0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Anmeya

Laukiamasis
« Prieš 4 metus »
  Didžiausią plotą aprėpianti patalpa, tiesiogiai sujungta su peronais ir bilietų kasomis. Kas metrą čia buvo įvairios parduotuvės. Pavyzdžiui suvenyrų krautuvėlė arba baras "Alchemikas". Kartas nuo karto čia pasitaikydavo po vienišą medinį suoliuką su metaliniais rėmais, dažniausiai suoliukai buvo tušti ir švarūs, nes stoties "lankytojai" kažkur skubėjo, pietavo kavinukėse arba vakarais užsukdavo išgerti stikliuko ar dviejų į "Alchemiką". Keliose laukiamojo vietose stovėjo įvairūs automatai su gėrimais bei užkandžiais, o pačiam "viduriuke" buvo informacijos skyrius - apvalus baltai auksinis stalas, už kurio sėdėdavo dvi malonios moterytės, pasiruošusios pagelbėti pasimetusiam žmogui, tačiau dažniausiai joms tekdavo pabendrauti su turistais, besidominčiais lankytinomis vietomis - vien Big Benas ir apžvalgos aikštė neįdomu, kai atvyksti pavyzdžiui savaitei traukiniu iš Škotijos.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #1 Prieš 3 metus »
Pasibaigė ilgas ir bjaurus pavasaris. Per tą laiką Dafydd visiškai nusigyveno. Buvo išklydęs iš Londono, pasitrankė po Didžiąją Britaniją, ten įsivėlė į dar daugiau problemų, tačiau galiausiai grįžo į šalies sostinę. Nežinojo, kas jo laukia ateityje, tačiau buvo akivaizdu, kad nieko gero. Pamažu vaikinas pradėjo galvoti apie tai, kad reikėtų bent pabandyti rasti normalų darbą, tačiau kol kas tai tebuvo mintys. Vasarą viskas bus lengviau, tad kol kas galima pasėdėti ir kanalizacijoje.
Vieną gražią dieną vasaros pradžioje raudonplaukis besišlaistydamas po miestą dar kartą atsidūrė Kings Kroso stotyje. Ne taip seniai (jau prieš pusę metų?!) čia esančiame bare sutiko Mioną. Susitikimas buvo nelengvas - kaip visada. Vis dėlto jį prisiminti buvo visai smagu: juk viskas buvo geriau negu prie ežero (negi tas susitikimas įvyko tik prieš metus?! O viskas taip pasikeitė!). Tai buvo priežastis, dėl kurios apšepęs ir prasmirdęs burtininkas atsidūrė Kings Kroso stotyje. Tai visiškai nebuvo susiję su tuo, kad šiandien čia turėtų parvykti Hogvartso mokiniai. Tiesą sakant, buvęs klastuolis to net nežinojo. Jeigu būtų žinojęs, tikriausiai būtų kiek nusiminęs: juk būtų pabaigęs mokyklą, galėtų kur nors įsidarbinti. Galbūt motina netgi jį pasitiktų. Kaip sakoma, nežinai ir galvos neskauda: žinia, kad šiandien pasibaigė mokslo metai, būtų išgąsdinusi Dafydd: o jeigu jo motina paims ir atvyks į stotį?
Vis dėlto vaikinas to nežinojo, tad vaikino mintys sukosi visai apie kitką. Apie susitikimą su Miona, žinoma. Ką jis galėjo padaryti kitaip, kaip galėjo pakreipti įvykių eigą...
Į barą eiti šį kartą neturėjo galimybės - jau seniai nepardavė nė vienos lazdelės, o ir Fausto verslas nebuvo toks jau geras. Tad kišenėse švilpavo vėjai, o vaikinas įsitaisė laukiamajame. Nežinojo, ką čia veiks, tačiau atrodė visai patogu. O ir suolas minkštas. Ilgai nedvejojęs Dafydd susikėlė kojas ant jo. Pastebėjo nepatenkintą darbuotojo žvilgsnį. Tas jau ėjo raudonplaukio link, bet tikriausiai pajuto nuo jo sklindantį kvapą ir apsigalvojo. Toks variantas Dafydd tiko. Jis pasikišo purviną megztinį po galva ir net nepajuto, kaip užmigo.

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #2 Prieš 3 metus »
 Hogvartso ekspresas cypdamas sustojo ir Liucija, džiaugdamasi, kad pagaliau baigėsi mokslo metai, su visais kitais mokiniais išbildėjo lauk. Po devynių mėnesių, praleistų vien vilkint visokias mantijas ir apsiaustus, žiobariški rūbai jautėsi kažkaip ne taip, o ir Londone oras buvo visai nevasariškas - reikėjo švarkelio. Taip pat visi žiobariško pasaulio kvapai ir garsiai nuo jų atpratusią švilpę erzino.
 Stebėdama, kaip vaikus pasitinka jų išsiilgę tėvai, Liucija liūdnai šyptelėjo. Ji buvo viena, na, beveik viena. Visą kelionę narve buvus įkalinta Eliko nepatenkinta subruzdėjo, ragindama šeimininkę ją išleisti. Ką gi, su sakale nepasiginčysi. Ne ji viena buvo išsiilgus laisvės, tad tegul eina pagąsdint balandžių ar keistai spoksančių praeivių, bet augintinė nusprendė pasilikti ant mergaitės peties. Na, bet bent jau Alfonsa šiandien nesiskundė, sau ramiai miegodama jai sukurtoje oazėje.
 Mergaitė išsitraukė jau gerokai apglamžytą laišką nuo globėjo. Nojus minėjo, kad atvyks jos pasiimti šiek tiek vėliau ir kad ji palauktų jo laukiamajame. Tai taip švilpė ir padarė.
 Žmonių buvo nemažai. Triukšmas, kvapai ir spalvos vėl atakavo baltaplaukės jusles, tad Liucija tik prisiglaudė arčiau savęs visko mačiusį lagaminėlį (šeimos relikvija!), narvą ir klestelėjo ant atokesnio suolelio, kur rečiau į ją spoksojo žiobarai.
 Bet čia, Dievai padėkit, tvaikas buvo nenusakomas! Pasibaisėjusi, švilpė nužvelgė priešais ją gulintį vyrą. Jis ne tik kad smirdėjo kaip kelių dienų senumo lavonas, bet ir taip atrodė. Liucija pasiėmė servetėlę ir, pasilenkusi, atsargiai papurtė miegalių.
-Atsiprašau, pone bomže, jūs gyvas?-paklausė mergaitė. Įprastai į žmones Liucija kreipdavosi pagal jų pareigas ar vardą ir žinojo, kad į nepažįstamuosius nemandagu tiesiog taip tiesiai šviesiai kreiptis, tad taip švedės galvoje atsirado ,,ponas bomžas".
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #3 Prieš 3 metus »
- Na ir pasikark tu su savo keptuvėm! - garsiai suriko Dafydd, pajutęs, kad jį kažkas purto. Šiaip ne taip praplėšęs akis suprato esantis ne namie. Jis buvo kažkur kitur ir tikriausiai netyčia užmigo. Ir sugebėk susapnuoti prakeiktą patėvį, besivaikantį save su keptuve rankoje!
Apspangęs vaikinas apsižvalgė. Nemaloniai arti savęs pamatė kažkokią mergytę, spoksančią į jį. Tikriausiai ji ir bus pažadinusi. Dafydd pasikasė pakaušį ir bandė atsibusti. Niekaip nesuvokė, kaip galėjo taip atsitikti, kad jis užmigo gulėdamas stotyje!
- Ko šitai žiobarei iš manęs reikia? - sumurmėjo jis. Turint omenyje, kad žiobarai neturėtų girdėti šito žodžio, klausimas, ko gero, buvo ištartas per garsiai. Raudonplaukis papurtė galvą ir dar kartą žvilgtelėjo į mergytę.
Ir iš nuostabos vos nenusivertė nuo suolo. Tai buvo ta pati, kurios keksiukus jis suniokojo prieš kokį milijoną metų! Ką ji čia veikia? Velsietis skubiai nukėlė kojas nuo suoliuko ir atsisėdo kuo tiesiau. Liucijos laimei, Dafydd neišgirdo pagarbaus kreipinio (juk jeigu kreipiamės "pone", tai pagarbu, ar ne? Kad ir kas eitų paskui...), nes tokiu atveju jai tikriausiai tektų už tokius žodžius atsiimti.
- Ar neturėtum sėdėti Hogvarste? - paklausė Dafydd, stengdamasis nesusidurti su mergaitės akimis. Vos ištaręs šiuos žodžius, jų pasigailėjo. Juk galėjo tikėtis, kad baltapūkė jo neatpažins, tad kam reikia išsipliurpti, kad žino apie Hogvartsą?! Deja, žodžių atsiimti negalėjo, o su obliviate terliotis tingėjo. Teliko tikėtis geriausio.

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #4 Prieš 3 metus »
 Benamio šūksnis išgąsdino Liuciją ir mergaitė krūptelėjo. Eliko, ramiai tupėjusi ant peties, nesitikėjo tokio staigaus krestelėjimo, tad, trumpam pakilusi į orą, nusileido ant suoliuko atlošo, vis dar smalsiai stebėdama šį keistą susitikimą.
 Tuo tarpu Liucija nužiūrinėjo kažkur matytą smarvės šaltinį. Susidomėjusi, pakreipė galvą į šalį. Negi jis pusaklis? Ir dar burtininkas?
-Aš ne žiobarė,-pasipiktinusi išrėžė baltaplaukė. Nesvarbu, kad jos močiutė žiobarė, bet ji - ne. Na, bent jau galėjo pasidžiaugti, kad benamis nukėlė kojas nuo suolo ir atsisėdo beveik kaip žmogus. Vis dar iš nežinia kurios alternatyvios visatos iškritęs žmogus.
-Baigėsi mokslo metai. Prieš valandą atvažiavo Hogvartso ekspresas,-vis dar susierzinusi paaiškino Liucija. Vis dar nesuprato, kur ji matė šį apsmurgusį žmogelį. Čia ne tas ryžas klastuolis? Baltaplaukės akys išsiplėtė. Taip! Ji beveik dvi savaites burbėjo apie jo sunaikintus keksiukus!
-Tu!-pikta sušnypštė Liucija.-Labai smagu būt benamiu, a? Apie tavo skrydį lauk visas Hogvartsas kalbėjo,-piktdžiugiškai kalbėjo mergaitė, prisitraukdama lagaminą arčiau. Eliko, pajutusi šeimininkės pyktį, įsispoksojo į benamį.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #5 Prieš 3 metus »
- Gerai jau, ką šita nežiobarė čia veikia? - suburbėjo Dafydd. Ko jau tikrai nenorėjo, tai aiškintis su kažkokia mažvaike. Vis dėlto faktas, kad ji nėra žiobarė, buvo gana svarbus. Tikrai - ką gi ji čia veikia? Turėtų sėdėti Hogvartse ir graužti knygas! Tai, ką netrukus pasakė mergiūkštė, gerokai išgąsdino Dafydd: dabar į galvą atėjo visos mintys apie galimai čia pasirodysiančią motiną. Taip, jis pats pamiršo, kad mokslo metai turi baigtis, tačiau motina galbūt ne? Galbūt vieną kartą gyvenime ji prisimins turinti daugiau nei vieną sūnų? Raudonplaukis nejaukiai apsidairė, tačiau jos niekur nepamatė. Teliko tikėtis, kad motina ramiai sėdi namuose su jai daug svarbesniais namiškiais.
Dafydd norėjo kažką sakyti, kai išgirdo naujus mergiūkštės žodžius. Jo nelaimei, ana jį atpažino! Ir, žinoma, nepraleido progos paerzinti!
- Žinok, super smagu, siūlau pabandyti. Bus tikrai naudingiau negu tai, ką esi numačiusi atostogoms, - rimtu tonu atsiliepė Dafydd, nors viduje juto, kad vaikas užgavo jautrią stygą. Norėjosi čia pat gerai ją pamokyti, tačiau švaistytis kumščiais buvęs klastuolis neketino. - Malonu, kai mane prisimena, - po kiek laiko kandžiai tarstelėjo jis. Nes kai kurie apie mano egzistavimą pamiršo... liūdnai pratarė sau, vėl pagalvodamas apie motiną.
Nutaręs, kad prie šitos mergiūkštės nereikia apsimetinėti niekuo, kuo nėra, raudonplaukis vėl susikėlė kojas ant suolo, kaip kad ką tik gulėjo. Nutarė nieko daugiau jai nesakyti, kai staiga į galvą atėjo mintis.
- Gal turi keksiukų? - pašaipiai paklausė jis, tikėdamasis, kad mergiūkštė prisimins maisto likimą praėjusio jų susitikimo metu.

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #6 Prieš 3 metus »
 Pasakoti kažką apie save tam benamiui Liucija net nesiruošė, tad tiesiog ignoravo klausimą apie jos egzistavimą šioje erdvėje šiuo laiku. Apie globėją ir tai, kad jo laukia, nesiruošė net užsiminti, mat žinojo, kad dėl to būtų sulaukusi tik patyčių. Nors ką tas ryžaplaukis jai reiškia? Kodėl turėtų rūpėti jo nuomonė? Prisiminusi Hayato, baltaplaukė spėjo susimąstyti, kodėl ji švaisto laiką kalbėdama su tokia šiukšle.
-Žinoma, jeigu tavyje tik šūdo krūva, kai išorė pradeda atspindėti vidų, palengvėja,-išsakė savo išvadą garsiai švilpė. Prie akis graužiančio buvusio klastuolio dvoko jau spėjo priprasti, bet juto, kad ilgiau pasėdėjus šalia, gali vis dėlto apsivemti. O tai Londono smarvei susikėlus kojas atgal ant stalo it kokiam šūdinam kaimiečiui, Liucija tik su pasigailėjimo pilna šypsena žiūrėjo į jį. Dabar jau suprato, kodėl kalbasi su šia padugne - jai tiesiog nuobodu. Jeigu dabar atsistotų ir išeitų, susidurtų tik su nepažįstamų žiobarų minia ir varginančiu nuoboduliu.
-Žinoma, kad turiu. Aš juk švilpė,-vis dar šypsodamasi savo ramia ir šilta šypsena, tarė mergaitė ir, pasidėjusi narvelį ant purvinų laukiamosios salės grindų, atsidarė lagaminą. O ten, dėžutėje, buvo keksiukas, kurį planavo įduoti Nojui. Ką gi, bus tų keksiukų.
 Atsargiai išėmusi kepinį iš dėžutės, Liucija uždarė lagaminą ir atsistojusi priėjo prie benamio vis dar naiviai šypsodamasi paklausė:
-Nori? Galėčiau pasidalinti.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #7 Prieš 3 metus »
Dafydd neklausė, ką ten burba ta kvaila mergiūkštė. Jam, švelniai tariant, nebuvo įdomu. Jau pamiršo, ko čia atėjo. Deja, puikiai prisiminė, kad šita jį pažadino. O už tai ji turi atsiimti. Vaikinas pastebėjo gailestingą šypseną. Įtarė, kad tai tėra pašaipa. Nutarė išgąsdinti baltapūkę. Išsitraukė lazdelę. Nieko su ja nedarė. Kol kas. Bet, jeigu ką, šita mažė nukentės.
Pamatęs, kaip mergiūkštė rausiasi po lagaminą, velsietis apstulbo. Ji dabar rimtai išsitrauks keksiuką? su nuostaba paklausė savęs raudonplaukis. Susimąstė apie tai, kad paskutiniu metu nieko normalaus nevalgė. Bet ar tai reiškė, kad galima priimti keksiuką iš šitos? Žinoma, ne! Tereikėjo sugalvoti, kokį likimą padovanoti šitam kepiniui.
Žiūrėdamas į mergiūkštės rankoje esantį keksiuką įtemptai mąstė. Galiausiai kirto baltapūkei per ranką taip, kad kepinys nuskrido kažkur toli. Buvo šiek tiek gaila - vis skaniau nei žiurkės. Vis dėlto išdidumas tikrai nebūtų leidęs pasinaudoti šia situacija. Štai jeigu dabar ji teiksis išsinešdinti, bus galima trupinius susirinkti. Teliko tikėtis, kas niekas skanėsto nesutryps.
- Oi, - burbtelėjo Dafydd. - Netyčia.
Buvęs klastuolis patogiau įsitaisė ant suolo ir užsimerkė. Gal dabar šita mergiūkštė teiksis dingti iš akių? Tai buvo didžiausia Dafydd viltis, nors jis ir buvo beveik tikras, kad to tikėtis naivu. Na, bet viltis juk miršta paskutinė.

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #8 Prieš 3 metus »
 Ištiesta ranka su keksiuku nežymiai drebėjo, dėl ko blizgėjo visi tie papuošimai ant saldaus ir puraus kepinio, taškydamiesi sidabrinėmis švieselėmis į kairę ir į dešinę. Vis dar šypsodamasi kaip naivi mergaitė, Liucija žiūrėjo į Dafydd svarstydama, ką jis darys toliau. Eliko ir juos stebėjo įdėmiu žvilgsniu, regis, nenorėdama, kad jos šeimininkė net artintųsi prie benamio. Bet jos abi nesijudino. Laukė.
 O laukti ilgai nereikėjo. Staigus vaikino kirtis per ranką privertė baltaplaukę paleisti savo mažą šedevrą, o šis, veikiamas visų labųjų ir nelabųjų fizikos jėgų pakilo į orą. Sakalė, iki šiol stebėjusi visą šį keistą susitikimą nuo suoliuko atlošo, pakilo į orą ir, sučiupusi nagais keksiuką orą, mestelėjo jį Liucijai atgal. Mergaitė, dirbdama beveik kaip tandemas išvien su augintine, pagavo sumaigytą kepinį. Susiraukusi, bet vis dar su šypsena veide, perdėtai saldžiu balsu švilpė tarė:
-Taigi, aš tau, nieko vertam bomžui, duodu maisto, o tu šitaip? Ėsk žiurkes, kvaily.
Suėmusi keksiuką, ji priėjo prie Dafydd ir sutrynė kepinį ten, kur buvo jo burna. Eime. Pasičiupusi lagaminą ir narvą, Liucija nužingsniavo toliau nuo dvokiančio benamio, o sakalė išskrido iš paskos.
 Bus tų keksiukų, bus tų gražių dienų, o dabar buvo svarbiausia susirasti Nojų.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #9 Prieš 3 metus »
Deja, apie trupinius liko tik pasvajoti. Tas padaras, kurį su savimi turėjo mergiūkštė, turėjo tiek įžūlumo sugadinti visus Dafydd planus ir sugauti nelemtą kekspalaikį. Velsietis suirzo. Jeigu nebūtų buvęs toks piktas, galbūt būtų pripažinęs, kad tai, kaip veikė švilpė su augintine, buvo gana įspūdinga. Vis dėlto dabar vaikinas tiesiog pyko. Pamatęs šypseną dar labiau suirzo, bet nieko nesakė.
- Oi oi, kokie mes pasipūtę, - suburbėjo Dafydd, išgirdęs baltapūkės žodžius. Ir tada jį gana skaudžiai užgavo užuomina apie žiurkes. Ar ji žino? spėjo pagalvoti Dafydd, kai mergiūkštė staiga prisiartino ir sutrynė kepinį jam į veidą. Išdidumas neleido jo valgyti, tad raudonplaukis pradėjo spjaudytis. Laimei, ta kvaiša teikėsi pasišalinti. Buvęs klastuolis lengviau atsiduso. Dabar jau buvo galima susirinkti visus trupinius. Dafydd kaip tik tai ir padarė. Teko pripažinti, kad keksiukas buvo skanus. Tik dėl to, kad jau seniai nieko normalaus nevalgei mintyse burbtelėjo Dafydd. Net ir dabar nebūtų sutikęs pripažinti, kad ta mergiūkštė galėjo tiesiog jam pasiūlyti kažką skanaus.
Galiausiai vaikinas padarė tai, kam sutrukdė Liucija: vėl susikėlė purvinas kojas ant suoliuko ir įsitaisė miegoti.

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #10 Prieš 3 metus »
Tempdamas apysunkį lagaminą, Sigurdas kone paskutinis išlipo iš traukinio. Kol džemperio kišenėje slėpėsi Eylfá, jis krimto neseniai nusipirktus saldymedžio saldainius ir dairėsi vietos atsisėsti. Nebuvo pavargęs, tačiau norėjosi bent trumpam pailsėti, suvokti, kad jau baigėsi dar vieni, jau ketvirti (kaip greitai laikas bėga!) mokslo metai. Vaikinukas ketino taip atsipūsti vos porą minučių, mat dar laukė kelias iki oro uosto. Gimęs ir augęs žiobarų pasaulyje, turėjo naudotis jų transporto priemonėmis, o ne nešyklėmis, kelionmilčiais ir dar kitokiais burtininkų būdais keliauti. Gal ir gerai, nes jam pastarieji nelabai patiko.
Žvalgydamasis islandas pastebėjo šiek tiek atokiau stovinčius suoliukus. Atrodė tušti. Keista. Tačiau nuvijęs nereikšmingą mintį pasuko link jų. Jis klestelėjo ant suoliuko, įsimetė dar vieną saldainį į burną ir atsiduso. Beveik tą pačią akimirką pajuto itin stiprų nosį riečiantį kvapą. Instinktyviai grįžtelėjęs galvą ten, kur buvo didžiausia jo koncentracija, grifas krūptelėjo. O rankos smarkokai virptelėjo, lyg jas būtų nukrėtusi elektra. Pusė saldainiukų iš kartoninės dėžutės peršoko tiesiai raudonplaukiui ant veido, keletas nukrito ir pariedėjo grindimis.
Tokio keisto šoko priežastis buvo ta, kad tas smirdalius kadaise pardavė jam lazdelę! Visai gerai veikiančią ir gana neseniai, prieš Kalėdas. Tuomet ryžpalaikis dar atrodė visai gerai ir nesmirdėjo kanalizacija taip baisiai, kaip dabar.
-Tu! - tiek sugebėjo išspausti Sigurdas, kiek atsigavęs nuo pirminio sukrėtimo.
Jau tada, prieš pusmetį, jam derėjo suvokti, kad bendravo su pradedančiuoju benamiu. Smegenys anuomet tiesiog atsisakė tai priimti. O dabar prieš šviesiaplaukį buvo tikras profesionalus bomžas su unikaliu kvapu.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #11 Prieš 3 metus »
Vėliau Dafydd ir pačiam buvo keista, kaip jis taip greit užmigo. Suolas nebuvo daug patogesnis už "lovą" kanalizacijoje. Vis dėlto, matyt, švaresnis oras padėjo velsiečiui greičiau pradėti sapnuoti. Kaip tik tai jis ir darė, kai ant veido kažkas užkrito. Kadangi sapnas buvo keistai malonus (čia tau ne patėvis, besitaikantis užvožti keptuve), kažkokie krentantys daiktai jam labai netiko. Tad Dafydd atsibudo.
- Kas per... - pradėjo keiksmažodį. Pamatęs kažkokį spoksantį vaikigalį nutilo. Piktai nukėlė kojas nuo suoliuko. Ar šiais laikais net pamiegoti nebegalima? Ar būtina svaidytis kažkokiais kvailais keksiūkščiais? širdo raudonplaukis. Jis suvokė, kad naujas atėjūnas jau yra kitas - juk ana buvo mergiotė. Vis dėlto nuo to nebuvo maloniau. Snukelis atrodė matytas, tačiau Dafydd nežinojo, kur. Tikriausiai Hogvartse.
- Na, ko nori? - galiausiai balsu ištarė jis. Paaugliuko egzistavimas erzino vis labiau. - Atėjai, apmėtei mane kažkuo, dabar jau gali čiuožti sau.
Dafydd plačiai nusižiovavo. Na jam ir nesiseka: du kartus užmigo, tačiau abu kartus turėjo prisistatyti kažkoks mažvaikis ir viską sutrukdyti?!
- Na čiuožk jau, - vėl tarstelėjo vaikinas. Jis sėdėjo beveik tiesiai ir stengėsi nežiūrėti į šviesiaplaukį mažvaikį. Vis dėlto nutarė iš viso jį ignoruoti. Paprasčiausiai vėl susikėlė kojas ant suolo ir įsitaisė patogiau. Jeigu anas vėl pradės kažkuo mėtytis (Dafydd taip ir nesuprato, kas ten buvo), labai dėl to pasigailės. Raudonplaukis užsimerkė.

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #12 Prieš 3 metus »
Saldainiai drąsiai atliko savo užduotį, jiems likimas buvo numatęs pažadinti bomžą. Tik štai Sigurdas turėjo patirti pakelto iš miegų žmogaus rūstybę. Sulaikęs kvapą stebėjo, kaip jis nukėlė kojas nuo suoliuko, prieš tai dar kažką burbtelėjęs. Tik grifas nelabai išgirdo, ką.
Greičiausiai raudonplaukis buvo dar ne visai pabudęs, nes tik piktai spoksojo į jį ir neatpažino. Kita vertus, kas prisimins žmogų, sutiktą vos vieną kartą gyvenime? Taigi, benamio nederėjo kaltinti. O gal vis dėlto reikėjo? Nes žodžiai, netrukus ištarti jo, anaiptol nebuvo malonūs. Prekybininkas pasirodė visu gražumu: darbo metu, pasirodo, jis tiesiog dangstydavosi gan santūriomis ir maloniomis manieromis. O dabar su Sigurdu elgėsi kaip su tuščia vieta. Šis kol kas stebėjo ryžpalaikį ir laukė, kol galės įsiterpti. Jam nelabai patiko tonas, kuriuo buvo kalbama. Žvilgsnis sugriežtėjo, veide neliko giedrumo, širdis pradėjo tankiau plakti, tačiau islandas dar nežinojo, ką sakys. Tad jis trumpam žvilgtelėjo į stoties laikrodį: iki autobuso buvo likęs ketvirtis valandos.
Vaikinukas buvo visiškai atsigavęs po sukrėtimo, o jeigu jis dar buvo kiek apspangęs, sąstingį turėjo išvaikyti bomžo nuėjimas miegoti. Vos tik šis užmerkė akis, pagaliau gavo progą prabilti:
-Jeigu ne žiobarai, aš jau seniai tau į nosį būčiau įgrūdęs iš tavęs pirktą lazdelę! - ne per garsiausiai sušuko jis, nepajudėdamas iš vietos, tik gal kiek pasilenkdamas į priekį. Nebuvo ko nerimauti: aplinkui tikrai nesisukiojo joks pašalinis žmogus (visus išvaikė smarvė). Nosin tvoskė dar viena bjauraus kvapo banga, bet Sigurdas vis dar laikėsi.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #13 Prieš 3 metus »
Bernužėlis, atrodo, buvo nusiteikęs visą dieną spoksoti į Dafydd. Tiesą sakant, vaikinui tai netrukdė: jeigu tik anas tylės, o jis pats galės ramiai pamiegoti, tegul stovi čia kad ir iki dienų galo. Kas jam darbo? Ne, velsietis paprasčiausiai užsimerks ir greitai užmigs.
Deja, šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Vos tik jis nuleido vokus, baltapūkis vėl išsižiojo. Ir, dideliam Dafydd nusivylimui, jį sudomino. Stengėsi iš paskutiniųjų to neparodyti, tačiau akis atmerkė ir įsispoksojo į berniūkštį įdėmiau. Nepaisant to, kad lazdelių daug parduoti vis dar nepavyko, šito veido vis tiek neprisiminė. Neįsivaizdavo, kada jis pirko lazdelę, paskutinę pardavė prieš pat pradėdamas trankytis po šalį, maždaug prieš savaitę. Ne, čia ne tas galiausiai nusprendė Dafydd, prisiminęs, kad paskutinis pirkėjas buvo gerokai smulkesnis ir tamsesnis.
Raudonplaukis nuleido kojas ir išsitiesė. Staiga jame pabudo pardavėjo instinktas.
- Pirkai lazdelę? - kuo saldžiausiai paklausė jis. Įkišo ranką į kišenę ir ten rado maišiuką, kurį buvo gavęs iš Faustpalaikio. Gal šitas kvailelis susidomės ir kitokios rūšies prekėmis? - Galbūt tau reikėtų dar ko nors?
Ranka liko kišenėje. Nepaisant to, kad aplinkui žmonių nebuvo daug (tiksliau, iš viso nebuvo), velsietis nenorėjo labai atvirai traukti nelegalios medžiagos į dienos šviesą. Juk jis tikrai sugebės parodyti visą savo žavesį (net ir mintyse ši frazė skambėjo juokingai) ir įsiūlyti prekę šitam vaikiui. Aš ne Kaidenas tvirtai pasakė sau buvęs klastuolis. Stengdamasis nedūsauti jis atsistojo nuo suoliuko ir įsispitrijo į vaikį. Kantriai laukė jo atsakymo. Nuojauta kuždėjo, kad nebus paprasta, tačiau bandyti vis tiek reikėjo. Kas nerizikuoja, tas neguli sugipsuotas negeria šampano.

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Laukiamasis
« Atsakymas #14 Prieš 3 metus »
Sigurdo žodžiai bematant sudomino raudonplaukį, šis vėl atsisėdo, lyg ką tik visai nebūtų ketinęs saldžiai nusnūsti. Pasikeitęs jo balso tonas iškart įjungė raudonas pavojaus švieseles, tačiau islandas jas kol kas ignoravo, nes realios grėsmės gyvybei nebuvo. Tačiau jis kiek įsitempė, buvo pasiruošęs šauti iš vietos, vos tik pajus kažką tikrai negero arba pradės veltis į tai, iš ko lengvai neišklimpstama. Iš pradžių vaikinukas dar ketino atsisakyti visko, ką pasiūlys tas apskretėlis, bet lūpas dabar paliko visiškai priešingi žodžiai:
-Ką siūlai?
Aišku, atsiradęs priešiškumas (ne tik dėl smarvės) niekur neišgaravo. Vis dėlto tai ištarti labiausiai vedė smalsumas. Žinoma, pro akis nepraslydo ir kišenėje atsidūrusi ranka. Galvoje sučirpė jau kažkelintas pavojaus signalas, tačiau būtent į šį grifas pagaliau nusprendė sureaguoti. Jis atsistojo. Būti šalia ne itin maloniai kvepiančio žmogaus bei siūlančio nežinia ką, buvo nejauku. Islandas dabar išvis gailėjosi tą ryžpalaikį pažadinęs ir užkalbinęs. Ir šiaip. Jau po truputį reikėjo skubėti: nors stotyje nebuvo didelių grūsčių, niekada nežinai, kas gali nutikti.
-Nors ne, man nieko nereikia. - pratarė jis, tuo pat metu apgraibomis ieškodamas lagamino rankenos. Nepaisant to, kad keliai nevirpėjo, balsas netrūkinėjo, o jis pats nervingai nesikasė, Sigurdo akyse buvo pasirodę mažyčiai baimės atšvaitai - vieninteliai pranašai, kurie skelbė, kaip jam nepatinka, kur visa tai krypsta.