[Starkas Erikas Ramsay]

Tema: Musėkautai.

  Dar vienas lietingas, nors ir spalvotas ruduo. Dar vieni mokslo metai ne itin draugiškoje ir jaukioje Škotijoje. Ir dar vieni metai į minkštąją.
  Trisdešimtmetis (taip, jau trisdešimtmetis! Kada tas laikas praėjo...) nedegė jaunatvišku entuziazmu ir energija. Nebuvo kaip tos jaunutės mokytojėlės, tik po studijų (arba tik po mokyklos), kurios buvo pilnos vilčių šviesti jaunąją kartą bei ją auklėti, krėsti į jų galvas ne tik mokslo žinių, tačiau ir aukštų idėjų. Pff! Kurgi ne, aukštos idėjos. Vienintelis aukštas dalykas tų jaunuolių galvose galėjo būti testosterono lygis.
  Gal ir Starkas kadaise toks buvo – jaunas, naivus, draugiškai ir net familiariai nusiteikęs. Gal – nors negalėjo to sau prisiminti. Tačiau patirtis ir amžius darė savo: Starkas Erikas netikėjo visom tom aukštom idėjom, juolabiau mintimi jomis užkrėsti auklėtinius. Kita vertus, gal jis visuomet toks buvo – skeptiškas bambeklis.
  Mokinius pasitiko kiemelyje, aplink kurį išsidėstę buvo šiltnamiai. Dangus jau niaukėsi, tačiau kol kas sunkūs debesys dar nespėjo pravirkti. Tiesa, lankininkui (nors gal teisingiau – buvusiam lankininkui; sportas jau buvo bene praeitimi) tereikėjo penkių-aštuonių minučių ir tuomet galės kartu su susirinkusiais hogvartsiečiais keliauti vidun į šiltnamius.
  – Sveiki, – sausai linktelėjo, kai mokiniai jau susirinko ir, jau tradiciškai, be jokios tolesnės įžangos perėjo prie pamokos esmės, – Šiandieną pradėsime nuo truputį neįprasto klausimo. O tiksliau, kaip senovės burtininkai išsiversdavo tamsoje be burtų ir magijos? Kalbame apie laikus, kai nebuvo nė žibalinių lempų, nė šviesos kerų.



---
Nepamirškite, kad tai yra herbologijos pamoka, taigi ir atsakymai turėtų būti susiję su ja.
Teorijai laiko skiriama iki ketvirtadienio.

[Mayra Llewellyn]

 Visą dieną tamsūs debesys vijosi vienas kitą danguje, o dabar pradėjo jungtis, grasindami uždegti dangų ir paskandinti viską šešėlyje. Mayrai tai buvo dar vieni metai Hogvartse - toje senoje, nuo istorijos naštos dejuojančioje pilyje. Prisiminimai, įsiskverbę giliai į Klastūnyno apgyvendintus požemius lyg alergiją sukeliančių dulkių debesis kuteno merginai gerklę ir bandė ją pravirkdyti. Galiausiai atsiplėšusi nuo vienišos sofos, klastuolė atsidūrė netoli šiltnamių. Bet, Šėtone padėk, vėl čia tie nelemti prisiminimai ir vėl tas pats matytas profesorius! Nusiteikusi visą pamoką praslampinėti aplink šiltnamius ir spardyti pūti pradėjusius lapus, Mayra nesitikėjo, kad profesorius irgi pradės vapsėti apie praeitį ir nemagiškus laikus. Nežinodama, kaip kitaip perteikti jos mintis, neaptaškius visų jos jausmų pertekliumi, mergina šiek tiek per aukštu balsu sušuko:
-Grybai! Kelios dešimtys šviečiančių grybų rūšių ir mūsų protėviai buvo ant tiek kiauragalviai, kad nesugalvojo jų panaudoti? Mažai tikėtina. Dauguma jų puikiai auga drėgnose aplinkose ir auga link ten, kur randa maisto, todėl nematau, kodėl apsisnarglėjusio beždžionžmogio smegenys nebūtų to supratusios.
Išliejusi dalį savo jausmų, klastuolė pasijuto žymiai geriau. Klestelėjusi ant šlapios žemės, ji bandė negalvoti apie šviečiančius grybus ir šviečiančius vidurius nuo jų.

[Starkas Erikas Ramsay]

  Negalėtų sakyti, kad tikėjosi balažin kokio aktyvumo iš mokinių pusės, tačiau toks pasyvus visgi buvo, na, ne skaudus, bet nemalonus tai tikrai. Tiesa, truputėlį pradžiugino viena klastuolė, turbūt dažniausiai pasirodanti jo pamokose – tikrai glostė savimeilę.
  – O taip, grybai buvo naudojami. Tik nurauti gana greitai pradėdavo pūti, tad tai nebuvo itin ilgalaikis sprendimas. Vis dėlto šaunuolė.
  Tai buvo turbūt pirmas sykis, kai jis atvirai pagyrė moksleivę savo pamokose ir jai nė nemirktelėjo.
  – Visgi šiandien pasikalbėsim ne apie grybus. Augalai, su kuriais jau tuoj susipažinsite, vadinami musėkautais. Priežastis labai paprasta – jie minta musėmis. O dar lervomis ir drugeliais. Priešingai nei grybai, musėkautai išgyvena labai ilgai, nėra visiškai reiklūs nei dirvai, nei drėgmei, nekalbant jau apie saulės šviesą.
  – Kadangi dirbsite tamsoje, tai jau dabar parodysiu jums, kaip musėkautai atrodo.
  Iš kartoninės dėžės išsitraukė nedidelį, kumščio dydžio augalėli. Tiesa, panašesnis jis buvo į žverelį ir tik ilgos, susipainiujosios šaknys teigė, kad vis dėlto tai nėra gyvūnas. Žalias stiebas, ant kurio puikavosi bene penkiagubai didesnis žiedas su spygliais vietoje žiedlapių.
  – Spygliai padeda musėkautams sukramtyti maistą, o jis jiems būtinas, jei norima, kad augalai šviestų. Tik pamaitinti jie pradeda skleisti itin ryškią šviesą, tačiau kuo didesnis laikotarpis praeina nuo maisto gavimo, tuo šviesa blėsta. Galutinai išblėsta po 12 valandų. Senovės burtininkams toks laiko tarpas rodėsi amžinybe šviesoje, juolab, kad musių gauti ne taip ir sunku.
  – Kaip gudresni iš jūsų turbūt supratote, šiandien reikės pamaitinti mūsų turimus musėkautus. Šiltnamyje bus tamsu, matysis tik blausios musėkautų švieselės. Šie buvo pamaitinti prieš maždaug – trumpai žvilgtelėjo į ant riešo besipuikuojantį laikrodį – dešimt valandų.
  – Prieš įeidami į šiltnamį, paimkite kibirėlį su maistu, – rankos mostu nurodė gal tuziną vieno litro talpos kibirėlių, kuriuose knibždėte knibždėjo leisgyvės musės, lervos ir peteliškės, – Kiekvienam musėkautui sušerkite po 5-7 maisto vienetus, tiek bus tikrai pakankama. Pamatysite, kad kuo sotesni augalai bus, tuo šviesa iškart pradės ryškėti. Pamokos gale šiltnamis turėtų būti šviesut šviesutėlis. Nagi, ko laukiat pirmyn!
  Atidaręs artimiausio šiltnamio duris, praleido vidun mokinius. Galiausiai užėjo ir pats.



---
Trumpai:
Pasiimate kibirėlį su lervomis ir musėmis, įeinate į tamsų šiltnamį.
Pamaitinante blausiai šviečiančius musėkautus. Jums maitinat šviesa taps vis ryškesnė.
Mažiausiai 3 postai, laiko turite iki kovo 15 d.

[Paul]

Greičiausiai ne vien tik smalsumas atvijo rudaplaukę į pirmą herbologijos pamoką šiais mokslo metais. Nors niūrus dangus ragino sėdėti pilyje, Emmai tokia priežastis neapsilankyti koledžo vadovo pamokoje buvo per menka. Vis dėlto, tema jai pasirodė gan keista ir per daug senoviška, todėl užuot bandžiusi spėlioti ar kažką prisiminti, varnė nusprendė pasiklausyti mokinių atsakymų. Deja, jų gausa pamoka negalėjo pasigirti. Jos rimtį išsklaidžiusi vyresnė klastuolė susilaukė priekaištingo pilkaakės žvilgsnio. Kiek vėliau ir prunkštelėjimo, kai juodaplaukė pavartojo keletą netradicinių žodžių.
Nuotaika dar labiau pasitaisė sužinojus, kad nereikės stypčioti lauke. Praktika žadėjo pasivaikščiojimą tamsoje tarp mėsėdžių augalų. Nuostabu. Tai kur kas geriau negu visą pamoką sėdėti suole. Pasiėmusi vieną kibirėlį su apetito nežadinančiu turiniu, škotė įžengė į šiltnamį.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra žinojo, kad jos atsakymas teisingas, bet ją nustebino kitų mokinių pasyvumas - ji buvo vienintelė prakalbusi. Nežymiai gūžtelėjusi pečiais, mergina tikėjosi, kad jos aktyvumas bent šiek tiek pagerins jos koledžo reputaciją. Iš kišenių išsitraukusi pirštines, klastuolė nuėjo pasiimti kibiro. Jo turinys jai priminė kapines ir po žeme pūvančius lavonus, ypač tos balkšvos besirangančios lervos. Pirštinėta ranka paėmusi vieną kirminuką, Mayra pakėlė jį, kad galėtų atidžiau apžiūrėti. Į galvą atėjus smagiai minčiai, klastuolė greitai apsidairė, ieškodama mokinių, einančių į šiltnamį. Ir štai jai pasisekė - vos tik mergina pakėlė galvą, kažkokia varnė pradingo tamsoje. Vis dar pirštais atsargiai laikydama lervą, Mayra pasiėmė savo kibirą ir paskui varnanagę įėjo į šiltnamį, nepamiršdama pakeliui savo draugo padėti jai ant galvos.

[Martin Grant]

Martin'as buvo nustebęs savimi, kad jis atėjo į herbologijos pamoką su dideliu noru, nors seniau jam ši pamoka buvo tik tikslo siekimas, kurio deja, šiemet neužsibrėžė. Kaip nekeista per vasarą jis pradėjo dar labiau domėtis magiškais augalais, tačiau teorinio klausimo niekaip nesugebėjo išmąstyti, todėl galvojo pasiklausys kitų ir pats ką nors išmastys. Tačiau, pasisakė vos viena klastūnyno mokinė, kurios atsakymas buvo puiku, bet į Martin galvą neatėjo jokia mintis, todėl prastovėjęs lauke jis su nekantrumu laukė praktikos bei mokytojo atsakymo. Kai mokytojas papasakojo apie musėkautus, atsakymas atrodė toks lengvas ir paprastas. Ahh, praradau kelis lengvus taškelius, bet reikia stengtis.
Save peikdamas su dideliu nekantrumu laukė praktikos pradžios, mokytojo ženklo. Supratęs, kad jau galima pradėti Martin'as pasiėmė kibirėlį ir stengėsi į jį nežiūrėti, nes vaizdas ir kvapas buvo nekoks.  Nuėjęs iki tamsaus šiltnamio jis įžengė vidun po puikiai atsakusios klastuolės.

[Mayra Llewellyn]

 Šiltnamyje buvo, kaip pasakytų jos močiutė, tamsu kaip jaučio subinėj. Mayra už kažko užkliuvo ir vos neišvertė viso savo kibiro turinio ant žemės ar kokio mokinio - tokioj tamsoj buvo sunku ką nors nuspėti ar numatyti. Dar šiek tiek paklaidžiojusi tamsoje, klastuolė pastebėjo menką, jau blėstantį šviesos žiburiuką. Aukštai keldama kojas, ji priėjo prie augalo. Kažkokį padarą (pirštinės neleido nusakyti tikslios gyvio prigimties) sukrapščiusi Mayra atsargiai įdėjo musėkautui į ,,nasrus". Šis, vos tik pajutęs gyvį, staigiai užsidarė. Iš netikėtumo, Mayra šiek tiek atšoko atgal. Augalas sušvito truputėlį ryškiau ir klastuolė jau galėjo įžiūrėti, ką traukia iš linksmybių kibirėlio.
-Opapa!-sušerdama dar vieną lervą augalui linksmai pasakė mergina. Jai šis augalėlis ėmė vis labiau patikti. Gyvis, takšt, šviesa ir pakartot. Taip ir būtų ramiai sau šėrusi musėkautą Mayra, jeigu nebūtų praradusi pusiausvyros ir tekštelėjusi ant užpakalio taip pabėdama augalų maistą. Susiraukusi, klastuolė iškart pašoko ant kojų ir braukdama gyvius nuo savęs garsiai ir piktai keikėsi.

[Mayra Llewellyn]

 Na ir nevėkšla. Mayra dairėsi aplinkui. Jai ant batų dar buvo prilipę keli į drugius panašūs padarai, o aplinkui išsibarstę lervos raitėsi, nežinodamos, kurią pusę šliaužti. Į delną surinkusi dar kelis išsibarsčiusius gyvius, Mayra atsisuko į musėkautą, kurį iki nuopolio maitino. Šis dar švietė, bet klastuolė atsiminė, kad sumaitino tik keturis gyvius, o mokytojas kažką minėjo apie septynis. Atsargiai, stengdamasi nesutraiškyti padarėlių, mergina priėjo prie augalėlio. Sumaitinusi dar kelias lervas, klastuolė pritūpė, gėrėdamasi augalo skleidžiama šviesa. Kokie nuostabūs sutvėrimai, tik pažiūrėk. Nors ir tamsoje apsivertė, susimušė sėdynę ir išsipurvino batus, Mayra jautėsi žymiai geriau. Šie metai skatino ją susimąstyti apie ateitį, o gerai pažįstamas profesorius ir jo pamoka padėjo rasti šiokio tokio stabilumo gyvenime. Eidama iš šiltnamio, mergina paėmė pamestą kibirėlį iš kurio jau buvo dingę visi gyviai ir grįžo į šviesos bei atsakomybės kupiną pasaulį. Žiūrėdama į profesorių, ji norėjo prieit ir jam padėkoti, nors turbūt šis nesuprastų už ką.

[Emma Shade]

Vos tik įėjusi į šiltnamį varnanagė kažką pajuto. Sunerimusi ji atsisuko, bet pamatė tik iš paskos einančią klastuolę. Kas čia buvo? Staiga Emma suprato, kad kažkoks gyvis jai raitosi ant galvos. Mergaitė giliai įkvėpė ir sustojo. Pilkos akys žvelgė į šiltnamio tamsą, rodės, kad pasaulis sustojo. Mokinė stengėsi susilaikyti nesuklykusi. Tie vabzdžiai ir kirmėlės... Sukaupusi drąsą rudaplaukė ranka greitai nubraukė ant galvos įsitaisiusį gyvį. Ji net nežiūrėjo, kas ten buvo, tik paspartino žingsnį ir prisiartino prie blausios augalo švieselės.
Tuomet iškilo dar viena problema, apie kurią, deja, škotė prisiminė tik dabar. Negi aš turėsiu tas pusiau gyvas... muses ir kitokias bjaurybes liesti rankomis?! Pasibjaurėjusi ji pabandė tiesiog įkrėsti iš viso kibiro. Keletas tėkštelėjo ant grindų, bet dauguma pasiekė savo tikslą. Netrukus šiltnamyje pasidarė šviesiau, žinoma, ne tik varnanagės, bet ir kitų mokinių pagalba. Susitvarkiusi su pirmuoju musėkautu ir lengviau atsikvėpusi, Emma patraukė toliau.

[Martin Grant]

Įkėlęs tik vieną koją į šiltnamį jis šiek tiek suabejojo dėl praktikos darymo. Gal geriau aš eisiu lauk iš čia, kol sprando nenusisukau. Martin'as iškėlė koją lauk į šviesą, tačiau nenorėjo pasirodyti bailys, todėl jis greit įžengė pro duris ir nuo jų nutolo, kad nebekiltų pagunda pasidaryti sau gėdos dėl baimės tamsai, nors puikiai žinojo, kad visi kažko bijo. Tačiau netikėtai jis užlipo ant kažko minkšto.
-Fuj, kas tai.-Tyliai pasakė berniukas, kad niekas neišgirstų. Nesigilindamas ant ko jis užlipo nuėjo prie blankios švieselės, galvodamas, kad tai buvo tik kažkieno pamesta leisgyvė lerva.
Priėjęs ir jau žadėjęs šert pirmąjį musėkautą berniukas suvokė, kad neturi pirštinių. Ką, teks viską liest su plikomis rankomis? Nesugalvojęs jokio budo bei burtažodžio jis iš kibirėlio vieną po kitos metė lervą ir musę, kol musėkautas pagaliau pradėjo taip šviesti, kad leido berniukui pamatyti kitą, visai šalia esantį musėkautą. Užteko vos penkių, geras.
Trečiakursis berniukas apsižvalgė, kaip aplinkui pradėjo švisti kitų mokinių pašerti musėkautai, o tada sulaikė kvėpavimą ir pasiruošė šlykščiam darbui.

[Džonatanas Langfordas]

Išgirdęs užduotį Džonatanas nelaukdamas pasiėmė kibirėlį su lervomis ir įėjo į šiltnamį paskui kitus. Viduje dar buvo pakankamai tamsu, mat mokiniai tik pradėjo maitinti musėkautus. Tačiau, keista, bet jam nepasirodė baisu, o kaip tik priešingai - net gan jauku, ir ypač to jaukumo teikė kelios jau pasirodžiusios ryškesnės švieselės šen bei ten. Švilpis greit apsidairė ir paskaičiavo mokinius bei augalus, ir suprato, kad, veikiausiai, teks visiems pamaitinti tikrai ne po vieną augalą. Greičiau po visą eilę jų… Džo džiaugėsi, kad bent į pirmąją pamoką nepamiršo pasiimti savųjų slibino odos pirštinių. 
Viena ranka laikydamas kibirėlį, o antrą pirštinę – sukandęs dantyse, švilpis šiaip ne taip užsimaukšlino pirštinę ant kairiosios plaštakos, po to sunkiai ir ant kitos. Tada, jausdamasis nusiteikęs ir pasiruošęs darbui, įkišo ranką į kibirėlį tarp visų tų besiraitančių gyvių ir vieną suėmė. Tą padarė atsargiai, kad netyčia nesutraiškytų, nes kad ir kokia bjauri atrodė ta lerva, visgi sutraiškyti ją tikriausiai būtų buvę dar bjauriau. Iš tiesų jam būtų buvę gana nesmagu ir dėl etinių priežasčių. Berniukui ne itin patiko faktas, kad dabar šiuos gyvius – gyvus padarus! – reikia maitinti kitiems gyviams. Galbūt kitiems tai atrodytų menkas dalykas, juk lervų negaila, tačiau kas, jeigu reikėtų sumaitinti, tarkim, triušius lapėms ar ką nors panašaus? Tokios idėjos švilpiui labai nepatiko. Bet ką gi, juk čia tik lervos, padrąsino save berniukas. 
Nusikratęs moralinių dilemų Džonatanas atsargiai prinešė lervą prie tarsi išsižiojusio musėkauto ir įdėjo. Berniukas vos spėjo patraukti ranką, nes šis staigiai užsidarė. Jeigu būtų buvęs be pirštinių, tai greičiausiai dabar turėtų keletą spyglių įbrėžimų ant pirštų. Miela. Augalas pradėjo šiek tiek, labai blausiai, švytėti, bet beveik nepastebimai, tada vėl atvėrė savo nasrus. Taip švilpis jam sušėrė dar keletą lervų – iš viso šešias – ir tada stebėjo, kaip užsivėręs augalas ima skleisti vis daugiau šviesos. Buvo gan gražu į tai žiūrėti. Džo apsidairęs pamatė, kad ir kitų mokinių augalai pradėjo švytėti – atrodė, kad tamsioje žemėje įtaisytos kelios lemputės. Berniukas šyptelėjo ir žengtelėjo prie kito musėkauto šalia. 

[Paul]

Šiltnamyje buvo vis šviesiau, tapo lengviau maitinti mėsėdžius augalus. Iš pradžių buvo visai įdomu, gal net kiek baugu tamsoje bandyti šerti musėkautus, bet dabar dingo visas smagumas. Galėjai puikiai matyti kibiro dugne besiraitančias leisgyves lervas ir muses. Todėl ten Emma stengėsi per daug nežiūrėti. Laimei, darbas ėjo į pabaigą, o rudaplaukė pasimokė, kad verta visada nešiotis pirštines.
Paskutines bjaurybes atidavusi vis dar neryškia šviesa spinduliavusiam augalui, škotė pasuko link išėjimo. Šviesoje jis puikiai matėsi, tad mergaitė žingsniavo net nesidairydama. Vis dėlto mokinė pastebėjo patį pirmąjį jos šertą musėkautą. Aplinkui matėsi keletas išdrabstytų lervų, nespėjusių niekur pabėgti. Prisiartinusi varnanagė pamatė, kad viena iš jų buvo kažkieno pritrėkšta. Emmai susuko pilvą ir ji giliai įkvėpė, netrokšdama apsivemti ir taip dar ,,pagerinti'' tokį neapetitišką vaizdą.
Po kelių sekundžių pilkaakė išpuolė pro šiltnamio duris, lyg ją būtų vijusi ta bjauri lerva. Vis dar giliai kvėpuodama, rudaplaukė padavė profesoriui panaudotą kibirėlį ir nužingsniavo pilies link, vydama šalin pamokoje matytus vaizdus.

[Džonatanas Langfordas]

Džonatanas pamažu ėmė lervas iš kibirėlio ir maitino keistuosius augalus. Jie protarpiais atrodė lyg gyvūnai – taip greit pajausdavo lervą ir iškart užsiverdavo, kad net stebino. Tiesa, berniukas atrado faktą, kad tai nutinka tik tokiu atveju, kai maistą padedi tiesiai viduryje, nes padėjus ant krašto, matyt, augalui buvo sunkiau maistą pajausti. Gal neturi ten pakankamai nervų galūnėlių, pamąstė švilpis, prisimindamas neseniai išmoktą biologijos kursą. Gal būtų net paklausęs profesoriaus dėl šito, bet nusprendė, kad geriau jo nekalbinti, o tai dar užpyks – atrodė griežtokas, ir problemų vaikis tikrai nenorėjo, o juo labiau pačią pirmąją pamoką. Gal ir kvaila galvoti, kad kažko paklausus mokytojas supyks, po to susivokė Džonatanas, bet vis tiek tik užsiėmė pamokos darbu ir nieko nesakė. Tai yra, toliau bandė iš rankų nepamesti besiraitančių balkšvų lervų ir būti pats nepagautas musėkautų (kas sekėsi šiek tiek prasčiau, pavyzdžiui, vieną kartą šeriant augalą teko jėga ištraukti pirštą ir švilpis bijojo nulaužęs jam keletą spyglių. Na, jeigu taip ir nutiko, tai jie bent jau neįstrigo pirštinėje, kas buvo nuostabu, nes Džonatanui visai nebūtų patikę juos traukioti).
Pamaitinęs lervomis dar kelis augalus, berniukas atsisuko. Jau kelios eilės augalų buvo pradėjusios švytėti, bet vis tiek dar ne per ryškiausiai. Džo spėjo, kad pamokos pabaigoje vaizdas turėtų būti netgi dar įspūdingesnis, bet jo dar teks palaukti. O tuo tarpu tęsė musėkautų maitinimą, vieną po kito imdamas ir dėdamas lervas. Tiesa, kelias netyčia pametė, todėl jos voliojosi ir ant takelio tarp lysvių, ir tarp pačių augalų. Švilpis tikėjosi, kad jeigu vėliau iš jų sėkmingai išsiris musės, tai tada bus ir suvalgytos šių augalų. Po dar kurio laiko ir dar daugiau pamaitintų augalų, kai darbas net nusibodo, Džonatanas pajuto, kad jam ima skaudėti nugarą, todėl atsistojo šiek tiek pasirąžyti ir taip pat pasidairyti - nepraleido progos apžiūrėti, kaip bendrai atrodo šiltnamis. Kadangi buvo jau šviesiau, tai ir kitų mokinių užimtuose tarplysviuose pastebėjo tiesiog besimėtančių lervų. Panašu, kad ne jam vienam tie padarai išslysdavo iš rankų. Nusijuokęs švilpis pats sau papurtė galvą ir tuomet toliau tęsė gana monotonišką musėkautų maitinimą. 

[Martin Grant]

Vos tik pasiruošęs šlykščiam darbui, jis neišlaikė kvėpavimo, todėl greit įkvėpė ir priėjęs prie musėkauto, jį šiek tiek apžiūrėjo, nes šiltnamyje jau buvo pakankamai šviesu. Ah, kokie jie šlykštūs augalai. Žiūrėti į gan savotiškai keistą augalą jam visiškai nebuvo malonu, o tuo labiau kai rankos buvo slidžios ir smirdėjo leisgyvėmis musėmis bei lervomis. Nors vaizdas aplink ir gražėjo, tačiau berniukas visiškai nenorėjo šerti musėkautų ir dar labiau prisidėti prie šviesėjimo, nes galvoje kibždėjo viena mintis - kuo greičiau bėgti nusiplauti savo rankas. Man pavyks! Suėmęs save į rankas švilpis suvokė, kad kibiras beveik pilnas, todėl vieną po kitos metęs lervą ant musėkauto, jį pašėrė su 7 leisgyviais padarais. Musėkautas kaip nekeista švietė itin ryškiai ir dar labiau paryškino pakankamai šviesų šiltnamį. Nors vaizdas ir buvo gražus, tačiau lervos ant žemės Martin‘ui kėlė didžiūlį pasibaisėjimą.
Beveik viską sušėręs ir daugiau nebeištvėręs po kelių sekundžių jis stovėjo laukė, o tada padavęs kibirėlį mokytojui ir net neatsisveikinęs  nužingsniavo į Hogvartso pilį plauti savo šlykščių rankų.

[Džonatanas Langfordas]

Švilpis ir toliau vieną po kito iš kibirėlio ėmė lervas ir maitino jomis musėkautus. Turėjo pripažinti, kad šiltnamyje šiek tiek smirdėjo ir buvo nelabai malonu laikyti lervas (kad ir su pirštinėmis), tad berniukas džiaugėsi, jog buvo likę pakankamai nedaug darbo. Sumaitino lervas dar porai musėkautų, palaukė, kol šie pradės skleisti šviesą, kaip ir likusieji augalai Džonatano maitintoje eilėje, ir tada sustojo. Atrodo, jau ir kiti mokiniai daugiau mažiau baigė pamokos darbą, kai kurie ir išeidinėjo. 
Džo stovėdamas šiltnamio pakraštyje tiesiog žvelgė į šiltnamį. Nors patys musėkautai ir nebuvo gražūs augalai, veikiau tokie, kurių apžiūrėti tikrai neitum, bet jų skeidžiama šviesa sudarė tiesiog pasakišką atmosferą šiltnamyje. Ant sienų šoko keistai ištįsę mokinių šešėliai. Atrodė kaip kažkas, ką pamatytum estetiškų jaukių namų nuotraukų puslapyje, arba švilpiui taip tik pasirodė. Dar jam vaizdas šiek tiek priminė Helovyną, arba tiesiog didžiąją salę su daugybe kabančių žvakių, tiktai naktį. Berniukas pats sau šyptelėjo. Keista, bet apsidairęs nepastebėjo daugiau žmonių, kurie taip giliai žavėtųsi vaizdu. Džo pagalvojo, kad galbūt kartais per daug ima į širdį paprastus dalykus, bet greitai nusprendė, kad nebūtinai tai yra blogas dalykas. 
Eidamas atgal takeliu tarp lysvių su musėkautais Džonatanas keletą kartų užmynė ant lervų, kad ir kaip stengėsi to nedaryti, todėl gavo nuleisti galvą ir žiūrėti, kur eina. Tikrai nenorėjo paslydęs netyčia įgriūti ir būti pasmeigtas augalų spyglių. Prie išėjimo iš šiltnamio stabtelėjo, atsisuko pažiūrėti į jau šviesią erdvę paskutinį kartą, tada atidavė kibirėlį su likusiomis lervomis ir šiaip ne taip nusimovė pirštines, kurios buvo gleivėtos, todėl Džo stengėsi laikyti jas už viršaus. Tuomet atsisveikino su profesoriumi ir patraukė atgal link pilies. Eidamas atsisuko per petį žvilgtelėti į šiltnamį, bet iš lauko nesimatė praktiškai nieko įspūdingo, todėl švilpis pasuko galvą atgal į pilies pusę ir netrukus dingo koridoriuose.