0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1967
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Septintasis su puse peronas
« Atsakymas #30 Prieš 1 metus »
Iš apmaudo norėjosi rautis plaukus ir klykti. Kodėl jis amžinai turi įsivelti į kažką, kas verčia pasijusti blogiau? Kodėl būtinai turi lyginti save ir šitą narkomanę? Vis dėlto jis ne tik kad nevartojo, jis net ir negėrė tiek jau daug. Po to, kai Mayra pranešė apie vaikus, alkoholio ragavo iš viso tik prie jos. Jis tikrai ne toks apgailėtinas! Tad kodėl save lygina su šita mergina, kuri galimai net ir nenori išlipti iš savo problemų? Juk matei, kad nori. Jai reikia pagalbos. Pagaliau gali būti ne niekam nereikalingas žioplys, o tas, kuris padeda protino save Dafydd, tačiau nuo to nepasidarė geriau. Aštuonerių metų senumo praeitis nebuvo pakankamai sena, kad nebegraužtų. Negi vėl teks skambinti Mayrai vien tam, kad išgirstų jos balsą?..
Deja, vos apie tai pagalvojo, paaiškėjo, kad Deoiridh jį girdėjo. Pasidarė nejauku: meilės kupini žodžiai buvo skirti tik jo mergaitės ausims. O gal vis dėlto ji pačių žodžių nesuprato, gal girdėjo tik tai, kad jis šnekėjo? Tai buvo didžiausia viltis - visai nesinorėjo, kad eilinė narkomanė klausytųsi to, kas yra skirta tik vienam žmogui.
- Su žmona, - galiausiai pratarė Dafydd ir pasijuto keistai. Jam Mayra buvo jo mergaitė, brangiausias žmogus pasaulyje. Tas oficialus pasakymas “žmona” vis dar buvo kiek svetimas. - Kadangi užtruksime, norėjau pranešti. Nereikia, kad nerimautų…
Suprato pasakęs per daug. Koks vis dėlto šitos merginos reikalas, su kuo ir apie ką jis šneka? Vis tik palaikyti pokalbį gal ir lengviau nei važiuoti tylint. Nors geriausia būtų pailsėti. Būtent su ta mintimi velsietis pridūrė:
- Pabandyk pamiegoti. Pažadinsiu, kai atvyksime.
Įsitaisęs patogiau užsimerkė ir užsisvajojo apie laimės akimirkas su šeimos nariais. Deoiridh egzistavimas netruko išnykti iš minčių.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Dafydd Carwyn Llewellyn »

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 857
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Septintasis su puse peronas
« Atsakymas #31 Prieš 1 metus »
Vadinasi, tikrai vedęs prisiminė žiedą Deoiridh, bet nebejuto nusivylimo. Suvokė, kad Dafydd nepaims jos vaiko. Bet suprato ir tai, kad jis gali padėti. Ir galbūt tai duos dar daugiau naudos. Užplūdo keistas dėkingumas, tačiau nieko nesakė. Nereikia, kad jis staiga pasiplautų, o ji liktų ant ledo. Užteko ir to, kad nežinia kaip reaguos Matthew. Klausimas, ar jis bus namie. O koks dabar mėnuo? nejučia paklausė savęs škotė ir netyčia garsiai leptelėjo:
- Dabar vasara?
Tik dabar suprato, kad labai norėtų turėti žmogų, kuriam galėtų pranešti, kad grįš vėliau. Kuris jos lauktų ir rūpintųsi. Žinoma, tai nebuvo Dafydd, bet tokio žmogaus labai norėjosi. Sigurdai? nejučia mintyse kreipėsi, ir širdį suspaudė skausmas. Ak, kodėl ji taip įskaudino vienintelį tikrai patikusį vaikiną? Jis, ko gero, buvo pirmas ir paskutinis, kuriam patiko leisti su ja laiką. Kitiems terūpėjo nusitempti ją į lovą. Kodėl per Kalėdas ji nutarė, kad nori būti su Bretu, o ne likti su islandu? Kodėl ji turėjo pridaryti tiek klaidų?
- Kaip man paprašyti žmogaus atleidimo? - staiga paklausė ji. Nė negirdėjo pasiūlymo (prašymo?) pamiegoti - pernelyg giliai susimąstė apie Sigurdą. Nejaukiai pasimuistė ir pažvelgė į Dafydd. Jis, žinoma, tikėtinai nebuvo visų pasaulio problemų ekspertas, bet kažkodėl be galo reikėjo, kad atsakytų į tokį galbūt keistą klausimą.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1967
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Septintasis su puse peronas
« Atsakymas #32 Prieš 1 metus »
Mintys skraidė toli nuo šito traukinio ir apsinešusios merginos. Dafydd galvojo tik apie tai, kaip praleis laiką su šeimos nariais, kaip pradžiugins mažylius dovanėle, kaip ilgai žiūrės Mayrai į akis ir jausis be proto gerai. Vylėsi galėsiąs jai papasakoti, kad padėjo netyčia sutiktai merginai, ir suvokti, kad pasielgė teisingai. Dabar to nežinojo, bet nė kiek neabejojo: mylimosios akys pasakys daugiau nei paties mintys, kurios tik ir taikėsi užkankinti.
- Em, ką? - staiga atsitokėjęs ir susivokęs, kur yra, paklausė Dafydd. - Na taip, vasara. Rugpjūtis…
Deja, vos tik mintyse paėmė ant rankų mažąją Hannah ir su susižavėjimu žvelgė į jos veidą, tokį panašų į Mayros, Deoiridh vėl prasižiojo. Šį kartą klausimas buvo toks keistas, kad Dafydd net sutriko. Atsisuko į merginą - ji žiūrėjo į jį. Tai, ko gero, buvo rimtas klausimas. Pasidarė įdomu, ar vis dėlto buvo koks nors vaikinas, kuris jai anksčiau patiko. O gal tai kokia draugė? Problema ta, kad šiuo klausimu velsietis visai negalėjo padėti. Miona tiesiog pasiplovė, o Mayrai atsiprašymų, ko gero, niekada ir nereikėjo.
- Na… - atsargiai pradėjo. - Manau, svarbiausia pripažinti suklydus. Jeigu atsiprašysi, o mintyse kartosi, kad nieko nepadarei, nepadės. Tai turi būti nuoširdu. Ir tas žmogus turi tai pajusti.
Ar visus tuos kartus, kai Dafydd kartojo nelemtą atsiprašymo žodį, Mayra žinojo, kad jis kalba nuoširdžiai? Juk žinojo, ar ne? Ji turėjo tą suprasti, mat visada suprasdavo jį taip gerai, kad kartais net būdavo nejauku.
- Bet dabar negalvok apie tai, - pridūrė po kiek laiko vildamasis, kad Deoiridh pagaliau užmigs, o jis galės pasvajoti. - Pailsėk - dar reikės pareiti nuo stoties iki tavo namų. Oru tokios būklės tikrai nekeliausi.
Vėl atsišliejęs į atlošą paskendo mintyse. Grįžęs namo būtinai primins Mayrai, kokia ji ypatinga, papasakos vaikams ką nors įdomaus, o vėliau nuskubės pas Oliverį su pieštuku rankose. Taip, kad ir kaip baigtųsi šis susitikimas, vakaras bus nuostabus.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 857
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Septintasis su puse peronas
« Atsakymas #33 Prieš 1 metus »
Rugpjūtis… mintyse nutęsė Deoiridh ir suprato: jeigu Matthew ir toliau smirsta toje nelemtoje mokykloje, jis kaip tik bus namie. Tikėtinai ruošis grįžti dėstyti, nors nuoširdžiai nekenčia to darbo. Tikras keistuolis, ar ne? Ir vis dėlto mergina visai nenorėjo jo sutikti. Kaip jis reaguos į tokią situaciją? Ar supras, kad Dafydd čia niekuo dėtas? Kaip reikės pasakyti, kad ji nėra tikra, kas šito vaiko tėvas? Nepažinojau savo tikrųjų tėvų. Gal nereikia stebėtis, kad ir mano vaikas jų nepažinos nejučia susimąstė. Taip, ji pati šito vaiko tikriausiai neaugins. Vadinasi, jis arba negyvens iš viso, arba gyvens nežinodamas, kas toks yra. Tai nėra lengva, bet Deoiridh tiesiog neturėjo jam ko pasiūlyti.
- Aš žinau, kad suklydau, tik bijau, kad manęs nenorės išklausyti, - liūdnai pratarė škotė. Suprato, kad tai yra didžiausia jos baimė. Be reikalo taip lengvabūdiškai pasielgė su tokiu rimtu žmogumi kaip Sigurdas. Žinoma, į detales neplanavo lįsti, bet labai reikėjo, kad kas nors šiame pasaulyje padėtų suprasti, ką reikia daryti toliau. O gal vis dėlto islandas supras, kad ji nuoširdžiai gailisi, ir atleis? Ne, vaikigalio jai tikrai nereikia, tiesiog labai norėjo pasikalbėti su draugu ir atsiprašyti. Deja, situacija buvo visiškai be išeities - pati būdama Sigurdo vietoj, pasiųstų save į visas keturias pasaulio puses.
- Aš moku keliauti oru, - kiek pasipiktino Deoiridh, tačiau nebevargino savęs sudėtingomis mintimis ar bet kuo kitu - įsitaisė patogiau ir galiausiai užmigo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith »
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1967
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Septintasis su puse peronas
« Atsakymas #34 Prieš 1 metus »
Buvo labai keista būti tokiame vaidmenyje. Paprastai Mayra būdavo ta, kuri jam padeda, jį paguodžia ir palaiko. Žinoma, kai tik mylimajai prireikdavo jo buvimo šalia, Dafydd būtinai ten ir būdavo. Vis dėlto dabar šalia buvo praktiškai nepažįstama mergina, kuri kažkodėl sugalvojo juo pasitikėti. Tai buvo visų keisčiausia: pirmojo susitikimo metu jis jau turėjo namus ir mylimą žmogų, tačiau vis dar pardavinėjo nelegalias lazdeles. Tikėtina, kad Deoiridh nežinojo apie Dafydd praeitį (nors apie išmetimą iš Hogvartso tikriausiai buvo girdėjusi), tačiau pasitikėjimas nelegaliu verslu užsiimančiu (ar užsiėmusiu, bet o koks skirtumas?) žmogumi buvo ne tai, ko Dafydd būtų laukęs. Žinoma, buvo visai smagu, tačiau širdyje vis tiek kaupėsi kažkoks sunkumas.
Ko gero, labiausiai kliudė tai, kad velsietis vis dar nelaikė savęs vertu vietos po saule. Žinoma, šeimoje jis buvo savas, reikalingas ir mylimas, tačiau visur kitur vis dar užkliūdavo ir būdavo tik trukdis. Net ir bendravimas su Auriu, kuris lyg ir sekėsi visai neblogai, nebuvo tas normalus draugiškas bendravimas. Jis buvo tiesiog pernelyg komplikuotas žmogus. Viršininkai ne be reikalo reikšdavo nepasitenkinimą. Ko gero, ir į misijas norėdavo siųsti būtent dėl to - kad tik nereikėtų matyti tokio ne itin vertingo darbuotojo.
- Jeigu tai yra geras žmogus, išklausys. Ar atleis, čia jau kitas klausimas, bet bent išklausys, ką turi pasakyti. Jeigu nenorės to daryti, gal tau be to žmogaus dar geriau, - bandė raminti merginą Dafydd. Ir vėl nejučia palygino jos situaciją su savimi. Ar Mayra pasakė apie vaikus, nes norėjo suteikti galimybę gyventi, ar dėl to kad nenorėjo jų auginti viena? Apie tai niekada nesusimąstęs Dafydd krūptelėjo ir skubiai pažvelgė į Deoiridh. Ji, regis, taisėsi miegoti, ir vaikinui atlėgo širdis. Vėl užsimerkęs ir atsišliejęs į sėdynę užsigalvojo apie mylimąją. Pradėjo graužti save, kad iš viso kelia tokius klausimus. Mayra buvo jo gyvenimo šviesulys ir prasmė, jis neturi teisės abejoti. Myliu tave… kelis kartus mintyse pakartojo Dafydd.
Nė nepajuto, kaip užsnūdo, o kai atsibudęs atmerkė akis, pamatė, kad traukinys mažina greitį. Su džiaugsmu perskaitė už lango šviečiantį Aberdino pavadinimą. Jie atvyko. Netrukus viskas turėtų baigtis.
- Deoiridh? - nelabai užtikrintai ištarė sudėtingą vardą vaikinas. - Labas rytas. Atvykome.
Netrukus Dafydd padėjo merginai išlipti iš traukinio. Ką gi, laikas keliauti į vietą, kurią ji turbūt vadina namais.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1967
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Septintasis su puse peronas
« Atsakymas #35 Prieš 1 metus »
Psichologas Nevykėlis, regis, buvo pamirštas. Oliveris buvo laimingas, o tai padėjo atsipalaiduoti ir jo tėvui. Gal vis dėlto ne tokia jau bloga ši diena?
Oliverio kelti oru nesinorėjo be to, oras buvo neblogas, taigi Kings Kroso stoties link du Llewellyn vyrai keliavo pėsti. Tiesa, teko burtais sumažinti šluotą ir paslėpti ją kišenėje.
- Negalime tokio daikto rodyti atvirai. Ir nepamiršk, kad mokykloje apie tai užsiminti taip pat negalėsi.
Ir vėl teko susimąstyti apie tai, kaip mažyliams turėtų būti sunku. Tokio amžiaus vaikai magijos nė nemoka valdyti, jos protrūkiai pasireiškia tada, kai to lauki mažiausiai. Gal Oliverį visi laiko keistuoliu? Gal jis dėl to nemėgsta mokytis? Eliotas toks bendraujantis, kad “triukus” tikrai mokėtų pakreipti sau reikiama linkme. Bet kaip Oliveris? Ir, žinoma, Miriam?
Nors pagalvodavo apie tai dažnai, taip tos temos niekada ir neiškėlė. Ko gero, reikės šnektelėti su Mayra. Bet ne šiandien. Vos tik grįš namo, išbučiuos ją nuo galvos iki kojų ir ilgai ilgai nepaleis iš glėbio. Dabar to beprotiškai reikėjo.
- Na va, atėjome, - pranešė sūnui, kai jie pasiekė stotį. Tyliau pridūrė: - Iš šitos stoties, tik kito perono, vyksi į Hogvartsą. Tiesa, mūsų peronas taip pat magiškas, tad kai jį pasieksime, galėsi pasiimti šluotą.
Patekti į peroną, žinoma, bus atrakcija, bet leisti sūnui trenktis į sieną vienam būtų pernelyg nejauku. Ne, geriau jau tą padaryti kartu.
- Tik nebijok, - ramino berniuką Dafydd, ir netrukus jie jau buvo perone. Iš karto padidinęs kerais iki normalaus dydžio padavė šluotą. - Mums pasisekė. Šiandieninis traukinys vyks ir į paprastus miestus. Kai vyksi į Hogvartsą, peroną taip pat pasieksime per sieną. O tu, reikia pasakyti, pasirodei išties šauniai. Nemaža dalis vaikų pirmą kartą rėžtis į sieną labai bijo.
Nupirkęs bilietus Dafydd ėmė žvalgytis tuštesnio vagono. Kol kas čia vietų buvo daug, bet už Londono traukinys taps prieinamas visiems, tad būtinai prisigrūs žiobarų. Kadangi neabejojo nuklysiąs į sunkias mintis, norėjo ramybės. Padėjęs sūnui įlipti į vagoną pratarė:
- Prieš artimiausią stotį šluotą turėsiu vėl paslėpti.
Jau buvo pastebėjęs Oliverio nemeilę sėdynėms prie lango, tad joje įsitaisė pats ir apkabinęs mažylį pažvelgė į lauką.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 685
  • Taškai: 111
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Septintasis su puse peronas
« Atsakymas #36 Prieš 1 metus »
Vos tik Oliveris spėjo apsidžiaugti, kad galės rankoje nešti šluotą, tėtis ją atėmė. Tai nuliūdino. Mažam berniukui buvo sunku suprasti, kodėl ne visi aplinkiniai galėjo apie tai žinoti. Jis, žinoma, žinojo žodį “žiobaras”, ir ką jis reiškia, bet viską iki galo suprasti buvo pernelyg sunku. Kadangi Eliotui ir Miriam girtis nebus galima, norėjosi tą padaryti bent jau dabar. Gal jis tikrai blogas sūnus, ir tėtis neleidžia dėl to? Bet kaip paklausti? Skaudinti mylimo žmogaus nevalia.
Tuo labiau, kad tas žmogus viską suprato. Kaip visada. Nors buvo apmaudu dėl šluotos, pasivaikščiojimas po legendomis apipintą Londoną domino. Ypač su tėčiu. Be to, jos tik jie pasiekė stotį, Oliveris sužinojo, kad galės pasiimti šluotą. Naujiena taip pradžiugino, kad beveik neišgirdo komentaro apie Hogvartsą?
- Tikrai? - rudos akys net švietė iš susižavėjimo, nors visai nebuvo aišku, kuo sunkiau patikėti - ar šluota, ar tuo, kad jie yra Hogvartso stotyje. Abu dalykai buvo tiesiog stebuklingai magiški.
Jis nė už ką nebūtų ryžęsis tiesiog trenktis į sieną. Tai buvo pernelyg… keista. Tuo labiau, kad spėjo pastebėti į juos įtariai dėbsančią moterį. Norėjo perspėti tėtį, bet tam neliko laiko - jie rėžėsi į minėtą sieną. Tiesa, niekur neatsitrenkė - siena išnyko, o jie stovėjo kuo paprasiausiame perone.
- Oho, - eilinį kartą susižavėjęs magija sumurmėjo Oliveris. Netrukus atidžiai stebėjo, kaip jo šluota užauga. Gal ir jis gali taip greitai tapti suaugusiu?
- Ar gali taip užauginti ir mane? - paklausė išraiškingai žvilgtelėdamas į tėčio burtų lazdelę. Įsitaisė sėdynėje ir prisiglaudė prie to ramybės uosto. Diena buvo ilga ir kupina emocijų. Kad ir kaip džiaugėsi naujutėle savo šluota, dabar Oliveris norėjo namo.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1967
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Septintasis su puse peronas
« Atsakymas #37 Prieš 1 metus »
Oliveris buvo nusivylęs. Žinoma, septynmečiui “prarasti” ką tik įsigytą naują šluotą buvo liūdna. Bet užkerėti ją Praskiedimo kerais ir paaiškinti sūnui, kad ji yra tarsi nematoma, būtų per daug vargo. Dėmesio iš žiobarų dabar reikėjo mažiausiai. Ne, geriau ramiai grįžti namo - ten Oliveris galės mėgautis pirkiniu. Jam bus neprošal pasimokyti laukti. Tik ką pasakys Mayra? Ar jis supras, kodėl jis nupirko šluotą? Pasakoti viską, ko gero, bus gėda - kas norėtų mylimai žmonai atvirai prisipažinti, koks yra nevykęs? Bet ar to, ką jis pasakys, užteks?
Net nespėjo pasiekti traukinio, o sunkios mintys jau slėgė. Laimei, Oliveris buvo šalia. Ir padėjo tada, kai to reikėjo labiausiai.
- Žinoma, tikrai, - nusišypsojo Dafydd. Nežinojo, ką sūnus turėjo omenyje, bet tiek Hogvartsas, tiek galimybė paturėti šluotą buvo visiška tiesa. Vadinasi, žodžius galima patvirtinti.
Klausimas privertė nusišypsoti. Oliverio noras buvo toks natūralus, toks normalus, kad nejučia atlėgo širdis. Jo mažylis nebuvo kažkoks keistuolis. Jis buvo tiesiog ne pagal amžių rimtas ir nuostabus berniukas. Ar ne?
- Net jeigu ir galėčiau, to nedaryčiau. Tu neįsivaizduoji, kaip mums su mama smagu, kai jūs maži. Dar kiek paaugę išvyksite į Hogvartsą. Ten tapsite savarankišnesni ir nuo mūsų nutolsite. Mes to nenorime. Leisk mums pasidžiaugti laiku, kol esame geriausi. Kol esate mūsų mažyliai.
Sutaršęs sūnaus plaukus Dafydd vėl pažvelgė pro langą. Netrukus traukinys pajudėjo iš stoties, ir vaikinas stipriau apkabino berniuką. Mylėjo jį visa širdimi. Nesuprato, kaip dvyniams gimus galėjo nesuprasti, ar tai, ką jiems jaučia, yra meilė. Šie vaikai tiesiog nuostabūs. Be Mayros nebūtų gyvenimo. Bet be penkių mažylių tas gyvenimas nebūtų toks spalvingas. Jis atiduotų visa save ir savo laiką mylimajai, bet argi nieko netrūktų? Oliveris, jo broliai ir seserys įnešė į gyvenimą laimę ir džiaugsmą. Tą patį, žinoma, padarė ir jų nuostabi mama, bet čia viskas kitaip. Meilė jai visada bus sumišusi su dėkingumu. Ji niekur nedings - kasdien tik augo. Dėl mylimosios jis padarytų bet ką. Bet…
Trikdančias mintis nutraukė lėtėti pradėjęs traukinys. Teks ir vėl nuskriausti sūnų.
- Nepyk ir nenusimink. Privalau tą padaryti, - pratarė Oliveriui ir paėmė šluotą. Vėl kerais sumažinęs paslėpė kišenėje kartu su lazdele. Matė, kad į berniuką įsmigo užjaučiantys bendrakelionių žvilgsniai.
- Vos tik grįšime namo, atgausi, - pažadėjo Dafydd ir vėl apkabino sūnų. Atkakliai bandė negalvoti apie tai, kad ką tik lygino meilę žmonai su meile jų vaikams.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 685
  • Taškai: 111
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Septintasis su puse peronas
« Atsakymas #38 Prieš 1 metus »
Oliveris norėjo kuo greičiau užaugti. Tada jis mokės naudoti magiją, žinos daugybę dalykų, kuriuos žino mama ir tėtis. Ir, žinoma, kažkam bus idealas - toks, kokį dabar turėjo pats. Bus tėtis. Juk normalu, kad berniukas to nori, ar ne? Jis turi ko siekti, tad tėtis turėtų džiaugtis. Bet jis kažkodėl nenori, kad Oliveris užaugtų.
- Bet ir tu, ir mama visada būsite geriausi! - sušuko Oliveris. Kodėl tai turėtų pasikeisti? Kai jis užaugs, vis tiek žinos, kad jo mama ir tėtis yra geriausi pasaulyje. Kodėl tėtis tuo abejoja? Tai gerokai trikdė. Jis ne koks kvailas berniukas iš mokyklos, kuris aiškina, kad tėvai “užknisa ir yra pernelyg griežti.” Ne, jo mama ir tėtis buvo patys geriausi. Už tai juos septynmetis ir mylėjo.
Tiesa, tėčio mažyliu Oliveris nebenorėjo būti. Jis jau didelis, beveik vyras. Mažyliai yra Hannah ir David. Galbūt ir Miriam. Bet tik jau ne jis ir Eliotas! Tiesa, tėtis atrodė nusiminęs, tad berniukas nieko nesakė. Traukinyje dar pabus mažas, o po to tėtis supras. Jis viską supranta.
Visokios mintys sukosi galvoje, kai traukinys pradėjo lėtėti. Deja, tai reiškė, kad šluota dings. Čia paskraidyti, aišku, negalėjo, bet vien ją laikyti buvo smagu. O tėtis…
- Žinau, - bandė apsimęsti esąs linksmas Oliveris. Tėtis viską pastebės, bet nenorėjo jo skaudinti. Vėl prisiklaudė prie mylimo žmogaus ir pradėjo dėlioti planus, kaip greičiau užaugti.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1967
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Septintasis su puse peronas
« Atsakymas #39 Prieš 1 metus »
Koks būdamas septynerių buvo jis pats? Ar juto norą kuo greičiau užaugti? Jeigu taip, kodėl? Ar tada jau suprato, kad būdamas užaugęs galės dingti iš to pragaro, kurio vadinti namais nesiverčia liežuvis? To jau neprisiminė, bet buvo nuoširdžiai įdomu, kodėl to taip nori Oliveris. Juk jis laimingas, ar ne? Žinoma, žinia apie netektį sukrėtė, bet šis berniukas yra ir visada bus mylimas ir reikalingas. Jam nėra ko trokšti išnykti iš namų.
- Ačiū tau už gerus žodžius, sūnau, - pratarė Dafydd. Neįsivaizdavo, ar reikėtų aiškinti, kas bus, kai mažylis sulauks paauglystės. Kaip visada, trūko žinių. Jis tikrai niekam tikęs tėvas. Argi neturėtų žinoti, ką verta pasakoti savo vaikams? - Po kelerių metų pajusi, kaip keitiesi. Keisis ir tavo požiūris į mus su mama, - galiausiai pabandė paaiškinti. - Tai yra visiškai normalu, tik man ir mamai norėsis, kad liktumėte mūsų mažyliais. Taip jau yra.
Deja, niekad niekada nenorėjo, kad Dafydd liktų mažylis. Hogvartsas tapo pretekstu jo nusikratyti. Ko gero, net jei nebūtų gavęs kvietimo, motina būtų sugrūdusi jį į traukinį. Kaip užaugus su tokia patirtimi žinoti, kaip bendrauti su savo vaikais? Mayros patirtis nebuvo daug geresnė, bet ji, regis, viską puikiai išmanė. Bet ji yra ypatinga mergina. Priešingai nei jos vyras ir vaikų tėvas. Jis ypatingas nebent tuo, kad sugeba susimauti bet kokioje situacijoje.
- Ak, Mayra… - nejučia sušnibždėjo Dafydd.
Dabar reikėjo įsitikinti, kad Oliveris pernelyg neliūdi. Tai buvo tikrai sunki diena, tad reikia kažką padaryti, kad berniuko nuotaika visai nesugestų. Deja, Dafydd jautėsi taip, tarsi tik tai ir sugebėtų - skaudinti mylimiausius žmones. Kodėl jis tempė sūnų pas nepažįstamą psichologą? Argi neturėjo ten pirmiau apsilankyti pats? Ne tik neparuošė berniuko jo klausimams. Tam pokalbiui nepasiruošė ir pats. Tiesą sakė Graham - jis tragiškas tėvas. Na, taip atvirai nepasakė, bet potekstė aiški. Dafydd giliai atsiduso. Štai ir atslinko liūdnos mintys, kurių jis neabejojo sulauksiąs.
- Ar miegi? - tyliai paklausė Oliverio. Paglostė jo galvelę. Tai buvo nuostabus vaikas, kokio jo tėvas tikrai nėra vertas. Ypatingas mažylis, dėl kurio gerovės galima padaryti labai daug.
- Labai tave myliu, - sumurmėjo sūnui Dafydd ir pabučiavęs jo kaktą vėl pažvelgė pro langą.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 685
  • Taškai: 111
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Septintasis su puse peronas
« Atsakymas #40 Prieš 1 metus »
Sakyti, kad myli mamą ir tėtį, visada buvo smagu. Tai buvo visiška tiesa, be to, abiems mylimiems žmonėms patiko tai girdėti. Taigi Oliveris galėtų tai sakyti ir sakyti. Galbūt dėl to tėčio padėka vis dar trikdė. Jis nieko gero nepadarė - tik pasakė tiesą. Už ką čia dėkoti? Bet tėtis tą darydavo dažnai, tad Oliveris nieko nebeklausė. TIk sėdėjo šalia ir tuo mėgavosi.
Vis dėlto netrukus išgirsti žodžiai privertė suklusti. Jis keisis? Bet kodėl? Ir kodėl turėtų keistis jo požiūris į mamą ir tėtį? Negi jie ruošiasi padaryti ką nors blogo? Ne, tai būtų pernelyg absurdiška. Taip tiesiog negali būti. Ar tėtis suklydo? Bet taip irgi negali būti. Taigi dabar Oliveris jautėsi pasimetęs.
- Bet kodėl? Aš nenoriu keistis. Ir tu neiskeis. Ir mama… Noriu, kad visada būtume tokie, kokie esame dabar! - su išgčstintu entuziazmu kalbėjo Oliveris.
Vis dėlto tai nebuvo visiška tiesa. Taip, jis visai nenorėjo, kad keistųsi tėtis, mama ar Eliotas su Miriam. Bet jis pats… Jeigu šis pasikeitimas reiškia, kad nustos bijoti triukšmo ir taps drąsesnis, tada net labai nori pasikeisti. Bet jeigu tai reiškia išnykusią meilę mamai ir tėčiui, tada geriau nereikia. Tik ar tai bus galima sustabdyti?
- Ar galėsiu pasirinkti, kaip keistis? - dar paklausė, bet tėtis atrodė apie kažką užsigalvojęs, tad nesinorėjo trukdyti. Tiesa, jis per dažnai galvodavo. Kartais Oliverio galvoje tiesiog sproginėdavo klausimai, bet negalėdavo pertraukti tėčio minčių. Taip buvo ir dabar, bet berniukas nepriekaištavo. Tik susigūžė savo saugumo uosto glėbyje ir ruošėsi pasnausti. Kažkodėl traukinio egzotikos visai nebeliko.
- Mhm, - mieguistai atsakė į kažkur suskambusį klausimą. Išgirdo dar vieną sakinį, bet tik pasimuistė įsitaisydamas patogiau ir visai netrukus kietai miegojo.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1967
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Septintasis su puse peronas
« Atsakymas #41 Prieš 1 metus »
Nežinia, kiek žiobariškose mokyklose mokoma apie paauglystę. Ir kada tai daroma. Oliveris dar buvo vaikas, bet tie pokyčiai ateis nepastebimai. Kaip jį tam paruošti? Eliotas paauglystės laukia su nekantrumu, bet jo ramusis dvynys atrodė gerokai išsigandęs. Kaip viską paaiškinti? Ir, svarbiausia, kaip tai padaryti be Mayros šalia?
- Negali iš berniuko staiga tapti vyru, - atsargiai rinkdamas žodžius pradėjo Dafydd. - Yra pereinamasis laikotarpis. Didžiąją jo dalį praleisi Hogvartse, - paskutinį sakinį teko ištarti visai tyliai. Kiti keleiviai ir taip žvilgčiojo - juos aiškiai domino toks keistas tėvo ir sūnaus pokalbis. - Mes su mama jau esame suaugę, tad taip labai nesikeisime. Bet tiek tau, tiek Eliotui ir Miriam, tiek mažiesiems, reikės tapti suaugusiais. Ir tam tikru metu tie pokyčiai pagreitės. Tada ir gali pasikeisti tai, kaip jūs matote mus.
Dafydd juto nusišnekantis, bet negalėjo nieko pakeisti. Kaip visada, pats prisivirė košės. Kodėl nepradeda tokios temos, kai šalia yra visa žinanti Mayra? Nes esi prakeiktas nevykėlis pats sau atsakė į klausimą. Bet tai tiesa. Graham buvo teisus - jam reikia ne gydyti vaikus, o susirūpinti savimi. Jis nevertas turėti tokius nuostabius mažylius. Savo elgesiu griauna jų gyvenimą. Padarytų didelę paslaugą, jeigu tiesiog išnyktų. Deja, negalėjo to padaryti - pernelyg mylėjo tiek Mayrą, tiek visus penkis vaikus.
Oliveris dar kažko klausė, bet balselis nepermušė minčių skydo. Prie savigraužos prisidėjo ir kaltė, kad nesugeba bendrauti su sūnumi. Negali net atsakyti į klausimą.
Leidęs mažyliui įsirausti glėbyje ir miegoti Dafydd kaltės slegiama širdimi stebėjo vaizdą už lango. Visai nesvarbu, kad mylėjo šį berniuką ir jo brolius bei seseris. Jis tiesiog nėra pajėgus įnešti į jų gyvenimą gėrio. Viską tik griauna ir gadina. Kad ir kaip stengtųsi būti tėvu, nėra tam sutvertas. Vieniša ašara nubėgo skruostu žemyn.
Pagaliau pasirodė Sautendas. Atsargiai paėmęs sūnų ant rankų Dafydd atsistojo. Linktelėjo beveik pažįstamais tapusiems bendrakeleiviams. Patraukė prie vagono durų ir galiausiai atsidūrė lauke. Giliai atsidusęs paliko stotį ir nužingsniavo namų link. Ten galės apkabinti savo mergaitę ir pasijusti bent kiek geriau.