0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Anmeya

Suvenyrų krautuvėlė
« Prieš 2 metus »
  Beveik visuose didesniuose pasaulio transporto mazguose (oro uostas, autobusų ar geležinkelio stotis) galima rasti parduotuvėlę, kurioje rasi paprastų, bet ganėtinai brangių suvenyrų - tokia bausmė turistams, kurie apie lauktuves galvoja paskutinėmis minutėmis. Kings Kroso stotis anaiptol nebuvo išimtis, tačiau šioji krautuvėlė buvo kitokia - jos prekių asortimentas buvo prieinamas tik burtininkams... 
  Jei užmatysi ant kampo pastatui masyvias medines duris su langeliais, tave į ten nusitemps smalsumas, mat aptiksi ir įmantriai išbanguotą užrašą „Suvenyrų krautuvėlė“. Užėjęs vidun atrasi kažkuo gražų chaosą: kaip tik papuola išstatytas metalines lentas, nusagstytas įvairiais magnetukais bei raktų pakabukais, panašius į tokius mėgo pirkti ir žiobarai. Lentynose, prisuktose prie sienos puikavosi puodeliai, Jungtinės Karalystės vėliavomis papuošti marškinėliai ir lipdukai. Į populiariausių prekių sąrašus neabejotinai pateko miniatiūriniai Vestminsterio laikrodžio bokštai (geriau žinomo kaip Big Benas), pačių Vestminsterio rūmų nuotraukos su už jų besisukiojančiais drakonais, Magijos Ministerijos pastato mažytės kopijos bei juodai dūmijantis „Hogvartso ekspreso“ pavidalo arbatinukas. Aišku, pasirausęs galėtumei rasti ir šio to originalesnio...

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovas
  • *
  • 209
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Suvenyrų krautuvėlė
« Atsakymas #1 Prieš mėnesį »
Ši vasara buvo ypatingai nuotykinga. Bretas sutiko gausybę įvairiausių panelių. Vienas sužavėti buvo lengviau, kitos žavaus jaunikaičio kerams taip paprastai nepasidavė. Vis dėlto suvilioti pavyko beveik kiekvieną išrinktąją, tad geidžiamiausias Britanijos bomžas jau kurį laiką buvo geros nuotaikos. Keletą kartų net susimąstė, ar nebus kuriai nors dailutei mergaitei įtaisęs vaiko, bet stengėsi apie tai negalvoti. Net jeigu taip nutiko, jis niekada to nesužinos, tad kam varginti save tokiomis kvailomis mintimis. Nors gal nebūtų labai blogai: nė vienas O'Connor šeimos vaikas dar neturėjo savų, tad toks faktas tik įrodytų, kad Bretas yra pats žaviausias. Nors tą ir taip žinojo visa šeima, ar ne?
Prisiminęs itin derlingą dieną Kings Kroso stotyje Bretas šią vietą itin pamėgo. Bent keletą kartų čia lankėsi. Ir praktiškai visada sutikdavo panelę, su kuria praleisdavo naktį. Kartais tai būdavo prieš panelės valią, kartais ne. Vis dėlto šitos smulkmenos geidžiamiausias Britanijos bomžas paprastai nesureikšmindavo. Svarbiausia būdavo tai, kad patenkindavo tam tikrus poreikius. Visa kita... Na, jeigu panelė nenori praleisti laiko su tokiu žaviu jaunuoliu, ji yra tiesiog kvaila.
Dabar rudaplaukis tikėjosi sutikti kokią protingą panelę, kuri supranta, kad jai dėmesį rodo itin dailus jaunikaitis. Ilgoką laiką klaidžiojo po stotį, bet nesutiko nė vienos, kuri būtų verta laiko kartu. Tai šiek tiek erzino, tačiau geidžiamiausias Britanijos bomžas neabejojo anksčiau ar vėliau pamatysiantis dailų kąsnelį.
Ir pats nežinojo, kodėl atėjo į suvenyrų parduotuvę. Čia, ko gero, lankėsi turistės (gal ir turistai, bet šie Bretui nerūpėjo), o tai nebuvo blogas variantas - tokios panelės dažnai buvo nusiteikusios nuotykiams.
Taigi būdamas geros nuotaikos Brett O'Connor įžengė į krautuvėlę ir pradėjo dairytis tikėdamasis pamatyti dailiausią suvenyrą panelę.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 175
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
Ats: Suvenyrų krautuvėlė
« Atsakymas #2 Prieš mėnesį »
Marchetti stotyje atsirado žymiai anksčiau, nei reikėjo. Nors lagamine tupėjo ne viena ir ne dvi jos dėmesio reikalaujančios knygos, tačiau merginai niekaip neišėjo susikaupti. Visos mintys sukosi apie naujus mokslo metus. Vien tik prisiminus bemieges naktis ir kėlimąsi šeštą ryto į pamokas, ją nupurtydavo šaltis. Beje, daugelis blogų dalykų nutikdavo ne kur kitur, o Hogvartse. Raudonplaukė kabinosi už tos minties, jog vos tik atsidūrus pilyje, galės skaniai pavalgyti ir gal net užmatys Dori, kurią, tikėkimės, po vasaros sugebės atpažinti.
Strykčiodama vietoje ir vis sposodama į, atrodo, nejudančias laikrodžio rodykles, nusprendė pažiopsoti į suvenyrų krautuvės lentynas. Vylėsi, jog už kelias nuo vasaros užsilikusias monetas galės parvežti lauktuvių kompanionei. Bastydamasi tarp sausakimšai prikrautų lentynų ir turistų, bei vildamasi, jog savo, vis dar nenutrenktu mėlynos odos lagaminu, nenumes kokio pigaus papuošimo, visgi sugebėjo rasti šį tą vertą dėmesio. Ant viršutinės lentynos stovėjo visiškai neišvaizdžios dėžutės su auskarais, keičiančiais spalvą pagal savininko nuotaiką. Visą šios prekės didybę užgožė šalia gulinčios kažkokios traukinių statulėlės. Tokį papuošalą, dar būdama vaikas, raudonplaukė gavo dovanų per kalėdas iš savo tetos, kuri buvo ištelėjusi už žiobaro verslininko, ir nešiojo tol, kol iš jo liko tik pigus pajuodavęs metalas. Nors tai tik žiobarų išmislas, visgi, pamanė, jog praskaidrins kompanionei nuotaiką.
Apsidžiaugusi, jog sugebėjo rasti tokią gerą dovaną, prasibrovė iki kasos. Pardavėjai skaičiuojant grąžą, pastebėjo, jau kažkur matytą, vyro siluetą iš nugaros. Staiga, jos kūnu nuėjo pagaugai, o rankų delnai suprakaitavo. Ji prisiminė, iš kur pažįsta šį vyrą. Visaip bandomi užgniaužti prisiminimai, apie naktį dispečerinėje, užgriuvo ją su trenksmu.
Kasininkei maloniai nusišypsojus ir įbrukus kelias likusias monetas į delną, Marchetti nieko negalvodama tarstelėjo:
- Tas vyras, - dūrė pirštu į it šuo atrodantį nusikaltėlį, - į kišenę įsidėjo stiklinį rutulį, kol jūs skaičiavote man grąžą.
Pasiėmusi į popierinį maišelį supakuotą dovaną, vos ne bėgdama išdūmė iš parduotuvėlės, vildamasi, jog rudaplaukis jos nepastebėjo. Klastuolė, karštligiškai dairydamasi rado suoliuką, prie kurio būriavosi jauna šeima. Puiku, aplink krūva žmonių. Įkišusi savo sėdimąją giliai kvėpavo, mat buvo apėmęs jausmas, lyg ant jos krūtinės kažkas būtų uždėjęs kritlį. Pastaruoju metu, taip nutikdavo ne kartą, tačiau dabar, jai kvėpuoti buvo itin sunku. Taip sunku, jog apie nieką kitą negalėjo galvoti. Na, žinoma, vaizdai iš dispečerinės dar nebuvo pradingę.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"