0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Prisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas
  • *
  • 1611
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Kupidono plunksnos konkursas
« Prieš mėnesį »
   Kiek apsiblaususio žvilgsnio Kupidonas išskleidė purvinu lietum aptaškytus sparnus, vildamasis net ir tokiam tragiškam ore sumedžioti ir sulipdyti bent kelias poras širdžių... ir smigo žemyn lyg tasai savižudis balandis, taip Valentinkės neliko, liko tik krūvelė baltų plunksnų, žmonės sako, kad šitos plunksnos tinkamos romantinėms istorijoms rašyti
   Šių metų Valentino dienai skiriamas naujas renginys – Forumo ship‘ų fanfic‘ų  kūrimo konkursas. Renginyje dalyvauti gali visi forumiečiai, ship‘ą pasirinkti galite laisvai, tačiau ship'inamoje poroje abu turi būti Forumo RPG veikėjai. Privaloma išlaikyti pagarbą veikėjų autoriams – būtų gražu, jeigu net atsiklaustumėte autorių leidimo savo kūrinyje naudoti jų veikėjus.
   Kūrinius man asmenine žinute siųskite iki vasario 20 dienos 18:00. Nuo tada iki vasario 24-osios 18:00 vyks forumiečių balsavimas, kurio metu bus išrinkti geriausi darbai. 1, 2 ir 3 vietų nugalėtojai gaus atitinkamai 15, 12 ir 9 galeonų prizus.

   Taip pat nepamirškite, kad Skersiniame Skersgatvyje, „Strakalynės ir Makalynės stebuklingųjų pokštų krautuvėje“, vėl atsirado „Valentino pašto“ prekė - pasinaudokite proga kam nors užminti romantišką galvosūkį...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas profesorius, senas kaip Žemės branduolys. Vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 



Armata strigoi

*

Prisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas
  • *
  • 1611
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Kupidono plunksnos konkursas
« Atsakymas #1 Prieš mėnesį »
   Į ant šaligatvio pabirusias plunksnas nelabai kas kreipė dėmesį, bet visgi trys praeiviai pritūpė, pasiėmė po kelias ir parsinešė namo... Visai nieko tokiu būdu pakelti savo kūrybingumą, bet jų tikslas, regis, buvo kilnesnis
   Žemiau rasite 3 kūrinius, kurių autoriai paviešinti bus tik po balsavimo. Balsuoti gali tik konkurse nedalyvaujantys asmenys. Balsuoti galite man asmenine žinute siųsdami nuo labiausiai iki mažiausiai patikusio kūrinius, pagal tai kūriniams bus paskirstyti taškai. Pirmoje vietoje atsidūręs gaus 3 taškus, antroje - 2, o trečioje - 1.
   Balsuoti galite iki vasario 24 dienos, 18:00.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas profesorius, senas kaip Žemės branduolys. Vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 



Armata strigoi

*

Prisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas
  • *
  • 1611
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Kupidono plunksnos konkursas
« Atsakymas #2 Prieš mėnesį »
Nr. 1

- Tai turi baigtis.
Vyras, sėdėjęs nuskurusiame fotelyje, atsisuko. Blausioje kambario šviesoje jo veidas liko nustebęs. Vėliau jis prunkštelėjo.
- Ar tikrai? – po tylos pauzės Džonas paklausė.
Tarpduryje stovintis Džeimsas tylėjo. Neįskaitomas buvusio profesoriaus veidas ir vėl nuomonę pasiliko sau. Tuo tarpu Džonas bejėgiškai užsimerkė.
- Klausyk... – Greywindas jau norėjo žiotis. – ne, - Viljamsas jį žaibiškai nukirto. - ne. Negi tikrai manai, jog Olivija gyvens? Ji tikrai visą laiką nebus šalia tavęs, seni...
Kai Džeimsas žengė į kambarį, Džonas pažvelgė į draugą.
- Tu meluoji sau, Džeimsai. – jis švelniai sušnibždėjo atsistodamas. Virš pliauskų ore kybojęs svylantis „Priekabininko“ gniužulas nukrito ant sausos, traškios medienos.
- Aš žinau. – jis atsakė. Jiedu stovėjo vienas šalia kito pernelyg arti.
„Tornado“ puolėjas silpnai šyptelėjo.
- Paskutinis tavo grifiškumas yra turėti drąsą palikti mane dėl dar vienos merginos.
- Tai nėra dar vienas meilės eliksyras. – šiurkšti ranka palietė kito skruostą. Bučinys buvo trumpas, bet paskutinis.
- Aš ketinu sugrįžti į Hogvartsą.
- Dėl manęs neišžudyk visų, Rafaeli, kuom aš tada šturmuosiu Ministeriją?
Tamsiai rudos akys prisimerkė. Būtų nusijuokęs, bet ne dabar. Žingsniuojant koridoriumi vyras gniaužė rankas. Ledi apačioje jo jau laukė.
- Kodėl? – ji paklausė. Nutapytosios merginos veide švietė sumišimas.
Greywindas į ją atsisuko nenoriai.
- Karas, - jos lūpos suvirpėjo pamačiusi buvusio grifo akis. – Bijai prarasti...  – Guolio paveikslo pečiai nusviro.
- Džonas pasirinks Caroline, jis išgyvens - visada mokėjo.
- Jis pasirinks ją tik dėl to, kad ji labiausiai panaši į tave! Tu jam suteisi tik dar daugiau skausmo, Džeimsai!
Tačiau kambaryje tūnojo tik tyla.
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas profesorius, senas kaip Žemės branduolys. Vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 



Armata strigoi

*

Prisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas
  • *
  • 1611
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Kupidono plunksnos konkursas
« Atsakymas #3 Prieš mėnesį »
Nr. 2

Vyras užsimerkė akis ir sunkiai atsiduso.
- Vargiai tu kažką suprasi... Ar atpažinsi. Viskas taip buvo pasikeitę, jog pačiam buvo sunku suvokti kuo pasitikėti, kuo ne... Ačiū Merlino kelnėms, kad jau viskas pasibaigę, - liūdnai vyptelėjo, atsimerkė ir žvilgtelėjo į jaunuolį, - Tačiau jei nori... Labai nori... Gerai, parodysiu dalį savo gyvenimo. Per tiek laiko iš mano prisiminimų likę tik trupiniai, bet bus džiaugsmo jei kažką atpažinsi, juk žinai - istorija visada kartojasi tik vis kiek kitaip... Ką aš turiu omeny...? Tavo draugai, pažįstami buvo šalia per visus tavo gyvenimus.
Jaunuolis susiraukė, papurtė galvą - kiek laiko turės praeiti, jog suvoks ką jo senesnė kopija jam sako? Aišku, jis supranta, jog yra alternatyvios istorijos, reikarnacijos... Bla bla bla, neįdomu! Dėl Merlino kelnių, kodėl tasai iš senovės yra toks lėtapėdis melancholikas?!
Vyras, rodės, nesuprato, ko jo kopija iš XXI amžiaus buvo pasišlykštėjęs juo tai yra savimi iš XVIII amžiaus, todėl niekur nieko atsistojo sumosikavo rankomis, debesys prasiskyrė ir dvi galvos įlindo pro skylę, ištiesdami savo kaklus it kvanktelėję gulbinai į tuoj užšalsiančią eketę.
Staiga jaunesnesnioji kopija sušvilpė.
- Oho. Buvai, Oi, aš... Buvau patrakęs. Pala, kas ten? - susiraukė, palinko labiau, pirštais įsitvėrė už debesų lango krašto, - Opapapa! Ar... Ten... Ne Džonas?! Ko jis raukosi? Ir... Ohoho... jis atrodo kitaip nei.... Pažinojau pas save...
- Nepamiršiu šio momento - sukikeno vyrukas, - Kiek suprantu, jis irgi tau buvo draugas, o vėliau tapo priešas?
Jaunesnysis susiraukė, kažką sumurmėjo po nosimi (turbūt tikrai kažką nemalonaus) ir palinko per langą.
- Ye, jam tinka tie žodžiai. Mažiau kalbėk, daugiau šypsokis... Kaip pirštu į akį durta... KAS... PO PARALIAIS?! KĄ JIE TEN VEIKIA!?
- Aš tau sakiau, pažįstami visados buvo šalia tavęs...
- TU TIK PAŽĖK Į MARTIN PLAUKUS! O KEKSIUKAI, JIS VARO PRANCŪZIŠKAI! Pala... O Kajus neturėjo su juo... Pasikeisti vietomis? - įtariai susiraukė.
Vyras jau norėjo žiotis, tačiau jaunesnysis mostelėjo ranka užsičiaupti, priminė vietoje nenustygstantį vaiką.
- Tiek to... Džo geriausiai čia atrodo... Velnias, per anksti numiriau, kaip dabar jam pasakysiu, jog taip gražiai nusibalintų plaukus? Oh, tu rupke, ko mano laikais neasugrįžo ši mada vyrams? Kiek pamenu, vienas aš laksčiau po Hogvartsą su baltais plaukais... Ė! Ko skubi?! Reikėjo dar palikti tą sceną! Aš dabar nežinosiu Ką Džonotanas sakė... Ei, pas tave jis iš tikrųjų buvo siuvėjo mokinys?
Malakuodamas rankomis, jog taip greičiau surastų kitą aiškesnį prisiminimą, vyras tingiai atsakė:
- Taip, todėl juo pasitikėjo britai, vėliau tapo šnipu. Aha... Štai, įsižiūrėk į šiuos veidus. Ar žinai, jog...Ne. tiek to, vėliau sužinosi.
- Ką... Aš turiu... Žinoti..? - jaunesniojo kalba sulėtėjo, jo akys vos ne iššoko iš kaktos. - Vaje... - tik tiek tepasakė.
Apačioje, Žemėje, vienoje iš Niujorko gatvių ėjo trijulė, trys gražuolės. Papūsti plaukai, dailios rankos, grakščios nosys.
- Nikitą lengviausia atpažinti, - sumurmėjo jaunesnysis, - Pas mane irgi buvo kresnesnio sudėjimo...
Vyras pasisuko į nutilusį jaunėlį, ryte ryjančiu akimis į merginas. Pats puikiausiai žinojo, jog ten, apačioje vyrai irgi rijo akimis šias seseris, gal, kai kurie ne dėl grožio, bet dėl galimos santuokos, kuri užtvirtintų galią ir turtus.
- O dabar... Kitas vaizdas.
- Man irgi kai ką primena tai. Pas švilpius irgi vykdavo baliai, - nenoriai atkusdamas suvableno, jo akys šokinėjo nuo žmogaus iki kito žmogaus,- Taigi... Mes buvom žiobarai, kurie murkdėmės galioje ir siekėme revoliucijos? - atsitiesė ir klausinančiai pažvelgė į savo kopiją, - Apie žiobarų istoriją vargiai ką nusimanau.
- Negaliu sakyti, jog buvom žiobarai, buvom burtininkai kaip ir tu... Tiesiog slapstėmis, mėgdžiojom žiobarus, kad patys neišsiduotume, - paaiškino, stebėdamas save savo prisiminime kai pats vos ne prarado kalbos dovaną, kai prie jo prisiartino Alisa. Persikų ar greičiau koralų spalvos suknelė... Taip, tą žiemos vakarą gerai prisiminė (o kur neprisimins, kai iš Džono išgirdo, jog kas kitas nei Emilijana savo katiną užvadino jo vardu). Jo širdis suvirpėjo iš jaudulio. Tuoj, tuoj ji pasirodys...
- Ro... - jaunuoliui atvipo žandai, o vyras linksmai įsišiepė.
Arbatžolių ar švelniai mėlyna ar žalia suknele apsirengusi, priplaukė prie jaunojo Kolinso, apsirengusio kario uniforma. Tas gilus žvilgsnis, tas vienintelis žvilgsnis....
- Fui, - staiga jaunesniojo veidas persimainė. Rimtai? Aš, tu, mes abudu, buvom tokie ir... Pamilai Ro? Rimtai!? Kai dar buvau gyvas, ji žadėjo mane uždaužyti keptuve, o čia...!
- Na, ji yra mano žmona, - nuo vyro veido nenuslydo šilta šypsena, - Tai reiškias, ji irgi tau kažkas išeina...
- Oi, tik nepradėk! Nėra jokių giminystės ryšių tarp praėjusių gyvenimų, gerai? Nereiškia, jog mes mirę ir galim išvedinėti kažkokius ryšius, ar supranti? Jei būtų išvesta, niekas nieko negalėtų vesti! Kraujomaiša, bro, - drėbtelėjo piktai šis.
Vyras gūžtelėjo pečiais. Jaunesnysis pagaliau pats atsiduso.
- Gerai... Kiek su Roana turėjai vaikų?
- Aštuonis.
Jaunėlis paspringo.
- TU JUOKAUJI!?
- Ne, pažiūrėk... Čia ji tau pasako, jog laukiasi Filipo...
Tasai į niekur nežiūrėjo, žaibiškai pašoko, pradėjo energingai vaikščioti pirmyn, atgal, nervingai kramtė apatinę lūpą.
Kopija iš XVIII amžiaus nusuko akis į prisiminimų langą.
- Jėzau, nepergyvenk. Kai buvai gyvas, nieko neprisiminei iš savo gyvenimų...
- BET AR TAI BENT KAŽKIEK ATITINKA MANIŠKĮ GYVENIMĄ, AR NE?!
- Turėjai aštuonis pavainikius? - susiraukė, nesuprasdamas ką jaunesnysis norėjo pasakyti.
Pastarasis dar labiau susinervino, pradėjo piktai gestukuliuoti, rankos labiau priminė švytuokles nei rankas, tačiau Keitas taip ir neprabilo. Jis, tarsi, jausdamas nugalėtas, sustojo, sunkiai atsiduso.
- Tiek to, nesuprasi. Einam toliau. Kas toliau buvo? - sielvartingas žvilgsnis prašyte prašė jokių staigmenų.Vyresnysis parodė galva į debsesų langą.
- Štai kas.
Keitas iš XXI amžiaus dar sunkiau atsiduso. Jo blakstienos sunkiai nusileido, vaikinukas užsimerkė, pečiai pakumpo. Velniai rautų, mergišiaus vardą jau viename gyvenime užsitikrinau.
- Ji labai užpyko?
- Pasiuto. Alisa irgi, kai ši grįšo iš Londono. Galiausiai buvai paliktas...Aš...Buvau...
Paliktas... - vyresnio Keito balsas užlūžo, - P-po Filipo ž-žūties...Mes...S-susitaikėm, ačiū Dievui, - nuleido akis į savo rankas.
- Užjaučiu.
- Na, - liūdnai vyptelėjo, - Dabar mes visi esame kartu... - nutilo. Atsistojo. Nurijęs seiles, vis dar sunkiu, užkimusiu, lūžinėjančiu balsu pridūrė,- Kaip tu žuvai?
Jaunesnysis sukando dantis.
- Sunku pasakyti... Pats nežinau. Viskas įvyko taip greitai... Prisiminimai tokie migloti, net nežinau ar jutau skausmą...
- Džonas tau nieko nepadarė?
- Lyg ir ne, o kodėl klausi?
Vyresnysis neatsakė, tik ilgesingai pažvelgė į debesų langą, kuris pamažėle pradėjo užsitraukti.
- Geriau grįžkime prie Roanos. Tai sakyk, kaip jai sekėsi pas tave?
- Meeeh. Pamačiau per Švilpynės balių. Daugiau nieko nebuvo, - staiga keista šypsena pasirodė jo veide.
- Tikrai...?
Dabar jau Keitui iš XXI amžiaus teko patylėti. Kaip jam paaiškinus? O gal net nepaaiškinti ir parodyti savuosius prisiminimus? Bet kaip tada viskas atrodys? Ne, geriau patyli ir tegul pasižiūri kaip...
- Ė, o įmanoma sužinoti kaip kitai mano reikarnacijai sekasi?
- Žinoma, o kodėl klausi?
- Man reikia į vieną pavėpsoti... Žinai... Iš kitų numirėlių girdėjau, kad dar viena mano kopija jau turėjo kelias panas... Ir vienam baliui jau kabina dar vieną.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas profesorius, senas kaip Žemės branduolys. Vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 



Armata strigoi

*

Prisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas
  • *
  • 1611
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Kupidono plunksnos konkursas
« Atsakymas #4 Prieš mėnesį »
Nr. 3

Nešina garuojančiu juodos kavos puodeliu, Rosemarie nepasibeldusi įėjo į Ministro kabinetą, kadangi kitoje rankoje turėjo šūsnį dokumentų, kuriuos jai visai netikėtai įdavė labai skubantis antrojo departamento vadovas. Į ją smigo dvi poros akių - gintarinių ir žalių, dėl ko moteris pasijuto nelabai maloniai - tikrai reikėjo pasibelsti, tačiau šis vizitas nebuvo suplanuotas, juk ji pati sudarė visų susitikimų tvarkaraštį.
- Sveika,- su ja pasisveikino buvęs grifas ir neliko nieko kito, kaip tik plačiai nusišypsoti. Šitiek metų praėjo, tačiau ar kas pasakytų, kad jis labai pasikeitė? Edgar tik dar labiau suaugo, tačiau jei labai pasistengtum, galėtum net įsivaizduoti jį rožiniais plaukais toje ginklų parduotuvėje. Jam vis dar trūko spalvų - visai, kaip šalia sėdinčiam juodam it varnas von Sjuardui. Ar visi grifai turi tokį potraukį juodai spalvai, o pabaigę mokyklą dar labiau į ją panyra?
- Labas,- nejaukiai atsakė, lyg būtų užtikusi juos visai netinkamu metu. Taip ir buvo, bet ji beveik turėjo tam teisę. Padėjo juodos kavos puodelį prieš Ministrą, o šalia, prie ir taip didelės šūsnies dokumentų - gautuosius iš antrojo departamento.- Kavos?- pasiteiravo, kadangi visai negražiai čia išėjo su tuo vos vienu puodeliu.
- Dėkui, Rosemarie, nereikia, jau eisiu,- jam stojantis nuo kėdės pastebėjo pirštinę. Greičiausiai ne tą pačią. Tačiau kas tokio baisaus nutiko, kad priverčia jį nešioti pavasario pabaigai visai nederantį rūbą net patalpoje? Kiek dar laiko jis ją nešios? Linktelėdamas atsisveikino su Ministru ir jo pavaduotoja, o tuomet išėjo per tas pačias duris.
- Pažymėk gegužės devynioliktą, sakė, ateis,- moteris iškart pažymėjo nemažame kalendoriuje susitikimo datą nusivylusi. Ilgai jo nematė, būtų mielai pasikalbėjusi su mokyklos draugu.
- Iš antro departamento,- paaiškino iš kur dokumentai ir Ministras tik linktelėjo galva. Rausvaplaukė nusigręžusi liūdnokai šyptelėjo ir nuėjo į savo kabinetą toliau tvarkyti dokumentų.

Žiūrėjo į laikrodį ir skaičiavo kada reikėtų nunešti tuos kelis dokumentus, kuriuos Fasiras turėtų pasirašyti kaip tik tuo metu, kad galėtų paklausti dėl kavos. Taip ir nesuprato kokiu reikalu Jeffter atvyko pas jį. Retai kada prireikia vizito tiesiai į von Sjuardo kabinetą, dažniausiai dėl ypatingai svarbių reikalų.
- Sveiki,- nusišypsojo pamačiusi atėjusi vyriškį.- Kavos?
Ant stalo, savo sėdimąją visai netoli Rosemarie keptų sviestinių sausainių (šiaip retai kada kepdavo) sėdėjo pats Magijos Ministras, o prieš jį stovėjo ką tik įėjęs Jeffter. Sekundėlę abudu tylėjo ir moteris susiprato įėjusi visai ne laiku - ore tvyrojo įtampa.
- Dėkui, nereikia, Rosemarie,- jau nesuprato kuris iš juodaplaukių taip pasakė, tačiau tik linktelėjo ir nuėjo į savo kabinetą, kuriame nebedžiugino net ugnis, jau beveik nebešildanti požemių, kuriuose buvo pirmasis departamentas.
Vėliau Fasiras tikrai galėjo pastebėti, jog čia kažkas ne taip, pasakyti „Anksčiau nesiūlydavai kitiems kavos“, greičiausiai ir pastebėjo, tačiau atrodė kažkuo prislėgtas, o rusvai raudonų plaukų savininkė taip ir nepaklausė kas vyksta.

Bėgo laikas, visai pavasarėjo ir nebebuvo įmanoma išsėdėti namie. Tik Rosemarie nuotaika nebuvo tokia džiugi, kaip kiekvieną pavasarį, kuomet gamta atgimdavo. Nežinojo kodėl, o gal bijojo tai pripažinti.
Tačiau net melancholiška nuotaika ištirpo prie lango pradėjus čiulbėti paukšteliams ir kojos pačios nunešė į parką, kur prisėdusi ant suoliuko pradėjo skaityti knygą. Romantinę ar ne - dar negalėjo pasakyti, tačiau... Skaitė tą patį sakinį kelis kartus, tačiau apie ką jis, taip ir nesuprato. Vėsus pavėsis buvo tikra atgaiva nuo karščio, kuris anksti užklupo žemę.
- Sveika, Rosemarie,- išgirdo balsą, kai susinervinusi norėjo tėkšti knygą ant suoliuko ant žemės, supykus ant visų, laimingai vaikštančių šiandien, kuomet jai teko vis dar būti vienai. Po Hogvartso visi išsibarstė kas sau, kiti nutraukė bendravimą dėl jos pareigų. Ar ji kalta, kad gavo tokias pareigas. AR JI KALTA, KAD TENKA PASTOVIAI DIRBTI TOKĮ ATSAKINGĄ DARBĄ?! Tegu pasiima jie visi tas pareigas, kad tik ji nesijaustų viena, kuomet pasibaigia darbo valandos.
- Ee, sveikas,- pasisveikino ir užvertus knygą, skaitomo puslapio nepasižymėjusi skirtuku, nusišypsojo.- Kokie vėjai atpūtė į parką? Rodos, nebuvai tokių vietų mėgėjas?
Edgar prisėdo šalia, ant suoliuko pasidėjo švarką, kuris iki tol buvo ant pirštinėtosios rankos. Rose į knygą įsikišo skirtuką, kuris kaip jos išsiblaškymo išdavikas iki tol gulėjo ant suoliuko.
- Neplanavau. Tu teisi,- trumpai atsakė ir moteris laukė platesnio paaiškinimo, bet negavo.- Kaip sekasi?- pakeitė temą ir nebeliko progos klausti apie tikrąją atsiradimo parke priežastį. Žinoma, tokiu atveju būtų malonu būti to priežastimi, tačiau moteris šiuo atžvilgiu nebuvo optimistė - tikrai ne dėl jos jis trenkėsi į šį parką.
Kalbėjo apie darbus, kas pasikeitė per tiek metų, tačiau nė žodžio apie tai, kas vyko Ministro kabinete ir juo labiau - apie tą nevykusį kavos siūlymą. Bet ką gi ji žinojo, gal Edgar buvo vienas iš tų retų žmonių, nemėgstančių kavos, arba...
Rosemarie šypsojosi gal net kiek per plačiai, tačiau tai nelabai rūpėjo. Pagaliau iš tos melancholijos ją kažkas turbūt net to nesuvokdamas traukė ir to pakako. Tik keistos mintys vis įlįsdavo ir maišydavo nuostabią popietę, kuomet tėvai savo mažuosius nuvedę pietų miego ir parke ramu ir tylu.
- Ar tau vis dar patinka šokoladas?- visai netikėtai paklausė ir ministro pavaduotoja kiek sutriko.
- Žinoma, kaipgi kitaip?- jausdamasi lyg pečių neslėgtų amžius, grėsmingai artėjantis link trisdešimties, lyg vis dar būtų Hogvartsą lankantį mergaitė, labiau už bet ką kitą pasaulyje mėgstanti gamtą ir šokoladą...
- Imk,- ištraukęs iš švarko kišenės šokoladinę varlę, padavė. Rosemarie nusijuokė, vos nepametė šokuojančios varlės ir kramtydama trečią varlės koją, sulaukė dar vieno netikėto klausimo.
- Kokia kortelė?- paklausė jis ir moteris dar labiau nusistebėjo - nuo kada Edgar kišenėse nešiojasi šokoladines varles, o paskui klausinėja kas pavaizduota ant kortelių?
- Evenstar,- atsakė ir minutėlei nustojo kvėpuoti, kuomet jis pasislinko arčiau ir palinko pažiūrėti į judančią Hogvartso direktorės fotografiją.
- Aš jau eisiu,- nutarė vyriškis ir Rosemarie tik linktelėjo. Ne, ji nenorėjo, kad jis išeitų, tačiau ką tai būtų pakeitę? Nieko. Viskam ateina laikas ir kad kaip nenorėtų, teko atsisveikinti.
- Gero kelio,- palinkėjo stebėdama kaip buvęs grifas atsikelia nuo suoliuko ir užsimeta švarką ant dešinės rankos, turbūt, jog nekeltų kitiems klausimų.
- Geros knygos,- primindamas, ko čia ji atėjo, palinkėjo ir apsisukęs pradėjo žingsniuoti tolyn. Kaži, kada jį dar pamatys? Apie sekantį vizitą Ministras nieko neminėjo. Atsiduso. Negi... Negi rimtai ji šitaip siaubingai įklimpo? Gal vis dėl to ir būtų geriau, jei kurį laiką jo nesutiktų?
Niekas, net pats Edgar nepamatė, kaip jam nueinant palengva plaukuose atsirado kelios rožinės sruogelės.
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas profesorius, senas kaip Žemės branduolys. Vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 



Armata strigoi

*

Prisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas
  • *
  • 1611
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Kupidono plunksnos konkursas
« Atsakymas #5 Prieš mėnesį »
   Naktį plunksnos, paliktos ant rakraščių, netikėtai sužibo ir dingo. Kupidonas krizendamas truputį rašaluotais sparnais sklendė virš miesto - štai, naujos kibirkštys įžiebtos, naujos legendos paleistos į platųjį pasaulį...
   Deja, šiame renginyje susirungė tik trys forumiečiai, nors dalyvauti žadėjo, rodos, šeši. Dar vienas nestebinantis faktas - visi trys kūrėjai buvo švilpiai, todėl 2020-ųjų Meilės koledžu galima paskelbti būtent Švilpynę. 2021-aisiais TOP Valentinkės dovana bus ne „Raffaello“ saldainiai, o keksiukai.

   Žinau, kad kai kurie iš jūsų labai nekantriai laukia rezultatų...
   Reikėtų sugalvot dar kokių nors statistikos skaičių prieš atskleidžiant autorius ir laimėtojus.

   Dar vienas įdomus faktas - dalyvių buvo mažai, tačiau buvo sukurtos labai skirtingos istorijos, kaip pastebėjo vienas forumietis. Viena istorija buvo LGBT+ tematikos, kita - humoristinė mergišiaus istorija, o trečioji pasakoja apie slaptą tylų susižavėjimą, kuris, pagalvojus, yra labai tikėtinas ir realus...

   Ką gi, tik trys istorijos, tik septyni balsavusieji - nieko čia nebepribursiu.

   Antrą vietą laimi Igorio Lorijano Greywindo istorija apie bene visuose gyvenimuose ir visose dimensijose mergišių Keitą, sykį susilaukusį su Roana net 8 vaikų. Nepagailėjai, Igori.

   Pirmą vietą dalinasi Džeimso Greywindo istorija, kurioje jis netikėtai ship'ina savo veikėjus Džeimsą ir Džoną (minėjo, kad realiuose RPG šio ship'o neplėtos, tačiau savo širdy - dar ir kaip), bei Wrenos Alder (Claudie Amneta) istorija apie Rosemarie ir Edgar'ą (beje, turint minty, kad jis ir taip mėgsta savo išvaizdai suteikti ypatingų detalių, rožinės sruogelės plaukuose jam visai tiktų).

   Ačiū dalyvavusiems ir balsavusiems!



Mano postų pradžiose yra paslėpta Valentino istorija, galite ją susirasti
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas profesorius, senas kaip Žemės branduolys. Vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 



Armata strigoi