[Elias Andrew Ravengrave]

Jis gana kvailai stypsojo netolies vonios kambario durų, kol Melisa buvo už jų, ir lyg vos vos primuštu protu nusikėlė kažkur į dausas. Velniai žino, apie ką mąstė ir svarstė nejudėdamas iš vietos. Galbūt apie tai, kad jam teks toms kelioms valandoms pakristi ant modernios, minimalistiško stiliaus sofos, mat mintis apie miegojimą toj pačioj lovoj, kaip ji, kažkodėl neatrodė nei labai tinkama, nei labai viliojanti. Tol, kol neatsivėrė durys ir tiesiai priešais jį išstojo ji, vilkinti vien jo paties marškinius. Mes neapsimesime, kad Elijo neįmanoma sujaudinti tokiu reginiu, ir tarsime, kad jis tikrai mažumėlę susijaudino. Truputį. Lygus kvėpavimas akimirkai sustojo, užstrigo gerklėj, o akys išsiplėtė. Akies mirksnį vyras tiesiog spoksojo į moterį, o tada, atsisakydamas kaip nors verbaliai išreikšti savo apstulbimą, staigia iškvėpė sulaikytą orą, numarino galvą ir perbraukė delnu per akis. Jis išsekęs, jam reikia prisiminti, kad jis išsekęs. O ji, neabejotinai, taip pat. Ir rodos, jis nė nepastebėjo keistai žibančio Melisos žvilgsnio.
Galiausiai, vis dėlto, psichopatiškas bejausmis duomenų analitikas buvo išgelbėtas, kai ši, netarus nė žodžio, pasisavino jo nuostabią lovą ir atsuko jam nugarą. Ką gi. Elijas dar akimirką pastovėjo tarpdury, susiraukė išvydęs bet kaip numėtytą sijoną, ir uždarė duris.
Žingsniuojant atgal į virtuvę, už akies užkliuvo ir į visas puses nuspirti batai, piktas žvilgsnis tik pagilėjo, o virtuvėj išvydus ant kėdės tiesiog į krūvelę sumestą paltą, pastarąjai valandai pasitraukęs pyktis pargrįžo. Prie jo greičiausiai prisidėjo ir miego trūkumas, ir erzinanti ikea lempos šviesa. Šmėkštelėjo mintis, kad ir užėjęs į vonios kambarį ras ant lempos pakabintą rankšluostį ir paskirus plaukus, tamsuojančius ant baltų paviršių. Galbūt pats Elijas būtų nurašęs tai kaip durnoką priežastį įsiusti, tačiau, velniai rautų, jo nerimas ir nemiegotos naktys tik sustiprino jo nenormalų apsėdimą tvarka. Andrius garsiai nusikeikė ir trinktelėjęs delnu į sieną suriaumojo:
- Melisa!

[Melisa Keyes]

  Tyla, vyraujanti kambaryje, Melisos ausyse net spengė. Smegenys po truputį jau atjunginėjo savo vingių tiltus, akių vokai apsunko ir lėtai užkrito ant akių. Nespėjo prabėgti net milišimtinės sekundės, kai riaumojimas privertė iššokti garbanę iš nuostabiųjų patalų taip, lyg į duris būtų beldusi jos motina rėkdama, kad baigėsi pienas ir laikas nupirkti. Visa drebėdama išėjo iš kambario, nuovargis lyg akimirksniu pradingo, baimė vėl užvaldė visą kūną.
- Ko tu stau- nutrūko pamačiusi visiškai įniršusį vyrą.
  Protingosios smegenėlės liepė jai kuo greičiau nešt kudašių, tačiau kojos, panašu, net nemanė judintis. Tatuiruotoji tik stovėjo kaip įžeminta, rankos automatiškai prigludo prie pilvo, galbūt jau buvo išsivystęs instinktas saugoti tą mažąjį padarėlį, besikutuliojantį jos viduje. Tik žengtelėjo atgal, nugara atsimušė į sieną, rodės, bet koks prisilietimas ir ji tuoj apsivems, apalps arba, dar geriau (tik nežinia kam), numirs. Kūną išmušė šaltas prakaitas ir tuo momentu Melisa prakeikė dieną, kai sutiko šį vyrą.

[Elias Andrew Ravengrave]

Elijas vos vos, kruopelę, net ne kruopelę, o pačią dulkėliausią dulkelę kaltai susinervino, išvydęs, kokia persigandusi Melisa atėjo, kokio paklaikimo išsiplėtė jos akys. Bet, kai pagalvoji, dulkėliausia dulkelė vis dėl to nėra taip jau daug. Kažkur smegenų kamputy susivokė, kad turbūt ir pats atrodo paklaikęs, visai nučiuožęs, o bet tačiau mirtina tvarka jo asmeninėse erdvėse šį skaistų rytą atrodė pats svarbiausias dalykas. Jis susiprotėjo nepulti visu savo aukštu ūgiu link merginos, susiprotėjo jos neliesti (bet irgi turbūt tik dėl to, kad už fizinį smurtą jei jau ne azkabanas, tai bent jau žiobarų policijos nuovada arba koks jaukus kambarys Ministerijos požemiuos). Vėliau, praėjus kelioms valandoms, Elijas greičiausiai priims sprendimą gyvenime neberėkti ant Melisos, nes vis dėl to sugebės sau pripažinti, kad baimės perkreiptas jos veidas nekelia jokio teigiamo jausmo (kitaip, nei, pavyzdžiui, baimės perkreiptas šliužo bobo veidas) ir galiausiai palieka jį su milijoniniu noru išsiraut plaukus. Bet taip bus vėliau, tą akimirką Elijas Andrius stovėjo savo virtuvėje ir mirtinu žvilgsniu varstė Melisą. Praėjo sekundė, dvi, tada jis pakėlė ranką ir pirštu piktai bedė į palto, numesto ant kėdės, pusę.
- Kas per velnias? - suurzgė žiūrėdamas šiai į veidą. Pirštas nukrypo į koridorių. - Ir ten? - stojo kelių akimirkų mirtina tyla. - Dėl suknistų Merlino kelnių, - ištarė, tada išradingai nusikeikė, garsiai iškvėpė. Delnas beveik automatiškai pakilo prie plaukų.

[Melisa Keyes]

  Persigandęs garbanės veidas kažkaip žaibiškai persimainė į tokį, kuris sako tu-juokauji-biče-ar-tau-su-galva-negerai. Žybtelėjo ir menka pykčio ugnelė.
- Tu užstaugei per visą Londoną,-ir ji nemelavo, tikriausiai jo riaumojimas nusklido ir iki pat champs élysées Paryžiuje.- TIK TAM, KAD SUKNISTAI NE TEN PADĖJAU SAVO PALTĄ IR ŠIEK TIEK KREIVOKAI NUSISPYRIAU BATUS?- dabar staugė ji.
  Dar niekad gyvenime nebuvo taip užrikusi ant vyro. O mažuti, iš šalies tai atrodė kaip meksikietiška melodrama, kurioje kokia nors Natalija su šlepete užvožia karštam Pablui, o galiausiai jie susirieja dėl dangaus spalvos: žalias ar smėlinis. Gal ji ir buvo jau netikusi motina, tačiau apsiskaičiusi, jog jai nervinti negalima. Pft, o tai svajonė. Visa pikta it širšė prasibrovė pro Eliją, susilaikius nenukando jo to piršto, kuriuo mosikavosi kaip koks sugedęs kompasas. Pagriebė paltą, nupuškavo į koridorių (oho, keista, nesuvimdė nuo tokio sporto), demonstratyviai užkabino paltą ant pakabos, labai elegantiškai sugrūdo šį į spintą, kojomis pataisė sportbačius. Galiausiai nusigavo iki jai vaiką užstačiusio vyruko. Įbedė pirštą į krūtinę.
- Gal kitą kartą paprasčiausiai bakstelk į nugarą ir pasakyk, kad aš kaip kiaulė elgiuosi tavo namuose? Vos nenumiriau iš baimės, MES nenumirėm,- patamsėjusios smaragdo akys įsistebeilijo į jo mėlynai žalias.- O dabar malonėk mane pagludyt į lovą, nes nebejaučiu kojų.
  Ir tai buvo tiesa. Kojos tiesiog nutirpo, o ši sugriebė už vyro peties suleisdama nagus į odą. Per daug veiksmo kaip nėščiai.

[Elias Andrew Ravengrave]

Galbūt galima pamanyti, kad Elijas Andrius buvo nepratęs, kad ant jo kas rėktų. Paprastai žmonės per daug bijodavo, kad laidytų gerklę jo akivaizdoje, o jei vis dėl to tokių pasitaikydavo, vyras iš karto priskirdavo jiems visiško durnelio vaidmenį. Bet Melisai priskirti durnelės vaidmens nenorėjo ir turbūt negalėjo, o jos akimirksniu persimainęs veidas iš persigandusio į perpykusį atnešė net šiokį tokį palengvėjimą ir keistą linksmumo kibirkštėlę. Jis išplėtė akis, ir jos veidas staiga buvo labai arti, vyras net pajuto instinktyvų norą loštelėti atgal. Tačiau ji tik kaip įniršęs vėjelis praskriejo pro jį, tad Andriui neliko nieko kito, tik su piktdžiugišku pasitenkinimu akimis sekti pasiutėliškai besitvarkančią merginą. Savo tikslą jis pasiekė, pyktis išsivėdino akimirksniu vos paltas atsidūrė spintoj, o batai nebebuvo bet kaip išspardyti. Nebebuvo prasmės šūkauti, o bet vis dar norėjosi ką nors garsiai ištarti. Nepaprastasis nuovargis perėjo į kitą lygį, tą, kai viskas pasauly staiga pasidaro suknistai juokinga. Ir pirštas, įbestas į Elijo krūtinę, pasirodė esantis baisiai linksma instancija. Elijas išsišiepė, galbūt nelabai žavingai, tačiau neabejotinai linksmai.
O tada pajuto nagus odoje ir žemyn traukiantį svorį ant peties, ir stiprios jo rankos apsivijo Melisos juosmenį, ją pakėlė į nuo žemės ir prispaudė prie savęs. Jeigu jau krenta, tai reikia gaudyt, nėr čia ko du kartus per vieną naktį voliotis ant grindų. Tebelaikydamas merginą žingtelėjo žingsnį atgal, klubu spustelėjo mygtuką ant sienos ir išjungė šviesą, o tada blausioj ryto aušros šviesoj nužingsniavo link miegamojo.
Stebėtinai švelniai padėjo (paguldė? pasodino? who knows) Melisą ant lovos, kažkokiu keistu žvilgsniu pažvelgė į ją, vis dar, rodėsi, susierzinusią, vis dar jo paties marškiniuos, plaukais sruogom sprūstančiais iš netvarkingo mazgo ant viršugalvio, ir apimtas kažko nepaaiškinamo palenkė savo susivėlusią galvą ir priglaudė lūpas prie šiosios kaklo, kažkur prie ausies.

[Melisa Keyes]

  Dar vis suraukta nosyte leidosi nešina Elijaus į kambarį (bent jau taip tikėjosi, daugiau staigmenų nenorėjo). Garbanė vėl pajutusi tuos dieviškuosius patalus po savo stora (ehe, gal ir ne tokia) sėdyne, net išsišiepė kaip mažuliukas kačiukas ar vaikas, gavęs naują hot wheels rinkinį. Akimis dar užmatė sijoną, besimėtantį ant lovos krašto. Keistokai vyptelėjo.
- Nebaigiau tvarkytis,- mestelėjo žvilgsnį į sijončiką, tačiau greit jis ir išgaravo iš galvos, kuomet pajautė prisilietimą.
  Ne tą šiurkštų, tą labai miela ir šiek tiek kutenantį. Oda pašiurpo. Kairiosios rankos pirštus įvėlė į jo ir taip jau susivėlusius plaukus, gal bandė kaip nors iššukuot, kas ten žino. Kitą delną priglaudė prie šio skruosto, nykščiu paglostė, o tuomet stumiama neaiškios jėgos panaikino tarpą, buvusį tarp jų. Atsitraukusi pilnai įsivyniojo į lovą, per patį vidurį lyg būtų viso pasaulio karalienė. Na, jeigu nepersistengiant, tai šios lovos. Patapšnojo šalia savęs, norėjo prisikviest tą parazitką, visą naktį (paryčius?) gadinusį jai nervus. Švelniai priglaudė delniuką prie mažosios būtybės geografinės zonos. Rimtai, jie kaip po kokio menko ginčo susitaikė, kaip vyyy laiminga šeima, nors velniai žino, ar tikrai susitaikė. Gal viskas tik iliuzija. Tačiau Melisa žvilgtelėjo jau šviesiomis akimis į Elijąir laukė kol šis pagaliau prisiartins dar begalvodama apie tai, ar įėjęs į butą nusiėmė tuos siaubingus kroksus.

[Elias Andrew Ravengrave]

Kadangi nebeliko ką daugiau daryt, Elijas, žiūrėdamas į Melisą jo asmeniniuos pataluos (išties be galo žavingas, jaudinantis vaizdas, kad ir kaip jį trikdytų delnas ant pilvo, kur, suprask, auga kažkoks pusiau merginos kūnui svetimas padaras), apsisprendė. Sofa tuščiam gyvenamąjam kambary staiga pasirodė esanti baisiai toli, o visas nuovargis pasigavo galutinai (jis suprato neatsikelsiąs nei į darbą, nei į pietus, nei turbūt ir vakarienę) ir tiesiog tempte tempė pakristi it pakirstam mirtino priešo. Bet jis gal dar turėjo užsilikusio padorumo ir racionalaus proto, kuriam patiko patogumai, dalelę, tad prieš griūdamas į minkštus debesėlinius patalus, išsirangė iš kelnių ir kaip tikras šiknius hipokritas nusviedė jas šalia lovos kažkur ant grindų. Ėmęs sagstytis marškinius nusprendė, kad tokiam darbui yra per daug pavargęs, ir prasegęs vos kelias sagas, tiesiog krito ant lovos šalia Melisos.
Mielas, išsvajotas, nerimo ir smarkiai plakančios širdies nuvytas, riksmais išstumtas iš buto ir akių, nuostabus miegas ėmė palaimingai reikštis. Elijas Andrius nusprendė, kad apie įvairius dalykus pagalvos tada, kai atsibus. O tą akimirką paprasčiausiai apsivijo staiga maža ir smulkia pasirodžiusią Melisą, pritraukė prie savęs ir tylutėliai atsidusęs įsikniaubė veidu į josios kaklo linkį, tarp peties ir ausies. Užsimerkė.
Tada viskas prasidėjo. Nedovanotina mintis įsibrovė į vyro smegenis. Elijas kurį laiką vidujai su ja grūmėsi ir laikė savo nelemtą liežuvį už dantų, mintyse argumentuodamas, kad išgirdusi Melisa ko gero apsipils ašaromis ir jiems teks kankintis su šlapia pagalve. Tačiau Mintis nugalėjo. Elijo kiekvienas raumuo staiga įsitempė ir jis lūžtančiu, dusliu ir tarytum prismaugtu balsu sumurmėjo:
- Atsiprašau.

[Melisa Keyes]

  Dar akimirką stebėjo kaip vyras ekstravagantiškai nusviedė savas kelnes kažkur į kambario pakampę (o šiaip tai klykia ant Melisos, kad jos batai koridoriuje išvartyti), kitą jau buvo įkalinta tarp jo rankų, tad užmetė savąją koją kažkur jam ant juosmens, labai nesigilino kur. Nagais vis užkabindavo neprasegtas marškinių sagas, jas išlaisvindavo. Negalėjo patikėti, kad vėl taip lengvai jį prisileido, nors nebuvo net reikalo sau meluoti, jai patiko artimas kontaktas, bet o kam nepatiktų, kai rudaplaukis buvo graikų dievų išvaizdos ir šiek tiek, net labai, kvaištelėjęs psichopatas. Kuris sugeba... atsiprašyt? Šiuo momentu Melisos smegenys apsivertė, širdis pradėjo kalatotis kaip pašėlusi, rodos, net gyvybė joje padarė triguba salto ir dar sušoko salsą, nors dar tik turėjo besiformuojančią galvą.
- Miegok, Elijau,- sumurmėjo ir įvėlė rankos pirštus į vyro plaukus.
  Sukinėjo juo tarp pirštų, švelniai glostė ir tikėjosi, jog tai jį greičiau užmigdys. Pati dvidešimt penkerių persona liko atsimerkusi. Bijojo užsimerkti, bijojo, jog atsibudusi praras švelnųjį Eliją ir vėl teks susitikti su įtūžusiu ir ją sekinančiu šikniumi. Tačiau nebesusilaikiusi pasidavė ir paniro į spalvingųjų vienaragių karalystę.

[Elias Andrew Ravengrave]

Jau ir nebegalėjo suskaičiuoti, kiek kartų jie paryčiais ir naktimis įsiversdavo pro pilkas gražias jo buto duris į nepaprastai, iki vėmimo tvarkingus apartamentus. Elijas jokiu būdų nebegyveno čia vienas, Melisa ėmė pamažu pas jį įsikraustyti, ir regis, nei vienas iš jų tam neprieštaravo. Žinoma, neteisingai išrikiuoti peiliai ir vis kur paliekami puodeliai nervino, tačiau po kurio laiko jis pajuto pripratęs ir ant jos nebestūgavo už kiekvieną ne ten padėtą batą ar netvarkingai nusviestą rūbą. Taip jau buvo.
Šį kartą įsivertęs pro duris ėmė vieną po kito lupti nuo savęs dvelkiančius rūbus, eidamas koridoriumi kaip koks iš odos besineriantis žaltys ant grindų paliko po rūbą, kol galiausiai pasiekė vonios kambario duris vienomis kojinėmis ir apatiniais. Nekantravo palįsti po karšto vandens srove ir nusiplauti viską viską, ką įmanoma nusiplauti. Tiesdamas ranką link durų rankenos akimirką sudvejojo ir, grįžtelėjęs atgal, pažvelgė į Melisą. Žvelgė kelias akimirkas, o tada bjauriai, tačiau ir kažkaip žavingai nusišypsojo ir beveik pamerkė akį, bet nepamerkė. Nebuvo toks... keistas. Nors gal ir buvo, kas ten žino.
Įžengęs į baltomis labai gražiomis pytelėmis išklotą kambarį, paliko duris atdaras.

[Melisa Keyes]

  Pora įvirto pro duris, Melisa tvarkingai padėjo šonan batus, kad ir kaip tai būtų keista. Pastaruoju metu šiek tiek matėsi ir jos pastangos būti tvarkinga, pavyzdžiui, surinkdavo nuo vonios plytelių savo plaukus, nesinaudojo Elijo dantų šepetėliu, kartais paklodavo ir lovą (!!!). Ir jau žiojosi kažką sakyti Elijui, tačiau tas jau buvo bemėtantis savo drabužius žemėn, kas privertė ją nesveikai išpūst akis. O dar staugia ant manęs dėl peilių. Mėto kur papuola savo šmutkes. Dar sugavo jo žvilgsnį, žaismingai pavartė akis ir nusiėmė paltą, sugrūdo jį spinton. Burbėdama sau po nosim ir berinkdama jo išmėtytus drabužius priėjo tas nelemtai pravertas vonios duris. Kojos jau buvo bežengiančios į patalpą, kai staiga sustojo. Vaikiškai užsidengė delnu akis, o tada jau įžengė ten, kur, bala žino, kokį vaizdą pamatysi.
- Tavo drabužiai, juos išmest ar išplaut?- pamakalavo kita ranka, pilna jo skarmalų.

[Elias Andrew Ravengrave]

Išgirdęs Melisą, žengiančią paskui jį, grįžtelėjo į jos pusę, o lūpas perkreipė linksmas vypsnis, išvydus ją, ranka užsidengusią akis. Kažkokia žaisminga nuotaika jį apėmė, tačiau kol kas nieko nesiėmė, nieko pernelyg neįprasto. Pašnairavęs į savo drabužius, kuriuos ji dėl dievai žino kokių priežasčių surinko nuo grindų, burbtelėjo, kad tegul palieka, vėliau jis pats su jais susitvarkysiąs.
Elijas pažvelgė į save veidrodyje. Atrodė sutrankytas ir sudaužytas kaip reikiant, tarytum pervažiuotas traktoriaus ir sumaigytas arklio ar hipogrifo kanopų. Dešinioji ranka, dar ne taip seniai buvusi vsiškai sutraiškyta, ėmė reikšti pretenzijas ir silpnai maudė, o ant krūtinės formavosi kerų palikta mėlynė, kuri, jis žinojo, nedings dar labai ilgai. Atsiduso. Galvą perskrodė mintis, kad gal ir nelabai apgalvotai (jam dar kilo klausimas šitoj vietoj) trenkėsi į tą skersgatvį ir leidosi sumaitojamas tos piktavalės moters. Alisija, šmėkštelėjo vardas prisiminimų gilumose. Kilo jausmas, kad savo laukinės jaunystės laikais buvo ją sutikęs.
Dar kartelį atsidūsėjo. Atsisukęs į Melisą ištiesė ranką ir pirštais brūkštelėjo per plaukus, per kaktą, delnas nuslydo veido šonu, nykščiu perbraukė per skruostikaulį. Ji buvo graži, ir Elijas jau beveik ir nebesistebėjo savo abejotinais pasirinkimais.
Jis žingtelėjo atgal, nusisuko, nusimetė paskutinius drabužius ir įsiropštė į dušą. Pasigirdo vandens šniokštimas.

[Melisa Keyes]

  Mergina, pajutusi keliaujantį prisilietimą, patraukė delną nuo akių ir trumpam surakino akis su Elijo. Lėtai priglaudė savąjį, vis dar šaltą delną prie jo rankos, kurios nykštys braukė per skruostikaulį. Švystelėjo drabužius kriauklėn, menkai šyptelėjo. Buvo šiek tiek keista matyti kitokioje nuotaikoje nei įprastai,  ne pykstantį šiknių, o gana šviesų saulės spindulėlį. Kol kas. Paprastai linktelėjo dėl jo burbtelėjimo apie drabužius, pati nieko nebesakė. Leido sau pasimėgauti vaizdu priešais, rimtai susiraukdavo užmačiusi sumušimus, o tuomet atleisdavo ir likdavo suraukta tik nosytė. Dar kartą nužvelgė jį nuo galvos iki kojų, jam nusimetus paskutiniąsias medžiagas, dengiančias jo kūną, papurtė galvą.
- Tai, aš jau eisiu,- murmtelėjo ir apleido vonios kambarį.
  Uždarė duris. Nupėdino į miegamąjį, surado kažką patogaus ir itin švaraus besiprausiančiam vyrui. Vėl sugrįžo prie durų, už kurių buvo graikų dievo egzistencija, tyliai pravėrė duris ir užėjo vidun. Padėjo treningus ant tualeto dangčio, jau sukosi išeiti, kai kažkaip viduje susisuko šilumos kamuoliukas, ir ši vis dėlto dar kartą nužiūrėjo vyruką. Sudaužytas, tačiau karštas. Ai, velniop. Nusiėmė nuo savęs tą baisią viršutinę dalį, kuria buvo aprengta ligoninėje, ir numetė ją ant baltų vonios plytelių.

[Elias Andrew Ravengrave]

Vanduo bėgo ir bėgo, o Elijas nesibaimino baisingos sąskaitos už vandenį, dujas ir elektrą. Jis nebuvo šaunus pilietis, ir žiobariškai Anglijos valdžiai mokesčių nemokėjo. Visokie atsakingi žmonės kažkokiu stebuklingu būdu pamiršdavo apie jo egzistenciją, o kadangi duomenų bazės ir kiti panašūs dalykai nebuvo apsaugoti magiškomis užtvaromis (kitaip, nei magiškoje Anglijos pusėje), tad jo taip ir nesusekė. Taigi vanduo bėgo.
Jis girdėjo Melisą išeinant iš kambario, girdėjo ir pro aprasojusį stiklą matė vėl sugrįžtant. Matydamas jos dvejones, o galiausiai ir šiokį tokį apsisprendimą, nusiviepė pats sau. Visad einama iš krašto stengiantis pabrėžti, kad, nepaisant to, kaip atrodė visas jo dieviškai sudėtas kūnas, jo šypsena nebuvo graži. Jis turbūt ir nemokėjo gražiai šypsotis, nemokėjo ir nuoširdžiai. Tokiais retais atvejais veidas buvo perkreiptas paniekos, pasibjaurėjimo ir grobuoniškumo atspindžiais.
Sulaukęs tinkamo momento, nusibraukė šlapias, prie kaktos prilipusias sruogas atgal, ir kyštelėjęs ranką lauk, čiupo merginos riešą ir primygtinai, tačiau pakankamai švelniai įsitraukė už aprasojusio, smulkiais vandens lašeliais nusėto stiklo. Kaip labai dėmesingas įsimylėjėlis žvelgė į ją savo žaliomis (ar kokios ten spalvos, vis pamirštu) akimis, ir velniai žino, kokios mintys sukosi jo galvoje. Vanduo vis dar bėgo, krito kriokliais žemyn ant jų abiejų ir tyliai šniokštė.

[Melisa Keyes]

  Kad ir kaip ten bebūtų, Melisa nespėjo nusimesti pilnai visų skarmalų, mat buvo įtraukta po tekančiu vandeniu. Netrukus jos kelnės buvo jau beveik permirkusios, tobulai išpešioti antakiai velniškai suraukti, o rankos sukryžiuotos ties krūtine. Strazdanomis tekėjo maloniai atpalaiduojantis vanduo, ji menkai pravėrusi lūpas užsimerkė ir leido sau mėgautis. Nes dušas visada buvo stebuklingas dalykas, čia jau be išimties. Nėščioji pramerkė akis ir pasijuto mažumėlę įkalinta tarp permirkusių kelnių, nelabai maloniai prilipusių prie šiosios šlaunų ir besidarančių vis sunkesnėmis, to tekančio vandens ir Elijo, į kurį norėjusi pažvelgti, pirmiausia turėjo šiek tiek kilstelėti ir atlošti savo galvą su šlapiom garbanom.
  Ir tai buvo baisiai nuostabus vaizdas smaragdinėms merginos akims, kurios, tiesiogine ta žodžio prasme, rijo vyruką priešais. Gal apčiuopomis ir būtų norėjo sustabdyti tą srovę, tačiau esamoje padėtyje nelabai turėjo galimybės, tad kvailokai nusijuokusi atrėmė savo kaktą į šlapią Elijo krūtinę, praėjo akimirka, kita, ir akys vėl susitiko su jo mėlynai žaliomis (!!!taip, jos mėlynai žalios).
- Ar palaukt negalėjai?- rydama vandenį, keliaujantį jos veidu, prabilo ir, atidengdama save, priglaudė rankas prie šlaunų.
  Ilgais nagais dar bandė užkabinti kelnių sagą, bet veltui, tad šįkart jau nesuraukus, o kilstelėjusi antakius susirakino žvilgsniais su Elijumi.

[Elias Andrew Ravengrave]

Ir jis turbūt gana kvailai pasielgė, mat jo "tinkamas momentas" nė velnio nebuvo tinkamas. Jis turbūt turėjo nusijuokti, ar ką nors, turbūt turėjo ir rankas pasilaikyti sau. Tačiau nieko panašaus nenutiko, tik jo alkanas mėlynai žalių akių žvilgsnis klaidžiojo po nepaprastai gražų ir viliojantį Melisos kūną, antakiai vos vos suraukti giliame susitelkime. Ir jos greitai permirkę džinsai jam visai netrukdė, galbūt, jeigu nebūtų kelioms akimirkoms praradęs kalbos dovanos, būtų pasakęs, kad netgi pagerina vaizdą.
Elijas kilstelėjo delną ir nykščiu nubraukė vandens lašą nuo merginos antakio, o tada pastebėjo, kad kelnės duše Melisai vis dėlto trukdo. Ir jos labai intensyvus žvilgsnis ir žalios akys, kone įsisiurbusios į jo paties raineles, sakė kažkokį tai ypatingą dalyką jam, kurį suvokęs ir pajutęs vyras sudrebėjo visu kūnu. Jo paties žvilgsnyje alkis tik pagilėjo.
Tačiau kartu su pagilėjusiu alkiu pagilėjo ir suvokimas, kad šlapi džinsai yra kaip rakštis šiknoj, ypač jeigu jie ne šiaip šlapi, o šlapi ant kieno nors kūno. Vyras kažin ką sumurmėjo, nusikeikė ir prisispaudęs prie Melisos (nes duše mažai vietos, duh) išslydo lauk. Nuo jo varvėjo. Jis apsidairė, išvydęs savo drabužius, sumestus į kriauklę, po juos panaršė, ir atradęs lazdelę, sugrįžo po karšto vandens kriokliais Merington Roudo oazėje, kur jo laukė nepaprastai nuostabaus pasakiško grožio amazonė.
Užteko vieno lazdelės suktelėjimo ore ir visi nereikalingi atributai pradingo, o tada Elijo Andriaus rankos Melisą apsivijo, o lūpos susirado jos.