[Arwen Evenstar]

Sulaukusi dar keleto „standartinių“ klausimų, Arwen nusišypsojo. Atrodė, kad žurnalistai turi didžiulę iš anksto paruoštų klausimų bazę, bet nesivargina perskaityti, ką jų kolegos rašė apie ją iki tol.
- Negaliu pasakyti, kad magijos istorija ar kerėjimas buvo būtent tie dalykai, kurie man sekėsi geriausiai, - atsakė į pirmąjį klausimą Hogvartso direktorė. - Magijos istoriją pasirinkau dėstyti dėl to, kad man įdomi burtininkų pasaulio priešistorė ir esu tikra, kad žinodami istoriją galime lengviau priimti teisingus sprendimus dabar - lengviau pasimokyti iš kitų žmonių ir nekartoti jų klaidų, negu suklysti ir negalėti visko ištaisyti. Na, o kerėjimas mane žavi vien tuo, kad šioje pamokoje įgytas žinias lengviausia pritaikyti kasdieniame gyvenime.
Akies krašteliu pastebėjusi jų link einantį padavėją, burtininkė pamojo ranka jį kviesdama.
- Tikriausiai nesuklysčiau spėdama, kad apie užkandžius jau pamiršote, - išspaudė kreivą šypseną ir, padavėjui nespėjus atsakyti, pridūrė, - kartu su užkandžiais, kuriuos parinkite savo nuožiūra, atneškite mums po tokį patį kokteilį, kurį jau baigiu gerti - vieną mano jaunajai pašnekovei, o kitą man. Norėtųsi, kad užkandžiai derėtų prie kokteilio.
Vėl palaukusi, kol padavėjas nueis, Arwen atsisuko į „Magijos žinių“ žurnalistę.
- Su žiobarais visada taip. Atrodo, kad jie net nesistengia prisiminti, kas jiems sakoma. - Siurbtelėjusi paskutinį gurkšnį nuostabaus gėrimo, burtininkė tęsė interviu toliau. - Būtų keista, jeigu mokiniai dabar būtų tokie patys, kaip ir tuomet, kai pradėjau dirbti Hogvartse. Dabar vaikai dažniau patingi mokytis, jiems svarbiau leisti laiką su draugais ar ieškoti nuotykių. Anksčiau vaikai jau nuo pat mažens žinojo, kad privalo tobulėti, nes ateis laikas, kai jiems patiems reikės priimti įvairius sprendimus ar dalyvauti magijos pasauliui svarbiuose įvykiuose. Tad kasmet mokinių tarpe pamačiusi bent vieną perspektyvų jaunuolį pasidžiaugiu, kad visgi dar ne viskas prarasta.
Jai nebaigus pasakoti, grįžo padavėjas nešinas didžiule lėkšte užkandžių ir dviem taurėm gėrimų. Lėkštėje matėsi gruzdintos krevetės, žuvies ir sūrio rutuliukai, įvairių riešutų asorti. Padėkojusi, Arwen paėmė vieną taurę sau, kitą pastūmė į panelės Galbraith pusę. Tą patį padarė ir su lėkšte užkandžių leisdama suprasti, kad vaišintųsi ir šiais.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh niekada nelaikė savęs pernelyg daug mąstančia. Tad kodėl dabar, pamačius menkiausią Hogvartso direktorės reakciją, kilo tiek daug klausimų, ką ji galėtų reikšti? Buvusi grifė sunerimo. Ar dabar profesorė Evenstar šypsosi pašaipiai, ar draugiškai? To išsiaiškinti žmonių bijanti mergina tikrai neturėjo galimybės, tad nutarė nė nebandyti. Bėda ta, kad tai buvo žvėriškai sunku.
Laimei, pašnekovė pradėjo kalbėti, tad atsirado proga nustumti mintis į šoną. Arwen… Ne, profesorė Evenstar kalbėjo tikrai įdomiai, tad Deoiridh tiesiog galėjo pasidžiaugti, kad net į klausimus, kuriuos turbūt girdi šimtąjį kartą, ji atsako taip, kad klausytis yra išties įdomu.
- Ar turite istorinę asmenybę, kuri jus įkvepia? - įsidrąsino nukrypti nuo lapelio turinio jaunoji žurnalistė. Netgi pakėlė akis į Hogvartso direktorę ir pajuto, kad reikia greičiau iš čia nešdintis. Sąrašas buvo nemaloniai ilgas, tačiau Deoiridh puikiai suprato: visų klausimų ji neklaus. Visų pirma, profesorė Evenstar visus ar bent jau daugelį kartų girdėjo ir atsakinėjo. Be to, baimė vis dar niekur nesitraukė, o visai nereikėjo prieš buvusios mokyklos direktorę apsikvailinti dar labiau. Į galvą nejučia vėl pradėjo lįsti klausimai, ar profesorė ją atsimena.
Išgirdusi, kad Hogvartso direktorė užsako gėrimą ir jai, Deoiridh tirštai užraudo, skruostai degte degė. Vis dėlto atsisakyti būtų buvę paprasčiausiai nemandagu, tad ji tylėjo ir laukė atsakymo į dar vieną klausimą. Vos susilaikė nesukikenusi iš profesorės Evenstar pastabos apie žiobarus. Pajuto, kad tai kiek numušė įtampą, bet pokytis nebuvo toks didelis, kad vertėtų kreipti dėmesį - jaunoji žurnalistė ir toliau nuoširdžiai jaudinosi ir nerimavo.
- Galbūt yra mokinių, su kuriais palaikote ryšį ir jiems baigus mokyklą? Ar tokių, kuriuos įsidėmėjote nuo pirmųjų kursų ir vėliau pasidomėjote, kaip jiems sekasi? - žvilgtelėjusi į lapelį pateikė porą nelabai įdomių klausimų. Tiesą sakant, jie pačiai Deoiridh buvo visai įdomūs, tik, ko gero, labai jau nuvalkioti. Vis dėlto ne ji buvo kalta, kad interviu klostosi būtent taip.
- Aš… - profesorei Evenstar pastūmus gėrimą jos link visai pasimetė Deoiridh. Vis dėlto galiausiai neužtikrintai pridūrė: - Ačiū.
Nedrįsdama paimti taurės Deoiridh karštligiškai galvojo, kuris klausimas iš sąrašo dabar būtų tinkamiausias, bet visi jie staiga pasirodė esantys nei įdomūs, nei susiję su jau įvykusio pokalbio tema. Žvilgtelėjusi į lėkštę su užkandžiais, bet taip nieko ir nepaėmusi galiausiai vis dėlto pabandė:
- Kaip manote, ką veiktumėte, jeigu nebūtumėte Hogvartso direktorė?

[Arwen Evenstar]

Arwen pasukiojo tarp pirštų taurę, sklidiną nuostabaus kokteilio. Jai dingtelėjo, kad ir pati mielai tokį pasigamintų pilyje, jei tik žinotų jo sudedamąsias dalis. Galbūt netgi patobulintų gėrimą panaudojusi keletą magiškųjų ingredientų, kurie sustiprintų skonį ar suteiktų kitokių, įdomių savybių. Laukdama naujo klausimo, paėmė krevetę ir lėtai ją sukramtė.
- Tikriausiai nuskambės banaliai, tačiau mane įkvepia Albas Dumbldoras, - atsakė į naująjį klausimą Evenstar. - Jo pasiaukojimas mokyklai ir magijos pasaulio bendruomenei žavi, o priimdama sprendimus ar kurdama ateities planus vis pagalvoju, ką tokioje situacijoje būtų daręs jis.
Arwen žinojo, kad Dumbldoras visuomet sulaukdavo prieštaringų vertinimų. Nemažai žmonių kritikavo tiek jo darbą mokykloje, tiek asmeninį gyvenimą, ypač perskaitę Ritos Nepasėdos knygą, išleistą iškart po jo mirties. Bet pačiai Arwen Dumbldoras buvo asmenybė, į kurią jai norėjosi lygiuotis.
- Su mokiniais nesibičiuliauju ir ryšių nepalaikau, - atsakė į dar vieną klausimą Arwen. - Išskyrus tuos, kurie grįžta dirbti į Hogvartsą ir tampa kolegomis. Tuomet mus pradeda sieti profesiniai ryšiai. Žinoma, man smalsu, kaip toliau klostosi Hogvartsą baigusių mokinių gyvenimai, į kokias puses jie pasuka, kokias karjeras pasirenka. Neretai jų pavardes pamatau Magijos žinių straipsniuose ar kituose šaltiniuose. Bet susidraugauti su jais nesiveržiu.
Lėkštėje dar buvo likę nemažai užkandžių. Jai pačiai nebuvo progos jais pasimėgauti, nes klausimai iš jaunosios žurnalistės plūdo vienas po kito. Moteris tikėjosi, kad jos pašnekovė padės ištuštinti lėkštę, nes juk tam ir užsakė maistą, bet atrodė, kad šiai maistas nerūpi. Arwen bandė suprasti, ar tai dėl jaudulio, ar dėl kitų priežasčių, ir stengdamasi labai neatkreipti dėmesio atsargiai stumtelėjo lėkštę į priešingą stalo pusę - gal to užteks, kad panelė Galbraith įsidrąsintų.
- Jei nedirbčiau Hogvartse, tikriausiai keliaučiau ir tyrinėčiau pasaulį, o surinktą medžiagą panaudočiau knygų ir mokslinių veikalų rašymui, - atsakė į naują klausimą. - Mane žavi vietos, kurių neatrado žiobarai ir nepavertė jų turistų traukos objektu. Tad tikriausiai ieškočiau būdų, kaip tokias vietas kuo ilgiau išsaugoti nepaliestas - juk gamtos grožis toks nuostabus, kai jo nepaliečia žmogaus rankos.
Suvalgiusį nepaprasto skonio sūrio rutuliuką, Arwen paklausė:
- O ką veiktumėte jūs, jei nebūtumėte žurnaliste?

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh buvo itin prasta magijos istorikė, tačiau net ir ji buvo girdėjusi apie Albą Dumbldorą. Ko gero, dėl tos priežasties nenustebo, kad profesorė Evenstar paminėjo būtent jį. Kaip ir dėl tos pačios priežasties nutarė, kad tai nėra taip jau banalu.
- Negaliu nepritarti, - sumurmėjo tik tam, kad būtų aišku, kad atsakymą girdėjo. Juto, kaip viskas slysta iš rankų, bet susitikimą reikėjo kažkaip užbaigti. Galiausiai įsidrąsinusi droviai paragavo gėrimo, bet, laimei, Hogvartso direktorė pradėjo atsakymą į dar vieną klausimą, tad galbūt nepastebėjo sutrikimo ir neužtikrintumo. Buvo smalsu, ar ji prisimena Matthew kaip mokinį, bet klausti nesiryžo. Ne, reikėjo greičiau užbaigti šitą nepatogų pokalbį, kuris vis tiek nebus niekur išspausdintas, ir keliauti sau.
Šiaip ne taip paėmusi kažkokį užkandį Deoiridh prisivertė jį įsikišti į burną. Buvo skanu, bet kartu ir siaubingai nepatogu. Mergina vėl užraudo ir nuleido akis.
- Skamba įdomiai, - pratarė prisivertusi pažvelgti į pašnekovę. Tai, kad pati sulaukė klausimo, tarsi bylojo, kad interviu baigtas. Ar to norėjo profesorė, ar Deoiridh pati taip suprato situaciją, neaišku, tačiau prieš nešdinantis reikėjo kažką atsakyti.
- Tiesą sakant, neįsivaizduoju. Dar tik pradedu šį kelią, gal man tai net nepatiks, - sumurmėjo ir gurkštelėjo dar gėrimo. Tik kaip dabar mandagiai pasišalinti? Prailgusią akimirką sėdėjusi tyloje Deoiridh padėjo taurę ant stalo ir sukaupusi visą ryžtą pratarė:
- Manau, šiam kartui tiek. Ačiū, kad sutikote atsakyti į klausimus.
Nežinia, ar reikėjo pasakyti, kad prieš spausdinant tekstas bus atsiųstas peržiūrai. Vis dėlto jaunoji žurnalistė nuoširdžiai vylėsi, kad šitas interviu dienos šviesos neišvys, tad apie tai nė neužsiminė. Profesorė Evenstar ir taip gali būti nepatenkinta, kad be reikalo švaistė laiką…
- Linkiu sėkmingų mokslo metų, - pridūrė Deoiridh ir neskubėdama atsistojo. Stengdamasi nuslėpti jaudulį durų link traukė neskubėdama, bet vos atsidūrusi lauke pajuto milžinišką palengvėjimą.

[Arwen Evenstar]

Arwen lengviau atsikvėpė, kai jos pašnekovė paėmė užkandžių. Visos lėkštės jai vienai tikrai nepavyks ištuštinti, tad pagalba sunaikinant maistą visada praversdavo. Bet tai buvo ne vienintelė priežastis, kodėl burtininkė taip norėjo pasidalinti maistu. Jai tai nuo pat jaunystės atrodė gero tono ženklas, tarsi draugiškumo demonstravimas. O būtent jos padėtis magijos pasaulyje ir direktorės pareigos Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje lėmė tai, kad ji turėjo būti draugiška burtininkų bendruomenėje. Ne tik turėjo tokia būti. Ji norėjo, kad žmonės žinotų, jog ja galima pasikliauti, pasiklausti patarimo ar prašyti pagalbos. Todėl jei atsirasdavo bent vienas, kuris galvojo kitaip, leido jai suprasti, kad kažką daro ne taip savo gyvenime.
Deoiridh pasakius, kad dvejoja dėl pasirinkto žurnalistės kelio, senoji burtininkė nusiminė. Jai visada buvo liūdna sužinoti, jei pradinė pasirinkta jaunuolių profesija nenusisekdavo. Laimingi tie, kurie iškart supranta, ko nori iš gyvenimo, ir neturi patirti dvejonių kupinų akimirkų.
- Dėkoju, kad pasikvietėte susitikti, - tarė Arwen. - Man buvo malonu su jumis pasikalbėti ir pasidalinti savo įžvalgomis. Linkiu, kad atrastumėte veiklą, kuri jums atneš džiaugsmo ir gyvenimo pilnatvę, jei visgi suprastumėte, kad žurnalistės kelias - ne jums.
Jaunajai pašnekovei išėjus iš baro, Arwen dar liko sėdėti prie staliuko. Užsisakiusi dar vieną kokteilį, ji pabaigė užkandžius. Viena leisdama laiką ji galėjo ramiai apgalvoti viską, kas jai tuo metu nedavė ramybės, ir apsvarstyti, ką planuoja veikti toliau.
Žmonės bare keitėsi. Arwen juos ilgai stebėjo, kol galiausiai nusprendė, kad jau metas ir jai palikti šią žiobarų vietelę ir grįžti į Hogvartso pilį.