[Fasiras von Sjuardas]

   Jau buvo tiek daug kartų mąstęs apie savo moralę ir amoralumą, kad turbūt buvo jau kiek absurdiška vėl iš naujo persvarstyti šias temas. Gal tada, kai jautiesi vienišas, nelabai turi kitur kur padėti savo dėmesio ir laiko, tad nieko kita nelieka, kaip tik svarstyti apie gėrio ir blogio sankirtą asmenybės sprendimų priėmimų aparate.
   Gal dabar pagaliau pradės mąstyti mažumėlę kitomis temomis. Pavyzdžiui, koks reikalingas jam yra kitoks tikslas gyvenime, kažkas įdomesnio, gyvesnio, gal kiek prasmingesnio.
   - Turbūt, - sududeno jis, veide pasirodant labai nežymiai šypsenai. - Vis tiek atsiprašau.
   Ech, tas užknisantis angliškas įprotis atsiprašinėti.
   Turbūt netgi nebuvo svarbu išsiaiškinti, kam tą kaltę reikia priskirti - nebuvo jiedu nei teisėjai, nei dievai. Juolab, kad Fasiras ir taip kaltinti puikiai mokėjo, galbūt net daugiausia šitai ir dirbo laisvalaikiu.
   Ji šypsojosi, nors akyse pusvampyris galėjo įžvelgti ir nustebimą, ir galbūt netgi baimę. Gal tik pasivaideno - jis gi buvo įpratęs šitai matyti arba šito ieškoti. Ne dėl to, kad patiktų ar tuo mėgautųsi - baimės kiekis jam leisdavo įvertinti savo monstriškumą.
   Kai Davina nusijuokė, jam beliko nervingai šyptelėti ir tikėtis, kad čia ne blogo ženklas. Taip atvirai prabilęs pasijuto tokiu nesmagiai pažeidžiamu, kad, jei kas nors dabar nutiks ne to, norėsis lįsti po žemėm, kur visiem vampyram vieta.
   Ką dabar daryt? Lyg tai aukščiausias konkretumo taškas pasiektas, ha ha.
   Pradžiai derėtų nustot vaidint stulpą.
   Von Sjuardas net nepajuto, kaip atsidūrė prie pat Davinos. Gal atmintis prasitrynė, kad atrodytų, jog norimas rezultatas buvo pasiektas greičiau, gal priežastis buvo elementarus ir niekam neįdomus pusvampyrio greitis. Gal įdomiau būtų priežastim laikyti atminties žaidimus su protu.
   - Tik tiek?.. - šiek tiek apsimestinai nusivylęs paklausė, savo delnuose švelniai suspausdamas jos rankas. - Tik „gerai“? - patikslino.
   Ar jau galima nuleist juodą uždangą ir suteikt dviem veikėjams šiek tiek privatumo?

[Davina von Sjuard]

   Viduje jausmai virė. Nuostaba, sutrikimas, džiaugsmas ir... Ir begalė kitų. Jie maišėsi ir pynėsi tarpusavyje neleisdami blaiviai mąstyti. Neleisdami suvokti to, kas neseniai nutiko.
   Davina vis dar stovėjo lyg įbesta ir spoksojo į netoliese stovintį, dabar irgi sutrikusį juodaplaukį. Regis, šios reakcija taip pat privertė pasimesti ir Fasirą. Na, juk ne kasdien atsiduri tokioje situacijoje, kai kas nors prisipažįsta jausmuose. Ar taip pat jautėsi ir pusvampyris išgirdęs, ką jaučia jaunoji ispanė? Vargu. Šio veide neatsispindėjo nė viena panaši emocija į tai, ką dabar jautė mergina. Galbūt jis nujautė arba numanė, kodėl šviesiaplaukė tą naktį atsakė į bučinį?
   Pagaliau pasiryžusi praverti rausvas lūpas mėlynų akių savininkė tik dar kartą tyliai nusijuokė, kai jaunasis von Sjuardas žaibišku greičiu atsidūrė tiesiai priešais ją. Kiek sutrikusi Davina žengė atatupsta nedidelį žingsnį, tačiau atstumas, likęs tarp jaunuolių vis tiek išliko mažas. Gal net gi kiek per mažas.
   Pajusti suvaidintą nusivylimą, sunku nebuvo. Auksinės akys, visai, kaip ir mėlynos, keistai džiugiai spindėjo. Šviesiaplaukė kilstelėjo galvą jausdama, kaip rankas švelniai suspaudžia tvirtos vaikino rankos, ir apdovanodama pusvampyrį žavia šypsena.
   -O turėtų būti blogai?-žaismingai kilstelėjo lūpų kampučius trumpam žvilgtelėdama į vėsinančius juodaplaukio delnus. Ji švelniai ištraukė dešinę plaštaką ir šyptelėjusi lūpomis prigludo prie jojo. Vos juntamai šiltas delnas nugulė ant vėsaus jaunojo von Sjuardo skruosto.

[Fasiras von Sjuardas]

   Štai šitaip tinkamiausia elgtis, kai kitur dega kažkas, pastatytas ant tavo atsakomybės ir valdžios, na, bent jau, jeigu imsim pavyzdį iš garsiojo Fasiro von Sjuardo. Tolimame parke, gigantiškoje miesto šventėje klausytis lengvos muzikos lengvo aido ir nepažįstamų paukščių giesmių, stovėti apsikabinus gražiausios šalies (ar ir viso pasaulio) merginos juosmenį. Dabar jau jokie moraliniai įsipareigojimai šitam nebegalėjo pasipriešinti - teisiniai įsipareigojimai automatiškai iškeliami į kitą kategoriją, skirtą žemesniosios svarbos dalykams.
   Kaip malonu, kai trumpam momentui esi Visatos išspiriamas iš savo kasdieninių rūpesčių ir kančių į erdvę, kurioje apskritai niekas neegzistuoja, tik tam tikra ramybė ir tylus sąmonės lyg seno televizoriaus traškėjimas, niekaip nesugebant apdoroti fakto, kad jai šitaip pasisekė, ir nuo netikėto apkrovos sumažėjimo.
   Iš pusvampyrio galvos per šitai išgaravo ir poreikis atsakyti į Davinos klausimą, tad dabar beliko tyla - galėtumei spėti, kad nejauki, bet būtum suklydęs, mat von Sjuardui tyla šiaip jau visai patiko, o dar geriau jaustis leido užtikrintumas dėl Davinos. Ir dar mėlynos vilkolakės akys, į kurias dabar juodaplaukis galėjo žiūrėti kiek tik ūpo turėdamas, ir dėl šito nebūti palaikytas nepagarbiu ar įžūliu.
   - Dabar galim dar nueiti ir į šventę, - pasiūlė anglas, kiek atsitraukęs, nors vis dar nepaleisdamas ispanės. - Jei tu nori, - pridūrė, kadangi pačiam kaip ir neliko skirtumo.
   Nors galbūt pora ledų porcijų ar žiobariškų pramogų išmėginimas dar tik pagražintų dieną ir pagilintų tik dabar išryškėjusį ryšį? Kad jau jiedu atvyko į Madridą, visai derėtų susipažinti su šios fantastiškos vietos privalumais.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Per šias vasaros atostogas, jaunoji princesė nusprendė keliauti, pailsėti toliau nuo mokslų, tėvų ir panašiai. Mergaitė turėjo jau du bilietus į dvi keliones, į Ispaniją ir Italiją. Italijoje mokinė buvo daug kartų, dėl tėčio ir mamos, Ispanijoje nebuvo dar niekad. Susikrovusi visus savo daiktus, užsidėjusi rožinę suknelę su gėlėmis, susipynusi kasytes, jau ruošėsi važiuoti su riedlente iki oro uosto, kadangi vis dar buvo Londone. Atsisveikinusi su mokykla, pradėjo važiuoti savo magiška riedlente, kuri važiavo taip kaip mašina. Praėjo tik valanda, o mergaitė buvo jau prie oro uosto. Šį kartą nusprendė skristi lėktuvu, po praeitos kelionės į Italiją traukiniu, nebesinorėjo daugiau į jį sėstis. O lėktuvu juk princesė turėjo skristi pirmąjį kartą. Oro uoste, pridavė kažkokiam anglui bilietą, kad nereikėtų susimokėti, taip pat prisistatė, jog yra princesė, o ne kokia kaimo merga. Na štai.. Reikėjo palaukti valandėlę iki lėktuvo įsėdimo. Per tą laiką, mergaitė nuėjo į oro uosto kavinę, pasiėmė pieninės kavos, su daug kremo ir karamelės. Šią nuostabią kavą, atsisėdusi pradėjo gerti, kol neapsitaškė garbanų. Grybas! Šalimais sėdintis žmogus, kaip tik turėjo su savimi servetėlių, Christina neatsiklaususi pasiėmė vieną ir apsivalė suknelę ir garbanėles. Apsivaliusi, išsitiesė ant suoliuko ir užmigo. Po valandos, atmerkė akis ir pradėjo bėgti link lėktuvo. Spėjo. Įsėdusi į lėktuvą šyptelėjo ir atsisėdo į savo vietą. Sėdėdama lėktuve, atsivertė savo princesių žurnalą ir pradėjo skaitinėti. Dar nusipirko iš pardavėjos vieną keksiuką ir valgydama skaitė žurnalą. Momentas buvo tobulas. Praėjo vos tris valandos, o jau priskrido lėktuvas Ispaniją. Princesė išlipo su savo tobulais aukštakulniais iš lėktuvo, o lagaminus turėjo vežti ne, bet kas, o pats vairuotojas. Christina grožėjosi Ispanija, kol galiausiai priėjo Retiro parką. Parkas buvo labai gražus, saulutė švietė į akis ir kas svarbiausia, nebuvo daug žmonių, o be jų parkas atrodė dar gražiau. Christina jau pati pradėjo vežtis lagaminą, o šiek tiek patingėjusi prisėdo ant akmens. Sėdėdama žiūrėjo į nuostabius pastatus ir grožėjosi Ispanija. Bet, bet trūko kompanijos. Juk mergaitė atvyko visiškai viena, tik su katinu ir feneku. Kurie sėdėjo prie grifės. Bent kokia Katerina būtų ar Žana ar Benita... O dabar? Nėr nei prie ko prisikabint nei ką.. Christina liūdėjo, bet katinėlis tik prisiglaudė, bandydamas užjausti.
- Atsiknisk, Oceli! - Sustaugė mergaitė.
Kvailas katinas.. Garbanė laukė kol su akimis suras bent kokį žmogų ir nebebus taip nuobodu.

[Deward Theo Black]

Šią vasarą Deward buvo pasiruošęs kur nors pakeliauti, na pabandyti įkalbėti tėvus, kad leistu, nes jo vieno niekur, niekas neišleis. Nors vienintelis dalykas kodėl jis nori pakeliauti tai yra pailsėti nuo kasdieninio gyvenimo, į kurį įeina ir jo šeima. Nors Londone irgi nebuvo blogai, norėjosi pamatyti kitus kraštus, kitus žmones, kitą gyvenimą.
Tą vieną vakarą Theo nusileido į pirmą aukštą ir ryštingai, optimistiškai užklausė šeimos ar galėtų pakeliauti. Didžiausiai nuostabai tėvai leido, bet tik po Europą ir tik į vieną šalį. Šita žinia jį kiek nuliūdino, bet ne per daugiausiai. Klastuolis net nepagalvojas atsakė, kad nori į Ispaniją. Kitą dieną berniukas jau turėjo bilietus į Ispaniją vakariniam skrydžiui.
Black gyveno netoli oro uosto, tad susikrovęs lagaminą, atsisveikinęs su šeima pasuko oro uosto pusėn.
Atėjo likus dar dviems valandoms iki skydžio, tad ramiai susitvarkė visus reikalus ir nuėjo nusipirkti sausainių kelionei. Dar užsuko į kavinukę ir nusipirko savo mėgstamiausio gėrimo - kavos. Ramiai per dešimt minučių išgėrė skaniąją kavą ir pradėto slinkti link lėktuvo. Lėktuvas jau buvo pilnas žmonių. Pirmakursis išsitraukė bilietą ir pradėjo ieškoti savo vietos. Ilgai ieškoti nereikėjo. Jis pasidėjo lagamina ir prisėdo prie dailios mergaitės, bet atrodo ji net jo nepastebėjo. Dew išsitraukė iš kišenės sausainius ir ramiai jais užkrimto. Tada dar pasisėmė jėgų dviejų valandų miegu ir kai jau atsikėlė buvo saulėtoje Ispanijoje. Greitai pasiėmė daiktus ir nuskubėjo prie užsakyto taksi. Šis taksi Theo turėjo nuvežti prie El Retiro parko, kur taip pat Deward laukė ir užsakytas viežbutis.
Jis visai greitai pasėkė parką. Nuėjęs į viežbutį pasidėjo didžiulį lagaminą ir išėjo pasivaiksčioti.
Šiandien Ispaniją dengė nuostabus oras. Švietė saulė, pūtė švelnus vėjalis. Jaunuolis neturėjo jokių planų, tik ramiai pailsėti nuo viso namuose supančio chaoso. Black nuslinko prie artimiausio suoliuko ir trumpam prisėdo. Kas jam šovė į galvą, kad išvyko visiškai vienas, negi šias smagias atostogas jam teks praleisti vienam. Staiga klastuolis pamatė ant akmens sėdinčią vienišą mergaitę ir ne šiaip mergaitę, o tą prie kurios jam teko garbė prisėsti lėktuve. Deward nupėdino iki gražuolės ir ją užkalbino.
- Labas, aš Degarw, ouj atsiprašau turėjau omenyje Theo, ne, na čia mano antras vardas. Aš Deward Theo  Black, na tiesiog vadink mane Dew, - visiškai susimovė jaunuolis, - Mes kartu atskridome iš Anglijos, viename lėktuve, aš sedėjau šalia tavęs, - kiek jau normaliau prakalbo Black.
Na va, gal ir nereikės vienam leisti atostogų. Dew mėgavosi šitomis keliomis tylos sekundėmis, šviesioje, šiltoje Ispanijoje.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Tas katinas tikrai buvo išprotėjęs, dar ir pradėjo draskyti naujausią princesės sijonėlį. Absurdas. Mergaitė trinktelėjo sulenkus žurnalą jam per ausį, o tas paklusniai nurimo.
- Aš nesuprantu, koks tu karališkas katinas? Išvis, kodėl man tave padovanojo, iš tavęs jokios naudos! Galėjo man tas tėvas geriau nupirkti kokį kilmingą šuniuką arba dar vieną feneką, o tu? Visiškai manęs neklausai! - Nervinosi Granger.
Iš katinėlio akių nuvarvėjo ašarėlė. Nejaugi, nejaugi jis verkia? Galbūt, galbūt antrakursei ir pagailo vargšo katino, bet ji tikrai jau nesiruošė jo atsiprašinėti, vis dėl to tai buvo tik paprastas katinas, ne fenekas. Kol ji tiesiog sėdėjo, prie jos priėjo gana žavus jaunuolis. Mergaitė žvilgtelėjo į jį ir į jo gražų stilių.
- Labas, a... aš tavęs neprisimenu, gal tiesiog miegojau, aš Christina, malonu susipažinti, Dew. - Normaliu tonu pasisveikino ji.
Šitaip pasisveikinusi mergaitė dar niekad nebuvo ir tai buvo pernelyg keista.
- Fainas stiliukas, man patinka.
Pas garbanę buvo užėjęs didelis alkis, norėjosi valgyti, o kuprinėje ji tik turėjo dešrainį su sūriu, nesinorėjo prieš tokį berniuką pasirodyti nevykėle. Net nepasiūlys nueiti į restoraną? Mergaitė vis dar negalėjo atitraukti nuo jo akių, šį kartą jautėsi visiškai kitaip ir net keistai. Kas man darosi? Užsisvajojusi, pagaliau nustojo vėpsoti ir išdrįso dar kalbėtis.
- O klausyk, tu kuriame viešbutyje apsistojai? Nes... Nes aš dar neišsirinkau, galbūt... galbūt tu to ir nežinai, bet aš esu iš kilmingos šeimos, taip, aš esu princesė, net nežinau kodėl tau tai sakau, bet tiesiog noriu, kad žinotum, jog aš ne esu paprasta mergiotė atvykusi su šeima paatostogauti, ne, aš atvykau viena, man tiesiog nupirko tėtis, karalius bilietą į kelionę, jog pailsėčiau, daugiau sužinočiau apie Ispaniją ir panašiai. - Negalėjo nustoti pasakoti apie save, Christina.
Įdomu, ar jis ką nors apie save papasakos?
- Dar norėčiau paklausti, gal tu koks ar tavo tėtis baikeris? Tas tavo stilius man kažkodėl taip patinka, nors ir nėra karališkas, nu, bet negaliu atsispirti, jei turi motociklą, gal pasivažinėjame? Tarkim aš važinėju riedlente, gal ir ne esu visiška princesytė? - Nusijuokė Christina.
 Vis dar žiūrėdama į jį, laukė kol ką nors ir jis papasakos apie save, ši asmenybė išties sudomino jaunąją princesę.

[Sabrina Wolfhard]

Dėl darbo reikalų, reikėjo aplankyti net šešias šalis. Vis dėl to, per vasaros atostogas, reikėjo pinigų. Ypatingai laikotarpiu, per kurį norisi tiesiog taškyti pinigus. Fotografijos profesija, padėjo su tuo susitvarkyti. Fotoaparatas jau buvo lagamine, skrybėlė taip pat. Kažką pamiršau..- Knaisiodamasi prie daiktų, bandė prisiminti ką pamiršo. Na, reikalingiausi daiktai buvo sukrauti. Mielai būtų pasiėmusi Alisą kartu, bet žinojo, kad nebus jai ką ten veikt kai mamytė bus tokia užsiėmusi fotografavimu. Sabrina buvo jau galutinai susiruošusi. Perbraukė kelis kartus per katytės kailiuką ir pabučiavo galvytę. Tik nepridaryk betvarkės, kaip pridarei praeitą kartą...- Prisiminė kas buvo su šia kate ir šyptelėjo Lunai. Tuomet, aptvarkė namų spinteles, stalą ir pritraukė kėdes. Nesiruošė grįžtant namo, rasti dulkėtus stalus. Vilkolakė uždarė juodas duris, pasižiūrėjo į namą ir žygiavo link stotelės. Praėjo valanda, ji jau radosi oro uoste. Po dar kelių valandų, buvo jau pačiame lėktuve. Su niekuo nebendravo, planavo tik užmigti ir kuo greičiau ten atsirasti, Ispanijos El Retiro parke. Buvusi varno nago mokinė, kokias dešimt minučių stebėjo dangų, o vėliau tiesiog užsnūdo. Taip ir prabėgo laikas, neišsimiegojusi Sabrina net nepastebėjo kaip matėsi Ispanija, palmės, žmonės. Ši jautė kaip jos ausis kankina ūžesys. Nu kas per lėktuvas? Nu jau tokiam žmogui net cento pagailėsiu. - Supyko ant piloto mergina. Aukštakulnių garsais, jau nužingsniavo iš lėktuvo ir bandė susigaudyti kur randasi. Žinoma, va ko ji pamiršo- žemėlapio. Aštuoniolikmetė priėjo prie žmogaus ir paklausė klausimo, kuris tikrai labai praverstų.
- Klausykit, kur čia El Retiro parkas? - Visai pasimetusi, paklausė Sabrina. Nu ir ko galėjai sulaukti iš kažkokio arabo? Nei vieno jo žodžio negalėjo suprasti. Ai..- Numojo ranka mergina. Žodžiu, pati nusprendė susirasti tą parką, kad ir kaip būtų sunku. Eidama, stebėjo pastatus ir pagaliau, pamatė kažkokį ženklelį rodantį į parko pusę. Nu va... Baltaplaukė staigiais žingsniais pradėjo kulniuoti. El Retiro parkas, surastas. Kadangi po kelionės, norėjosi kažko atsigerti, pasiėmė kokteilį sumaišytą su viskiu. Neblogai, neblogai. Sumokėjo pinigus, ir išsitraukė savo fotoaparatą. Dvi nuotraukos buvo padarytos. Tik reikėjo šiek tiek paredaguoti, nes jose matėsi žmonės, nuotraukų gadintojai. Nu ir kodėl man vis kažkas turi sutrukdyti?

[Noah Erick Wolfhard]

Vasara - kelionių ir atostogų laikas. Nojus nors ir turėjo pataupyti ,bet negalėjo atsisakyti kelionių. Prisėdęs prie seno kaip žemė kompiuterio vaikinas pradėjo ieškoti kur būtų galima išvykti ir kas būtų pigiau. Staiga kompiuterio ekrane jis išvydo pigų ir patrauklų pasiūlymą. Ogi kur? Žinoma jog į Ispaniją. Nojus greitai užsisakė kelionę ir laukė kol spausdintuvas išspausdins reikalingą informaciją, bilietą ir visą kas reikalingą. Buvęs Grifų Gūžtos mokinys pradėjo rinktis daiktus į dar nenunešiotą ir visai gerai atrodantį juodą lagaminą. Tai užtruko bent dvi valandas. Apsižiūrėjęs ar nieko nepaliko, Nojus išskuodė pro duris, jas žinoma užrakino ir buvo pakeliui į Londono oro uostą iš kurio jis pradės kelionę į Madeirą. Kiek daug vietų galėsiu aplankyti! Wolfhardas jautėsi taip lyg būtų laimėjęs milijoną. Į Madeirą laukė ilgas beveik keturių valandų skrydis. Netrukus Taksi automobilis jau pristatė vaikiną į oro uostą ir Nojus pradėjo savo savaitės ilgio kelionę. Atlikęs visas procedūras oro uoste vaikinas jau sėdėjo American airlines lėktuve kuris turėjo nuskraidinti į Ispaniją. Prasidėjo skrydis ir Nojus nulūžo savo vietoje. Jį pažadino nuostabaus grožio stiuardesė ir pranešė jog lėktuvas jau Ispanijoje. Nojus išlipo ir įkvėpė gaivaus Ispanijos oro ir patraukė link išėjimo su daiktais. Pirma keliausiu į El Retiro parką. Taksi važinėjo po Madeiros gatves ir vežė link El Retiro parko. Po 20 minučių Nojus jau buvo ten ir pradėjęs vaikščioti netyčia užkliuvo už suoliuko ir skaudžiai tėškėsi ant tako. Tą akimirką jis iš skausmo negalėjo pajūdėti.

[Sabrina Wolfhard]

Paredagavusi nuotraukėles, įsidėjo kelias į rankinuką. Tuomet, nuėjo prie kitos vietos ir dar keletą kartų pafotografavo. Na štai, puikumėlis. Reikės dar nueiti prie jūros. Bet čia jau vėliau.- Pasvarstė planus ir paprašė pardavėjo dar vieno gėrimo. Tik šį kartą, šalto vyno. Ji bijojo, kad nusigers taip kaip Veronica, bet stengėsi to nedaryti, tikriausiai čia jau bus paskutinė taurė. Balandžiai skraidžiojo aplink Sabriną ir matėsi, kad prašo maisto ar kažko, tad mergina paėmė savo įsidėtą sumuštinį ir metė tiesiai į taką. Aš vis tiek daug nevalgau. Balandžiai pradėjo valgyti ir atsidėkodami, apskrido kelis kartus aplink Sabriną. Kai apskrenda- reiškia, jie tave karūnuoja. Na, taip bent jau sakydavo jai, nakties bažnyčioje. Šiek tiek pasiilsėjusi, pafotografavo medžius, fontanėlį ir pastatus. Nors ir buvo vasara, darėsi šalta. Mergina užsimetė savo pilką, plonytį švarkelį ir nuėjo tiesiai, pasivaikščioti. Jau šiek tiek tamsėjo, darėsi vis gražiau, vakarinius pasivaikščiojimus, Sabrina dievino. Eidama, stebėjo dangų ir priėjusi prie vieno žmogaus, paklausė kelių klausimėlių. Paklausė, ar turi vaistų nuo skausmo, nes pas pačią merginą- jie buvo pasibaigę. O neišgėrus vaistų, bet kada galėdavo užvaldyti vilkolakės kūną priepuoliai, traukuliai ir galvos skausmai. Aha, turės tau čia žmogus vaistų, nei labas nei viso gero. Mergina puolė į paniką. Vieninteliai vaistai, kuriuos turėjo rankinėje, tai buvo narkotikai,
 mažas buteliukas degtinės ir visokiausi kremai. Nei vienas iš jų negalėjo padėti. Sabrina susijaudinusi, ieškojo akimis kokios nors parduotuvėlės, kuri padėtų ir ten būtų vaistinė, bet deja. Parke, jokių vaistinių nebuvo. Šviesiaplaukė dar apėjo kelis ratus ir grįžo į vietą, kurioje buvo. Apsidairiusi, pamatė ryškiai raudoną rožytę, ją irgi nufotografavo. Taip pat, nufotografavo kažkokį parkritusį žmogų.
 - O, įdomi nuotrauka gavosi, - Priėjo prie gulinčio žmogaus. Apsižiūrėjusi, pamatė, kad smarkiai, vaikinas krito. Susivokusi ką pasakė, pliaukštelėjo su ranka sau per kaktą. Žmogus miršta, o aš apie nuotraukas šneku.. - O Šėtone, labai atsiprašau, matai, iš pradžių galvojau, kad tu čia šiaip nukritai, nereikia pagalbos? Tikriausiai labai skauda, stokis, tau reikia atsisėsti,- Ištiesė ranką ir laukė kol jis atsistos. Vis dėl to, nugriuvęs vidury tako, atrodė, na, keistai.

[Noah Erick Wolfhard]

Vaikinas ir toliau gulėjo išsidrėbęs ant viso tako, na gerai galbūt ne ant viso, bet ant pusės tai tikrai. Vis dar skaudėjo kelius, krutinę bei dalį veido. Taip gulėti buvo nepatogu ne tik fiziškai ,bet ir morališkai. Iš palto kišenių iškrito mobilusis telefonas, piniginė bei išlindo nedidelė dalis lazdelės. Viskas, sėsiu. Tokia mintis buvo kvailoka, nes žmogus gali nešioti šakeles, tiesa? Skausmas pamažėle slūgo ir po truputį pradėjo atleisti visas kūno dalis. Akys matė tik takelį, kurį neseniai apdirbo paukštis. Toks nukritimas ir paukščio išmatų stebėjimas buvo tikras gamtos paniekinimas. Vaikinas staiga išvydo link jo akių ateinančius moteriškus batus. Dabar man tikrai kapai. Bet laimei vaikinas išgirdo fotoaparato spragtelėjimą ir malonų jaunos merginos balsą kuris siūlė pagalbą.
-Nereikia, ačiū, kaip nors pats.,-Maloniai ir su gėdos jausmu balse išlemeno vaikinas.
Galiausiai atleido visą kūną ir vaikinukas atsistojo. Nusipurtęs purvus, susirinkęs daiktus jis pažvelgė į malonaus balso savininkę ir nustėro - nieko gražesnio jis akyse nėra matęs. Išraudęs kaip burokas Nojus dar ilgai stebėjo merginą, kol galiausiai išlemeno kažkokį raidžių junginį kuris netūrėjo reikšmės. Pasipurtęs jis giliai įkvėpė ir tarė:
-Labas...Aš Nojus, kuo tu vardu?,- Labai jau mokinukiškai paklausė Nojus.
Toks elgesys buvo neįprastas jam. Tai galėjo reikšti tik vieną - Ponaitis Nojus Erikas Wolfardas įsimylėjo. Jaunuoliui buvo baisiai gėda ir nejauku dėl daugumos dalykų: nukritimo, išraudimo, ir kvailų žodžių. Bet tai nebuvo labai svarbu dabar jam tik rūpėjo nepažįstamoji su fotoaparatu rankoje. Viduje skraidė drugeliai. ((Perdėjau čia truputį ,bet mano fantazija tai atsiprašau)) Galvoje sukosi daugybė minčių, iš kažkur į mintis atėjo prancūziška daina.

[Sabrina Wolfhard]

Žydros akys žvilgčiojo į sužeistąjį, o širdis šiek tiek suvirpėjo. Mergina pradėjo drebėti, bet stengėsi išlikti rami. Kaip tai nereikia pagalbos? Čia tas pats kas nušokti nuo stogo ir pasakyti, kad nereik pagalbos.. - Užvertė akis ir nuleido ranką.
- Taigi susižeidęs tu, - Susijaudinusi, apžiūrėjo vaikiną. Nors ir negalėjo suteikti jam pagalbos, norėjo, kad šis nebejaustų skausmo. Skrybėlė nukrito ant tako, o baltaplaukė pasijautė labai, kvailai. Balandžiai ir vėl skraidžiojo aplink Sabrinos galvą, o vilkolakė dar labiau pajuto, gėdos jausmą. Nu ir kam jai reikėjo duoti tą sumuštinį? Dabar sekios, kaip koks katinas pelę. Nekreipusi dėmesio į paukščius, pajuto kaip drebulys dar labiau didėja ir kankina nugarą, kojas. Taip atsitinka merginai tada, kada pajunta kažką tokio.. ko niekada nebuvo pajutusi. Galbūt ją užplūdo meilė? Jos akys iškart sužibo, kai tik pamatė Nojų. Nežinojo net ką pasakyti, buvo jau baisu ištarti bent žodį, kas buvo neįtikėtina trumpaplaukei, kuri galėtų kalbėti visą parą. Skruostai pasidarė rusvi. Pastovėjusi ilgą laiką su tyla, išdrįso kažkaip atsakyti į klausimą.
- Labas, Nojau, gražus vardas.. jo... aš Sabrina Spellman, nors net neįsivaizduoju kam aš tą pavardę pasakiau,- Nuoširdžiai šyptelėjo ir neatitraukė žvilgsnio nuo jo akių. Prisiminusi, kad ta, visai ne į temą tikusi skrybėlė ant tako, ją paėmė ir užsidėjo sau ant galvos. Pasitaisė plaukus, ir pasiėmusi fotoaparatą, pasižiūrėjo į nuotrauką. Koks jis gražus... aš privalau su juo susipažinti, jeigu nesusipažinsiu ir tiesiog jis arba aš išeis savais keliais, aš tikrai užlipsiu į tą medį ir tada nukrisiu.- Vis labiau jaudinosi jaunoji motina. Nors, negalėtų net to padaryti, prisiminė, kad turi dukrą ir, kad jos niekada gyvenime nepaliktų. Nagi, Sabrina, kalbėk.- Galvojo ką dar galėtų pasakyti, garbanė. Jeigu būtų dabar rankoje taurė vyno, ar dar stipriau- degtinės. Išgertų per sekundę, jos manymu, tai labai numalšina jaudulį ir stresą. Tik tiek, kad rytas prasideda su galvos skausmu. Na, bet ar taip ar taip, galvą skauda aštuoniolikmetei jau nuo vienuolikos metų. Nuo vienuolikos metų ir turėjo ligą, nuo kurios baisiai suplonėjo ir visokiausių kitokių, sunkumų.
- Tikrai gerai jautiesi? Gal einam pasivaikščioti, Nojau? Žinai, mane visą dieną jau persekioja tie balandžiai, neįsivaizduoju kaip jais atsikratyti,- Dar kartą nusišypsojo ir užsidėjo nuo saulės akinius, kurie padėjo geriau matyti Nojų.

[Noah Erick Wolfhard]

Skausmas vis dar slėgė vaikino kūną, bet prie skausmo prisidėjo ir tas malonus jausmas - meilė. Žydrų akių savininkė kažką pasakė, bet Nojus nieko negirdėjo, nebent pabaigą - ,,tu''. Rudaplaukis pasijuto lyg devintame danguje. Parko obelys skleidė nuostabų kvapą, o bičių dūzgimas muziką ausims. Erikas pastebėjo nukritusią merginos skrybėlę, norėjo ją pakelti ,bet skausmas neleido. Wolfhard šeimos atstovui reikėjo į tualetą, bet stovint prieš damą nepasakysi jog tau reikia į tualetą. Rudaplaukis tarė:
-Sabrina, t...jūs labai graži, kadangi prisistatėte visa pavarde tuomet ir aš taip padarysiu: Noah Erick Wolfhard.,-Kvailai prisistatęs akimirkai nutilo.,-Ar galiu į jus kreiptis Tu?
Išpyškinęs viską ką norėjo Nojus pabandė pajudėti, vienas žingsnis buvo lyg tūkstantčiai peilių, štai ką gali padaryti paprastas užkliuvimas už suoliuko. Tai buvo beveik neįmanoma, bet tikriausiai tiesa. Rudaplaukis pajuto stiprų levandų kvapą, kuris sklido nuo Sabrinos. Kvepalai? Aplink merginą pradėjo skraidyti balandžiai.
-Reikia džiaugtis jog gyvūnai jus myli, juk tai puiku. Žinoma galime pasivaikščioti, tik ar pirma galime nueiti į parko kavinukę?,-Pasakęs viską ką norėjo pabandė greitai apsisukti jog galėtų nevaržomas vaikščioti. Tai buvo puikus ir naudingas sprendimas. Nojus buvo pasiruošęs praleisti dieną, galbūt net visą gyvenimą su Sabrina.

[Sabrina Wolfhard]

Pasižiūrėjusi į laikrodį, pamatė, kad tikrai, laikas labai greitai bėga. Atrodo, prieš kelias sekundes ji sėdėjo lėktuve, tarp žmonių. Dar vis stovėdama prieš jį, išsitraukė veidrodėlį ir pasižiūrėjo ar normaliai atrodo. Nenorėjo atrodyti murzina. Po mažu ėmė temti, o kai tamsiau, dar gražiau atrodė Ispanijos El Retiro parkas. Nesinorėjo tiesiog eiti į užsakytą viešbutį, per tokį orą ir grožį. Ir tuo labiau, nesinorėjo palikti rudaplaukio. Nugirdusi tokį komplimentą, dar labiau nudžiugo ir išraudo. Tiesą sakant, niekas su ja taip mandagiai nesielgė, nebent katė ir Alisa. Prisiminusi Žaną Mokslinčę, Sabrina tiesiog susinervindavo. Tas įvykis kerėjimo klasėje, buvo kažkas neįprasto, tuo metu, mergina jautėsi baisiai pažeminta ir pikta. Tuos žodžius, tikriausiai atsimins visą gyvenimą. Na, bet aišku, ji nešiojosi su savimi šautuvą, tad kiekvienas išsigandęs žmogus, nesielgtų mandagiai. Iš baltaplaukės nosies, pradėjo bėgti kraujas, o tai reiškia, kad ji neišgėrė savo vaistukų. O ne...- Staigiai nusisuko ir visur pradėjo ieškoti servetėlių. Nagi, būkit jus, aš tikrai gi pasiėmiau. Sabrina vis knaisiojosi po rankinuką, kol galiausiai rado savo baltas servetėles. Apsivalė kraują ir greitai išgėrė nuo to tabletę, kurią netyčia rado, gulinčią rankinuke. Džiaugiuosi, kad radau. Susitvarkiusi, atsisuko ir šyptelėjo.
- Atleisk, turėjau išgerti savo vaistus, - Šiek tiek išsiblaškiusi, atsiprašė.- Ir ačiū už komplimentą, esi geras žmogus, į mane gali kreiptis kaip tik nori, Erikai,- Pagyrė žydraakė, jį. Dėl kraujo bėgimo, Sabrina buvo šiek tiek sušokiruota, bet žiūrint į Nojų, stresas, nerimas, mažėjo kol galiausiai išvis, nebejautė.
- Gal ir tiesa, tik supranti, aš bijau paukščių, kažkada gaidys mane taip užpuolė, kad į vištą net negaliu pažiūrėt, dar tas gaidys toks mandras, jei neduodi jam grūdų, jis tau įžnybia,- Linksmai bendravo, prisiminusi įvykį, nuo kurio vos nenumirė.- Tai aišku, varom! Mielai atsigerčiau kokio vyno, arba pasiimčiau  deserčiuką,- Jau visiškai įsidrąsinusi, pradėjo kalbėti Spellman. Nors šio gėrimo jau buvo išgėrusi, antra taurė tikrai negali būt blogai. Normaliais žingsniais, pradėjo eiti ir rasti kokią nors kavinę. Tuomet, žvilgtelėjo į Eriką ir stebėjo ar jam nesunku vaikščioti. Iš tiesų, jai vis labiau norėjosi sužinoti ką nors apie jį. Pavyzdžiui jo šeimą, kas jam patinka ir panašiai. Žinojo tik vardą.
- Bet tai kaip tu taip sugebėjai nukristi?- Paklausė linksmu tonu, šviesiaplaukė. - Gal einam į tą kavinę?- Parodė pirštu į kavinę ir lauko stalus.

[Noah Erick Wolfhard]

Jau buvo devinta valanda vakaro, kas tikrai nestebino, nors gal šiek tiek. Noah jaudinosi ,nes gyvenime nebendravo su mergina ir su vaikinu ne, taigi tai buvo nauja ir netikėta, buvo baisu, nes Wolfhard jau ne kartą buvo ką nors sumalęs ne į gerą pusę. Sabrinai iš nosies pasipylė kraujas, tai buvo keista ,bet rodos ne motais. Noah buvo šventai įsitikinęs jog įsimylėjo, ir jam niekas nerūpėjo tik būti su Sabrina. Vaikinas pradėjo knistis palto kišenėse tikėdamasis rasti bent keletą žiobariškų pinigų kurių jis neturėjo į valias, bet ir galeonų daug neturėjo. Erikas apsidairė, El Retiro parkas atrodė pasakiškai, apšviestas milijonais žiburių. Krykštavo vaikai, vaikščiojo žmonės.
-Puiku Sabrina, taigi ar turi vaikų, kuo užsiimi gyvenime?,-Paklausė Nojus keletos klausimų.
Vaikinas netikėjo jog mergina bus burtininkė ar magė, ar bent viena koja priklausys magijos pasauliui, bet ką gali žinoti, juk gyvenime visko būna. Sabrinos pasakojimas apie gaidį ir paukščius išties prajuokino Nojų, bet šis juokėsi tik viduje, nes nenorėjo pasirodyti visiškai nenormalus. Į tualetą vis labiau reikėjo. Dievaži, Sabrina sutik eiti į kavinę, nes aš čia pridarysiu!
-Eh, ilga istorija ,bet koks skirtumas kodėl nukritau, tiesa? Žinoma, eikime į tą kavinę.,-Maloniai išpyškino vaikinas.
Sabrina ir Nojus pradėjo eiti link kavinės su lauke esančiais staliukais, vaikinas spartino žingsnį, bet kuo greičiau ėjo tuo labiau norėjosi į tualetą. Jie jau buvo pakeliui į kavinę.

[Sabrina Wolfhard]

Lėtais žingsniais, pradėjo eiti link kavinukės. Sabrina vis dar galvojo kas čia gali būti ir kas bus. Bet ji jautė tik vieną, kad įsimylėjo. Jausmas merginai visai patiko, tik jautėsi kiek drovi, o tai yra labai nelogiškas būdvardis kerėjimo profesorei.
- Žinoma, viskas jau praeity,- Atsakė linksmai ir pradėjo greičiau eiti. Ir kam aš tuos aukštakulnius dėjausi? Nei patogu su jais vaikščioti, nei ką, kaip išsitėkšiu tai pasaulio pabaiga ateis.- Nusišnekėdama mintyse, galvojo Sabrina. - Klausei ar turiu vaikų ir kuo užsiimu, tai ne, savo vaikų aš neturiu, manau esu dar per jauna, bet esu įsivaikinusi labai mielą mergaitę, jos vardas Alisa, ji man kaip tikra dukra. Užsiimu šiaip fotografija kaip ir matei, ir profesoriavimu, esu kerėjimo mokytoja.- Papasakojo apie save kaip kokią prekę, šviesiaplaukė. Ar aš pasakiau KERĖJIMO? O viešpatie, ką jis apie mane pagalvos...- Supanikavo fotografė ir sustojo eiti. Nebežinojusi ką sakyti, pradėjo vėl eiti ir tikėjosi, kad nepagalvos apie ją kaip į kažkokią raganą. Gal jis nesupras? Gal tiesiog pagalvos, kad aš ne tą žodį pasakiau? Nežinau ką daryt. Per visą tą pokalbį, ji jau radosi prie kavinukės ir lauko stalų.
- Sėskime čia,- Pasiūlė atsisėsti prie pirmo, pasitaikiusio stalelio, ant kurio buvo taurėje, rožė.- Reikia išsirinkti kažką iš meniu,- Vartaliojo puslapius, kuriuose buvo visokiausi patiekalai. Iš tiesų, valgyti Sabrina nelabai norėjo, norėjo nebent kokio gėrimo, nes tikrai buvo ištroškusi. Išsirinkusi, ką norės atsigerti, žvelgė į Nojų ir pasitaisiusi garbanėlę, rūpestingai paklausė.
- Kažkaip atrodai susirūpinęs, gal kas atsitiko?- Pabandė užvesti pokalbį, Sabrina.- Taigi, kuo užsiimi tu? Ar pats turi vaikų?- Droviai ir tyliai, paklausė ji. Jeigu jis turi žmoną ar dar kažką tai aš tikrai mirsiu. Palaukusi, kol padavėja prieis, nes jau buvo išsirinkusi gėrimą, šyptelėjo Nojui ir padėjo savo ranką ant stalo. Šiek tiek patylėjusi, laukė kol kažką atsakys Erikas.