[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atrodė, kad Dafydd pavyko pradžiuginti Mayrą. Tai, žinoma, suteikė laimės ir jam pačiam, tuo labiau, kad pagirdamas maistą jis kalbėjo visiškai nuoširdžiai.
Atėjęs į svetainę vaikinas sustojo ir pradėjo neramiai mindžikuoti. Labai norėjo nusekti paskui Mayrą į miegamąjį, tačiau uždarytos durys tarsi parodė, kad dabar to daryti nevalia. Dafydd labai jaudinosi: mergina pasakė paduosianti jam dovaną. Dovaną. Jam. Vienintelį kartą kažką tokio yra gavęs iš Mionos Heros gal trečiame kurse. Bet ir tai gavo tik dėl to, kad tokia buvo pamokos užduotis. O juk tada irgi buvo Kalėdos prisiminė raudonplaukis. Krūptelėjo ir skubiai apsidairė, ar Mayra dar neišlindo iš kambario. Laimei, nepamatė jos. Dafydd susimąstė apie tai, kaip verkė Mionos dovaną praradęs. Ta nelemta paskutinė diena kanalizacijoje, kuri vos nesibaigė jo ir Mayros išsiskyrimu. Nors Dafydd buvo visiškai tikras, kad buvusi grifė yra praeitis jo gyvenime, netekti dovanos vis tiek buvo skaudu.
Laimei, šias nelinksmas mintis nutraukė grįžusi Mayra, Dafydd gyvenimo dabartis ir, kaip jis labai tikėjosi, ateitis. Vaikinas nusišypsojo mylimajai, bet staiga susidrovėjo: kaip yra elgiamasi su dovanomis? Juk jis pats visai neseniai sveikindamas merginą su gimtadieniu nepasivargino kažkaip supakuoti pirkinių.
- Ačiū, - pratarė Dafydd paimdamas dėžutę. Nežinojo, ar turi iš karto ją atidaryti, tad norėdamas laimėti šiek tiek laiko priglaudė merginą prie savęs. Kiek pasvarstęs išdrįso pasakyti: - Tai yra pirmas kartas, kai man kas nors kažką dovanoja, nors neprivalo to daryti. Ačiū tau... Už viską.
Iš jaudulio drebančiomis rankomis Dafydd išpakavo ir atidarė dėžutę. Ištraukęs daikčiuką net nesuprato, kas tai. Vis dėlto Tauerio tiltas buvo pavaizduotas pernelyg tikroviškai, kad vaikinas jo neatpažintų. Stiklinis kamuoliukas buvo tikrai gražus, tačiau kėlė dvejopus jausmus: prisiminti tą dieną buvo gera - juk ji, nepaisant visko, tapo dabartinės laimės kalve. Ir vis dėlto dovana kartu priminė ir tai, kad viskas įvyko netyčia, atrodo, to, kas vyksta dabar, nė neturėtų būti. Ir vis dėlto velsietis labai norėjo tikėti, kad Mayra šią dovaną nupirko vedina ne piktų minčių, tad nusijuokė ir vėl ją apkabino vienoje rankoje tvirtai laikydamas dovaną.
- Gal nori ledų? Ar arbatos? - pasiūlė Dafydd atsisėsdamas ant sofos ir šalia pasisodindamas merginą. Pažvelgė jai į akis, vėliau - į stiklo rutuliuką. Galiausiai vaikinas patikėjo, kad Kalėdos nebūtinai yra visiškas blogis.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra taip tikėjosi, kad jos maža sentimentali dovanėlė patiks Dafydd, tačiau kai vaikinas ją apsikabino sutriko. Nors iš pradžių nesuprato, iš kur tas dėkingumas, raudonplaukio žodžiai tarsi viską sustatė į vietas. Pirmoji dovana? Gal taip gaunasi, kad ji savotiškai atsilygino už gimtadienį? Nors kaip keista, kad jie tokie panašūs. Mayra bandė prisimint, ar gavo kokią dovaną iš Luko, bet, kiek žinojo, nieko net apie savo gimtadienį jam nesakė. Kalėdas jie praleido kartu, bet kažkaip... Nuobodžiai. Išvis, su Dafydd ji turėjo daugiau prisiminimų nei su buvusiu sužadėtiniu, o laiko kartu jie praleido perpus mažiau. Ir dabar mergina galėjo drąsiai sau pasakyti - kad ir ką jautė Lukui, tai nebuvo meilė. Taip, jai patiko, kad kažkas ja rūpinasi ir skiria dėmesio, bet tai ir tebuvo tai. Galbūt dėl to buvo taip lengva apsisukti ir išeiti, tarsi jų niekas nesietų. Su Dafydd ji negalėtų taip pasielgti. Jai dabar ne tik kad patiko būti su juo, bet rūpėjo ir vaikino savijauta bei laimė. Štai dabar Mayra jautėsi laiminga, nes nujautė, kad pradžiugino raudonplaukį. Ir stebėdama, kaip jis išpakuoja sniego rutulį, ji atidžiai laukė auroro reakcijos. Laiminga, kad Dafydd irgi laimingas, juodaplaukė apsikabino jį ir nusišypsojo. O juk taip bijojo, kad dovana nepatiks!
 Įsitaisiusi šalia, ji atsargiai papurtė vaikino laikomą sniego rutulį:
-Tu pažiūrėk. Sninga. O kai pasidaro tamsu,-Mayra pridengė miniatiūrinį tiltą rankomis. Pamažu ant jo užsižiebė šviesos,-Matai? Žiba. Čia yra dar vienas dalykėlis, bet turėsi jį surasti jau pats. Gal arbatos? Ir kokį filmą pažiūrim? Ar filmuką! Nemačiau nė vieno, bet man jie visai patiko. Turėtų tuoj rodyti kažkokį apie besmegenius ar dar ką nors, tai ką manai? Tingiai pasibūtume kartu...-kalbėdama, mergina prisiglaudė prie raudonplaukio ir švelniai perbraukė per jo ranką, žiūrėdama maldaujančiu žvilgsniu.
 

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mayra šypsojosi. Vadinasi, buvo galima tikėtis, kad ji laiminga. O ko daugiau reikėjo Dafydd, kad ir pats taip jaustųsi? Nors dėl dovanos vis dar jautėsi kiek nejaukiai, šiuo momentu sugebėjo tiesiog džiaugtis akimirka, Mayros šypsena ir, žinoma, stiklo rutuliuku.
Merginai pradėjus rodyti dovanos paslaptis Dafydd pasijuto taip, tarsi kažkas grąžintų nuvogtas vaikystės akimirkas. Spėjo, kad taip turėtų mama ir tėtis bendrauti su mylimais vaikais. Vaikinas šypsodamasis pats uždengė Tauerį nuo šviesos, kad jis įsižiebtų. Buvo pasakiškai gražu. Ir, svarbiausia, tai buvo pamoka, kaip reikia bendrauti su šeimos nariais. Dafydd viena ranka apkabino Mayra ir klausėsi jos pageidavimų. Spoksoti į televizorių visai nejuto noro, mat tai dažniausiai jį per kokias penkias minutes užmigdydavo. Bet štai tingus pasibuvimas kartu skambėjo daug geriau. O jeigu Mayra nori, kad fone dudentų kažkoks filmukas, kodėl gi ne.
- Aha... Išsirink patį geriausią, - atsiliepė vaikinas žiūrėdamas į juodaplaukę. O ji pasiūlė tą žvilgsnį, kuriam atsispirti buvo tiesiog neįmanoma. Ranka perbraukęs merginai per nugarą Dafydd ją pabučiavo ir atsistojo. Vis dar laikydamas dovaną rankoje patraukė į virtuvę, kur netyčia užlipo Rozmarinui ant uodegos. Pasigirdo garsus keiksmas ir neką tylesnis kniaukimas. Kažkodėl susierzinęs vaikinas sunkiai prisivertė neįspirti katinui, o tiesiog ramiai užkaisti arbatinį. Pasidėjo dovaną ant stalo ir atsisėdo ant kėdės. Užsidengė rankomis veidą. Atrodo, dar prieš akimirką mėgavosi Kalėdomis, viskas buvo tiesiog tobula. O štai dabar vėl buvo be galo liūdna - ir kažkodėl pikta. Dafydd iš paskutiniųjų stengėsi surasti to priežastį, tačiau labai nesisekė. Ir tada jis prisiminė: kai buvo kokių šešerių, jo broliukas krisdamas iš medžio uždribo tiesiai ant kaimynų katės ir sulaužė jai visus įmanomus kaulus. Apkaltintas, žinoma, buvo Dafydd. Nuo tada jis tiesiog negalėjo pakęsti kačių. Šitas prisiminimas gerokai išgąsdino raudonplaukį. Tai paskatino jį pagalvoti apie tai, kad tiesiog negali gyventi su keliais katinais. Nugramzdintas užmarštin prisiminimas netrukdė beveik pamėgti Katino, tačiau dabar vien nuo minties apie to padaro glaustymąsi purtė.
Dafydd sėdėjo prie stalo ir nematė nieko aplinkui - net nesuvokė, kad vanduo arbatai jau seniausiai užviręs ir reikalauja dėmesio.

[Mayra Llewellyn]

 Išsireikalavusi, ko norėjo, Mayra patenkinta susisupo į pledą ir pradėjo naršyti po pažymėtų filmų ir filmukų kolekciją. Prie jos, jei gerai prisiminė, nebuvo prisilietus nuo tada, kai jos bute apsigyveno Dafydd. Gal tada reikėtų pažiūrėti kurią tai iš Kalėdų klasikų? ,,Kalėdų giesmė"? Na, turės tikti gerai žinoma istorija apie Kalėdų dvasias, šmėklas, kaip išversi, taip tiks.
 Piktai suklikus, Roz šmurkštelėjo po sofa. Mayra dar bandė pakalbinti katę, bet ši tik piktai spoksojo virtuvės link, kas buvo keista - įprastai Rozmarinas dėl netyčinio užlipimo nepykdavo. Tai būdavo Edgaro darbas. Merginos viduje vėl sukirbėjo retai klystanti nuojauta, tik, žinoma, be papildomų įrankių ji negalėjo pasakyti, kas negerai. Tai galėjo būti tai, kad Dafydd nusiplikys pirštus nešdamas arbatą arba sprogs visas jų namas. Jausdama kylantį nerimą, Mayra laukė pasirodančio raudonplaukio. Namuose girdėjosi tik tylus arbatinuko burbuliavimas, kol, galiausiai, kliktelėjęs, jis nurimo. Bet nesigirdėjo nei plikomos arbatos, nei netyčiomis barkštelėjusių puodelių. Tyla. Juodaplaukė dar šiek tiek palaukė, o tada, įsisupusi į pledą kaip į apsiaustą, nutipeno į virtuvę.
 Pamačiusi Dafydd, Mayra nuliūdo. Ji net nespėjo pastebėti savo reakcijos, kai viską, kas negerai, priskyrė sau. Tai ji vertė vaikiną švęsti Kalėdas, tai buvo jos idėja, tai ji kažką ne taip padarė. Atsargiai, lyg laukdama pykčio protrūkio iš raudonplaukio, ji priėjo prie jo. Pritūpusi, mergina apsikabino savo mylimąjį.
-Atsiprašau, Dafydd, nenorėjau. Atsiprašau, tik nepyk, daugiau nešvęsim Kalėdų, gerai? Daugiau neįkyrėsiu tik, prašau, nepyk,-prisiglaudusi, ji maldavo atleidimo, mintyse vis save plakdama už tai, kad kažko norėjo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Jeigu Dafydd būtų pajėgęs galvoti apie kažką, kas nebuvo susiję su katėmis, tikriausiai būtų supratęs, kad anksčiau ar vėliau Mayra supras, kad jis keistai ilgai nesirodo. Vis dėlto smegenims tokie apmąstymai buvo pernelyg sudėtingi, tad kai mergina jį apsikabino, raudonplaukis krūptelėjo. Pirmiausia pagalvojo, kad tai motina, tuoj nusitempsianti mažą berniuką į šalį, kad galėtų jį aprėkti. Patraukęs delnus nuo veido pamatė ne šviesius Siuzanos plaukus, o mylimos merginos veidą. Spoksojo į ją nesuprasdamas, kas čia vyksta. Buvo pamiršęs, ką čia veikė, kad šiandien Kalėdos, kad ant stalo guli pirmoji jo gyvenime gauta dovana...
Vis dėlto Mayros žodžiai sugebėjo pasiekti smegenis. Raudonplaukis žiūrėjo į ją ir bandė suvokti, kas jam yra sakoma. Ir galiausiai suprato: mergina už tai, kad jis nežinia kiek laiko nesirodė svetainėje, kaltina save. Širdį užgulė siaubinga kaltė, greitai nustūmusi bet kokias mintis apie katinus. Dafydd apsivijo mylimąją rankomis ir bandė surasti žodžius, kuriais galėtų viską paaiškinti. Deja, kažkodėl tai buvo beprotiškai sunku.
- Ne, tai aš atsiprašau, atleisk man, - galiausiai sumurmėjo vaikinas. - Aš noriu švęsti su tavimi Kalėdas. Dabar ir kitais metais. Ir dar kitais. Visada. Aš tik... - esu sumautas idiotas, nesugebantis atsikratyti praeities šmėklų. - Atsiprašau, kad esu toks... Kvailys. Tai ne tavo kaltė. Kitais metais turėsime pačias geriausias Kalėdas pasaulyje. Tik maldauju - nekaltink savęs dėl mano... Nesąmonių.
Vaikino lūpos susirado mylimosios, ir jis apdovanojo ją ilgu bučiniu. Tvirčiau priglaudęs Mayrą prie savęs pabandė nusišypsoti, tačiau tai padaryti buvo pernelyg sunku. Glostydamas juodus merginos plaukus Dafydd svajojo apie vienintelį dalyką - kad pagaliau galėtų džiaugtis laimingomis akimirkomis nepersekiojamas praeities šešėlių.
- Ar išsirinkai filmuką? - tyliai paklausė jis, tikėdamasis, kad tai padės bent šiek tiek sugrąžinti šventinę nuotaiką. Širdyje, deja, jos nebuvo nė kvapo, tačiau dėl Mayros Dafydd buvo pasiryžęs padaryti bet ką.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra buvo pasiruošusi atsisakyti visko, kad tik Dafydd būtų patenkintas ir laimingas. Bandydama sulaikyti ašaras, mergina vis galvojo - ką ji ne taip padarė? Kodėl visada ji tik klysta ir klysta, niekada neįtikdama kitiems, o svarbiausia - sau? Kodėl ji tiesiog negali būti tobula? Kodėl?
 Per visą jos gyvenimą Mayrai kilo tokie klausimai, bet niekas negalėjo pateikti atsakymo į juos. Dažniausiai tai būdavo banalus ,,niekas nėra tobulas", kartais kai kas (supraskit, ne itin patikusi psichologė) pradėdavo viską sieti su kažkokiu tėvų spaudimu ir kažko trūkumu. O atsakymas buvo itin paprastas - Mayra būdavo palikta ramybėje tada, kai jos tėvas būdavo patenkintas jos elgesiu. Taigi, jeigu kitas žmogus bus patenkintas, ji galės jaustis laiminga. Bet tada kodėl pasaulis atsisakydavo paklusti šiai taisyklei?
 Mayra klausėsi Dafydd žodžių, juto skruostais bėgant karštas ašaras ir bandė patikėti viskuo, kas jai buvo sakoma. Deja, kaltė niekur neišnyko, kaip ir įsitikinimas, kad viskas kažkaip jos kaltė. Galbūt jei būtų įspėjus, jei būtų ką praleidus ar padarius, galbūt, galbūt, galbūt... Galbūt jie dabar sėdėtų laimingi ant sofos su Katinu ir Roz, o už lango toliau purkštų lietus, viską stebėtų pilkas tamsus dangus ir jiems nereiktų kaip mažiems vaikams raustis prisiminimuose bei nuoskaudose. Gal pagaliau jie būtų laisvi.
 Kiek visko daug viduje...
 Mayra papurtė galvą. Nebenorėjo nieko daryti, nebent dar šiek tiek pavalgyti ir atsigulti lovoje su telefonu rankoje. Turbūt gerai, kad burtininkai tokiais dalykais nesinaudojo - matyti, kaip kiti laimingai švenčia Kalėdas būtų buvęs dar vienas smūgis, kurio ji neatlaikytų.
-Dafydd, einam,-atsistojusi, juodaplaukė nusivalė ašaras į pledą ir timptelėjo vaikino rūbus. Tyliai nusėlinusi į svetainę, išjungė televizorių ir atsisėdo ant sofos. Liūdnai spoksodama į sieną, mergina sunkiai atsiduso. Ji nieko nebenorėjo. Nieko.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Graudus Mayros verksmas - argi tai buvo tai, ko labiausiai norėjosi pirmų gyvenime Kalėdų dieną? Žinoma, ne, tad Dafydd dėl to jautėsi labai blogai. Puikiai suprato, kad dėl to buvo kaltas tik jis. Jeigu tik sugebėtų nusikratyti visų nereikalingų prisiminimų ir elgtis kaip normalus žmogus, viso šito nebūtų. O dabar... Nesugeba net arbatos užkaisti be dramų.
- Mayra, maldauju, nesigraužk. Tu nieko blogo nepadarei. Aš nemoku išreikšti žodžiais, kiek tu gero man padarei ir padėjai. Aš padarysiu bet ką, kad tai daugiau nepasikartotų. Atleisk man. Jeigu reikia, panaudosiu obliviate prieš save. Ar... nueisiu pas daktarus, kad jie man padėtų, - iš to, kaip tai pasakė vaikinas, atrodė, kad užsimaršinti kerais būtų daug normalesnis dalykas nei kreiptis pagalbos. - Padarysiu viską, kad tik tau nereikėtų savęs kaltinti esą kažką ne taip padarei. Tai tik mano kaltė...
Paskutinius žodžius Dafydd ištarė gerokai tyliau, tad negalėjo būti tikras, kad Mayra jį išgirdo. Iš to, kaip ji į viską reagavo, neatrodė, kad jo kalbėjimas būtų davęs kokios naudos. Labiausiai norėjosi gerai trenkti galvą į sieną - gal paprastas fizinis skausmas numalšintų tą degimą viduje?
Nesipriešindamas atsistojo ir nusekė paskui merginą. Dabar labai nuoširdžiai norėjo padrybsoti sofoje su televizoriumi fone. Deja, Mayra jį išjungė, kas tik dar kartą įrodė, kad diena ir vakaras bus visiškai sugadinti. Dafydd apėmė siaubingas pyktis. Jis pyko ant savęs, pyko ant motinos ir patėvio, pyko ant to, kuris sugalvojo Kalėdas... Raudonplaukis pradėjo vaikščioti po svetainę bandydamas bent kiek nusiraminti, tačiau tai nepadėjo. Galiausiai teko pripažinti: jam reikėjo kelių akimirkų vienatvės.
- Aš... Tuoj grįšiu, - sunkiai tramdydamas pyktį išspaudė vaikinas ir išlėkė pro duris. Žinoma, neapsivilko palto, be to, buvo basas. Išlindęs į lauką pabėgėjo pakankamai toli, kad Mayra jo negirdėtų, ir pradėjo staugti kaip sužeistas šuo. Kelis kartus dešine ranka trenkė į kažkokio namo sieną. Nenuostabu, kad susižeidė plaštaką, ir iš įbrėžimų pradėjo sruventi kraujas. Ir vis dėlto tai šiek tiek padėjo. Dafydd pasijuto ramesnis. Sparčiu žingsniu grįžo namo. Nors lauke praleido vos kelias minutes, į butą įžengė visas sušalęs, sušlapęs ir drebantis.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra sėdėjo ir žiūrėjo į sieną. Ten, kur anksčiau buvo kaltė, dabar buvo tuštuma. Arba ji tiesiog nesugebėjo jausti. O gal nežinojo, ką jaučia? Viskas atrodė taip netikra. Pasilenkusi, mergina perbraukė per stalą. Tai nelabai padėjo, bet lakuoto medžio tekstūra buvo maloni.
 Tada trinktelėjo buto durys. Nuo garso Mayra krūptelėjo. Nežinia kodėl, bet tą akimirką jai taip suspaudė krūtinę, kad buvo sunku kvėpuoti. Pasilenkusi, juodaplaukė užsidengė veidą rankomis. Kodėl? Ką ji ne taip padarė? Kad ir kaip Dafydd bandė ją įtikinti, kad čia ne jos kaltė, Mayra žinojo, kad tai - tik saldus melas, skirtas nuraminti ją.
 Kodėl?
 Susisupusi į pledą, mergina pašoko nuo sofos ir dingo miegamajame, po savęs tyliai uždarydama duris. Miegamasis irgi atrodė kažkoks netikras, kaip koks filmas ar žaidimas, o štai, pažvelgusi į veidrodį, juodaplaukė nustebo, matydama neatpažįstamą moterį jame.
 Todėl užsidarė spintoje. Čia vyravo tamsa bei pažįstamas kvapas. Susisukusi į pledą, ji pasislėpė nuo pasaulio tamsoje.
 Trinktelėjo durys. Mayra krūptelėjo. Iš pradžių nesuprato, kur ji yra, bet, pajutusi rūbus, apsiramino. Ji spintoje, bet kodėl? Atsargiai pravėrusi duris, mergina išlipo kartu su pledu. Kaip pastebėjo, kažkas dar gyveno su ja. Lukas? Dėl visa ko nuo spintelės pasiėmusi lazdelę (nors šia dar pilnai mokėtis nemokėjo), Mayra patraukė koridoriaus link. Atidariusi duris, apsidairė, išėjo ir suklykė. Nutaikiusi lazdelę į pirmą kartą matomą vyrą, sukliko:
-Kas tu?! Kur Lukas?!

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Drebėdamas Dafydd stovėjo prie durų ir juto kylančią paniką: pastebėjo, kad Mayra buvo dingusi. Mintyse plūsdamas save užsimerkė tikėdamasis, kad taip pavyks surikiuoti mintis. Kur ji galėjo būti? Negi spėjo kažkur išeiti? O gal sekė iš paskos, o jis tik dar labiau ją išgąsdino? Kad mergina galėtų būti kambaryje, jis nė nepagalvojo. Iki to laiko, kai per visą butą nuskambėjo klyksmas. Dafydd persigandęs net pašoko ir apsižvalgė. Nepaisant išgąstingo juodaplaukės šūksnio, vaikinas pajuto, kaip atlėgo širdis: ji sveika ir gyva. Namie. Tai buvo svarbiausia.
Deja, į jį nukreipta lazdelė ir klausimas, kur Lukas, nebuvo tai, kam Dafydd būtų galėjęs pasiruošti. Lipdamas laiptais dėliojo atsiprašymo žodžius, tačiau dabar jie visiškai nebetiko. Kas buvo dar blogiau, faktas, kad Mayra ieško buvusio sužadėtinio, gerokai skaudino. Atrodė, kad griūna viskas. Negi ji visą šitą laiką galvojo, kad aš esu Lukas? Buvo be galo apmaudu, tačiau Dafydd puikiai žinojo: dabar visko be kovos jis prarasti nebegali. Lazdelės su savimi neturėjo, tad buvo beginklis. Norėdamas tai įrodyti, pakėlė abi rankas į viršų. Visai pamiršo, kad iš dešinės plaštakos bėga kraujas.
- M-m-mayra... - pradėjo Dafydd kalendamas dantimis. Neįsivaizdavo, ką sakyti toliau. Vis labiau krėtė drebulys, tačiau vaikinas stengėsi to nepaisyti. - Č-č-čia aš... Dafydd.
Raudonplaukis stovėjo prie durų ir bijojo net krustelėti. Širdį spaudė skausmas, kūną - kaustantis šaltis. Jis žiūrėjo į mylimą merginą ir bandė suprasti, kas čia atsitiko. Puikiai suprato, kad dėl šitos situacijos kaltas jis pats - neturėjo teisės net kelioms minutėms palikti Mayros vienos. Bandė teisintis, kad nebūtų buvę geriau, jeigu lietų įtūžį čia, tačiau tai nelabai padėjo. Dafydd jautėsi blogiau negu kada nors anksčiau - tiek fiziškai, tiek emociškai.
- Mayra... Aš nesu Lukas, bet aš myliu tave, - jausdamas, kaip senka jėgos, sumurmėjo velsietis. Norėjo žengti žingsnį merginos link, tačiau drebančios kojos nebeatlaikė, ir jis nugriuvo ant grindų.

[Mayra Llewellyn]

 Nepažįstamasis spoksojo į ją keistu žvilgsniu. Mayrai pasidarė nemalonu ir ji tvirčiau susisupo į pledą. Lazdelė, laikoma šiek tiek drebančios rankos, vis dar buvo nukreipta į raudonplaukį, o akys įtariai sekė kiekvieną jo judesį. Basas, sušalęs, drebantis - bomžas. Bet ką jis veikia jos namuose? Ir kodėl jis žino jos vardą? Visa tai buvo taip keista ir nemalonu. Mayra norėjo, kad vaikina kuo greičiau dingtų iš jos namų ir ji galėtų patikrinti, kas slepiasi šaldytuve bei spintelėse.
 Netikėtas prisipažinimas meilėje, iš nuostabos žioptelėjusi, o vėliau ir atšokusi nuo nukritusio nepažįstamojo Mayra ir tik sekundę trukusi tyla.
-PEDOFILAS!-užklykė juodaplaukė.-LAUK IŠ MANO NAMŲ!
Nežinodama, kaip atsikratyti nepageidautino svečio, kuris, regis, visiškai ignoravo faktą, kad jai tik penkiolika, o dar ir buvo to bjauraus klastuolio bendravardis, Mayra mostelėjo lazdele ir tarė:
-Depulso.
Žinoma, ji nenorėjo užmušti raudonplaukio (ji - ne kokia nors žmogžudė!), ji tiesiog itin norėjo, kad jis dingtų iš jos namų. Ir kad grįžtų Lukas, ak, kaip ji jo pasiilgo! Tik štai, pamačiusi, kad ant jos rankos nebėra žiedo, juodaplaukė papurtė galvą.
-Ne, ne...-kelios ašaros pasirodė akyse.-Kur jis? Kur Lukas? Kodėl aš viena? Kas tu? Ko tu nori iš manęs? Atsakyk!-bandydama sulaikyti kūkčiojimą, mergina nukreipė lazdelę į vaikiną tikėdamasi, kad daugiau nereikės panaudoti kerų prieš jį.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Griūdamas ant grindų Dafydd sugebėjo nudribti tiesiai ant sužeistos rankos, todėl dabar skausmas, prieš tai labiau kutenęs nei rimtai erzinęs, dabar pasidarė sunkiai pakenčiamas. Maža to, prie jo prisidėjo ir naujas Mayros klyksmas, dar labiau sutrikdęs vaikiną. Pedofilas? Ką tu?.. Ir tada Dafydd suprato. Tai nebuvo ta Mayra, kurią jis pažinojo ir mylėjo. Ar tai buvo Evelina? Raudonplaukis spėjo, kad ne, tačiau žinojo, kad yra ir trečioji, jam iki šiol nepažįstama, asmenybė. Deja, jis nė neįsivaizdavo, kaip dabar reikėtų elgtis. Lengviausia atrodė išeiti ir kurį laiką palaukti. Tikėtis, kad jam grįžus jo Mayra bus sugrįžusi. Deja, lengviausia išeitis retai kada būna tinkamiausia - jeigu mergina pamatys, kad jo čia nėra, viskas bus tik blogiau. Vadinasi, reikėjo nuraminti šitą merginą.
Nespėjęs net pradėti galvoti, kaip reikėtų tai padaryti, Dafydd išgirdo burtažodį. Pajuto, kad ridenasi žeme, kol galiausiai atsitrenkė į duris. Prie rankos skausmo ir vis dar krečiančio šalčio prisidėjo ir sutrenkta galva. Ar tai yra Kalėdos? paklausė savęs vaikinas. Vis dėlto net ir dabar jam tai buvo geriausios Kalėdos gyvenime. Tik kažkokiu būdu reikėjo susigrąžinti savo mergaitę.
Laikydamasis durų vaikinas šiaip ne taip atsistojo. Atkreipė dėmesio, kad krauju ištepė pusę koridoriaus, tačiau kol kas to nepaisė. Suprato, kad dabar sužeidimo nuo Mayros nuslėpti nepavyks, tačiau dabar daug labiau rūpėjo tai, kad bute tebebuvo... kažkas.
- Aš Dafydd, - kuo ramiau pakartojo vaikinas. - Tavo... - jis nutilo. Išties - kas gi jis buvo? Mayros vaikinas? Niekad nebuvo apie tai pagalvojęs, bet kaip jam reikėtų save apibūdinti? - Tavo vaikų tėvas, - galiausiai užbaigė jis manydamas, kad net ir šita Mayra turėjo pastebėti, kad yra nėščia. Juk jos kažkaip komunikuoja, ar ne? beviltiškai pagalvojo Dafydd. Teliko bandyti laimę: - Manau, tau reikėtų pasišnekėti su... Mayra. Ji tau viską paaiškins.
Kalbėdamas jis laikė pakeltas rankas tarsi norėdamas parodyti, kad nekelia grėsmės. Labai norėjo prieiti ir apkabinti merginą, tačiau bijojo rizikuoti.

[Mayra Llewellyn]

 Kuo toliau, tuo mažiau ji suprato. Kodėl šis ryžpalaukis klastuolio vardu jos namuose, kodėl ji čia, kas nutiko ir išvis, kas čia per nesąmonė. Negalėdama patikėti girdimais žodžiais, Mayra lėtai nuleido lazdelę. Regis, vaikinas nebandė jai nieko padaryti. Kol kas.
-Vaikų... Tėvas..? O tai kur Lukas? Kas nutiko?-iš baimės išplėstomis akimis paklausė ji, o tada supykusi suraukė antakius,-Pasišnekėt su Mayra?! Aš ir esu Mayra! Jokios kitos Mayros neži... Oi. Oi, oi, oi... Štai kodėl viskas negerai! Negerai, negerai, negerai...,-vėl nukreipusi lazdelę į nepažįstamąjį, kreipėsi į jį:
-Tu. Įrodyk, kad tikrai tave pažįstu. Kitaip turėsi išeiti.
 Ignoruodama, kad labai keistai jaučiasi (o kas tokioje situacijoje nesijaustų keistai), juodaplaukė susisupo į  pledą. Ji prisiminė, kad atrodydavo žymiai vyresnė. Žymiai - jai juk tik penkiolika! O ir nepažįstami žmonės ir nepažįstamos vietos... Paskutinį kartą ji buvo name su katinais. Tada kepė keksiukus ir piešė, ir rašė, ir verkė, nes netikėtai pasidarė liūdna... Tada grįžo Lukas ir ji... Daugiau nieko neprisimena. Tai irgi buvo liūdna mintis, nes panašu, kad Luko šalia nebuvo. O jei šis vyras buvo jos vaikų tėvas, tai kas nutiko? Ar ji... Apgaudinėja Luką? Ar todėl ant jos piršto nėra žiedo?
 Mayra atrodė liūdna. Tiksliau, mergina vos sulaikė ašaras, bet prie kažkokio nepažįstamo vyro nenorėjo verkti. Nežinia, kaip jis sugalvotų tuo pasinaudoti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mayrai nuleidus lazdelę Dafydd vis tiek laikė rankas iškėlęs. Labai tikėjosi, kad pirmas žingsnis, kad ir koks mažas, buvo žengtas, tačiau iki pergalės atrodė dar labai toli. Tuo labiau, kad mergina, tikriausiai pati to nežinodama, be galo skaudino raudonplaukį. Visai nesinorėjo galvoti apie Luką. Neįsivaizdavo, ką pasakyti, kai lazdelė ir vėl buvo nukreipta į jį.
Dafydd puikiai suprato, kad ši mergina nėra jo Mayra. Buvo labai sunku priprasti prie tos minties, tačiau suvokimas buvo. Bet kodėl, na, kodėl žodžiai "kitaip turėsi išeiti" vis tiek šitaip gąsdino? Juodaplaukei ištarus šį "grasinimą" vaikinas pajuto kaip nutirpo širdis. Tai netgi privertė pamiršti vis dar krečiantį drebulį. Dafydd stovėjo iškėlęs rankas ir karštligiškai galvojo. Kaip jam įrodyti, kad gyvena čia jau kurį laiką? Jeigu ši Mayra išties nieko neprisimena, ar yra kas nors, ką jis gali padaryti, kad ji patikėtų? Ko jau ko, o išeiti visam laikui jis tikrai nenorėjo.
- Ar tu... nieko neprisimeni? - liūdnai paklausė jis. - Kartu keliaujame į darbą, apsilankėme pas tavo mamą, šventėme tavo gimtadienį... Neprisimeni, kaip mane išgąsdinai anksčiau grįždama iš ministerijos?
Šis klausimas priminė tai, kas galbūt galėjo tapti jo viltimi: po to karto Mayros paliepimu jis nusipirko telefoną. Niekad jo nenaudojo, dabar jis gulėjo stalčiuje kambaryje. Tačiau pirmą dieną Dafydd sugebėjo pasidaryti merginos nuotrauką. Žinojo, kad ir ji savo telefone turi jo paties fotografiją.
- Kambaryje, viršutiniame stalčiuje, yra mano eee... telefonas. Jame turiu tavo nuotrauką. Aš vidun neisiu - nenoriu tavęs gąsdinti. Bet gali nueiti ir pažiūrėti. Be to, eee... Savo telefonu fotografavai mane, gali pasižiūrėti...
Žodžius pertraukė negarsus kniaukimas. Katinas atėjo prie Dafydd ir pradėjo glaustytis apie kojas. Raudonplaukis labai stengėsi nustumti pasišlykštėjimą į šalį: juk ne kas kitas, o vienas iš katinų - Rozmarinas - tapo šios situacijos kaltininku.
- Katine, - gan draugiškai kreipėsi į gyvūną Dafydd. Pasilenkęs paglostė jo kailį, tačiau tuoj pat vėl išsitiesė iškeltomis rankomis. Jeigu tai nebus įrodymas, kad ji mane pažįsta, man teks išeiti... Ši mintis pervėrė Dafydd širdį tarsi nuodais ištepta ietis.

[Mayra Llewellyn]

 Ji nieko nesuprato. Viskas ką sakė raudonplaukis skambėjo kaip grynas melas. Ji? Ministerija? Motina? Taip, jį atsiuntė motina, kad ją prižiūrėtų. Nenustebtų jeigu ir jų santuoka jau būtų suorganizuota. Vaikai. Vien nuo minties apie juos Mayrai darėsi bloga. Kaip? Ne, nereikia kaip, viskas ir taip aišku. Kodėl? Kodėl... Jo vaikai. Ir jos motina. Bent jau kai buvo su Luku jai nereikėjo net prisiminti apie ją, o kas jeigu Dafydd dabar tik ir laukia progos iš jos atimti lazdelę ir.... Ir... Ir...
-Mano motina. Tai ji viską suplanavo, tiesa? Aš įstrigus su tavimi vien dėl jos?!-beveik isteriškas merginos balsas pakilo oktava, o skruostais nubyrėjo kelios ašaros. Matydama, kaip Katinas dar drįso pradėti glaustytis aplink to pabaisos kojas, Mayra visai pratrūko. Išdavikas, išdavikas! Viskas buvo taip blogai, taip neteisinga, kad juodaplaukė svarstė apie pabėgimą. Žinoma, duris saugojo Jis, bet ji turėjo lazdelę. Na ir kas, kad dalies burtažodžių neprisimena - išgyvens. Pabėgs iš čia. Susiras Luką.
-MAN NESVARBU!-sukliko Mayra,-TU MELUOJI, NES AŠ NET NETURIU TELEFONO! IR NIEKUR TU ČIA NEISI, NEBENT LAUK!
Kūkčiojimas sustiprėjo. Juodaplaukė paleido lazdelę, barkštelėjusi ji nukrito ant grindų, o mergina atsisėdo ant žemės ir susivyniojo į pledą. Katinas, matydamas šeimininkę verkiant, tuoj atskubėjo jos guosti, bet Mayra tik nustūmė gyvūnėlį tolyn.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd, išgirdęs, kad Mayra mano esą jis čia tik per jos motiną, nustėro. Neįsivaizdavo, ką sakyti, tačiau buvo akivaizdu: ji išties nieko neprisimena. Kadangi šita Mayra atrodė esanti jaunesnė negu jo Mayra, vaikinas kažkodėl buvo tikras, kad ji negali šitaip apsimetinėti.
- Ne... - galiausiai pavyko ištarti. - Tavo mama bandė mane nužudyti ar sužeisti...
Ar mergina juo patikėjo? Kažin. Tuo labiau, kad netrukus pradėjo ant jo šaukti. Dafydd iš paskutiniųjų įtikinėjo save, kad tai nėra ta mergina, kurią jis myli, kad jis turi stengtis ją susigrąžinti, kad dabar pasiduoti nevalia. Vis dėlto akivaizdus juodaplaukės nenoras, kad jis čia būtų, labai gąsdino vaikiną. O jeigu ji išties to nori, tik visą laiką sėkmingai tai slėpė? skausmo dūris pervėrė Dafydd širdį.
Laimei, tada atsirado proga. Vos tik Mayra atsisėdo ant žemės, jis kiek galėdamas greičiau priėjo prie jos. Tvirtai apkabino ją - visai kaip tą dieną, kai sužinojo, kad mergina laukiasi jo vaikų. Apglėbė taip, kad ji niekaip negalėtų išsprūsti, tačiau stengėsi ir nelaikyti jos pernelyg stipriai, kad dar labiau neišgąsdintų.
- Mayra... - sumurmėjo vaikinas tiesiai jai į ausį. - Aš tau nieko nepadarysiu. Prisiekiu. Tik labai prašau - nusiramink ir patikėk manimi. Aš myliu tave, mūsų vaikams reikia, kad būtume laimingi ir pasitikėtume vienas kitu.
Dafydd vis dar nepaleisdamas iš glėbio merginos paėmė jos lazdelę ir paguldė šalia - taip, kad pačiam pasiekti nebūtų patogu. Vis dėlto paėmė jai už rankos nenorėdamas būti užpultas. Labai norėjo pabučiuoti Mayrą, bet įtarė, kad tai tik dar labiau ją išgąsdins. Tad švelniai prisiglaudė lūpomis prie jos kaktos ir priglaudė prie savęs. Teliko tikėtis, kad viskas kada nors - greitai - išsispręs.