[Avery Michel Streiker]

Kitaip nei Lazarų, Mekų, Mortimerų dvarai, Streikersų dvaras stovėjo prie upės, tačiau kaip ir kiti, puikavosi milžinišku atstumu nuo pačio burtininkų miestelio. Apsuptas Jorkšyro grafystės kalvų, laukų, miškų ir tos pačios bevardės upės, primenantis Viktorijos laikų statytą dvarą, šis akmeninis pastatas buvo išdaigingas ir gražus. Kadaise toks buvo. Šalį prasiaubus gandams dėl Magijos Ministerijos mūšio, ir supratus, jog Iano žudikė buvo viena iš Streikersų atžalų, giminė skubiai susikrovė daiktus ir išdūmė nežinia kur. Ir dvaras liko tuščias. Kaip sakant laisvas plotas vagims!
Kadaise  sodai, augantys aplinkui, buvę išdaigingesni net už patį dvarą, apžėlė, tapo panašesni į miškelį, nei sodą. Visa apylinkė buvo apleista, rodės, kelis šimtus metų niekas čia nieko nelietė. O ką bekalbėti apie tai staigiai begriūnančius ūkio pastatus - žiemai atėjus, čia susirangydavo ant supelijusių šiaudų laukiniai gyvūnai.  Dvaro vidus irgi ne geriau atrodė. Trys aukštai su kaupu priminė Černobylį: viskas išdaužyta, viskas išmėtyta, sutrypta, išplėšta, įplėšta...Per mažai žodžių apsakyti visą dvaro būklę.  Pirmajame auktšte buvo svetainės, virtuvė, valgomasis, biblioteka, senai benaudojama,  ir daugel kitų patalpų, skirtų darbui, poilsiui ir tarnams gyventi - dabar virtusios bevardėmis patalpomis, viskas išvogta. Minčių, jog svetainė pilna magiškų gyvūnų iškamšų nebus paliesta, nebuvo jokių. Kai kurie trofėjai išnešti kartu ir su tapetais.
 Antro aukšto miegamieji (Jie visi turėjo bendrus baldus: lovos su baldakimais, spintos, skrynios, stalai, higienos kambariai (dar paveikslų, kurie irgi per mažą laiko tarpą buvo išnešti vagių)) pasitarnavo benamiams ir kitiems paprastiems žmonės, stokojantiems pinigų. Pasiimti - ir tavo.
Velionės Iano žudikės kambarys buvo po karo. Raudonas persiškas kilimas, daugybė knygų, prabangūs drabubužiai, juvelyrika iš Tailando, Indijos ir kitų šalių, žodžiu, viskas kas buvo rasta jos kambaryje arba išnešta, arba sugadinta, arba palikta voliotis ant grindų. Gėlės buvo sudžiūvusios.
Trečias aukštas, atlikęs nereikalingų daiktų sandėlį, buvo šluote iš šluotas. Bet dar gal rasi, kas tavo akį patrauks.
Taigi, kadaise buvęs gražus dvaras, po politinių nesąmonių virto vagių ir benamių žmonių rinkimosi vieta.

((RPG, kai dvaras dar buvo gyvenamas))

Saulei kybant viršum visų galvų, Avery tūžo savyje. Ji seniausiai buvo prakeikiusi savo krikštatėvį už jo šitokį kėslą ar spąstus, tačiau net ir po keliolikos valandų pykčiu vis vien dar pyko ant jo. Vos ji buvo sumaniusi Hogvartse rodytis Ying išvaizda ir apsigyventi Kiauliasodyje ar visiškai Hogvartse, apsukrus giminaitis ją pasičiupo ir kaip mat ją išsiuntė į Aukštutinį Fleglį. Avery būti su giminaičiais buvo lygu savižudybei. Ji norėjo su jais visus santykius nutraukti kaip ir jai buvo pavykus su tėvais, tačiau kur tau. Krikštatėvis buvo gudresnis už ją (ne veltui priklausė Klastūnynui), ir jai nespėjus veikti, jau pats pirmas žengė žingsnį.
Avery susiraukė ir kietai sučiaupė lūpas. Dabar jai bus daug sunkiau apsimesti kažkui kitu. Lengvai ji nepabėgs nuo krikštatėvio ir jos prakeiktos giminės. Kol ji čia yra, turbūt jie jau mąsto, kaip ją susigrąžinti į giminės ratą, o gal net pristatyti jos tėveliams. Avery veidas ištįso iš pykčio. Na, jau ne. Tai neįvyks. Tik per jos lavoną, tai įvyks!
Apie tėvus ką bemažai žinojo. Numanė, kad šie yra turtingi iki pat ausų, antraip būtų gimusi šiuose namuose, tačiau jai užteko ir krikštatėvio būdo, kad antrą kartą suprastų, ko turi nešdintis iš šios giminės. Seksistiniai pasakymai, diskriminacija, rasizmas, grynumo aukštinimas - visa velniava gyvavo čia, o ir patys giminaičiai buvo tokie konvervatoriai, kad buvo galima vemti kad ir šimtą metų. Avery nenorėjo būti ta pasipūtusia auksiniui jaunimui priklausančia mergyte. Fui. Ji nenorėjo priklausyti elitui, nes prabanga ir tas tuštumas viduje ją žudė. Ne, ji kitokia.
Deja, nieko ji negalėjo padaryti. Tarnų daug, lengvai nepabėgsi, o ir giminaičiai yra piktai susiraukę dėl jos elgesio ir pomėgio keisti išvaizdą. Buvo tikras stebuklas, jog šie nevertė jos parodyti tikrosios išvaizdos, ar patys nebandė jos atkerėti.
Kita vertus, namai buvo namai. Čia ji turėjo ir šviesių akimirkų ir klajoti po pasaulį vėl tapo skaudu.
Avery klestelėjo ant lovos, o vėliau ir su sunkiu atodūsiu išsitiesė ant lovos, užkrautos begale minkštų pagalvių.
Taip, burtų lazdelė konfiskuota.
Ir taip, ji turi laukti, kol kažkokia moteriškė pasirodys, kad jai išburtų ateitį, juk suprantant, giminės tradicija. Žinoma, kai ta moteris pasirodys, ją nuo vestibulio palydės tarnas, ją atves į jos kambarį, pasibels, jai praneš kas atvyko ir tada...Avery dar kartą sunkiai sunkiai atsiduso. Jos gyvenimas tikrai ritasi velniop.

[Cessiondi Shetaka Khanna]

Grįžimas į Britaniją. Ir vėl. Jau nežinia kelintą kartą - Cessiondi lakstė visur it pelė, pamačiusi katę, kuo kurios reikėtų pabėgti. Tačiau nuo ko bėgo - neįsivaizdavo. Indija kitiems atrodė graži it nuotaka prieš vestuves, tačiau giliau į ją ne kiekvienas pažvelgdavo. Indijoje buvo daug problemų.
Problemų buvo visur, Khanna laisvai galėjo likti gimtinėje, kur atrodytų, lyg jai vieta, tačiau nenusėdėjo vienoje vietoje kaip keturmetis vaikas.
Norėjo kažko naujo. Kažkur kitur pagyventi nedrįso - juk vis dėl to nebe tokia jauna, jei būtų pasekusi motinos pėdomis, jau seniai būtų ištekėjusi. Ir turėtų mažiausiai tris vaikus. O Indijoje jau jos buvo pradėję klausinėti, ar vyras mirė, kadangi nesėdėjo namie su vaikais.
Taip, vedybos buvo druska ant žaizdos, gal būt nuo to bėgdama ir vėl grįžo į tą Europos salą. Turint tokį išsilavinimą retai kas turi pastovias pajamas, tad padavė prašymą į Hogvartsą. Kaip ir tada, prieš daugybę metų.

Išvis - burti ateitį už pinigus jai neatrodė pati geriausia veikla, tačiau valgyti iš kažko reikėjo, o nieko neveikti prilygo apsileidimui. Ir ką darys vasarą, kuomet neturi ūkio, daržo ir milžiniško gėlių darželio, kuriame auga penkiolika skirtingų rožių rūšių? Lankys kitus. Todėl tą dieną ir keliavo į prie upės pastatytą dvarą. Atrodė, lyg pats dvaras didžiuotųsi visais trimis savo aukštais, tačiau dėmesį traukė nuostabus, šalia augantis sodas, kuris bent iš pirmo žvilgsnio buvo labai išuoselėtas ir prižiūrėtas. Jei ne darbas, būtų pavaikščiojusi tarp medžių ir įvairiausių gėlių.
Pasitiko tarnas, ko Cessiondi nesitikėjo. Retai kada burtininkų šeimos turėdavo tarnų, tačiau jeigu turėdavo, tai rodydavo senas tradicijas. Ar buvo už tarnus, moteris labai abejojo, tačiau nusekė link tos merginos, kuriai turės burti ateitį, kambario.
Lyg ji būtų princesė, tarnas pranešė kas atvyko (ne taip ištarė jos vardą, bet negi prisikabinėsi), o tuomet indė įėjo į jos kambarį. Kiek jaudinosi, matydama visą šitą prabangą, tačiau prisiminė, kad jos, kaip save gerbiančios ateities  būrėjos darbas yra nepriklausomai nuo pajamų, visiems atskleisti ateitį.
- Laba diena, panele,- pasisveikino su mergina, prieš tai pamačius geltonai apsiuvinėtus žalius audeklus. Jeigu neklydo, šis dvaras turėtų priklausyti senai klastuolių giminei, nes kas gi kitas, be jų taip mėgsta kabinti įvairius portretus ir kambarius puošti žaliais audiniais?

[Avery Michel Streiker]

Štai ir ji. Juodaplaukė indė, buvusi Ateities būrimo profesorė, dabar vėl grįštanti į savo kėdę Hogvartse.
Avery apie ją nieko negirdėjo ir tai jai buvo nesvarbu. Tokioje nežinioje ir norėjo likti - tikėjosi, jog šis jos giminaičių užsakytas ateities būrėjos pasirodymas taps ir liks vienkartiniu jos gyvenime.
Avery pakreipė galvą, jog per juodų plaukų skarą atidžiau apžiūrėtų moters veidą. Tamsiai rudos būrėjos akys priminė josios akis.
-Sveiki,- sumurmėjo,- Sėskitės kur norit, man nesvarbu.
"Keturiolikinė" atsikėlė, atsisėdo ant lovos, sukryžiuodama kojas.
-Esu Avery. Tikiuosi, kad visa tai neužtruks,- vyptelėjo. Taip, iš tikrųjų - norėjo viską greičiau atlikti ir vėl išsitiesti ant lovos ir be jokio tikslo vėpsoti į pagalves ar lubas,- Ką man reik atlikti?
Gal kažkas Avery pavadintų neišauklėta mergiote, kuri nė kiek nepasiklausė svečio vardo, ar nepriėjo artyn, paspausdama moteriai ranką, tačiau...Gal ji ir tokia buvo, tačiau Avery nenorėjo tapti artima su šia būrėja, juolab, ją įtraukti į savo gyvenimą. Ji laikėsi nuostatos, jog vardo sužinojimas - žingsnis draugystės link.
-Taro kortos? Būrimas iš tirščių? Atleiskit, niekados rimtai nesidomėjau būrimu. Koks ateities būrimas yra greičiausias? Geriau nuo to ir imtis, kuo mažiau bus sugaištas laikas, tuo man geriau...Ir jums,- tamsiai rudos akys sakyte sakė būrėjai, jog tegul pasiklauso jos ir tegul daro tą ką pasakė, antraip, bus blogai.

[Cessiondi Shetaka Khanna]

Maištininkė. Žiūrėdama į merginą, Khanna šiek tiek sutriko, kadangi buvo pripratusi, kad suaugusiems yra parodoma daugiau pagarbos. Reikėtų jai į Indiją, o kaip reikėtų...
Apie nuotaiką šiame kambaryje daugiau nelabai ką galėjo pasakyti - ne šventovė, bet ir ne velnio palaiminimą gavusi vieta. Orchidėjoms čia ne vieta, bet ir pati indė jas mėgo, tad kartais nusižengdavo ir pati augindavo keletą namie ar net miegamajame, kur pagal visas harmonijos taisykles griežtai draudžiama. Tačiau ar kartais pačiai harmonijai nereikia lašelio chaoso, tokio, kaip ant panelės stalo?
- Apie ką norėtum sužinoti? Arba kitaip - apie ką labiausiai nenorėtum sužinoti?- bandė laikytis savo ir pritaikyti jai kažką greito, tačiau tuo pat metu - veiksmingo. Daug žinojo būrimų, vieni labiau tinkami vienioms temoms nagrinėti, kiti - kitoms.
Norėjosi labiau įsižiūrėti į Avery, tačiau juodi plaukai trukdė. Šiek tiek apie žmones galėjo spręsti ir iš veido bruožų, tačiau turbūt šį sykį neteks. Juk veidai - kažkas panašaus į delnus, gali pasakyti apie žmogų.
Atsisėdo ant kėdės, buvusios prieš popieriais apkrautą stalą ir pasidėjo didelį krepšį su priemonėmis ant žemės. Ką gali žinoti ko klientas užsimanys? O paskui pati visuomet lieki kalta, mat kažkas neįtiko. Visi priekaištai turėtų keliauti pas Dievą, mielieji, Cessiondi buvo tik gera ateities būrėja, o ne ateities lipdytoja. Susikurti ateitį gali tik pats žmogus, arba Dievas, žinoma, jei tikima. Arba likimas, tačiau tikrai ne ji - būrėja.
Buvo įdomu ką pamatytų panelės Streikers delne, tačiau tam reikėjo nemažai kantrybės išsėdėti vienoje vietoje, o ji neatrodė pasiruošusi keltis nuo tos lovos ar klausytis. Žinoma, galėjo išburti kažką super gero ir nuostabaus, tačiau labai abejojo, kad tai būtų tiesa.
Khanna mintyse nusikeikė keliais indiškais keiksmažodžiais (kad ir kaip stengėsi jų nevartoti)- dar taip nėra buvę, kad tektų burti žmogui, kuris visai nenori žinoti ateities. Tik pamokose atsirasdavo daugybė skeptikų, kartais pasiunčiančių profesorę atgal į Indiją arba toliau. Niekada nekvietė nenorint. Nors... Pati moteris suprato tamsiaakę - jei kas būtų pasisiūlęs jai išburti ateitį, turbūt pati išrėžtų, kad to nenori. Žinoti kitų ateitį turbūt lengviau nei savąją. Gali kitiems patarti, tačiau nereikia imtis veiksmų.
Ateities būrėja jau visai nebenorėjo burti.

[Avery Michel Streiker]

Avery susiraukė. Apie tai nebuvo susimąsčiusi. Akimirką perkratė savo gyvenimą, bandė prisiminti tai, kas jai iš tikrųjų rūpėjo. Tai buvo sudėtinga užduotis, nes Avery retai kas berūpėjo išėjus iš Hogvartso, o klausti apie visą velniavą su kai kuriais asmenimis nederėjo - tai turėjo likti paslaptyje. Tokioje paslaptyje, jog ši būrėja to nepastebėtų su savo metodais.
-Ar aš būsiu išduota? - galiausiai atžariai, lyg atmestinai paklausė, tamsiai rudos akys nukrypo į indę,- Tikiuosi tai neužtruks,- nežinia kodėl vėl priminė, jog šis apsilankymas turi būti kuo trumpesnis.
Iš viso, jai nerūpėjo jos ateitis. Jos ateitis jau buvo nulemta ir jai tai buvo puikiai žinoma nuo tos minutės kai sutiko jį. Ji laikėsi nuostatos, jog jos ateities jau niekas nepakeis.
Už lango saulė linksmai švietė, tačiau kambaryje jautėsi nežinia koks šaltis ir nejaukumas. Avery pasimuistė. Laukti niekados nepatiko. Švaistyti laiką nesąmonėms - tuo labiau.
Nežinia kelintą kartą nužvelgė ateities būrėją. Kažin, ar grįši profesoriauti į Hogvartsą? -dingtelėjo mintis galvon, -Tikiuosi, ne, nes man taip bus geriau. Bus mažiau vienu asmeniu, kuris galėtų išnarplioti mano užmegztą painų tinklą Hogvartse.

[Cessiondi Shetaka Khanna]

Žmonės, kurie turėjo daug paslapčių atrodė paslaptingi, pavojingi, bet sugebėjo neįtikėtinai stipriai erzinti indę. Ko jie tikisi kviesdami būrėją burti daugiau nei vaikų ir santuokų skaičiaus, tačiau slėpdami savo praeitį? Be praeities nėra ateities ir tai žinojo kiekvienas, bent kiek susidūręs su ateities būrimu. Jei nori sužinoti tikrą ateitį, o ne vien užuominas, reikia ką nors paaukoti. Deja, panelei Streikers nepasisekė - iškvietė ateities būrėją jos neatsiklausę, tad per daug teisti negalėjo.
Linktelėjo. Abejojo ar ji turėjo omeny vaikino išdavystę, apie ką būtų paklaususios dauguma panelių, tačiau nieko nesakė ir mintyse perbėgo sąrašą daiktų, kuriuos atsinešė ir kurie tiktų būrimui. Reikėjo ko nors tikrai greito, nes atrodė, kad jei nepaskubės, skris per kambario langą iš jos kambario.
- Gerai, man rodos žinau, kas neužtruktų ilgai,- pradėjo krepšyje ieškoti priemonių. Pirmiausia išsitraukė baltą it sniegas žvakę ir patraukus popierius nuo stalo krašto, ją ten uždegė.- Prašyčiau atsisėsti ir žiūrėti į liepsną. Jeigu nori greitai, reiks pravalyti mintis. Galvok apie tai, ką nori išsiaiškinti. Vienas klausimas, taip?- pasitikslino ir netrukus iš krepšio išsitraukė maišelį, pilną žvangančių akmenėlių ir paveikslėlį, kuriame buvo pavaizduotos dievybės ir šiaip tik indams žinomos būtybės įvairių spalvų oda ir skirtingu galūnių skaičiumi. Krepšyje suradusi smilkalų lazdelių, uždegė vieną nuo žvakės ir užpūtus liepsną, įstatė smilkti smilkalinėje. Panelei greičiausiai tai labai nepatiks, tačiau išsivėdins jai išėjus.
- Senas indų būrimas,- trumpai paaiškino.- Kuomet būsi pasirengusi, sakyk.
Tikėjosi, kad neatšaus  „jau“ iškart ir bent kiek pasistengs. Ateitis labai subtilus dalykas ir Cessiondi nenorėjo jo žeminti. Ypač atliekant tokį būrimą, kurį atidžiai mokėsi su pagarba. Nusprendė, kad šiek tiek patikslins tai, ko Avery klausė.

[Avery Michel Streiker]

Išgirdusi indės žodžius, jog šis būrimas ilgai neužtruks, Avery iš džiaugsmo įsišiepė.
-Nuostabu.
Rudos akys nusekė ateities būrėjos judesius. Ant jos stalo atsirado daug daugiau daiktų, jos numesti popieriai buvo patraukti į šalį, nejučiomis Avery susiraukė, bet susilaikė nieko nesakiusi. Netrukdyk, kuo greičiau, tuo geriau.
Deja.
-Kiek kartų būrėt kitų ateitį,- kiek įmanydama šalčiai, ar net atžariai paklausė, bandydama užmaskuoti kylantį smalsumą.
Avery be jokių ginčų pakilo ir įvykdė būrėjos prašymą - pasiėmė kėdę ir atsisėdo šalia žvakės. Nosį pakuteno dūmų kvapas. Kada paskutinį kartą ji valgė zefyrus?
-Taip, vienas....,- įsitaisė ant kėdės, ištiesino savo nugarą,- Avery, susikaupk.- užbaigė mintyse.
Bežodžių linktekėjo. Įsistebeilijo į žvakę. Nurimk. Žiūrėk į žvakę. Apie nieką negalvok. Tiesiog žiūrėk. Taip, taip, ši taip...Pala...Tu galvoji! Nustok galvot! Viskas! Ramiai!
Avery sukando dantis, neramiai pasimuistė. Kantrybės neturėjo - tas tiesa, bet suprasti, jog negali išbūti nė sekundės apie nieką kitą nepagalvojusi - buvo košmaras.
Mintys kaip konvejeriai sukosi jos galvoje. Daugybė minčių, daugybė pastebėjimų, daugybė planų...Avery pasijuto plėšoma į atskirus mėsos gabalus, pasijuto neturinti savyje ramybės. Po šimts kentaurų, kas man užėjo? Ko negaliu tiesiog ramiai spoksoti į žvakę ir apie nieką galvot, a?! Ne! Galvok apie išdavystę! Galvok! Nori būti išduota? Ne! Bet kas galėtų mane išduoti, kas? Aplink tave nėra daug žmonių. Ianas? Kam jam? Mes siekiam to pačio...Na, aišku...Šis tas skiriasi, bet vis vien...
Geltonai raudona žvakės liepsna atsispindėjo tamsiose Streikers akyse. Avery sumirksėjo.
Kas mane nori išduoti? Ar iš viso būsiu išduota? Virpulys perrėžė jos širdį.
Praėjo kita akimirka, atėjo nauja minutė. Laikas bėgo kaip smėlio smiltys pro praskėstus pirštus, Avery vis žiūrėjo į žvakę. Praėjo dar penkios minutės. Dar keturios. Mergina atsiduso.
-Pasiruošusi,- ramiu balsu pranešė.

[Cessiondi Shetaka Khanna]

- Nebeskaičiuoju. Įvairūs metodai reikalauja pakankamai praktikos, bet dauguma būrimų esu būrus tiek, kad žinau beveik visas reikšmes. Visų reikšmių niekuomet negali žinoti, mokomės visą gyvenimą.
Nukreipė žvilgsnį į smilkstančią smilkalų lazdelę. Žinojo, kad nemažai žmonių žvilgsnis trukdo susikaupti, tad pati stengėsi išlikti rami, nekreipti dėmesio į tai, kad buria visiškai jos darbo nevertinančiam žmogui, tačiau palengva aplankė ramybė ir nedidelė laimė - teko ilgokai palaukti, kas reiškė, jog panelei tai bent kiek rūpi.
Linktelėjo, padavė kruopščiai nutapytą dievybių paveikslėlį, šypsodamasi matydama visus skirtingus, tačiau ir panašius, rankose laikančius įvairius daiktus, turinčius gyvūnų galvas, šokančius, grojančius ir daugumą - laimingus. Matė ir Lakšmę. Kaip gi be jos? Bandydama neišblaškyti Streikers, ramiai aiškino ką reikia daryti:
- Ranką laikyk šiek tiek virš paveikslo, bet ne per toli. Lėtai brauk virš jo ir kai pajusi šilumą, pasakyk. Gali būti, jog keliose vietose, tik labai neskubėk,- pridūrė, nenorėdama būrimo kartoti iš naujo tik dėl panelės nekantrumo.
Tuo metu, žiūrėdama į panelę Streikers, į paveikslėlį, prisiminė tuos laikus, kai dar gyveno Harjanoj, ten mokėsi ir kaip gavo šį paveikslėlį. Neįprasta istorija - dažniausiai priemones duodavo tuomet, kai prireikdavo, tačiau tai nusipirko pati. Pamačiusi dėstytoja nustebo tokiu palyginus pigiu pirkiniu, nes pardavėja turbūt nežinojo ką parduoda ant savo sendaikčių prekystalio. Daugybė įvairių valymų, energijos gryninimų, praėjo ilgas laiko tarpas, tačiau tuomet dėstytoja ją išmokė. Retai traukdavo, nenorėjo naudoti kiekvieną kartą, juo labiau, kad dauguma tokio būrimo nežinojo ir jis būtų atrodęs nepriimtinas, tačiau panelė leido suprasti, kad jai niekas nesvarbu. Nors Khanna gerai žinojo - kažkas svarbu turėjo būti, o tokie žmonės neretai ką nors slepia.

[Avery Michel Streiker]

Nieko neatsakė į būrėjos žodžius, buvo per daug įsikaupusi žvelgti į žvakę. Kuo toliau, tuo labiau Avery jautėsi keistai ir nepatogiai. Ko iš viso ji sutiko, jog jai būtų išburta ateitis? Galėjo tiesiog paprasčiausiai pabėgti ir nereiktų čia kvailai kliūtoti. Vos vos papurtė galvą. Ei, susikaupk.
Žvilgsnis nuslydo į paveikslėlį - per kekstas ir nesuprantamas buvo, tačiau nieko indės nepaklausė. Kad tik ši greičiau pasiskubintų. Linktelėjo, leisdama moteriai suprasti, jog viską teisingai suprato.
Ištiesusi ranką, pirštų galiukai pradėjo slysti per paveikslėlio paviršių, Avery juto kiekvieną naują dažų potėpį - keista, ji manė, jog čia tik kopija. Pirštams vis slystant žemyn ir žemyn, Avery vis labiau tapo susinervinusi - niekur nejautė šilumos, rodėsi, kad šis būrėjos paduotas paveikslas yra išskaptuotas iš ledo. Erzulys vis labiau ėmė viršų, jau norėjo atitraukti ranką it rėžti, jog čia niekas neveikia ir ją išvyti iš kambario, kai staiga, jos nuostabai Avery pajuto šilumą, tarytum šilumos salelę, po jos pirštais. Avery keliskart sumirksėjo, nežinodama kaip reaguoti. Džiaugtis? Kažink koks jaudulys sugniaužė jos gerklę.
-Čia...-Murmtelėjo,- Tik čia juntu šilumą.

[Cessiondi Shetaka Khanna]

 - Įdomu...- palinkus prie paveikslo sumurmėjo, tačiau žinant ateities būrėjas, per daug tuo stebėtis nereikėjo. Cessiondi geriau įsižiūrėjo - su keturiomis rankomis, sėdintis ant krokodilo... Varuna. Mintyse kartodama vardą, pakratė maišelį su akmenėliais ir ištraukė vieną, turintį paaiškinti kodėl jis teko. Būrėja jaudinosi - žmonės, pajutę šilumą virš Varunos, gauna stiprų atsakymą į klausimą ir galvojo tik viena - ar tai į gera?
 Baltas akmenėlis. Akys išsiplėtė, turbūt panelei Streikers jis turėtų atrodyti kaip geras ženklas, nes sako, balta neša gėrį. Tik ne šį kartą. Atsargiai versdama akmenuką rankose, šiek tiek lengviau iškvėpė plaučiuose sulaikytą orą - juoda banguojanti ir nenutrūkstanti juostelė. Moteriška energija. Lašelis juodos vilties baltame teisybės vykdymo akmenuke.
 - Taip, greičiausiai būsi išduota, bet iki to dar yra laiko, dar gali viską ištaisyti. Varuna,- žvilgsnį nukreipė į paveikslą,- kovoja už teisybę, greičiausiai tai nutiks dėl to, kad kažką blogai padarei ar padarysi. Tau turėtų padėti moteris,- parodė į juodą juostelę.- Nežinau ar ji sustabdys išdavystę, ar padės po jos, tačiau neatsisakyk jos pagalbos, nes bus blogiau. Svarbiausia - suprasti ar ji yra ta, kuri tau iš tiesų norės padėti. Tačiau šito aš jau nebepasakysiu. Išsiaiškinti gali tik tu.
 Khanna stebėjo kaip mergina sureaguos. Jeigu nelabai tikėjo būrimu, gal išliks rami? Abejojo ar teks bandyti nuraminti, tačiau atsarga gėdos nedaro. Ne sykį buvo aprėkta žmonių, nepatenkintų atsakymu, o vėliau sulaukdavo atsiprašymo laiškų, mat išburdavo tiesą.
 - Ar dar... Norėtum ko nors paklausti?- uždavė paskutinį klausimą.

[Avery Michel Streiker]

Avery sutriko. Ji to nesitikėjo, bet kur tikėsiesi, jei nežinai apie kokį čia asmenį kalba, kuris ją galėtų išgelbėti. Sau artimų merginų šalia savęs neturėjo. O dėl kitos jos  pranašystės pusės...Virpulys to žodžio prasme ją nupurtė, nė tobuli aktorystės gebėjimai negalėjo to paslėpti. Avery norėjo tučtuojau čiupti šios būrėjos lazdelę ir perrėžti jos gerklę, bet sustingo it iš akmens iškalta.
Blogi darbai? Pyktis suveržė jos plaučius. Štai kodėl ji nemėgo, ne, dabar neapkentė ateities būrimo. Šis mokslas yra vienintelis kliūvinys nuo slaptumo ir noro pasislėpti.
Avery kietai sučiaupė lūpas, nekaip dirstelėjo į tą paveikslą, akimirką troško šį pasičiupti ir sudeginti.
-Ne,-apdujusi sušvokštė. Nė nepažvelgė į būrėjos akis,- Neturiu klausimų. -Tegul jos žodžius interpretuoja kaip sutrikimą, ir tegul greičiau nešdinasi iš čia.
Ir išties, koks stebuklas (!), kaip tik į kambarį įėjo tarnas su prašymu, jog būrėja nueitų ir išburtų kitiems dvaro gyventojams ateitį, jei tik ši baigiusi burti Avery'ei.
-Ji jau senai baigė,- iš karto drėbė Avery tarnui, pašoko ant kojų,- Būrėja jau gali eiti...Ačiū,- atsisuko į šią ir vienintelį ir paskutinį kartą padėkojo šiai ir išdūmė iš kambario.
Jai reikia dingti iš šio dvaro. Ir kuo greičiau.
Durys su tremsku užsitrenkė už jos nugaros ir Avery jau lėkė laukais. Mergina lėkė ir lėkė, kol paduso, plaučiai pradėjo plyšti iš skausmo ir deguonies stokos. Avery sustojo ir smuko ant kelių, tankiai alsuodama.
Jai šakės. Kas jeigu kiti sužinos apie tai? Po šimts kentaurų, kam tada pabėgo? Kvailė, reikėjo likti ir kažką sumąstyti! Ne...Ech, tiek to, niekas nesužinos, antraip susidoros su ta būrėjo. Taip...susidoros. Padrikusios mintys raminančiai skalavo jos galvą, pašalinis nesuvoktų šių minčių esmės, bet tai Avery nerūpėjo. Ji jau buvo nurimusi ir nebyliu žvelgė į ramiai tekančią upę.
Mergina tik vėlyvų vakarą grįžo į dvarą, kai jau visi namiškiai senai buvo pavakarienavę ir ruošėsi gulti. Niekas nežinojo ir negalėjo suprati susikaupusiai bemąstančios Avery.

[Cessiondi Shetaka Khanna]

Klausimų nebuvo. Taip ir tikėjosi, panelė Streikers nebuvo labai šneki, tačiau leido suprasti, kad maždaug supranta apie atsakymą. Tiki. Kodėl visiems reikia įrodymų? Visi bailiai, bijantys tikėti tuo, ko nėra, suklysti, pastoviai prašantys įrodymų, tačiau bijo mirties, kurios įrodymas būtų paskutinis. Tada suprastų ką prarado, jog ne visuomet viskam reikia tų kvailų ir regimų įrodymų, tačiau būtų per vėlu.
Atėjo tarnas, Avery padėkojo ir Khanna silpnai šyptelėdama linktelėjo. Užgesino žvakę ir smilkstančią smilkalų lazdelę, susidėjo visas priemones ir nusekė tarną. Dievaži, jei visi šio dvaro gyventojai taip pat žiūrės į ateities būrimą, gerai nesibaigs. Juk tie, kurie mažiausiai tiki, dažniausiai labiausiai ir nukenčia.

Būrimai truko dar kelias valandas ir Cessiondi po jų jautėsi išsekusi.

[Altair Ezio Blewett]

Griuvėsiai.
Vasaros vėjas taršė ant grindų paskleistus popiergalius, tapetų liekanas, pūkus iš pagalvių, persiškų kilimų siūlus, medžių lapus. Ant atklibusių vyrių girgždėjo lango rėmas. Saulės lopai slinko subraižytos, apipaišytos spintos.
Griuvėsiai - nieko daugiau.
Altairas atsargiai perlipo per kolonos nuolaužas. Jis dvare buvo vienas, tačiau nesijautė saugus.
-Tikriausiai, čia vaiduoklių nėra,- sumurmėjo ir tada stipriai užsikosėjo - vėjas pakėlė dulkes nuo Mišelės kambario daiktų paviršių.

Po grienlente gulėjo apgeltonijusių popiergalių pluoštas. Altairas, tramdydamas savo kosulį, šiuos pasiėmė. Pabiro dulkių lietus. Kosulys sustiprėjo.

Dvaro liekanos stūksojo nebylios ir liūdnos. Apiplėšti ir nykūs. Kažkur palubėje, virš Altairo galvos prašvilpė kregždė, sucypsėjo jos mažyliai.
Berniukas sėdėjo ant šaltų laiptų ir skaitė mažu šriftu parašytus užrašus. Rašalas vietomis buvo išblukęs, popierius vietomis byrėjo. Buvo keista matyti, kad tik kokių trijų keturių metų senumo užrašai gali būti sugadinti motinos gamtos. Bet Altairas toliau skaitė susikaupęs tarsi nuo to būtų priklausęs jo gyvenimas. Ar likimas?

Saulė krypo vakarop. Dvivardis lėkė tolyn nuo Streikersų dvaro link saviškio. Delne tvirtai laikė ketvirtadalio velos užrašus, kaip ji planavo nuversti Magijos Ministeriją, išduoti Ianą, ir kaip aiškino savo motyvus.