[Raven Fitzbert]

 Ši ankstyvojo rudens diena pasirodė itin šilta, be vėjo. Medžių lapai jau puošėsi margaspalvėmis suknelėms, kiti jau spėjo susirgti – pasidengė baltomis dėmelėmis. Šiuo metų laiku vėl prasidėdavo nauji mokslo metai: Hogvartso koridoriai prisipildydavo mokinių, naujokai, rankose laikydami tvarkaraščius, knygas ir pilies žemėlapį, ieškodavo kabinetų, o likusieji (nuo antrakursių iki septintakursių) net nesivargino keltis iš minkštų guolių koledžo kambariuose.
 Galilėjai šie metai Hogvartse bus kitokie. Vykdama į mokyklą nesijaudino dėl mokslo metų gale esančių egzaminų, kaip susiras draugų ir kiek laiko turės skirti mokslams, kiek laisvam laikui, kadangi nuo šiol ji stos dirbti į profesorės vietą, nors problemų tikrai nesumažės.
 Naujoji mokytoja, atsikėlusi gan anksti, pamirštant faktą, jog visą naktį skaitė savo mėgstamiausią knygą, išsiruošė į magijos istorijos klasę, kurioje dėstys savo mėgstamiausią visų laikų dalyką (nesupraskite klaidingai, juodaplaukę domino tiek žiobarų, tiek burtininkų istorija, tačiau, kai gavo laišką iš šeimos, kurie apie Hogvartsą nebuvo girdėję ir išvyko ten mokytis, jautėsi tarsi vaikystėje buvo praradusi tiek daug magijos ir stačia galva paniro į šių įdomių, magiškų įvykių nagrinėjimą.)
– Kom jij? – olandė pažvelgė į Nimeriją, klusniai laukiančią leidimo išeiti į koridorių. Katė sumiaukė ir aukštai iškėlusi uodegą išžygiavo pro atviras duris.
 Priėjus kabinetą trečiame aukšte ir raktą įkišus į duris, jos atsidarė į tą pačią, iki skausmo jau pažįstamą patalpą. Su metais keitėsi ir profesoriai, ir klasės dizainas, tačiau vis dar liko ta pati paslaptinga atmosfera, kurią Antionetė dievino. Kadangi per tris atostogų mėnesius nenaudotas kabinetas apdulkėjo, greitai atvėrė visus langus, įleido gryno oro. Tada apėjo patalpą, ieškodama, ką ji pati galėtų pakeisti, nors tam išties nebuvo reikalo. Tiesa, pati Galilėja nebuvo gera kerėtoja, tad pastangų pakeisti klasę reikėjo tikrai daug.
 Dabar kabinetas buvo šviesiai rudos, labiau primenančią kreminę, spalvos. Plačius, senus langus nepuošė jokios užuolaidos (prireikus, jos ir atsiras), tad labai nerėžė akies spalvų margumynas. Stalai buvo sudėti trejomis linijomis, tamsios rudos spalvos, prie kurių galėdavo tilpti net trys mokiniai. Tačiau kėdžių visur buvo po dvi, jog vaikai turėtų daugiau vietos pasidėti daiktams, dirbti. Šito profesorei besimokant labiausiai trūko. Durys liko tokios pačios, spintelės taip pat, tik buvo papildytos naujomis knygomis: ne naujai išleistomis, o tokiomis, kurių šitoje klasėje dar nebuvo buvę. Bekraustydama apatines knygų lentynos spinteles, atrado kelias spalvotas pagalvėles ir dvi šokoladines varles, kurios buvo likusios iš kadaise čia mokiusios ją profesorės laikų. Užėjo nostalgija, todėl tamsiaodė radinius užrakino sandėly klasės gale. Mergina savo stalą papuošė mažame vazonėlyje augančią, keturis kartus mažesne nei įprastai, saulėgrąža.
 Baigusi tvarkytis, pažvelgė į laikrodį, plačiai atvėrė duris į klasę, Nimerijos paprašė tyliai ir ramiai sėdėti krėsle prie jos stalo bei pati atsistojo vis dar prie atviro lango ir kvėpuodama rudens oru, laukė pasirodančių mokinių.
– Sveiki, – Galilėja nusišypsojusi tarė, kai pamatė, jog jau daugmaž visi susirinko į vietas. Iš tiesų, septyniolikmetė jaudinosi, tačiau tai buvo sunku įskaityti jos veide, – esu Galilėja Antionetė Granert, šias metais dėstysiu jums magijos istoriją. Tvarkos taisykles galėsit perskaityti prie kabineto durų išeidami, jog pamoka neužsitęstų.
 Juodaplaukė palaukė, ar nebus jokių papildomų klausimų bei pradėjo pamoką.
– Kaip turbūt jau įprasta, pradėsime nuo teorinės dalies. Šiandien kalbėsime apie burtų trikovės turnyrus. Turbūt jau žinote, jog jie vyksta kas penkerius metus nuo tūkstantis dviejų šimtų devyniasdešimt ketvirtųjų (1294) metų. Tiesa, dvejus šimtus du metus, turnyrai nevyko, dėl jums gana aiškios priežasties – vienos užduoties metu buvo sužeisti trys teisėjai, mirė keletas dalyvių bei žiūrovų. Dar vėliau turnyrai buvo uždrausti dėl vieno čempiono, atstovavusio Hogvartsą, mirties, tačiau visai neseniai vyko dar du burtų trikovės turnyrai. Priminsiu, dalyvauti galima tik sulaukusiems septyniolikos mokiniams, po vieną atstovą iš kiekvienos trijų didžiausių Europos burtininkų mokyklų, – profesorė įkvėpė ir pasiruošė pasakoti toliau, taip pat paragindama mokinius užsirašyti. – Kiekvienas turnyras vykdavo vis kitoje mokykloje. Kiek kas pergalių turi, jei įdomu, galite žvilgtelti į vadovėlį, egzamine neprireiks, – Galilėja lentoje užrašė reikiamą puslapį, – šiam kartui tiek. Dabar jums klausimas, dėl kokių priežasčių buvo įkurtas toks turnyras, pateikite mažiausiai dvi.
 Jaunoji profesorė baigė monologą ir nuo lango pasitraukė prie savo darbinio salo, paglostė Nimeriją, klausydamasi mokinių atsakymų, retsykiais nusišypsodama, siūlydama kitiems pridėti savos nuomonės.

Atsakymus galite pateikti iki 12.04 vakaro.

[Žaneta Froz]

Sėdint tamsiai rudame suole, merginą apėmė keistas jaudulys, vis dėl to pirma magijos istorijos pamoka šiame kurse. Atėjo gana anksti, vien dėl to, kad apsisaugotu nuo vėlavimo ir, kad neliktu vietų tiktais paskutiniuose suoluose. Šiais metais pasiryžus iš tikrųjų mokytis stengėsi visose pamokose atsisėsti kaip tik įmanoma arčiau, tad ir šioje pamokoje išsirinko pirmoje eilėje esantį suolą. Pamačius magijos istorijos mokytoją Žaneta nustebo. Mokytoja atrodė ne jaunesnė nei kai kurie vyresni mokiniai Hogvartse, tačiau tai buvo tik paviršutiniškas įspūdis, vien jos ori stovėsena ir žvilgsnis parodė kokia ji subrendusi ir patyrusi. Na, uždavusi pirmąjį klausimą, grifiukė pamąstė ir apsidairiusi pakėlė ranką atsakyti:
- Na man atrodo svarbiausia priežastis dėl ko rengiama burtų trikovės turnyrai tai yra ryšių palaikymas su kitomis mokyklomis ir tarptautinis bendravimas su kitų šalių burtininkais. Na, o antra priežastis būtų naujų įgūdžių įgijimas bei jų lavinimas. - Pasisakiusi jautėsi gana pasitikinti savimi, tačiau tik nuleidus ranką iškilo ta amžinai kankinantis jausmas jog susimovė. Tačiau pasistengė nusiraminti ir toliau klausėsi pamokos.

[Delfė Digori]

Delfė žingsniavo į magijos istorijos pamoką su didele šypsena. Aš pagaliau antrakursė! Aš nebe mažė! Žinoma, švilpė žinojo, jog kuo eini toliau - tuo sunkiau, bet vis vien labai džiaugėsi.
Magijos istorijos kabinete, mergina pamatė nepažįstamą moterį, bet vėliau (taip, tik vėliau) Delfė suprato, jog tai profesorė. Delfė pažiūrėjo į ją jūros mėlynumo akimis ir persimetė savo šviesius plaukus.
Pagaliau pamoka prasidėjo. Profesorė uždavė klausimą, o antrakursė susimąstė. Staiga į galvą šovė mintis. Mergina greitai pakėlė ranką.
- Aš manau, kad burtų trikovės turnyrai buvo skirti tam, kad burtininkai susidraugautų, atrastų bendrus ryšius. Taip pat, žinoma, šis turnyras kartais, net pakeičia žmones. Pavyzdžiui, jie pajunta tikrą baimę ir...tampa ryžtingi... Na, supratote...ką turiu omenyje.
Delfė susimąstė. Jei profesorė pasakys, kad  atsakiau  visai neteisingai? Jei ji pasakys, kad man metas grįžti į pirmą kursą? Kas bus? 

[kablelis]

Neturėjo didelio entuziazmo eiti į pamoką, bet vis tik kažkaip atsidūrė kabinete. Kas? Žinoma, Stevie Green, Grifų Gūžtos penkto kurso mokinė.
Pasisveikinusi su profesore atsisėdo klasės gale. Tikėjosi nekristi į akis, kad galėtų ramiai pasnausti, jeigu nebus įdomu. Kai tik atvyko į Hogvartsą, Green šią pamoką tiesiog dievino. Deja, vėliau pradėjus keistis profesoriams pamoka buvo visiškai nebeįdomi.
Mergina tikėjosi, kad šiais mokslo metais pamokos bus pakenčiamos. Jeigu ji jau yra čia, turi būti verta, ar ne?
Pamokos tema pasirodė visai įdomi. Labiausiai Stevei rūpėjo, kokia gi bus praktika? Deja, jos reikėjo dar palaukti. Pirmiau reikėjo bandyti atsakyti į teorinį klausimą. Penktakursė išklausė poros jaunesnių mokinių ir tada pati pakėlė ranką:
- Manau, kad viena iš priežasčių buvo siekis sustiprinti magiškąją visuomenę. Tais laikais raganos ir burtininkai buvo deginami, tad jiems nebuvo labai lengva gyventi. Buvo tikima, kad pavyks sukurti ryšius, kurie padės apsisaugoti. Na, pavyzdžiui, Prancūzijos burtininkai galėtų bėgti į Angliją ir panašiai.
Stevie nutilo. Profesorė prašė dviejų priežasčių, deja, grifė daugiau nieko nesugalvojo. Galiausiai įkvėpė ir pasakė bet ką:
- Kita priežastis yra žmonių noras varžytis. Nuo seniausių laikų žmonės varžosi visur, kur gali. Tad susiejo varžybas su mano prieš tai minėta priežastimi.
Gyvenime dar taip nenusišnekėjai pasakė sau Stevie baigusi atsakinėti į klausimą.

[Rafaela Ginoble]

  Aišku, kol garbanė svajojo apie tikrai šiltą rudenį, visi logiškiausi atsakymai jau buvo pateikti. Nesupraskit klaidingai – pirmosios rugsėjo dienos Škotijoje buvo neįprastai saulėtos, tačiau kas buvo ta šiaurietiška saulė palyginus su tuo, ką ji turėdavo Sicilijoje? Kai praeitais metais per Kalėdas lankėsi pas močiutę, ten buvo 18 laipsnių šilumos. Dabar turbūt oro temperatūra sieks 28 ir aukščiau.
  Vis dėlto ilgiau laiko svajoti apie saulę bei šiltą vėjelį, atnešantį ne tik sūrų jūros kvapą, bet ir gaivą, nebebuvo. Jei dar ilgiau svajos apie nežinią ką, tai ir kiti atsakymai bus išgrabstyti, o ji šiemet nutarė rimtai imtis mokslų. Žinoma, su tokiu ryžtu ji pradėdavo kiekvienus metus – ne tik Hogvartse, bet ir žiobarų mokykloje ar dailės studijoje. Dažniausiai geri norai dingdavo po tingumo apklotu nepraėjus nė dviems savaitėms, tačiau kol jos dar nebuvo praėjusios, reikėjo naudotis staiga atsiradusia motyvacija.
  – Na, žiobarai turėjo savo olimpiadas, tai ir burtininkai norėjo turėti kažką panašaus. O kadangi sporto sričių per daug mūsų bendruomenėje nėra, be to, ir kvidičo turnyrai tada jau vyko, buvo nuspręsta pakeisti ne tik žaidynių tipą, bet ir tikslinę amžiaus grupę. Ir, aišku, tradiciškoji penkiakovė buvo pakeista į trikovę, – nutilo, nurydama seiles ir bandydama išlošti bent pusę minutės pagalvojimui apie antrąją priežastį, – O antra priežastis buvo kelionių skatinimas. Kaip žinia, burtininkai ilgus laikus gyveno gana uždaruose bendruomenėse, nežinodamos nieko aplinkui. Taigi buvo nuspręsta rengti žaidynes skirtinguose Europos kampuose, šitaip skatinant keliauti bent jaunąsias kartas.
  Nutilo ir susigėdo – dabar staiga raudoniu pasidengę skruostai liejosi su tokios pat spalvos akiniais: suprato, visą tą laiką kalbėjusi su stipria sicilietiška tarme. Pyko dabar ant savęs. Per tiek laiko Didžiojoje Britanijoje jau buvo išmokusi kalbėti taisyklingai, maža to – net su anglišku akcentu. Tačiau pakako trijų mėnesių pas močiutę Santa Flavijoje ir visos jos pastangos nuėjo šuniui ant uodegos.

[Nora Kühnemund]

  Mažoji nenustygo vietoje. Nauji metai, nauji draugai ir nauji iššūkiai. Negalėjo sulaukti pirmųjų pamokų – net jei įprastai nepasižymėjo ne tik pareigingumu ir žingeidumu, bet taip pat ir aktyvumu per pastarąsias. Žinoma, jei aktyvumą suprasime kaip aktyvų dalyvavimą pamokose, atsakinėjimą į klausimus bei atsakingą užduočių darymą. Mat fizinio aktyvumo stoka Kühnemund negalėjo skųstis.
  Štai ir dabar: vos prieš kelis akimirksnius negalėjo sulaukti varpo, skelbiančio pamokos pradžią, net degė noru semtis naujų žinių, o dabar jau negalėjo nusėdėti suole prie lango ir dairėsi po klasę, svarstydama, prie kurio naujoko (ar nebūtinai) čia prisėdus ir paplepėjus: mokytoja atrodė visai geranoriška, gal net nepyktų.
  Deja, taip ir nerado prie ko persėsti, be to, jau dalis mokinių spėjo atsakyti ir į klausimą, kurio Noridė net negirdėjo. Tiesa, iš dviejų paskutinių atsakymų maždaug suprato klausimą ir jau pati buvo pasirengusi kelti ranką ir bandyti šį tą pridurti ir nuo savęs.
  – Trikovės turnyrai buvo ryšių kūrimas. Ir turiu omeny ne draugiškus ryšius tarp mokyklų, nes tai ir taip suprantama, o konkrečiai tarp žmonių. Juk šitaip susipažindavo žmonės iš skirtingų šalių, greičiausiai neretai tarp jų užsimegzdavo ir daugiau negu draugystė, ta pažintis baigdavosi vestuvėmis. Puikus būdas išvengti grynakraujų šeimų persipynimo, o ankščiau grynas kraujas buo itin vertinamas. Aišku, tuoktis su žmonėm iš artimiausios aplinkos buvo gana rizikinga dėl šeimyninių ryšių, galėjančių kartotis, o vat grynakraujės šeimos iš anapus Europos buvo tobula būdas ne tik išlaikyti kraujo grynumą, tačiau ir išvengti daugelio genetinių ligų, – nutilo, pati nustebusi, iš kur čia staiga tokiais protingais terminais pradėjusi kalbėti, – Be to, burtininkams reikėjo savo herojų, didvyrių. Kadangi tokių būta labai mažai, buvo nutarta juos kurti dirbtiniu būdu, pasitelkus turnyrą. Juk todėl čempionai yra apdovanojami ne tik pinigais, bet ir amžinąja šlove, – šyptelėjo, mat pati kartais apie tai pasvajodavo.

[Oktavianas Setas Šeldonas]

  Ir štai prasidėjo dar vieneri metai šitoje pilkoje ir niūrioje skylėje, vadinamojoje Hogvartso pilimi. Oktavianas turbūt jau niekad nepamėgs mokyklos, pernelyg čia buvo šalta ir nuobodu. Ir neveikė elektros prietaisai – pagrindinė priežastis, kodėl jau ketvirtakursis Šeldonas niekaip negalėjo pamėgti šitos dievo ir civilizacijos pamirštos vietos.
  Dar viena niūri ir nuobodi pamoka, per kurią mokysis niekam nereikalingų dalykų. Kam galėtų rūpėti dalykai, vykę prieš tūkstantį metų, kai žmonija buvo kvaila ir niekam tikusi, neapsišvietusi pilka masė, aklai einanti paskui stipresnius individus, liepiančius jai tikėti dievu ir kitomis nesąmonėmis? Oktavianas Setas kartais pagalvodavo, kad, jeigu ne tamsieji laikai, elektra būtų išrasta bent kelis šimtus metų anksčiau ir štai jis savo XXI-ame amžiuje jau galėtų džiaugtis kelionėmis į kosmosą. Apsigyventų sau Marse (dėl šitos idėjos blondinas tiesiog dievino Elona Muską), toliau nuo tos durnos marionečių masės ir būtų laimingas.
  – Romėnai sakydavo, kad žmonėms reikia kraujo ir vyno, tai taip pat su burtininkais. Visų pirma, reikėjo pramogos – tai yra vyno. O reginys, kaip trys paaugliai rungiasi dėl kažkokios kvailos taurės ir „nemirtingos šlovės“ (nors velniai žino, kam ji reikalinga), buvo nuostabi pramoga, turtinanti dar ir pramogų bei turizmo industrijas, nes kiekviena šalis pasipelno iš į ją atvykusių kitataučių turistų. Gi nėra nieko smagesnio už mirtinas užduotis, ypač, kai jos vyksta giliai po vandeniu ar olose, kur net negali stebėti besivaržančiųjų, ar ne? – piktai burbtelėjo, – O antroji priežastis būtų minėtasis kraujas. Juk kaip dažnai per varžybas mirdavo jaunieji burtininkai, ar tai nuo pavojingų gyvūnų, ar nuo vienas kito, galiausiai, neiškentę spaudimo ir streso bei patys nusižudę. Pasirodo, romėnai buvo visgi teisūs, argi ne?

[Mayra Llewellyn]

 Mayrai patiko ruduo. Viskas aplink pamažu vyto ir nyko, naktys ilgėjo ir ji galėdavo pagaliau pabėgti nuo savo šeimos ir kvailų žiobarų į Hogvartsą. Supratusi, kad praeita Mayra nebuvo didelė pamokų bei mokytojų mėgėja, šį rytą dabartinė Mayra lyg koks dresuotas šunytis pasišokinėdama žingsniavo į pirmąją pamoką. Mokytis Magijos istoriją klastuolei atrodė šiek tiek ironiška, kai ji pati nežino savo asmeninės istorijos, bet nusprendusi, kad taškai yra taškai, o jai dar ir gali tekti laikyti egzaminus, jei situacija jos galvoje nepagerės, Mayra nusivilko iki kabineto.
 Ir štai, juodaplaukė sėdėjo rudame suole ir spoksojo į naująją profesorę, kuri atrodė kaip jos vienmetė. Mokytojai kalbant apie Burtų trikovės turnyrus, Mayra akimis slankiojo po vadovėlio eilutes, lenteles ir paveikslus. Žodžiai bei vaizdai susipynė į kažkokį nesuprantamą rezginį ir klastuolė vos nepliumptelėjo ant stalo knarkdama. Bet laiku ištartas profesorės klausimas privertė Mayros smegenų likučius suktis, o kiti, greitesni, hogiečiai spėjo pagriebt ir paprastesnius atsakymus. Suprasdama, kad nelabai turi ką prarasti, Mayra pakėlė žemai ranką ir garsiai bei aiškiai ištarė mintyse suformuluotą mintį:
-Per turnyrus mokyklos konkuruodavo viena su kita. Jos parodydavo gabiausius savo mokinius taip gerindamos savo reputaciją. Ne paslaptis, kad turnyro eiga bei rezultatai dažnai pasiekdavo ir paprastų burtininkų ausis, tad didelis pergalių skaičius didino tikimybę, kad daugiau tėvų leis savo atžalas į tą mokyklą. Taip pat tai būdavo paskata bei pamoka jaunesniems burtininkams. Dažnai mirtys bei sužeidimai turnyre parodydavo, kad reikia išmanyti daug sričių ir kad neverta pasikliauti vien tik sėkme. Be to, lygiuodamiesi į dalyvius bei laimėtojus, mokiniai pasitempdavo ir rimčiau žiūrėdavo į mokslus. Bent jau kurį laiką.
Mayra vis dar išlaikydama nuobodžiaujantį, bet rimtą veidą, atrėmė galvą į ranką, kuri buvo ankščiau pakelta, ir stebėjo, kas vyks toliau.

[Adam Wei Guk]

Adamas sėdėjo klasės gale susiėmęs galvą. Profesorės klausimas buvo sudėtingas. Adamas pyko, kad yra toks neapsišvietęs. Kartojosi kiekvieną Profesorės pasakotą faktą apie turnyrus. Užsirašė datas ant mažo popierėlio.
Beveik paskutinis jis susigriebė ir pakėlė ranką.

- Aš manau, kad turnyrai buvo kiekvienai mokyklai šiek tiek kitokia tradicija, kitokie įsitikinimai. Vieniems tai buvo tapti geriausiems ir nieko daugiau. Kitiems tai buvo ryšių ir mokinių suartinimas ir komandinio darbo skatinimas. Manau, kad mokyklos dirbo tarpusavį ir dėl didelio įvairumo. Būtu buvę labai nuobodu ir greitai atsibodę jeigu mokyklos nesusijungtu ir turnyrai vyktu tik savo mokyklose. Taip pat tai nuostabus metas įgauti ir naujų žinių, susipažinti su kitų mokyklų mokiniais ir parodyti ką gali, įgauti drąsos, pasitikėjimo ir aišku pasimokyti iš savo klaidų.

[Martin Grant]

Naujieji mokslo metai ir kitas kursas Martin'o visiškai nedžiugino. Jis visada svajojo likti vaikas, nes matė, koks sunkus yra suaugusiu burtininkų gyvenimas, bet deja tai buvo neįmanoma. Jis atsibudo ankščiau nei buvo suplanavęs ir pasiėmė skaityti naują knygą apie žiobarus. Ji buvo tokia įdomi, kad net nepastebėjo, kad vėlavo. Skubėdamas nubėgo į pamoką ir net nustebo pamatęs atnaujinimus. Koks atnaujinimas, tai tikriausiai gražiausias kabinetas. Tos spalvos ir nauji baldai taip nuostabiai suderinti. - mintyse pagalvojo Martin su didelius susižavėjimu. Jis tikėjosi, kad pirmoji pamoka nebus teorija ir nereiks laužyti savo galvos, bet deja tai buvo teorija. Jis labai ilgai galvojo ką atsakyti, nes beveik nieko nėra girdėjęs apie tą turnyrą, tad pagalvojęs tarė:
Manau, kad toks turnyras buvo sukurtas, kad mokyklos galėtų konkuruoti ir parodyti, kuri sugeba geriau iš mokinti mokinius su puikiais pasiekimais. Taip pritraukdamos tėvų dėmesį, dėl pasiekimų. Nors to ir neparodo ir atrodo, kad taikiai bendradarbiauja, aš manau, kad tai yra kita turnyro pusė, kurios visuomenė nemato. Na ir antroji priežastis galėtų būtį ta, kad mokiniai gautų dar didesnę praktiką ir suprastu ko jiems trūksta, gal būt net tokiu būdu padėtų mokiniams save atrasti, bet ar tai yra skatinama irgi neaišku.
Pasakęs Martin'as labai nerimavo, nes galvojo, kad tai buvo netinkamas pasisakymas ir už tai gaus nuobaudą už, kurią atims taškus. Bet pagalvojo, kad tai buvo jo nuomonė, o to ir mokytoja prašė, tad tikėdamasis geriausio laukė ką mokytoja pasakys.

[Raven Fitzbert]

 Galilėja įdėmiai klausėsi mokinių dėstomų atsakymų ir žavėjosi, kiek daug galėjo jie priežasčių pateikti. Atsimena, dar pati tik eidama pirmuosius kursus, magijos istorijoje ne ką nusimanė, ką jau galvoti apie tokius atsakymus. Mergina šyptelėjo.
– Džiaugiuosi jūsų atsakymais, kiekvienas iš jūsų pasakė bent po porą priežasčių, bendrai išgirdau net trylika, ar girdėjot, trylika skirtingų priežasčių. Beje, ponaiti Šeldonai, negalėčiau užskaityti antrojo atsakymo, nors pradėjai visai neblogai, – profesorė pasitvarkė kelias juodas, trumpas, itin krentančias į akis, plaukų sruogeles ir priėjusi prie durų už savo darbinio stalo, atrakino jas varinės spalvos rakteliu.
– Kadangi laiko turime ne per daugiausiai, norėčiau paskelbti praktinę užduotį. Už šių durų slepiasi magija paveiktas kambarys. Kiekvienas į jį įėjęs pateks į skirtingų metų Burtų Trikovės Turnyrą. Turėsite vieną valandą sudalyvauti vienoje iš kadaise buvusių užduočių, kurias teko įveikti dalyviams. Visos situacijos yra parinktos ne tokios sudėtingos, kaip įprasta bei sužeidimų įvykti neturėtų, tačiau vis tiek būkite atsargūs. Burtų lazdelės ten neveiks, turėsite susitvarkyti be jų. Būsite įsikūniję į to meto Hogvartso atstovą, tiesa, išvaizda nepasikeis. Užduotis bus iliuzija, todėl tai nėra tikra bei jokių rezultatų praeityje nepakeis. Valandai pasibaigus, vėl atsirasite klasėje ir galėsite keliauti, – Galilėja Antionetė ranka parodė, jog mokiniai gali kilti iš savo suolų, – jei turite kokių klausimų, mielai prašom, padėsiu. O dabar sėkmės! – tamsiaodė atsargiai atvėrė atrakintas rudas duris, kurių vidus dažėsi violetine juoda žvaigždėta (panašėjo į kosmosą) spalva. O tada pati stebėjo, kaip vaikai, vienas po kito, išnyksta nežinomybėje. Liko tik laukti.

Įrašuose, kurie taip pat ir atitiks visas taisykles, turėčiau rasti kelintų metų turnyrą pasirinkote, kelinta tai užduotis, kaip susitvarkė kitų mokyklų dalyviai ir kaip jums patiems sekėsi atlikti ją. Sekite kitus, nepasirinkite vienodų užduočių, pateikite jas įdomiai. Jei kils klausimų, manau, žinote, kur mane rasti. Reikalauju mažiausiai 3 įrašų. Laiko turite iki 12.14.

[Martin Grant]

Laukdamas mokytojos apžvalgos apie visų mokinių mintis jis žvalgėsi ir negalėjo atsigrožėti klasės vaizdu. O kai mokytoja pasakė, kad buvo trylika teisingų priežasčių ir tik vienas neteisingas, kuris nebuvo jo, be galo apsidžiaugė. Džiaugėsi dėl to, kad negavo nuobaudos už savo neigiamą priežastį. Po tokios sėkmės jis laukė geriausios pamokos dalies- praktinės užduoties.Pagaliau praktika, geriausia pamokos dalis. Švilpis girdėjo tylų kitų mokinių šnekėjimasi, bet jis kaip niekad buvo labai tylus ir net truputį išsigandęs. Išgirdęs, kad reiks keliauti vienai valandai į burtų trikovės turnyrą ir matyti viską iliuzijos pagalba gyvai, kas buvo per užduotys jis apsidžiaugė, nes to dar neteko daryti ir net nepagalvojo apie pavojus. Nors ir mokytoja apie juos užsiminė, bet Martin'as visiškai nieko negirdėjo ir pakilo nuo suolo.Reikia susikaupti, kilti nuo suolo ir eiti link durų. Nuėjęs pirmas prie durų jis nedrąsiai įžengę pro duris į vidų ir lyg sukdamasis aplink save keliavo į turnyrą...

[Mayra Llewellyn]

 Mayra, išgirdusi, kad reiks kažkur eiti ir kažką daryti bei galvot, išsitiesė niurnėdama ant suolo, kol kiti mokiniai aplink ją šurmuliavo, norėdami kuo greičiau papult į turnyrą ir pabaigti praktiką. Tam brazdesiui galiausiai įkyrėjus, klastuolė tingiai atsistojo ir skindamasi kelią savo aštriom kaulėtom alkūnėm nužygiavo prie magiškų durų. Greitai žvilgtelėjusi į neįtikėtinai jauną profesorę, Mayra pastūmė kažkokį grifiūkštį į šoną ir užlindusi priešais jį, žengė pro duris.
 Mayra manė, kad jos akys tiesiog neapsiprato su nakties tamsa ar šiaip prieblanda, bet prastovėjusi beveik dešimt minučių aklinoje tamsoje ir beveik visiškoje tyloje, klastuolė suprato, kad, pagal savo magiškus grybus pro nosį traukiančią senelę, stovi visiškoj subinėj. Girdėjosi tik tylus smėlio byrėjimas netoliese.

[Martin Grant]

Įžengęs Martin'as nieko nesuprato, buvo akinanti tamsa, galvos sukimasis ir laikas ėjo labai lėtai, atrodė, kad jis užstrigo nežinioje. Jis pradėjo  kaltinti save ir profesorę, nes pas abudu matė kaltės, bet kaip visada pas save jos įžvelgė daugiau. Jis krimtosi, kodėl profesorė nepapasakojo nieko apie  šį keliavimą, bet prisiminė, kad ji sakė jei kas neaišku pasiklausti jos.Kodėl aš nepaklausiau profesorės, kaip ta kelionė vyks? Kodėl aš pats nepasidomėjau niekados apie tokį keliavimą? Galvojo keliaudamas berniukas ir kaip jam įprasta vis save kaltino. Jis nežinojo, kada pagaliau atkeliaus ir labai pergyveno, kad išvis jį nukels ne ten kur buvo planuota. Jis be galo norėjo papulti į tą trikovės turnyrą kur dalyvavo vienas žinomiausių ir geriausi Hogvartso mokinių Haris Poteris.
Jis pajuto, kad sukimasis baigėsi ir pradėjo švisti. Nieko nesimatė tik šviesa, bet girdėjosi didžiausi palaikymo aplodismentai ir burtų trikovės turnyro skelbimas. Teisėjas paskelbė, kad tai 1989 metai. Šis turnyras vyko Beubenstono mokykloje. Jis suprato, kad tai ne ten kur norėjo papulti švilpis. Bet aš rinkausi visai kitus metus, tikriausiai kažkas pirmiau sugalvojo ką rinktis.Švilpis  įžvelgė gerąją ir blogąją pusę. Suprato, kad pamatys kitą mokyklą, galbūt kitas rungtis ir sužinos visai kitą baigtį. Bet širdyje buvo be galo nuliūdęs, nes labai norėjo pabūti Hario Poterio viduje ir viską matyti savo akimis, o ne tik pasakojimuose ar knygose. Pradžia truko labai ilgai, visos taisyklės jam jau buvo žinomos tad laukė, kada prasidės pirmoji užduotis ir suprato, kad jis papuls į pirmą. O tai buvo viena profesorės prašoma užduotis...

[Delfė Digori]

Mokinių atsakymai, Delfę ir nustebino ir nuliūdino. Kodėl? Todėl, kad beveik visi atsakymai jai atrodė geresni negu jos. Bet vis dėl to, profesorė užskaitė jos atsakymą ir pranešė praktinę užduotį. Gerai... pala ką? mergina labai išsigando. Žinoma, ji visada svajojo dalyvaut burtų trikovės turnyre, bet kai reikėjo iš tikro dalyvauti, Delfę negyvai sukaustė baimė. Vis dėl to, ši atsistojo ir nuėjo. Nuėjusi prie durų, ji su baime jas atidarė.
Staiga ji atsidūrė kažkokiame kieme, kuris atrodė labai labai didelis. Kažkoks žmogus pranešė, kad tai antroji užduotis. Delfė prisiminė knygoje matytą vaizdą, tad suprato, jog yra Drumštrange, 1885 metais.
Drumštrangiečiai labai triukšmingai palaikė savo čempioną, kad Delfei panoro užsikimšti ausis. Žinoma, ji to nepadarė, nes turėjo išgirsti užduotį.
Staiga visi nutilo, nes kažkoks žmogus pradėjo aiškinti užduotį. Delfė klausėsi ir bandė sugalvoti, ką teks daryti.