0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Mayra pasirinko jį, o ne tą telefoninį skambutį, kuris galėjo būti svarbus, teikė neapsakomą malonumą. Dabar Dafydd galėjo jaustis išties svarbus. Ar bent jau norėjo taip jaustis. Tad dabar tik glostė merginai plaukus ir mėgavosi akimirka. Klausėsi merginos kalbėjimo, tačiau nieko nesakė - jautėsi taip, tarsi nieko čia ir nereikia.
Melodijai pagaliau nutilus Mayra vėl pradėjo šnekėti kažką apie krikštą ir bažnyčią. Dafydd vis dar nesuprato, kodėl tai yra taip svarbu, tačiau žinojo: jeigu mergina tai šitaip sureikšmina, jis būtinai ir pasikrikštys, ir parneš žvakių, ir padarys bet ką, ko ji paprašys.
Ledinių rankų prisilietimas privertė vaikiną kiek krūptelėti, bet netrukus Dafydd priprato prie šaltų rankų ir per suėmė jas savosiomis - nenorėjo, kad mergina jas patrauktų.
- Visada, - sumurmėjo vaikinas.
Dafydd suprato, kad daugiau nieko jam šiandien daugiau nebereikia. Jis nenorėjo trauktis nuo sofos ir merginos. Tad atsargiai atsistojęs kuo greičiau nunešė ledus į šaldiklį ir grįžo pas merginą. Buvo dar visai nevėlu, tačiau Dafydd visai neprieštaravo likti čia iki pat ryto. Išsitiesė ant sofos ir prisitraukė Mayrą prie savęs.
- Niekada niekada tavęs nepaliksiu, - tyliai sumurmėjo vaikinas laikydamas juodaplaukę glėbyje. Pabučiavo ją ir ilgai žiūrėjo į akis. Tvirčiau apglėbė Mayrą ir įsitaisė patogiau. Nė nepajuto, kaip visai netrukus nugrimzdo į miegą.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Tylus varpelio skambtelėjimas nuvilnijo per tuščią butą. Aplink degančios storos, vaškinės, juodos ir raudonos žvakės, švelniai aitrūs dūmai ore ir indas, iki kraštų pripiltas tamsaus skysčio. Mayra, giliai įkvėpdama, dar kartą skambtelėjo varpeliu, leisdama garsui pasiekti atokiausius jos minčių kampelius. Viskas keitėsi. Jei pernai būtų praleidusi šią naktį prie laužo pasinėrusi į geismo sūkury, dabar... Namai. Delnai, priglausti prie šaltų miegamojo grindų, nusilenkimas, tyliai šnabždant pasveikinimo žodžius ir už rato judanti gyva Tamsa. Gerai, kad Dafydd dar nebuvo grįžęs - paaiškinti, kas ir kodėl čia vyksta užtruktų per ilgai, o laiko ir taip nebuvo daug. Tamsūs lašai, žaidžiantys ant durklo ašmenų, šnabždėjimas, judesiai ir šviesos, žaidžiančios po akių vokais.
Tu ir vėl sugrįžai pas mane.
Ne viena. Ateities būrėjos žodžiai vis sukosi mintyse kaip ir pranašystė. Kad ir kaip ji stengsis apsaugoti juos nuo Tamsos, galiausiai Likimas viską suriš savaip. Ak, kad galėtų ji perimti vaikų naštą ant savo pečių. Galbūt.
 Durklas smigo į švelnią odą.
 Namuose net ir po intensyvaus vėdinimo vis dar buvo justi lengvas smilkalų kvapas. Turbūt, jei nežinotum, nepasakytum, kad visai neseniai Mayros ranka bėgo jos pačios kraujo lašeliai, o šnypštimas, sklidęs iš šešėlių, buvo beveik kurtinantis. Bet viskas buvo praeity. Juodaplaukė jautėsi šiek tiek pavargusi, tad susisupo į pledą, įsijungė televizorių ir pradėjo snūduriuoti su arbatos puodeliu rankose. Ji laukė Dafydd. Nežinia kodėl, bet labai pasiilgo raudonplaukio ir norėjo, kad jis būtų šalia su braškinių ledų dėžute. Mayra, žinoma, būtų pasiėmusi jų pati, bet skaudėjo nugarą, o ir pasilenkti nebuvo patogu, tad vis dažniau tekdavo išnaudoti savo... Sugyventinį? Vaikiną? Na, jų santykiai buvo itin neapibrėžti, o artėjantis vaikų gimimas tarsi spaudė nuspręsti, kas jie yra. Todėl lengviausia buvo pasakyti, kad ji laukė grįžtančio Dafydd.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Mayra Wallflower »

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Dafydd žinojo, kad šiandien kelionės namo metu jausis be galo vienišas. Žinoma, tai truko vos kelias minutes, bet net ir jų be labai rimtos priežasties nesinorėjo praleisti atskirai nuo Mayros. Vis dėlto šiandien priežastis buvo. Reikėjo nupirkti merginai gimtadienio dovaną. Namuose, kuriuose velsietis užaugo, šventė būdavo tik per jo brolio gimtadienį. Vis dėlto to užteko, kad Dafydd suprastų: reikia kažką padovanoti. Ilgai laužęs galvą, galiausiai nupirko prabangaus šokolado saldainių dėžutę ir, kiek padvejojęs, puokštę gėlių. Prie namų esančioje parduotuvėje paėmė ir dešimties litrų braškinių ledų dėžę - net jeigu ne šiandien, Mayra vis tiek juos suvalgys.
Galų gale atsidūręs prie buto durų Dafydd pradėjo šiek tiek jaudintis. Mergina nieko neminėjo apie savo gimtadienį, galbūt ji švenčia su savo... draugais? Juk jo broliukas visada per gimtadienius eidavo pasilinksminti, gal ir Mayra daro tą patį ir jis jos net neras namie?
Laimei, vos pravėręs duris išgirdo televizorių, kas leido spėti, kad mergina yra namie. Neskubėdamas nusivilko paltą ir nusiavė batus. Prie šlepečių niekaip nepriprantantis vaikinas basomis patraukė padėti ledų į kamerą ir tada - sėdinčios merginos link. Atsargiai paėmė iš jos arbatos puodelį ir padėjo ant staliuko. Ir tik dabar suprato, kad visai nežino, kaip ją pasveikinti. Rankoje laikė saldainius ir gėles, tačiau neįsivaizdavo, ar juos reikia paduoti, ar ką padaryti. Plūsdamas save už kvailumą Dafydd galiausiai atsisėdo šalia ir laisva ranka apkabino Mayrą.
- Su gimtadieniu, - negarsiai ištarė jis ir pakštelėjo į žandą. Padėjo galvą jai ant peties, o kita ranka, jausdamasis be galo kvailai, ištiesė dovanas merginai.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Mayra nesuprato, ar ji tik miegojo ir sapnavo košmarą, ar visos tos keistos spalvos ir nesuprantami gerkliniai garsai sklido iš televizoriaus. Merginos pirštai gniaužė atšalusį arbatos puodelį, o lūpas kartais palikdavo sunkus atodūsis. Čia jos namai, tai kodėl ji negali pabūti viena? Kada grįš Dafydd ir pažadins ją iš šio košmaro? Ne, ji nenori būti viena, tegul kažkas pasilieka šalia. Kad ir tas keistas spaudžiantis jausmas, kad kažkas ją laiko prispaudęs šalia savęs. Bet tai ne Dafydd, jai šalta, šalta, šalta...
 Mayros košmarą išvaikė tylus durų trinktelėjimas. Pamačius raudonplaukį, merginos veidą papuošė šypsena. Ak, ji seniai taip džiaugėsi jo grįžimu! Prieblandoje nesimatė, ką vaikinas parsinešė (nėštukės nuojauta vis tiek kuždėjo, kad tai - braškiniai ledai), bet vis dar pilnai neatsibudusi juodaplaukė akimis sekiojo mylimąjį, kol šis galiausiai sustojo priešais ją su puokšte ir saldainiais. Susipratusi, kad jos išganingasis atvėsusios arbatos puodelis dingo iš rankų, mergina tik žioptelėjo, visiškai nesuprasdama, kas čia ir kodėl.
 Bet ištartas pasveikinimas, apkabinimas ir dovanos... Mayra pajuto, kaip skruostu nubėgo karšta ašara.
-Tu... Stengeisi. Dėl manęs...-vis dar nelabai tikėdama, kad kažkas sveikina su gimtadieniu, mergina atsargiai glostė gėlių žiedlapius. Tokių visada augo prie jos namų, bet pirmą kartą jos buvo skirtos jos gimtadieniui. O ir saldainių dėžutė - tai buvo vieni iš brangesnių ir skanesnių šokoladinių triufelių. Regis, tokią matė pernai pas savo vadovą ant stalo. Pro ašaras šypsodamasi, Mayra atsargiai padėjo dovanas ant stalelio, puolė Dafydd į glėbį ir kūkčiodama vis kartojo: ačiū.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Tiesą sakant, Mayros reakcija tikrai nebuvo tokia, kokios tikėjosi Dafydd. Kadangi net jis žinojo, kad per gimtadienius yra "normalu" kažką padovanoti ir pasveikinti, neabejojo, kad mergina kažko panašaus tikėsis. O ji... Pirmiausia, žinoma, vaikinas pagalvojo, kad kažką ir vėl padarė ne taip. Sutrikęs sėdėjo ant sofos ir nieko nesakė. Jautėsi kvailai: gal Mayrai gimtadienis visai ne šventė? Kodėl jis nepasiklausė iš anksto? Norėjai pradžiuginti, o ką pridirbai? spėjo apkaltinti save raudonplaukis, kai mergina atsidūrė jo glėbyje. Tai tarsi leido galvoti, kad vis dėlto ne čia šuo pakastas. Galbūt Mayra tiesiog nėra pripratusi prie sveikinimų? Kartojama padėka tą lyg ir patvirtino.
- Tikiuosi, šitie metai tau bus geriausi, kokius iki šiol turėjai, - stipriai apkabinęs merginą sumurmėjo jis. Įtarė, kad pačiam šie metai tikrai gali būti geriausi gyvenime. Tereikėjo kažkokiu būdu visko nesugadinti. Priglaudęs juodaplaukės delną prie apšepusio savo skruosto Dafydd ilgai žiūrėjo jai į akis. Pastaruoju metu nebebuvo taip nejauku tai daryti, nors išskaityti dar nieko nepavykdavo. Ir vis dėlto raudonplaukis tikėjosi, kad išmoks ir tai.
- Ar nori ledų? - nusišypsojęs paklausė jis. Galvojo, kad galbūt reikėtų pasisiūlyti ta proga pagaminti vakarienę, tačiau spėjo, kad tai nebūtų pats protingiausias sprendimas. Nelaukdamas atsakymo pabučiavo Mayrą ir nenoromis ją paleidęs nuėjo iki šaldytuvo. Paėmęs dėžę, kurią ką tik parnešė, grįžo prie merginos. Susigrąžinęs ją į savo glėbį uždėjo ranką ant nepaliaujančio storėti jos pilvo ir tyliai sumurmėjo:
- Noriu, kad ši diena tau būtų ypatinga. Ar yra kas nors, ką galėčiau padaryti?

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Visą anksčiau ją kamavusią baimę išsklaidė Dafydd buvimas šalia. Mayra buvo įsikibusi į vaikiną kaip į vienintelį išsigelbėjimą nuo pasaulio žiaurumo, jos skruostus plovė karštos ašaros, kurios netrukus susigerdavo į raudonplaukio rūbus. Mergina negalėjo patikėti, kad jai taip pasisekė. Ją myli, ja rūpinasi ir net jos gimtadienį prisimena! Dovanos!
-Jie jau tokie yra,-tarsi pamiršusi įvykusį mūšį, išsiskyrimą su Luku, priklausomybę ir protą aptemdžiusią psichozę, Mayra tikėjo, kad šie mėnesiai buvo geriausi jos gyvenime. Kai jai nieko netrūko ir nereikėjo bijoti. Buvo sunku tą net bandyti sudėlioti į žodžius, tad viską pavyko pasakyti tik plačia šypsena. Ir štai, žiūrėdama Dafydd į akis, ji galėjo tik šypsotis ir dėkoti tam Kažkam, kad jos pasigailėjo.
 Gavusi ledų dėžę, Mayra nebenorėjo nieko, nes viskas jau buvo čia. Šaukštu kabindama tą saldžią ir netikromis braškėmis atsiduodančią košę, mergina sukikeno, kai pajuto raudonplaukio prisilietimą.
-Tu net neįsivaizduoji, kokia ši diena man ypatinga. Tu turbūt net nežinai, kokia aš laiminga. Dafydd, mes turim namus! Ir braškinių ledų! Ir štai, Katinas miega prie šildytuvo, tu esi šalia ir aš tave myliu vien dėl to, kad esi. Ak, Dafydd, ko man gali reikėti daugiau? Na, galėtų nebeskaudėti nugaros, bet čia šitų dviejų neklaužadų nuopelnas,-nusijuokusi, mergina uždėjo savo šaltą delną ant pilvo.-Myliu jus visus.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Dafydd klausėsi, ką kalba Mayra, ir beveik juto nusivylimą: be galo norėjo padaryti ką nors, kad mergina būtų laiminga. O ji jau tokia ir buvo! Nepaisant to, kad raudonplaukis tikėjo esąs iš dalies dėl to "kaltas", jam norėjosi padaryti dar ką nors. Juk gimtadienis būna tik kartą metuose...
Pajutęs vėsius Mayros pirštus Dafydd perkėlė savo delną ant jų. Rankos šaltumas kiek nustebino ir išgąsdino vaikiną.
- Ar tau šalta? - susirūpinęs paklausė jis ir tvirčiau susupo merginą į pledą. Sėdėjo ją apkabinęs ir stebėjosi, kiek tų nelemtų braškinių ledų ji gali suvalgyti. Nieko nesakė, tik mėgavosi akimirka. Jau pamiršo, kad turėjo sunkią darbo dieną, kad teko tris kartus apšaukti merginos brolį, kad rytojus nusimatė neįtikėtinai bjaurus. Ne, dabar Dafydd rūpėjo tik tai, kad Mayra jaučiasi laiminga. Ir kad jis yra viso to dalis.
- Gal reikia masažo? - staiga paklausė vaikinas. Vos susilaikė nenusipurtęs. Nenoromis prisiminė, kad lygiai tokius pačius žodžius vos prieš tris savaites jis ištarė vioplei ar, kaip pasakytų dabar, Adelei Ginger. Žinoma, dabar situacija buvo visai kita, mat Dafydd nuoširdžiai norėjo kuo nors padėti Mayrai. Jis pabučiavo merginą ir pasinaudojo proga paragauti to skanėsto, kurio ji niekaip negali atsivalgyti. Sušiaušė jai plaukus - visai kaip tada savo kabinete, mat vis dar buvo tikras, kad tokia šukuosena merginai puikiai tinka. Tada vėl įsmeigė žvilgsnį į jos akis ir laukė atsakymo. Labai tikėjosi, kad jis bus teigiamas, mat tai buvo vienintelis pagelbėti galintis dalykas, atėjęs Dafydd į galvą.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Mayra tikrai jautėsi laiminga. Tą akimirką net nebijojo, kad viskas pradings ir ji vėl liks viena. Ne. Mergina tikėjo, kad Dafydd visada bus šalia jos. O ir jo susirūpinimas jos nuo ledų dėžutės šaltu delnu privertė merginą šyptelėti.
-Ne, man viskas gerai,-susirangydama prie raudonplaukio tarė Mayra ir toliau valgė ledus. Braškinė gėrybė, rausvas auksas, kitaip nepavadinsi. Taip besimėgaudama mėgstamiausiu skanėstu, juodaplaukė vos nepraleido klausimo, kuris nuskambėjo iš oro. Net televizoriuje pasirodžiusi įkyri spalvota bei triukšminga reklama negalėjo nupūsti nuo merginos veido sutrikimo. Ji taip ir nesuprato, kodėl Dafydd pradėjo elgtis taip keistai. Gerai, jos gimtadienis, gėlės, sveikinimas ir gana. Viskas toliau jai atrodė tik nenatūralu.
 Savo braškiniais ledais išteptomis lūpomis atsakiusi į bučinį, Mayra padėjo ranką ant šiurkštaus Dafydd skruosto ir sukikeno, kai šis pradėjo velti jos tamsias sruogas.
-Dafydd...-mergina, žiūrėdama raudonplaukiui į akis, šypsojosi,-Tau nereikia verstis per galvą, kad padarytum mane laiminga. Vien tai, kad šiandien prisiminei, kad mano gimtadienis...  Pirmas gimtadienis, kurį švenčiu... Jau vien dėl to esu laimingiausia moteris pasaulyje,-kelios ašarėlės nuriedėjo paraudusiu Mayros skruostu.-Dafydd, tiesiog pabūk su manimi. Ir, prašau, nunešk ledus. Nebenoriu.
 Tai tarusi, mergina įteikė dėžutę, kurioje trečdalis ledų jau buvo dingę, raudonplaukiui, o pati dramatiškai išsitiesė ant sofos ir pasirąžė kaip kokia katė.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Atrodė, kad Mayra yra labai laiminga. Dafydd suprato, kad tam jausmui užteko tik dėmesio, kurį jis parodė. Vis dėlto vaikinas spėjo priprasti prie nuolatinių pastangų kažką daryti dėl mylimosios. Tad dabar, kai buvo galima tiesiog atsipalaiduoti ir būti drauge, velsietis jautėsi sutrikęs.
Paėmęs ledų dėžutę Dafydd atsistojo nuo lovos ir atsisuko į Mayrą. Nusišypsojęs jai sparčiu žingsniu nužygiavo iki šaldytuvo ir netrukus jau gulėjo šalia jos. Viena ranka apkabinęs merginos liemenį kurį laiką tiesiog buvo su ja, kaip ir buvo prašytas. Deja, kažkokios mintys neleido ilgai mėgautis akimirka. Jautėsi, tarsi kas būtų pradėjęs graužti iš vidaus ir skleisti kažkokią juodumą, kuri, deja, vis plėtėsi. Raudonplaukis vis dar buvo šalia Mayros, tačiau juto tokią įtampą, kad teko šiek tiek atsitraukti. Netrukus ją pakeitė nepaaiškinama baimė. Velsietis neįsivaizdavo, kodėl, tačiau prisiminė nutikimą Škotijoje - nuo pradžios iki pabaigos. Žūtbūt reikėjo išsiaiškinti šiek tiek daugiau.
- Mayra, - tyliai pratarė jis vėl prisiglausdamas. Vis dar buvo įsitempęs, tačiau labai tikėjosi, kad mergina šito nepajus. - Aš labai nenoriu gadinti tau šventės. Bet... Aš turiu žinoti. Labai prašau, pasakyk tiesą. Kodėl tavo motina taip reagavo į faktą, kad aš esu auroras? Ar neturėjau to pasakyti?
Paėmęs merginai už rankos priglaudė ją prie lūpų. Žvilgsnis įsmigo Mayrai į akis: Dafydd labai reikėjo sužinoti atsakymą. Maža to, jam reikėjo būti visiškai tikram, kad tas atsakymas nėra melagingas.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Mayra gulėjo atsirėmusi į Dafydd krūtinę ir džiaugėsi gyvenimu. Kad egzistuoja čia ir dabar. Ji užsimerkė ir įsiklausė, norėdama išgirsti raudonplaukio širdies plakimą. Įdomu, kaip jų vaikai girdį josios? Ar todėl vėliau mamoms vis kyla noras prisiglausti mažylius prie krūtinės? Ar jie tada dar atsimena, kaip plaka mamos širdis?
 Tai buvo labai malonios mintys, beveik migdančios. Kažkaip net ir televizoriaus nelabai ausiai malonūs garsai nebeerzino juodaplaukės. Švelni šypsena papuošė jos veidą. Ramuma.
 Bet tarsi į lygų kaip stiklas ežero vandenį įmestas akmenėlis, Dafydd tariami žodžiai viską sujaukė. Žinoma, Mayra stengėsi to neparodyti - vaikinas juk tiek daug stengėsi, kad šis vakaras jai būtų malonus! - bet aiškiai jautėsi nuliūdus, o gal ir kiek suirzus. Norėjosi tiesiog mestelėti, kad jis susirastų jos motinos bylą archyvuose, prie kurių kaip antrojo lygio vadovas turėjo prieigą, bet nusprendė, kad paprasčiau ir aiškiau bus viską paaiškinti pačiai. Na, istorijos dalį, kurią ji žino. Detales, jei norės, jis išsiaiškins pats.
-Mano... Visa giminė turi reikalų su teisėsauga. Tiesą pasakius, mano dėdė, senelis, abi močiutės, du proseneliai ir keli kažkelintos eilės pusbroliai ir pusseserės atsidūrė Azkabane. Na, arba mirė besipriešindami patekimui į jį. Žodis auroras daugumai prilygsta žmogžudžiui. Tiesiog, na, nieko prieš tave, bet... Tokia ta istorija. Mano motina, norėdama pabėgti nuo tos prakeiktos pavardės, vedė mano tėvą, o tam, kad jis ją vestų, na, buvau aš. Tiesiog painiava. Nežinau, Dafydd, nežinau, kodėl būtent taip. Tik galiu spėti, kad po keliasdešimties metų būsiu viena iš tų, dėl kurios keiks tavo bendradarbius. Toks jau tas mūsų likimas. Bet aš tikiuosi, kad mūsų vaikai nenešios tos žmogžudžio, vagies ir prievartautojo dėmės, kad bent jau aš nutrauksiu šią grandinę. Dafydd, tu juk supranti mane, tiesa?-žiūrėdama į tamsias vaikino akis, Mayra tarsi net bijojo įkvėpti, kol laukė atsakymo, o lūpos nebyliai sudėliojo: prašau.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Dafydd nežinojo, kokios reakcijos ir, tuo labiau, kokio atsakymo tikėtis. Kuriam laikui atėjusi tyla privertė vaikiną graužtis - štai ir sugriovė Mayrai šventę... Deja, netrukus faktas, kad jis paklausė nepatogaus klausimo, vaikinui rūpėjo mažiausiai. Protas lyg ir suvokė, ką kalba mergina - ir ką tai reiškia. Bet širdį jos žodžiai tiesiog draskė. Jis yra auroras, o šios profesijos žmonės jo mylimos merginos šeimoje nebuvo patys mėgstamiausi. Tai nieko tarp jūsų nekeičia sušnibždėjo balselis galvoje, bet Dafydd jautėsi lyg krentąs į duobę: jis ir vėl yra tik šiukšlė, niekam nereikalingas padaras. Visai kaip namuose. Tiesiog nepakeliamas skausmas plėšte plėšė širdį. Sunkiausia buvo tai, kad šio jausmo visiškai nenorėjo parodyti Mayrai - protas atkakliai bandė perrėkti širdį ir įtikinti, kad merginai tai nėra svarbu.
- Kodėl nieko nesakei prieš... vykstant į Škotiją? - tyliai paklausė raudonplaukis. Garsiau kalbėti bijojo - tai būtų išdavę skausmą, šiuo metu draskantį vaikiną. Klausimo tonas nebuvo kaltinamas - ne jis buvo persmelktas kančia, tik Dafydd tikėjosi, kad Mayra to nepajus. Ar jis vylėsi, kad įsidarbinęs rimtame darbe nustos būti gyvenimo atmata? Et, naivuolis! Patikėjo, kad išties gali mylėti ir būti mylimas? Jis, Dafydd Carwyn Llewellyn? Ne, akivaizdu, kad tai neįmanoma. Deja, dabar atsistoti ir išeiti vaikinas nebegalėjo - būtų pernelyg skausminga.
- Kodėl visada turiu būti tas, kurio niekam nereikia, tas šlykštynė, kurio vieta Londono kanalizacijoje? - netyčia balsu ištarė vaikinas, tačiau to net nesuvokė. Beveik nejuto Mayros buvimo šalia. Galvojo apie vaikus,  kurių atėjimas į šį pasaulį nenumaldomai artėjo. Ar jam verta stengtis neatrodyti šiukšle? O gal berniukai nuo pat gimimo žinos, ko vertas jų tėvas? Ši mintis buvo tokia skaudi, kad norėjosi kaukti kaip sužeistam šuniui. Protas pakuždėjo, kad Mayra pasakė norinti nutraukti tą neapykantos grandinę, bet skausmas viduje ėmė viršų.
Dafydd išsinėrė iš Mayros glėbio ir atsisėdo ant sofos krašto. Užsidengė delnais akis, kurios, jo paties nuostabai, vis dar buvo sausos. Giliai kvėpavo ir vylėsi, kad mergina prisiartins jo apkabinti. Dabar to reikėjo labiau nei bet kada anksčiau, bet širdis ir toliau kankino vaikiną: jis tik šiukšlė, kurios niekam nereikia.
Staiga velsietis kai ką prisiminė. Bijojo pažvelgti į Mayrą, tad prabilo neatsisukdamas:
- Tavo motina... Juk ji nežinojo, kad aš esu "auroriūkštis". Kodėl ji su tokia neapykanta žvelgė į mane nuo pat pradžių? Ar tu pasakei jai, kad... eee... Kur aš gyvenau? Ar... - vaikinas prisiminė randus ant Mayros rankų ir kojų. - Ji taip nekenčia tavęs, kad nenori tavo laimės? Ji bijo, kad tu gali su manimi būti laiminga?
Ta mintis buvo keistai maloni. Gal jis išties gali suteikti kažkam laimę? Pagaliau išdrįsęs susitikti su Mayros akimis Dafydd pabandė šyptelėti. Viduje atkakliai grūmėsi du jausmai: protu nesuvokiamas skausmas ir viltį nedrąsiai kelianti laimė. Velsietis įtarė, kad mūšis puikiai atsispindi jo akyse, tačiau jų nenuleido - žiūrėjo į mylimą merginą ir stengėsi negalvoti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Dafydd Carwyn Llewellyn »

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Kad ir kaip stengėsi Dafydd tai nuslėpti, Mayra viską išskaitė iš jo akių, ne, tiesiog pajuto vidumi. Tai buvo tarsi dar vienas peilis į širdį. Skausmas, kurį kad ir netiesiogiai, ji sukėlė mylimajam. Ašaros kaupėsi merginos akys ir su kiekvienu mirktelėjimu riedėjo skruostais žemyn. Ji norėjo įsikibti į raudonplaukį, kartoti jam, kaip jį myli, kad jos šeima yra visiškai nesvarbu ir jei reikės - pasirinks tik jį, žmogų, kuris jai parodė, kas yra meilė ir laimė.
 Ar paliksi mane? Tai buvo pabaiga. Ji vėl pati sugriovė tai, ką susikūrė. Sunaikino laimės trupinius, ištrauktus iš gyvenimo smalos, vėl save pasmerkė nagais kabintis į bedugnio šulinio sienas ir jausti, kaip pamažu ji slysta ir krenta vis gilyn ir gilyn...
-Dafydd, atsiprašau...-nežinia kada ir kodėl ištarė tuos žodžius Mayra. Labiau tai buvo kaip įprotis. Atsiprašyti už sukeltą garsą, numestą puodelį, egzistavimą toje pačioje erdvėje, tuo pačiu metu... Visa tai slėgė iš vidaus, traukė gilyn, atgal į bedugnę. Ji bijojo. Persigando, kai Dafydd ištrūko iš jos glėbio, kartu pasiimdamas ir tą raminančią šilumą.
 Atsisėdusi, Mayra susisupo į pledą. Ir tiesiog žiūrėjo. Bandė suprasti, kas ir kodėl bei ką jai daryti. Ir tas šypsnis, toks nenatūralus, netinkantis. Juodaplaukė, vis dar verkdama, prisiglaudė prie vaikino.
-Dafydd, ji tiesiog manęs nekenčia. Aš jai buvau reikalinga tik kaip užtvirtinimas, kad santuoka bus. Po to aš niekam nebuvau reikalinga. Nežinau, kodėl ji taip tavęs nekentė, bet aš tik užsiminiau, kad kartu mokėmės, dirbi, gyveni su manimi ir esi vaikų tėvas. Viskas. Aš prisiekiu, tikrai jai nieko nesakiau apie tai, o apie aurorus... Pamiršau. Tiesiog pamiršau, nes man tai nėra svarbu. Aš tave myliu, prašau, Dafydd, nepalik manęs. Prašau...-drebančiu balsu kalbėjo Mayra, kol galiausiai liko tik šnabždėjimas. Mergina stipriai užsimerkė, pirštais įsikibdama į Dafydd, lyg šis grasintų pranykti.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Mayros atsiprašymas buvo tarsi dar vienas dūris į širdį. Vadinasi, ji suprato. Suprato, kokį skausmą jam sukėlė. O jeigu tai, ką jiedu sukūrė, buvo tikra, dabar turėtų būti skaudu ir jai pačiai. Vaikinas neįsivaizdavo, ką daryti. Nepaisant to, kaip dabar jautėsi pats, dar labiau liūdinti merginos nenorėjo. Viduje raudonplaukis tiesiog klykė, tačiau garsiai nepasakė nieko. Nežinojo, ką ir sakyti. Matė Mayros ašaras, bet neįsivaizdavo, ką dabar turėtų padaryti, nes atrodė, kad kažkur iš jų šiuo atveju turės kentėti. Negaliu leisti kentėti jai apsisprendė Dafydd. Nežinojo, ką ketino daryti, tačiau nieko ir nespėjo, mat Mayra tuo metu padarė tai, ko vaikinui taip reikėjo - prisiglaudė prie jo. Nieko nelaukdamas stipriai ją apkabino - ko gero, žinoti, kad ji čia yra, reikėjo lygiai taip pat kaip ir Mayrai patikėti, kad jis niekur nedings. Tiesą sakant, supratimas, kad merginai jo reikia, buvo malonesnis už bet ką.
- Atsiprašau, Mayra, atsiprašau... - sumurmėjo priglausdamas jos galvą sau prie krūtinės. - Aš būsiu čia, su tavimi. Aš niekada tavęs nepaliksiu. Nenorėjau sukelti tau skausmo...
Dafydd nutilo ir susimąstė. Puikiai suvokė, kad Mayra kalbėjo dalykus, kurių nebuvo sakiusi niekada anksčiau. Visada atrodė, kad jiems tų atvirumo akimirkų nelabai ir reikia - bent jau jam pačiam buvo pernelyg gera leisti laiką drauge, kad rūpintųsi, kad buvo kada nors anksčiau. Tačiau dabar... Žinoma, Mayros žodžiai sukėlė dar vieną savigraužos priepuolį: raudonplaukis pradėjo galvoti, kad ji tokia prisirišusi tik dėl to, kad anksčiau nebuvo niekam reikalinga, o jam, Dafydd, jos labai reikėjo. Tarsi pats būtum kitoks ir vėl ramybės nedavė prakeiktas balselis galvoje.
- Aš myliu tave, Mayra, - tarsi norėdamas nustumti bet kokius balselius tolyn pratarė Dafydd. - Tu tik neverk, maldauju. Aš nenorėjau tavęs įskaudinti. Aš tik... Aš nemoku būti reikalingas...
Vaikinas nutilo. Laikė glėbyje mylimą merginą ir stengėsi nusiraminti. Patikėti, kad viskas gali būti gerai. Mayros žodžiais, kad jai nesvarbus šeimos požiūris, Dafydd patikėjo iš karto. Deja, jis netikėjo pats savimi.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Dafydd niekur nedingo, nepaliko jos ir neatstūmė. Bet Mayra vis tiek verkė. Nelabai suprato, kodėl jai taip skaudu ne tik dėl savęs, bet ir dėl Dafydd. Koks ironiškas tas Likimas, suvedantis du žmones, kurie bijo vienas kitą prarasti, bet kartu bijo ir mylėti. Negi gyvenimo teatro repertuare taip trūko dramų?
 Susirangydama kaip mažas vaikas į kamuoliuką raudonplaukio glėbyje, mergina šniurkščiojo. Nenorėjo skausmo - troško ramybės. Jai atsibodo kentėti. Tokiu momentu, jei ne dvynukai, turbūt būtų kilusi pagunda vėl pasinerti į oranžinių diazepamo piliulių sukuriamą rūką, bet sveikas protas čia dar nugalėdavo. Ji - nesvarbu, išgyvens, o vaikai negali rinktis.
 Apsikabinusi Dafydd, Mayra bandė perkošti jausmus per visus žinomus filtrus ir išsiaiškinti, ką jaučia. Kaltė? Nerimas? Liūdesys? Kodėl tai skambėjo kaip koks bingo psichiatrijos skyriuje?
-Dafydd, išmoksim. Viskas išmokstama. Ir nesijausk kaltas, be mirties nebūtų vietos gyvybei, be griovimo - kūrybai, be, be...-juodaplaukė nutilo ir nusivalė rankove nosimi.-Papasakok apie save. Kodėl mes tokie panašūs. Kodėl... Kodėl viskas yra kaip yra...
Televizorius, negavęs patvirtinimo, kad jį dar kažkas žiūri, išsijungė ir kambarys paskendo tamsoje ir tyloje. Girdėjosi tik tylus laikrodžio tiksėjimas, kažkoks katinas pasirąžęs nutipeno prie draskyklės, o šaldytuvas pradėjo burgzti. Mayra užsimerkė ir įsitaisė patogiau, tyliai klausydama Dafydd širdies plakimo.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Dafydd laikė glėbyje merginą, tačiau mintys nebuvo šviesios. Keikė save už tai, kad pradėjo šitą pokalbį. Atrodo, norėjo pradžiuginti mylimąją, bet ir vėl susimovė. Diena, kuri jai turėjo būti labai laiminga, perėjo prie tragiško skausmo ir ašarų...
Vaikinui nerūpėjo, ką apie jį galvoja Mayros šeima, jeigu tik ji pati negalvoja to paties. O dėl šito raudonplaukis buvo visiškai tikras. Deja, dėl kažkokios priežasties skausmas vis tiek nenorėjo atsitraukti. Ar tai buvo baimė? Gal ir taip, tačiau Dafydd šito nežinojo. Jis tik juto, kaip kažkas degina jį iš vidaus. Jautėsi dėl to bjauriai, tačiau įtarė, kad taip jį veikia ir merginos buvimas čia. Ko gero, pirmą kartą nuo tada, kai sužinojo, kad Mayra laukiasi jo vaikų, Dafydd norėjo pabūti vienas. Reikėjo sudėlioti mintis. Deja, dabar to padaryti nebuvo įmanoma, nes palikti merginos jis negalėjo nė akimirkai. Tad tik sėdėjo ant sofos apsikabinęs mylimąją ir stengėsi pernelyg nesigraužti.
Ar jis galėjo nesijausti kaltas? Labai norėjo, mat nuo to buvo gerokai pavargęs. Deja, savęs kaltinimas buvo vienas iš tų dalykų, kurių Dafydd teko išmokti gyvenant su motina ir patėviu. Vis dėlto to nagrinėti dabar nesinorėjo, tad velsietis nieko nesakė.
Deja, visai netrukus Mayra tiesiai paklausė apie tai, ko diskutuoti vaikinas neketino. Jis nuleido galvą, ryškiai raudoni plaukai užkrito ant akių. Dafydd pradėjo virpėti. Mintis apie Brianą jį įsiutino, o juk net nepradėjo kalbėti... Kaip viską paaiškinti Mayrai ir nesukelti sau pačiam dar vieno įsiūčio priepuolio, kurio ji taip išsigando kanalizacijoje?
- Nesu tikras, ar turėčiau apie tai kalbėti, - galiausiai išspaudė jis. - Mintis apie motinos namus mane pykdo. Nenoriu, kad tu mane tokį matytum. Aš jų nekenčiu - kaip ir jie manęs.
Dafydd nutilo. Jautė, kaip pradeda virti kraujas. Giliai kvėpuodamas iš paskutiniųjų stengėsi nusiraminti. Priglaudė lūpas Mayrai prie kaktos, tačiau juto, kaip jos virpa. Tvirčiau priglaudęs ją prie savęs velsietis labai stengėsi negalvoti apie praeitį. Deja, sekėsi itin prastai.