[Mayra Llewellyn]

 Ji tikėjosi, kad Dafydd nudangins ją į Kiaurą Katilą, bet ne. Jie atsidūrė prie kažkokio daugiabučio. O dar ir pylė kaip iš kibiro, tad merginos plaukai iškart pradėjo garbanotis. Ak, bet ji nieko nesakė, mat tai tik būtų pabloginę situaciją, kuri, deja, ir taip buvo bloga. Šį kartą prisidirbo ne tik Mayra, bet ir ji.
 Vis dar tylėdama, juodaplaukė žiūrėjo vaikinui pro petį į dangų, kai šis ją čiupinėjo. Nuo jo prisilietimo darėsi dar labiau bloga, bet teko tik sukąsti dantis, kentėti ir tikėtis, kad viskas greitai baigsis. Nei ,,raminantys" žodžiai, nei dar kas nepadėjo. Buvo taip bloga, kad ji galvojo, kad čia ir dabar apsivems.
 Laimei, suradęs raktus, Dafydd nuo jos kuriam laikui atsikniso. Ir tikrai laimei, nes jei būtų pradėjęs lįsti, ji nežinojo, kaip būtų reagavusi.
 Ji vis dar nežinojo, kur ją vedėsi raudonplaukis. Tiesą pasakius, mielai būtų išsitraukus lazdelę ir pabėgus, bet kadangi tai suknistai Mayrai santykiai su juo buvo svarbu, teko tylėti ir lipti laiptais kažkur. Gal į dangų. O gal tai Dafydd pagaliau įsigijo namus už savo algą. O gal...
 Atsirakinus buto durims, mergina vos nesuriko, kai vaikinas vėl prie jos prisilietė. Buvo dar blogiau, kai jis ją kaip kokią lėlę pasodino ant sofos. O gal kaip tik geriau.
 Mayra atsiduso ir atsigulė. Net kojas, vis dar apautas batais, susikėlė. Ji neprisiminė, kaip atsidūrė savo bute, bet Dafydd, regis, ant jos nebepyko. Tai gal viskas pasitaisė. Spoksodama į lubas, ji tarė:
-Arbatos. Spintelėje virš kriauklės puodeliai, arbata spintelėje iš kairės. Ir braškinių ledų. Gal dar bus šaldikly,-Mayra susiraukė ir atsisuko į buvusį klastuolį.-Dafydd, kaip mes atsiradom mano bute? Ir iš kur tu žinai mano adresą?
Pasigirdo garsus kniauksmas, panašus į klyksmą.
-Katine!-mergina atsisėdo ir netrukus jai į glėbį įšoko oranžinių pūkų kamuolys, kuris nepatenkintas šnypštelėjo Dafydd link.-Katine, o kur kiti?
Ištiesusi kaklą, Mayra apsidairė, bet rado tik aukštai ant spintelės tupintį ir ją stebintį Edgarą.
-Dafydd, atsargiai, virtuvėj guli Rozmarinas!-pabandė įspėti vaikiną ji, kol jos katė nesudraskė jo paskutinių kelnių.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mayrai atsigulus Dafydd susirūpinęs žvelgė į ją. Neįsivaizdavo, kaip reikėtų elgtis su besilaukiančia moterimi, tad įtarė, kad niekuo negalės padėti. Vis dėlto merginos elgesys buvo toks įtartinas, kad jos palikti vienos nebuvo galima. Išgirdęs atsakymą sukluso. Balsas ar tonas buvo kažkoks kitoks. Atrodė, kad Mayra šnekėjo ramiau (?). Ar ją taip teigiamai paveikė grįžimas namo? Galbūt viskas, ko jai reikėjo, tebuvo sofa, ant kurios galima susikelti kojas?
Pro Dafydd šoną pralėkė kažkoks judantis daiktas ir atsidūrė Mayros glėby. Vaikinas žiūrėjo į gyvūnėlį ir netrukus suprato jam pavydintis. Ak, koks tu apgailėtinas... Mintis buvo skirta jam, o ne katinui. Vis dėlto nieko negalėjo pakeisti. Jis švelniai perbraukė merginai per plaukus ir pajuto, kad jie yra šlapi. Dafydd susiraukė: visai nesinorėjo, kad Mayra dabar peršaltų. Į galvą nekviesta atėjo ironija, sakanti, kad prieš keletą dienų jis tikrai nebūtų patikėjęs, kad šitaip rūpinsis buvusia koledžo drauge. O dabar puikiai suprato: jos palikti tikrai negalima.
- Kas tau yra? - klausimu į užduotus klausimus atsakė raudonplaukis. Jautė, kad balsas kiek dreba, tačiau negalėjo to pakeisti, bet tai dabar ir nebuvo svarbu. - Tu buvai kaip apdujusi... Negi neprisimeni, kaip išėjome iš ministerijos ir persikėlėme oru? Kaip atėjome čia? - Kaip aš pernelyg greitai radau raktus? - Ar tu ant manęs pyksti?
Labai norėjosi pastumti katiną ir pačiam prisiglausti prie merginos, tačiau šnypštimas aiškiai liudijo, kad tai nebūtų gera mintis. Tad jis tik dar kelis kartus perbraukė ranka per plaukus ir kiek padvejojęs pabučiavo į lūpas. Nenoromis atsistojo. Labai nesinorėjo palikti Mayros vienos net ir kelioms akimirkoms, tačiau atsiminė jos prašymą.
Pakeliui į virtuvę vaikino ausis pasiekė perspėjimas dėl dar vieno katino. Norėjo paklausti, kiek jų čia yra iš viso, tačiau nutarė, kad padarys tai vėliau. Jeigu tik tas "vėliau" bus, žinoma. Vis dėlto Dafydd buvo tikras: jeigu Mayra jo neišmes, jis pats tikrai niekur nedings.
Vos neužlipęs ant minėto katino buvęs klastuolis keiktelėjo, bet tikėjosi, kad Mayra to neišgirs. Surado arbatą ir puodelius. Sutrikęs žiūrėjo į juos - ar darytis ir sau? Galiausiai įdėjo arbatžolių į abu puodelius ir užkaitęs vandenį grįžo pas Mayrą. Teko labai atsargiai perlipti Rozmariną, nes tas neatrodė patenkintas.
- Ar tikrai nori ledų? - paklausė jis stengdamasis valdyti rankas, kad nepradėtų ir vėl jos liesti. - Ką tik sakei, kad nori valgyti, be to, esi sušalusi. Gal geriau norėtum kažko šilto?
Dafydd pagalvojo apie tai, kaip viskas atrodys, jeigu jis bandys kažką gaminti. Mintis nežavėjo, tačiau jeigu Mayra paprašys, jis kažkokiu būdu išpildys tą norą.

[Mayra Llewellyn]

 Katinas labai garsiai murkė, beveik kaip koks varikliukas. Glostydama jo kailį, Mayra prisiglaudė padarą prie savęs ir atsiduso. Jau vis dar buvo sunku susiorientuoti, kas čia ką tik įvyko, bet buvo aišku, kad Dafydd ant jos nebepyksta, o ir Gynėja nieko nepaaiškino. Na, žinoma, bent jau savo užduotį ji atliko. Kad ir kreivai šleivai, bet štai ji nebesėdi ant ministerijos grindų apsižliumbus.
 Pro kampą mergina stebėjo Dafydd. Jis atrodė... Kažkoks šeimyniškas. Buvo tuo sunku patikėti, mat kažkaip ankstesnis elgesys smarkiai kirtosi su dabartiniu Dafydd. Na, bet štai, tas keiktelėjimas privertė Mayra nusišypsoti.
 Tik ore vis dar kabėjo klausimas. Kas tau yra? Katinas, kažką sumurkęs apie nebaigtus reikalus, ištrūko iš šeimininkės glėbio ir nutipeno į virtuvę. Rinkdama nuo savęs pūkus, Mayra dūsavo.
-Ačiū, Dafydd,-pakėlusi akis, nusišypsojo vaikinui ji.-Galim išsivirt sriubos. Bet pirma reikia susitvarkyti. Su darbiniais rūbais nesivoliosiu ant purvinos sofos. Dabar, kur mano lazdelė...
Pradėjusi čiupinėti savo kišenes, juodaplaukė pagaliau susirado taip ieškotą raudonmedžio pagaliuką ir atsistojusi pradėjo burbėdama vaikščioti aplink ir svaidytis kerais. Na, valomaisiais. Purvas ant sofos tikrai neatrodė gerai. Prie durų nusispyrusi batus ir palikusi kažkur pakeliui paltą, mergina dingo miegamajame ir netrukus šūktelėjo:
-Dafydd, nusiauk batus ir iškart kišk kojas į šlepetes arba nešiosi mano kojines.
Žaibiškai persirengusi į namų aplinkai skirtus žymiai per didelius marškinėlius ir kelnes su mažais besmegeniais, Mayra atšlepsėjo atgal į svetainę.
-Ne, noriu pupelių sriubos. Pupelės, pupelės... Dafydd, nuskusk bulves, jos po kriaukle. Kokias... Hm... Nežinau, kad mum abiem užtektų.
Kuisdamasi po spinteles, mergina traukė ingredientus sriubai, bet jos mintyse vis sukosi klausimas: kas tau yra? Žinoma, jei Dafydd nuspręs likti jos gyvenime, viskas kažkada išaiškės.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Na, žinoma, koks jis kvailys! Nė į galvą neatėjo, kad viską čia išpurvins. Vis dėlto Mayra buvo įgavusi energijos susitvarkyti, tad vaikinas galėjo šiek tiek lengviau atsikvėpti. Graužė save, kad tai jis turėtų atlikti tokį darbą, tačiau mergina taip greit viską sutvarkė, kad sutrikęs Dafydd nespėjo nieko padaryti.
Juodaplaukei dingus miegamajame velsietis nejučia atėjo iki jo durų. Visi instinktai rėkė užeiti ir jam, galva, atrodė, tuoj sprogs. Vis dėlto raudonplaukis nesiryžo to padaryti. Neišdrįso netgi žvilgtelėti vidun. Stovėjo užsimerkęs, kol išgirdo jos šūktelėjimą. Kaip klusnus šuniukas nuėjo iki buto durų padaryti tai, ką liepė Mayra. Tik šlepečių neapsiavė - pernelyg seniai nebuvo naudojęsis tokiais namų patogumais.
Basomis atėjęs į virtuvę Dafydd žiūrėjo, kaip Mayra sukiojasi tarp spintelių. Nesuprato, ką dabar jaučia, tačiau netrukus į galvą atėjo suvokimas: nesvarbu, ką dar ne taip seniai apie ją galvojo vaikinas, jo buvusi koledžo draugė bus labai gera motina. Jis nežinojo, kodėl, bet buvo tuo tikras. Kaip buvo tikras ir tuo, kad nesugebės būti geras tėvas, kad ir kaip to norėtų. Širdį vėl sugniaužė skausmas. Jis žinojo, kad Mayros nemyli, tačiau suprato mylįs kitką. Dafydd nė už ką dabar nebūtų paleidęs galimybės būti savo vaikų gyvenimo dalimi. Būtų paaukojęs bet ką. Netgi galimybę dar kada nors gyvenime pamatyti Mioną.
Vaikinas klusniai ištraukė iš po kriauklės keletą bulvių, tačiau Mayrai užsiminus, kad turi užtekti jiems abiems, vėl sutriko. Jau seniai nevalgė kažko tokio normalaus kaip sriuba. Netgi Magijos ministerijos valgykloje pasiimdavo pigiausią bandelę... Ar jis buvo vertas to, kad Mayra jį taip paprastai priimtų?.. Reikėjo kažką daryti, kad sužinotų atsakymus bent į kažkokius klausimus. Raudonplaukis padėjo bulves ant kažkokio stalviršio ir priėjo prie merginos.
- Mayra... - labai tyliai sušnibždėjo jis ir paėmė jai už rankos, nes nenorėjo, kad dabar reikėtų dalintis dėmesį su pupelėmis. - Aš... - akyse sužvilgo ašaros, kelios jų nubėgo skruostais žemyn. Dafydd mintyse prakeikė savo silpnumą, tačiau pabandė pratęsti: - Aš juk tik... Ar tu manęs bijai? Ar nori, kad išeičiau? Ką turiu padaryti, kad suprastum, jog išties man rūpi?..
Dafydd nutilo. Labai norėjo priglausti savo būsimų vaikų motiną ir justi jos artumą. Vis dėlto nesiryžo daryti nieko, kas galėjo prieštarauti merginos valiai. Tad tik laikė jai už rankos ir nežiūrėjo jai į akis.
Ir kaip, po galais, įrodyti savo nuoširdumą, kai visą gyvenimą buvai nepakenčiamas šlykštynė?..

[Mayra Llewellyn]

 Netrukus ant stalo stovėjo dvi skardinės pupelių ir ryžių maišas. Pajutusi Dafydd prisilietimą, mergina krūptelėjo, mat nei matė, nei girdėjo, kaip jis priėjo. Tiesiog nustebusi žiūrėjo į vaikiną, vis dar nesuprasdama, kas ir kodėl vyksta. Ji nieko apie baimę neužsiminė, ji net apie ją ilgą laiką nežinojo! Siaubas, kaip dabar viską reikės paaiškinti? O galvoje lyg tyčia mirtina tyla...
-Dafydd,-atsargiai tarė mergina ir, priglaudusi delną prie jo veido, pirštais nuvalė išbėgusias ašaras.-Aš nenoriu, kad tu išeitum. Man... Gera su tavimi. Nenoriu, kad tu dingtum, o dėl baimės... Na, apie tai pasikalbėsim, kai virs sriuba. Nusiplauk rankas, nuskusk bulves, pasidaryk ramunėlių ir mėtų arbatos, prisėsk prie stalo ir aš tau tuoj viską paaiškinsiu, gerai?
 Mayra prisiglaudė ir pabučiavo Dafydd. Ji nemelavo - šalia jo jai buvo gera, kad ir kaip buvo sunku tuo patikėti. Tiesiog jos gyvenimas buvo tokia nesibaigianti makalynė, kad mergina nežinojo, kaip jai reikės bent mažą dalį jo išaiškinti.
 Na, o dabar - sriuba. Šyptelėjusi, Mayra toliau sutelkė dėmesį į gaminimą. Puodas, vanduo, šakar makar lazdele, burbuliukai, primenantys nuodų ir vaistų pamokas, šis bei tas ir galiausiai ji buvo pasiruošusi. Na, tiksliau sriuba dar turėjo virti apie penkiolika minučių, kurias ji galėjo išnaudoti Itin Svarbiam Pokalbiui. Atsisėdusi prie stalo, Mayra sunėrė rankas priešais save ir labai rimtai paklausė:
-Dafydd, ką aš tau sakiau ministerijoje, kai nustojau verkti?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mayros krūptelėjimas nepraslydo vaikinui pro akis. Labai norėjo tikėti, kad tai buvo tik dėl to, kad ji nelaukė jo prieinant, bet galvoje vis skambėjo žodžiai, kuriuos ji pasakė apie baimę. O jeigu išties mergina jo paniškai bijojo, tik daugeliu atveju mokėjo tai meistriškai slėpti? Bet kam - na, kam - tokiu atveju kažkuo apsimetinėti? Rankos prisiglaudimas prie veido buvo malonus, žodžiai, palydėję tą prisilietimą, dar malonesni. Bet kaip jam žinoti, kad Mayra to nesako tik kažko siekdama? Gal prieš reikalaudamas pasitikėjimo tavimi pradėk pasitikėti kitais? sušnibždėjo vidinis balselis galvoje. Labai norėjo tikėti, kad tai, ką kalba mergina, yra tiesa.
Prisiglaudimas ir bučinys, kuris Dafydd atrodė nepadoriai trumpas, tarsi bylojo, kad taip ir yra. Kad jai iš tiesų gera su juo. Vis dėlto nedaug gerų žmonių per gyvenimą sutikęs vaikinas nesiryžo tvirtai tikėti, kad taip ir yra. Vis dėlto jis tikėjosi, kad dar turės galimybę tiek įrodyti savo nuoširdumą, tiek patikėti Mayros gerais norais.
Nieko nebesakydamas velsietis padarė, ką lieptas, tik arbatos stadiją praleido. Labai norėjo toliau kalbėtis, norėjo jausti merginos artumą, tačiau prisiminė, kaip ji tiesiog reikalavo valgyti. O bent kiek prisidėti buvo mažiausia, ką raudonplaukis galėjo padaryti.
Galiausiai sriuba virė, o Mayra sėdėjo priešais jį. Uždavė labai keblų klausimą. Na, Dafydd puikiai prisiminė, ką ji tada kalbėjo, tačiau kam reikalingas toks klausimas? Ar tai išbandymas? Ar ji dėl to neprisiminė ir kaip jiedu atkeliavo čia?
- Na, tu... - pradėjo vaikinas žvelgdamas į jos rankas. Kaip dabar viską paaiškinti? Nenorėjo, kad juodaplaukė palaikytų jį dar didesniu idiotu. - Labai mane išgąsdinai. Pradėjai apie save kalbėti trečiu asmeniu. Sakei, kad tau nerūpi vaikai, bet rūpi... Sakei, kad bijai, kad aš tave daužysiu. Liepei išeiti, jeigu ne...
Vaikinas nutilo. Kažkodėl tai pasakyti garsiai buvo be proto sunku. Atsistojęs nuo kėdės priėjo prie merginos. Apkabino ją iš už nugaros ir pabučiavo viršugalvį. Labai tyliai sumurmėjo:
- Aš nenoriu išeiti. Žinau, kad tuo sunku patikėti. Žinau, kad nenusipelniau tavo pasitikėjimo. Bet...
Jis vėl nutilo. Kelis kartus giliai įkvėpė, paleido merginą ir atsitūpė šalia. Žiūrėdamas į ją iš apačios pridūrė:
- Reikalavai valgyti. Sakei, kad to neprisiminsi, bet apie "susitikimą" pasakyti tau. Ar... Ar visa tai tiesa?
Vaikinas nutilo. Nežinojo, ką jam dabar svarbiau išsiaiškinti: ar tiesa tai, kad Mayra neprisimena to, ką kalbėjo, ar tiesą apie jos baimes. Vėl grįžęs ant kėdės pridūrė:
- Galiu prisiekti, kad nemušiu tavęs. Esu šlykštynė, žinau, bet to tikrai nepadarysiu. Bet ar gali pasakyti, kas tau yra?..

[Mayra Llewellyn]

 Mayra klausėsi Dafydd ir juto, kaip pamažu įsitempia. Negi negalėjo būti blogiau? Žinoma galėjo, bet dabar irgi ne vaivorykštės ir debesėliai. Ir kaip gaila, kad negali trenkt žmogui, kuris egzistuoja tik tavo galvoje. Na, ačiū. Tu irgi ne aukselis, tik pažiūrėk, ką pridirbai. Ir Mayra žiūrėjo į priešais ją klūpintį Dafydd, kuris niekaip nenurimo ir, regis, tuoj apeis visą butą bekalbėdamas. O juodaplaukės galvoje tik ir sukosi keiksmažodžiai, kaltinimai ir labai vaizdingai išreikštas nepasitenkinimas. Galiausiai, vaikinas vėl grįžo į kėdę.
-Gerai, supratau. Dafydd, niekur tavęs neveju, jei nori, gali atsikraustyt ir man padėti. Ir taip, aš nieko neatsimenu nuo tada, kai verkiau kažkokiam tuščiam skyriuje ant grindų iki tada, kada atsibudau ant sofos savo namuose. O dabar atidžiai paklausyk,-Mayra pakilo nuo stalo ir netrukus grįžo su markeriu ir popieriaus lapu. Atsisėdusi, ji nupiešė kreivą ir šleivą žmogeliuką.-Įprastai viename kūne būna ir vieno žmogaus mintys, štai taip,-ji nupiešė kažką panašaus į smegenų ertmę žmogeliuko galvoje.-Ir kartais gyvenime nutinka taip, kad viename kūne gyvena keletas minčių. Štai taip,-dabar smegenys buvo padalintos į nelabai lygias tris dalis.-Aš esu čia. Dažniausiai, hm, valdau kūną,-Mayra vidurinėje smegenų dalyje parašė savo vardą.-Bet kartais atsitinka taip, kad kita asmenybė gali perimti kūno valdymą. To aš neatsimenu ir nieko negaliu daryti, tarsi, na, būčiau komoje. Taigi, tu susitikai su...,-ji sustojo, nežinodama, kaip įvardinti būtent tą asmenybe. Evelina,-Taigi, tu susidūrei su Evelina. Ji, beje, ir papasakojo, kas nutiko bendrajame kambaryje, nes tai buvo ji, o ne aš. Ir dabar, ministerijoje, buvo ji. Todėl ir kalbėjo ir elgėsi keistai - nes tai buvo tau nepažįstamas žmogus. Ir... Ką ji pasakojo, yra tiesa. Na, klausimų yra?
Lyg ką tik būtų pasakojusi kokią įdomią istoriją, Mayra nusišypsojo, sukiodama markerį tarp pirštų.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Galiu atsikraustyti... Čia? netikėdamas savo ausimis Dafydd žvelgė į Mayrą. Gal ir būtų buvę galima patikėti, kad ji jo neišmes iš vaikų gyvenimo. Bet tai... Tai jau buvo visiškai kas kita. Praktiškai metus laiko gyvenęs kanalizacijoje raudonplaukis galėjo turėti namus? Ne, tuo patikėti buvo pernelyg sunku. Vis dėlto šito klausimo analizę reikėjo atidėti vėlesniam laikui, nes mergina tęsė savo kalbą. Ir, atrodė, pasakys kažką tikrai svarbaus. Jai staiga dingus Dafydd visai sutriko, tačiau juodaplaukė netrukus grįžo. Vaikinas žvelgė į ją nieko nesuprasdamas.
Klausydamasis Mayros aiškinimo velsietis glumo vis labiau. Jos žodžiai tarsi sutapo su... jos pačios, kai kalbėjo ministerijoje. Bet tai buvo taip sunkiai suvokiama, kad Dafydd nežinojo, kaip reaguoti. Taip paimti ir patikėti šitokiomis beprotybėmis nesinorėjo. Kita vertus... Kam Mayrai meluoti? Dar ką tik galvojo, kad visas jų bendravimas yra persmelktas nepasitikėjimu vienas kitu. Tai, ką dabar pasakė buvusi koledžo draugė... Buvo pernelyg neįtikėtina, kad būtų melas. Dafydd paprasčiausiai neįsivaizdavo, kad kas nors galėtų tokį dalyką sugalvoti. Vadinasi, beliko patikėti.
Dabar iškilo kitas klausimas. Mayros žodžiai, sakantys, kad toji... Evelina sakė tiesą. O ji sakė, kad jis, Dafydd, rūpi Mayrai. Bet taip pat sakė ir kad ji jo bijo.
Virtuvėje pasklido sriubos kvapas, tačiau Dafydd to nejautė. Buvo pernelyg susitelkęs į tai, ką dabar turi pasakyti ir padaryti. O pagrindinė užduotis buvo įtikinti Mayrą, kad jo smurto tikrai nereikia bijoti. Net Brajanas to nedarė karčiai pagalvojo velsietis, bet skubiai nuvijo tą mintį į šalį. Vėl atsistojo nuo kėdės ir priėjo prie Mayros. Švelniai pastatė ją ant kojų ir apkabino. Šiuo momentu labai reikėjo jausti, kad ji išties čia yra. Glostė merginos nugarą ir juto kylantį geismą. Deja, tam dabar nebuvo laikas. Ir vėl. Pirmiausia jis privalėjo išsiaiškinti, ar viskas, ką sakė toji Evelina, yra tiesa.
- Mayra, - ir vėl kuo tyliausiai prabilo Dafydd. Kol kas akys buvo sausos, o tai buvo gerai. Bent kartą. - Man reikia žinoti... Em... Ministerijoje... Tu... Na, Evelina... Sakė, kad aš nesu svarbus jai. Bet rūpiu tau. Kodėl? Už ką? Juk aš tik...
Sakinio vaikinas neužbaigė. Žmogui, kuris tave ką tik pakvietė apsigyventi kartu, pasakyti, kad esi tik niekam nereikalinga kanalizacijos šiukšlė, nebuvo lengva. Dafydd pažvelgė Mayrai į akis. Bandė ką nors išskaityti, tačiau nesisekė. Uždėjo ranką ant pilvo, pasipriešinimo lyg ir nepajuto. Pasilenkęs pabučiavo merginą. Mintimis sugrįžo į laiką prieš tris mėnesius. Nedaryk nieko, ko ji nenori perspėjo save vaikinas. Vis dėlto pabandyti privalėjo, tad atsargiai stumtelėjo ranką aukštyn.

[Mayra Llewellyn]

 Dafydd atrodė sutrikęs nors toks apibūdinimas turbūt būtų per švelnus. Tik va, Mayra niekaip nesuprato, ką čia taip sunku suprasti - keli žmonės viename kūne ir viskas. Negi tai skambėtų įtikinamiau, jei ji būtų pasakiusi, kad yra kokio nepavykusio magijos eksperimento auka? Na, jau per vėlu.
 Virtuvėje pakvipo sriuba ir mergina prisiminė, kokia ji išalkusi. Ir kaip, regis, visai neseniai ji raudojo dėl pasibaigusių kavinės bandelių, o dabar... Dabar laikrodis rodė, kad jos kolegos visi ramiai žingsniuoja namo, o viršininkas matyt jau ruošiasi kalbą, kurią skels vos tik ji rytoj įžengs į kelionmilčių skrydžio tinklo vadybą. Cha, ji dar pažiūrės, kuris iš jų juoksis, kai ją iki kabineto palydės antro lygio vadovas! Žinoma, jei Dafydd sutiks su tokia mintimi.
 Prisiglaudusi prie vaikino, Mayra klausėsi tylaus sriubos burbuliavimo, laikrodžio tiksėjimo ir kaip kažkuris katinas draskėsi nagus į draskyklę. Turbūt tai buvo namai. Namai, kuriuose neskambėjo riksmai, nesitrankė durys ir neskraidė stalai pro langus. Namai be rūsio, skaudžiai trinančių virvių ir antausių už pratartą žodį.
 Nuo Dafydd prisilietimo, pašiurpo merginos oda ir ji nejučiomis nagais perbraukė per jo kaklą. Mielai būtų nusitempusi raudonplaukį į miegamąjį, bet, deja, sriuba, o tiksliau, tuščias skrandis, šaukė. Vis dar nelabai suprantanti vaikino susižavėjimo dviem mažo avokado dydžio padarais jos pilve, juodaplaukė atsakė į bučinį ir, atšlijusi, suėmė Dafydd veidą delnais, atsiduso ir tarė:
-Klausyk, man, na, mums tavęs reikia. Tavęs, o ne kažkokio nuo žurnalo paimto berniuko saldainiuko. Pasivadink kad ir kanalizacijos karaliumi, bet tu dabar esi mano gyvenime ir atlieki jame svarbų vaidmenį. Plius, nebesielgi su manimi kaip su šūdo gabalu. Evoliucija. Ir pirma maistas, po to pramogos.
 Trumpam suglaudusi jų lūpas, Mayra nuskubėjo prie sriubos puodo kaip išalkęs žvėris.
-Pupelės, pupelės... Didelės, raudonos...-maišydama skaniai kvepiantį marmalą murmėjo mergina ir prisipylė lėkštę sriubos.
-Tikiuosi, kad apsitarnausi pats. Man reik pamaitint šitus padarėlius,-pasidėjusi lėkštę ant stalo, besijuokdama ji paglostė savo pilvą ir prisėdusi suskubo valgyti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mayros prisilietimas vertė Dafydd dar labiau jaudintis. Atrodė, kad viskas, ką ji daro, verčia imtis skubių veiksmų. Vis dėlto prieš bet kokį veiksmą reikėjo sulaukti atsakymo. Atsakymo, kurio raudonplaukis tiesiog paniškai bijojo. Nežinojo, kodėl taip jaučiasi, tačiau įtarė, kad tai, ką pasakys Mayra, bus be galo svarbu. Ir neįtikėtinai daug priklausys, ar jis galės tuo patikėti.
Mergina sugebėjo jį taip nustebinti, kad tiesiog neliko ką sakyti. Ko gero, keisčiausia buvo tai, kad atsakymas atrodė absoliučiai nuoširdus. Dafydd buvo įsitikinęs: taip atrodo dėl to, kad jis nebuvo šleikščiai saldus. Mayra nepradėjo suokti, kad staiga jį pamilo ar panašiai. Argi ji nepasakė tiesos? Žmogeliukams, kuriuos mergina nešiojo po širdimi, tėvas, žinoma, bus reikalingas. O kokia motina nenori, kad jos vaikai būtų laimingi? Nebent tavo motina... pats sau skausmingą dūrį smeigė Dafydd. Tolimesni Mayros žodžiai sužeidė tik dar labiau. Dafydd puikiai žinojo, kad iki pat tos lemtingos dienos - netgi ir tą dieną! - jis su Mayra elgėsi tiesiog pasibaisėtinai. Na, kaip ir su visais, čia mergina nebuvo kažkuo ypatinga.
- Aš... - pradėjo velsietis, tačiau dar vienas sakinys sukėlė dar daugiau klausimų. Ką ji turėjo omenyje sakydama "pramogos"? Dafydd pirma mintis buvo ta pati, kuri sukosi jo galvoje vos ne visą šiandieninio susitikimo laiką. Vis dėlto jis negalėjo būti tikras, kad Mayra galvoja tą patį. Ką gi, tokiu atveju gerai, pirmiausia maistas.
Dafydd stebėjo, kaip mergina prisipylė sriubos ir įsitaisė valgyti. Staiga suprato turintis dar vieną problemą: jis jau beveik metus rankose nelaikė normalios lėkštės. Ką jau kalbėti apie karštą viralą joje. Norėjosi garsiai rėkti iš beviltiškumo. Kada nors ji vis tiek supras, koks aš kvailys ir tikrai nenorės tokio idioto savo vaikų gyvenime... liūdnai susimąstė vaikinas. Galiausiai priėjo prie puodo ir sunkiai įsipylė lašą sriubos. Atsisėdo prie stalo ir, savo siaubui, vėl pajuto akyse ašaras. Eilinį kartą save prakeikęs jis nusisuko nuo Mayros. Nebegalėjo sau leisti, kad ji ir vėl eilinį kartą pamatytų jį praskydusį. Apmaudžiausia buvo tai, kad vienintelis žmogus, kuriam tai rūpi ir kuris galbūt galėtų paguosti, buvo tas, nuo kurio jis atkakliai bandė silpnumą slėpti. Tai, žinoma, buvo ta pati mergina, sėdinti virtuvėje kartu su juo. Ta mintis kažkodėl buvo dar skaudesnė, tad Dafydd kokį penkišimtąjį kartą šiandien pradėjo kūkčioti.

[Mayra Llewellyn]

 Pupelių sriuba gavosi pasakiškai skani. Ar čia tie prieskoniai, kuriuos jai įdavė ta krautuvės savininkė indė? Hm, o gal pagaliau ryžiai normaliai išvirė? Sriubos pasakiškumo paslaptis liko Mayrai neatskleista, o vos tik pradėjusi valgyti, mergina nebeturėjo ir laiko tokiems apmąstymams. Jos mintyse liko tik sparčiai nykstanti sriuba, ant liežuvio žaidžiantys skoniai ir skambėjimas, šaukštui atsitrenkus į dubenį.
 Deja, greitai visą šį malonų ir jausmingą merginos romaną su sriuba nutraukė keistai besielgiantis Dafydd. Pakėlusi galvą, Mayra dar kurį laiką nesuprato, kas negerai, matė tik praktiškai tuščią lėkštę ir nežinia kelintą kartą per parą verkiantį vaikiną.
 Vaikai dar negimė, o jau mama... Sulaikiusi atodūsį, mergina atsistojo, atsirėmė rankomis į stalą ir tarė:
-Na, jau taip nebus!
Pasičiupusi beveik tuščią Dafydd lėkštę, pripylė ją šiltos sriubos, atsisėdo priešais vaikiną. Šaukštu pakabinusi pupelę, iškėlė ją ir tarė:
-Čia pupelės kūnas, kurį mums skardinės ir fabrikai atidavė. Dafydd, viskas, šventa. Nebegali nesuvalgyti.
Šaukštas priartėjo prie raudonplaukio lūpų.
-Jei nevalgysi, sugrūsiu tau šlangutę pro nosį ir vis tiek tą sriubą supilsiu tau į skrandį,-tyliai pagrasino Mayra.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Keistas Mayros šūktelėjimas privertė Dafydd atsisukti. Labai nenorėjo rodyti jausmų, tad skubiai vėl nusisuko, tačiau mergina, atrodo, nebuvo nusiteikusi leisti jam išsiverkti. Dafydd užsimerkė ir pakėlė galvą. Nesuprato, ką dabar jaučia. Aišku buvo viena: jo mintys ir jausmai yra be galo susipainioję. Norėjosi eiti ir daužyti sienas - toks jautėsi apgailėtinas ir piktas ant savęs. Bet dabar reikėjo valdytis. Argi ne taip seniai prisiekė nesmurtausiąs? Sienų daužymas tikrai įrodytų žodžių nuoširdumą...
Atrodo, kad Mayros nuotaika kažkodėl labai pasitaisė. Dafydd šito nesuprato, tačiau klausti neklausė - buvo nejauku. Mergina aiškiai buvo nusiteikusi jį pavalgydinti. Raudonplaukis žvilgtelėjo į jo lūpų link besiartinantį šaukštą. Nesipriešindamas suvalgė, kas buvo jame. Pajuto, kad sriuba buvo tiesiog pasakiško skonio (o ko kito buvo galima tikėtis iš pastaruoju metu žiurkėmis besimaitinusio žmogaus?), tačiau maistas dabar vaikinui nerūpėjo. Ko jam reikėjo? Pirmiausiai kažkokiu būdu patikėti, kad užsimerkus viskas neišnyks. Velsietis buvo be galo išsigandęs. Vis dar atrodė, kad tuoj pabus iš sapno ir supras tebesantis kanalizacijoje. Jis pasižiūrėjo į ryžtingai nusiteikusią Mayrą.
- Mayra... - sumurmėjo jis ir padėjo ranką jai ant kelio. Norėjo paklausti, ar ji išties čia yra, ar niekur nedings. Pirmiausia - maistas bandė paliepti sau Dafydd. Galvoje sušmėžavo mintis, kad reikėtų pavalgyti jau vien tam, kad neįžeistų buvusios koledžo draugės. Bet valgyti atpratęs organizmas nesijautė alkanas. Labai tyliai Dafydd sušnibždėjo: - Mayra... Ar aš sapnuoju?
Ištraukęs šaukštą merginai iš rankos prisivertė dar kiek užvalgyti. Deja, metus badavęs skrandis negalėjo priimti daug sriubos, tad vos po poros šaukštų raudonplaukis papurtė galvą.
- Ačiū... - sumurmėjo jis. Pasilenkęs padėjo galvą jai ant kelių ir stipriai užsimerkė, tarsi tai galėtų įrodyti, kad viskas aplinkui yra tikra ir niekur nedings. Nežinodamas, kur dėti rankas, Dafydd pradėjo švelniai glostyti merginos nugarą.

[Mayra Llewellyn]

 Matydama, kad Dafydd stengiasi valgyti, Mayra šypsojo. Jai nepatiko, koks sulysęs buvo vaikinas, jau vien prisiminusi tą rytą prie Tauerio, kai pro suplyšusį megztinį tiesiog švietė ksilofono klavišus primenantys raudonplaukio šonkauliai, mergina sunerimdavo. Jai reikėjo Dafydd šalia, o ne kapinėse. Išvis, kada paskutinį kartą jis buvo pas gydytoją? Dar vienas darbas įšoko į juodaplaukės mintyse sudarytą darbų sąrašą.
 Mergina leido raudonplaukiui ją liesti, vien tas rankos padėjimas ant kojos tarsi pakratė elektra milijonus skruzdėlių po jos oda ir šios dabar apimtos panikos bėgiojo.
-Dafydd, aš esu ir būsiu čia rytoj, poryt, gal dar ir už savaitės, o toliau neaišku, ką mums duos Likimas,-kalbėdama Mayra pirštais švelniai braukė per vaikino plaukus.
-Aš... Tikiuosi, kad rytoj atsikelsiu ir nebūsiu viena. Na, dabar jau niekada nebūnu viena, tiesiog... Norisi kažko šalia. Kažko gyvo, mąstančio ir ne katino. Kažko, kam rūpėčiau. Ir tas kažkas esi tu. Dabar tuo tereikia patikėti tau. Pasiimkim kelias dienas atostogų ir praleiskim jas čia, bute. Dar nueitume nupirkti tau naujų rūbų, o vėliau iškepčiau pyragą.
Ministerijos darbuotoja trumpam nutilo ir girdėjosi tik laikrodžio tiksėjimas. Tada mergina atsiduso ir tarė:
-Jeigu aš tavo sapnas, tai vadink jį košmaru. Ir užsegimo nerasi ir šįkart, bet galiu parodyti, kaip ją nuimti,-šyptelėjusi, mergina pakreipė galvą, labai akivaizdžiai siūlydama pereiti prie pramoginės vakaro dalies.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mayra neatsitraukė, leido Dafydd netrukdomam ją glostyti. Jos žodžiai, lydimi švelnaus prisilietimo, teikė didžiulę palaimą. Velsietis iš visų jėgų stūmė bet kokias negatyvias mintis sau iš galvos. Kadangi Mayra ir toliau kalbėjo viską, apie ką tik jis galėjo pasvajoti, pagaliau tai pavyko. Dafydd suprato, kad sugebėjo netgi atsipalaiduoti. Neįsivaizdavo, kiek laiko tai truks, tačiau pirmą kartą šiandien galėjo tiesiog pasimėgauti akimirka be jokių klausimų apie tai, kas gali ar negali įvykti ateityje.
- Žinoma, nebūsi viena, - sumurmėjo vaikinas atsitiesdamas. Atostogų idėja skambėjo tiesiog nuostabiai. Keletą dienų niekur neiti ir galbūt net nesikelti iš lovos, kur jis mielai gulėtų su mergina glėbyje? Kas galėjo būti geriau? Jis tik linktelėjo, kai Mayra pratęsė savo kalbą.
- Tu - košmaras? - nepatikėjęs paklausė Dafydd, tačiau visus kitus žodžius nutraukė labai aiškūs merginos ketinimai. Nuo pat susitikimo Magijos ministerijoje pradžios, kai Mayra verkė jo glėbyje, apie nieką daugiau beveik negalvojęs vaikinas, atrodė, tuoj sprogs iš laimės. Jis atsistojo ir paėmęs buvusiai koledžo draugei už rankos pastatė ją. Nedviprasmiškai apkabinęs apdovanojo ilgu bučiniu. Deja, užsegimo (tiksliau, atsegimo) neegzistavimas vertė Dafydd laukti merginos pagalbos, o kol kas tegalėjo nusivesti ją kur nors, kur tikėjosi būsiant patogiau. Eidamas nugara į priekį, žinoma, nieko nematė, tad už kažko užkliuvo. Kažkur lyg ir pasipynė katė, tačiau raudonplaukis to nepaisė. Visas dėmesys buvo sutelktas į Mayrą, kurią jis taip greit kaip drįso vedėsi sofos link. Staiga stabtelėjo ir susimąstė: visai netoliese juk buvo merginos miegamasis. Vis dėlto ten eiti kažkodėl buvo nedrąsu, o ilgiau laukti jis nesijautė galįs. Dabar, kai užsidegė žalia šviesa, nebebuvo galima delsti. Dafydd trumpam paleido merginą, bet tik tam, kad paliktų ant jos viršutinės kūno dalies vienu rubų sluoksniu mažiau. Vėl paėmęs į glėbį žingtelėjo žingsnį atgal, ir jiedu nusivertė ant sofos.

[Mayra Llewellyn]

 Vos atsistojusi ant kojų, Mayra puolė Dafydd į glėbį tarsi nebūtų mačiusi jo keletą metų. Ir štai, basoms kojoms vis limpant prie grindų, katinams bei baldams maišantis kelyje, merginos marškinėliai pasisveikino dulkėmis ir katinų plaukais.
-Atsidžiauk, kol dar gali,-juodaplaukė sukikeno ir nubraukė ant Dafydd akių užkritusią raudonų plaukų sruogą. Ji negalėjo nusakyti, kodėl po tiek metų tarp jų nusitiesė nematomi braškantys laidai, kurie, vos jiems prisilietus vienas prie kito, pradėdavo laidyti žiežirbas.
 Ir štai, laikrodžiai skaičiavo dar vieną vakaro valandą, dangus apsiniaukė ir prapliupo lietus, žmonės iš gatvių sulindo kur kas sau, o Mayra, šildoma Dafydd kūno šilumos, rankomis keliavo per vaikino kūną, stebėdamasi ir kartu gėrėdamasi kiekvienu pajaustu kauleliu. Tai buvo keista, jausti kažką taip arti savęs fiziškai ir kartu jaustis gerai. Kartais nejučiomis mergina palygindavo Dafydd su Luku ir vis negalėdavo nuspręsti, kurie santykiai patiko jai labiau. Na, su Luku ji visada turėdavo eiti pirma ir stumtelėti jį į tinkamą pusę, bet... Bet tada žinojo, kad ir ką padarys, jis visada ją priims atgal. Su Dafydd buvo kebliau, nors jis vertė ją jaustis savotiškai gerai. Bet ji raudonplaukio nepažinojo, o tai sukurdavo savotiškų problemų.
 Nepaisant viso to, ji dabar buvo čia, su Dafydd. Marškinėliai sugrįžo ant nuogo Mayros kūno ir galiausiai jaunuoliai nuo vakarinio šalčio pasislėpė po pledu.
-Dafydd... Pasilik per naktį pas mane,-sušnabždėjo juodaplaukė, glausdamasi prie vaikino. Padėjusi galvą ant jo krūtinės, mergina klausėsi ramaus širdies plakimo.