[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mayra visada žinojo, ką pasakyti, kad nuramintų Dafydd. Jis įtarė, kad tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios tapo, ko gero, netgi pernelyg priklausomas nuo mylimosios. Šią akimirką atrodė, kad neištvertų be jos nė dienos. Ką ten dienos - kelios valandos be Mayros palaikymo atrodė kaip baisiausios įmanomos pragaro kančios.
Vaikinas neprieštaraudamas paėmė nerimstantį berniuką ant rankų. Žvelgė į jį liūdnu, tačiau švelniu žvilgsniu, kol galiausiai, nutaręs, kad Eliotas neprieštaraus, paguldė jį į lovelę. Kiek pasvarstęs paėmė ant rankų pabudusį Oliverį, kuris tą pačią akimirką mažomis rankytėmis pradėjo gaudyti ryškias tėvo plaukų sruogas. Dvynukai mėgo tai daryti, Dafydd jautėsi laimingas, kai kuris iš jų sugniauždavo jo plaukus kumštelyje. Deja, dabar kažkodėl viskas atrodė kitaip. Vaikinas prisiminė, kaip aplinkiniai mėgo kabinėtis prie jo plaukų spalvos. O dabar jis buvo ne tik kvailas ryžpalaikis, bet ir tas, kuris nesugeba išsaugoti darbo…
Ši mintis buvo tokia skausminga, kad jis turėjo labai pasistengti, kad nenumestų Oliverio. Vis tik pavyko jį paguldyti švelniai, tad Dafydd galėjo atsisukti į Mayrą. Jis pastebėjo merginos pastangas nusišypsoti, tačiau pačiam akyse ir vėl kaupėsi ašaros.
- Mayra, - sumurmėjo jis prieidamas prie mylimosios. Paėmė ją už rankos ir skausmo kupinu tonu pratarė: - Jie manęs gėdysis. Jie jokiems draugams nenorės pasakoti, kas yra jų tėvas…
Dafydd žinojo, kad berniukams reikia mamos dėmesio, bet nieko negalėjo padaryti: šią akimirką jo reikėjo ir pačiam. Dar prieš kelias valandas kūrė scenarijų, kaip palepins mylimąją karamele, o dabar ji gulėjo kažkur svetainėje ant grindų ir buvo visai pamiršta. Tai pervėrė ir taip skausmo sudraskytą Dafydd širdį dar viena strėle. Ašaros vėl pasileido upeliais. Raudonplaukis nepaleisdamas Mayros rankos priėjo prie lovos ir įsitaisė ant jos. Pasisodinęs merginą šalia susigūžė į kuo mažesnį kamuoliuką, pasidėjo galvą jai ant krūtinės ir stipriai apkabino. Ir toliau liejo ašaras, viena ranka pradėjo lėtai braukti mylimajai per nugarą. Stengėsi apie nieką negalvoti, mat vylėsi, kad merginos buvimas šalia padės nusiraminti. Deja, smegenis atkakliai graužė mintis, kad jis šį vakarą įsivaizdavo visai kitaip. Nežinojo, kodėl, bet norėjo, kad jis būtų ypatingas. Kad ir kaip būtų ironiška, to, kas vyko dabar, tikrai nebuvo galima pavadinti eiliniu vakaru. Ši mintis kažkodėl privertė Dafydd šyptelėti. Jis, žinoma, vis dar jautėsi tragiškai, tačiau staiga suprato norintis bent pabandyti pataisyti situaciją: vakarą jau sugadino, tačiau gal ne viskas prarasta?
- Myliu tave, Mayra, - sumurmėjo jis pakėlęs galvą. Apdovanojęs ilgu bučiniu švelniai stumtelėjo merginą, kad ji išsitiestų ant lovos. Atsigulęs šalia vėl priglaudė vėsų delną prie jai pilvo. Pažadėjo sau nedaryti nieko, kam mylimoji gali paprieštarauti, tad teliko tikėtis, kad Mayra sutiks pabūti šalia “neperžengiant ribų.” Nepaliaudamas glostyti mylimajai pilvo Dafydd susimąstė apie jos tvirtumą ir ryžtą būti su juo. Ta mintis buvo miela širdžiai, tad vaikinas pakėlė galvą silpnai šypsodamasis. Trumpam priglaudęs lūpas prie merginos kaktos, Dafydd vėl tvirtai ją apkabino ir prisiglaudė visu kūnu.
Čia jis buvo saugus. Tik čia galėjo parodyti, kaip jaučiasi, ir tik čia išgirdęs priekaištą pasijustų jo vertas.

[Mayra Llewellyn]

 Per prievartą įtempti veido raumenys nesugebėjo paslėpti tuštumos, slypinčios merginos viduje. O galbūt tai buvo ne tuštuma, o jausmai, kurie kaip kokia tamsi ir gliti košė nesileido išvalomi ir viduje tik puvo ir puvo…
 Per prievartą išspausta besielė šypsena taip pat neleido nepastebėti ašarų, kuriose skendo tamsios mylimojo akys. Jo balsas raižė kaip nematomi peiliukai, palikdami juodaplaukės viduje ilgus, gilius rėžius, iš kurių sunkėsi tirštas raudonas kraujas, o jį sugerdavo ta pūvanti ir burbuliuojanti tamsa.
 Ši atsakomybė gąsdino ją. Deja, šį kartą nebuvo įmanoma pasislėpti už kitos asmenybės, apsimesti, kad ji neegzistuoja, kad tai ne jos gyvenimas ir ne jos kūnas. Ji pati pasirinko.
 Ir dabar čia pasirinkimų pasekmės. Užsimerkusi, Mayra išleido viduje sulaikytą oro gurkšnį ir prisėdo ant lovos šalia Dafydd. Apglėbusi raudonplaukį, rankomis, ji stengėsi negalvoti apie situacijos absurdiškumą. Ji,  galima sakyti, turėjo tris vaikus. Tris, o ketvirtas vis dar jos viduje. Šią akimirką mergina bijojo gyvenimo, su kuriuo susidurs tas mažas kūdikėlis. Šią akimirką mintys grįžo prie išganingųjų oranžinių piliulių ir jų sukelto atbukimo.
 Vienas, du ir tamsi smala jos viduje būtų paslėpta pilko debesies, besiaučiančio galvoje.
 Vienas, du ir jai neberūpėtų niekas.
 Ak, kaip ji pasiilgo betikslės ir beprasmės egzistencijos. Be namų, be šeimos, tik ji, ji ir ji.
 Koks apgaulingas sapnas, nuspalvinantis kruviną realybę gražiausiomis spalvomis!
 Dafydd pirštai, keliaujantys jos nugara, geismas, rusenantis kažkur giliai viduje, ir vis dar stipriai užmerktos akys, atsisakančios gyvenimo.
 Juodaplaukė nieko nesakė. Ji dėl Dafydd padarytų viską. Net ir tai, kas jai nemalonu. Gal todėl vaikinas prioritetų sąraše buvo padėtas aukščiau nei ji? Ir vis tiek galvoje nusipiešė nemaloni paralelė tarp dabar, jų miegamojo ir namų ir rūsio.
 Žmogus, kuriam ji atiduotų viską.
 Juodaplaukės kūnas švelniai dunkstelėjo ant lovos. Myliu tave, Dafydd. Mintyse nuskambėjusius žodžius tyliai sudėliojo lūpos, kaip kokią paslaptį. Vėsus delnas ant pilvo privertė jos odą pašiurpti. Daug vėsių dalykų lietėsi prie jos. Žmogus, kuriam atiduočiau viską.
 Emocijos užgriuvo kaip cunamis. Nevaldoma banga nuplovė viską savo kelyje. Mayros gerklę tarsi užspaudė tas šiurkštus, su nuo rašymo šiek tiek iškraipytais pirštais, delnas. Mergina krūptelėjo, atsimerkė ir šiurkščiai, lyg skęstantysis, įkvėpusi oro, metėsi į šoną, nukrisdama nuo lovos. Net ir skausmas, nudiegęs rankas alkūnėms susidūrus su grindimis, negalėjo prilygti tam, raižančiam jos vidurius. Orą perskrodė klyksmas, ištrūkęs iš juodaplaukės vidaus. Užsidengusi delnais akis, ji gaudė orą. Nebenorėjo ji girdėti vaikų verksmo, nei žmogaus, kuriam atiduotų viską, žodžių. Ne, ji norėjo būti viena.
 Viena.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Skaudėjo. Ir skaudėjo viską: širdis buvo sudraskyta ir suplėšyta į mažiausius gabalėlius, viduje besiplečianti tuštuma darė skausmą tiesiog nepakeliamą. Tarsi to būtų maža, pradėjo perštėti ir akis - ko gero, buvo išlieta pernelyg daug ašarų. Blogiau nebegalėjo būti, ir tik Mayros buvimas šalia gelbėjo vaikiną nuo… Neaišku, ko, tačiau jis puikiai žinojo: jeigu mylimosios nebūtų šalia, jis tiesiog neištvertų. Įtarė, kad jeigu ne žinojimas, kad namuose bus galima parodyti skausmą, būtų galiausiai įgyvendinęs sumanymą išokti į Temzę.
Blogiau nebegalėjo būti? Deja, netrukus Dafydd suprato, kokia klaidinga buvo šita mintis. Jis neįsivaizdavo, kas atsitiko, bet Mayra staiga metėsi nuo jo tolyn. Raudonplaukis nespėjo nė sureaguoti, kai mergina nukrito nuo lovos. Žmogus, kurio buvimo šalia taip reikėjo, jį atstūmė. Ašarų upeliai buvo nustoję tekėti, liko tik perštinčios akys. Dafydd gulėjo lovoje sustingęs ir bandė suprasti, ką galėjo padaryti ne taip. Nespėjus prieiti jokios išvados, tylą perskrodė riksmas. Vaikinas pašoko iš lovos, tačiau artintis prie mylimosios bijojo: vos prieš kelias akimirkas ji nuo jo paspruko - tada, kai jos reikėjo labiausiai. Kokia to galėtų būti priežastis? Ką jis padarė ne taip? Ar Mayrai nusibodo pernelyg jautrus vyras? Ar jis padarė kažką, ko neturėjo daryti? O gal Mayrai nereikalingas vyras, sugebantis tik būti išspirtas iš darbo? O gal merginai nereikalingas jis? Pastarąją mintį Dafydd atkakliai stūmė į šoną: jis žinojo, kad čia yra mylimas ir reikalingas. Vadinasi, buvo galima tikėtis, kad jo egzistencija nėra ta klaida, lėmusi tokią skaudžią reakciją. Vaikinas žiūrėjo į mylimąją ir bandė suprasti, ką turėtų daryti toliau. Leisti jai pabūti vienai? Kaip žinoti, ar jai to ir reikia? Gal ji kaip tik nori, kad jis prieitų ir apkabintų? Raudonplaukis stovėjo ir nenuleido akių nuo Mayros. Galiausiai ryžosi: žinojo, kad nepriėjęs ir nepabandęs išsiaiškinti, ką padarė ne taip, jausis dar blogiau. Prisiartinęs įsitaisė šalia mylimosios ir kiek padvejojęs tvirtai ją apkabino. Jautė, kad šį kartą tas apkabinimas kitoks. Jis ne ieškojo paramos - jis pats norėjo ją suteikti.
- Mayra, - sumurmėjo Dafydd. - Kad ir ką padariau ne taip, pasakyk man. Atleisk man. Prisiekiu - nenorėjau įskaudinti. Ką man padaryti, kad pasijustum geriau? Ar man išeiti, gal nori pabūti viena? Ar man grįžti į ministeriją ir maldauti, kad priimtų atgal? Gal ko nori? Vandens, užkąsti, karamelės? Maldauju, pasakyk, kur suklydau, ir aš padarysiu viską, kad tai atitaisyčiau. Tik netylėk, prašau…
Vaikinas sėdėjo ir kuo tvirčiau laikė mylimąją. Tik dabar pagalvojo, kad jo verksmas galėjo nulemti tai, kad kūno valdymą perėmė kita asmenybė - ta, kuri jo paniškai bijojo.
Ir vis dėlto sunkiausia buvo tai, kad Dafydd taip ir nesuprato, ką padarė ne taip - dar visai neseniai atrodė, kad Mayra yra pasiryžusi padėti jam ištverti šiandienos įvykius.

[Mayra Llewellyn]

 Priglaudusi kaktą prie kelių, Mayra bandė kvėpuoti. Bandė, nes vis dar rijo oro gurkšnius tarsi būtų skendusi tamsioje Temzėje. O gal kažkuria prasme ji ir skendo, tik ne šaltame vandenyje, o toje juodoje, beformėje jausmų košėje. Taip norėjosi išnirti, taip norėjosi iškilti! Bet prisiminimų grandinės toliau traukė ją dugno link ir taip akis paliko šviesa…
 Dafydd prisilietimas privertė merginos kūną įsitempti. Per daug panašumų, per daug prisiminimų, per daug giliai viduje užslėptų pojūčių… Bet Mayra nesipriešino. Leidosi apkabinama ir priglaudžiama prie vaikino krūtinės. Mintyse vis dar sukosi nemalonios ir net atstumiančios mintys, lyginančios mylimąjį su jos tėvu, kuris seniai puvo po žeme.  Atsargiai ištiesusi ranką, Mayra perbraukė per raudonus Dafydd plaukus. Taip, jie ilgi, bet švelnesni. Ir dvynukai juos mėgsta. Jos tėvas taip pat niekada nebuvo užsiauginęs barzdos. O gal negalėjo? Ta mintis sužibo tarsi saulės spindulėlis nevilties rūke. Kaip akloji atsargiai braukdama pirštais per Dafydd veidą, mergina bandė ieškot kuo daugiau skirtumų tarp žmogaus, vis dar gyvenančio jos mintyse, ir to, kuris čia, šalia.
 Negrabia pirštais įsikabinusi į megztinį, Mayra, vis dar užsimerkusi, sušnabždėjo:
-Tavęs. Man reikia tavęs. Tik tavęs.
 Lėtai atmerkusi akis, juodaplaukė į šiek tiek gal per daug išbalusį mylimojo veidą. Kad ir kaip norėjosi būti kartu su juo, per ryškiai jos mintyse gyveno kito vyro veidas. Šleikštulys eilinį kartą įsitaisė viduriuose. Sunkiai nurijusi seiles, Mayra švelniai suglaudė jų lūpas. Sumirksėjo šviestuvas, pasigirdo klektelėjimas ir stojo tamsa. Maloni tamsa, kaip šilta paklodė žiemą.
 Negi buvo kažkas, ko apie save jos nežinojo?
Mayra kelis kartus perbėgo pirštais megztiniu aukštyn ir žemyn. Reikėjo kažko, kas neleistų jai galvoti. Būdo pabėgti nuo realybės ir įsitikinti jos tikrumu.
 Jos ranka sustojo ties mylimojo kelnių kraštu.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd netruko pastebėti, kaip Mayra įsitempė. Niekaip negalėjo suprasti, kas atsitiko. Ko ji staiga išsigando? Atkakliai bandė prisiminti padaręs ką nors, kas galėjo iššaukti tokią reakciją, deja, niekaip nesisekė.
Mylimosios žodžiai paglostė širdį, tačiau viduje vis tiek liko nerimas: kur jis suklydo? Kodėl mergina tokia išsigandusi?
- Mayra, ar tu vis dar manęs bijai? - kiek liūdnai paklausė Dafydd. Taip, šiandien jam buvo tikrai bloga diena, bet jis niekada nepakeltų rankos prieš svarbiausią žmogų gyvenime. Ar Mayra vis dar juo nepasitiki? - Gyvenime tavęs nenuskriausčiau, Mayra. Aš myliu tave ir niekada nepaliksiu. Tau nėra ko bijoti, su manim esi saugi…
Dafydd be galo reikėjo artumo, tad bučinys, nors ir kažkoks keistas, buvo malonus. Staiga stojusi tamsa kiek išgąsdino vaikiną, bet jis stengėsi to nepaisyti: be galo malonūs prisilietimai šią akimirką buvo daug svarbiau.
- Mayra… - sumurmėjo Dafydd. Berniukai… nenoromis pagalvojo jis, tačiau garsiai to neištarė - mergina, būdama dėl kažko labai išsigandusi, pasirinko būti su juo. Kas jis toks, kad prieštarautų tokiam norui?
Raudonplaukis mielai būtų nunešęs mylimąją į lovą, tačiau nenorėjo atsitraukti nė akimirkai. Pirštai neryžtingai palindo po palaidine ir nuslydo atsegimo, su kuriuo vaikinas galiausiai išmoko susitvarkyti, link.
- Mayra… - neryžtingai sumurmėjo Dafydd, atlikęs tą uždavinį. Nenorėjo, kad mergina manytų, jog jis tik naudojasi situacija, tad kad ir kaip norėjosi, paspartinti procesą buvo šiek tiek baisu. - Myliu tave, Mayra. Myliu, myliu, myliu…
Ar tu to nori, Mayra? Garsiai to paklausti kažkodėl buvo nejauku. Vis dėlto Dafydd tikėjosi, kad laimės akimirkos su mylimąja padės jiems abiems: jai nustumti baimes į šoną, jam - pamiršti tą širdį draskantį skausmą. Galiausiai vaikinas ryžosi. Skubiai nusitraukęs megztinį ir marškinėlius, nuvilko vis dar nuo jo paties ašarų šlapią mylimosios palaidinę. Vienos rankos pirštais bėgiodamas po merginos nuogą kūną antrąja sutaršė plaukus.
- Myliu tave, - vėl sumurmėjo Dafydd prisiglausdamas. Vis dar nebuvo tikras, kad elgiasi teisingai, tad teliko tikėtis, kad Mayra neprieštaraus.

[Mayra Llewellyn]

 Jos vardas, ištartas Dafydd, buvo persmelktas meilės ir geismo. Taip, ji buvo čia, šalia to, kuris buvo besąlygiškai jai atsidavęs. Tas pats žmogus, su kuriuo ji praleido tą lemtingą dieną prie Tauerio.
 Iš gatvės pro langus sklindančioje šviesoje raudonplaukio oda atrodė šviečianti. Mano angelas. Pajutusi mylimojo ranką keliaujant jos nugara, mergina užsimerkė ir nusišypsojo.
-Ne tavęs bijau. Bet tai nebesvarbu. Niekas nebesvarbu,-sumurmėjo Mayra. Netrukus drabužių sluoksniai keliavo savais keliais ir juodaplaukės nugara susirėmė su šaltomis grindimis.
-Dafydd, beprotiškai tave myliu,-kaip malda ištrūko žodžiai iš jos sielos gelmių.
 Kaip gera jausti kito kūną šalia. Fizinį kūną, neleidžiantį pamiršti, kur ji buvo ir ką neseniai veikė. Nuo įraudusio veido sklido karštis, o plaukai lipo prie drėgnos odos.
 Atsargiai kažką pirštu vedžiodama ant Dafydd krūtinės, Mayra mąstė. Atslūgus emocijoms vėl iškilo klausimas: kodėl? Kas iššaukė tokią reakciją? Negi ji neprisimena ir to, ką turėtų prisiminti?
 Bet dabar buvo gera ir net tokios niūrios mintys negalėjo aptemdyti trupinėlio laimės. Paėmusi raudonplaukio ranką, mergina priglaudė ją prie savo vos vos pastebimai iškilusio pilvo ir sunėrė judviejų pirštus.
-Ar tu laimingas?-tyliai paklausė mergina. O ji - ar ji laiminga? Nejučiomis Mayros akys nukrypo link mažylių lovelių. Sulaužyta anksčiau tvirta atrodžiusi taisyklė dėl vaikų ir miegamojo veiklų privertė juodaplaukę susigėsti. Ir ta gėda, kaip kokie juodi dažai, sugadino visas teigiamas emocijas.
-Šlykštu,-beveik negirdimai šnabžtelėjo Mayra ir atsiduso. Bent jau galėjo pailsėti mylimojo glėbyje.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mayra neprieštaravo. Kad ir kas atsitiko, kad ir ko ji išsigando, sunkią akimirką norėjo praleisti su juo, Dafydd. Tai buvo taip gera, kad buvo galima bent kelioms akimirkoms pamiršti širdį tebevarstantį skausmą.
- Mayra… - iškvėpė jis. Brangiausio žmogaus buvimas šalia buvo tie vaistai, kurie galėjo bent kiek išgydyti širdies žaizdas. Nesustodamas glostyti mylimosios vaikinas pasidavė emocijoms. Galbūt dėl sunkumo, kankinusio visą vakarą, dabar Dafydd jautėsi be galo laimingas.
Jis gulėjo ant grindų ir mėgavosi Mayros prisilietimais. Laikydamas ją glėbyje nepaliovė švelniai braukyti kojos pirštais jai per blauzdą. Atrodė, kad turi viską, ko gali reikėti, kad pasijustų laimingas.
- Žinoma, juk esu su tavimi, - pratarė jis, kai Mayra, tarsi perskaičiusi mintis, uždavė klausimą. Pažvelgė jai į akis ir padarė tai labai laiku: spėjo pagauti į dvynukų loveles nukrypusį žvilgsnį. Dafydd nepatraukė rankos mylimajai nuo pilvo, tačiau pajuto, kaip širdį užgulė siaubinga kaltė: jis laiku pagalvojo apie berniukus, tačiau paprasčiausiai patylėjo, nes pernelyg norėjo. Visa laimė staiga kažkur dingo, liko tik pasišlykštėjimas savimi.
- Atsiprašau, Mayra. Atsiprašau, - sunkiai išspaudė Dafydd išgirdęs tą vienintelį merginos ištartą žodį, puikiai apibūdinantį dabartinę raudonplaukio būseną. Taip, jis tikrai šlykštus padaras, atrodo, pasižymintis tik gyvuliškais instinktais… - Atleisk, Mayra, aš atsiprašau…
Dafydd pajuto, kad ir vėl ima graudulys. Dar nė karto nesijautė taip bjauriai. Net ir po Tauerio tiltu, kai pamanė, kad mergina apsivėmė dėl jo, nebuvo taip šlykštu pačiam dėl savęs. Nenustojo murmėti atsiprašymų, nors nuo to jautėsi tik blogiau: žinojo, kad tai nepakeis jo pasirinkimo patylėti.
Vis dar nepaleisdamas mylimosios iš glėbio Dafydd pradėjo glostyti jai plaukus. Labai norėjo paklausti, kas atsitiko, kodėl ji išsigando, bet kartu buvo ir nejauku: o jeigu Mayra pagalvos, kad jis tik bando išpirkti kaltę?..
- Myliu tave, - tyliai sumurmėjo raudonplaukis ir neištvėręs paklausė: - Kas atsitiko? Gal galiu kuo padėti, kad tau nebereikėtų bijoti? Mayra, gali manimi pasitikėti…
Ištaręs paskutinius žodžius pasijuto dar šlykščiau: kas pasitikėtų tėvu, savo gyvuliškus poreikius iškeliančiu aukščiau nei jo paties vaikų gerovė ir saugumas? Iš akių ištryško kelios ašaros, tačiau Dafydd vis dar nepaleido mylimosios.

[Mayra Llewellyn]

 Kūnas prie kūno, oda prie odos. Kaip išvaizdžiai autoriai aprašo - du tampa vienu. Mayra nesijautė verta tokios meilės ir dėmesio. Kito žmogaus pasitikėjimo. Ji buvo tik dar viena klaida ir tą kuo puikiausiai parodė jos pasirinkimai.
 Kaip ir dabar. Pasišlykštėjimas keliavo po jos oda kaip kokiu čiuptuvai, godžiai liesdamas ir galiausiai susisukdamas lizdą kažkur po šonkauliais. Kokia ji motina? Ar ji verta to vardo lygiai taip pat kaip ir jos gimdytoja? Ir net malonūs Dafydd prisilietimai negalėjo išvaryti šio kaltės demono iš jos gelmių.
 Atsiprašymai kaip maži akmenukai barbeno į sąžinės stogą, sukurdami kakafonišką simfoniją.
-Aš turėjau pagalvoti apie tai, neatsiprašinėk,-iš gėdos slėpdama savo veidą raudonplaukio kaklo linkyje sumurmėjo ji, nesuprasdama, ar ją kas nors girdėjo. Ak, kokios dar moterys elgėsi kaip ji? Negi tai būtų eilinės miesto kekšės ir valkatos, kurioms galimybė išskėsti kojas buvo svarbiau už bet ką. Net ir už vaikus. Už bet kokią atsakomybę.
 Anksčiau maloniai viską gaubusi tamsa pavirto gličiais čiuptuvais, o daugybė besavininkių akių galvoje ją stebėjo skanduodamos: kalta, kalta, kalta… Ir lengva tiems, kurie tiki Dievu - užtenka suprast, kad yra kažkas, kas visada tau atleis. Nesvarbu, ar mokestis už tai būtų kraujas ar gera mintis. Svarbiausia sielos ramybė.
 Mayra to neturėjo. Ji buvo įsitikinusi, kad visas Pragaras kvatojasi iš jos žmogiškų klaidų ir emocijų. Dar viena lėlė nesibaigiančiame pasaulio teatre. Lėlė, valdoma ne itin protingo lėlininko, negirdinti žiūrovų šauksmų, nesuprantanti daugelio dalykų.
 Lėlė… Pykčiui sugerti…
 Atsargiai apsidairiusi, mergina panoro, kad šviesa niekada nepasirodytų. Jei būtų buvę per daug gėda žiūrėt į savo nuogą kūną. Juokinga, bet visai taip pat, kaip ir Ievai.
-Nieko neatsitiko,-keldamasi nuo grindų sumurmėjo ji.-Prisiminimai. Praeitis. Susitvarkysiu. Kaip nors,-iš spintos išsitraukusi marškinius, juodaplaukė užsimetė juos ant savo nuogo kūno,-Bet šitai negali pasikartoti, supratai?-Mayra susirūpinusiu žvilgsniu stebėjo Dafydd. Pasičiupusi rankšluostį, numetė apatinius vaikinui ir tarė:
-Einu maudytis. Pažiūrėk berniukus.
Nepalikdama laiko sutuoktiniui paprieštarauti ar kitaip pasireikšti, mergina dingo už durų.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tu apie tai ir pagalvojai, šlykštyne, bet tavo poreikiai tau svarbesni už viską, ar ne? nelemtas balselis galvoje ir vėl nepaliko Dafydd ramybėje. Žinoma, Mayra negalėjo skaityti jo minčių, tad nežinojo, kaip viskas buvo iš tiesų, tačiau nuo to, deja, nebuvo geriau. Vaikinas jautėsi kaip niekada purvinas ir pasišlykštėtinas. Nenoromis prisiminė laiką, kai gyveno kanalizacijoje, bet net ir tada galėjo jaustis esąs švaresnis ir vertesnis vietos po saule.
Nebepajėgdamas kovoti su sunkiomis mintimis jis tiesiog tylėjo. Nenutuokė, apie ką galvoja mergina, tačiau tikėjosi, kad jai yra bent truputį lengviau. Nors, žinant ją, to tikėtis tikriausiai buvo naivu.
- Mayra… - vien lūpomis ištarė Dafydd net nežinodamas, ką nori jai pasakyti. Nepaisant to, kaip dabar jautėsi, paleisti mylimąją iš glėbio vis tiek nebuvo lengva.
- Leisk tau padėti, prašau, - žinodamas, kad mergina nieko nepasakys, vis tiek paprašė raudonplaukis. Liūdnai pagalvojo apie tai, kad dabar buvo, ko gero, pirmas kartas, kai Mayra prieš palikdama jį meilės guolyje (nors kažin ar grindis buvo galima taip pavadinti) jo nepabučiavo. Kaltė? Pasišlykštėjimas savimi ir juo? Dafydd nežinojo, tačiau buvo liūdna. Žiūrėjo, kaip mylimoji velkasi marškinius, ir juto, kad žvilgsnis yra toks pat kaip ir visada: be galo akylas ir, ko gero, alkanas.
- Ne, jokiu būdu nepasikartos, - pratarė jis susidūręs su Mayros akimis. Bandė suprasti, kaip ji jaučiasi, tačiau nepavyko. Kaip visada. Nenoromis rengdamasis susimąstė apie tai, kad vos tik jiedu atsidurs lovoje, viskas bus kaip anksčiau: neapsikabinęs merginos Dafydd paprasčiausiai negalėdavo užmigti. Dabar, po nesėkmės darbe, tai atrodė tiesiog neįmanoma. Šis supratimas sukėlė dar didesnį pasišlykštėjimą savimi. Raudonplaukis žinojo mylintis Mayrą - ir tą jautė ne tik artumo akimirkomis. Tačiau kodėl - kodėl - šitai buvo taip svarbu, kad buvo galima paminti bet kokią pagarbą savo paties vaikams?
Priėjęs prie snaudžiančių mažylių Dafydd liūdnai žvelgė į juos. Nepasisekė vaikams su tėvu - kad ir ką bedarytų, niekada nebus pakankamai geras, jis paprasčiausiai tam nebuvo tinkamas.
- Atsiprašau, - sumurmėjo Dafydd. - Labai myliu jūsų mamą, bet daugiau taip netinkamai prie jūsų nesielgsiu. Pažadu.
Nutilęs vaikinas suprato, kad tai buvo pirmas kartas, kai jis dvynukams pasakė daugiau nei du žodžius. Nei skausmas, nei pasišlykštėjimas savimi niekur nedingo, tačiau vaikinas pajuto šiokį tokį palengvėjimą.

[Amira Martin]

  Sausio pradžia prasidėjo su tikru trenksmu. Pirmomis metų dienomis Noelei buvo užkrauta nemažai darbų, kadangi beveik pusė žvėrių skyriaus darbuotojų išėjo atostogų, o kita pusė vis dar negalėjo atsigauti po dviejų įtakingų darbuotojų žūties. Angelica nepažinojo ponios ir pono Evardsų, tad niekaip į tą nesureagavo. Kaip dirbo, taip ir dirbs. Kiekvienam duotas savas laikas pasidžiaugti gyvenimu. Vieniems ilgiau, kitiems trumpiau.
  Kaštonplaukę išmušė iš vėžių skyriaus vadovo jai paskirta užduotis. Vaikas...
  Dar vieno vaiko tėvų nebėra šiame pasaulyje, dar vienas našlaitis. Ilgai sėdėjo savo kabinete susigūžusi. Prisiminė kaip pati gavo žinią, kad jos tėvas Eduardas Sebastianas Harperis, vienas iš gabiausių aurorų, žuvo nuo juodojo mago rankos. Nenorėjo pranešti savo likimo sesei ar broliui tokią siaubingą naujieną. Tačiau pasirinkimo neturėjo, už nepaklusnumą gali ir iš Ministerijos būti išmesta.
  Suėmė visą valią į kumščius. Apsirengusi viršutinius rūbus paliko Ministerijos pastatą ir patraukė adresu, kurį jai pranešė. Kitaip keliauti nenorėjo arba nemokėjo, tad pėščiomis greitai žingsniavo link Merington Roudo. Visą tą laiką kol keliavo link ten negalėjo iš minčių išmesti to prisiminimo, kuriame vienas iš aurorų (tėvo komandos narys, tapęs komandos vadu) jai pranešė apie tėvo žūtį. Motina buvo priversta grįžti iš Albanijos ar Austrijos kaip vienintelis likęs Noelės globėjas. Deja, namie pasirodė ji tik kelis kartus ir vėl išplazdėjo į savo nuolatinius nuotykius.
  Paskambino į duris. Jas netrukus atidarė senyvo amžiaus moteriškė. Jaunuolė žvilgsniu permetė moteriškės užnugarį, ieškodama bent vienos užuominos, kad nesuklydo adresu. Vis tik, pro šalį praskridusi šluota leido lengviau atsipusti.
  - Ar čia gyvena panelė Evards? - paklausė žilaplaukės.
  - Taip, - atsakė senolė, - ar jūs jos draugė? - nusišypsojo.
  - Aš esu iš Ministerijos, norėčiau pasikalbėti su ..., - nežinojo kas Azalea'i yra ši moteris.
  - Mano anūke? Žinoma, užeikite, - įleido Noelę kiek sutrikusi. Ne kasdien priimi į svečius Ministerijos darbuotojus. Žvėrių skyriaus darbuotoja įėjo ir apsižvalgė detaliau.
  - Azalea, pas tave atėjo! - močiutė šūktelėjo anūkei. Angelica tuo metu nusiavė batus.

[Azalea Muriel Evards]

Su šventėmis į Hogvartsą kartu visuomet atkakdavo ir atostogos, kurių nekantriai laukdavo tiek dideli, tiek maži. Azalija nebuvo išimtis vyresnių moksleivių tarpe, todėl vis užrašinėje žymėdavosi likusias dienas iki Kalėdų ir nekantriai laukdavo kelionės Hogvartso ekspresu namo į Londoną. Šįmet ji tikėjosi sutikti šventes drauge su tėvais, tačiau dar atsakymo iš jų nebuvo sulaukusi. Vis dėlto šviesiaplaukė buvo sulaukusi senelių iš mamos pusės laiško su pakvietimu šventes kartu sutikti Londone, Anglijoje. Varnė gerai sutarė ir su seneliais, gal net geriau su tėvais, kurie buvo labiau pasišventę darbui Magijos Ministerijoje nei vaiko auginimui. Žinoma, negalėjo sakyti, jog jie prasti ir neatsakingi tėvai, nes iš tiesų visada nupirkdavo viską, ko tik širdelė geisdavo, žinojo, ką mėgsta labiausiai, o ko ne. Tačiau Evards reikėjo ne materialių daiktų, o šeimos pasibuvimo laiko drauge. Visgi būdama vienturte dukra išmoko nusivylimą, liūdesį nešiotis slapta savyje ir gyventi diena iš dienos su vis naujai širdyje atgimstančia viltimi.
Šventės išties praėjo gražiai ir nuostabiai, su sniegu už lango, apšalusia Temzės upe, tingiai skalaujančios Anglijos sausumos plotus. Kaip ir visada po eglute rado įmantriai supakuotų knygų, visokio saldumynų gėrio bei dar daugybę dalykų. Tačiau kažkas vis neramino jos sielą ir kankino protą keista bei negera nuojauta, žinojo, kad kažkas nutiko, tačiau tikėjosi, jog tai nebus susiję su tėvais ar seneliais. Tikrai negalėjo įsivaizduoti savęs, išsimušančios iš vėžių po vienos, itin nemalonios žinios, kurią praneš ne kas kitas, kaip magijos ministerijos darbuotoja. Tad kol viešnia atsirado prie durų slenksčio, šeštakursė visą šį laiką kuitėsi savo kambarėlyje ties užrašine ir kažką sau patenkinta paišė, o tada apvedžiojo juodu bei matiniu markeriu. Į močiutės šauksmą neiškart ir atsiliepė, tik kažką sumurmėjo panašaus į tai:
- Aha, palauk, tuoj... - o tada pasidėjusi visas rašymo priemones į šoną, tiksliau numetusi ir palikusi bardaką ant stalo, pakilo bei grakščiais žingsniais nutipeno iki prieškambario. Kažkas atėjo? Nepamenu, jog kažką būčiau kvietusi pas save į svečius per atostogas... Visgi gan sutriko išvydusi nepažįstamąją rausvaplaukę, besiaunančią žieminius batus, o tada klausiamai žvilgtelėjo į močiutę.

[Amira Martin]

  Galvoje pinasi vis naujas scenarijus - ką ir kaip pasakyti tam vaikui. Tiesą pasakius, Harper nebuvo informuota kokio amžiaus buvo nepilnametė Evards ir bijojo, kad sugadins mergaitei vaikystę. Ką bekalbėt apie vaiką, jei pati būdama penkiolikos buvo itin sukrėsta artimiausio žmogaus mirties žinia.
  Nereikėjo čia eiti, povelnių! Galvotų, kad tėvai tėra dingę be žinios... Laikui bėgant pati sužinotų. Ne tokį sukrėtimą gautų. Kaštonplaukė norėjo išnykti iš Merington Roude esančio daugiabučio. Gaila, buvo per vėlu. Azalėjos žingsniai jau buvo girdėti. O ir išnykus oru ją būtų lengva rasti, prisistatė esanti iš Ministerijos. Gerai, kad šiame bute nebuvo legilimantų, lengvai perskaitysiančių Noelės mintis. Nežinia, kokia būtų reakcija - juokas ar gėda, kad magijos pasaulį atstovauja tokie netikę žmonės. Herper visai nesijautė netikusi. Tiesiog kartais jai būdavo sunku susikoncentruoti ties tikslais, o ne ties jausmais. Per dažnai pastaruoju metu jausmai ėmė viršų, reikia kažką keisti.
  Giliai įkvėpė ir iškvėpė, pakeldama akis į Azalėją Muriel Evards. Dėkui Perkūnui, tai buvo pakankamai subrendusi ir rodos paskutinių kursų mokinė.
  - Laba diena, panelė Evards, aš esu Noelė Harper, - padarė trumpą pauzę, - Magijos ministerija, magiškų gyvūnų kontrolės departamentas, - prisistatė. Baimė, kad teks kalbėtis su mažu vaiku vis mažėjo ir mažėjo, pasitikėjimas savimi grįžo ir jaunuolė išsitiesė.
  - Atvykau laikino departamento vadovo prašymu, tai liečia jūsų tėvus poną ir ponią Evardsus, - lėtai, su įžanga, ėjo prie pagrindinio apsilankymo čia tikslo. Tokiais dalykais skubėti niekada nereikia, nes skubotos naujienos priveda prie nesusipratimų. Rudos akys žvilgtelėjo į šeštą dešimtmetį perkopusią moterį ir šešiolikmetę paauglę. Iš Azalėjos močiutės gavusi pakvietimą arbatos, nužingsniavo paskui abi Evards į virtuvę. Neskubėk pati sau kartojo, prisimindama tokią pačią dieną prieš devynerius metus, tik Evards vietoje buvo pati ir ministerijos atstovas nesiteikė ilgam užsilikti. Burbtelėjęs naujieną, lyg tai būtų "sveikinu, gavai dešimt taškų, viso gero" jis skubotai išsinešdino, palikdamas Noelę aiškintis viską pačiai.
  Atsigėrusi arbatos, žvilgtelėjo į Murielę. - Man labai gaila, tačiau jūsų tėvai žuvo prieš kelias savaites. Jiems buvo paskirta atgabenti drakoną iš Albanijos į Jungtinę Karalystę, kadangi Albanijos Magijos Ministerijoje nebuvo patyrusių drakonologų, kaip pas mus. Deja, drakonas išsilaisvino ir sunaikino arčiausiai buvusius objektus ir žmones, - kalbėjo lėtai, su ilgomis pauzėmis, kurių metu atsigerdavo arbatos.

[Sakura Levins]

Kol jiedu parėjo, Sakura spėjo šiek tiek prasiblaivyti. Jai buvo tuo pačiu ir gėda prieš Aurį Senklerį, kad mergina išgėrė tiek vyno, tačiau kartu baltapūkė ir džiaugėsi, mat šiandien šį bei tą sužinojo apie profesorių. Tiesa, tai, kad jo mama buvo mirusi, skambėjo labai liūdnai. Bet Sakura stengėsi apie tai dabar negalvoti ir, juolab, nekamantinėti raudonplaukio.
Septyniolikmetė nebuvo labai patenkinta tuo, kad profesorius ją lydėjo namo. Ji nesijautė pasiruošusi tokiam svečiui, be to, žinojo, kad nieko nebus. Žinoma, ji galėjo imti ir užtrenkti duris Auriui Senkleriui palei nosį, bet to nepadarė.
- Deitai! Ša! Fu! Negalima! Deitai!
Sakuros balsas skambėjo itin neįprastai. Griežtai ir piktai. Tačiau tik taip ji galėjo nuraminti šunį, kuris dabar grėsmingai šiepė dantį žiūrėdamas į svečią.
- Atsiprašau, - pasakė strazdanė profesoriui. - Jis visada taip ant vyrų, bet paskui pripras. Maistą galite dėti čia, ant stalo, - pamojo ranka į stalą svetainės viduryje.
Namuose vyravo prietema, tačiau jauki. Tankios užuolaidos buvo užtrauktos, o Sakurai mostelėjus burtų lazdele virš galvų ėmė šviesti geltoną šviesą skleidžiančios žvaigždutės. Čia kvepėjo eteriniais aliejais, kurie jau spėjo įsigerti į sienas.
Butas - pakankamai erdvus. Viena zona, į kurią ir įžengė Sakura su profesoriumi, buvo skirta koridoriui, svetainei ir virtuvei. Taip pat čia puikavosi dar dvejos durys. Vienos vedė į vonios kambarį, o kitos į miegamąjį.
Svetainės zona atrodė išties jaukiai. Čia kabėjo nemažai paveikslų, moderniai vaizduojančių gamtą. Prie sienos stovėjo didžiulė lentyna. Joje sukrautos ir perskaitytos arba ne ilsėjosi knygos. Dalis jų buvo apie įvairių šalių kultūras, o kita dalis... na, istorija nutyli. Taip pat lentynoje matėsi didžiulė eterinių aliejų kolekcija. Prie palangės kitoje lentynoje augo įvairūs augalai ir gėlės.
Namuose vyravo netvarka, tačiau ir ji atrodė pakankamai jaukiai. Šen bei ten mėtėsi kokie nors užrašai, eliksyrų sudedamosios dalys. Ant minkštos kampinės sofos gulėjo vyriškas megztinis, kurį Sakura iškart pradangino burtais ir tikėjosi, kad profesorius jo nepastebėjo.
- Turiu išvesti Deitą. Tuoj grįšiu, - pasakė ji ir išlėkė su šuniu į lauką palikusi Aurį Senklerį namuose vieną.

[Auris Senkleris]

Auris įžengė pro duris paskui Sakurą. Kad viskas nutinka taip, kaip jis neplanuoja visai nebestebino. Norėjo tik vienumos. Bet gavosi visai kitaip. Eidamas gatvėmis galvojo apie viską. Apie pokalbį tame koncerte. Apie jos žvilgsnius. Auris suprato ką jie reiškė. Arba jam atrodė, kad suprato. Galvojo ar nereiktų jiems šnektelėti rimtai. Bet pats visai nenorėjo nei pradėti.  O dar tas šokis ir nelemtas susidūrimas su Amyru antruoju. Gavosi makalynė kaip visada.
Planavo palydėti ją namo ir dingti savo keliu. Bet pakeliui jie dar nusipirko maisto. Taigi taip jau išėjo, kad jo viešnagė čia užsitęs ilgiau nei reikėtų.
Įžengus į merginos butą juos pasitiko šuo. Pro akis jam nepraslydo niekas, netgi tas staigus mojis lazdele, kuris pradangino nuo sofos kažkokį drabužį. Bet Auris nieko nesakė. Norėjo paglostyti šunį, bet nutarė nekišti prie jo rankų.
Maistą padėjo kur palieptas. Ir tada ji pareiškė, kad tuojau grįš.
- Pala... - Norėjo pasakyti, kad tada jau jis eis sau. Bet durys užsitrenkė ir raudonplaukis liko bute.
Apžvelgęs pagrindinį kambarį rado lentynas su knygomis. Nevartė jų, tik permetė akimis pavadinimus. Taip. Dabartinės Sakuros Levins jis tikrai nebepažįsta. Tas jam buvo aišku.
Vaikinas klestelėjo ant sofos. Nesijautė nejaukiai nepažįstamame bute. Jam čia perkūniškai patiko. Patiko viskas. Nuo šiokios tokios betvarkės iki aliejukų dvelksmo pasklidusio po namus. Patiko augalai ir tiesiog jautėsi kaip čia buvęs.
Nusprendė, kad palūkės jos dėl visa ko. Visgi Sakura buvo išgėrusi nemažai vyno. Norėjo įsitikinti, kad grįš. Todėl išsitraukė telefoną. Įsijungė kažkokį žaidimą ir pradėjo žaisti. Įsijautė į žaidimą, kuriame buvo daug šaudynių, muštynių ir lakstymo.

[Sakura Levins]

Sakura greit apėjo aplink namą su Deitu, nors šis mielai būtų lauke pasivaikščiojęs ilgiau. Grįžusi ji rado Aurį Senklerį žaidžiant telefonu. Tą kartais darydavo ir Juzefas. Baltapūkę šis užsiėmimas labai erzino.
Deitas dabar atrodė kur kas ramesnis ir ėmė uostinėti Aurį Senklerį. Pauostinėjęs užšoko ant sofos ir įsitaisė kitame jos gale bei akylai stebėjo svečią.
Per tą laiką Sakura įjungė ramią foninę muziką ir uždegė žvakę, virš kurios į specialią talpą įpylė šiek tiek vandens bei įlašino mandarinų ir bergamotės eterinių aliejų. Nežinojo, kokius kvapus mėgsta profesorius, bet su šiais paprastai neprašaudavo, jie patikdavo visiems. Netrukus pasklido malonus aromatas.
- Kokius kvapus mėgstate? - paklausė.
Tada sumaišė dvi stiklines džino su toniku. Neklausė raudonplaukio, ar jis norės. Tikėjosi, jog neatsisakys. Klestelėjo ant sofos šalia taip, jog jų pečiai susilietė. Padavė gėrimą.
- Bet juk tai siaubinga, - pasakė žvilgtelėjusi į telefono ekraną. - Laiko švaistymas, ne kitaip. Nors gal kitaip. Tai smurto skatinimas. Štai už tai gyvenimui pievoje esu dėkinga. Kad nebuvo tokių dalykų.
Strazdanė gurkštelėjo gėrimo, o tada padėjo jį ant stalo ir išpakavusi maistą ėmė valgyti savo porciją.
- A... aaaštru, - tarė. - Bet labai skanu.
Sakurai patiko aštrus maistas. Pievoje tokio niekada ragauti neteko.
- Negausi, Deitai! - sudrausmino šunį, kuris ėmė prašyti maisto. - Tau aštriai negalima.
Tada šuo nusitaikė į Aurį. Žvilgsnis klausė: o gal tu kažką duosi?