[Dori Mendel]

- Nieko, - tarstelėjo Rolandui dėl rankos. Tai tikrai šiuo metu nebuvo svarbu. - Aš manau, kad girdi, - atsakė.
O gal Dori tiesiog tikėjosi, kad girdi. Norėjo, jog jis girdėtų.
Ir tada Rolandas nuėjo prie Alano. Dori girdėjo, ką jisai sakė vaikinui. Kelios didelės ašaros kaip pupos nuriedėjo tamsiaplaukės skruostais. Kodėl? Kodėl turėjo šitaip nutikti?
Po to Alano tėtis išėjo. Sakė, kad pas skyriaus vedėją. Gal prieš tai jis su Auriu kažką apie tai ir kalbėjosi, bet Mendel ausys tų kalbų neužfiksavo. Tad ji paklausė Aurio:
- Kodėl jis išėjo? Ką jis darys?
Tuomet mergina ir vėl priėjo prie Alano. Šį kartą pasiėmė kėdę. Ant jos atsisėdo. Šią akimirką nieko nesakė. Ir nebesimeldė. Tiesiog pasidėjo galvą ant kelių ir pradėjo verkti. Beveik be garso. Nenorėjo, kad Alanas išgirstų.

[Rolandas Senkleris]

Rolandas į palatą grįžo ne greitai. Gal tik po poros valandų. Grįžo kartu su iš namų atvykusia eksperte. Tas porą valandų su skyriaus vedėju kalbėjosi, vartė užrašus apie Alano sveikatos būklę. O hileriai praktikantai vis ateidavo pranešti, kad niekas nesikeičia. Alanas nei nepradeda kvėpuoti pats. O vaistus jo organizmas atmeta. Taigi niekas negerėjo. Jeigu jie atkerėtų Alaną nuo kvėpuoti verčiančių kerų, tai jis numirtų. Jis tik dėl jų ir laikėsi. Bet ir tai kažin ar ilgai. Nuodai užkariavo vaikino organizmą, kraujas nešiojo juos ir artino akimirką, kai širdis sustos ir viskas pasibaigs. Apie viską kalbėjosi šaltai, ramiai, be emocijų. Tarytum įšalo į ledą. Jautėsi kaip robotas. Gal pagaliau suveikė eliksyras. O gal tiesiog visai suakmenėjo iš siaubo.
Taigi abu nutarė, kad reikia pabandyti pasikviesti vieną į pensiją išėjusią hilerę. Garsėjusią savo sprendimais, pasiekimais. Moteriškė iškviesta naktį atvyko. Gal todėl, kad seniau Rolandas daug aukodavo jos skyriui. Dievai žino. Ji išklausė kaip viskas yra. Perskaitė Alano popierius.
- Einam. Noriu jį pamatyti. - Pasakė ir tada jau visi trise nuėjo į palatą.
Rolandas sustingo pasienyje. Į Alaną nežiūrėjo, bijojo, kad jo šalta laikysena sugurs kaip ledas.
Moteriškė buvo jau sena, bet žvitri. Žilus plaukus nešiojo susuktus į kuodą. Vilkėjo tamsų raganos apsiaustą. Atrodė griežta ir nepalenkiama.
Ji Apžiūrėjo Alaną. Tyrinėjo veidą, akis. Tada kažką padarė. Ir Alanas nustojo kvėpuoti, švokšti.
- Ei, ko... - Rolandas jau norėjo prieštarauti, bet ji vėl užkerėjo Alaną ir jis ėmė kvėpuoti.
- Jokio efekto vaistai neduoda kaip matote. Nei minutės jis pats nebando įkvėpti. Aš jums pasakysiu žiauriai, bet atvirai. - Ji nužvelgė Aurį ir Dori.
- Gal jiems geriau išeiti?
- Ne. - Nukirto Rolandas.
- Jis miršta. Tiesiog alergija nuodams labai didelė. ji neleidžia įsisavinti vaistų. Ir ryto vaikinas nesulauks. Aš galiu pasiūlyti tik vieną. Yra toks eksperimentinis eliksyras. Kiek žinau nepatvirtintas. Jis labai stiprus. Aš nežinau koks bus efektas. Gali būti, kad jis labiau pakenks. Bet galime pabandyti. Arba jį, arba tiesiog leisti jam išeiti. - Suūžė ausyse. Rolandas norėjo išgaruoti. Pabusti. Bet tvirtai pasakė.
- Aš noriu pabandyti tą eliksyrą. - Klausiamai pažiūrėjo į Aurį ir Dori. Juk jie turi suprasti, kad prarasti nėra ko.

[Auris Senkleris]

- Jis išėjo pasikalbėti, pasitarti su skyriaus vedėju. - Auris pasiuntė gynėją Elijai. Iš jos greit gavo atsakymą. Panikos kupiną atsakymą. Elija sakė, kad tuojau pat mėgins išvykti.
Dori raudojo, atrodė tokia vieniša su savo skausmu. Auris irgi pasiėmė kėdę. Atsisėdo. Kažką kalbėjo, bandydamas merginą paguosti. Taip bėgo laikas. Daugiausia tyloje. Kur dingo Rolandas? Auris nervinosi. Iš kartais ateinančių Hilerių veidų buvo aišku, niekas negerėja.
Jis parsibeldė po nežinia kiek laiko. Po siaubingos apžiūros pateiktas verdiktas nedžiugino.
- Turbūt tai reikia išbandyti. Aš nežinau. Jeigu vaistai neveikia, reikia bandyti tuos. - Tik dabar ėmė jausti tikrą skausmą. Suprato, kad yra akligatvyje. Kad dabar Alano niekas neišgelbės. Nei nesulaužoma priesaika, nei surasti draugai. Niekas. Jis negali brolio užstoti. Alaną gali išgelbėti tik atsitiktinumas.

[Dori Mendel]

Dori sėdėjo ant kėdės. Ji nežinojo, kiek praėjo laiko. Laikydama galvą ant kelių, tyliai verkdama mergina užmigo Auriui kažką kalbant. Tad negirdėjo, ką šnekėjo hileriai, kurie ateidavo. Galbūt eliksyras taip veikė, o gal stresas. Ji pabudo tik tada, kai prie Alano priėjo kažkokia moteris ir ėmė jį apžiūrinėti.
Iš pradžių mergina nelabai susigaudė, kur ji yra. Jautėsi tarsi migloje.
- Amelija. Arielė, - tarė ji. - Man reikia, kad auklė pažiūrėtų mergaites, - balsas skambėjo nerišliai, taip, tarsi mergina nelabai gaudytųsi aplinkoje, o tą akimirką iš tiesų nesigaudė.
Ji atsistojo ir pabandė išburti gynėją, norėjo pasiųsti jį į namus, kad kažkas pasirūpintų dvynukėmis. Tačiau gynėjo išburti nepavyko, tik menka sidabrinė gija pasirodydavo iš burtų lazdelės.
- Man reikia... - vėl pasakė ji.
O tada ėmė girdėti nuotrupas žodžių, kurias sakė toji moteris. Miršta. Ryto vaikinas nesulauks. Leisti jam išeiti. Tokios nuotrupos skambėjo mintyse. Dabar jau tamsiaplaukė pilnai pabudo. Pradėjo drebėti. Tapo balta kaip popierius.
- Ne! - suklykė Dori. - Ne, neleiskite jam išeiti, maldauju, ne! - šaukė ji.
Ji ėmė verkti pasikūkčiodama, atsiklaupė priešais tą moterį, apkabino jos kelius ir maldavo. Ji neišgirdo, kad eliksyras yra eksperimentinis. Nesuprato, kodėl iki šiol niekas Alanui jo nedavė.
- Duokite jam tą eliksyrą, išgelbėkite jį, maldauju, - greitakalbe prašė Dori.

[Rolandas Senkleris]

- Viskas gerai, dvynukes prižiūri Emilis ir Džesika. - Kai pagalvoji kažin kokiu būdu jam pavyko surinkti tikrai gerų, ištikimų žmonių. Rolandui dar sėdint pas vedėją kabinete kažkuris pasiuntė pelėdą su laišku ir Rolando lazdele.
Dori atrodo budinosi iš miegų. Gerai, kad pamiegojo. Pagalvojo.
Bet štai dabar atėjo lemiama akimirka.
- Dori, baik, prašau, jie tikrai pabandys, padarys viską, ką gali. - Rolandas atitraukė Dori nuo Hilerės, pasivedėjo į šoną. Laikė ja už rankos, kad vėl nepultų atgal. Žinojo, kad šią sceną, tokią beviltišką Dori įsimins visam gyvenimui.
- Aš ne dievas. - liūdnai pasakė senoji hilerė.
- Džionsai, atneškit to serumo. - Pasakė vedėjui.
- Bet jis gali akimirksniu Senklerį pražudyti. Negi jūs manot. Jis nebaigtas, neišmėgintas.
- O ką dar galima prarasti?
- Visada yra tikimybė.
- Baikit. Jūs žinot, kad ne dabar. Dabar jos nėra. - Hilerių pokalbis vedė iš proto. Bet pagaliau jie susitarė. Išėjo eliksyro.

[Auris Senkleris]

Dori pavyko pamiegoti. O jis negalėjo. Laukė Rolando, kažko.
O kai sulaukė pasirodė, kad atėjo baisiausia atkarpa. Kodėl? Kodėl viskas taip turėjo būti. Kodėl amžinai kas nors nutinka ir vis bando paskandinti juos. Auris irgi norėjo maldauti tos hilerės, bet žinojo, kad tai nieko nepakeis. Likimo, kuris kartais labai atšiaurus nepermaldaus. Sėdėjo tylus, atrodė visai ramus. O viduje dėjosi kažkas nenusakomo. Juk Alanas buvo žmogus, dėl kurio turbūt pasistengė išlaikyti jausmus, emocijas, dėl kurio išlaikė savo žaismingumą, sugebėjo visai nenugrimzti į smurto liūną. Kodėl visada žmones, kuriuos myli kažkas bando atimti? Štai todėl ir nenorėjo prie nieko prisirišti, nenorėjo būti draskomas į gabalus, kai jų vis netekdavo.
Atėjo vedėjas. Su buteliuku to eliksyro. Pakėlė Alano galvą, prilaikė, sugirdė to skysčio.

[Alanas Senkleris]

Jis gal miegojo. Gal išvis nebuvo Alano. Jautėsi esantis kažkur nebūtyje. Tamsoje. Tik buvo labai karšta. Jokių garsų, vaizdų. Nieko. Nesuvokė savęs paties. Tiesiog egzistavo.
Tada iš karščio liūno ištraukė skausmas. Atrodė, kad užsiliepsnojo gerklė, negalėjo nuryti. Dūstu. Tai buvo pirma mintis po kažkiek laiko. skaudėjo gerklę. Sugirdžius to eliksyro, nors to nesuvokė. Vaikinas ėmė kosėti. Labai reikėjo įkvėpti, nuryti seiles. Ir dar labai panorėjo gerti. Baisiai norėjosi bent lašo vandens, tik nežinojo kaip galėtų praryti tą vandenį. Kažkaip reikėjo atsimerkti. Akys. Jos tikrai buvo. Alanas pabandė prasimerkti. Kaip pasakyti, kad nori gerti? Labai nori gerti.
- V... - Pamėgino ištarti.
- Va... - Daugiau nieko nesigavo pasakyti, vis dar norėjosi kosėti.
- Nori gerti? - Paklausė kažkas.
- Džonsai, suvilgyk jam lūpas vandeniu. Serumas kelia troškulį. - Balse jis girdėjo džiugesį. Pajuto skudurėlį su vandeniu. Pabandė nulaižyti vandenį, bet liežuvis atrodė ištinęs, nejudrus.
- Kas dešimt minučių suvilgykit jam lųpas vandeniu. Vėliau pabandysim atsigerti.

[Dori Mendel]

Rolandas atitraukė Dori nuo tos moters. Pražudyti? Eliksyras gali jį pražudyti, pasakė sau Dori mintyse išgirdusi kažkokio vyro žodžius. Mergina tik išleido kažkokį garsą, panašų į cypimą, ir įsikniaubė veidu į Alano tėčio ranką. Užsimerkė. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Pykino.
Ir štai, ji išgirdo Alaną. Vaikinas mėgino kažką pasakyti, tačiau jam nesigavo. Hileriai pamanė, jog jis nori gerti. Sakė, kad serumas kelia troškulį. Mergina atsimerkė. Pakėlė akis į Alaną. Taip, jis išties, regis, atgavo sąmonę. Kas dešimt minučių reikės suvilgyti lūpas vandeniu. O vėliau pabandyti atsigerti.
Ar tai reiškia, jog tikrai pavyko? Ar tai reiškia, kad serumas suveikė? Dori norėjo pribėgti prie Alano. Apkabinti jį, išbučiuoti, klausinėti, tačiau bijojo ir pajudėti iš vietos. O jeigu pakenks? Ji nieko nesakė, atrodė pasimetusi, žvelgė į hilerius, į Rolandą, į Aurį.
Tamsiaplaukės širdies ritmas po truputį ėmė stabilizuotis, ji rimo, bet bijojo kažką sakyti ar daryti, ji nenorėjo pakenkti Alanui.

[Rolandas Senkleris]

Rolandas ir pats nejuto, kad tą akimirką, kai Alanui sugirdė eliksyro įkvėpė ir sustingo. Stebėjo sūnų. Eliksyras suveikė žaibiškai. Ramiai tysojęs Alanas ėmė siaubingai kosėti, tada. Ar tai haliucinacija? Ne. Ne haliucinacija. Tikrai pabandė kažką pasakyti, atsimerkė. Ir tik tada Senkleris iškvėpė.
- Ar... Ar pavyko? - Tyliai paklausė. Bijojo į visą tai žvelgti viltingai.
- Sunku pasakyti. Suprantat, serume yra daug kitokių nuodų. Didelė jų koncentracija, bet jie slopina fėjūnių nuodo veikimą. Alanui reikės gerti atstatomąjį eliksyrą, ilgai. Turbūt ir šio serumo dar teks pakartoti. Reikės derinti eliksyrus, kad šis serumas labai negadintų jo organizmo. Kaip jau sakiau jis eksperimentinis, aš nežinau kaip greitai Alanas pasveiks. Ir negaliu garantuoti, kad tai... Na, kad tai nėra laikinas pagerėjimas. - Bet juk pagerėjimas. Jis kalba. Jis sąmoningas. Pasveiks. Juk taip? Juk pasveiks? Klausinėjo kažko. Gal likimo ar visatos. Labai norėjo apkabinti Alaną, bet prie jo bijojo ir prisiartinti. Todėl apglėbė Dori ir pasakė.
- Viskas bus gerai. Pamatysi, kad jau dabar viskas bus gerai. - Hilerė tylėjo. Gal nenorėjo slopinti jų vilčių.

[Auris Senkleris]

Juk negali pasaulis būti toks baisus ir pasiimti Alano. Juk negali. Bet Auris žinojo, kad gali. Jau pasiėmė iš jo mamą, tėvą, įtėvius, atėmė vaikystę. Pasiėmė norą kurti šeimą, Linėją. Na ir kas, kad pats ją paliko. Senus draugus, kuriuos irgi paliko, kad jie pirmi nepradingtų. Frederika irgi mirė. Tai vadinasi, kad pasaulis, likimas gali pasiimti ir Alaną. Negali taip galvoti. Neleisk sau taip galvoti. Tu negali dabar ištižti. Namie juk tavęs laukia. Tu negali sau leisti susmukti. Auriui atrodė, kad Alanui skauda, tas kosulys skambėjo nekaip. Bet tada išgirdo, kad pusbrolis mėgina kalbėti. Kadangi taip ir liko sėdėti netoli pasilenkė artyn, norėdamas suprasti ką jis sako.
- Labas broliuk. - Visai tyliai pasakė jam. Nenorėjo klausytis ką kalba hilerė, kad tai gal laikinas pagerėjimas. Tiesiog nusprendė šitos informacijos nepriimti, neišgirsti, užsiblokuoti nuo jos.
Senkleris vėl normaliai atsisėdo ant kėdės. Ant Alano staliuko prie lovos hileris pastatė dubenėlį vandens. Paliko skudurėlį.
- Jis dabar turbūt užmigs. Jei taip, patarčiau jums tiesiog eiti namo pamiegoti. Alanu pasirūpins. - Pasakė jis. Auris nenorėjo niekur eiti. Norėjo čia sėdėti ir palaukti. Bet išties buvo labai svarbu kas dedasi namuose. Bet nesijautė pasiryžęs iš čia išeiti.

[Alanas Senkleris]

Vandens norėjosi daugiau. Kodėl taip skauda gerklę? Ji atrodė sausutėlė ir buvo sunku ryti. Alanas bandė suprasti kas sakoma. Bet buvo labai sunku susikaupti. Jautėsi labai mieguistas, apdujęs.
- Išsižiok. - Pasakė jam kažkas, tai buvo moteris. Jis pabandė ir pajuto, kaip kažką šaltą ji jam papurškė į burną. Gerklės skausmas apmalšo, palengvėjo ryti. Tik norėjo gerti.
- La... - Pabandė ištarti pamatęs visai arti Aurį. Tolėliau stovėjo Dori ir jo tėtis.
- Do... - Pašaukė. - Tėt...
- Tau reikėtų ramiai pamiegoti. - Kalbėjo ta moteris. Alanas nebelabai turėjo jėgų, todėl užsimerkė. Bet vis tiek norėjo, kad Dori prieitų prie jo. Galvoje pradėjo rastis blankūs dienos prisiminimai. Norėjo jai papasakoti, kodėl negrįžo namo anksčiau, nors žadėjo.
- Aš... - O kiek dabar valandų? - Aš no... - kalbėti vis tiek nebuvo paprasta. Troško pasakyti, kad norėjo grįžti, bet įgėlė pabėgusi fėjūnė. Todėl ir negrįžo. Negalėjo grįžti.

[Dori Mendel]

Buvo kalbama kažkas apie eliksyrus. Apie tai, jog ir šitas eliksyras, kurį sugirdė Alanui, yra nuodingas. Tačiau jis padėjo. Juk jis padėjo. Alanas atgavo sąmonę. Jis pažvelgė į merginą. Jis pabandė ištarti jos vardą.
- Taip, - tyliai atsakė Rolandui. - Viskas bus gerai, - stengėsi pati patikėti savo žodžiais.
Tamsiaplaukė priėjo prie Alano. Atsiklaupė šalia. Dabar išdrįso jį paliesti. Palietė ranką. Nors nebuvo tikra, ar jam neskaudės.
- Viskas gerai, Alanai, - tyliai tarė. - Aš labai labai tave myliu.
Dori išgirdo kalbant apie tai, jog reikėtų eiti namo pamiegoti. Bet ji neketino išeiti. Nebuvo tikra, kaip seksis užmigdyti mergaites dvare, kai nėra nei vieno iš tėvų, tačiau bus, kaip bus.
- Aš neisiu, - pasakė. - Aš jau numigau.
Ji vis dar buvo nepaprastai sumišusi. Ir vis dar beprotiškai bijojo dėl Alano. Tačiau jis pabudo. Ir tai yra svarbiausia.

[Rolandas Senkleris]

Alanas juos visus pažino, žiūrėjo į juos, mėgino kalbėti. Nuodingas ar ne, bet juk eliksyras padėjo. O jeigu Alanas atkris? Ne. Geriau apie tai negalvoti.
-Alanai, viskas gerai. Dabar pailsėk. - Priėjo prie jo lovos. Šiaip visai nenorėjo niekur eiti. Bet tai atrodė gana logiškas sprendimas.
- Bet juk sakėt, kad reikės vis pagirdyti Alaną vandeniu.
- Taip. Tą padarys seselė. Jūs turit pamiegoti. Juk esat čia jau pusę nakties. Alanas užmigs ir miegos iki ryto. O gal ir ilgiau.
- O jeigu jis atkris?
- Bet taip juk nebūtinai turi nutikti. Mes praneštume. Jums irgi visiems reikia pailsėti. Kol kas Alanui viskas net visai neblogai. - Rolandas dar norėjo ginčytis. Bet gal tikrai reikėjo grįžti namo.
- Gal tikrai einam namo. Tau juk irgi reikia pamiegoti Dori. Ryte čia sugrįšim.

[Auris Senkleris]

Gal šį kartą likimas nebus toks siaubingas. Jam palengvėjo. Tik eiti iš palatos dabar dar nenorėjo. Nors suprato, kad turėtų grįžti. Nežinia kaip ten Timotis. Kaip Eion ir Erka. Ar dėl ko nesusiginčyjo.
- O ar jam dabar neskauda?
- Ne. Supurškiau vaistų nuo skausmo, todėl neturėtų skaudėti. Mes tikrai prižiūrėsime Alaną. O jūs tikrai dabar galite grįžti. - Ir toji senoji hilerė atrodė pavargusi. Ir iš kur ji išvis čia atsirado? Auris nusprendė, kad grįš namo. Turėjo tai padaryti. Paskui kitą dieną vėl čia atvyks.
- Sveik. Susitiksim rytoj. - Pasakė jam ir atsikėlė nuo kėdės. Jautėsi pavargęs nuo įtampos, laukimo. Bet nuotaika vis tiek buvo dar pusėtina. Juk tas keistas eliksyras Alaną pažadino, jis pasveiks ir kitaip būti negali. Kalė sau į galvą Senkleris.

[Alanas Senkleris]

Dabar, kai nustojo skaudėti gerklę jautėsi mieguistas. Nors ir kamavo troškulys. Buvo šilta ir patogu. Merkėsi akys. Jautėsi baisiai pavargęs, lyg būtų maratoną nulėkęs. Pabandė Dori nusišypsoti. Tik kad raumenys, net veido nelabai jo klausė.
- Aš... Ir...gi. - Išskiemenavo. Norėjo jiems pasakyti, kad eitų namo. Pusę nakties? Užfiksavo hilerės žodžius. Tai jau labai daug laiko praėjo.
- Eik... Pa...il...sėk. - Pasakė ir tai atrodė baisiai ilgas sakinys. Vaikinas leido sau nugrimzti į miegą, kurio dabar taip norėjo.
- Dabar jau jį atkerėjome, Alanas gali kvėpuoti pats kaip matote. - Išgirdo paskutinius hilerės žodžius. Ir užmigo. Kvėpavo ramiai, lygiai. Miegas tarytum pasiglemžė jį. Bet jis bent leido pamiršti tą siaubingą troškulį.