[Vegard Saeterhaug]

Vegard jau spėjo pavargt, labai jau nemėgo ilgų susitikimų su klientais. Geras dalykas buvo tas, kad šįvakar vaikino veidą puošė makiažas ir be jo, vargu ar kas jį atpažintų. Didelis pudros sluoksnis slėpė labai daug veido bruožų, o akis išryškinęs juodas pieštukas, dar drastiškiau pakeitė bendrą vaizdą. Giliai įkvėpęs ir pavartęs akis, Saeterhaug susimastė, pats nelabai žinodamas apie ką, bet mąstė apie kažką. Nosį pasiekė cigaretės dūmų kvapas. ŠŪDAS. Pagalvojo vaikinas, pamatęs, kad cigaretė neužgeso ir dar uždegė kažkokią laikraščio skiautę. Nebandydamas jaudintis, juodaplaukis išsitraukę lazdelę ir vienu mostu užgesino labai nedidelį gaisrą, kurį paprasčiausiai galėjo užtrypti batais.
- Ar ne per mažas, jaunuoli, būsi? Dažniausiai tokie mažvaikiai kaip tu, pas mane nesikreipia, - pašaipią repliką numetęs, jis pradėjo kuistis kišenėje. - Gerai, gausi ko tau reikia. Bus 68 svarai, jokių nuolaidų nedarau, jeigu kas nepatinka, draugiškai leidžiu čiuožti iš čia, - dar labiau pašaipiai ir su panieka balse, pasakė Vegard ir išsitraukė mažą buteliuką iš kišenės ir išgirdo tai, ko tikrai nelabai norėjo išgirsti iš kažkokio piemens.
- Kas tau darbo? Jeigu spoksau, vadinasi reikia, - tarsi mama pasakė ir nusispjovė. - Gerai, gana čia malt, pirma pinigai, tada prekė ir gale instrukcija. Aišku? Vykdom.

[Conan Emmerton]

Pasirodo, balsas skambėjo ne taip jau užtikrintai, kaip Conan manė. Ar dėl bjauraus degėsių kvapo, ar dėl dar kažkokio menkniekio jis leido išlįsti neryžtingumui, kuris sugriovė visą solidų įvaizdį. Jei tik tokį gali turėti vienuolikos metų berniukas. Greičiausiai ne. Vis dėlto kumščiai stipriai susigniaužė, pardavėjui pavadinus jį mažvaikiu. Akimirką dar svarstė, ką čia pasakius, bet žodžiai tarsi patys nuslydo nuo liežuvio:
-Aš ne mažas. Jei būčiau toks, jau būčiau pabėgęs nuo šitos smarvės kuo toliau. - Ir dažais išteplioto snukio, jei Ijo nemeluoja. Užbaigė mintyse ir ėmė kuistis kišenėse ieškodamas nugvelbto banknoto. Tačiau vos tik jį rado, susivokė nenumanantis, kiek pastarasis yra vertas. Augintinio nepaklausė, o teirautis to keisto pardavėjo atrodė mažų mažiausiai absurdiška. Pyktis tiek ant savęs, tiek ant viso šlykštaus pasaulio išsiveržė šiurkštaus klausimo pavidalu, į kurį buvo atsakyta tiek pat nemandagiai. Nuo spjovimo garso veidas persikreipė, aiškiai liudydamas, ką mano apie tokias manieras. Veiksmas labai aiškiai priminė tuos atvejus elgetaujant Sautende, kai buvo spjaudoma ne ant žemės, o jam tiesiai į veidą.
-Dar minutė ir viskas baigsis. - paukštis bandė nuraminti šeimininko viduje pradedančią įsisiautėti audrą.
Nors pradžioje jis tikėjosi, kad vaikinas tik atrodo keistai (kas nelabai rūpėjo), galiausiai paaiškėjo, jog tas žmogėnas yra tikra vaikščiojanti mėšlo krūva. O su jomis geriau nekovoti. Todėl Conan susilaikė nieko nepakomentavęs ir sulig paliepimu ištiesė banknotą. Jei nepažįstamasis nevykdys sandorio ir mėgins pasišalinti, vienuolikametis apdairiai stovėjo tarpduryje, o Ijo bet kada galėjo iškapoti akis. Tad jis jautėsi saugiai. Kol kas.
Juodaplaukis nematė, kad ant popiergalio puikavosi karalienės galva ir... išraitytas penkiasdešimtukas. Tačiau tai pastebėjęs Ijo baimingai suspaudė berniuko petį.

[Vegard Saeterhaug]

Vaikis buvo ne iš kelmo spirtas, o tai Vegard nepatiko. Dauguma jo klientų buvo skysti, ir prekių jiems reikėjo ne dėl reikalo, o norint pasirodyt kietais. Saeterhaug pažvelgė į berniuką ir į jo paukštį dar vieną kartą ir lėtai pradėjo ieškoti savo lazdelės, kurią, visgi turėjo turėti. Akurat, nuostabi šeivamedžio lazdelė gulėjo vidinėje palto kišenėje ir laukė kol su ja bus atlikti vienoki ar kitokie kerai. Juodaplaukis kerų nenaudojo dažnai, tik ypatingais atvejais, rodos, tai buvo ypatingas atvejis. Kreivai šyptelėjęs jis greitai nukreipė savo lazdelę į ant vaikio tupintį paukštį ir suriko:
- Petrificus Totalus! - iš lazdelės galo šovė balta kerų srovė ir suparalyžiavo paukštį, vaikinas buvo geras kerėtojas. - Taip bus ramiau, atleisk, - graudžiai pasakė Vegard, arba bent jam atrodė, kad graudžiai.
     Visai netrukus, Vegard išvydo vaikio rankoje penkiasdešimtinę ir jo dažytas snukis persikreipė.
- Tu iš manęs tyčiojies? Aiškiai pasakiau, kad 68 svarai, ar visgi, mokykloje tavęs nieko neišmokė? Bet gerai, kadangi tavo paukštį jau užšaldžiau, pabūsiu geras ir leisiu tau mokėti mažesnę kainą, - griebęs iš vaikio rankos pinigus, įsikišo į kišenę ir ištraukė buteliuką. Įdėjęs į vaikio ranką nuodus, toliau tesė:
- Tai labai pavojingi nuodai, dėl to būk atsargus, mirtinai dozei tereikia trijų lašų. Nuodus gali dėti bet kur, į vandenį, arbatą, maistą ir panašiai, skonio niekas nepajaus, nebent perpilsi per daug, tačiau, jau niekam nerūpės, ar ten nuodai ar ne, nes poveikis žaibiškas, - išdėstęs instrukciją ir davęs keletą patarimų atsiduso ir apsižvalgė. - Ar bus viskas? Ar reikia dar kažko? Be to, jeigu kas nors sužinos, savo rankom tau kojas išsukiosiu kad ir kokiame pasaulio krašte tu bebūtum, supratai? AŠ KLAUSIU AR SUPRATAI?!

[Conan Emmerton]

Deja, Conan kiek per gerai galvojo apie save ir priimtus sprendimus. Kažkodėl atrodė, kad nepažįstamasis nebandys imtis drastiškų veiksmų. Tačiau klydo. Paukštis vos spėjo pranešti apie traukiamą lazdelę, kai buvo ištarti keisti žodžiai ir Ijo sustingo - kūnas baugiai dungstelėjo žemėn. Nors mintimis jiedu susibendrauti galėjo, berniuką akimirką užvaldė panika: jeigu nukentėjo gyvūnas, kiek žalos vyrukas gali padaryti jam, žmogui? Lyg pajutęs jo minčių tėkmę, pardavėjas pamėgino paaiškinti tokio poelgio priežastį, bet Conan ji pasirodė visiškai absurdiška. Kad ir kaip norėjosi susirasti nukritusį kranklį bei iškvosti, ką šis mato, nebuvo jokio noro parodyti tam žmogėnui savo silpnumo. Beliko tik sukąsti dantis ir toliau laikyti atkištą banknotą. Tylomis prisiekė sau, kad jei iš čia grįš su preke, sveiku augintiniu bei neišspardyta subine, galės šį naktinį nuotykį laikyti sėkme.
Nelaimei, ji niekaip nesirodė, mat jaunuolis kažkodėl pradėjo baubti it koks jautis. Tik po kelių sekundžių susiprato, bet nė nespėjus atitraukti rankos su pinigais, vertingą popierių visgi pasiėmė. Nepažįstamasis net pritaikė nuolaidą, bet dėl to berniukas nesijautė patenkintas. Delne atsiradęs buteliukas nuotaiką pataisė, bet nebuvo laiko net susirasti ant žemės gulinčio vargšo Ijo, mat lyg kalnų upelis plūdo svarbi informacija. Trys lašai. Į maistą arba gėrimą. Kartojo juodaplaukis mintyse, kol vyrukas vėl subliovė, prieš tai dar šiurkščiai pagrasinęs.
-Supratau! - piktai riktelėjo, neapsikentęs mažyčių seilių lašelių, tyškančių ant jo veido. Buteliukas greitai dingo kairėje kišenėje. Net su kiaulėmis tvartuose maloniau elgiamasi. Ir jei jis nori mane įbauginti... jam sekasi. Be kranklio būsimasis pirmakursis jautėsi kaip be rankų, tad kaip nors reikėjo pakreipti kalbą link to.
-Ar gali... atburti mano paukštį? Noriu iš čia nešdintis. - be galo stengėsi, kad balsas skambėtų abejingai su tam tikra panieka pašnekovui. Bet tik laikas parodys, ar Conan pavyko. - Ir kodėl išsipaišei savo veidą? Kad atrodytum baisesnis? - juodaplaukis prisiminė augintinio pastabas apie keistą vyruko išvaizdą, tad troško šiek tiek įgelti. Jei ne kerais, tai bent žodžiais už tokį malonų bendravimą būtinai reikėjo atsilyginti.

[Vegard Saeterhaug]

Vegard niršo, jis norėjo kuo greičiau nešdintis iš čia ir nebematyti to vaikigalio. Vaikino akys bėgiojo tarp užburto paukščio, tarp to kvailo vaiko, tarp tualeto durų, tarp batų ir dar visokių reginių. Saeterhaug baisiai norėjo pasišaipyti iš kažko, bet negi šaipysies iš aklo vaiko? Tai būtų nenormalu, jį gyvenimas ir taip nubaudė.
- Gerai, atbursiu, bet kai išeisiu, - burbtelėjo vaikinas ir net nežinojo, ką išgirs toliau... Sekantis berniūkščio sakinys taip suerzino Vegard, kad šis tiesiog degė noru užmušt ne tik jį, bet ir jo paukštį.
- Kramtyk ką šneki, jeigu gyvenimas padarė tave juodaregiu, tai tavo problema. Jeigu nežinai, kas yra grožis ir kam naudojamas makiažas, geriau užsičiaupk! - klykė Vegard per visą tualetą, net durys drebėjo. Visas piktas, tačiau tuo pačiu ir patenkintas, vaikinas ėjo link išėjimo ir ruošėsi atburti paukštį.
- Iki nepasimatymo, - burbtelėjo ir atkerėjęs paukštį, pradingo Kings Kroso tuštumoje.