiktas turi atrodyti, su Reparo gaunasi tik kažkokia nevykusi parodija.
 Vernai užlipus į viršų, Mayra pagaliau baigė terliotis su kasos aparatu ir paslėpusi savo nebaigtus žymėti kristalus po prekystaliu, užtraukė parduotuvės užuolaidas ir užlipo į antrą aukštą.
 Virtuvėje pripylusi dvi stiklines vėsaus limonado, Mayra įžengė į svetainę ir padėjusi jas prie kažkaip dar valgomai atrodančių braškių, kurios ten stovėjo jau savaitę, atsisėdo šalia Vernos.
-Pas mane niekada nebuvo atvažiavęs kažkas nakvynei, tad nelabai žinau, kur tave teks guldyti. Mama sakė negrįš iki mėnesio galo, tai dėl jos ramu. Rūsys ten,-Mayra parodė į duris už jų, kurios beveik susiliejo su siena.-Dienomis turėsiu atidaryt parduotuvę, tai nusileist ten galėsim tik vakare arba... Naktį. Tualetas ir dušai ten, virtuvė ten, jeigu ko nors prireiks - sakyk.
 Baigusi kalbėti, Mayra pasiėmė aprasojusią limonado stiklinę ir atsigėrė rūgštaus skysčio. Pakėlusi akis pastebėjo, kad į ją vėl spokso laikrodis - tik šįkart pelėdos formos. Tik tak.

[Verna Cox]

Verna besiklausydama Mayros pakėlė aprasojusą stiklinę prie lupų ir gurkštelėjo. Vėsus skystis šiek tiek padėjo merginai atsikratyti karščio sukelto apdujimo. Klastuolė lengviau atsikvėpė.
-Nesijaudink Mayra, tik parodyk kur galiu pasidėti daiktus, o miegot galiu ir ant šitos sofos. - Verna lengvai paspyruokliavo, tarsi tikrindama seno baldo minkštumą ir liko juo patenkinta. - Be to, jei reikės galiu ir parduotuvėj padėt. - šyptelėjo ir mirktelėjo Mayrai.
Dar kartą gurkštelėjusi jau beveik spėjusio pasiekti kambario temperatūrą limonodo Verna surimtėjo ir vis dar žiūrėdama į gėrimą laikomą rankose ištarė:
-Bet Mayra, ar manai, kad gera mintis į rūsį eiti naktį? Ar išvis jautiesi pasiruošus ten eiti?

[Mayra Llewellyn]

 Tik tok, tik tok. Pelėdos formos laikrodžio akys lakstė nuo vieno krašto prie kito. Kaip nekenčiu šio daikto. Išties, visuose namuose buvo galima girdėti sinchronišką laikrodžių tiksėjimą, varantį nepratusios prie jo iš proto. Kiekvieną kartą grįžus iš Hogvartso, Mayrai tekdavo per naują priprasti prie rodyklių-kareivėlių marširavimo. Matydama, kad Verna nesiskundžia sofa, mergina patenkinta šyptelėjo.
-Norėsi vakarienei vaflių?-prisiminusi nebaigtą braškinių ledų dėžutę šaldiklyje, paklausė Mayra Vernos.-Man reikia virtuvėj sudėliot prekes, pavalyt ir signalizaciją įjungt. Jei neturi ką veikti, vaflių tešlos receptas ant šaldytuvo knygelėj, visus ingredientus turim. Nelaimės atveju - šauk, tikrai išgirsiu. O dėl rūsio... Turiu gyvenime su tuo stot į akistatą, o ir tu būsi šalia. Ir naktį... Naktį ten daugiausiai veiksmo. Kaip tik.
 Girgžtelėjo juodaplaukės kambario durys ir į svetainę atsėlino Katinas. Apsimiegojęs ir jau nepatenkintu snukiu. Ryškiai oranžinis ir ilgas kailis jam einant bangavo, ore palikdamas skraidančius plaukus. Katinas žvilgtelėjo labai nepatenkintas į Verną ir, užšokęs ant sofos, jau taikėsi įsitaisyti šeimininkei ant kelių. Mayra padarą meistriškai paėmė į rankas ir vien šis veiksmas kainavo begales plaukų ant marškinėlių.
-Čia - Katinas,-pamojuodama gyvio letenėle, supažindino Verną su juo klastuolė.-Žinok, šukuok nešukavęs, plaukų vis tiek bus pilna. Jeigu naktį įkąs į nosį - sakyk, duosiu purkštuką gynybai. Hogvartse rupūžė kandžiotis išmoko. A koks tu fainas katinėlis, uoj koks katinėlis...-pasitrynusi į Katiną, Mayra paleido padarą eit savais keliais. Vis dar nepatenkintas, plaukų kamuolys, išdidžiai iškėlęs uodegą, nutipeno į virtuvę. Bandydama nusirinkti plaukus, juodaplaukė pasuko laiptų link.
-Būsiu apačioj. Jeigu kas - šauk. Jei Katinas puls - šnypšk atgal.

[Verna Cox]

Vernos žvilgsnis pasekė Mayros ir sustojo ties pelėdos formos laikrodžiu. Mergina iš pradžių net nepastebėjo su aplinkos garsais beveik susiliejančio tiksėjimo, greičiausiai dėl to, kad gyvendama metų metus vaikų namuose, kur praktiškai kiekviename kambaryje buvo po tokį patį pageltusios plastmasės laikrodį išmoko pasąmoningai nuskandinti šį įkyrų garsą. Verna taip ir būtų paskendusi prisiminimuose, jei ne jos dėmesį patraukęs žvėris ryškiu kailiu - tokio neįmanoma nepastebėti. Susipratusi atsakyti Mayrai klastuolė šyptelėjo:
-Na, jei sakai, kad naktį ten bus įdomiau, tai galėsim eit naktį... Ir nebijok vienos tavęs ten nepaliksiu. - Verna pasikasė katino plaukų pakutentą nosį ir pagarbiai ištarė - Malonu susipažinti, Katine. Tikiuosi sugebėsim sutarti ir tavo šeimininkė nesupyks, jei netyčia sudeginsiu virtuvę. - Mergina nusijuokė.
Atsistojusi nuo sofos Verna patraukė  į virtuvę paskui katiną. Susiradusi vaflių receptą ir visuы produktus klastuolė tyliai sukalbėjo greitą maldelę sutvėrimui, kuris jai atrodė labiausiai padėtų išsaugoti sveiką virtuvę ir mintyse pasižymėjo, kad šiandien reikės skirti jam auką. Panašu, kad pastarasis sutvėrimas liko patenkintas, nes vieninteliai pasitaikę nesklandumai buvo tešlos gabaliukas užtiškęs ant visą šį laiką teisiančiu žvilgsniu ją stebėjusio Katino ir vienas pridegęs vaflis.
Deja, Katinas buvo kur kas mažiau sukalbamas nei Verna galvojo. Nepatenkintas tokiu "pakrikštijimu" jis krimstelėjęs Vernai į koją nubėgo nusiprausti šios skriaudos. Mergina palydėjo žvėrelį žvilgsniu ir atsidususi šūktelėjo:
-Mayra, vafliai iškepti!

[Mayra Llewellyn]

 Pareigos parduotuvėlėje atrodė dar nuobodžiau, kai Mayra žinojo, kad jos antram aukšte laukia Verna. Valydama jau susikaupti spėjusį dulkių sluoksnį nuo lentynų, mergina vis žvilgtelėdavo pro langą į gatvę. Vakare Glazgo gyventojai skubėjo namo, vengdami purvo balų, o automobiliai, kaip visada, abejingai lėkdavo pro šalį. Iš pirmo žvilgsnio, šiandiena niekuo nesiskyrė nuo praeitų dienų.
 Užtraukusi langą, mergina užsidegė šviesą ir vėl sėdo prie naujai atvežtų prekių. Tokia kaina vienam, toks lipdukas kitam... Monotoniškas darbas varė iš proto. Užklijavusi paskutinį ryškiai žalią lipduką ant ametisto, klastuolė, jau mintinai žinodama prekių vietas, akmenukus ir kitus niekučius sudėjo į naujus namus.
 Bevalant nuo prekystalio įkyrią klijų dėmę, pasigirdo Vernos balsas. Ir Katino garsus tipenimas laiptais žemyn. Kaip savo rūšies atstovas, Katinas labai daug triukšmavo. Ir dabar, trindamasis šeimininkei į kojas, priekaištingai sumiaukė, tarsi klausdamas, kokį velnią čia į namus ji įleido.
 Paėmusi padarą į rankas, Mayra užlipo laiptais aukštyn, po savęs uždarydama duris į krautuvę. Katinas jau kartą buvo teks įsmukęs. Nieko neišvartė, kas buvo merginai itin keista, tiesiog susirangė ant palangės tarp blizgučių ir miegojo. Ir tada Mayrai teko valyti visą krautuvę, nes ji buvo pilna oranžinių plaukų-skraiduolių.
 Paleidusi nepatenkintą Katiną iš rankų, mergina įžengė į virtuvę, kuri kvepėjo šviežiu maistu.
-O! Gyva,-linksmai Vernai tarė klastuolė, plaudamasi rankas,-Nori ledų prie vaflių?
Pusiau tuščia ledų dėžutė greitai buvo ištraukta iš saugaus šaldiklio ir dabar, visiems pasiekiama, gulėjo ant stalo.
-Turim kažkur klevų sirupo dar...-darinėdama spinteles, Mayra greitai padengė stalą - tai yra, padėjo lėkštes, šakutes ir šaukštą ledams. Prie viso šio rinkinio padėjusi klevų sirupo buteliuką, juodaplaukė įsidėjo du vaflius, užsikrėtė ant jų ledų kaušelį ir užsipylė šiek tiek sirupo.
-Žinai, geriau gavosi nei man,-kramsnodama vaflį, pagyrė sesers gaminimo sugebėjimus mergina.-Kartą norėjau išsikepti sausainių, tai virtuvė tiek prirūko, kad turėjau šveisti lubas. Po to man motina neleido neprižiūrimai gaminti,-valgydama toliau kalbėjo Mayra. Vernos buvimas šalia atrodė toks natūralus ir suprantamas, tarsi jos būtų gyvenę kartu nuo vaikystės.
 Vafliai greitai dingo ir alkanas liko tik Katinas, nes žinojo, kad šeimininkė jam nė kąsnelio neduos, o nepažįstama mergina nepasitikėjo dar tiek, kad prašytų ko nors. Šešėliai merginoms bevalgant dar labiau ištįso ir namai paskendo prieblandoje.
 Šakute stumdydama likusį klevų sirupą lėkštėje, Mayra sugrįžo prie svarbiausios temos:
-Galim bandyt eiti šiandien. Nežinau, ar ten dar veikia elektra, tad reiktų pasiimti žvakių. Ir žiebtuvėlį. Peilis... Hm... Pasidabruoto neturiu, o paprastas tiks tik tuo atveju, jeigu ten įsikūrė koks knarlas. Buvo viens įsmukęs iš daržo.
Susimąsčiusi, Mayra net neatitraukė žvilgsnio nuo lėkštės. Katinui švelniai prilietus jos koją, krūptelėjo ir pakėlė akis į Verną.
-Tai.. Ką manai?

[Verna Cox]

Patenkinta savo darbu Verna grūdo vaflius į burną, šį maisto eskalatorių pertraukdavo tik retas sukikenimas ar linktelėjimas galva, kai mergina norėjo atsakyti į sesers klausimus. Iš šono žiūrint būtų galima pamanyti, kad klastuolė norėjo kuo greičiau pasišalinti nuo stalo, tačiau iš tiesų mergina mėgavosi tokia vakariene. Žinoma maistas nebuvo pats skaniausias, o ir oranžiniai katino plaukai kažkaip atsidūrę klevų sirupe apetito nežadino, tačiau svarbiausiai Vernai buvo Mayros buvimas šalia. Verna iki šiol nesuprato, kaip jai trūko tokio šeimyniško artumo. Merginai į galvą pradėjo lįsti mintys apie jų vaikystę, kokia ji būtų buvus jei jos būtų gyvenę kartu... Tačiau Vernai teko greitai nusiimti rožinius akinius ir grįžti į realybę, kai Mayra prakalbo apie rūsį. Klastuolė viską išklausiusi kiek pamąstė ir atsakė:
-Jei reikia pasidabruoto peilio, galiu jį gaut tik žinai... Reikės susimest ant kainos ir tada šiąnakt į rūsį eit nepavyks.

[Mayra Llewellyn]

 Barkštelėjusi, šakutė atsitrenkė į tuščią lėkštę.
-Ne, neprireiks,-nenorėdama dar ilgiau vilkinti laiko, atsisakė tokio pasiūlymo Mayra. Pakilusi nuo stalo, mergina pradėjo tvarkytis - nešvarūs indai nugulė kriauklėje, ledai buvo ištremti į šaldiklį, o sirupas - atgal į spintelę.
-Tu gali, nežinau, įsitaisyti, patinginiauti, susidraugauti su Katinu, o aš... Surinksiu daiktus,-mostelėjusi rankomis, klastuolė dingo savo kambaryje. Uždariusi duris atsiduso. Dar net neužlipo ant pirmo laipto, vedančio į rūsį, o širdis jau daužėsi krūtinėje. Šiek tiek paspoksojusi į sienas, mergina priėjo prie spinelės, ant kurios stovėjo jos šioks toks jos sukurtas altorius, ir atidarė stalčių. Vien tik juodos žvakės. Tyliai nusikeikusi, pasiėmė dvi ir žiebtuvėlį. Durklas, kaip visada, buvo tvarkingai palslėptas toliau nuo motinos akių žemesniame stalčiuje, prie staltiesių ir kitų audinių gabalų.
 Dar šiek tiek pavaikščiojusi po kambarį, Mayra susirišo plaukus, apsiovė batus ir grįžo į svetainę. Duodama Vernai žvakę tarė:
-Viskas. Apsiauk batus, nežinia, kokios būklės rūsys.
((RPG nutrauktas))

[Mayra Llewellyn]

((Šito rpg tęsinys))
 Nešyklė, išsinuomota iš nelabai patikimai atrodžiusio vyro, nutėškė merginas į beveik patį Glazgo centrą. Dėl to Mayra įprastai nebūtų burbėjusi, mat namai buvo beveik už kampo, bet dabar, vaikščiodama su iškruvintais ir suplėšytais rūbais, ji visiškai nenorėjo rodytis žmonėms, kuriuos sutikdavo kasdien per atostogas. Jau ir taip pakako gandų apie demonų apsėdimus ir Šėtono garbinimą jos namuose.
 Mayra ir Morgana šlepsėjo apytušte gatve. Viena poniutė, vedžiojusi savo miniatiūrinį špicą, pamačiusi merginas persižegnojo ir skubiai perėjo į kitą gatvės pusę. Mayra į tai net nesureagavo - buvo pripratusi prie dėl jos kalbamų maldų ir į rankas grūdamų brošiūrų apie Jėzų.
 Pirmiausiai, merginai krito į akis tai, kad parduotuvė buvo uždaryta. Paklibinusi rankeną suprato, kad ir užrakinta. Keiktelėjusi, juodaplaukė spyrė į duris. Iš kuprinės ištraukti raktai žvangtelėjo ir įėjimas į blizgučių karalystę buvo atviras.
-Ma?!-šūktelėjo Mayra. Nesulaukusi jokio atsakymo, padarė itin logišką išvadą, kad jos motinos šiuo metu nėra namuose. Ką gi - visa tai tik palengvino jai darbą.
-Į rūsį galima nulipti tik per antrą aukštą. Nesiauk batų, vėliau išvalysiu. Tualetas už baltų durų prie virtuvės,-tarė Morganai Mayra, rakindama duris. Apsimiegojęs Katinas iškišo savo ryžą galvą pro duris, bet, pamatęs butelį šeimininkės rankose, sušnypštė ir dingo.
-O aš einu surasiu raktus į rūsį.

[Morgana Buterfield]

Morgana įtarė, kad ta nešyklė, kurią Mayra buvo išsinuomojus tikrai nebuvo gera, bet nesitikėjo būti tiesiogine to žodžio prasme nutėkšta į Glazo centrą. Krisdama smarkiai susitrenkė smakrą į žemę, tad vis dar gulėdama ji nusikeikė, kai pajuto skausmą ne tik veido daly, bet žanduose. Išspjaudama kraują ji lėtai, vis susiraukdama iš skausmo atsistojo.
- Primink man, kad niekada nepirkčiau nešyklių iš keistų tipelių,- pagiežingai sumurmėjo Mayrai ir pasivalė tamsius džinsus.
Šie buvo jos mėgstamiausi, o dabar iš jų liko tik suplėšytas ir iškruvintas apdaras. Išgirdusi šuns cypimą ir skalijimą garbanė pakėlė akis ir pamatė miniatiūrinį špicą, jo šeimininkė pamačius abi kruvinas merginas greitai persižegnojo. Morgana pavartė akis ir nusispjovė krauju į jos pusę. Kvaili žiobarai - pagalvojo valydamasi delnus.
  Priėjusios dviejų aukštų namelį, kuris atrodė tarsi būtų iš XIXa., milžiniškos vitrinos, per kurias matėsi lentynos pilnos įvairių knygų ir kitų daikčiukų.
- Tu čia gyveni?- tyliai, gal kiek sau pasakė.
  Iš to, kai Mayra išsitraukė raktus, o prieš tai dar ir paspardė duris, klastuolė suprato, kad taip, tai jos namai.
  Tik įėjus į vidų Mayra paliepė nesiauti batų, bet iš įpročio ji vis tiek nusiavė savo trumpaulius kerzus ir basom kojom kaip ašuniukas nusekė tamsiaplaukę merginą.
- Ah, koks kačiukas,- krykštelėjo raudonplaukė ir žadėjo pačiupti ryžą galvą, tačiau šis tik sušnypštė ir nubėgo.- Eik, surask, o aš čia apsižvalgysiu,- ramiai, tarsi nieko nebūtų įvykę nusišypsojo.- Bet  tiesą sakai, reiktų apsitvarkyti savo išvaizdą, hah.

[Mayra Llewellyn]

 Katinas pasislėpė, bet Mayra vis tiek juto jo nepatenkintą žvilgsnį. Gyvūnai buvo žymiai jautresni Tamsos būtybėms nei žmonės, tad merginos nenustebino tai, kad augintinis visai nenorėjo artintis prie butelio. Pasidėjusi demoną ant prekystalio, juodaplaukė pritūpė už kasos. Čia buvo visiškas šiukšlynas - pridėta suglamžytų kvitų, visokios formos ir sąskaitos, kurios dar neiškeliavo į papkę, ir dėžutė su raktais. Nedrąsiai mergina išėmė ją. Raktai tyliai skambėjo, kai liesi klastuolės pirštai naršė po tą metalo košę, kol, galiausiai, tamsus raktas buvo paslėptas kišenėje, o jo draugams suteikta ramybė ir saugus spintelės prieglobstis.
 Atsistojusi, Mayra vėl pasiėmė tą nelemtą butelį ir apsidairė. Parduotuvė buvo jai taip gerai pažįstama, kad ir užsimerkusi galėtų vaikščioti už nieko neužkliūdama. Nusprendusi, kad nieko iš pirmo aukšto daugiau neišpeš, mergina užlipo aukštyn.
 Virtuvėje trumpam sustojo apsiprausti veidą ir rankas, kambaryje greitai pasikeitė iškruvintus ir suplėšytus rūbus. Dar šmėkštelėjo tokia mintis, kad ir Morganai reikėtų pasiūlyti persirengti, bet juodaplaukė suabejojo, kad jos rūbai tiks bendrakoledžei. Vis gi, ne ta svorio kategorija.
 Nežinodama, ką ras rūsyje, Mayra pasiėmė žiebtuvėlį, dvi žvakes ir peilį. Priėjusi prie durų į rūsį, klastuolė įdėjo raktą ir lėtai pasuko. Trakštelėjo spyna ir kelias buvo laisvas.
-Morgana? Ateik čia!-nedrąsus merginos balsas nuskambėjo tuščiame name. Pro kampą ja vis dar stebėjo Katinas, nedrįsdamas artintis.