[Džonas Lukas Viljamsas Greywindas]

      Auksinių sienų stadionas, didysis kvidičo pasidižiavimas, savy talpinantis šimtą tūkstančių, buvo įsikūręs už miško. Į jį buvo galima patekti miško taku, kurį naktį ir vakare prie rungtynes apšviesdavo žali ir auksiniai žibintai, kai tik nuskambėdavo garsus gongas.
       Pats stadionas buvo apsaugotas visais įmanomais kerais, neleidžiančiais Žiobarams prasiskverbti į vidų - tai garantavo visišką ramybę burtininkams, raganoms ir jų vaikams. Tačiau ministerija ne tik pasirūpino saugumu, bet ir tvarka - prie įėjimo vartų bilietus patikrindavo ministerijos darbuotojai, kurie vėliau atvykėlius nukreipdavo į jų vietas. Nepaslaptis, jog pačiu geriausiu stadiono kampeliu buvo tituluojama viršutinė nedidelė ložė, įrengta aukščiausioje tribūnų vietoje tiesiai tarp auksinių stulpų su lankais. Čia dviem eilėm stovėjo gal dvidešimt raudono aksomo kėdžių paauksuotais ranktūriais ir atlošais. Tačiau nesvarbu kur sėdėtų stadiono žiūrovai, apsiginklavę omnibinokliais, įsigytais stovyklavietėje, visų tribūnų laiptai buvo iškloti raudonais kilimais, o milžiniška švieslentė (ši puikiosios ložės svečiams buvo kone akių aukštyje) užtikrino, jog kiekvienas iš jų pamatytų komandų taškus. Prieš žaidimą, per ją slinkdavo auksinės raidės, lyg jas būtų rašiusi ir paskui nutrynusi milžino ranka. Joje keitėsi reklamos: nuo Berti Bot visokio skonio pupelių iki „Didžmusės“ sportinių šluotų šeimai.
       Pati pasaulio kvidičo aikštė buvo ovali, nuo kurios tarsi kilo paslaptinga auksinė šviesa, jos veja rodėsi glotni tarsi aksomas, o abiejuose aikštės galuose stovintys po tris penkiasdešimties pėdų aukštumo stulpus su lankais kamuoliui mesti, tik kurstė kvidičo fanų vaizduotę.
      Kadangi ne visais metais (tačiau tokia proga vis dar pasitaiko karts nuo karto) čia vykdavo pasaulio čempionatas, ministerija nusprendė aikštę atiduoti Aglijos ir Airijos kvidičo lygos komandų treniruotėms ir varžyboms.

((video))

[Džeimsas Greywindas]

[Pradžia]

Tribūnos triukšmavo. Šios rungtynės jau buvo nulemtos. "Čadlio patrankoms" liko tik viena mirtis.
   Horacijus Perkūnėlis ore atliko suktuką, išvengė į jį paleisto Muštuko ir nėrė žemyn su Kritliu rankose. Jį vijosi Serena Gud, "Tornado" puolėja. Su kitu komandos puolėju ji surėmė Perkunėlį iš šonų, atėmė Kritlį ir čia pat metė kitam tornadiečiui.
   Oras virpėjo.
   Dar vienas Muštukas suzvimbė.
   Katerina Amelija Gėrietė pastebėjusi Aukso Šmaukštą šovė tolyn nuo stadiono tribūnų. Ji iš nevilties riktelėjo, kai paskutinį šansą išsigelbėti visu greičiu ėmė vytis priešininkų gaudytojas.
   Iš šono sėdėjęs Ministerijos darbuotojas išsprogino akis, jo kolega tuo tarpu vos nepašoko ant kojų. Džeimsas Greywindas stėbėjo tik vieną figūrą.
   Mirtis.
   Pasaulio kvidičo stadiono tribūnos pašėlo. Aukštai iškėlęs ranką, spausdamas Aukso Šmaukštą, pergalingai džiūgavo "Tornado" gaudytojas.
   220-80.

[Džonas Lukas Viljamsas Greywindas]

   Serena Gud buvo paskutinė, kuri įžengė į drabužinę. Durų trinktelėjimas užkišo sirgalių šūksnius ir komanda liko pusėtinoje tyloje. Tornadiečių pašnekesiai šiek tiek pritilo, apsaugos jau nebekrito į šoną bei prakaitu permirkę drabužiai nebebuvo plėšiami nuo nuogo kūno. "Tornado" kapitonė rūgščiai nužvelgė visus susirinkusius.
   Džonas Lukas Viljamsas-Greywindas baigęs varstytis batus, per petį persimetė krepšį. Jis buvo geros nuotaikos, net jei ir sopėjo kiekvieną kūno raumenį. Pro įėjimus link Pasaulio kvidičo čempionato stovyklavietės plūdo džiaugsmingos minios, skambėjo juokas ir dainos, nardė vaikai ir būreliais spietėsi paaugliai. Apniukusi diena ir kiek pažliugusi žemė niekam nuotaikos nesugadino.
   Greywindas pasuko link tribūnų. Jį pašaukė tornadiečių gynėjas.
   - Neprisijungsi Londone? - rudaplaukis vaikinas nustebo. - Tik nesakyk, kad tave atbaidė ta ragana.
   Buvęs auroras išsišiepė.
   - Klausyk, aš ne to matęs. Deja, bet manęs laukia, - "Aureolės-2000" priekiu parodė į tribūnas, - geriau kitą kartą palaikysiu kompaniją, a?
   Gynėjas kreivai šyptelėjo.
   - Kaip jau nori. Girdėjau, Kiauriame Katile pradėjo rodytis gražios merginos, o ir ugninė pagerėjo.

[Džeimsas Greywindas]

   Tribūnos pamažu ėmė tuštėti. Kažkas paleido fejerverkus, kad ir kaip bjauriai jie atrodė dienos metu. Žemyn kartu su minia leidosi ir triukšmas.
   Džeimsas liko sėdėti.
   Šiltas, švelnus vėjas šalin pūtė raganų kvepalus.
   Sukišęs rankas į lengvo palto kišenes - jau artėjo pavasaris - vyro žvilgsnis klajojo stadiono peizažu. Rungtynės ir kilusi pergalės euforija jo nejaudino.
   Gyvas ir laisvas. Ši mintis Greywindą išmušė iš vėžių. Krūtinėje vartėsi suvokimas, kuris buvo toks nepaprastas, šviežas ir keistas, jog buvusį profesorių šis ėmė gluminti. Numirėlis išvengė mirties - kitas būtų patyręs laimės priepuolį, bet Rafaelį užklupo minties krizė, vidinė sumaištis. Daugelį metų, nuo pat Hogvartso mokinio laikų, Džeimsas bėgo, slapstėsi ir kovojo dėl savo išlikimo. Dabar tam nebeliko prasmės. Niekas daugiau jo nevys, o Mirtis, gniaužusi ir kankinusi, pasitraukė.
   Vienintelis Greywindo gyvenimo tikslas subliuško.
   Jis dar labiau sukando žandikaulį, lyg toks menkas skausmas ir vėl leistų mąstyti, kišenėje apčiuopė Soreno grąžintą lazdelę, randuotą veidą įsmeigė į storus, pilkšvus debesis. Jei ne šiluma ir skruostus glostantis vėjelis, atrodytų, jog diena ruoštųsi pravirkti.

[Džonas Lukas Viljamsas Greywindas]

   Krepšys bumbtelėjo į šalimais esančią kėdę, šluotą čia pat atsargiai atrėmė.
   - Atrodai, lyg praknisęs horokrusą, - Džonas perlipo eilę, atsisėdo ir sukėlė nuvargusias kojas ant pirmutinio atlošo. Jis atsainiai nužvelgė paliktą purviną brydę, įsilipusią į raudonus kilimus. Tiesa, visa aikštė atrodė nekaip - aksominė veja virto tešlynu, paslaptinga auksinė šviesa pradingo.
   Vyras pramankštino keistai nejudrius pirštus. Atlošė pečius, patogiau įsitaisė ir įsispoksojo į milžiniškoje švieslentėje pranykstančias reklamas. Jiedu sėdėjo bemaž vienas prie kito.
   "Visokiausio skonio Berti Bot pupelės! Hogvartso vadovėlių išpardavimas Gražmenose ir Juoduliuose! Naujausia pavasarinių skrybėlių kolekcija Madam Malkin drabužių salone!"
   - Seni, tai, kas ten vyko tarp tavęs ir von Sjuardo... pamiršk. Ne pirmas kartas, dėl Merlino meilės, svarbiausia, kad gyvas. - Lukas žvilgtelėjo į prislėgtą bičiulį. Šviesaplaukis "Tornado" puolėjas sunėrė rankas, švariai nuskustu smakru parodė į švieslentę. - Juk gyvenimas vyksta toliau.
   Raganos ir burtininkai jau beveik visai apleido Airijos ir Anglijos kvidičo lygai atiduotą Pasaulio kvidičo čempionato stadioną. Dainos, šūksniai tilo, fejerverkai seniai spalvomis nebeplėšė niūraus dangaus skliauto.

[Džeimsas Greywindas]

   Laisvė tapo galimybėmis. Tai dar labiau trikdė Džeimsą. Niekada jis neturėjo galimybės naudotis pasirinkimo teise. Dabar buvo kiek kitaip.
   Juodaplaukis įkvėpė, tarsi norėdamas atsidusti. Baltame veide persikreipė lūpos.
   Pasirinko tylėti.
   Džono filosofiją suprato gana gerai. Daug patyręs, Viljamsas nenorėjo toliau kentėti, todėl pasirinko gyvenimą čia ir dabar. Purvakraujis nusprendė pamiršti ne ateitį, bet praeitį. Skirtumas tik tas, kad šis visada turėjo galimybę tvarkytis savo gyvenimą kaip tik nori - jis tapo savo likimo šeimininku. Vis dėlto, draugas nesuvokė į kokį dugną Džeimsas buvo patekęs. Jis ir vėl tylėjo.
   Paukščiai dar nebuvo grįžę, todėl stadionas nuščiuvo.
   Visgi, išnyko ne tik gyvenimo tikslas - sukirbėjo suvokimas, jog vaikystės, paauglystės ir dvidešimtmečio jaunuolio dienos pasibaigė. Atėjo laikas pasirinkti kaip gyventi, o Greywindas turėjo du kelius: likti nusikaltimų šešėlyje arba kurti ateitį.
   Žudikas pažvelgė į stadiono švieslentę. Išniro laimingos grynakraujės šeimos atvaizdas: jie šypsojosi; motina apkabinusi laikė berniuką, o paauglei merginai ant peties ranką laikė tėvas. Sportinei šeimos "Didžmusė" šluotai buvo taikoma penkiolikos procentų nuolaida.
   Buvęs profesorius ir Klastūnyno vadovas galėjo pasipiršti Olivijai, susilaukti vaikų, sukurti šeimą. Pradėti ir tęsti stabilų, kiek įmanoma, gyvenimą, grįžti į Hogvartsą dėstyti arba priimti privačius mokinius. Tikslu ir būties pagrindu paversti nepažįstamą kasdienybės rutiną.
   Arba panirti į iki gyvo kaulo žinomą pogrindžio arba pavojų pasaulį. Vėl kentėti, žudyti, bijoti, kovoti.
   Dar niekada taip Džeimsas nesijautė pasimetęs. Laisvė iš tiesų buvo siaubinga.

[Džonas Lukas Viljamsas Greywindas]

   Džonas kurią minutę tylėjo. Nykščiais jis masažavo krumplius. Džeimso kamantinėjimas būtų buvęs bevaisis - kaip visada reikėjo laukti tinkamo momento, kada pats sugalvos atsiverti.
   Apie vyriausiojo Greywindo susitikimą su buvusiu auklėtoju jis žinojo mažai. Nutuokė, kad įvyko lūžis. Matyt, pribaigė akistata. Pamatyti senojo gyvenimo atvaizdą, ypač žmogų, su kuriuo jungė kažkokie ryšiai, visada sunku išgyventi.
   Geriau lieka ateitis.
   - "Tornadas" gali sulaukti pakeitimų, - Džonas nerūpestingai pradėjo, - mane nori iškeisti su Bulgarijos rinktinės puolėju, tiesa, nežinau, ar sutiksiu.
   Nors tornadiečiai triuškinamai laimėjo varžybas prieš "Čadlio patrankas", jų kapitonei nepatiko paskutiniųjų rungtynių žaidimas, tuo labiau šiandienos. Ji siekė pokyčio pakeisdama ir kitus komandos narius. "Tornado" vadybininkas Aigustas Tūla nesipriešino, kadangi ir taip rezervininkai neišsėdėjo ant atsarginių suolo. Jaunuolių kraujas virė. Galimas vienos kartos atėjimas ir kitos išėjimas, Luko veide suveikė tik linksmą šypsnį.
   - Galbūt baigsiu karjerą ir tapsiu treneriu... kol kas aš nieko nežinau, bet į Ministeriją nenoriu grįžti. Kita vertus, o ką tu darysi?

[Tęsinys]

[Kajus Arno Wintersas]

Padlmiro jungtinė komanda tik dešimčia taškų pirmavo prieš Čadlio patrankas. Atmosfera buvo tokia įsikarčiavusi, jog buvo galima lengvai pamanyti, kad yra vidurvasaris, o ne žiemos pradžia. Sniegas stadione buvo ištirpęs.
Kajaus galva plyšo nuo žiūrovų gausmo, jis buvo visas šalput šaluputėlis, neesmė, kad jį jau buvo pakeitę penkis kartus kitas puolėjas. Rungtynės jau vyko keturias valandas.
Pagaukit tą prakeiktą šmaukštą! - jau irzulys, nuovargis ėmė viršų, tačiau vis dar galva svaigo nuo netikėtos laimės žaisti kvidičą kaip lygus žaidėjas.
Čia jo debiutinės kvidičo rungtynės! Po šitiek laiko, po šitiek įdėto darbo jis pagaliau buvo įtrauktas į rungtynių komandos sudėtį! Winterso protas  neaprėpė tokio džiaugsmo...ir žiaurios atsakomybės.
Per jį komanda gali prakišti...Jo viena klaida....NE!
Netoliese atmušėjas su visu griausmu atmušė oranžinio varžovo pasiūstą muštuką, ir Kajus gavo nežinia kelintą progą kritlį į savo rankas. Kitą mili sekundę tamsiai mėlyna su ant krūtinės ir nugaros išsiųstais sukryžiuotais auksiniais švendrais uniforma apsirengęs puolėjas šovė priešininkų lankų link.
Vėjas užė ausyse. Sudrėkęs nuo prakaito kritlis slydo iš Kajaus rankų.
Palauk, palauk...!
Iš kairės lyg iš požemių atsirado Čadlio patrankų puolėjas, jo rankos kaip mat atsirado prie kritlio.
-Ne!
Kajus metėsi į šoną, į kažką įsirėžė, bet nebuvo jokios reikšmės. Pasiutusiu greičiu smigo žemyn, atliko suktuką ir tada vėl kaip raketa šovė į vakarėjančio dangaus padangę. Vėsuma...
Kajus negirdėjo, ką rėkė komentatorius, tik žinojo vieną - šią akimirką niekas jo nepgaus. Išlygino šluotą horizontaliai.
Šalia jo atsirado bendrakomandė puolėja, ir nieko nelaukdamas sviedė kritlį į šios rankas. Pro šalmą ir prie kaktos prilipusias savo garbanas neįžvelgė puolėjos veido. Ji iškėlė nykštį. Abu nušvilpė prie puolėjų lankų.
Tada jau nelabai prisiminė, kas įvyko. Jo vos nenutrenkė muštukas, trečiasis jo draugas puolėjas laiku sugavo jų kritlį ir įmetė į lanką, o aukso šmaukštas buvo pagautas...jų komandos. Padlmiro jungtinė laimėjo rezultatu 360- 200.

*

Dar seniai nutilus pergalės dainoms, sunkiomis, skaudančiomis kojomis ir nugara Kajus nusimetė kvidičo krepšį su šluota ant žiūrovų tribūnų grindų ir sunkiai atsūdusęs, klestelėjo ant suolo.
Galva buvo praūžta euforija, šokiais, dainomis, spontaniškai kilusiomis persirengimo kambaryje. Mėtyta į viršų buvo gaudytoja, bet ir keletą paplekšnojimų per nugarą gavo ir Kajus. Nusišypsojo.
Sugirgždėjo metalas. Šalia Kajaus atsirado Sniegas. Šešiakojė puma įsitaisė šalia ant suolo, padėjo galvą ant buvusio švilpio kojų.
-Pasirodei nuostabei,- legilimantijos pagalba sumurkė Sniegas.
-Ačiū,- sumurmėjo Kajus,- Nematei, kur Adelė? Aš jai gi siunčiau pelėdą su kvietimu...
Wrenai irgi buvo nusiuntęs kvietimą į kvidičo rungtynes, bet žinojo, kaip ši yra užsiėmusi su herbologija, todėl nenusivylė šios nepamatęs per rungtynes. Visgi jos egzistencijos šalia jo pasiilgo.

[Adelė Ginger]

  Adelė nebuvo didžiulė kvidičo gerbėja, o tuo labiau ir neturėjo laiko stebėti varžybas. Tačiau dėl artimiausio draugo, kurio nemačiusi jau metus, galėjo ir paaukoti vieną savo poilsiui skirtą dienelę. Įsisukusi į striukę žydromis akimis lakstė per stadioną. Kad ir iš visur buvo matyti rezultatas, blondinei tai atrodė sunku, mat jos ūgis dar vis nežadėjo jai leisti laisvai gyventi. Spaudžiama šalimais ūžiančių sirgalių, merginą pasistiebė kiek įmanydama, kiek leido orientacija ir pačios kojos. Sugaudė ant šluotos švilpaujantį vaikiną, šyptelėjo. Kad ir ką jis ten darė, nieko nesuprato, tačiau lyg ir laiminėjo? Tai to ir užteko. Iš viso, koks skirtumas, pasiklaus šalimais esančių kas laimėjo. Ir visai nesvarbu, jog pasirodys kažkokia kvaiša. Ką jai daryt, jog tik ir užsivertusi skudurynu namuose bei patalpų ieškojimu Dublino centre.
  Jos laimei, varžybos baigėsi, o mažai jos galvelei netrukus ir dašilo, kas laimėjo. Pasitaisiusi ant pakaušio užmaukšlintą geltoną kepurę, kurioje puikavosi jos mylimiausio kvidičininko inicialai, brovėsi pro kitus gyvus padarus. Neturėjo ji nei kokios atributikos, nei ką, tad nusprendė pati susikurpti. O gal dar ir Kajaus merchą išleis, ką galėjai žinoti čia su tokia panele. Prilaikydama pačią save prie savęs, jog nepasimestų, slinko link  vis dar jos akiračiui nelabai matomo buvusio švilpio. Kelis kartus teko pasinaudoti savo alkūnėmis, jog vienam, kitam trinktelėtų, nes jautėsi siaubingai prastai tokioje minioje. Kelis kartus vos nepersisvėrė ir nenudribo. Bet tik vos, tai nesiskaitė. Galų gale pamatė jai pažįstamą ševeliūrą ir jau su didesniu entuziazmu pasileido judėti objekto link.
  Jos smulkūs, sušalę delnai iš už nugaros prigludo prie vaikino akių, jas uždengdami. Žinoma, Adelei nebuvo itin patogu stovėti viena eile aukščiau, tačiau koks ten skirtumas. Ir kažkaip pamerkė akį sujudusiam Sniegui. O gal ir nepamerkė. Kas ten žino.

[Kajus Arno Wintersas]

Sniegas kaip ir neatsakė, rūpūžė,- pagriežė dantį kvidičininkas, jau morališkai besiruošdamas pakilti ir pradėti ieškoti buvusios varnės. Na, jam ir neteko to daryti. Vos tik pajutęs mažus, šaltus delnus prie pat akių, Kajus nusišypsojo. O varge, užkrito jam Adelės pravardė.
-Kuriam šaldytuve laikei tas savo rankas,- šelmiškai pasidomėjo, šiltomis rankomis nuleido Ginger rankas, grįžtelėjo per petį,- Labas Adele, kažką bent pamatei?- kilstelėjo antakius. O taip, per tiek laiko buvusi transfigūracijos profesorė nė kiek nepūgėjo, liko tokio pačio goblino ūgio kaip ir nuo to pirmo susitikimo grotoje su chimera. Uf, PTSD.
Sniegas sukrutėjo, pakėlė galvą, pasisveikinačiai murktelėjo Adelei ir vėl nuleido galvą. Wampus katinas buvo mieguistas ir troško grįžti namo. Kvidičo šurmulys nebuvo jam.
-Pagaliau tavo plaukų taip dažnai ir neperdažai, tiesa?
Kajus ką geriausiai prisiminė iš Hogvartso laikų, tai Adelės nenuilstamus plaukų dažymus. Žėk, atėjo į transfigūraciją su tokias plaukais, o va ten - dar su kitais.
Buvo keista matyti vienspalvę (natūralių?) plaukų kupetą. Nors...tai nebuvo vienintelis ryškus prisiminimas. Prefektų vonia. Žinoma, kaip būčiau galėjęs pamiršti! Tam rankšluoščiui taip nepasisekė...Bent mes pasilavinome transfigūracinius įgūdžius. Ech, kaip jis norėtų vėl grįžti į Hogvartsą.
Paglostė Sniego galvą, šis pradėjo murkti kaip traktorius. Stadione užsilikę tvarkytojai nekreipė dėmesio į šį garsą. Visi jau buvo pripratę prie keistojo puolėjo augintinio.
-Kaip gyvuoji? Kas pas tave gero? Pala, man rodos, tu kadaise minėjai, jog turi vaikiną? Tiesiog, pasipasakok! Senai tave mačiau, man būtų malonu tave išklausyt!
-Ale, nebūtų tikę tau tapti dvasininku, a?- į mintis pasibrovė Sniegas, Kajus užvertė akis į dangų,-Užsičiaupk, Sniege! Ir nesinaudok legilimantija!
Apie save mažai ką turėjo papasakoti. Jo gyvenimėlis būtų buvęs ramus, jei ne globėjų problemos. Negalėjo jų kaltinti, iš tikrųjų džiaugėsi, jog visa vienaip ar kitaip tai pagaliau išsisprendė. Tik truputį save graužė, kad galėjo daugiau pagelbėti.
Wrena. Uch, įsesrė animagė ir daugiau nei draugė buvo tabu mintis Kajaus galvoje. Jis jautėsi keistai, nepatogiai, buvo neapsisprendęs dėl savo jausmų Kanopėlei. Norėjo, kad ši greičiau pargrįžtų į Ūdrų Žabangus iš universiteto ir jiedu galėtų atvirai pasikalbėti. Kajui ant širdies būtų lengviau. Jai gal būtų lengviau.
Kajus toliau glostė Sniegą, šis toliau murkė kaip traktoriukas.

[Adelė Ginger]

  Net visas kūnas nusipurtė pajutus šilumą. Menkai šyptelėjo. Kvidičo stadiono šaldytuve. Specialiai užsisakė vietą savo delnams. Haha, kaip šmaikštu.
- Tyčiokis, tyčiokis,- nusivaipė. Perisirioglino pas vaikiną.- Na, tai labas,- išsišiepusi apsikabino Kajų, tačiau taip pat greit ir atšlijo.
  Su šypsena žvelgė į kvidičininką, nors pasąmonės kampai kažkaip keistai juodavo. Po mokslų baigimo mergina tiek vinguriavo, o jis, ko norėjo, tą pasiekė. Kvidičininkas. Plaukai. Žinoma, paskutinį kartą, kai matėsi, ji dar puikavosi termometro stulpelio spalvomis.
- Natūrali. Atsiauginau, o nukepintus nusikirpau,- pasigirdama pamakalavo trumpų plaukų galus.
  Tikriausiai, dar besimokydama galvojo, jog po visko niekas nepasikeis. Adelė būtų norėjusi matytis su biču dažniau, tačiau, svajone, lik sveika. Per josios darbus, sunkiai kur pati galėdavo išnirti. Blondinė kone miegodavo tarp eskizų ir medžiagų bei adatų. Jos kiti kambariai bute Dubline beveik nebeturėjo reikšmė. Vonia, darbo kambarys/miegamasis. Virtuvėje apsilankydavo nebent arbatos. O svetainė su mylimu balkonėliu jau kiek laiko buvo neliesti.
- Bandau įgyvendinti savąją svajonę ir kalu pinigus dizaino srityje,- gūžtelėjo pečiais.- Susiradau pastovių klientų, ieškausi patalpų Dublino centre. Nebegaliu kasdien lakstyti į Londoną dėl valandinio susitikimo, pavargstu,- vyptelėjo.
  Gal koks nepažįstamasis ir nebūtų pastebėjęs vos per akimirką apniukusių buvusios varnės/transfigūracijos profesorės/esamos dizainerės akių, tačiau jos keistai patamsėjo. Ne, ašarų nebuvo. Galbūt tik koks vienas, kitas dygsnis širdin šovė. Tikriausiai, beveik metus laiko melavo pati sau ir vis dar nepamiršo vienintelės savo gyvenimo meilės. O gal tiksliau būtų sakyti obsesijos objekto.
- Aha, vieniša aš,- nejučiomis užkabino kepurę, lyg norėdama kažkur padėti rankas, kurios šiek tiek drebėjo. O kaip gi nedrebės, kuomet melioną metų nekalbėjo apie savo (itin nevykusius) santykius.- Žodžiu, ne širdies reikalai man galvoj,- pernelyg greitai išbėrė. Kad ir koks artimas jai buvo Kajus, nenorėjo užkrauti jam savų problemų ar sunkesnių išgyvenimų.- O kaip tu, geriausias pasaulio kvidičininke?- mirktelėjo nukreipdama dėmesį nuo savęs.- Beje, čia tavieji,- pirštu bakstelėjo į inicialus, kurie puikavosi ant megztos kepurės.
  Galbūt buvo ne itin mandagu akivaizdžiai spoksoti į žmogų, tačiau Adelė jau buvo pernelyg išsiilgusi jaunuolio, tad leido tai sau padaryti. O gal jį nužvelgė ir savo kūrybine akimi, lyg mąstydama, kas jam tiktų iš jos esamų ar būsimų kūrinių.

[Kajus Arno Wintersas]

Kajus pavartė akis ir taip pat šią apkalbino.
Šyptelėjo. Apie plaukuos niekuo nenutuokė, todėl tik kelisyk palikčio galva. Na,  o toliau turėjo pramankštinti atmintį. Ar per paskutinį susitikimą ji užsiminė kažką apie dizainą?
-Oo. Aš tikėjausi, kad sukiesi transfigūracijos srityje. Nežinau, ar mūsų profesorius Džeimsas Grewindas apsidžiaugtų, sužinojęs, jog jo viena geriausių mokinių sukasi dizaine,- šelmiškai įgėlė kvidičininkas.
Iš tiesų, nenutuokė Adelės svajonių. Neįsivaizdavo, ko ji iš viso nori iš savo gyvenimo.
Tolimesni buvusios varnanagės žodžiai Kajų sunepatogino, net Sniegas nutilo. Greitai abu nusuko akis į šalį.
Kajus nujautė nelaimingą Adelės gyvenimo tarpsnį. Norėjo atsiprašyti dėl klausimo, tik neįsivaizdavo kaip. Prieš akis likęs nuliūdusęs žvilgsnis vis graužė Kajaus sąžinę. Nereikėjo užklausti.
-Atsiprašau,- sumurmėjo ir paėmė Adelės rankas į savo delnus,- Tikrai nenorėjau tavęs nuliūdinti.
Kajus nesipriešino temos pakeitimui. Taip buvo geriau.
Papurtė galvą.
-Nagi, nesu geriausias pasaulio kvidičininkas! Jei tik galėtai pamatyti, kas yra numeris vienas puolėjas...-užsisvajojo, Sniegas švelniai urgztelėjo, primindamas apie Adelės egzistenciją,- Ai...po truputį. Kaip matai, prakaituoju kvidiče,- įsišiepė. Pats mažai turėjo ką papasakoti Adelei. Gi nepasakosi visos velniavos su Lorijanais, kas kam nutiko, kas ką pasakė, kiek naujų augintinių atsirado.
Animagas susiraukė. Neprisiminė, kada buvo davęs savo incialus Padlmiro jungtinės komandos atributikai. O gal davė? Bet kada?
Šį vakarą Kajui šlubavo atmintis. Bet staiga, kai ką prisiminė. Pradėjo kuistis savo kvidičo krepšyje. Netrukus davė tamsiai mėlynas ir  geltonas megztas pirštines draugei.
-Imk, čia tau. Davė komanda, bet nepergyvenk. Gausiu antras,- įsišiepė,- Nešaldyk tų savo rankų, man gaila jų,- ir atsistojo.
Sniegas taip pat pakilo, pasiražė ir nubendzeno paskui Wintersą.
Jau beeinantis prie laiptų, Kajus pažvelgė per petį į Adelę.
-Ateik, noriu, kai ką tau parodyti,- paslaptingai įsišiepė.

[Adelė Ginger]

  Papurtė savo blondinišką galvelę. Ne, transfigūracijos nebuvo atsisakiusi, atvirkščiai, dar vis buvo genijė. Tačiau Džeimsui to sužinoti nebuvo būtina. Kam čia praeitį versti.
  Vyptelėjo. Tas patas mielas ir rūpestingas Kajus. Kitaip ir būt negalėjo.
- Viskas gerai, nesijaudink,- silpnai spusteli vaikino delnus. Ir tiesa, Adelei pagaliau buvo gera kalbėtis nuoširdžiai, tomis ne su darbu susijusiomis temomis. Ne, ji nesiskundė savo pasirinkta kryptimi, tačiau būtų mieliau kiekvieną dieną leidusi bent minutėlę prabilti apie kokius nors pomidorus su bazilikais. Mm, bazilikai.- Man esi,- draugiškai kumštelėjo kvidičininkui į petį. Tačiau gana sunkiai. Ūgių skirtumai ir panašiai.
  Ginger(bread cookies) sukikeno gavusi prie josios kepurės derančias pirštines. O dar ir šiltas. Ir megztas. Svajonė, ne kitaip. Norėjau pridurti kokį nors ačiū ar, kad nešaldo tų savo rankų, o tuo labiau nėr čia ko jų gailėt. Bet nespėjo, užsisvajojusi greitai kilstelėjo išplėstas akis į Kajų, kuris jau šlubavo nuo jos.
  Nepatiko merginai tas keistas vaikino išsišiepimas. Oi, kaip nepatiko. Nors vidujais gurguliavo ir smalsumo sriubytė. Suraukusi antakius prisiartino prie laiptų. Parodyti? Klausiamai žvilgtelėjo į Sniegą lyg norėdama iš jo išgauti kokią nors užuominą apie tai, ką Kajus žadėjo jai parodyti.
  Ir vis dėlto. Tik užsisegė tos pūstos kaip pagalvėlė striukės kišenes, neduok iškris kokie raktai ar lazdelė. Nujautė, į Dubliną sugrįš tik vakare. Gal dar vėliau, bet sutemus.
- Na, tai rodyk,- mostelėjo rankomis į šalis. Išties, juokingas vaizdelis buvo pati Adelė. Kaip mini pingvinukas. Ir vis dar kaip vaikas. Tik tas žvilgsnis mėlynėje buvo žymiai brandesnis.

[Kajus Arno Wintersas]

Kajus nežinia kelintą kartą užvertė akis į dangų.
-Tiek to,- nesiginčijo. Galbūt kažkada tokiu ir tapsiu.
Plačiau įsišiepė, kai Adelė juo pasekė. Kajus palyginant greitai nubildėjo laiptais žemyn, Sniegas irgi nė kiek neatsiliko. Vos tik atsidūrę ant žemės,  šluota po pažastimi, krepšiu ant peties Kajus patraukė miško link, želiančio netoliese kvidičo stadiono.
Buvo kiek tamsoka, gal viena būtų ir baugu eiti, bet kai šalia tipena vampus katinas ir geriausia draugė (po Wrenos) buvusi varnanagė, net antrą kartą sutikti chimerą neatrodė taip baisu.
Pasiekę mišką, Kajus su Sniegu susižvalgė kaip du nelemti išdaigininkai ir kaip nurūkė į miško gilumą! Nes sniegas dribo į šalis.
Miške įsivyrsvo tyla. Bet tokia malonu, jauki. Tarsi rymotai prie Joninių laužo ir žvelgtai kaip žiežirbos spiralėmis kyla į dangų ir greitai užgęsta. Čia irgi buvo kažkas panašaus, bet vietoj žiežirbų...
Staiga pradėjo lūži šakos, girgždėti sniegas, ir į orą pakilo tūkstančiai padarėlių, panašių į jonvabalius. Miškas buvo nutviekstas mažų geltonu švieselių, kurios kaip žuvų guotas skriejo tolyn nuo triukšmo epicentro. Kartkartėmis buvo galima išvysti į viršų šoktelėjančią magišką pumą, o kita kartą ir vokiečių aviganį. Galiausiai viskas nurimo ir magiški vabalėliai pasklido po visą  apsnigtą mišką.
-Sakiau, kad pavyks!- patenkintas amtelėjo vokiečių aviganis Sniegui,- O tu sakei - ne, ne! Matai? Mums pavyko!
-Tau pasisekė, kad ši magiškų jonvabalių rūšis nemiega per žiemą,- sumurkė geltonakis katinas,- Geriau eikim pas Adelę, antraip pasiges mūsų. Pala, ji žino, kad tu animagas?
-Ne, lyg?
Dabar jau Sniegas užvertė akis į vakarėjantį dangų.
Kajus šuniškai įsišiepė ir nulėkė pas šviesiaplaukę.
-Na, gražu?- čia pat prie jos atvirtęs į savo žmogišką formą užklausė su šypsena Kajus,- Kaip manai, Wrenai tai patiktų?

[Adelė Ginger]

  Mergina nespėjo gaudytis. Vieną akimirką Kajus su maxi katinu dar šmirinėjo šalia, o kitą - ji jau liko viena. Sniege įsitaisiusios pėdos, apautos dėvėtų drabužių parduotuvėje pirktais kerzais, nešalo. Bent tiek. Per pastaruosius dvejus metus buvo sugebėjusi susirgti jau tris kartus. Daugiau nenorėjo. Taip, ateinantys metai bus be jokių ligų. New year's resolution kaip ten sakoma.
  Kol jos mėlynės akiratyje dar vis nesirodė prašapęs draugas, Adelė apsižvalgė. Tiesa, senokai jai teko leisti laiką ne mieste, o kažkur arčiau gamtos. Pilki dangoraižiai buvo jau visai pabodę ir užknisę. Kaip prancūzai mėgo pasakyti, o Adelė pagalvoti j'en ai assez. Šiek tiek patrepseno vietoje, hm, tikėjosi, jog ilgai čia vienai neteks kaip stulpui įsižeminti. Širdį šildančios gyvos švieselės nutvieskė Dublino širdyje įsikūrusios burtininkės veide šypseną. Itin nuoširdžią. Kuri netrukus dingo, kai tiesiai priešais save užmatė... Šunį? Pala, ką? Išpūtus akis stebėjo jau žmogiškoje versijoje Kajų. Mostelėjo rankomis lyg prašydama paaiškinimo kaip, kada ir panašiai.
- Ir aš turiu sužinoti apie tai būtent šitaip? Kad man širdis sustotų?- apsimetė, o gal ir išties jautėsi šiek tiek pikta.- Gražu,- jau nudėjusi visą kunkuliavimą vidujais, murmtelėjo.- Kajau, nepažįstu jos. Bet patiktų. Tikrai patiktų.
  Kas tampa animagu, o kas praknisa metus po mokslų baigimo profesorės vietoje. Kas įsitaiso kvidičo komandoje, o kas išsiskiria, nemiega, piešia ir siuva. Galbūt nebūtų lyginusi savų pasiekimų prie kitų asmenų, tačiau prie Kajaus. Velniai rautų, Adelė visada jautėsi kažkaip prasčiau prie jo. Ne ta prasme, jog pavydėjo ar linkėjo jam prasmegt giliai žemėn dėl savo super gyvenimo. Kaip tik labai juo džiaugėsi, bet būtent prie jo susimąstydavo apie tai, kiek ji prašvaistė laiko. Kaip kartojo kursus, sekėsi jai tik transfigūracija ir dizainas. Ai, dar mokėjo ir alaus bokalus nerealiai švariai iššluostyti. Bet, šiaip, koks skirtumas. Neturėjo ji jaustis prastai, tad jau ir pati greitai nusikratė to jausmo.
- Kada paskutinį kartą buvai Dubline?- netikėtai užklausė su intencija pasikviesti jį į savo butą. Ten jau senokai reikėjo šviežios kojos.