[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atrodė, kad jeigu laiku nesiims veiksmų, Dafydd tiesiog susprogs. Užliejęs palaimingas jausmas visiškai atpalaidavo vaikiną, jis jautėsi taip, tarsi skristų.
Deja, visa tai truko labai trumpai, o po to sekęs ramus gulėjimas atrodė keistai tylus ir lėtas. Mayros prisilietimai buvo be galo malonūs, tačiau raudonplaukis puikiai suvokė: dabar mergina puikiai jaučia, koks perkaręs yra jo kūnas. Dėl to velsietis pasijuto kiek nepatogiai, tačiau nieko nesakė - nenorėjo, kad Mayra liautųsi. Kojos pirštais perbraukė juodaplaukei per blauzdą, bet tą akimirką akys kažką užkliudė. Iš pradžių nesuprato, kas tai, tačiau galiausiai suvokimas atėjo: Mayros rankos atrodė kažkaip keistai, tik jis, matyt, tamsoje to nebuvo pastebėjęs. Atsargiai paėmęs dešinę juodaplaukės ranką ją kilstelėjo, kad bent kiek apšviestų blausi šviesa, sklindanti iš virtuvės. Dafydd nustėro: ranka atrodė taip, tarsi būtų nuolat draskyta ar netgi pjaustyta.
- Kas tau atsitiko? - neslėpdamas nuostabos paklausė vaikinas. Nepaisant to, kad neturėjo daug patirties tokiuose reikaluose, puikiai suprato: jis to negalėjo padaryti. Nei dabar, nei po Tauerio tiltu. Patikrinęs ir antrą ranką dar labiau sunerimo, tačiau nespėjo daugiau nieko pasakyti, nes Mayra staiga atsistojo. Dafydd spėjo sutrikti, tačiau ji tik pasiėmė marškinėlius (tiesa, šito vaikinas norėjo mažiausiai). Žiūrėdamas į merginą raudonplaukis pastebėjo, jeigu akys prietemoje neapgavo, kad ir Mayros kojos atrodo neką geriau. Jis jau žiojosi kažką sakyti, tačiau nespėjo, nes Mayra grįžo į glėbį, nors dabar Dafydd jautė medžiagą, kuri atrodė labai nemaloni. Labai norėjo išsiaiškinti, kas jai atsitiko, tačiau mergina sugebėjo pateikti prašymą anksčiau nei raudonplaukis spėjo ką nors pasakyti.
- Žinoma... - iškvėpė jis ir nejučia susimąstė, kad lovoje nakvojo jau labai seniai. Deja, kažin ar Mayra teigiamai pažiūrėtų, jeigu jis sugalvotų miegoti ant grindų, tuo labiau, kad jis neketino to daryti neapsikabinęs liauno jos kūno.
- Mayra... - sumurmėjo jis nežinodamas, ką nori pasakyti. Mintys grįžo prie baisiai atrodančių rankų ir kojų, bet nutarė išsiaiškinti vėliau. Rytoj.
Dafydd juto merginos artumą. Atrodė, kad šiuo momentu nereikia nieko daugiau. Atminty iškilo Mayros žodžiai "džiaukis, kol gali" ar panašiai. Nelabai suprato, ką tai reiškia, bet baimės šešėlis persmelkė vaikiną: o jeigu jam reikia suprasti, kad visa tai tėra laikina? Vis dėlto dabar labai nesinorėjo apie tai galvoti, tad Dafydd tik stipriau apglėbė buvusią koledžo draugę. Gulėjo išsitiesęs ir paprasčiausiai mėgavosi akimirka. Šiuo momentu jis neturėjo ko nerimauti.

[Mayra Llewellyn]

 Tankus Dafydd širdies plakimas pasiekdavo Mayrą ir tarsi nuaidėdavo merginos galvoje. Juodaplaukė jau buvo bepradedanti snūduriuoti, mat po pledu buvo šilta, o ir gulėti ant Dafydd - malonu. Pramerkusi akis, ministerijos darbuotoja pakėlė ranką, kurią neseniai taip atsargiai lietė raudonplaukis. Apšviesti virtuvės ir gatvės žibintų šviesos, matėsi tie patys randai, bjaurojantys jos kūną. Mayra nusikeikė ir atsisėdo. Visai buvo pamiršusi apie maskuojamuosius kerus, kurie vos išlaikydavo pilną darbo dieną (bendradarbiai jau ir taip laidė keistus žvilgsnius dėl mažiau reikšmingų ir skandalingų dalykų), o apie kojas irgi nepriminė, nors, regis, po Taueriu Dafydd jų nepastebėjo. Nors ką ten jis išvis matė...
-Dafydd?-vėl padėjusi galvą ant jo krūtinės paklausė Mayra.-Ar tu kažko klausei? Aš galiu viską paaiškinti...
Prasideda. Aš GaLiU vIsKą PaAiŠkInTi. Bandydama ignoruoti pašaipų Evelinos toną, mergina kalbėjo toliau:
-Čia... Na, pasidariau pati. Kai dar mokiausi Hogvartse. Ne, kai aš pradėjau mokytis Hogvartse. Atsiprašau, jei išgąsdinau. Tiesiog, viskas jau praeityje. Man viskas gerai. Tikrai. Man jau viskas gerai.
Melagė melavo, po tiltu bučiavos, tiltas sugriuvo, melagė pražuvo... Mayra nusišypsojo iš itin netiksliai atkartoto eilėraštuko. Trumpam priglaudusi lūpas prie Dafydd žando, juodaplaukė atsistojo ir uždegusi šviesą tarė:
-Einu nusipraust. Eik į miegamąjį ir nejunk šviesos. Aš tuoj ateisiu.
Mayrai įėjus į vonią, pasigirdo rakinama spyna, o netrukus ir vandens šniokštimas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Garsus pokštelėjimas, ir šalia vieno iš daugiabučių Merington Roudo gatvėje Vakarų Bromptone iš niekur atsirado perkaręs vaikinas ryškiai raudonais plaukais, glėbyje laikantis juodaplaukę merginą.
Visą kelią iki kanalizacijos dangčio Dafydd mintyse kartojo keturis žodžius, kuriuos tokiomis skirtingomis akimirkomis ištarė Mayra. Namo. Pasidžiauk, kol gali. Raudonplaukis vedėsi ją taip greitai, kiek jam leido drąsa: labai bijojo savo veiksmais vėl išgąsdinti ir taip įsibaiminusią merginą.
Dabar, stovėdamas prie daugiabučio durų, lengviau atsikvėpė: tikėjosi, kad namuose visos baimės praeis. Ar tai paskutinis kartas, kai aš matau šitas duris? neprašyta mintis užgniaužė vaikinui kvapą. Prieš akis iškilo vaizdas kaip jis berods dar vakar prie tų pačių durų daug ilgiau nei buvo būtina čiupinėjo merginą "ieškodamas raktų". Abu atrodė laimingi - viskas šviesu ir gražu.
Deja, viską sugriovė vienas nelemtas jo, Dafydd, įsiūčio priepuolis. Nepaisant to, kad netrukus po to Mayra prisiglaudė ir verkė jo glėbyje tarsi rodydama pasitikėjimą, Dafydd beveik neabejojo: ji nebenorės jo matyti. Viskas baigta.
- Aš tik paimsiu raktus, - sumurmėjo jis atsegdamas Mayros paltą. Padaręs, ką ir sakė padarysiąs, Dafydd atrakino duris ir jau antrą kartą beveik nešte užnešė merginą į viršų. Atrakinęs butą velsietis pajuto skausmo dūrį: jau spėjo priprasti prie šitų namų. Svetainė, virtuvė, netgi Mayros (jų abiejų?) miegamasis su keistais ir nelabai suprantamais atributais... Ar jis dar kada nors tai pamatys?
Dėl vieno Dafydd buvo tikras: geriau išeiti pačiam. Geriau neleisti to padaryti žmogui, kurį taip neseniai pasakei mylįs. Raudonplaukis nuvilko merginai paltą ir pakabino į vietą. Nuvedė prie tos pačios sofos ir kuo švelniau pasodino. Atsiprašau! Tikrai šito nenorėjau! mintyse klykė Dafydd, bet į dienos šviesą šie žodžiai neišlindo. Vaikinas nužvelgė kambarį ir suprato, kad nebėra ko gaišti. Atsistojo ir mintyse kartodamas pasidžiaugei, užteks lėtai patraukė prie durų. Jau laikydamas durų rankeną, visai neketinęs to daryti, jis griebėsi paskutinio vilties šiaudo. Atsisuko į Mayrą ir paklausė:
- Man išeiti?
Klausimas buvo užduotas pakankamai garsiai, kad būtų išgirstas, bet nepakankamai, - kad būtų palaikytas rėkimu.

[Mayra Llewellyn]

 Tyras oras, pripildęs visai neseniai panikos užspaustus plaučius, vėjelis, glostantis veidą ir plaukus - to dabar reikėjo merginai, kad pasijustų geriau. Liestis prie Dafydd buvo keista, kad ir kaip ji bandė į šoną nustumti savo baimes, o ir nemaloni tyla tik slėgė. Nors gal gerai, kad raudonplaukis nieko nesakė - mergina vis tiek nieko nebūtų girdėjusi.
 Po panikos priepuolio ji jautėsi išvargus. Mintys tarsi klimpo nematomame smėlyje, o kiekvienas įkvėpimas reikalavo vis daugiau ir daugiau pastangų. Bet ji jau buvo arti namų, net nepajuto, kaip greitai jie grįžo. Dafydd dar neturi raktų... Mayra planavo rytoj nunešt saviškius, kad padarytų kopijas kol ji sėdės kabinete. Bet vis tiek eitų su Dafydd namo, nors tas ėjimas buvo iki artimiausio skersgatvio prie ministerijos ir nuo artimiausio kampo prie namų. Vis tiek, kažkokia kelionė namo.
 Ji leido vaikinui paimti jos paltą, pati kažkaip nusispyrė batus ir, pasodinta ant sofos, vos neužmigo. Dar kniauktelėjo pasisveikindamas Katinas, kuris jau nustojo ignoruoti Dafydd, nors jo glostomas dar nesileido. Pūkų kamuolys patenkintas trynėsi aplink šeimininkės kojas, kai nuskambėjo nieko gero nežadantys žodžiai. Katinas, jų nesupratęs, nuskubėjo pasiglaustyti prie Dafydd, o Mayra tyliai pravirko. Ji norėjo tikėti, kad vaikinas bus su ja. Pamatys jų gimusius vaikus. Juodaplaukės skruostais nusirito dar keletas ašarų. Ji buvo per daug pavargusi, kad maldautų ar prašytų, tad tiesiog tarė:
-Jeigu nori. Sakiau, kad gali bet kada išeiti, bet aš tavęs neveju. Gali ir pasilikti.
Sunkiai atsidususi, Mayra atsirėmė į sofos atlošą ir užsimerkusi tyliai sušnabždėjo:
-Bet aš noriu, kad pasiliktum.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Buvo galima pamanyti, kad Katinas tik ir laukė tokių Dafydd žodžių. Vaikinas žinojo, kad jis gyvūnėliui toli gražu nėra toks artimas kaip Mayra; to net ir nenorėjo. Bet vis dėlto dabar, kai buvo pasiryžęs išeiti negrįžtamai, keistas glaustymasis buvo kiek keistokas.
Vis dėlto visas vaikino dėmesys buvo skirtas Mayrai. Jos skruostais tekančios ašaros draskė širdį. Norėjo prieiti, apkabinti ir laikyti ją savo glėbyje tol, kol mergina patikės, kad klaida, kurią šiandien padarė raudonplaukis, daugiau nepasikartos. Vis dėlto jeigu ji paprašys daugiau nesirodyti jos akyse, vaikinas taip ir padarys.
Žodžiai, kuriuos ištarė Mayra, atrodė esantys visiškai abejingi. Ne, ji neišvijo Dafydd, tačiau neatrodė, kad jai svarbu, ar jis liks, ar ne. Tarsi būtų susitaikiusi su viskuo, taip pat ir... smurtu? Ta mintis išgąsdino velsietį. Jis ir toliau žiūrėjo į merginą įsitvėręs durų rankenos. Nežinojo, ką daryti. Noras priglausti merginą prie savęs grūmėsi su kylančia baime ją dar labiau nuskriausti. Vis dėlto galiausiai jis paleido vargšę durų rankeną ir žengė merginos link. Ausys pagavo žodžius, kuriuos visai tyliai sušnabždėjo Mayra. Jeigu jie buvo nuoširdūs - o Dafydd tikėjo, kad taip ir yra - buvo galima tikėtis, kad viskas dar bus gerai. Svarbiausia, kad ta siaubinga klaida nepasikartotų. Raudonplaukis priėjo prie merginos ir atsisėdo šalia. Apkabino ją ir priglaudė prie savęs.
- Aš atsiprašau, - pradėjo murmėti jis tiesiai jai į ausį, tarsi norėdamas, kad Katinas nieko neišgirstų. - Atleisk man, maldauju. Aš galiu viską paaiškinti. Prisiekiu - nebūsiu kaip... jis. Tu man per daug svarbi. Aš nemelavau. Niekada nepaliksiu tavęs, nes... Aš myliu tave.
Dafydd švelniai pabučiavo merginą. Tamsa, tvyranti kambaryje, slėgė vaikiną, tačiau jis dabar neketino trauktis nuo sofos.
- Atsiprašau... - dar kartą ištarė jis.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra susidėjo rankas ant iškilusio pilvo ir atsiduso. Vaikams buvo negerai tokie panikos priepuoliai, bet ar ji galėjo suvaldyti savo reakciją? Ne, bet ji galėjo pasistengti greičiau nusiraminti. Arba išvis iškeliauti tai į kokią atokią salą ir gyventi be rūpesčių iki gimdymo.
 Artėjantys Dafydd žingsniai priminė, kad vaikinas visai neseniai ketino ją palikti. Nemaloniai suspaudė širdį. Ar tai ne jis sakė, kad ją myli? Ne tai kad sakė, bet melavo. Kaip galima palikti vieną žmogų, kurį myli? Mayra negalėjo apibūdinti savo jausmų Dafydd, bet žinojo, kad nenori, kad jis dingtų iš jos gyvenimo. To žinojimo užteko, kad skaudėtų kažkur giliai viduje.
 Juodaplaukė apsikabino vaikiną ir beveik visu kūnu prisispaudė prie jo, tarsi net negalvotų leisti jam ištrūkti iš jos glėbio. Visi tie atsiprašymai kaip smulkūs akmenėliai daužėsi į ją, o dar vienas ,,myliu"... Mayra nenorėjo atsakyti. Bijojo atsakyti. Bijojo, nes nežinojo, kas yra meilė. Ar ji mylėjo Luką? Ar ji myli Dafydd? Katiną? Save? Nežinia.
 Bučinys tarsi bandė patvirtinti tą ,,aš myliu tave", bet Mayra taip ir nepripažino tokio jausmo. Jai užteko to, kad sutarė su Dafydd ir jo buvimas šalia ją ramino. Lėtai atmerkusi akis, mergina žiūrėjo į raudonplaukį. Atsargiai perbraukė pirštais per jo plaukus ir liūdnai nusišypsojo:
-Atsiprašymas priimtas,-dar vienas trumpas bučinys.-O dabar eik išsimaudyt. Smirdi kanalizacija. Aš einu suveiksiu ką nors valgomo. Ir atsargiai, kartais Edgaras tupi ant dušo durų, tai tada pakviesk mane, nes už apliejimą vandeniu jis prišiks tau į batus.
 Dar kartą perbraukusi per Dafydd plaukus, Mayra atsistojo ir nuėjo į virtuvę, kur Katinas ir Rozmarinas jau reikalavo skanėstų.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atrodė, kad Mayra nieko nesakys. Dafydd juto jos kūną šalia savęs ir tai padėjo šiek tiek aprimti, tačiau kurį laiką besitęsusi tyla gulė tarp judviejų tarsi koks juodas šydas, kuriam nuimti reikės labai daug pastangų ir laiko.
Liūdna šypsena iškėlė dar daugiau klausimų. Vaikinui reikėjo žinoti, ką Mayra galvoja, kaip ji jaučiasi. Deja, jis, švelniai tariant, nebuvo patyręs kitų žmonių jausmų analizėje. Jausmų, kuriuos jis suprato, sąrašą tesudarė pyktis, nepasitikėjimas ir baimė. Čia nė vieno iš jų nebuvo. Dėl to Dafydd neįsivaizdavo, kaip reikėtų elgtis. Tuo labiau, kad merginos atsakymas buvo toks, tarsi nieko nebūtų įvykę. Atrodė, kad viskas buvo kaip anksčiau. "Kaip anksčiau"? Ką tu turi omenyje? Tai truko vos kelias dienas... Panašu, kad Dafydd vis dar nebuvo nusiteikęs savęs kankinti.
Atsistojęs nuo sofos vaikinas lėtai nuslinko į miegamąjį pasiimti švarių drabužių. Buvo keista čia eiti vienam, mat paprastai jiedu čia atsidurdavo kartu ir viskas baigdavosi vienodai. Vis dėlto dabar tam nebuvo tinkamas laikas, tad vaikinas susirado tai, ko atėjo, ir išlindo į svetainę. Ketino eiti tiesiai į dušą, kaip ir liepė Mayra, tačiau staiga sustojo ir galiausiai nužingsniavo į virtuvę. Prieš pat įeidamas į patalpą kelias akimirkas stebėjo merginą. Svarstė, ką daryti, bet galiausiai įžengė į vidų. Priėjęs prie Mayros eilinį kartą ją apkabino. Pabučiavo ją ir kurį laiką žvelgė į akis. Viskas atrodė gerai, bet viduje Dafydd jautė baimę. Baimę, kad viskas rytoj sugrius, kad anksčiau ar vėliau šita laimė baigsis. Kol kas vaikinas nežinojo jokių būdų tai baimei įveikti.
- Neprisijungsi? - nedrąsiai nusišypsojo jis.

[Mayra Llewellyn]

 Katinai tvarkingai tupėjo ant palangės ir laukė, kol Mayra paims maišelį su skanėstais. Atskaičiavus mažas traškias pagalvėles, padalino jas augintiniams stebėdama, kad šie nesusipeštų. Dar pabraškino maišelį, tikėdamasi prisikviesti Edgarą, bet jis, kaip visada, dingo, vos tik jo prireikė.
 Pamaitintus katinus, atėjo laikas ieškoti maisto. Pasičiupusi obuolį, Mayra jį kruopščiai nusiplovė ir, atidariusi šaldytuvą, ieškojo pašildomo maisto. Paspoksojusi į pustuščią erdvę, mergina suprato, kad jai teks gaminti. Vidinis tinginys labai aiškiai pasisakė už makaronus, tad, atėmusi iš šaldytuvo sūrį, juodaplaukė pradėjo traukti makaronų dėžutes, vis nesugalvodama, ką čia suvalgius. Užtat obuolys buvo labai skaniai sunaikintas.
 Pastebėjusi stoviniuojantį Dafydd, Mayra nusišypsojo, bet nieko nesakė. Ji toliau atidžiai stebėjo nežinia kada nusipirktus makaronus. Išvis, kas čia per nesąmonė tos rūšys? Kuo skiriasi tie suktukai nuo kokių kaspinėlių? Absurdas! Apsikabinusi raudonplaukį ir išgirdusi pasiūlymą, mergina tik pavartė akis:
-Nori, kad paslysčiau ir užsimuščiau? Eik maudytis, šiandien aš per daug pavargus. Plius, noriu valgyti, o dar reikės virti.
 Palikusi tik vieną dėžę makaronų ant spintelės, Mayra ištrūko iš Dafydd glėbio ir toliau intensyviai (supraskit - labai daug vaikščiodama ir vis kažko ieškodama) ruošėsi virti makaronus. Kai vanduo kaito, dar sugalvojo padaryti ir padažą prie jų, tad ir vėl prasidėjo intensyvus vaikščiojimas tyliai burbant po nosimi.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ak, tas noras valgyti. Dafydd vis dar nepriprato prie tokio dažno maisto kišimo į burną, tad faktas, kad mergina renkasi maistą, o ne intymias akimirkas su juo, buvo nesmagus, tačiau raudonplaukis bandė įtikinti save, kad taip išties yra tik dėl to, kad mergina pavargusi.
Laimei, Edgaras prie dušo durų nesitrynė, tad velsietis galėjo paprasčiausiai įeiti į vidų. Durų nerakino.
Po kelių minučių išlindęs pajuto maisto kvapą, tačiau tai nesukėlė nei alkio, nei dar kokio nors jausmo. Dafydd suprato, kad žmonės, metus laiko nesimaitinę tik žiurkėmis, valgo dažniau nei jis, tad stengėsi nustumti apmaudą, kad teks paprasčiausiai švaistyti laiką. Basomis (dar vienas dalykas, prie kurio buvęs klastuolis nepriprato, buvo Mayros nupirktos šlepetės) grįžęs į virtuvę vėl užsižiūrėjo į besidarbuojančią merginą. Viskas atrodė labai nuostabu, jis būtų galėjęs taip žiūrėti į ją valandų valandas. Priėjęs iš už nugaros švelniai apkabino ir uždėjo rankas ant ryškėjančio pilvo. Pabučiavęs į pakaušį nedrąsiai ištarė:
- Esu tau skolingas. Už viską. Bet labiausiai už tą baimės laiką, kurį tau suteikiau. Labai prašau... Pasakyk, ką aš galėčiau padaryti, kad tau palengvėtų?
Rankos pradėjo virpėti. Atrodė, kad nori papasakoti viską, kas sukėlė įsiūčio priepuolį. Vis dėlto kartu jautė ir tai, kad apie tai kalbėdamas pradės elgtis neprognozuojamai. Arba ir vėl apsižliumbs, arba vėl įsius, arba...
- Aš... - bandė pradėti vaikinas. Atrodė, kad kiekvieną žodį reikia tiesiog išmušti iš gerklės. - Nuėjau ten... Kai kas ten buvo. Man svarbaus. - Idiote tu, ką tu čia šneki?! - Bet dabar man svarbi esi tu. Tai nepasikartos. Aš... Prisiekiu.
Jis apsuko merginą tikėdamasis, kad ji nepastebėjo drebančių rankų. Apkabino ir pasidėjo galvą jai ant peties.

[Mayra Llewellyn]

 Daugiau diskusijų apie vakaro programą nebuvo, tad Mayra vėl pasinėrė į maisto gaminimo meną. Iš dalies tai netgi priminė eliksyrų virimą, kurį vargais negalais perprato paskutiniais metais Hogvartse. Makaronai ramiai vartėsi puode, gilioje keptuvėje burbuliavo padažas, o mergina sau patenkinta sukiojosi, vis prisimindama per trumpas atostogas nepadarytus darbus. Galiausiai makaronai atidūrė keptuvėje, dar šakar makar su prieskoniais ir vakarienė buvo paruošta. Besidėdama makaronus į lėkštę, Mayra pajuto, kaip ją apsikabina Dafydd ir sukikeno, bet supratusi, kad jų vėl laukia pokalbis, paliko maistą ramybėje. Besiklausydama raudonplaukio žodžių, ji nejučiomis atsilošė atgal ir prikando lūpą. Buvo keista, kad kažkas rūpinasi dėl jos, net ir žinodamas, kas ir kodėl. Ir, nežinodama vaikino pykčio priežasties, ji negalėjo numatyti, kiek jos reakcija buvo per smarki. Nors ji visada per smarkiai reagavo - ar bent jau tuo buvo įsitikinusi.
-Dafydd,-švelniai kreipėsi į jį Mayra, pirštais braukdama per šlapius plaukus.-Jeigu tu nori... Galiu padėti tai tau surasti, juk šiandien radau tave. O ypač jei tai yra taip svarbu tau ir tu nori... Ir ačiū, kad manimi rūpiniesi. Tai.. Ha, tai labai keista. Ir aš tavimi tikiu, matau, kad jaudiniesi ir gailiesi. Ir nereikia atsiprašinėti. Jeigu būčiau lankiusis pas psichologą, to nebūtų įvykę, taigi, čia ir mano kaltės dalis yra. Tiesiog pabūkim šiandien ramiai kartu. Manau, mums abiems to ir reikia. O dabar pasakyk - ar nori valgyti?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Buvo labai keista ir galbūt netgi nejauku, kad būtent Mayra pradėjo jį raminti. Tiesa, kai ji užsiminė galinti padėti surasti, raudonplaukis pajuto pykčio gaidelę savyje, tačiau šį kartą pavyko ją užgniaužti. Dafydd suprato, kad reikės kažkada būnant vienam (kas reiškė darbo metu) išmokti apie tai galvoti neįsiuntant.
- Ačiū, - ištarė vaikinas. - Bet...
Sakinio ir vėl neužbaigė, įtarė, kad garsiai apie tai prabilęs arba apsižliumbtų, arba vėl įsiustų. Tad tik klausė tolimesnių Mayros žodžių. Norėjosi pasakyti, kad tai jam yra neįprasta tas, kad ji nelaiko jo paskutiniu šlykštyne, kad rūpinasi, kad ištraukė iš...
- Nekaltink savęs... - sumurmėjo Dafydd ir galiausiai susipratęs, kad juodaplaukė yra alkana, pabučiavo ją ir paleido. Dėl poreikio ramiai pabūti kartu ji buvo velniškai teisi. - Nenoriu, nepyk...
Vaikinas žiūrėjo į Mayrą ir įtemptai mąstė apie viską, kas nutiko šiandien. Atrodė, kad rytas, kai jis paskutinį kartą pabučiavo ją šeštajame ministerijos lygyje, buvo prieš milijoną metų. Kokį pakylėjimą jautė matydamas visų to lygio darbuotojų žvilgsnius! Ir kaip viskas keitėsi dienos eigoje... Daugiau to leisti negalima. Kažkokiu būdu reikėjo pamiršti tai, kas įvyko kanalizacijoje, ir daugiau niekada ten nebegrįžti. "Pasidžiauk, kol gali." labai ne vietoje ir nelaiku mintyse vėl nuskambėjo ta frazė, bet Dafydd pasistengė nustumti ją į šalį.
- Pasiilgau tavęs šiandien darbe, - staiga pasakė jis, iš paskutiniųjų stengdamasis leisti jai pavalgyti. Kad ir koks tai būtų laiko gaišimas, normaliems žmonėms to reikia.

[Mayra Llewellyn]

 Vakaro tamsa apgaubė Londoną, o pravirkęs dangus užgrojo niūrų savo maršą. Sniego dar nebuvo, tik rytais tas prakeiktas plikledis, tad jei ne kalėdinė muzika parduotuvėse, nepasakytum, kad jau gruodis.
 Mayra išėjo iš darbo keliomis valandomis anksčiau. Vis dar buvo keista, kad neturi niekam prisistatyti, penkis kartus atsiprašyti ir tada padėkojusi išeiti. Ne, užteko užrakinti savo kabinetą ir kuo ramiausiai išžingsniuoti ant durų palikus raštelį, kad grįš rytoj.
 Sėdėdama ant sofos ir glostydama Katiną, Mayra vis negalėjo suprasti, ko nori. Buvo aišku tik viena - kažko valgomo. Televizoriui kažką burbant fone, mergina gavo žinutę, kuri jai padėjo suprasti, kas tas paslaptingasis jos trokštamas dalykas.
 Gilioje keptuvėje burbuliavo padažas, o jame - mėsos gabaliukai. Visi namai kvepėjo pasakiškai ar bent jau taip atrodė merginai, kuri negalėjo sulaukti, kada galės paragauti patiekalo. Galiausiai ji nusprendė, kad neverta laukti, kol mėsa pilnai iškeps ir, atidariusi keptuvę, susižvejojo vieną garuojantį gabalėlį. Iš malonumo Mayra net užsimerkė - ak, kaip ji pasiilgo šito!

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Pabaigęs darbą Dafydd kaip visada išlipo iš lifto ir ėmė lūkuriuoti Mayros. Ilgokai jos nesulaukęs pradėjo šiek tiek nerimauti. Galiausiai neiškentė ir nulėkė iki jos kabineto. Ant durų kabantis raštelis visai sutrikdė vaikiną. Galiausiai nutarė nukeliauti namo - galbūt ras ją ten? Vis dar buvo keista, kad mergina nieko nepasakė, nors visų pirma buvo gerokai baisu: o jeigu kas nors atsitiko? Vis dėlto pirmiausia reikėjo nusigauti į Vakarų Bromptoną ir viltis, kad mergina ten.
Oru persikėlęs prie daugiabučio Dafydd pirmą kartą pradėjo raustis savo kišenėse ieškodamas rakto. Nepaisant to, kad Mayra jam parūpino raktus jau senokai, buvo daug maloniau jų ieškoti merginos kišenėse vis "pamirštant", kurioje tiksliai raktai yra.
Galiausiai atsidūręs bute vaikinas iš karto užuodė maisto kvapą. Per pietų pertrauką prisivertęs suvalgyti tris atsineštas morkas, dabar visiškai nenorėjo daugiau nieko kišti į burną, tad teliko tikėtis, kad pavyks išvengti ginčo.
Kuo greičiau nusiavė batus ir net nenusivilkęs palto lėkte atlėkė į virtuvę, kur Mayra ramiausiai mėgavosi tuo valgymo malonumu, kuris vaikinui buvo nesuprantamas.
- Mayra, ar tau viskas gerai? - skubiai paklausė Dafydd ir priėjęs ją tvirtai apkabino. Tik dabar suprato, kaip iš tiesų buvo persigandęs, visas net drebėjo. - Aš taip išsigandau...

[Mayra Llewellyn]

 Trinktelėjo buto durys ir Mayra, kaip vaikas, kurį tėvai pagavo valgant saldainius prieš pietus, uždengė vakarienę dangčiu, lyg bandydama ją paslėpti. Visai pamiršo, kad vaikino neįspėjo apie savo dingimą iš ministerijos, o dar ir matydama, koks jis susirūpinęs, pajuto viduje kirbant kaltę.
-Dafydd, man viskas gerai. Tiesiog pasijutau pavargus ir grįžau namo. Ir, am... pasidariau vakarienę. Žinau, kad jos nenorėsi, tai čia tik man. O dabar...-Mayra pabučiavo vaikiną ir prisiglaudė prie jo.-Nusipirk telefoną, jeigu ką, galėsi man paskambinti. Arba išėjęs iš ministerijos gautum žinutę, kad aš jau namie ir galėtum nelaukt. Ir kitą kartą nusiųsiu tau į kabinetą laiškelį, gerai? Dabar eik nusirenk.
 Kad ir kaip ji norėjo dar pabūti Dafydd glėby, tas viduje nagučiais besidraskantis alkis privertė merginą sugrįžti prie keptuvėje buvusio patiekalo. Maldauju, nepaklausk, ką čia valgau, nepaklausk, ką čia iškepiau, nenoriu tau meluoti, prašau, apsimesk, kad kvapas normalus ir aš elgiuosi normaliai. Su šakute rankiodama mėsos gabaliukus, Mayra dėjosi juos į burną, bandydama negalvoti, kad visai šalia jos buvo Dafydd. Ji tikrai nesielgė įtartinai.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd beveik negirdėjo, ką šneka mergina. Ji buvo sveika ir gyva, glaudėsi prie jo, o tai dabar buvo svarbiausia. Buvo kiek apmaudu, kad Mayra nutarė išeiti anksčiau ir nepasikvietė jo - laikas, kurį jiedu galėdavo praleisti dviese, atrodė nemaloniai trumpas. Vis dėlto juodaplaukės buvimas šalia šią akimirką atpirko bet kokį apmaudą, tad jis atsakė į bučinį ir stipriai prispaudė merginą prie savęs.
- Aš tiesiog išsigandau, - sumurmėjo raudonplaukis tarsi susigėdęs tokios savo reakcijos. Tokios baimės, kokią juto, kai pagalvojo, kad Mayrai kažkas atsitiko, nejuto jau seniai - gal netgi ir niekada gyvenime. Ar tai reiškė, kad jis iš tiesų myli merginą? Dafydd dėl to nebuvo tikras, tačiau vis labiau tikėjo, kad būtent taip ir yra.
- Gerai, nusipirksiu, - kaip klusnus vaikas pratarė jis, nors nelabai suprato, ką tas žodis reiškia. Nenoromis vėl prisiminė brolį, tačiau pasistengė kuo greičiau išmesti jį iš galvos. O malonesnio prašymo nei eiti nusirengti, ko gero, negalėjo būti. Dafydd, tikėdamasis, kad jis turi omenyje tą patį ką ir Mayra, liko tik su naminėmis kelnėmis ir marškinėliais. Vis dėlto jis, būdamas kambaryje, staiga į kažką atkreipė dėmesį. Iš pradžių nesuprato, kas tai, tačiau netrukus atėjo suvokimas: tai buvo kvapas. Buvo labai nesmagu prisiminti, tačiau jis priminė tą, kuris pasklido po kanalizaciją, kai netoli Dafydd "kambario" buvo išgaišinta daugybė žiurkių. Vaikinas nuskubėjo į virtuvę. Atidžiai pažiūrėjęs į keptuvę atsisuko į Mayrą:
- Kas čia? Kur tu tai pirkai? Ši... mėsa... pašvinkusi!
Paėmęs merginai už rankos švelniai timptelėjo į save - toliau nuo vis labiau smirdančio maisto. Tikėdamasis nukreipti jos dėmesį nuo nebaigtos vakarienės Dafydd nutraukė jai per galvą megztinį. Vieną ranką uždėjęs Mayrai ant pilvo pabučiavo. Kita ranka nejučia palindo po marškinėliais ir pradėjo ieškoti atsegimo, kurio, deja, nerado. Ir kaip jam, po galais, žinoti, kada tas atsegimas yra, o kada - ne?..