[Tristan]

   Nežinia kas veikė Tristaną, kai šis rašė laišką dėl profesoriaus pozicijos Hogvartse, tačiau du metai pastovių treniruočių net patį ambicingiausią ir darbščiausią kvidičininką gali nuvaryti nuo kojų. Žinoma, ne savo noru, o kitų kolegų reikalavimu, Kadoganas pasiėmė metams atostogas, tačiau per atostogas vis vien planavo grįžti į Padlmiro treniruotes. Pilnas noro kažko išmokyti jaunesnius, Tristanas atvyko į Hogvartsą, gavęs magiškų gyvūnų priežiūros profesoriaus vietą. Šis mokslas buvo jo mėgstamiausias. Iki šiol profesoriaus darbu nesidomėjęs Kadoganas nežinojo ko tikėtis iš Hogvartso mokinių, tačiau buvo įsitikinęs, kad šie mažai skirsis nuo Mahūtokoro mokinių.
   Apžiūrėjęs tiek savo kabinetą, tiek klasę, tamsiaplaukis pasibaisėjo sąlygomis. Klasėje mokiniai galėtų nebent knygas skaityti, apie jokį gyvūnų pažinimą ir kalbos būt negali. Ant pergamento lapo gražiai suraitęs raštelį, šį pakabino ant klasės durų. Jis skelbė:
 

Šiais mokslo metais pamokos vyks lauke. Lauksiu visų prie uždraustojo miško.

MGP profesorius

  Oras buvo nuostabus, rugsėjo pirmoji pusė dar buvo vasariškai maloni. Aukštai esanti vidurdienio saulutė vis dar kepino, o medžių lapai švelniai lingavo pajudinti vėjelio. Suskambo varpas. Aukšto ūgio profesorius įdėmiai nužvelgė kiekvieną mokinį ir linktelėdavo pasisveikinusiems. Veidus tyrinėjo atidžiai, norėdamas įsiminti kiekviena ir vėliau paskirti mokinius į grupes. Besidominčius ir dirbančius į vieną, atėjusius šiaip praleisti laiką - į kitą. Jo manymu, taip lengviau bus skirti dėmesį tiems, kuriems jo reikia ir šie sužinos daugiau informacijos. Šokoladinės spalvos akių savininkas dar kart nužvelgė visus susirinkusius ir maloniai šyptelėjo.
  - Sveiki. Esu Tristanas Kadoganas ir šiemet vesiu jums magiškų gyvūnų priežiūros pamokas. Šiandien pakalbėsime apie pasaulyje populiarius gyvūnus, tokiais tapusius dėl panašumo į žiobariškus. Tai abeirialai. Didžiausia šių gyvūnų populiacija šiam momentui yra Pietų Amerikoje, mat kitose pasaulio kontinentuose abeirialai nėra vertinami. Vis tik, tarp šių gyvūnų yra skirtumas. Kuo abeirialai savo išvaizda skiriasi nuo lamų? Atsakydami į klausimus prisistatykite. Iškart perspėju, kad atsakymus, jog turėčiau ir pats žinoti, galite pasilaikyti sau. Pamokos yra skirtos patikrinti jūsų žinias, gebėjimus ir jūs išmokyti.

[Teorija iki kovo 5 dienos vakaro.]

[Delfė Digori]

Delfė buvo geros nuotaikos. Trečiakursė! Pagaliau... Šventai prisiekusi, kad nepraleidinės pamokų, ji nubėgo į magiškų gyvūnų priežiūros kabinetą. Pamačiusi lapelį ant durų, švilpė jį perskaitė ir kiek subjuro. Uždraustasis miškas? Bet aš nenoriu..... Dabar jau lėtai sliūkinusi Delfė išėjo iš pilies ir nupėdino prie uždraustojo miško.
Išgirdusi teorinį klausimą, trečiakursė pavartė akis. Apie abeirialus mergina nieko nenutuokė. Jie panašūs į lamas? Ou...
- Aš Delfė Digori. Taigi abeirialai skiriasi nuo lamų, tuo, kad abeirialų akys kiek siauresnės, o kailis kiek puresnis negu lamų.
Trylikametė išplėtė akis. Viskas ką ji pasakė buvo laužta iš piršto. Mergina užsimerkė ir šyptelėjo, tarsi visai nesijaudina. Bet ji jaudinosi, nes buvo šimtu procentu įsitikinusi, jog pasakė visišką nesąmonę.

[Sophie Garcia]

Sophie tą akimirką buvo tikrai laiminga. Žinoma, visi būtų laimingi ištrūkę iš baisiausių pasaulyje namų. Mergaitė vis dar su nieku nesisveikino ir su kitais elgėsi atšiauriai, bet ji pagaliau šimtu procentu įsitikino, jog hogvartsas vieninteliai jos namai.
Nuėjusi prie kabineto pamatė raštelį. Vos perskaitė tekstą, jos veidą nušvietė mažytė šypsenėlė. Apsidžiaugusi, jog nereikės sėdėti kabinete, ji staigiai nubėgo prie miško.
Išgirdusi klausimą Sophie nusprendė tylėti. Jau geriau tylėti, negu susimauti...
Vis dėl to, supratusi, jog aberialai panašūs į lamas, antrakursė nusprendė surizikuoti ir kažko priburti.
- Aš esu Sophie. Sophie Garcia. Netiesa, lamų akys siauresnės, o aberialų - didelės. Taip pat, aberialų ausys statesnės ir platesnės už lamų.
Mergaitė pašaipiai šyptelėjo ir pažvelgė į profesorių, tikėdamasi, jog gaus nors vieną tašką.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra naktį mažai miegojo, o ryte atsikėlusi jautėsi taip, tarsi ją vietoj futbolo kamuolio visą naktį naudojo troliai. Keikdama Uždraustąjį mišką, savo gyvenimą, tėvą, kontraktą, demonus, dievą... Na, visus, kas tik užklysdavo į jos mintis. Ant kabineto durų kabojęs raštelis privertė klastuolę keikti ir profesorių. Ką jis turi omeny sakydamas prie Uždraustojo miško? Ties kuria jo riba turėčiau orientuotis ar lengviau būtų tiesiog tapti animage ir apskristi ieškant šio kvailio? Burbėdama sau po nosimi, Mayra gerai pažįstamais ir išmintais keliais nužygiavo miško link. Merginai teko paėjėti toliau, nei tikėjosi, bet galiausiai profesorių ir jį apspitusių mažvaikių būrį ji rado. Ir pataikė kaip tik laiku, kad negirdėjo visų daugžodžiavimų, sveikinimųsi ir seilėjimųsi.
-Abeirialai klykia žmogišku balsu, turi tamsų, garbanotą ir tokį susivėlusį kailį, kad jis primena kilimą, bei tas stiklines, be jokios minčių užuomazgos, spoksančias rudas akis. Nuo lamų dar skiriasi tuo, kad anos turi daugiau smegenų makaulėj, jei atleisit už tokį jūsų giminaičių įžeidimą, profesoriau.
Mayrai dar norėjosi gale nusilenkti, bet klastuolė nusprendė, kad to jau būtų per daug, o jai ir taip nugarą skauda.

[Martin Grant]

Martin'as tą dieną buvo kaip niekad liūdnas, nes žinojo, kad laukia nauji vargai ir naujos užduotys, o jo mylimosios atostogos atrodo prabėgo lyg  per vieną dieną. Todėl, kad ir koks jis buvo be nuotaikos, vis tiek nuėjo prie uždraustojo miško, kurio po Herbologijos pamokos nenorėjo net prisiminti, nes antrame kurse jam ten buvo pakankamai baisu. Kodėl taip greitai praėjo atostogos? Kodėl aš turiu eiti į lauką, kai galėtume būti viduje. Ah. Save peikdamas jis žingsniavo prie uždraustojo miško ir stengėsi pamatyti tikslią pamokos vietą.
Atėjęs prie mokinių būrio pasisveikino su dar nematytu mokytoju ir laukė teorinio klausimo. Išgirdęs klausimą jis iš pirmo prisiminė kaip atrodo lama ir viską gerai su nedideliu entuziazmu tarė:
- Aš esu Martin Grant. Visų pirmą abeirialai nuo lamų skiriasi dydžiu, nes abeirialai yra didesni už lamas. Taip pat dar vienas žymus skirtumas uodega, nes abeirialai turi ilgesnę uodegą. Ir taip pat norėčiau paminėti, kad abeirialai taip pat turi storesnes kojas.
Pasakęs didžiausią nesąmonę kokią tik yra girdėjęs tikėjosi gauti, bent vieną taškelį. Taip pat savimi džiaugėsi, kad atėjo į pamoką ir kažką pralemeno, nes kiti nei to nesugeba.

[Tristan]

  Tristanas laukė. Pakankamai ilgai. Deja, nedaug mokinių teikėsi atsakyti į klausimą. Kai kurie atrodo bandė pasityčioti iš jo pačio, tačiau ta panelė bando palaužti tikrai ne tą profesorių.
  - Dalinai teisingus atsakymus išgirdau iš panelės Digori ir ponaičo Grant. Panele nežinomoji, kitą kart prašyčiau prisistatyti ir labiau pasidomėti gyvūnais, nebent jūs esate lama ir kaip pati minėjote turite mažiau smegenų makaulėje. Taigi, grįžkime prie temos. Abeirialų išvaizda ir mityba su laiku kito, tačiau apie praeitį nekalbėsime. Abeirialų akys yra siauresnės už lamų ir šie gyvūnai yra didesni už savo žiobariškas giminaites. Abeirialų uodegos ilgesnės už lamų ir dažniausiai būna visai kitos spalvos nei kailis, pavyzdžiui sutikus baltą abeirialą, jo uodega gali būti juodos ar pilkos spalvos. Šiandien praktikos užduotis - prijaukinti abeirialą. - Pasakęs visą monologą, atvedė po abeirialą kiekvienam ir atskraidino uždarą dėžę. - Dėžėje yra maistas, kurį dažniausiai valgo šie gyvūnai, tai morkos. Jeigu iškils klausimų ar problemų, padėsiu jums.

[Praktika iki kovo 20 dienos.
Bent 2 pranešimai po 1200 simbolių arba bent 3 pranešimai po 700 simbolių. Nebijokite klysti.]

[Cindy Grant]

  Mergaitė, visą teorinę pamokos dalį ramiai prastovėjo ir pratylėjo bei klausėsi kitų mokinių atsakymų bei mokytojo kalbų. Tamsių plaukų profesoriui uždavus užduotį "prisijaukinti abeirialą", Cindy apsidžiaugė, kadangi mylėjo gyvūnus ir gan gerai mokėjo su jais elgtis, bet taip ir šiek tiek bijojo, kad ši gali nepatikti abeirialui ar, kad jai gali nepavykti prisijaukinti šį gyvūną, bet visdėlto bandyti verta. Gavusi dėžę su tam tikrais maisto produktais ir profesoriui atvedus abeirialą, švilpukė išpradžių nedrąsiai žvelgė į gyvūną, bet pradrąsėjusi nusišypsojo ir nužvelgė balto kailio gyvūna su juoda uodega bei suprato koks jis yra gražus.
- Nagi gražuoli, tikiuosi labai nesipyksim ir kaipnors susitarsim. - Bandant gražiai elgtis su gyvūnu tarė oranžinių plaukų savininkė ir iš dėžės lėtai išsitraukė oranžinės spalvos, gražiai prinokusią morką. Kadangi abeirialas, kurį Cindy turėjo prisiaukinti, turbūt buvo jauniklis, tai Grant ir gyvūnas buvo gana panašaus ūgio. Tiesą sakant, abeirialas buvo gal tik šiek tiek aukštesnis už mergaitę.
- Nori morkos? - Atsargiai paklausė švilpynės koledžo narė ir lėtai tiesė ranką gyvūno link. Jam nelabai draugiškai pasižiūrėjus į Cindy, ji atsiduso ir numetė morką netoli gyvūno bandydama galvoti kitą taktiką, kuria pavyktų "susidraugauti" su šiuo tikrai gražiu gyvūnu. Kol abeirialas ramiai kramtė morką, pirmakursė suko galvą, niekaip neišmąstydama konors sukto...

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Teorinę pamokos dalį Deoiridh tylėjo. Bandė atsakyti į klausimą, ko čia iš viso atėjo. Mokytis visai nebuvo noro: ji nemiegojo jau tris dienas, tad nuovargis buvo vis sunkiau pakeliamas. Laimei, tai reiškė viena: šią ar vėliausiai kitą naktį mergaitė pagaliau išsimiegos. Arba bent jau miegos. Tik klausimas, ar tai padės jai jaustis bent kiek geriau...
Profesoriui paaiškinus praktinę dalį švilpė garsiai išrėkė:
- Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith.
Staiga ji pasijuto dar labiau pavargusi. Ir iš kur toks ilgas vardas?.. Be to, negi koledžo vadovas nepažįsta savo auklėtinių? Rudaplaukė tiriamai nužvelgė profesorių.
Vis dėlto gal jis ne toks ir blogas. Deoiridh nebuvo alkana, tad prieš pamoką nieko nevalgė. Tačiau dabar alkis priminė apie save. O profesorius toks rūpestingas, kad atneša mokiniams maisto! Škotė nė neketino maitinti kažkokio neaiškaus padaro, kuris ir buvo pamokos praktika. Ji nuėjo prie dėžės, kurioje buvo morkos, ir kelias pasiėmė. Pasitraukusi kiek toliau nuo kitų mokinių - ir profesoriaus - mergaitė atsisėdo ant žemės ir pradėjo valgyti.

[Delfė Digori]

Delfė plačiai nusišypsojo pamačiusi aberialą. Aberialas trylikametei pasirodė labai mielas.
- Labas, - švelniai pasisveikino mergina ir ištiesė ranką paglostyti gyvūno galvą. Deja aberialas piktai prunkštelėjo ir pabandė įkasti.
Delfė susiraukė. 
- O negalima gauti draugiškesnio? - suniurzgėjo trečiakursė.
Aberialas pažvelgė į švilpę, lyg šaipytusi iš jos.
- Kodėl tu taip žiūri? - piktai tarė švilpė aberialui.
Vis dėl to, nusprendusi, kad draugiškesnio gyvūno negaus, o dirbti reikia, Delfė pasiimė morką ir numėtė aberialui. Gyvūnas pažvelgė į morką ir net nepasijudino.
- Valgyk, - piktokai tarė trečiakursė, nors žinojo, kad gyvūnas jos nesupranta.
Delfė priėjo prie gyvūno ir prikišo morką prie pat snukio. Aberialas piktai pasimuistė ir prikišo galvą prie Delfės plaukų.
- Nebandyk!
Aberialas jau ruošėsi apžioti merginos plaukus, bet Delfė piktai pasimuistė ir pasitraukė nuo jo.Kodėl šis gyvūnas toks keistas?

[Martin Grant]

Martin'as jautėsi patenkintas savo puikiais spėjimo sugebėjimais, nes į klausimą atsakė vidutiniškai, kas jam buvo nuostabiau nei nuostabu, be to, jis net nežinojo ar galvodamas mąstė apie lamą ar kitą gyvūną, tačiau vos tik pamatęs abeirialą neteko žado. Koks grožis? Aš jį galėsiu prisijaukinti? Koks kailis, oho... Tačiau, kad ir kaip džiaugėsi praktine užduotimi ir abeirialo grožiu, jis pajuto baimę gan aukštam magiškam gyvūnui. Trečiakursis nors ir mokėjo elgtis su gyvūnais, tačiau jis vis tiek pabijojo, kad tai magiškas gyvūnas, apie kurį nežino svarbiausių dalykų, taip pat, kad jis gyvūnas nepajus ryšio jam, o Martin'as jam, todėl jis nesupras kaip su juo elgtis, tačiau jis neturėjo ko prarasti, todėl susikaupė ir nusiteikė darbui. Profesoriui atskraidinus dėžę su jame esančiomis morkomis švilpis užsimanė pavalgyti, nes morkos atrodė itin gardžiai, kurių pasidarė gaila duoti abeirialui. Deja, kad ir kaip Martin'as norėjo skanauti, jis suvokė, kad reikia pradėti darbą, todėl su šypsena veide pažvelgė į  būsimą naują draugą - abeirialą su baltu kailiu ir pilka uodega, o tada priėjo šiek tiek arčiau. 
-Labas,tikiuosi sutarsim. - Pasisveikino tyliu balsu Martin'as ir paglostė abeirialo švelnų kailį. Kai švilpis glostė magišką gyvūną suprato, kad jis nėra toks pavojingas ir labai mėgsta prisilietimus, todėl keletą minučių jį dar paglostė ir iš dėžutės išsitraukė iš ties gardžiai atrodančia morką.
-Štai maistas, nagi imk.-Paragino imti maistą švilpis, tačiau jis jos net neatsikando.
-Nesidrovėk imk.-Dar syki paragino magišką gyvūną. Nors jis net nepalietė morkos, švilpis nepasidavė ir sugalvojo naują taktiką.
-Kodėl nevalgai? Nori, kad dar paglostyčiau.-Paklausė gyvūno trečiakursis, nors žinojo, kad jis nieko nesupranta, o tada vėl pradėjo švelniai glostyti abeirialą ir niūniuoti lyg mažam vaikui...

[Sophie Garcia]

Kai Sophie pamatė atvestą gyvūną, iš kart išplėtė akis. Gyvūnai seniai buvo švilpės aistra, bet šitas aberialas iš kart palietė mergaitės širdį. Aberialo kailis atrodė purus ir minkštas, o žvilgsnis iš vis...
Dvylikametė iš kart pribėgo prie gyvūno ir ištiesė ranką paglostyti. Aberialas nesipriešino ir leido jį glostyti.
- Koks tu mielas...., - sušnabždėjo Sophie.
Antrakursė greitai pasiėmė morką ir švelniai prikišo ją prie aberialo snukučio. Gyvūnas nedrąsiai apsižvalgė, ir pauostė morką.
- Nebijok, - švelniu balseliu pasakė Sophie aberialui.
Gyvūnas nedrąsiai atsikando morkos. Tada jau ėmė drąsiai ją valgyti. Mergaitė nusušypsojo ir dar kartą paglostė aberialą.
- Gal galimą tokį auginti? - pasiteiravo antrakursė ir nusijuokė iš savo pokšto.
Aberialas švelniai nosimi palietė Sophie veidą ir prisiglaudė.
Koks mielas gyvūnas....

[Delfė Digori]

- Tai, kad jo neįmanoma net paliesti, - piktai tarė Delfė, kuri sėdėjo ant žolės ir stebėjo aberialą. Mergina apžvelgė kitus aberialus.
Visi kiti aberialai buvo draugiški, leidosi glostomi, kai kurie net glaudėsi. O Delfės aberialas ramiai šlamštė morkas iš dėžės, atsukęs Delfei uodegą.
Trečiakursė ramiai sėdėjo ant žolės mąstydama apie įvairius dalykus. Kadangi aberialas kuris atiteko merginai nė maž nerodė noro su ja bendrauti, trylikametė turėjo daug laisvo laiko. Galėjau pasiimti kokią knygą....
Suvalgęs kelias morkas, aberialas atisuko į Delfę ir priėjo prie jos.
- Ko tu nori?
Gyvūnas įsikando morką, ir pametė prie merginos kojų.
- Ačiū, morkos nenoriu, - sumurmėjo Delfė.
Aberialas žiūrėjo į morką ir į Delfę, tada vėl į morką, o tada vėl į Delfę.
Delfė atsiduso ir paėmė morką.
- Valgyk.
Aberialas paėmė morką ir suvalgė ir pažvelgė į švilpę lyg prašydamas dar.
- Juk pats gali pasiimti, - sutriko Delfė.
Aberialas nekreipė dėmesio. Švilpė paėmė morką ir davė  aberialui.
Visai geras gyvūnas...

[Mayra Llewellyn]

 Mayra norėjo nusijuokti - profesorius, pasirodo, nebuvo jau toks kvailas, kaip jai atrodė iš pradžių. Mergina net nesiruošė prisistatyti (ant uniformos gi šviečia jos vardas) ar prijaukinti į lamą panašaus padaro, o ir regis kiti mokiniai kuo puikiausiai atlikinėjo ,,pamaitink padarą" užduotį be jos įsikišimo. Burtais prisišaukusi morką, klastuolė atsisėdo ant patogesnio žemės lopinėlio. Lėtai kramsnodama skanėstą, ji mąstė, kaip dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis ir ji - ta keista lama, kurią pati bando prisijaukinti. Aišku, jai sekėsi. Morkos likučius, nežinodama kur dėti, Mayra švystelėjo profesoriaus link, bet šie praskrido jam pro petį. Nusikeikusi, Mayra prisišaukė dar vieną morką, kai jai į nugarą bakstelėjo kažkoks padaras. Piktai atsisukus, merginą pasitiko bukas abeiralo snukis.
-Ko nori?-tarė Mayra ir atsikando morkos. Abeiralas matyt klausimą suprato tiesiogiai, nes klastuolės skanėstas tuoj pradingo jo nasruose.
-E, fu! Bloga lama!-supykusi Mayra pašoko, bet rudakailiui padarui merginos pyktis buvo nė motais - jis ėmė uostyti jos rankas ir kišenes, ieškodamas daugiau skanėstų.
-Atsiknisk nuo manęs!-bandydama nustumti dėmesio reikalaujantį padarą šalin suriko Mayra, bet supratusi, kad visai nenori atkreipti profesoriaus ir kitų mokinių dėmesį, kol ją prievartaują nevykęs lamos pusbrolis, mergina užsičiaupė. Kerais prisišaukusi dar vieną morką, pamojavo ją abeiralui priešais nosį ir nusviedė tolyn.
-Na, eik pasiimti, ko spoksai?-klastuolė spoksojo į abeiralą kaip į besmegenį, o jis atsilygino jai tokiu pačiu žvilgsniu ir niekur nesijudino, vis dar reikalaudamas morkos iš Mayros.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Kaip jau buvo įpratęs, Sigurdas praleido teoriją nuobodžiai klausydamasis kitų mokinių bei laukdamas kur kas įdomesnės pamokos dalies. Vis dėlto, grifas tikrai nenorėjo praleisti mėgstamiausios pamokos. Tad atėjęs jis nusiteikė neatsakinėti, juolab kad nieko nežinojo apie tokius gyvūnus kaip abeirialai.
Išgirdęs praktinę užduotį, trečiakursis apsidžiaugė, nes sutarti su gyvūnais jam kol kas neblogai sekėsi.
Vaikinukui atvestas abeirialas buvo gana stambus ir aukštas, su juoda, lyg išdykėliškumą pranašaujančia uodega. Kailis buvo baltas, atrodė švelnus ir minkštas, tarsi reikalaujantis glostymo.
Tikėkimės, jis nebus toks užsispyręs kaip kiti. Pagalvojo islandas, matydamas mokinių nesėkmes ir nuotykius. Vieniems abeirialai buvo labai meilūs bei klusnūs, o kitiems - užsispyrėliai ir neklaužados.
Paėmęs gana nemažą oranžinę morką, jis parodė gyvūnui daržovę. Šis susidomėjęs priėjo arčiau. Iš pradžių kiek nedrąsiai pauostė, paskui lyžtelėjo. Ko gi jis toks keistas? Juk jam turėtų patikti morkos.
Staiga abeirialas atsikando morkos, palikdamas tik galiuką Sigurdo delne. Ir visa tai lamos giminaitis atliko taip greitai, kad šiaurietis net šūktelėjo:
-Ei, atsargiau! Vos nenukandai man rankos,- šviesiaplaukis pasitrynė delną, lyg jis jau būtų sužeistas, ir patraukė toliau nuo gyvūno snukio.
Baltakailis abejingai į jį pažvelgė ir žiaumojo toliau. Likusi daržovės dalis jau voliojosi ant žemės, tad grifas atsidusęs iš dėžės pasiėmė kitą morką.

[Martin Grant]

Lamos pusbroliui iš ties patiko berniuko švelnus glostymas ir tylus niūniavimas, tačiau Martin'as vos tik nustodavo tai daręs abeirialas pradėdavo eiti nuo jo šalin. Jis toks mielas, bet tuo pačiu labai jau keistas. Aš jo niekaip neprisijaukinsiu. Martin'as norėjo kuo greičiau susidraugauti su naujuoju draugu, tačiau jo taktikos nepasiteisindavo, todėl švilpis staiga tapo nuliūdęs, nes suprato, kad net gyvūno nemoka prisijaukinti, o apie tikrus žmonės jis neturėjo net minties. Aš beviltiškas. Suvokęs, kad yra beviltiškas jis pasidavė emociniam valgymui ir atsikando saldžią morką.
-Eikš, kask ir tu, vis tiek tavęs nesuprantu, kaip ir tu manęs.-Pasakė berniukas ir tikėjosi, kad jis pagaliau ateis, tačiau jis priėjęs tik pauostė nukąstą morką ir vėl atsitraukė. Kodėl, jis nemėgsta morkų? Martin'ui pasidarė keista, kad lamos pusbrolis visiškai nenori morkos, o gal mokytojas neišmano apie abeirialus, tačiau pats suprasdamas, kad galvoja vėjus vėl pasiėmė nukąstą morką ir sukryžiavęs kitos rankos pirštus tarė:
-Nagi, nagi, juk tu mėgsti oranžines morkytes, nesidrovėk, bent paragauk. Jei atsikasi ir vėl tave paglostysiu. Abeirialas lyg suprasdamas ką sakė Martin'as suvalgė visą morką ir vos nenukando Martin'ui pirštų.
-O tu išties gudrus padaras.-Šyptelėjo pasakęs Martin ir pradėjo glostyti gyvūną kaip jam ir pažadėjo. Abeirialas buvo toks pats laimingas, kaip ir Martin'as, nes iki prisijaukinimo jam trūko visai nedaug. Švilpis pasiėmė dar vieną morką.
-Štai dar viena morka.-Pasakė Martin'as ir nespėjo pajusti, kaip abeirialas iš jo rankų pačiupo morką.
-Tu tikrai labai keistas padaras.-Tarė trečiakursis ir ištraukęs paskutinę morką iš dėžutės atidavė savo naujajam draugui, o po to iki pamokos galo jį glostė ir niūniavo kaip seniau, nes tai labiausiai patiko abeirialui, kuriam iki pamokos galo Martin'as sugalvojo net vardą - Trikis, iš neturėjimo ką veikti.