Ketvirtos užduoties pasakos
Dovanų vagys
Pasaka
- Na, Tomai, štai tavo dovana,-ištiesė ranką Kalėdų senelis, kurioje pūpsojo supakuota dovanėlė.
Voldemortas meiliai šiam nusišypsojo (jei tai išvis įmanoma) ir kuo saldesniu balseliu ištarė:
- Seni, tu susimaišei. Juk aš ne Tomas, o Voldemortas.
Kalėdų senelis tik pasitaisė akinukus:
- Kaip tai ne Tomas? Juk va, ant dovanos parašyta: "Tomui Marvolui Ridliui"!
- Tai galima pataisyti, - toliau meilikavo Voldemortas.
- Vis tiek manau, kad kad ir kas tai bebūtų, man tikrai labai praverstų.
- Ne!- pakėlė balsą senelis.
- Ne! - jį atkartojo iš nežinia kur atsiradęs Akilanda.
- TAIP!- pareiškė Voldemortas, griebdamas tą vis dar ištiestą dovaną. Jį žeidė tie vardai ir pavardė, tad juos pakeitė į "Lordui Voldemortui". "V" raidė buvo sudaryta iš dviejų susipynusių gyvatėlių. Tuomet, kai senelis nebegalėjo prieštarauti, nuplėšė popierių, kuris buvo tikrai bjaurus - išmargintas širdelėm ir sausainiais. Ir dar rožinis. Akilanda nepraleido progos atkreipti į tai dėmesio:
- Cha cha, širdelės! Voldis myli senį!
Popierius buvo paleistas į garso šaltinį, bet poltergeistą perskrodė kiaurai.
- Cha, cha, Voldis nemoka mė-ty-ti!
Tuomet Voldemortas rimtai supyko. Bet nieko negalėjo padaryti. Tad tiesiog išnyko. Tik pokšt! ir viskas. Nebėra.
Ir nusivylė senis. Šventė, kuriai ilgai ruošėsi, nepavyko. Tik Akilanda patenkintas buvo, gavęs smardžiųjų bombelių, ir kabąs paluby. Ir be abejo, dainuodamas ką tik sugalvotą dainelę:
- Gyveno kartą Tomas
O gal ir Voldemortas.
Nevykęs buvo jis visaaaaaai.
Smardinsiu aš Kalėdas,
Ir tyčiosiuos iš jo,
Tegul jisai manęs nekęęęs!
- Tyliau, Akilanda, - bandė raminti senis, bet pastangos buvo jam ant uodegos. O kadangi uodegos - nė padujų, tai ir pastangų.... matyt Kalėda buvo nusivylęs tuo, ką norėjo pradžiuginti.
Po kažkiek laiko, kai dovanotojas užmigo savo krėsle, o Akilanda nustojo dainuoti (apie niūniavimą niekas neužsiminė), sugrįžo pabėgėlis. Su juo atėjo ir tamsa, sutemo. Tad namelis, kuriame viskas vyko, buvo apšviestas pilnaties ir lempučių. Voldemortas nebūtų Voldemortas, jei nebūtų užgesinęs tų lempučių. Jam užteko ir mėnesienos savo darbeliams.
Pirmiausia jisai patraukė miegantįjį. Juk vis dėlto tai Kalėdų senelis, ir net jei esi neapsakomai blogas, vis tiek bent kažkiek pagarbos jam turėti turi. Ne, senelis nebuvo paguldytas į lovą ir apkamšytas, ne. Jo krėslas su juo pačiu buvo nukelti į koridorių. Kad nesimašytų po kojomis ar kerais pagrindiniame kambaryje. Kadangi Akilandos taip išstumti negalėjo, be to, tas niūniavimas ir melodija visai netrukdė (jis, deja, nežinojo žodžių), paliko Akilandą palubyje stebėti, kas dabar vyks.
O Akilanda matė daug dalykų. Jis stebėjo, kaip visi žaisliukai ir dekoracijos tapo žaliais. Tai buvo Klastūnyno ir Kalėdų spalva. Žalių žvakių žalia liepsna kambarį nušvietė žaliai, ir buvo labai baisu. Tik ne šiems dviems. Tokioje palaimingoje vietoje Voldemortas pagaliau apžiūrėjo savo gautąją dovaną. Tai buvo dalykas, nei žalios, nei juodos spalvos. Didelis. Apsiaustas. Tai supratęs, jis net nepasimatavęs dovanos, įsidėjo ją į kišenę (taip, burtais įmanoma padaryti viską). Tuomet paniūnavo. Juk Kalėdos. O tada, kaip vyšnaitė ant torto, viską praskaidrino klyksmas, pasigirdęs iš koridoriaus. Ta proga Akilanda paleido bombelę, o Voldemortas - ne, ne dainelę - atodūsį.
Kalėdauskai
Kaip trys „draugai“ Kalėdas šventė
Rytas. Saulės spinduliai prasiveržė pro didelius Hogvartso langus. Akilanda pramerkė akis ir staigiai pašoko.
- KALĖDOS! - Sušuko.
Akilandos šūksnis pažadino visus vaiduoklius bei paveikslų gyventojus. Akilanda ir vėl iškrėtė pokštą. Taip, tai ypatingas rytas, bet pilies vaiduokliai ir paveikslų gyventojai atsikėlė apie penktą valandą ryto. Akilanda buvo labai patenkintas ir juokėsi iš to, o tada pamatė, kad ant žemės mėtosi žalias laiškas adresuotas jam. Išdaigininkas staigiai griebė laišką ir praplėšė. Laiške buvo parašyta: „HO HO HO! Akilanda, kviečiu tave šiandien vakare 19 valandą į ketvirtą aukštą aptarti kelių reikalų. Kalėdų Senelis“.
Ir vėl tas senis nori kažko iš manęs. Hmm... Reikės nueiti, bet pirma reikia pasiruošti kelias išdaigas tam saldainius ryjančiam seniui pagalvojo Akilanda ir nuskubėjo į ramesnę vietelę sugalvoti kuo daugiau išdaigų.
Tuo pačiu metu Voldemortas vaikštinėjo Hogvarsto paslapčių kambaryje nežinodamas ką jis čia daro. Staiga iš vandens „iššoko“ raudonas laiškas, adresuotas Voldemortui. Benosis pasilenkė ir pasiėmė laišką, jį atplėšė ir perskaitė. Laiške buvo toks pats tekstas (tik žinoma, kitu kreipiniu), koks buvo Akilandos laiške.
- Dar ko?! 19 valandą? Jau geriau būčiau Azkabane negu su tuo seniu šnekėčiausi. - Garsiai mąstė Voldemortas.
Tamsos valdovas nė neįtarė, kad už sienos viską klausėsi auroras, Kalėdų Senelio pusbrolis.
Šį kartą įkliuvai pagalvojo auroras. Voldemortas, sumurmėjęs keliavimo oru burtažodį, nuvyko į „Kiaurąjį katilą“ susitikti su keliais mirties valgytojais. Atvykęs į smuklę greitai pasivertė nematomu ir pamatė kelis mirties valgytojus. Priėjęs, blogasis burtininkas pradėjo su jais ramiai šnekėtis:
- Mielieji, šiandien gavau laišką iš Kalėdų Senelio. Jis kviečia susitikti. Tai puikus šansas mums jį nužudyti.
Mirties valgytojai piktdžiugiškai nusijuokė ir palinksėjo galvomis.
- Tik, į susitikimą turės vykti kažkas iš jūsų, nes vykti ten pats nežadu. - Pridūrė Voldemortas.
- Valdove Voldemortai, šiandien Kalėdos. Gal galim visi burtu keliu išrinkti kas ten vyks? - Pasiūlė vienas mirties valgytojas.
- Gerai. - Sutiko tamsos valdovas.
Trys mirties valgytojai ir Voldemortas sugalvojo vieną užduotį. Jei kuris nors iš jų grupelės neatliks užduoties (bus matomas ir nueis užsisakyti valgyti) jis turės vykti. Po kelių akimirkų visi mirties valgytojai turėjo savo valgius, bet Voldemortas viską apgalvojęs pasidavė nė nepabandęs. Tai labai nustebino mirties valgytojus, bet jie neprieštaravo. Taip ir baigėsi jų slaptas susitikimas.
Per dieną Voldemortas kūrė planus, kaip nužudys Kalėdų Senelį, o Akilanda galvojo išdaigas. Voldemortas tą laiką buvo Hogvartse su neregimuoju apsiaustu, o Akilanda sklaidžiojo ketvirtame aukšte.
Pagaliau atėjo 19 valanda. Voldemortas nuskubėjo į ketvirtą aukštą, Akilanda ten jau laukė. Kalėdų Senelis taip pat jau buvo ten. Visi trys susėdo prie mažo staliuko pilno kalėdinių sausainių.
- Voldemortai, Akilanda, ačiū, kad atvykote. Kol Akilanda neiškrėtė nė vienos išdaigos ir kol Voldemortas nepadarė ko nors siaubingo noriu jums pasakyti, kad daugiau nebekentėsiu jūsų blogumo. Arba pasikeičiate, arba... Aptarsime tai vėliau. Dabar pavalgome, juk Kalėdos. - Aiškiai pasakė Kalėdų Senelis.
Trijulė pradėjo švęsti Kalėdas lyg būtų seni geri draugai. Kalėdų Senelis įteikė dovanas Akilandai ir Voldemortui (kuris jau valgė kokį ketvirtą sausainį), o Akilanda juokėsi iš savo išdaigos, iškrėstos Kalėdų Seneliui - šis ne kalbėjo, o cypsėjo it viščiukas. Tačiau Kalėdų Senelis pasiėmė puodelį kisieliaus ir cypsėjimas dingo. Dar po kelių linksmų, Kalėdinių akimirkų sausainiai baigėsi, kisieliaus puodeliai ištuštėjo. Šventė artėjo į pabaigą, bet prieš tai liko vienas, nebaigtas reikalas.
- Arba kas, Seneli? - Prisiminė Voldemortas.
- Tikrai nori sužinoti? - Paklausė Kalėdų Senelis.
- SAKYK! - Garsiai surėkė tamsos valdovas jau traukdamas burtų lazdelę.
Staiga kambaryje pasirodė auroras. Šiam spragtelėjus pirštais Voldemortas, Kalėdų Senelis ir Akilanda atsidūrė Azkabane. Voldemortas buvo didelėje kameroje, kuri buvo aptverta didelėmis grotomis.
- Arba, Voldemortai, visą likusį gyvenimą praleisi čia. - Auroras aiškiai atsakė į Voldemorto klausimą.
Akilanda garsiai nusijuokė, matydamas Voldemorto situaciją, tačiau šiek tiek išsigando, kad ir jį gali uždaryti, tad nurimo ir pradėjo laukti grįžimo į Hogvartsą.
- Ką gi, manau, kad numanai kas tau gresia, Akilanda. Kol kas gražinu tave į Hogvartsą. - Auroras spragtelėjo pirštais ir poltergeistas grįžo į mokyklą.
- Na, aš irgi neužsibūsiu. Linksmų Kalėdų visiems!!! - Sušuko Kalėdų Senelis ir išėjo iš kalėjimo.
Smagios Kalėdos pagalvojo Voldemortas.
Voldemorto slaptoji tarnyba
(ne)Kalėdų sumaištis
Kartą, seniai seniai, maždaug penkios dienos ir septynios valandos atgal nuo akimirkos, kai buvo aprašyti šie įvykiai, atokioje pilyje vyko neaiškūs dalykėliai, o šaltais koridoriais slankiojo baimė, tamsa bei nežinia. Buvo baisios ir šalčiu stingdančios Kalėdos. Voldemortui užėmus Hogvartsą, niekas negalėjo jaustis saugus net ir tokių švenčių metu. Pirmą kartą istorijoje niekam nebuvo leista išvykti namo, tad visi pilies gyventojai pūtė į akį savo lovose, laukdami ryto, pas juos atneštų dovanų ir, galbūt, gražesnio rytojaus bei kaip nors per naktį įvykusio stebuklo, kuris juos išvaduotų iš Tamsos Valdovo gniaužtų. Jų nelaimei, tokių stebuklų nebūna.
Ten, kur anksčiau būta mokyklos direktoriaus kabineto, dabar aplink stalą sėdėjo ir tarėsi ištikimoji Voldemorto slaptoji tarnyba su savo vadovu. Visi atrodė nugrimzdę mintyse ir rimti tartum tuo tolimesnis likimas būtų netvirtai kybojęs ant permainų krašto – vienas neatsargus žvilgsnis ir galėtų nekontroliuojamai pasileisti žemyn.
Nuo piktų kėslų žibančiomis akimis, Voldemortas nužvelgė savo ištikimiausius tarnus – tris mokinius, kurie čia nežinia kaip papuolė, profesorę, kuri atrodė labiau nustebusi nei išsigandusi, ir magizoologę, kuri mintimis lakstė su visokiais gyvūnėliais laukuose.
– Taigi, mūsų planas, – nutęsė Tamsos Valdovas, atkreipdamas jų dėmesį ir susmeigdamas aštrų žvilgsnį į vieną iš sėdinčiųjų prie stalo.
Smulki juodaplaukė, it koks išdresuotas šunytis, šoktelėjo ir entuziastingai pradėjo pasakoti:
– Taigi, verbuojam jaunesnius Hogvartso mokinius ir juos ruošiam kovai. Vaikų niekas neįtars, tiesa? Taip pat, per mokinius ir jų tėvus sužinom, kas dabar dirba ministerijoje. Apsimetam, kad Hogvartse nieko neįvyko, į visus klausimus atsakinėjam, kad paprasčiausiai griežtinama tvarka, kad šioji ir būsimos kartos nenueitų šuniui ant uodegos. Šiaip ar taip, visi kaip mazgotės, sunku tuo įtikėti nebus.
Visi sutartinai linktelėjo. Kažkas turbūt dar norėjo ką nors pridurti, bet pro langą su trenksmu ir begalybe šukių įsivertęs raudonas, storas padaras nutraukė susirinkimą. Sudužusio stiklo šukės nuklojo patalpos duris, o ant grindų prisiplojęs žilagalvis, stebėtina, kaip nesusilaužė bent poros kaulų.
– Ho ho ho! Tomuk! Aš tau čia...ik iš Australijoo...ik...os dovaną atvežiau, – pradėjo kažką kalbėti įraudęs Kalėdų Senis, vis nesėkmingai bandydamas atsistoti. Matomai, iš kito pasaulio krašto nešė ne tik dovaną, bet dar ir spėjo pakeliui prisisiurbti neaišku ko.
Pro vietoj lango atsivėrusią kiaurymę, veržėsi ledinis vėjas ir sniegas, tačiau niekas nedrįso pasijudinti iš vietos be valdovo leidimo, kad viską sutvarkytų. Ta pati, prieš pat įsiveržimą spygavusi tamsiaplaukė mergina, baisiai pasipiktinusi pašoko iš vietos nuspirdama kėdę šalin.
– Pagaliau pinatą pristatė! Kodėl tokiu metu pristatymas vėluoja, a? – piktai burbėdama klastuolė ieškojo lazdelės. Voldemortas, nenorėdamas girdėti daugiau nuprotėjusios mokinės klykavimų, pats pavertė senį į popierinę pinatą, net nesiteigdamas žiūrėti, kas buvo jo atneštoje dėžėje.
– Taip, puiki dovana. O dabar pakabink ir pasiskubink, – Voldemortas, bandydamas neparodyti, kaip šis įvykis jį suerzino, nekantravo pratęsti susirinkimą, tad sutaisė išdaužtą langą ir pasiruošė kalbėti. Net neprasidėjusį monologą pertraukė kitas įkyrus padaras – Hogvartso poltergeistas Akilanda.
– Suuuu! Giiiiim! Tadieniu! Su Gimtadieniu! Benosi! Tuoj tavo giiim! Ta! Die! Nis! – dainuodamas
V. Šiškausko dainą įlėkė Akilanda ir patalpa prisipildė balionų bei konfeti. Visi kambaryje nuščiuvo, laukdami artėjančios katastrofos. O ji artėjo it 250 kilometrų per valandą greičiu skriejantis traukinys su sugedusiais stabdžiais. Voldemorto kantrybės likučiai buvo besibaigiantys, o kai po visą patalpą besimalantis ir skraidžiojantis poltergeistas užmetė rausvą tortą jam ant galvos, Tamsos Valdovas pratrūko. Staigiu lazdelės mostu pavertęs Akilandą į ant spyruoklės šokinėjantį klouną ir sugrūdęs jį dėžėn, pradėjo rėkti:
– Gana! Prakeikti kvailiai, ar nieko daugiau nesugebat?! Greitai sutvarkot šitą jovalą antraip visus sugrūsiu į dėžės ir išsiųsiu tėvams Kalėdų proga kaip prakeiktas dėliones! Galės susidėti, tik kažin, ar po to dar būsit labai gyvybingi.
Nors naktis pareikalavo nemažai nervų, o ypatingai – kantrybės, dėžese savo slaptosios tarnybos Voldemortas neišsiuntinėjo. Nusivedė juos ten, kur linksmiau ir kur daugiau joks nepageidaujamas svečias negalėjo jų nustebinti – į Godriko Daubą. Niekas negali taip atpalaiduoti kaip nekaltų sielų verksmas ir Kalėdiniai skausmo klyksmai.
Ir aš ten buvau, alų vyną gėriau, chaosą stebėjau, prie jo prisidėjau, Tau skausmą kėliau. O vėliau visą tai aprašiau ir įamžinau, kad išliktų šios nakties, kurios metu buvo apspręsti visų likimai ir gimė svarbiausio istorijoje perversmo idėja, atminimas. Netiki? Apsižvalgyk – visko, kas Tave dabar supa, pradžia užgimė tą Kalėdų naktį, žiemos šalčio ir tamsių minčių gaubiamame kambaryje.