0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Adrijas Volkeris

  • ****
  • 331
  • Personažas priklausė Alanas Senkleris
Ats: Daugiabutis Vakarų Bromptone, Merington Roudo gatvėje
« Atsakymas #300 Prieš 10 mėnesių »
Oras už lango nebuvo labai žavus. Bet namie tvyrojo jaukumas, grojo muzika. Adrijas jautėsi kiek susipainiojęs savo mintyse. Jau keli mėnesiai prabėgo nuo tada, kai galbūt iškrėtė vieną didesnių kvailysčių savo gyvenime. Kai užsiminė, kad jie gal galėtų pamėginti žengti į kitokį santykių etapą. Ji norėjo pagalvoti, ir jis aišku sutiko. Bet jau praėjo daug laiko. Jam labai daug. Šiandien atsibudo su nusiteikimu pabandyti pasukti kalbą ton pusėn. Bet kai jie kaip įprasta susitiko nusiteikimas pradėjo blėsti. Nors štai aplinka lyg ir tiktų pabandyti kažką apie tai pasakyti. Bet o jei viską sugadins? Gal geriau palikti kaip yra? Nenorėjo prarasti šių vakarų, laiko su Sakura. O galėtų taip nutikti. Gal tiesiog pamiršti tą vakarą girioje ir tiek?
- Aš išvis nežinau  koks turėtų būti mano gynėjas. Niekada neiškviečiau jo. Man atrodo net nebandžiau. O koks tavo gynėjas?  - Buvo labai įdomu koks gyvūnas globoja Sakurą.
- Pabandyk. Juk tai tik žaidimas. Viskas bus gerai. Tau pavyks.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 738
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Daugiabutis Vakarų Bromptone, Merington Roudo gatvėje
« Atsakymas #301 Prieš 10 mėnesių »
- Tai, kad aš net tiksliai nežinau, - gūžtelėjo pečiais. - Pasirodė nemažas gyvūnas. Buvo panašus į stirną. Gal. Jis šmėstelėjo tik sekundei, atrodė blankus ir netrukus pavirto į kažkokį blyną, - nusijuokė. - O tada išnyko.
Sakura atsistojo. Paėmė į ranką burtų lazdelę.
- Gerai, aš pabandysiu, bet tada ir tu pabandysi. Sutariam? - nusišypsojo.
Sakurai buvo labai smalsu, koks gi gyvūnas galėtų būti Adrijo gynėju. Bet dabar reikėjo galvoti ne apie Adrijo, o apie savo gynėją. Tiksliau apie gražiausią akimirką, apie laimingiausią prisiminimą...
Ji užsimerkė ir matė bei girdėjo save dainuojant. Viena iš tų retų akimirkų, kuomet ji likdavo trobelėje pievoje viena ir galėdavo dainuoti pilnu balsu.
- Expecto patronum!
Iš lazdelės išlindo gija, kuri neįgavo jokio pavidalo.
- Expecto patronum! - pabandė dar kartą.
Šį kartą pasirodė kažkas panašaus į stirną, bet dingo akimirksniu. O trečias bandymas neatnešė jokių vaisių.
- Ai, - numojo ranka. - Matyt, ne mano galimybėms. Bandyk tu, - ji atsisėdo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 10 mėnesių sukūrė Sakura Levins »

*

Neprisijungęs Adrijas Volkeris

  • ****
  • 331
  • Personažas priklausė Alanas Senkleris
Ats: Daugiabutis Vakarų Bromptone, Merington Roudo gatvėje
« Atsakymas #302 Prieš 9 mėnesius »
- Stirna. Gražu. Tau tikrai tiktų. - Įdomu koks turėtų būti jo gyvūnas. Tokio supainioto žmogaus įkritusio ne į savo amžių.
- Aš pabandysiu. - Noriai pritarė ir tada stebėjo merginos bandymus. Jo nuomone ji labai greitai pasidavė.
- Vienas tikrai buvo panašus į stirną. - Šyptelėjo. - Sakura, pamėginai tik kelis kartus. Gal pasirinkai ne tą prisiminimą. O ir šiaip tokie kerai iš pirmo bandymo juk nesigauna. Gal pabandyk dar kartą?? Su kitu prisiminimu. - Negalima taip greitai imti ir pasiduoti.
Įdomu koks turėtų būti jo laimingiausias prisiminimas. Iškilo laikas miške su sakura, galybė akimirkų ten. Bet net tai nustelbė toji grįžimo į kūna akimirka. Prisiminė, kai staiga paliko veidrodėlį, kaip tapo kažkuo. Kai įkvėpė. Judino rankas ir kojas pirmą kartą. Kaip atsisėdo, Oda jautė kietą žemę, užuodė kvapus. O paskui atsistojo, jautėsi toks aukštas, jaunas ir tvirtas. Buvo nuostabi akimirka.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 738
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Daugiabutis Vakarų Bromptone, Merington Roudo gatvėje
« Atsakymas #303 Prieš 9 mėnesius »
Sakura atsiduso. Pasijuto tarsi mokykloje per pamokas, per kurias jai nesisekdavo, nors dėdavo daug pastangų. Juk gynėją bandė iššaukti ne vieną kartą, tačiau niekada nepavyko. Negi ji tokia nelaiminga? Taip nesijautė. Bet koks tada galėtų būti prisiminimas?
Ir prisiminimas atmintyje dabar iškilo pats. Tas vakaras miške, kai ji prisiglaudė prie Adrijo. Kai jis ją apsikabino, kai jie žvelgė vienas į kitą. Ji bandė priešintis šiam prisiminimui. Ne, tarė sau mintyse. Man nereikia meilės. Bet prisiminimas buvo stiprus ir dabar prieš juos abu stovėjo gazelė.
Baltapūkė jautėsi sumišusi. Taip, jai pavyko iššaukti gynėją, bet kodėl būtent tokio prisiminimo pagalba? Dar tai, kad Adrijas jau kurį laiką laukia jos atsakymo, o ji negali pasakyti nei taip, nei ne...
- Ak... - tik tarstelėjo.

*

Neprisijungęs Adrijas Volkeris

  • ****
  • 331
  • Personažas priklausė Alanas Senkleris
Ats: Daugiabutis Vakarų Bromptone, Merington Roudo gatvėje
« Atsakymas #304 Prieš 8 mėnesius »
Nereikia dūsauti. Norėjosi pasakyti, tada apkabinti ir ją pabučiuoti. Nėra dėl ko dūsauti, nes tai žaidimas. Tiesiog bandymas.
- Viskas bus gerai. - Tiesiog pasakė ir nusišypsojo. Adrijas šypsodavosi nelabai dažnai ir didžioji dalis tų šypsnių būdavo skirti kaip tik jai ar dėl jos.
Sakurai pavyko ir Adrijo nuomone toks gyvūnas, grakštus, laukinės prigimties buvo kaip tik Sakurai skirtas.
- Oho. Gražuolė. Sakiau, kad tau pavyks. Matyt radai tinkamą prisiminimą. Ir kaip greitai tau pavyko. Ar gali papasakoti kokį prisiminimą pasirinkai? - Gal kažką iš pievos? Įdomu kas tai galėjo būti. Gynėjui išnykus jis išsitraukė lazdelę. Kaip ir žadėjo pabandys.
- Neįsivaizduoju koks gyvūnas man tiktų. - Tarstelėjo. Susikaupė. Prisiminė tą pojūtį, kai pirmą kartą per tiek laiko įkvėpė. Įsileido į jį.
- Expecto patronum. - Nei nejuto, kad kerėjo užsimerkęs, visai įsigyvenęs į tą prisiminimą. Kai atsimerkė regėjo prieš save sparnais plakantį hipogrifą.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 738
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Daugiabutis Vakarų Bromptone, Merington Roudo gatvėje
« Atsakymas #305 Prieš 7 mėnesius »
Jis ją drąsino. Tai buvo taip žavinga. Bet kiek laiko visa tai tęsis? Kiek laiko jis lauks? Ar galės visuomet būti jos draugu? O jei susiras merginą... Juk tuomet jų draugystė baigsis. Aš nenoriu, kad ji baigtųsi, nuskambėjo mintis galvoje.
Adrijas kaip tyčia paklausė, apie kokį prisiminimą mergina pagalvojo. Ir tada Levins nuraudo. Toli gražu ne visada mokėdavo nuslėpti jausmus. Dabar visai nepavyko to padaryti. Ji susigėdo.
- Na... - išlemeno, bet daugiau apie tai nieko nepasakė.
Aiktelėjo, kai prieš juos atsirado hipogrifas. Toks didelis, stiprus, narsus. Kaip ir pats Adrijas.
- Oho, - tarė susižavėjimo kupinu balsu.
Jai taip pat norėjosi paklausti, kokį prisiminimą pasirinko jis, bet nedrįso to padaryti, kai pati nepasakė.

*

Neprisijungęs Adrijas Volkeris

  • ****
  • 331
  • Personažas priklausė Alanas Senkleris
Ats: Daugiabutis Vakarų Bromptone, Merington Roudo gatvėje
« Atsakymas #306 Prieš 6 mėnesius »
Matyt prisiminimas buvo labai asmeniškas. Ir Adrijas nusprendė taktiškai patylėti ir labai nespausti. Kažkuri jo dalis norėjo viltis, kad galbūt tai galėjo būti prisiminimas apie tą įvykį miške jiems pasprukus nuo pliurzių. Bet didesnioji jo dalis labai giliai tuo abejojo. Juk taip negalėtų būti. Kodėl kaip tik tas prisiminimas turėjo padėti merginai prikviesti gynėją. Jam pačiam apie tą rytmetį mąstant tankiau suplakdavo širdis. Tokie galingi jausmai juk buvo naujas dalykas. O tada dar pagalvojo, kad nors yra toks senas, bet klaikiai nepatyręs. Visoje galybėje dalykų jam trūko patirties. Baigus Hogvartsą ar jame mėgino mokytis apie šį laikotarpį, kad neišsišoktų iš jo. Paskui dirbo. Merginos niekada neturėjo. O toks dalykas, kaip vienos nakties nuotykiai jam atrodė atgrasu. O ir šiaip neturėjo tam laiko. Labai trukdė jo požiūris į visą tai. Adrijas manė, kad šiems laikams jis itin senoviškas. Dabar viskas įvykdavo labai greitai.
O ką daryti dabar? Kaip paklausti Sakuros ką ji galvoja. Norėjo aiškumo. Norėjo žinoti kas juos sieja ir kartu bijojo sugadinti jų draugystę.
- Keista. Hipogrifas man toks grifiškas simbolis. O juk pirma kepurė mane buvo paskyrusi į Varno Nagą. - Kalbėjo ne apie tai, apie ką norėjo kalbėti. Kad nereikėtų dar ko sakyti paėmė kauliukus, metė, paėjo. Ir gavo kitą užduotį.
- Turiu išburti paukščius. Avis. - Tie kerai jam atrodė žavingi ir patiko. Iš lazdelės galo šovė paukšteliai. Jie sukosi aplink Volkerio galvą. Visai kaip ir lakoto mintys šiuo metu.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 mėnesius sukūrė Adrijas Volkeris »

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 738
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Daugiabutis Vakarų Bromptone, Merington Roudo gatvėje
« Atsakymas #307 Prieš 6 mėnesius »
Sakura bijojo, kad Adrijas paklaus dar kartą. Apie jos prisiminimą. Bet jis neklausė. Jis nebuvo įkyrus ir davė jai tiek erdvės, kiek reikia. Ir laiko.
Tai vertė jaustis dar labiau kaltai. Ar jis to nusipelnė? Jau ir taip ilgai gyvena nežinioje...
- Na, kepurė suklydo. Nors buvai ir puikus varnanagis, - nusišypsojo. - Kepurei galbūt sunku buvo tave paskirti į koledžą dėl tavo neeilinės situacijos. Reikia džiaugtis, kad ji niekam neišplepėjo, - sukikeno. - O apie kokį prisiminimą tu pagalvojai? - visai netikėtai grįžo prie ankstesnės temos.
Dabar ji žvelgė į paukštelius, o širdis sudunksėjo stipriau. Viduje pajuto ryžtą. Suprato, kad turi tai padaryti šiandien. Turi jam atsakyti šiandien. Taip arba ne. Bet ar tikai išdrįs?

*

Neprisijungęs Adrijas Volkeris

  • ****
  • 331
  • Personažas priklausė Alanas Senkleris
Ats: Daugiabutis Vakarų Bromptone, Merington Roudo gatvėje
« Atsakymas #308 Prieš 5 mėnesius »
O jei paklaus ar ji nemanys, kad spaudžia ją atsakyti?
- Tikrai gerai. Manau kepurė tikrai žinojo kas aš per paukštis. - Šyptelėjo. - Aš prisiminiau savo grįžimo akimirką. Kai po tiek metų egzistencijos vėl atgavau gyvenimą. - Tada aptilo. Paukščiai ir toliau zujo aplink minčių kamuojamą galvą.
- Žinai, pirma galvojau ir apie dar vieną prisiminimą. - Dabar arba niekad. Juk jis turėjo imtis iniciatyvos.
- Prieš pasirinkdamas tą prisiminimą apie grįžimą galvojau apie tą rytą, kai mus užpuolė pliurzei miške. - Praras viską arba ne. Bet to aiškumo reikėjo. Labai reikėjo. Kuo labiau lakotas jaudinosi, tuo labiau paukščiai greitėjo suktis.
- Ar tu pagalvojai apie tai, ko klausiau tavęs anuomet? - Labai romantiškai paklausta. Nuostabiai tiesiog.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 738
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Daugiabutis Vakarų Bromptone, Merington Roudo gatvėje
« Atsakymas #309 Prieš 5 mėnesius »
- Labai džiaugiuosi, kad tau pavyko išsivaduoti. Ir tikriausiai esu didžiulė savanaudė, jog džiaugiuosi, kad išsivadavai mano laike, - ir vėl paraudo.
Jam prakalbus apie rytą miške baltapūkė prikando lūpą.
- Mano prisiminimas buvo apie tą vakarą, kuomet girioje sėdėjome apsikabinę, pameni? Kai žvelgėme vienas į kitą. O apie tai, ko klausei anuomet... Aš... aš apie tai galvoju kasdien.
Širdis stipriai daužėsi, nors ir kaip laisvai Sakura jausdavosi prie Adrijo, kalbėti šia tema buvo labai nedrąsu.
- Aš noriu padėkoti tau, kad tu taip ilgai manęs laukei, - pasakė. - Noriu padėkoti, kad nespaudei manęs ir davei man laiko. Ir žinau, kad duotum jo dar. Bet nebereikia. Nebereikia laiko, nes nebegaliu daugiau sau priešintis. Adrijau, aš sutinku būti tavo mergina.

*

Neprisijungęs Adrijas Volkeris

  • ****
  • 331
  • Personažas priklausė Alanas Senkleris
Ats: Daugiabutis Vakarų Bromptone, Merington Roudo gatvėje
« Atsakymas #310 Prieš 4 mėnesius »
- Tai išvis labai keista, kad pavyko. Manęs dar kad ir tūkstantį metų galėjo niekas nerasti. O jei ir būtų radę, gal aš būčiau grįžęs kitais būdais. Dabar taip keista, kad man anuomet atrodė nieko baisaus užimti svetimo žmogaus kūną. Visai tada buvau paniręs į desperaciją. - Kaip dabar gyventų žinodamas, kad ką nors paliko aname pasaulyje? Ar jį kamuotų sąžinė? kuo būtų tapęs, jei taip išnirtų į šį pasaulį? Ar tebebūtų apniktas keršto troškimo? Kiek kitokių scenarijų galėjo įvykti.
- Sakyčiau man nuskilo geriausia galimybė iš visų galimų. - Taip. Nes laisvai galėjo kurtis gyvenimą kaip Adrijas, o ne kas nors kitas.
- Tikrai? - Aišku jis prisiminė tą vakarą. Jis įsispaudė į atmintį be galo giliai.
Ji galvojo apie viską. Dabar sustingo laukdamas ką merginą pasakys toliau.
Laikas. Laikas jo gyvenime labai užsitęsė. Viena vertus, ką jam reiškė palaukti tuos kelis mėnesius. Keli mėnesiai prieš šimtmečius yra mažai. Bet kita vertus, jie labai prailgo. Iki begalybės. Bet dabar... Dabar jau baigta su laukimu ir jis pasijuto toks laimingas ir įsimylėjęs.
- Tikiuosi, jog nenusivilsi savo apsisprendimu. - Adris apkabino merginą. Ėmė bučiuoti ją.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 738
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Daugiabutis Vakarų Bromptone, Merington Roudo gatvėje
« Atsakymas #311 Prieš 4 mėnesius »
- Kiekvienas kovoja už save. Taip jau sutverta gamtos. Natūralu, jog troškai ištrūkti. Šitaip būtų jautęsis kiekvienas. Tik gal ne kiekvienas pripažins tai. Nesupras, ką reiškia tūnoti nelaisvėje šitiek metų suvokiant, kad gali niekada ir nebeištrūkti.
Paskui ji nusišypsojo.
- Tikrai, - atsakė. - Ir ne, nenusivilsiu.
Šią akimirką jautėsi dėl to tikra. Jiedu bučiavosi, o paskui dar ilgai šnekėjosi gyvenimiškomis temomis. Žaidimo nebežaidė, jis liko pamirštas. O paskui mergina užmigo Adrijo glėbyje.
Atėjo laikas, kai miestas, butas ėmė ją vis labiau ir labiau slėgti. Galiausiai Sakura Levins ryžosi išsikraustyti. Įsigijo seną medinį namą su dideliu sklypu, o butas buvo perleistas kitiems nuomininkams.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Sakura Levins »