[Mayra Llewellyn]

 Toliau nuo miestelio centro stovėjo seni, truputį apgriuvę namai. Šioje vietoje miesto išplanavimas buvo chaotiškas, tad susidarė daug įvairių tamsių nišų, gatvelių bei kampelių. Apšvietimas čia irgi buvo ne koks - vos veikė tik kas penktas žibintas. Žiobarai čia drįsdavo rodytis tik dieną, bet ir burtininkai vengdavo rodytis sutemus, nes tamsoje dažnai slėpdavosi padarai, blogesni, nei koks žiobarų vagiūkštis. Visokiems susitikimams, atsitiktiniams ar ne, geriausiai tiko vienas, bloga reputacija pagarsėjęs, tamsus skersgatvis. Gatvelė buvo siauroka, du saugę žmonės sunkiai prasilenkdavo, o visą šviesą, žibintų ir dangaus, užstojantys aukšti pastatai, pavertė šią gatvelę dažna nusikaltimų vieta. Deja, bet nei policija, nei aurorai šios vietos tvarkyti nenorėjo, todėl tamsusis skersgatvis liko ir toliau šiurpina žmones.

[Elias Andrew Ravengrave]

Elijas Andrius Aukštutinį Fleglį visada laikė turtingu ir prabangiu miestu, tvarkingu ir.. apšviestu. Ir štai jo įsitikinimai sugriauti, Fleglis irgi turi tamsių gatvių ir prastos reputacijos rajonų. Ir siaurų, purvinų gatvių, kurių nesiekia žibintų nei saulės šviesa, tad naktimis tamsu it pirštu dūrus į akį. Elijas mielai būtų kam nors dūręs į akį, jam čia nepatiko.
Ėjo beveik aklai, sekdamas paskui Melisą, pečiais kone brūžindamas purvinas namų sienas. Delne spaudė lazdelę, išplėtęs akis vis grįžčiojo atgal. Keliuose mažuose purvinuose langeliuose blykčiojančios lempos metė šviesos keturkampius ant grindinio ir Andrius stengėsi juose neatsidurti. Mintyse keikė save, silpnumo akimirką sutikusį Melisą parlydėti namo, juk būtų galėjęs kuo ramiausiai grįžti į savo apartamentus ir nesijaudinti, kad kas prisėlinęs iš už nugaros perpjaus gerklę. Tačiau kartu su keiksmais sukosi ir mintis, kad ir Melisos perpjauta gerkle nebūtų norėjęs matyti. Mintis erzino ir, jei būtų turėjusi fizinį kūną, Andrius būtų sviedęs į ją savo kirvį.
Staiga pasigirdo garsas, tarytum koks daiktas būtų kritęs ir sudužęs ant akmenų. Jis sklido iš pastato vidaus. Dar akimirka, ir prasivėrė durys tiesiai priešais, į skersgatvį pasipylė geltona šviesa ir žengė keturi tamsūs siluetai, ryškiai tyčia pastoję naktiniams keliautojams kelią. Elijas Andrius sustojo kaip įkastas ir stipriau sugniaužė lazdelę. Akies kamputy matė Melisą.

[Melisa Keyes]

  Dienos metu Aukštutinis Fleglis prisipildydavo žiobarų ir vienetinių burtininkų, skubančių į darbus, susitikimus, parduotuves ar paprasčiausiai einančių ramiai pasivaikščioti. Tamsiuoju paros metu viskas pasikeisdavo ir tai puikiai žinojo viso miestelio gyventojai, bent jau Viktorijos kalvoje. Sutemus gatvėmis slampinėti išdrįsdavo tik bepročiai savižudžiai ir smurtaujantys, peiliais žaidžiantys nuo pat vaikystės vyrukai, kol kas moterų nebuvo pasitaikę.
  Ir štai Keyes su kompanionu slinko tuščiomis gatvėmis, kol suktelėję į vieną skersgatvį, kuriuo garbanė naudodavosi kelią sutrumpinti, ir susitiko su grupele suaugėlių. Tikrų suaugėlių, panašu, iš kūno sudėjimų, jie buvo net vyresni už Melisą. Veidų matyti nebuvo, nors strazdanė ir nemanė, kad tai buvo labai reikalinga, nes nujautė, kad ištuštintų savo skrandį kažkurį jų pamačiusi. Galimybės išsiimti lazdelės neturėjo, tad tik stipriau sugniaužė kumščius ir pamėgino laimę prasmukti pro juos savanaudiškai palikdama Eliją vieną. Vėliau būtų kaip nors padėjus, tačiau stiprios rankos ir klaikus alkoholio kvapas stumtelėjo merginą atgal ir ši žinojo, kad pateko į bėdą. Grynųjų kišenėse buvo nulis, papuošalų neturėjo, o ir tikėjosi, kad šie vyrukai nepažinojo jos iš anksčiau, nenorėjo, kad bjauri priklausomybė būtų atskleista girdint ją lydinčiam vyrui.
- Šūdas,- mestelėjo, nesiruošė pulti, atbulomis priartėjo prie tamsiaplaukio.
  Ir galbūt buvo klaida prašyti jo palydos namo. Šiąnakt galėjo įvykti bet kas, o jau kitą rytą visi Viktorijos kalvos gyventojai kalbėtų apie du sumaitotus kūnus ir bjauriausias jų paslaptis.

[Elias Andrew Ravengrave]

Andriaus savisaugos politika visad buvo pagrįsta egoizmu ir savo paties kailio nešimu iš situacijos, tad nenustebo, kai mergina pamėgino palikti jį vieną likimo valiai. Tokio veiksmo priežastys buvo logiškos ir pagrįstos, bent jau Elijo supratimu. Jei būtų buvęs durnesnis, būtų elgesis taip pat. Tačiau durnas nebuvo ir matė, kad prasmukti pro šiuos keturis, kurie ryškiai išsigabeno į gatvę tik dėl dviejų vienišų nakty pasiklydusių keliauninkų, nebuvo šansų. Nusimatė arba derybos žodžiais, arba išsišaudymas kumščiais ir kerais.
Andriui labiau patiko žodžiai nei kumščiai (nes muštis nemokėjo), tačiau nespėjo nė įkvėpti, kai didžiausias jų žengtelėjo žingsnį į priekį ir gana grėsmingu tonu pareiškė šių nepraleisiąs kol neištuštinsią kišenių. Elijas suprato susidūręs su įprastiniais kelių plėšikais, nieko ypatingo. Iškvėpė ir tyliu, bet kietu balsu pranešė, kad keliauja tuščiom kišenėm, tad šie gali nesivarginti ir leisti keliauti savais keliais. Tačiau šiems toks pasiūlymas nepadarė įspūdžio.
Vyrukas iš kairės didžiajam ausiai nemalonia šnekta ir su škotišku kaimiečio akcentu tarė, tegu Elijas ir Melisa leidžia jiems patiems įsitikinti kišenių tuštumu, labai jums ačiū. Andrius susierzino ir atrėžė, kad šito neprireiks.
- Ane? - tyčiodamasis paklausė kairysis, žengė du žingsnius link Elijo ir čiupęs už šio švarko atlapo timptelėjo. Andriaus veidas atsidūrė šviesos stačiakampy ir kairysis, išvydęs, išpūtė akis. Elijas irgi ne mažiau nustebo.
- Jektis, - ištarė kairysis milijoną metų negirdėtą vyro slapyvardį iš nelegalios veiklos laikų, vis dar tebegniauždamas Andriaus švarko skverną. Jo akys pamažu apsiblausė įtūžiu ir Andrius nespėjo nė rankos pakelti, nei ko, kai kietas kumštis susidūrė su jo žandikauliu. Smūgio jėga išmušė vyrą iš kojų, akyse suspindėjo žvaigždutės. Andrius kluptelėjo, delnu suėmė žandikaulį, pulsuojantį skausmu. Atsisuko į kairįjį.
- Yayo, - tarė per sukąstus dantis. - Nesitikėjau tavęs čia sutikti, - pajuokavo beviltiškai siekdamas atvėsinti įtampą, kuri kiekvieną akimirką augo. Kairiojo bendrininkai irgi atpažino Eliją, sugniaužė kumščius, akies kampučiu jis matė ir išsitraukiamą lazdelę. Kitos akies kamputis užkliuvo už Melisos ir prie jos grėsmingai besiartinančio milžino, liepusio ištuštinti kišenes.
- Matis sėdi Azkabane per tave! - suriaumojo kairysis ir vėl pačiupęs Andrių už skvernų papurtė. - Sakyk man, kodėl turėčiau tavęs tuoj pat nenudėti vietoj, m? Gal turėčiau? - sušnypštė į jam į veidą. Andrius mintyse nusikeikė. Čia ne tokios derybos, kuriose žodžiai turėtų kokią galią. Andrius seniai buvo baigęs savo karjerą magiškų narkotikų platinimo srityje ir neturėjo jokių vardų nei nieko, kas galėtų išsukti jį iš nepavydėtinos situacijos. Teliko vien kumščiai ir kerai. Stipriau sugniaužė lazdelę, kurios dar niekas iš vyrukų nepstebėjo. O tada keliu vožtelėjo į Yayo šventą vietą ir laisvu kumščiu trenkė šiam į pilvą. Sustaugęs Yayo paleido Andriaus švarką, o šis, pasinaudojęs proga, atsitraukė kelis žingsnius atgal ir iškėlė lazdelę.

[Melisa Keyes]

  Mergina nebyliai stebėjo nelabai draugiškai bendraujančius vyrus, nepastebėta prasisegė paltą, iš kišenės išsitraukė ąžuolinę lazdelę, paslėpė ją rankovėje. Jai niekad nebuvo tekę susidurti su grupele parazitų, besiveisiančių greičiau nei sklinda šviesa, visada tik vienas, dvikova, o ne bandos puolimas ant vieno. Ir tai dar kažkaip išsisukdavo, o dabar neturėjo nieko, nė suknisto knuto kišenėse. Mintyse keikė save už laiko praleidimą iki sutemų su Elijumi, viskas galėjo būti kitaip. Galėjo, bet jau yra kaip yra.
  Vos susilaikė nesuklykusi vienam iš dičkių griebus jos palydovą už švarko, nusitempus prie sienos, su kažkokia neaiškia nuostaba ištarus negirdėtus vardus ar slapyvardžius ir jo kumščiui nemaloniai pasisveikinus su tamsiaplaukio žandikaulio. Jausdama patamsėjusias akis dėl pykčio, kunkuliuojančio venose, Melisa žengė kelis žingsnius arčiau jų ir jau buvo pasiruošusi paleisti kerus į užpuoliką, kai buvo sučiupta už rankų iš už galo, o iš priekio suimtas žandikaulis. Smaragdinės akys išsipūtė. Galvok, Melisa, ar verkšlenanti mergiūkštė, ar įtūžusi boba. Ir pasirinko antrąjį variantą.
- Paleisk mane, šliuže,- pasišlykštėjusi, pilnu neapykantos balsu išspjovė.
  Jos laimingųjų tablečių tiekėjas tik garsiai nusikvatojo, dar stipriau suspaudė žandikaulį, o strazdanė jau galvojo kaip reikės užmaskuoti mėlynes kitą rytą, jeigu išvis liks gyva. Ištartas burtažodis ir šviesa lazdelės gale privertė mergina prisimerkt.
- Melisa, Melisa,- kūnų nuvilnijo nemalonūs šiurpuliukai jam ištarus jos vardą.- Tu puikiai žinai kitokią paketo kainą, jeigu taip trokšti,- karšta oro ir alkoholio dvoko banga trenkėsi tiesiai į merginos veidą, skaudžiai tėškėsi.
  Vos laikydama ašaras, stengdamasi nepalūžti garbanė sukaupė visas jėgas, įrėmė kojas į grindinį ir suvarė aštrius nagus iki pat mėsos, tikėjosi, kad ir iki pat kaulo vyrui, laikiusiam jos riešus. Jam staigiai atšokus, ji pasinaudojo pagaliau laisvomis rankomis ir staigiai įsirėmusi vieną į senio pečius, iš kitos kumščiu trenkė į saulės rezginį. Kaip visada, tiesiai į viduriuką.
- Aš tau Keyes, po velnių,- jam pasilenkus ir susigriebus už pilvo, alkūne kirto per sprando sritį, tiesa, kiek nesėkmingai, be skausmo neapsiėjo ir pati.- Ir ne naktinė plaštakė.
  Iš rankovės slystanti lazdelė tiesiog prašyte prašėsi panaudojama, tačiau ir vėl, strazdanė nenorėjo pulti, ji žinojo, kaip greitai Fleglyje susierzina skerdikai, kai šiuos puola iškart apsigynus, o stebėti skerdynių nesiruošė. Tad leido lazdelei išlįsti, tik likti nepanaudotai. Kol kas.
  Akimis perbėgo visus, sustojo ties Elijumi, kuris visai sėkmingai išsisuko iš, rodos, seno 'gero' bičiulio gniaužtų. Ketvirtasis akyse sušmėžavęs siluetas gavo įtartiną žvilgsnį iš burtininkės, o staigiai iškelta lazdelė sujungė visas savisaugos instinkto ląstelės ir jam nusitaikius į Eliją, pati Keyes stipriau sugniaužė savąją.
- Stupefy,- raudona šviesa pasileido iš lazdelės.
- Protego,- garbanė puolė Elijaus pusėn ir tikėjosi, kad sugebėjo jį apginti, mat jautė begalinį išsekimą. Atsigauk, tu ne tokia silpna.

[Elias Andrew Ravengrave]

Du blyksniai vienas po kito, Andrius girdėjo ketvirtojo balsą, girdėjo ir panikos persmelktą Melisos riksmą. Staigiai pritūpė ir abu kerai praskriejo virš galvos, jų trajektorijos akimirką susidūrė, blykstelėjo ir nugeso niekam nepadarę žalos nei ką apsaugoję. Kairysis, Elijo pavadintas Yayo, išsitiesė po smūgio į šventas vietas ir pilvą, ir, regis, nutarė rankų nebepurvinti, lazdelė turėtų padaryti savo darbą ir nušluoti kalės vaiką, kurio dėka Fleglio kartelio boso pusbrolis nebevaikšto ant žemės, o kitas didžiai vertintas narys, Matis (arba Motiejus, jei esi drąsus), sėdi Azkabane. Elijo, jo virvutės, kirvio ir manipuliacijos dėka. O taip, net praėjus aštuoneriems metams Yayo vis dar laikė tai asmeniniu įžeidimu.
Andrius atsitraukė dar žingsnį atgal, pamosavo lazdele, šūktelėjo keletą dalykų. Auksinis žaibas šovė į ketvirtojo pusę, tačiau šis kažkaip išsisuko. Dar vienas pamosavimas, atmušė Yayo kerus, kurių spalva pasirodė įtartinai žalia. Staiga iš viršaus trenkė kerų žaibas, vos per plauką nekliudęs Elijo. Jis nusikeikė, į smegenis įsibrovė suvokimas, kad jų per daug, ir nesvarbu, kad jie truputį girti ar kitaip apsinešę, Andriui vienam bus sunku. O laiko išmąstyti kokį nors genialų planą jis neturėjo. Sukilo ir pyktis, ir šaltakraujiškas kaltinimas tamsos ir merginos, jei ne kuri, čia nebūtų atsidūręs ir vaiduokliai iš praeities nemėgintų nudėti Jekčio, kurį žinojo kaip mirtiną ir skaičiuojantį priešų strategą, kaip vaikigalį iš Birmingamo.
Andrius paleido dar keletą kerų į skirtingas puses, pats jų keletą atmušė. Žvilgsniu perbėgo per visą įvykio sceną, akis užkliuvo už Melisos ir didžiojo bei antrojo, jie rodėsi irgi ne šiaip sau užkabinę merginą. Elijas įtarė, kad jie susiduria ne pirmą kartą. Jeigu išsigaus iš čia gyvas, vėliau paklaus.
Dar vienas žaibas iš viršaus, šį kartą pataikęs į petį. Nusmelkė skausmas, šaltis, visa ranka sustingo, nebeveikė. Andrius riktelėjo keletą neminėtinų keiksmų ir paleido eilę kerų į langą virš galvos, išgirdo sprogimą, riksmą, kažkas viduje pastato nuvirto. Išsibūręs kerų skydą, kuris, žinojo, ilgai nelaikys, vėl atsisuko į Melisos pusę, paleido nuginkluojantį kerą į antrajį, bet nematė, ar pataikė, nes dėmesį vėl nukreipė į Yayo, įnirtingai trokštantį Elijo mirties. Šį kartą nuo kerų išsisukti nepavyko, vyras pakilo į orą ir nuskriejęs keletą jardų atgal, trenkėsi į grindinį. Smūgis išmušė orą iš plaučių, pajuto aštrų skausmą šone ir suprato, kad lūžo taip brangintas šonkaulis. Sudejavo. Akimirką apsidžiaugė, kad nepaleido lazdelės iš rankos. Sukosi galva, lyg pro švelnų rūką išvydo artėjantį siluetą, nuleista lazdele, eisena žmogaus, kuris žino, kad jo auka tuoj mirs. Andrius negalėjo to leisti.
Žinodamas, kad pakelti lazdelę rizikinga, nusitaikė ja nuo žemės, vis tiek skergatvy tamsu, vargu ar toks mažas judesys matosi. Sumurmėjo burtažodį, lyg koks vėjo gūsis nuskriejo link Yayo. Elijas nematė, tik išgirdo dūstančio žmogaus žiopčiojimą, o tada sunkų dunkstelėjimą ant žemės. Virvelė liko nepanaudota, o į Andriaus sąraše atsirado antras punktas.

[Melisa Keyes]

  Aptemęs protas pasirodė visai ne laiku, senkančios jėgos kankino merginą emociškai, o per ilgai buvęs įkalintas žandikaulis diegė skausmą į galvą. Šūdas. Ji sunkiai pasikėlė nuo šaltos, šlapios žemės, tačiau greit vėl pasilenkė ir metėsi šonan kerams pataikius tiesiai... į skydą? Net antakiai iš nuostabos pakilo, kad per ją bėdon patekęs vyrukas nuspręs ją apsaugoti. Arba jam reikia jos gyvos po visos šitos mėsmalės, jog pats pribaigtų. Velniai čia jį ir težino.
  Skausmo aimana paliko lūpas, tvirtoms rankoms įrėžus Melisą sienon. Vyras kažką neaiškiai kalbėjo, kikeno. Apsiblausęs protas negalėjo suprasti ką. Ji tik akimirkai, sekundėlei užmerkė akis, o tada pajuto kažką šalto, kažką aštraus ties kaklu. Taip, garbanei reikėjo tik menko šaltuko ir ši išsiblaivė. Nė negalvodama apie pasekmes stumtelėjo vyrą nuo savęs su tiek jėgos, kiek turėjo, sugraibė peilį, aštriais ašmenimis jo rankoje, ir suktelėjusi suvarė jį jam šalia adomo obuoliuko ir ištraukė. Klampi, tamsi masė pasipylė iš jo burnos ertmės, lyg maišas susmuko šalia strazdanės kojų, ši priklaupusi tik įsitikino, jog užpuolikas nesugebėtų grįžti iš anapus. Viso keturi dūriai. Ašaros, graužiančios veidą, suteptos rankos. Aplink save apsižiūrėjusi susitiko su savo lazdele, kuri išslydo iš rankų silpnumo akimirką, susigrąžino ją į suteptas rankas ir sunaikino nusikaltimo įrankį.
- Mama, Dieve, ką aš padariau,- sušnabždėjo sau pačiai jausdama keistą kaltės jausmą krūtinėje.
  Dar bandė raminti save, jog kalta ne ji, kaltos aplinkybės, bet tai jos nenuramino. Juk ji atvilko čia ir Eliją, jeigu ji būtų viena, paprasčiausiai leistųsi sunaikinama, keturi prieš vieną nebūtų sunku, tačiau šįkart ji nebuvo viena. Tyliai suprunkštė, užvertė užverktas akis į akliną tamsą danguje. O dar neseniai pati gelbėjo pasaulį ir gaudė nusikaltėlius iš visų kampų. Pft, va tau ir įstatymų sergėtoja. Pasirodė, ironiška.
  Užrasojusiomis akimis stebėjo savo kompanioną, nežinojo ar bėgti prie jo tekinom, ar vis dėlto sutvarkyti likusius du. Jis išgyvens, jeigu ne, pati sau galą pasidarysiu. O tada, rodos, viskas įvyko taip, lyg jau seniai būtų planuota. Kerų pagalba apakinti, virvių suvaržyti, nusviesti atgal į pastatą, iš kurio ir pasirodė, o kartu ir jau beveik atvėsęs kūnas. Sprogimas ir ugnis, pradedanti naikinti skerdikų buveinę.
- Kaip tu?- ir ši pagaliau drįso pripulti prie Elijaus.- O visi induizmo dievai, kaip aš atsiprašau, kad tau teko įsivelti į šią nesąmonę,- nebesusilaikiusi vėl pravirko.
  Nežinia ar dėl kaltės, ar dėl gėdos, ar dėl užplūdusio rūpestingumo. O gal ir visų trijų.

[Elias Andrew Ravengrave]

Elijas Andrius gulėjo ant nugaros ant drėgno ir purvino grindinio tamsiame skersgatvyje Aukštutiniame Fleglyje. Jis žvelgė į dangų, kuriame plaukiojo vos keli tamsoje pilki debesėliai ir spingčiojo žvaigždės. Vyras, visu kūnu jausdamas sulaužytą šonkaulį, žiūrėjo į žvaigždeles ir mąstė, kad šiaip tai jos nešviečia, ir visa ta romantiška nesąmonė apie žvaigždžių šviesą greičiausiai atsirado iš žmonių poreikio kaip nors įveikti nakties tamsą.
Elijui skaudėjo, o skersgatvy buvo tylu. Kelias sekundes tvyrojo mirtina tyla, o tada garsai pamažu užplūdo vyro ausis. Išgirdo Melisą, prie jo pripuolusią. Girdėjo, kaip ši atsiprašo, kaip pravirksta, tačiau negebėjo nieko atsakyti. O ką galėjo atsakyti? Man lūžo šonkaulis, grįžtam į ligoninę? Pareikalauti neverkti?
Andrius vis dar jautėsi netekęs gebėjimo kvėpuoti. Svarstė, ar įmanoma susitrenkti plaučius. Jo įkvėpimai buvo paviršutiniški ir greiti, o širdis pašėlusiai plakė. Skaudėjo galvą, žvaigždės danguje mažumėlę siūbavo. Sulaužytas šonkaulis, sumušti plaučiai ir sutrenktos smegenys. Pats žavingiausias derinys.
Pasuko galvą į merginą, apsiblaususiomis akimis nužvelgė ją verkiančią. Kilstelėjo delną tarytum ramindamas, lyg klausdamas, ar jai pačiai viskas gerai. Ašaros ir kūkčiojimas erzino, kėlė nemalonų, nepažįstamą jausmą krūtinėj. Jei būtų buvęs emociškai raštingesnis ir šiaip protingesnis, gal būtų įvardinęs jausmą kaip rūpestį.
- Lūžo šonkaulis, - galiausiai ištarė. Vis dar buvo sunku kvėpuoti, tačiau vis tiek pamėgino atsisėsti. Ranka, į kurią pataikė kerai, tebebuvo pavojingai nutirpusi.

[Melisa Keyes]

  Menkai apšviestoje teritorijoje vaidenosi dveji kūnai, vienas gulintis, kitas - priklaupęs. Purvinom rankom persibraukė per plaukus. Mintyse sukosi užstrigusi plokštelė. Ką daryt, ką daryt, ką daryt. Ir vėl iš naujo. Drebėdama suėmė Elijaus šiek tiek pakeltą delną.
- Ne, nejudėk,- grąžino vyro delną į ankstesnę vietą.- Aš pasistengsiu viską sutvarkyti, gerai?- pažvelgė jam į akis.- Nesu kokia nors ekspertė hilerė, tai tau telieka tikėtis, kad tas šonkaulis liks savo vietoj,- išspaudė menką šyptelėjimą.
  Pirštais prilietė akių kampučius, sutvardė naują ašarų prasiveržimą, susitvarkė ties savo kvėpavimu. Susiraukusi stebėjo atsisėsti bandantį sužeistąjį. Nieko nebesakė, tik ėmėsi darbo. Nusiėmė paltą, nebekreipdama dėmesio į šaltį, stingdantį Melisos kaulus, perlenkus pusiau, padėjo jį ant drėgno grindinio. Atsargiai suėmusi Elijų už pečių, staigiai suktelėjo jį šonu, užkišo rankas už pažastų ir lėtai paguldė, kilstelėjo galvą, po ja padėjo paltą, atliekantį pagalvėlės vaidmenį.
- Liepiau nejudėt,- pikčiau sušnypštė.
  Ji turėjo daug pasirinkimų ką pasikviesti  į pagalbą, tačiau šioje situacijoje bet kuris pažįstamasis būtų supakavęs dar ir pačią Keyes, o Elijumi taip ir nepasirūpinęs. Todėl mergina tik papurtė galvą. Atlapojo švarką, prasegė marškinius. Ąžuolinės lazdelės galiuku perbraukė per atvertą krūtinę. Kažką tyliai šnabždėjo sau po nosimi ir, tikėjosi, kad nepraleido nei vieno svarbaus žodžio. Prakeikta lotynų pagaliau pravertė. Baigusi reikalus ties šonkauliu, nežinojo, kas toliau. Nežinojo ar jam dar kas blogai, nors faktas, kad jis buvo tėkštas sienon, kėlė nerimą dėl šio galvos, tad pratęsė savo užkalbėjimus.
- Ei, su galva ir šonkauliais viskas gerai turėtų būti jau netrukus,- sumurmėjo.- Nebent tau kažkas viduje pradės kraujuoti, tai nebus labai gerai, bet gal nesupainiojau žodžių.
  Paleidusi iš lazdelės silpną vandens srovelę nusiplovė nešvarias rankas, nusišluostė į pasivogtus Elijaus marškinius. Šaltą delną priglaudė prie vyruko kaktos. Galvojo ar sugebėtų jį parsivilkti į savo butą, tačiau nusprendė, kad būtų sunkoka. Neturėjo tiek jėgų. Sunkiai atsidususi suliejo jų žvilgsnius. Neužsimerk.

[Elias Andrew Ravengrave]

Jei būtų buvęs vienas, galbūt būtų palaukes valandą ar dvi, o tada bandęs pats save susilopyti. Greičiausiai nesėkmingai, nes nebuvo itin pakalęs gydančiuose keruose. Ir vis dėl to, buvo netgi šiek tiek malonu turėti šalia žmogų, kuris imasi šonkaulių tvarkymo darbo. Savanoriškai.
Tad Elijas leidosi guldomas ant šaltų skersgatvio akmenų, neprieštaravo merginos kerams ir tyliam murmėjimui. Šiai prasegus jo naujuosius marškinius į galvą atėjo mintis apie kokį nors lėkštą juokelį, kurio dalį sudarytų pasakymas "jeigu nori išvysti mane be drabužių, tau tereikia paprašyti, nebūtina laukti, kol merdėsiu tamsiam skersgatvy", tačiau susilaikė. Tokie žodžiai būtų buvę baisiai necharakteringi, ir Andrius nujautė, kad tai jo sutrenktos smegenys krečia išdaigas.
Kerams ėmus sklisti po krūtinę, palietus šonkaulį Andrius pajuto aštrų skausmą, akimirką susiraukė ir staigiai įkvėpė. Tačiau ilgai netruko, vos akimirka, ir jis pajuto šonkaulį esant savo vietoje, o keistas spaudimas galvoje išblėso. Atsiduso. Melisa ryškiai pakalusi keruose.
Andrius leido sau dar akimirką pagulėti, kad įsitikintų kerų veikiamumu. Suėmė Melisos delną, besiilsintį jam ant kaktos, ir atsisėdo jo nepaleisdamas, nekreipdamas dėmesio į jokius merginos esamus ar būsimus protestavimus.
Jis pastebėjo jos drebulį, jos vos laikomas ašaras (kiek tai pastebėti leido tamsa). Norėjo klausti, ar jai pačiai viskas gerai, ar ji nesužeista, ar nėra ant mirtino nukraujavimo ribos, tačiau... Neleido sau taip daryti. Šita moteris atėjo į Andriaus tobulai sustyguotą gyvenimą ir per vieną dieną apvertė viską aukštyn kojomis. Pamažu šitas faktas įsitvirtino jo smegenyse, ir nors Elijas buvo linkęs viską neigti, negalėjo nepastebėti, kad giliai širdy (kartais žmonės nebūdavo įsitikinę, ar jis ją turi) tam neprieštarauja. Bet tai buvo dalykas, skirtas apmąstyti kada nors vėliau. Kai aplink nebus blaškančių instancijų.
- Ačiū. Viskas gerai, - tarė pakeldamas Melisos paltą ir grąžindamas jai. - Ar toli nuo čia gyveni? - paklausė galvoje jau brandindamas planą, kaip išsisukti iš nepalankios situacijos, kai bendrininkai ir teisėsauga neišvengiamai ateis prie abiejų slenksčių. Kerai palieka ryškų pėdsaką, kurį stebėtinai lengva sekti. Kaip ir pinigai. Klausti klausimų apie Melisos ryšius su anais vyrukais nusprendė vėliau, kai šitas nelemtas skersgatvis bus jiems už nugarų.

[Melisa Keyes]

  Delnas, suimtas vyro, privertė menkai šyptelėti. Mergina dar norėjo prieštarauti jo judėjimui iš vietos, tačiau šiosios žvilgsnis tik sustojo ties menkai apšviestu veidu. Laisvąja ranka atsargiai perbraukė per kompaniono skruostą, vis dar norėjo įsitikinti, jog jis nėra kažkokia iliuzija ir širdis dar tebeplaka.
  Vos sulaikė atsiprašymo žodžius, besiveržiančius pro lūpas, mat įsivaizdavo, kad jų kartojimas nelabai ką pakeis. Vis tiek jautė kaltę jį čia atsitempdama. Ir keistą šleikštulį dėl pastarųjų įvykių. Šis skersgatvis slėgė garbanę, traukė prie žemės, vertė jaustis susitepusia ir nusikaltusia. Širdį nudiegė menkas skausmas, ši tik giliau įkvėpė, menkas diegulys išsirutuliojo į vos pakeliamą skausmą. Ir negalėjai žinoti, ar šis skausmas emocinis, ar fizinis. Kai per vieną dieną įvyksta daugiau nei per kelis mėnesius, Melisa galėjo jaustis lyg prie išprotėjimo ribos. Kurią labai lengvai galėjo peržengti. Visus mėnesius laikėsi sunkiai, tačiau dabar tai jai nebeatrodė išvis pakeliama. O keista trauka vos kelias valandas pažįstamam vyrui irgi nebuvo nereal- nuostabus variantas. Dvidešimt ketverių persona jautėsi beveik žlugusi kiekvieną dieną, dabar jautėsi keistai atidavusi dalį sielos, dalį savęs kitur. Ką aš padariau? Kas per mėšlas su manimi vyksta?
  Mergina išlaisvino savo delną, atitraukė rankas nuo vaikino, sunkiai sugraibė iš jo rankų išpurvintą paltą, kurį užsimetė ant beveik sustingusio kūno. Sunkiai atsistojo, dar vis gaudydama oro gurkšnius, pridėjo ranką kairėje pusėje, šalia širdies.
- Netoli,- pralemeno taip sunkiai ir tyliai, kad nebuvo įsitikinusi, kad Elijus išgirdo.- Už kampo.
  Ištiesė ranką vaikinui, norėdama padėti atsikelti.

[Elias Andrew Ravengrave]

Elijo ausys pagavo tylutėliai išlementus žodžius. Pamąstė, kad šioji turėtų būti gerokai sukrėsta, sušalusi ir visaip kitaip mentališkai išsiderinusi. Stodamasis nekreipė dėmesio į jos ištiestą ranką, nujautė, kad jei būtų įsitvėręs mažo dailaus delno, būtų nutempęs ją su savim į grindinio pragaištį ir gelmes. O tada jau nei vienas neatsistotų. Ir vis dėl to kojoms užkrovus viso kūno svorį, Andrius akimirką panorėjo, kad turėtų už kur laikytis. Pavojingai susvirdikuliavo, akyse sumirgėjo. Delną prispaudė prie purvinos sienos laikydamasis. Galiausiai žemė beveik nustojo siūbuoti į visas puses.
Andrius paleido sieną, kurios laikėsi įsitvėręs kaip gelbėjimosi lyno ir žengė žingsnį, antrą. Vis dar jautėsi nestabiliai, tačiau pakankamai gerai, kad įsivažiuotų ir nieko netrukdomas galėtų žingsniuoti pro išsprogdintas duris ir kerų numuštas sienas skersgatviu į priekį.
Kartą jam susipynė kojos ir vos neparvirto. Ištiesė ranką ir griebė šalia žingsniuojančiai Melisai už peties ieškodamas įžeminimo. Juto, kad suspaudė smarkiai ir numanė, kad turėjo suskausti. Sumurmėjo atiprašymą, išsitiesė, tačiau rankos nuo peties nepatraukė. Delnu nubraukė žemyn iki pat merginos delno ir pabrėžtinai į ją nežiūrėdamas suėmė šį, stipriau, tarytum sakydamas, kad viskas bus gerai, suspaudė ir nepaleido.
Suminkyta ir sudaužyta keistoji porelė galiausiai atsidūrė priešais duris, už kurių, spėjo Andrius, slypėjo jo asmeninę žemę sudrebinusios moters buveinė.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Po kiek daugiau nei mėnesio jam šešiolika. Ir kaip jis galvojo išgyventi visą vasarą būdamas vos dvylikos? Tai, pasirodo, nebuvo taip jau paprasta. Žinoma, kišenėse gulėjo kelios monetos, bet net ir tai nelabai padėjo. Tuo labiau, kad visą naktį lijo, ir Eion namus atstojusi milžiniška dėžė kiaurai peršlapo. Vaikinukas sušalo, tad atsibudo bėgančia nosimi ir siaubingai užkimęs. Kaip jam dabar parduoti itin naudingą (arba ne) daikčiuką?
Įsikūrė visai netoli skersgatvio, kuriame ir turėjo susitikti su tuo žmogumi. Kiek suprato iš gauto laiško, jis atvyko net iš Prancūzijos. Tikėtinai nusipirks galybę amuletų, tad jie dabar saugiai gulėjo kuprinėje. Tai visai tiko - Eion norėjo uždirbti kuo daugiau pinigų. Kada nors galbūt grįš į Aurio namus ir įrodys, kad jis jau ne mažas vaikas. Pats gali savimi pasirūpinti ir išgyventi.
Susiradęs artimiausią balą pasinaudojo ja kaip veidrodžiu. Atrodė tikrai nekaip, bet visų blogiausia buvo kažkokie šlykštūs plaukeliai virš lūpos. Jie turbūt irgi priklausė tam "brendimui", kuris jį tiek prikankino neleisdamas normaliai kalbėti. Deja, neįsivaizdavo, kaip reikėtų tų plaukelių atsikratyti, tad tik nusiprausė veidą tos pačios balos vandeniu ir nužingsniavo į skersgatvį. Atsirėmė į vieną iš pastatų ir pradėjo laukti. Nežinojo tikslaus laiko, bet rytas dar buvo ankstyvas, ir tas žmogus turėtų pasirodyti jau visai netrukus.

[Auris Senkleris]

Auris labai skubėjo. Eion galėjo bet kada palikti šią vietą. Juk galėjo. Todėl jis baisiausiai skubėjo.
Rado jį pagaliau, po poros savaičių klaikios nežinomybės. Baimės. Blaškymosi. Nemigo valandų. O dar reikėjo vesti tą stovyklą, tuos užsiėmimus.
Nežinojo ką pasakys Eion, kai pagaliau jį atras, labai pyko ant jo. Beprotiškai. Ir pyko ir nerimavo ir troško tuojau pat rasti ir parsivesti namo. Kartu galvojo, kad galbūt Eion netinka gyventi su juo ir reiktų galvoti apie kitas išeitis. Tų jausmų jautė tiek daug.
Auris neatrodė gerai. Vėl atsirado ratilai po akimis, atrodė susitaršęs. Pasistengdavo normaliau atrodyti toje stovykloje, o paskui jau visai nesirūpino ką kas pagalvos.
Paieškos kerais sunkiai jį galėjo aptikti. Gal Eion vis keisdavo savo apsistojimų vietas. Todėl vėl ėmėsi žmonių tinklo, kurie padėtų ieškoti. Šį kartą labai ilgai nelaukė. Kreipėsi į tą patį žmogų, kuris padėjo pasiimti Deo vaiką. Mišeliu pakankamai pasitikėjo, o tas kontrabandininkas turėjo kažkokių pažinčių magiškojoje policijoje. Žodžiu jie paskleidė visą informaciją apie Eion, bet pasistengė, kad viskas neišlįstų viešumon. Ir pagaliau jis gavo žinią kur gi yra sūnus paklydėlis.
Šiandien jį pastebėjo su reikalais miestelyje buvęs pareigūnas. Jis ir pasekė berniuką užsibūręs praskiedimo kerais. O tada, per užkerėtą galeoną, kuriais apsidalijo visi toje paieškoje dalyvavę žmonės pasiuntė Auriui žinutę ir Senkleris atsidūrė skersgatvio pradžioje nešyklės pagalba. O tasai pareigūnas taip ir nepasirodė, tik pasigirdo pokštelėjimas, kai dingo oru.
Skersgatvis atrodė nykiai. Auris neįsivaizdavo ką Eion čia gali veikti. Net dabar rytmetį čia buvo tamsoka.
Ir jis pagaliau pamatė vaikinuką stovintį prie kažkokios sienos. Užplūdo baisiai prieštaringi jausmai. Viena vertus norėjosi prieiti papurtyti jį ir paklausti kaip gali šitaip elgtis. O kita vertus norėjosi jį tiesiog apkabinti ir džiaugtis, kad rado sveiką.
Skerzgatvėlis buvo klaikiai siauras. Auris prisiartino prie jo bet sustojo kiek tolėliau. Kaip visada.
Žodžiai kažkur nusimetė. Tik stovėjo ir žiūrėjo į pagaliau surastą vaikinuką. Suknistai graudinosi ir niršo. Kurį laiką atrodė, kad taip ir nesugebės prašnekti draskomas tų emocijų. Galvoje pynėsi priekaištai, klausimai.
- Kodėl šitaip elgiesi? - Pagaliau sugebėjo prabilti. Pro tą pyktį ir nerimą prasimušė dar ir skausmas. Kažkodėl nesitikėjo, kad Eion gali taip pasielgti. Po visko.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Pirkėjas vis nesirodė, ir Eion pradėjo nervintis. Gal kažką supainiojo? Gal jis turi ateiti į kitą vietą? O gal ne šiandien? Melsdamasis, kad sutarta diena nebūtų vakar, išgirdo žingsnius. Atsisukęs pamatė ne pirkėją, o... Aurį? Iš netikėtumo net krūptelėjo ir bandė žengti atgal, bet nepasisekė - tiesiai už nugaros egzistavo prakeikta siena. Piktai trinktelėjo į ją ir tada išgirdo klausimą.
- Tu mane sukirtai per egzaminus, - tepasakė pasitaisydamas kuprinę. Tik dabar suprato, kad jos anksčiau, namuose, neturėjo, tad Auris būtinai susidomės turiniu. Mintyse nusikeikęs atsargiai dirstelėjo į profesorių.
- O jūs kodėl čia? - paklausė bandydamas nuslėpti nerimą. Ir, tiesą sakant, atsiradusį džiaugsmą, kad Auris jo ieškojo ir rado. Mintyse kartojo sau į butą bent jau kol kas negrįšiantis, bet per tuos žodžius išsiveržė kitas klausimas: o kodėl? Kodėl jis negali ten grįžti? Jeigu jau Auris jo ieškojo... Jis nori pasiimti mokestį, ir tiek galiausiai pats sau atsakė į tą klausimą. Sunkiai atsidusęs įkišo ranką į kišenę ir išsitraukė visus ten buvusius pinigus. Ištiesė juos profesoriui ir stengdamasis kalbėti kuo užtikrinčiau pratarė:
- Daugiau nieko neturiu. Turės užtekti.
Mintyse paprašė tiesiog pasiimti pinigus ir išeiti. Deja, toks prašymas, net ir neištartas garsiai, privertė suskausti kažką giliai viduje, ir dabar teko kovoti su staiga sukilusiu grauduliu.