0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #15 Prieš 3 metus »
Ar Dafydd išgirdo blondinuko balse susidomėjimą? Toks variantas kanalizacijos karaliui labai tiko. Pernelyg dažnai geri vaikučiai buvo primokyti gerų tėvelių nieko neimti iš suaugusių dėdžių. O jeigu yra susidomėjimas, galima ir suorganizuoti, kad vaikas pabandytų. Po to klientas jau tavo. Visiškai paprasta, ar ne?
- Nori atsipalaiduoti ir pasijusti laimingesnis? - paklausė Dafydd. Nužvelgė vaikinuką. Bandė suprasti, kuriam tipui jis priklauso: ar tiems geriems nuobodoms, ar nuotykių mėgėjams, iš kurių tokia veikla užsiimančiam "verslininkui" yra daug daugiau naudos. Labai tikėjosi, kad čia pastarasis atvejis, nors nuojauta kuždėjo, kad yra atvirkščiai.
Apsimesdamas, kad kiek dvejoja Dafydd išsitraukė maišelį. Atsargiai žvilgtelėjo į mokinuką. Nesuprato, ar susidomėjimas buvo tikras, ar tik apsimestinis. Jis negali būti koks nors policininkėlis, ar ne? viltingai pagalvojo buvęs klastuolis, nors staiga suprato, kad tai gali būti gana realu: kas trukdo tokiems išgerti multisulčių eliksyro ir apsimesti susidomėjusiais pirkėjais? Ši mintis paskatino vaikiną rimtai apmąstyti variantą šį darbą iš viso mesti. Tegul Faustus užsiima savo darbeliais pats... Vis dėlto dabar dar pabandyti reikėjo. Deja, kaip tik tuo momentu mažylis apsigalvojo. Tai tarsi buvo įrodymas, kad jis išties yra mokinys, tačiau raudonplaukiui buvo sunku nuslėpti nusivylimą: eilinis nepavykęs sandėris...
Atidžiai pažvelgė į vaikinuko akis. Ar išvydo jose baimę? Pabandė draugiškai nusišypsoti, tačiau sekėsi labai nekaip.
- Tai gali suteikti tau drąsos atlikti įvairius dalykus, - be galo maloniai pridūrė vaikinas.

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #16 Prieš 3 metus »
Sigurdui ėmė nepatikti, į kur jis visas įklimpo. Ne tik dėl purvino raudonplaukio, kuris atsakinėjo klausimais ir keistai žvelgė į jį, bet ir dėl ištraukto maišelio. Šviesios akys iškart nukrypo ten bei kiek išsiplėtė, lyg išsigandusios baltų miltelių vaizdo. Iš tikrųjų vaikinukas galutinai apsisprendė atsisakyti siūlomų dalykų ir dingti iš čia. Jis puikiai matė, kaip ryžpalaikis nusivylė. Nesėkmė greičiausiai paskatino mesti paskutinį kozirį, palydėtą nenormalios šypsenos ir dar vieno žvilgsnio. Tokie nevykę bandymai privilioti pirkėją grifui tik patvirtino, kad reikia nepasiduoti tam bomžpalaikiui bei pasitraukti.
-Ne, - pasigirdusios metališkos gaidelės buvo visai nederantis dalykas prie miniatiūrinių baimės kruopelių akyse, - Man tikrai nieko nereikia. - pakartojo jis. Aišku, nesitikėjo, kad tas iškart atstos. Ranka dabar jau visai stipriai gniaužė lagamino rankeną.
Nors iš šalies galėjo atrodyti, kad Sigurdas abejoja, iš tiesų jis jau buvo apsisprendęs. Tik kažin kas neleido tiesiog pasitraukti. Apverktina prekybininko padėtis? Mažai tikėtina. Tačiau nespėjus apie tai net susimąstyti, kišenėje netikėtai krustelėjo varlė, tarsi ženklas, kad gana čia stoviniuoti. Pagailo augintinės, turėjusios kartu kentėti to neaiškaus tipo smarvę. Atleisk. Paskutinį kartą pažvelgęs į jį ir nieko daugiau nepasakęs, šiaurietis nužingsniavo tolyn. Žingsnių aidą slopino šiek tiek liūdnas lagamino ratukų tratėjimas.
Viena jo dalis vis dėlto norėjo ten pasilikti, kad vėliau pasigirtų išbandęs tuos miltelius, tačiau kam? Vienintelis žmogus buvo Deoiridh, kuris... Ne tik dėl to islandas pasitraukė nuo to apskretėlio. Nors viskas, ką jis sakė, atrodė įvyniota į blizgantį dovanų popierių, po juo slėpėsi ne tik žadami malonumai, bet ir skaudžios pasekmės. Su kaupu užteko apsilankymo Mušeikų Skersgatvyje.
Tik nutolęs nuo bomžo, jis prisiminė, kad ant suoliuko paliko savo saldainius. Blogai. Bet laikas jau spaudė. Kelis kartus  pasukęs už kampo, Sigurdas atsidūrė autobusų stotelėje.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #17 Prieš 3 metus »
Vaikinukas gana aiškiai ir griežtai pasakė "ne". Tai buvo labai apmaudu - kažkodėl Dafydd tikėjosi, kad šį kartą pavyks prekę iškišti. Pinigai būtų be galo pravertę, deja, baltapūkis, ko gero, nebuvo visiškai kvailas. Ir vis dėlto kažkas neleido jam tiesiog pasišalinti, tad raudonplaukis ir toliau žavingai šypsojosi ir tikėjosi, kad jis nuomonę galiausiai pakeis. Juk paaugliai nėra tokie jau sunkiai sukalbami, kai kalbama apie tokius dalykus. Pats Dafydd mielai būtų pabandęs - jeigu nebūtų reikėję už tai mokėti. Deja, Faustus prekės išbandyti neleido, tad raudonplaukis gavo tik gerai apžiūrėti medžiagą.
Velsietis jau žiojosi burbtelėti, kad jeigu berniokas neperka, gali čiuožti sau, kai anas teikėsi tai padaryti laisva valia. Dafydd nulydėjo vaikinuką piktu žvilgsniu. Jautėsi be galo prastai: taip ir nepavyko išsimiegoti, du kartus pažadino kažkokie mažvaikiai, o dabar dar ir pardavimas eilinį kartą nepasisekė...
Buvęs klastuolis ir vėl išsitiesė ant suoliuko, tačiau šį kartą ne miegoti, o gerai visko apmąstyti. Paklausė savęs, ar nebūtų geriausia tiesiog atiduoti medžiagą Faustui ir pamiršti šitą reikalą. Galbūt netgi balso šį kartą nebūtų praradęs. Deja, pinigų reikėjo, o lazdelių verslas taip pat stovėjo. Kaidenas buvo kažkur išnykęs, tad šitai, ko gero, buvo vienintelė Dafydd viltis. Prisikišęs maišelį prie akių piktokai žiūrėjo į jį. Puikiai žinojo, kad turės ir vėl jį parsinešti namo - į kanalizaciją. Buvo be galo apmaudu; gyvenimas pernelyg neteisingas.
Staiga Dafydd pašoko ant kojų. Suprato nebenorintis čia būti. Ką gali žinoti, ar dar kokie mažiai neprisistatys? O juk gali pasirodyti ir tie, su kuriais jis mokėsi vienoje klasėje. Ne, tai buvo pernelyg pavojinga. Raudonplaukis nužvelgė laukiamąjį ir lėtai patraukė išėjimo link. Vos tik atsidūrė gatvėje, pasigirdo garsus pokštelėjimas, ir kanalizacijos karalius išnyko.

Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #18 Prieš 2 metus »
  Ezabela bėgo, neįsivaizduodama kur, bet lydima vasarinio ir šilumos pripildyto vėjo. Atrodė, kad į jos kūną ėmė pumpuoti visa, per devynis gyvenimo metus sukaupta ir išnaudota energija, kurią ji dabar galėjo išnaudoti bėgimui. Nors mergaitė ir buvo pasiruošusi bėgti visą kelią, tačiau jau po kelių minučių visiškai pavargo ir dabar iš lėto pėdino takeliu, visomis jėgomis bandydama nusigauti iki bet kokios, žmonių pripildytos vietos, nenorėdama per naktį likti tamsioje ir mažai lankomoje vietoje ir taip rizikuoti gyvenimu.
  Rudaplaukės tikslas greitai pasikeitė ir dabar šioji ketino nusigauti iki Kings Kroso stoties arba mirti pakeliui, kas šios visiškai neviliojo. Greitai pėdindama mažais žingsniais, žydraakė iš šono atrodė juokingai ir tikriausiai pralinksmino kiekvieną praeivį, kuris pastebėjo jos pastangas judintis kiek galima greičiau. Skaičiuodama mintyse žingsnius, Ezabela greitai pametė skaičių ir pradėjo skaičiavimą iš naujo, taip bandydama mintis nukreipti kažkur kitur ir taip kažkiek sumažinti baimę. Nors vienaip ar kitaip, kas kelias sekundes galvą greitai pasukdavo tai į vieną, tai į kitą pusę, įsitikindama, kad jos niekas neseka. tačiau bijojo nebe taip, kaip vos dingusi iš vaiknamio.
  Praėjo keletas baimės minučių ir mergaitei pagaliau pavyko pasiekti laiptus, kuriais greitai nuskubėjo žemyn. Nusileidusi ir sunkiai įkvėpusi, rudaplaukė ėmė dairytis, ieškodama vietos, kur galėtų ramiai ir nieko nekliudoma pailsėti ir net gi galbūt praleisti naktį. Greitai radusi suoliuką, kuris buvo tolėliau nuo visų kitų ir pro kurį praeidavo retas individas, žydraakė patraukė jo link.
  Nubraukusi užsilikusias dulkes, Ezabela prisėdo, atremdama galvą ir visiškai neįsivaizduodama ką dabar turėtų daryti. Norėjosi dingti iš šio miesto ir daugiau niekados negrįžti, tačiau tuo pat metu mergaitė bijojo palikti ir viską pradėti iš naujo. Šioji net gi ėmė galvoti, kad jeigu ji čia pabus tam tikrą laiko tarpą, prie jos prieis malonus žmogus ir pasisiūlys priimti šią į savo šeimą ir tapti globėju. Aišku tai buvo kvaila mintis, tačiau rudaplaukė vis vien norėjo tuo tikėti. Užsidėjusi krepšį sau ant kelių, žydraakės akis užplūdo miegas ir šioji nepajautė kaip užmigo, galvą padėjusi ant krepšio.

*

Neprisijungęs Gerda Marqeen

  • Burtininkė
  • ***
  • 111
  • Lytis: Moteris
Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #19 Prieš 2 metus »
       Gerda kažkur skubėjo. Kaukšėdami, batai skaudžiai atsimušinėjo į plytelėmis grįstas Kings Kroso grindis, aido pavidalu sukeldami kančias plytinės sienoms. Sunku pasakyti, ar mergina išties kažkur skubėjo, ar tik norėjo aplinkiniams pasirodyti svarbi ir kažkur reikalinga. Vienintelė vieta, kurioje ji jautėsi reikalinga, buvo jos butas. Kaštonplaukei reikėjo jos buto, jos augintinių, jos nepavykusių rašliavų, aplietų arbata, bet ar jiems reikėjo jos?
      Pilkaakė kiek sulėtino žingsnį – jai dar reikės jėgų parsigauti namo. Žvilgtelėjus į laikrodį, jos smegenys kažkaip nesuvokė, ką reiškė visos tos rodyklytės, bet bent jau suprato, jog vakaras vos greičiau ir greičiau virto į naktį. Nusitrynusi kvapniojo šalavijo spalvos užrašinė, kurios žalsvai pilkų akių savininkė beveik niekada nepaleisdavo iš rankų, kartu su juodu tušinuku tyliai šokinėjo tamsiai žalioje kuprinėje. Turėčiau prieš vidurnaktį dar grįžti namo.
      Stotis toli gražu nebuvo tuščia – už poros peronų į plytinę pertvarą atsirėmęs pusamžis vyras maukė alkoholį ir bandė kažką dainuoti, nepraleisdamas progos garsiai pakomentuoti stotyje vaikštančių merginų išvaizdos ir ragino jas nusišypsoti; šviesiaplaukė mergina penktame perone kažką labai įnirtingai aiškino telefonui; jaunuolis garbanotais plaukais repetavosi pasirodymui, mosuodamas pieštuku it aštriu, rubinais išpuoštu kardu. Juos visus stebėjo bent kelios dešimtys smalsių, pavargusių akių, už kurių slėpėsi tuščios sielos, laikančios savyje daugybę neišpasakotų paslapčių bei istorijų.
     Nusprendusi, jog butas su arbata palauks, augintiniai per vieną naktį tikrai nenusibaigs ir vienas kitas stikliukas kokio gėrimo nepakenks, Gerda užsuko į stoties laukiamąjį. Nors dauguma parduotuvių jau buvo užsidariusios, keliose iš jų virė įniršusių žmonių derybos, o iš barų sklido šūksniai, dūžtančio stiklo atgarsiai ir juokas. Nenorėdama veltis į didelį šurmulį, kaštonplaukė nuėjo link mažiau lankomos koridoriaus vietos.
     Ten, ant suoliuko, kažkas gulėjo. Mergina, artėdama prie gulinčiojo, susivokė, jog tas kažkas buvo ryškiai per mažas būti tokioje vietoje taip vėlai. Gerda priėjo prie suoliuko – ten gulėjo mergaitė juodais garbanotais plaukais. Marqeen labai nenorėjo trukdyti mažosios miego, bet žinoti, ar jai viskas gerai ir kodėl ji čia, reikėjo. Pilkaakė palietė juodaplaukės petį ir švelniai jį pajudino.
 – Labas rytas, – sušnibždėjo, – ar viskas gerai? – paklausė ji, tikėdamasi, jog mergaitė per miegus ją išgirdo.
I'm more than a man, I'm a god

Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #20 Prieš 2 metus »
  Nors Ezabela kūnas ir miegojo, tačiau sąmonė buvo įsitempusi ir klausėsi visų stotyje sklindančių garsų, bandydama rasti pavojų. Nors tai ir buvo gerai, kadangi mergaitė galėjo bet kada atsibusti ir taip užklupti nepažįstamąjį, kuris artinosi jos link, bet vienaip ar kitaip vargiai būtų sugebėjusi nuo jo apsiginti. Tačiau, kad ir kaip tai būtų buvę gerai, tai trikdė rudaplaukės sapnus, kuriuose išlįsdavo baisios būtybės ir imdavosi ją vytis, dėl ko šioji pakankamai dažnai krūpčiojo. Iš tolo atrodė, kad ji tiesiog verkia palikta viena ir nežinodama ką daryti, tačiau realybė buvo kiek kitokia.
  Nors pamestinukė ir būtų mielai prabudusi ir likusią nakties dalį praleidusi atmerktomis akimis, kadangi košmarai visiškai nepadėjo ir atrodė, kad dar labiau sekino šią, tačiau to negalėjo padaryti. Atrodė, lyg kažkas bandytų šią sustabdyti, tad teko tiesiog pasiduoti ir leisti košmarams persekioti šią.
  Kažkas prilietė Ezabelos, kas privertė šią smarkiai krūptelėti ir pabusti, staigiai pakeliant galvą aukštyn. Mergaitės širdis plakėsi lyg pašėlusi, kas šią vertė kvėpuoti žymiai giliau ir tankiau, ko pasekoje ši ėmė kosėti nuo per didelio deguonies kiekio. Negano to, šioji buvo išpilta šalto prakaito, kuris tekėjo šios veidu ir sudrėkino vienintelius turimus drabužius, kuriuos vargu ar būtų pavykę greitai išsidžiovinti, kas visiškai nebuvo gera žinia. Šiek tiek atsipalaidavusi, rudaplaukė nukreipė žvilgsnį į nepažįstamąją, kuri stovėjo netoliese šios. Žydraakė prisiminė, kad jos buvo kažko klausiama, tačiau atmintis nesugebėjo prisiminti ko, tad nusprendė tiesiog atsakyti į klausimą, kurį manė, kad būtų uždavęs kiekvienas suaugęs, sutikęs šią traukinių stotyje.
  -Sveiki, -vis dar nedrąsiai, pakėlė galvą Ezabela ir trumpam nutilo nežinodama ką turėtų sakyti. -Nelabai, -prisipažino, šiaip ne taip prisimindama anksčiau užduotą klausimą. -Aš pabėgau iš vaikų namų, -sumurmėjo mergaitė, iš karto pasigailėdama to, kadangi buvo labai įsitikinusi, kad tai sužinojusi mergina ją nugabens ten ir paliks, o to ji visiškai nenorėjo.

*

Neprisijungęs Gerda Marqeen

  • Burtininkė
  • ***
  • 111
  • Lytis: Moteris
Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #21 Prieš 2 metus »
  Gerda jautėsi mažų mažiausiai nejaukiai. Iš barų sklindantis juokas darėsi vis sodresnis. Į medinius stalus trankomų bokalų garsas, kartais vejamas krūptelėti priverčiančių dūžtančio stiklo atgarsių, tarsi vis artėjo. Iš pažiūros dienomis ramus, stoties laukiamasis naktimis virsdavo paslapčių kupinų pašnekesių ir neaiškių grasinimų namais.
  Ji bijojo. Tamsios kelnės keistai spaudė ploną liemenį, o po drabužiais paslėpta kiek pageltusi sidabrinė grandinėlė su mažu žvaigždės formos pakabuku tarytum kėsinosi kaštonplaukę pasmaugti.
  Nors ir siaubingai stengėsi mergaitės neišgąsdinti, šios staigus pašokimas ir užsikosėjimas tik parodė, kokios absoliučiai bevertės buvo merginos pastangos. Mažąją išpylęs prakaitas skaudžiai priminė apie bute paliktus atsarginius drabužius.
  Bute. Praėjo jau dveji metai, bet ji tos vietos niekada nevadino namais. Aštriai šalta vienatvė ir teigiamų emocijų trūkumas stipriai skyrėsi nuo to nuostabaus namų jausmo, kupino šiltų cinamoninių bandelių kvapo ir kasdienio juoko. O dabar, bute... Ji tik apsupta gyvūnų ir nepabaigtos gerti arbatos puodelių, kasdien spaudžiama pašaipios nežinomybės.
   Staiga susipratusi, pilkaakė pradėjo kuprinėje ieškoti vandens buteliuko, vis galvodama, kas tokio nutiko šios mergaitės gyvenime, kad ji atsidūrė tokioje situacijoje ir kur ji žydraakę padės - jei ją kažkas čia atvedė ir paliko, grąžinti atgal būtų abejinga ir kvaila. Na, o palikti čia, Kings Kroso stoties laukiamajame, irgi negalima.
  Mergaitei pasakius, jog pabėgo iš vaikų namų, Gerda akimirkai pasimetė. Šito varianto neapgalvojau.
- Čia vanduo. Viskas gerai, jei nenori gerti būtent šio, ir aš nepasitikėčiau nepažįstamu žmogumi vos atsibudus, - atsikvošėjus, buvusi varnė padavė mergaitei buteliuką. - Turbūt kvailas klausimas, bet ar turi kur apsistoti? Ir kuo tu vardu? - nusičiaudėjusi, paklausė Marqeen.
I'm more than a man, I'm a god

Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #22 Prieš 2 metus »
  Laukdama nepažįstamosios reakcijos, Ezabela stebėjo ją. bandydama atspėti, kaip šioji reaguos į tai. Tikriausiai, bet koks suaugęs žmogus, būtų nusiuntęs ją atgal į vaiknamį ir patraukęs savais keliais, su mintimi, kad tai nėra jo problema ir šią perdavęs kitiems. Toks dalykas, nebūtų labai patikęs mergaitei, tad reikėjo tikėtis, kad taip nenutiks ir ji laimingai ras naują vietą, kurią bent trumpam, galės vadinti namais.
  Buvo panašu, kad nepažįstamajai buvo įdomu, kaip ji čia atsidūrė ir iš viso, kodėl čia atsidūrė. Aišku, tai buvo ne tik šiai būdingos emocijos, sutikus pakankamai mažą ir savimi dar nesugebantį pasirūpinti vaiką, tačiau tamsiaplaukė jautė, kad blogiausias variantas nenutiks.
  -Ne, neturiu kur apsistoti, -imdama vandens buteliuką, pateikė pakankamai akivaizdų atsakymą žalsvaakė. Mergaitė kiek suabejojo po to, kai buvo paklausta apie savo vardą, kadangi tai tikriausiai būtų tik palengvinę grąžinimo į vaiknamį procesą, tačiau galų gale nusprendė, kad nieko blogo nenutiks. -Mano vardas, Ezabela, -po kiek ilgesnės tylos pauzės, atsakė šioji, -ačiū, už vandenį, -dar pridūrė, užsukdama ir grąžindama buteliuką skaidraus skysčio.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #23 Prieš 1 metus »
Gyvenimas darėsi vis sunkesnis. Kaip, tiesą sakant, ir Deoiridh viduje augantis vaikigalis, kurio ji vis dar nenorėjo matyti. Neįsivaizdavo, kaip tokį padariūkštį galima pamilti ir norėti auginti. Jis tiesiog sugriovė gyvenimą.
Galvodama, kaip jai išgyventi, mergina atsidūrė Kings Kroso stotyje. Ne taip seniai grįžo čia iš Aberdino, kur buvo labai sėkmingai išspirta iš namų. Jos nereikia nei Sigurdui, nei Matthew, nei naujiesiems draugams. Nei, žinoma, prakeikto vaikigalio tėvui, kad ir kas jis toks būtų. Vis dar nepavyko niekam to vaikiščio įsiūlyti ar išmaldauti pagalbos. Ką gi, ko gero, teks iš tiesų jį tiesiog nuknekcinti. Tokia mintis gerokai gąsdino, bet argi ji gali kažką pasiūlyti? Nebent įvairiausių medžiagų ir svaigalų, kurie jam tik dar labiau pakenks. Ir taip gali būti, kad jis ten auga su dviem ar daugiau galvų - Deoiridh nė karto neapsilankė ligoninėje, tad neįsivaizdavo, kokios būklės yra šitas… jos vaikas.
Dabar jauna būsima mama nuoširdžiai tikėjosi, kad šiandien yra rugsėjo antra. Žinojo, kad ką tik baigėsi rugpjūtis, bet sutikti čia Hogvartso mokinius būtų nepakeliama. Stotyje atsidūrė tik dėl to, kad mėgo stebėti traukinius. Galėjo sau leisti įsivaizduoti, kaip vėl sėda į šiaurėn vežantį traukinį, kaip dar kartą pasimato su Matthew, ir jis teikiasi išklausyti… Akyse sužibo ašaros. Deoiridh tik dabar suprato, kaip jai buvo skaudu.
Bandydama nepradėti garsiai verkti ji pasiekė Kings Kroso stoties pagrindinę salę ir atsisėdo ant suoliuko. Labai norėjo pailsėti, nors ir nebūtų galėjusi pasakyti, nuo ko.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #24 Prieš 1 metus »
Dori su visa savo manta ieškojo kokio atokesnio suolelio. Šiandien taip išėjo, jog į Kings Krosą ji atkeliavo gerokai per anksti, tad teks palaukti.
Mergina šitaip laukė savo septynioliktojo gimtadienio. Atrodė, kad sulaukus pilnametystės viskas kardinaliai pasikeis. Deja, praeitą mėnesį išaušus tai dienai niekas nepasikeitė. Suknistame vaiknamyje ji vis tiek negalėjo naudoti magijos, nes kiti būtų matę. O štai dabar, dabar ji kaip ir kiekvienais metais keliaus į Hogvartsą. Tik kad paskutinį kartą. Tai paskutinė rugsėjo pirmoji, kai tamsiaplaukė yra mokinė.
Galvodama apie tokius ir panašius dalykus Mendel apžvelgė salėje esančius žmones. Ir jos akys sustojo už jos... Deoiridh.
Net nepriėjusi arti Dori galėjo pastebėti, jog buvusi draugė yra liūdna. Kurį laiką ją stebėjusi mergina vis tik nusprendė pakalbinti ją. Tik prisiartinusi ji pamatė pūpsant didžiulį pilvą. Šį kartą Deoiridh neatrodė apsvaigusi. Mendel galvojo, kad animagė gali ir pravirkti.
Nieko nesakiusi septyniolikmetė atsisėdo šalia. Uždėjo ranką ranką vyresnėlei ant peties.
- Viskas bus gerai, - pasakė.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #25 Prieš 1 metus »
Išnykti. Išnykti ir daugiau niekada neatsirasti. Tai būtų geriausia, kas dabar gali nutikti. Deoiridh galvoje pirmą kartą gyvenime šmėstelėjo mintis apie savižudybę. O kodėl ne? Niekas jos nė nepasigestų. Neatsirastų nė vieno, kuris po metų kitų tokią Deoiridh bent prisimintų. Net ir šitam vaikigaliui tokia motina nebus reikalinga. Taip, ko gero, tai geriausias sprendimas.
Tokia mintis kažkodėl šiek tiek nuramino, ir Deoiridh pasijuto kiek geriau. Deja, vos tik kažkas prisiartino ir, maža to, užkalbino, jausmai pratrūko. Tiek laiko spausti savyje liūdesys, baimė ir skausmas išslydo į paviršių, ir škotė galiausiai pravirko. Ne iš karto suprato, kad prie jos priėjo ne kas kitas, o Dori. Galiausiai tai suvokė, bet tai mažai ką keitė - mergina nežinojo, ar (buvusi) draugė dar mokosi Hogvartse, ar šiandien vis dėlto yra rugsėjo pirma.
- Ak, Dori… - sumurmėjo Deoiridh ir apkabinusi draugę verkė jai ant peties. Nežinojo, kodėl tiksliai tą daro, nepasijuto nė kiek geriau, tačiau vis tiek nesivaržydama verkė. Karštos ašaros tekėjo skruostais ir gėrėsi į jaunesnės merginos drabužius. - Aš atsiprašau. Atsiprašau… - murmėjo ji. Ar atsiprašė Dori, ar savęs, o galbūt Matthew ar Sigurdo, ir pati nebūtų pasakiusi. Kaip ir to, kodėl tai daro. Vis dėlto žodis ir toliau plūdo iš burnos, tad ji taip ir sėdėjo apkabinusi draugę (?) ir nepaliovė atsiprašinėti.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #26 Prieš 1 metus »
Ko Dori tikėjosi? Žinoma, arba to, kad Deoiridh paprasčiausiai paprašys jos išeiti. Arba kad ją išplūs neįtikėčiausiais žodžiais. Tačiau vyresnėlė pravirko. Dabar ji raudojo Dori glėbyje taip, kaip kažkada tamsiaplaukė ašarojo apsikabinusi buvusią grifę. Ir klastuolei pasidarė taip suknistai skaudu, jog ji irgi pravirko.
Ji pagalvojo apie tai, kad Deoiridh buvo tas žmogus, kuris palaikė ją pačią sunkiausią akimirką, kai tada dar trylikmetė mergaitė sužinojo savo tėvus esant visai ne jos tėvais ir kad jie Dori atsisakė.
Septyniolikmetė norėjo padėti Deoiridh. Tačiau ką ji galėtų padaryti dėl animagės? Dori neturi nei pinigų, nei savo namų. Ir šiandien įlips į traukinį, vežantį Hogvartsan. Ji galvojo, kodėl Deoiridh nesikreipia pagalbos į Matthew? Žinojo, kad jis tikrai jai padėtų. Galbūt jaučia gėdą...
- Ar galiu tau kuo nors padėti? - tyliai paklausė.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #27 Prieš 1 metus »
Deoiridh buvo taip skaudu, kad ji ne iš karto suprato, kad Dori taip pat pravirko. Norėjo išnykti ir pasislėpti nuo visko, o labiausiai nuo savęs pačios. Buvo gėda, kad taip sugriovė visą savo gyvenimą. Ir negalėjo apie tai pasikalbėti. Niekam nerūpėjo. Pagalvojusi apie Matthew mergina supyko - jis ją išspyrė nė neišklausęs. O juk galėjo padėti…
Pagaliau supratus, kad Dori taip pat jautriai reagavo į situaciją, apėmė dar didesnė gėda, tad dabar Deoiridh kiek atsitraukė. Sėdėjo nuleidusi akis ir tylomis verkė. Vylėsi, kad taip išleis visas neigiamas emocijas, kad pasidarys bent kiek lengviau. Gal net ir būtų pasidarę, bet Dori klausimas sutrikdė. Tiesiog negalėjo būti, kad ji iš tiesų rūpi šitai merginai. Pati nutraukė draugystę. Tiksliau, pasinėrė į ne patį tinkamiausią gyvenimą taip tarsi pamiršdama Dori. Ji neprivalėjo atleisti.
- Man niekas negali padėti, - vos girdimai iškvėpė Deoiridh galiausiai pakėlusi akis į Dori. - Aš viską sugadinau. Amžiams. Man nebėra vilties…
Žodžiai tapo tyliu kuždesiu, tad škotė neįsivaizdavo, ar Dori ją girdėjo. Gal ir gerai, jei negirdėjo - bus paprasčiau išsiskirti ir apsimesti nepažįstamomis. Deoiridh nenusipelnė turėti draugės. Ji neverta to, kad Sigurdas ar Matthew su ja kalbėtų.
- Ar šiandien rugsėjo pirma? - paklausė Deoiridh nusišluostydama ašaras. Žvelgė kažkur pro draugės petį - nenorėjo susitikti su jos akimis.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #28 Prieš 1 metus »
Deoiridh šiek tiek atsitraukė. Dori susikaupusi stebėjo, ką vyresnėlė darys. Ištempusi ausis klausėsi, ar kažką sakys.
Ji prabilo. Žodžiai buvo tylūs, tačiau mergina išgirdo. Mendel padėjo ranką ant Deoiridh peties.
- Gali, - tvirtai pasakė.
Pati tamsiaplaukė jau nebeverkė. Netikėtai viduje pajuto didelį norą padėti draugei. Na, buvusiai draugei. Nesvarbu. Bet ji norėjo ką nors daryti. Norėjo ieškoti išeičių.
- Viltis visada yra, Deoiridh, - su užsidegimu kalbėjo. - Tu jauna. Auginsi vaikelį. Jūs būsit laimingi. Ar tu turi kur gyventi? Kur tu gyveni? Ar Matthew ką nors žino? Deoiridh, tu turi kreiptis į Matthew! Jis tau padės! Tu turi pas jį nuvažiuoti! - ragino. - Taip, šiandien rugsėjo pirma... Aš neturiu daug laiko, - prikando lūpą. - Bet mes turime kažką daryti. Turime susitarti. Ar turi pinigų? Reikia pinigų, kad nuvyktum į Aberdiną.
Septyniolikmetės galvoje sukosi padriki scenarijai ir planai, kaip padėti Deoiridh. Ji privalo šiandien vykti pas savo įtėvį. Mendel išsitraukė piniginę ir ėmė skaičiuoti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #29 Prieš 1 metus »
Aišku, Dori viskas atrodė kitaip. Nors jos gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, ji turėjo draugų. Nė kiek neabejojo, kad tebebendrauja su ta švilpe, o ir tasai vaikinukas… Ak taip, Alanas. Na, ir jis jos, ko gero, nepaliko. Jiedu jau buvo ne vaikai, tad tikriausiai tapo pora. Tas buvo akivaizdu nuo pat pradžių, bet klausti nesinorėjo. O štai ji, Deoiridh…
Iš pradžių ją pamiršo Sabrina. Atrodė, kad pavyks išlaikyti draugystę po to, kai vyresnė mergina baigė mokyklą, bet greitai viskas pasibaigė. Vėliau nesuprantamas poreikis “praleisti šiek tiek laiko atskirai” su Sigurdu, kas privedė iki… šito. Tada iki širdies gelmių įskaudinęs Matthew poelgis, apie kurį, tiesa, škotė nenorėjo pasakoti. Ji nebeturėjo nieko.
Norėjo atsiprašyti Dori. Už tai, kad pasielgė taip, kaip su ja pačia pasielgė Sabrina. Baigusi mokyklą paliko likimo valiai tą, kurią laikė drauge. Jau žiojosi, tačiau Dori ją pralenkė. Ir žodžiai paplūdo tikra srove.
- Gyvenu Londone, - pratarė, nors tai nebuvo visiška tiesa. Kompanija vis dar priėmė ją į apšnerkštą butą, tačiau ji aiškiai ten nebebuvo pageidaujama. Turbūt vos tik vaikelis gims… - Matthew nieko nežino. Ir aš neketinu nei jam pasakoti, nei pas jį važiuoti. Pati su juo nebendravau dvejus metus - negaliu dabar tiesiog atsirasti ir prašyti pagalbos.
Su siaubu suprato, kad Dori skaičiuoja pinigus.
- Nė už ką neimsiu tavo pinigų, net negalvok apie tai, - netikėtai griežtai pratarė. Puikiai žinojo į Aberdiną nevažiuosianti, vadinasi, tie pinigai… Ne. Tikrai ne.
- Nebūsiu laiminga nei aš, nei tas kvailas vaikpalaikis, - po kiek laiko pridūrė. Ir galiausiai prisivertė pasakyti tai, apie ką galvojo jau kurį laiką: - Aš atsiprašau, Dori. Pasielgiau su tavimi bjauriai. Apleidau ir palikau. Atsiprašau. Atsiprašau…
Vėl norėjosi verkti, bet šį kartą pavyko sulaikyti ašaras. Dabar verkšlenti nebuvo laikas. Ką gali žinoti, jeigu ji elgsis kaip normalus žmogus, gal sugebės susigrąžinti draugę?..
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight