0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 228
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
Ats: Melisos Keyes butas
« Atsakymas #15 Prieš mėnesį »
  Amžinai šaltas delnas gludo prie vyro krūtinės. Ir ji jautė jo beprotiškai visomis pasaulio kryptimis judančią širdį, rodėsi, tuoj širdies smūgis ištiks. Smaragdai rijo gražias baltas lubas. Nenorėjo įsisukti į graikų dievo skirtingąsias gilumas.
  Garbanė mąstė. Ir mąstė daug. Ar jos klausimas nuskambėjo kaip prašymas? O galbūt kaip seniai trokštas noras, kas ten žino. Tačiau atsakymo norėjo. Norėjo taip, kaip vos prieš akimirką spaudė duris, va taip norėjo išgirsti atsakymą. Jis juk duomenų analitikas (nors Melisa nebuvo tikra, iš kur tai žinojo, jie niekada nesikalbėjo), juk turėjo išanalizuoti jos sakytus žodžius. Tačiau tuo atveju, galbūt ir Melisos kūnas buvo tik pilna duomenų bazė, kurią reikėjo analizuoti išilgai, skersai, visaip. Iš kur ji galėjo žinoti, jog tikrai jos ilgisi, jog ir jis jautė jos kvapą? Šiek tiek paranojiškos mintys kvailai beldėsi į josios minčių karaliją.
- Vienu du, Elijau, tai kartu,- pakartojo. Taip akylai akimis įsirėžusi į lubas, rodos, pastebėjo ir kažkokį įtrūkimą.- Dalintis kvapu,- sumurmėjo tyliai.- Be jokių atskirų.
  Nebuvo Melisa santykių ekspertė, viso labo, jai visad teko susidėti su niekur nevedančiais vyrais. Tai koks nors apsėstas sesers mirtimi, tai koks nors smurtautojas (oh yes, Melisa sudrebėdavo nuo Elijo griausmingo balso, vien dėl buvusių traumų (ir kiek daug jie dar nežinojo)), tai koks idiotas, pasiperšantis vos po penkių ar septynių minučių bendravimo. Ir su nei vienu iš jų ji nesijautė galinti gyventi. Galinti jausti kvapą ir juo mėgautis. Ir štai jos lovoje gulėjo Prometėjo numestas vyras, kurio jau net vaiką kažkada nešiojo įsčiose.
  Jos žaviai nubučiuotas lūpas paliko garsus, tačiau ir kažkuo žavus juokas. Trumpam. Jis nebuvo skirtas išjuokti, tikrai ne. Tą akimirką Melisa suprato norinti jį turėti ir būti turima jo.
- Turėti tave,- delnas pakilo, brūkštelėjo per vyro lūpas. Aukščiau. Ir įsivėlė į plaukus.- Ir noriu, jog tu turėtum mane,- moteris išreiškė lygiai du norus. Ir abu jie priklausė nuo Elijo šalimais.
  Būtų pridūrusi, jog šie niekada nesikalba, nebent tik rėkia. Tačiau jau ir taip per visus jų pažinties metus, tai buvo vienas iš ilgesnių jų pokalbių, tad ši ir patylėjo. Nenorėjo išgąsdinti savo ilgomis kalbomis. Nejučiomis nusiviepė, prisiminusi susitikimą ligoninės arbatinėje ir save pačią, dėliojančią keistus faktus apie porcelianą. Nepažįstamajam vyrui. Kuris dabar jau kumštyje gniaužė josios širdį.
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Magiškųjų gyvūnų kontrolės departamento vadovas
  • *
  • 257
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Melisos Keyes butas
« Atsakymas #16 Prieš mėnesį »
Kažkas ten apie kvapą, jis nelabai suprato, ką jo moteris nori pasakyti. Gal ji užsislėpusi poetė. Klajojanti bardė, velniai rautų, apžavi savo visus vyrus, o tada pradingsta, susitvarko gyvenimą ir grįžta pas juos išalkusius. Elijas susivokė Melisos nepažįstąs. Jis net nežino, kokie sausainiai jai patinka labiausiai ir su kuo ji geria kavą.
Mintyse nusikeikė ir it kažko apsėstas išvartė visus prie kaukolės sienos tvarkingai sudėtus stalčius. Vidinės akys užkliuvo už kažko keisto, į kaukolę kreida įrėžto. Vidinės akys neužsiliko. Žinoma, kažką ten turėti ji nori. Ne kažką, jį patį. Elijas pajuto nebegalįs įkvėpti, o jo širdis vargiai galėjo imti daužytis dar greičiau. Ir net Melisos dieviška ranka jos plaukuose nieko nedarė. Mūsų beširdžio vyro iš marmuro išskaptuotas kūnas įsitempė. Jis nebegalėjo įkvėpti, tas nematomas svoris, užgulęs krūtinę, prasikverbė į plaučius ir kažin ką baisaus jiems padarė. Lubos vis labiau artinosi ir kėsinosi užgriūti.
Elijas staiga atsisėdo, ranka su visais nagais pakilo prie nuogos, sutrankytos ir subraižytos(?) krūtinės, jis tarsi norėjo nusiplėšti odą, išmušti kaulą ir kažin ką tiems savo plaučiams padaryti. Kodėl, merlino kelnių klynas, jis negali kvėpuoti?
Staiga jis nebegalvojo apie du Melisos norus, negalvojo ir apie savo trečiąjį, nepripažintą, giliai nukištą ir pavojingą. Dūsdamas nusikeikė, pasitelkė savo įprastinį žodyną, o vyzdžiai lakstė nuo kampo prie kampo, prieblandoj (prieblandoj?) užmatė dar daugiau puodų su augalais. Augalai gamina deguonį. Čia augalų daug, vadinasi daug deguonies. Kodėl jis vis dar negali įkvėpti?
Sėdėdamas susirietė, susilenkė pats ant savęs ir sudrebėjo, paklaikusiose akyse pasirodė vanduo. Kažkas buvo labai blogai.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 228
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
Ats: Melisos Keyes butas
« Atsakymas #17 Prieš mėnesį »
  Jos pėdos, išsikišusios iš patalų, šalo. Šalo taip, kaip akimirksniu atšalo visa erdvė, viskas aplink moterį. Nors gal ir ne akimirksniu, galbūt palengva. Tačiau kažkaip skaudžiai. Neįprastai ir pamirštai. Širdis, sugniaužta vyro rankoje, sustojo. Rodėsi, Melisa išleido paskutinįjį savo beveik trijų dešimčių gyvenimo atodūsį. O augalai nebevykdė fotosintezės, o ir nesvarbu, jog čia ir nešvietė saulė. Kampučius sugraužė. O kaip gi negrauš, kuomet vienintelis vyras, su kuriuo ji norėjo pasidalinti viskuo, įpuolė į panikos liūną.
  Nežinomas kaltės jausmas persmelkė Melisos, gražiosios Melisos krūtinę. Tik skaudėjo ne taip, kaip per panikos atakas. O taip, kai skaudina antriniai, šalimais esantys, padarai. Amazonė tik įsivyniojo į patalus, kojomis siektelėjo maloniu medžiu išklotas grindis. Ir apėjo visas kliūtis iki Elijo. Priklaupė. Drebančiomis, oi, baisiai drebančiomis rankomis kilstelėjo jo galvą, kažkur delnus priglaudusi ties ausimis. Paraudusiomis akimis įsispitrijo į jojo. Į jas stiklines. Tokias, kokios dažnai būdavo Melisos. Lūpos virptelėjo lyg sulaikydamos klyksmą, kuris bėgo nuo skausmo vidujais. Lėtai išpūtė iš plaučių susikaupusį orą. Tuomet įkvėpė vėl. Ir taip lėtai, lyg bandydama susijungti su vyro kūnu ir pataisyti kvėpavimo takų sistemą. Gal būtų pridūrusi, kad viskas gerai, kvėpuok su manimi. Ar panašiai. Bet nebuvo viskas gerai, oi kaip nebuvo.
  O kol taip kvėpavo, kol taip godžiai siurbė deguonį, moters vidus vėl draskėsi. Nejučiomis išgirdo vėl kraujo lašelio kaptelėjimą, vėl pasijautė lyg įkalinta šaltame šulinyje. Vėl norėjo klykti iš baimės ir skausmo lediniame vandenyje.
- Dalinkis su manim gyvenimu ir meile, Elijau,- virpančios lūpos paleido laviną su tyliu kūkčiojimu.
  Švelnūs delnai atsitraukė nuo skruostų. Visa Melisa vis dar skaudžiai drebėjo, o apsunkusi galva, rodėsi, tuoj nuvirs. Visai šalia moters pasigirdo negyvo kūdikio klyksmas, tačiau tik pačiai motinai be vaiko jis buvo girdimas. Merington Roudo amazonė springtelėjo net kelis kartus savomis ašaromis, sugraibė vyro delnus, į juos panardino savuosius. Iš dviejų jos gyvenimo meilių buvo likusi viena. Kuri jos nenorėjo.
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Magiškųjų gyvūnų kontrolės departamento vadovas
  • *
  • 257
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Melisos Keyes butas
« Atsakymas #18 Prieš 4 savaites »
Prie jo veido prigludę šalti delnai, taip neseniai, regis, vos prieš tolimą tolimą akimirką glostę jo kūną visais įmanomais būdais, dviems akimirkoms tarsi grąžino į prieblandoj skęstantį kambarį, į šiokią tokią truputį iškreiptą realybę ir Elijas, drėgnomis akimis stebeilydamas į Melisos žalias raineles, įkvėpė į sunkumo užgultus plaučius. Žvilgsnis nukrypo į moters burną, į lėtai besikilnojančią krūtinę, o nuo to vieno kvėpsnio atsigavęs smegenų kampas pasufleravo, kad ir jo krūtinei reikėtų taip pat kilnotis. Lėtai ir tvarkingai. Tamsoje mirštančių augalų deguonis pasiekė Andriaus plaučius.
Jo gražusis įsitempęs kūnas atsipalaidavo ir vyras beveik susmuko Melisai ant peties. Ausį pasiekė pro ašarų (ar kažko ten) užgniaužtą gerklę ištartas prašymas. Ak, pagalvojo Elijas. Stipriai užspaudė akis ir skruostais nuriedėjo ašaros. Ak, pagalvojo jis dar kartą. Gyvenimą ir taip jau buvo jai atidavęs, į jos rankas įtalpinęs daugybę kartų, visas savo nemigos valandas ir visas savo miego minutes. Tačiau gali būt, kad "gyvenimas" judviejų supratime buvo skirtingai apibrėžtos sąvokos.
O meilė buvo gąsdinantis ir neištirtas, per didelias kančias įsisavintas konceptas, kurio garsiai pats sau įsivardyti nebūtų sugebėjęs. Meilė puikiai derinosi su "ak".
Melisa verkė. Elijas Andrius tai suprato po akimirkos, kai jo delnus ji suėmė savaisiais. Šalti delnai šaltus delnus, teoriškai kruvinus delnus, rankas, kurios ją visą taip myli.
- Man sunku, - užkimęs iškosėjo Elijas. Jis nemokėjo kalbėti, jo kalba buvo veiksmai. - Čia, - priglaudė Melisos delną prie savo sutrankytos krūtinės. - Ir čia, - nuleido delną žemiau, ten kur savo sparnais vidujai makalavo (balalaika makalaika strykt pastrykt) pridvėsę, ant mirties slenksčio skrajojantys drugeliai. Jeigu negali pasakyti, tai bent parodys, nusprendė Elijas Andrius.
Giliai įkvėpė, sugrąžino jos delną ties krūtine, kairiau, ties širdimi. Per vidurį sakinio užsikirsdamas sušnabždėjo:
- Tu čia.
Ir suprask kaip nori, bet Elijo žodyne tai buvo lygu prisipažinimui meilėje pakritus ant vieno kelio ir išsakius didžiausią kalbą apie tai, kodėl Melisa amžiams įtaisyta jo širdies griovelyje.
Ašaros vis dar tekėjo skruostais ir lašėjo kažkur ten žemyn ant rankų gal, nežinau.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 228
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
Ats: Melisos Keyes butas
« Atsakymas #19 Prieš 4 savaites »
  Akimirką, kai dar vis ašaros graužė upių vingius strazdanotame jos veide, gražioji amazonė pagalvojo. Pagalvojo, kaip norėtų būti Šachrezada ir kiekvieną tamsią naktį sekti jam pasaką. Iki pat paryčių. Ir neužbaigti saulei jau šildant jos auksinės odos kojas, liemenį, krūtinę. Palikti pabaigą kitai nakčiai. Ir taip pastoviai, kol jis nuspręstų ją pasilikti. Neatsisakytų.
  Keliai buvo įremti į patalus, kurie dabar atliko kilimo funkciją. O šaltos, pačios šalčiausios ir niekad nesušylančios rankos klijavosi su jo. Irgi ledinėmis. Nuleidusi vokus ant tikro smaragdo, klausė. Vyras pasakė tiek nedaug, tačiau ir pernelyg daug tuo pačiu metu. O gal kaip tink tinkama daug. Koks skirtumas. Tik Melisos širdis kraujavo, delnas jautė Elijo švelnią odą, leidosi valdoma jo. Sudrebėjo pradėjusi justi širdies plakimą. Negalėjo sakyti, jog jo niekad nejuto ar negirdėjo. Šįkart jį jautė kažkaip kitaip. Labai neįprastai. Lyg visas tas tvinksėjimas būtų perėjęs per moters ranką, petį, raktikaulį ir galiausiai pasiekęs josios sugniaužtą, kraujuojančią širdį.
  Prasimerkė. Su kažkokia baiminga baime. Melisa niekad ir nebūtų reikalavusi jo išsakyti didžią litaniją apie jų meilės kilimus ir kritimus, vaisius ir daržoves. Ten, pagalvojo. Žavioji amazonė sūpuojasi Elijo širdies hamake.
- Tu mano prieglobstis ir laisvė,- tyliai, veikiai negirdimai sušnabždėjo.
  Nebyliai žvelgė į jo nukankintas akis, lėtai atitraukdama delną nuo širdies. Mylimo ir vienintelio vyro širdies. Priglaudė prie skruostų, nykščiais, stengdamasi neįdrėksti savo ilgais nagais, nubraukė riedančius kristalus. Ir Melisa pasikėlė nuo grindų, priglaudė savo kūną prie lovos. O tuomet ramiai, tik dar vis šiek tiek drebanti nuo ašarų audros ir virpanti iš baimės, o gal šalčio, susirangė Elijo glėbyje.
  Minčių karalystės pakampiuose sujuodavo negyvo jos vaiko šešėliai. Moteris stipriau prisispaudė prie vyro.
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Magiškųjų gyvūnų kontrolės departamento vadovas
  • *
  • 257
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Melisos Keyes butas
« Atsakymas #20 Prieš 3 savaites »
Gal ir nelabai gražu nebegirdėti, ką tau sako žmogus, kuriam ką tik prisipažinai meilėje, tačiau Elijas nesijautė dėl to užgraužtas sąžinės ar kažkaip kaltas. Jam tik šmėkštelėjo baisoka mintis, kad jis tikrai įsimylėjo poetę iš Amazonės džiunglių, kuri ant savo sparnuoto aligatoriaus nusileido iš saulės tokia auksinė. Nieko tokio, kad ji iš amazonės džiunglių ir akd turi sparnuotą aligatorių. Kur kas baisiau, kad ji poetė. Mitinė būtybė, savo eilėmis ir nuostabiu balsu į mirtiną rūką nuviliojanti vargšus beširdžius duomenų analitikus.
Elijas Andrius apvyniojo rankas aplink savo moterį ir nuvirto nugara ant minkšto čiužinio. Lygios šviesios, prieblandoje pilkos lubos atsitraukė, nebespaudė, o jis pats jautėsi ir sunkus ir lengvas vienu metu. Užsimerkė, panardino nosį į auksinės Melisos plaukus, įkvėpė. Vis dar laikydamas ją glėby virstelėjo ant šono ir smarkiai iškvėpęs suglebo aplink.
Nebuvo tikras, kiek valandų, kiek laiko išvis praėjo. Pro langelį kažkurioj sienoj į kambarį sklido blausi, šalta šviesa - gal nuo mėnulio, gal nuo magiškai mėlynos ugnies gatvės žibintuose. Augalai puoduose ir prikaistuviuose ant sienos metė didelius, kraupokus šešėlius. Iš kažkur atsiradęs vėjelis žvarbiais pirštais braukė per nuogą Elijo Andriaus kūną.
- Šiandien mane beveik paskandino, - sumurmėjo lyg niekur nieko. - Ūdrų Žabanguose.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 228
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
Ats: Melisos Keyes butas
« Atsakymas #21 Prieš 3 savaites »
  Žinot, ten sakoma, jog mylimo žmogaus glėbyje aplanko saugumo jausmas ar panašiai. Ir nesvarbu koks to asmens pasaulis aplink, ar kraujais aptėkštas, ar laimės tabletėmis apibarstytas, o gal tiesiog ramus. Be dramų. Hm, Melisai būtų buvę įdomu sužinoti, koks jausmas aplanko, kai gyveni ir taip saugiame savo pasaulėlyje, spaudžiamas mylimo žmogaus. Bet jai užteko ir dabar jaustis keistai saugiai savo vyro prieglobstyje. Ir jos kvėpavimas nurimo, stiklinės akys vėl žvilgėjo šildančiu smaragdu. Tik delnai dar vis šalo. Bet koks skirtumas, jos apnuogintas, nuostabių linijų kūnas, jos nugara gludo prie graikų dievo krūtinės, o ausies būgnelius maloniai dirgino ir vyro kiekvienas iškvėpimas ir įkvėpimas.
  Susimąstė, kaip nemėgo šaltos šviesos, kaip visad užtraukdavo tas užuolaidas nakčiai. Ir tik ryte atitraukdavo, leisdavo nubučiuojama tų menkų saulės lūpų, o vėliau savomis prisiliesdavo prie kiekvieno savo augalo. Melisos oazė. Labai norėjo pašalinti tą sunkia jos akims šviesą, tačiau labiau nenorėjo trauktis nuo Elijo. Ranka užkabino paltą medžiagą, užsitraukė ant savęs ir vyro, kurio širdies hamake supasi. Netikėjo tuo, jog tik du susiglaudę kūnai šyla, jai vis tiek buvo šalta. Na, tik nugarai ir ten gal krūtinei visai šilta, tačiau jos auksinės kojos, kurios, tikėjo, žavėjo Eliją Andrių, po truputį mėlo. Tad įpainiojo jas ten kažkur tarp jojo.
  Jau ir pati nelabai suprato kodėl, tačiau nusišypsojo išgirdusi jo lūpas palikusius žodžius.
- Kas taip drįso?- Melisos krūtinė menkai suvibravo dėl kikenimo.- Nustok, tau negalima artintis prie vandens,- apsisukusi įsmeigė akis į jo žaviąsias raineles. Šiek tiek nuleido žvilgsnį ties nosimi, lūpomis, raktikauliu. Paliko tik juntamą žymelę ties kaklo linkiu. Kuriame jau tiek kartų glaudė savo puikią galvą.
  Pati prisiminė, kai kažkada su kita Melisa turškėsi Medici aikštės fontane. Menkai vyptelėjo. Prisiminė, kai lopė Eliją čia pat už kampo ant šlapio grindinio. Prisiminė ir kaip traukė jį iš Koukvorto kanalo, ir kaip glaudėsi jo ne itin dideliame duše Merington Roude. O tuomet vėl prisiminimų stalčius atvėrė Masačusetso skrynelę ir moters nagai nejučiomis pradėjo skaudžiai (tikriausiai) smigti Elijo nugaron. Ir po akimirkos ar kitos paklaikusiomis akimis atsileido. O virpančios lūpos išleido tylų atsiprašymą.
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Magiškųjų gyvūnų kontrolės departamento vadovas
  • *
  • 257
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Melisos Keyes butas
« Atsakymas #22 Prieš 2 savaites »
Iš niekur, iš oro atsiradęs vėjelis nebedirgino nuogos odos. Elijo raumenys nejuntamai atsipalaidavo vos tik švelni medžiaga užklojo judviejų artimai artimai susipynusius kūnus. Merkėsi akys, augalų šešėliai ant sienos savo menku virpesiu tarsi žadėjo saugosią, o lubos Elijui atleido visas nuodėmes. Duomenų analitikas širdyje, Magijos ministerijos departamento bosas iš išorės, Elijas Andrius nė per kur nebuvo dvasingas, tačiau gyveno realybėj su magija, ir saugantys bei kalbantys augalai jam su dvasingumu nesisiejo. O kas žino, gal jam atleidusios lubos tėra kerai, galbūt jie iš tiesų po kiauru stogu, po žvaigždėm. Tai paaiškintų vėjelį, dingtelėjo vyrui akimirką.
Jis šyptelėjo į tamsą, į tamsius savo moters plaukus.
- Vilkolakė, - tarė. Jis buvo tikras, kad ta moteris tamsiais plaukais yra neregistruota vilkolakė, su visu savo nežmogišku urzgimu. Tai nepaaiškino jos mirtino elgesio.
- Jokio vandens? Ar tau labiau patikčiau savaitę nesimaudęs?
Akimirką tamsoj žvilgtelėjo į Melisos akis, stipriau prieglaudė prie savęs, o delnas nuslydo ranka žemyn, ant šlaunies, beveik į vidų. Šita moteris vieną dieną atneš jam mirtį, tuo jis buvo tikras. Ir patenkintas, tą akimirką tamsoj.
Tol, kol auksiniai nagai skaudžiai nesusmigo į tų pačių nagų nubraižytą nugarą, o moteris jo glėby virto tarsi akmenine skulptūra. Vis dar deivės, bis dar neapsakomai auksinė. Išsigandusi. Neliko nieko kito ką daryti, tik glausti ją prie savęs, stipriau, mylėti ją savimi. Ir lūpomis glostyti jos akių vokus, ir neaiktelėti iš skausmo. Nubraukti vaiduoklines ašaras delnu nuo paklaikusių akių ir užtikrinti, kad viskas gerai, jis esąs čia. Ir magija šito namo ir šitų lubų juodu saugo.
Kyštelėjo ranką po Melisos galva, kita ją dar arčiau prisiglaudė ir neįmanomai supainiojęs judviejų šąlančias kojas, tyliai pratarė:
- Viskas. Eik miegot.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Elias Andrew Ravengrave »
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 228
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
Ats: Melisos Keyes butas
« Atsakymas #23 Prieš 1 savaitę »
  Nežinojo, ar iš tikro miegojo, jautėsi visąlaik užstrigusi toje prabudimo stadijoje. Tačiau nuovargis kūno bei vidinės jausenos nekankino. Nepalietė ir, matyt, nedrįs paliesti. Smaragdai akylai, įžūliai nespoksojo į šalimais miegantį vyrą. Neturėjo tokio noro. Iš viso, keista stebėti miegančius žmones. Ir ši džiaugėsi, jog prabudo pirmoji ir Elijas ten kaip nors ilgesingai ar pašaipiai į ją nespoksojo. Būtų tekę miegant išdurti jam akis. Amazonė atrodydavo itin išsiamazoninusi, kai veido raumenys atsipalaiduodavo, rausvos lūpos prasiverdavo. Likdavo tik mėsos gabalas be jokios esybės viduje. Na, gal ten kažkur ir pasijausdavo gyvastis, bet koks skirtumas.
  Puikios galvos nešiotoja pasistengė išlipti iš tų debesinių patalų tyliai, tačiau negalėjo pažadėti, jog pavyko. Viena kita šviesi lenta po kojomis girgžtelėjo, sujudo augalų lapai. Pro vos pravertą langą (štai, iš kur tas vėjelis (su vėjarodžiais)) nesigirdėjo nė vieno paukščio klegenimo ar vietinio nupušusio riksmų. Sklido tyla. Gal dėl to Melisai, Alchemiko barmenei, ir patiko gyventi čia. Užkampyje, kur niekas (išskyrus tą šlykščią hai skūl kovos dalyvę) netrukdo ir neieško. O jeigu ieško, tai neranda. Po visko, moteris pasidarbavo savo elastingąja ąžuoline lazdele, kad joks nepageidaujamas padaras netyčia neįvirstų vidun.
  Už naujų, tamsaus medžio durų vandens šniokštimas baigėsi. Viduje buvusi amazonė stebėjo save veidrodyje. Ak, ir kokia graži ji buvo. Nuleidusi žvilgsnį ties smulkiais, šaltais pirštais, laikančiais pernelyg šiai plačius mėlynomis ir baltomis juostomis nudabintus marškinius, vyptelėjo. Net jos pirštai buvo žavūs. Pačiai save stebėti buvo žymiai maloniau, nei jausti žvilgsnį iš svetur. Ypač miegant. Na, tik tam jos miegamajame knarkiančiam (o gal ir ne) vyrui leidosi stebima. Nes prie jo jautė namus. Su juo.
  Ilgi Melisos nagai vis užkabindavo marškinių sagas, o su jomis atėjo ir vakar nakties (o gal šiandienos paryčių, labiau) jų... Pokalbis? Tikriausiai, galima tą visokių ten poetiškų ir neįmanomai keistų bei trumpų žodžių maišalynę taip pavadinti. Vienu du. Kartu. Visokios meilės išpažintys. Ji jau mokėjo su juo gyventi, jau žinojo, koks perfekcionistas, beveik pedantiškumo viršūnė jis buvo. Gebėjo atremti jo įsiūtį, atakuodama savuoju. Ir beveik, bet tik beveik jautėsi užtikrinta, jog jie puikiai klijuojasi. Beveik taip, kaip ir jų puikios bei gražios galvos.
  Netrukus, jos apnuogintos šlaunys šildė baro kėdę, o prieš riestą strazdanotą nosį garavo žalia arbata. Su pienu. Be laktozės. Pro langą besiskverbiantys ir vos besilaikantys rytiniai spinduliai privertė auksinę jos odą suspindėti. Vokai užklojo smaragdus, delnas leido smakrui prigulti. Melisa sau nebyliai suposi Elijo širdies hamake. Ir, rodos, tokiam efektui nereikėjo net ir laimės tablečių, buvusių už spintelės durelių. Net ir be jų jautė jo pirštus ir lūpas.
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.