[Arwen Evenstar]

Sulaukusi dar keleto „standartinių“ klausimų, Arwen nusišypsojo. Atrodė, kad žurnalistai turi didžiulę iš anksto paruoštų klausimų bazę, bet nesivargina perskaityti, ką jų kolegos rašė apie ją iki tol.
- Negaliu pasakyti, kad magijos istorija ar kerėjimas buvo būtent tie dalykai, kurie man sekėsi geriausiai, - atsakė į pirmąjį klausimą Hogvartso direktorė. - Magijos istoriją pasirinkau dėstyti dėl to, kad man įdomi burtininkų pasaulio priešistorė ir esu tikra, kad žinodami istoriją galime lengviau priimti teisingus sprendimus dabar - lengviau pasimokyti iš kitų žmonių ir nekartoti jų klaidų, negu suklysti ir negalėti visko ištaisyti. Na, o kerėjimas mane žavi vien tuo, kad šioje pamokoje įgytas žinias lengviausia pritaikyti kasdieniame gyvenime.
Akies krašteliu pastebėjusi jų link einantį padavėją, burtininkė pamojo ranka jį kviesdama.
- Tikriausiai nesuklysčiau spėdama, kad apie užkandžius jau pamiršote, - išspaudė kreivą šypseną ir, padavėjui nespėjus atsakyti, pridūrė, - kartu su užkandžiais, kuriuos parinkite savo nuožiūra, atneškite mums po tokį patį kokteilį, kurį jau baigiu gerti - vieną mano jaunajai pašnekovei, o kitą man. Norėtųsi, kad užkandžiai derėtų prie kokteilio.
Vėl palaukusi, kol padavėjas nueis, Arwen atsisuko į „Magijos žinių“ žurnalistę.
- Su žiobarais visada taip. Atrodo, kad jie net nesistengia prisiminti, kas jiems sakoma. - Siurbtelėjusi paskutinį gurkšnį nuostabaus gėrimo, burtininkė tęsė interviu toliau. - Būtų keista, jeigu mokiniai dabar būtų tokie patys, kaip ir tuomet, kai pradėjau dirbti Hogvartse. Dabar vaikai dažniau patingi mokytis, jiems svarbiau leisti laiką su draugais ar ieškoti nuotykių. Anksčiau vaikai jau nuo pat mažens žinojo, kad privalo tobulėti, nes ateis laikas, kai jiems patiems reikės priimti įvairius sprendimus ar dalyvauti magijos pasauliui svarbiuose įvykiuose. Tad kasmet mokinių tarpe pamačiusi bent vieną perspektyvų jaunuolį pasidžiaugiu, kad visgi dar ne viskas prarasta.
Jai nebaigus pasakoti, grįžo padavėjas nešinas didžiule lėkšte užkandžių ir dviem taurėm gėrimų. Lėkštėje matėsi gruzdintos krevetės, žuvies ir sūrio rutuliukai, įvairių riešutų asorti. Padėkojusi, Arwen paėmė vieną taurę sau, kitą pastūmė į panelės Galbraith pusę. Tą patį padarė ir su lėkšte užkandžių leisdama suprasti, kad vaišintųsi ir šiais.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh niekada nelaikė savęs pernelyg daug mąstančia. Tad kodėl dabar, pamačius menkiausią Hogvartso direktorės reakciją, kilo tiek daug klausimų, ką ji galėtų reikšti? Buvusi grifė sunerimo. Ar dabar profesorė Evenstar šypsosi pašaipiai, ar draugiškai? To išsiaiškinti žmonių bijanti mergina tikrai neturėjo galimybės, tad nutarė nė nebandyti. Bėda ta, kad tai buvo žvėriškai sunku.
Laimei, pašnekovė pradėjo kalbėti, tad atsirado proga nustumti mintis į šoną. Arwen… Ne, profesorė Evenstar kalbėjo tikrai įdomiai, tad Deoiridh tiesiog galėjo pasidžiaugti, kad net į klausimus, kuriuos turbūt girdi šimtąjį kartą, ji atsako taip, kad klausytis yra išties įdomu.
- Ar turite istorinę asmenybę, kuri jus įkvepia? - įsidrąsino nukrypti nuo lapelio turinio jaunoji žurnalistė. Netgi pakėlė akis į Hogvartso direktorę ir pajuto, kad reikia greičiau iš čia nešdintis. Sąrašas buvo nemaloniai ilgas, tačiau Deoiridh puikiai suprato: visų klausimų ji neklaus. Visų pirma, profesorė Evenstar visus ar bent jau daugelį kartų girdėjo ir atsakinėjo. Be to, baimė vis dar niekur nesitraukė, o visai nereikėjo prieš buvusios mokyklos direktorę apsikvailinti dar labiau. Į galvą nejučia vėl pradėjo lįsti klausimai, ar profesorė ją atsimena.
Išgirdusi, kad Hogvartso direktorė užsako gėrimą ir jai, Deoiridh tirštai užraudo, skruostai degte degė. Vis dėlto atsisakyti būtų buvę paprasčiausiai nemandagu, tad ji tylėjo ir laukė atsakymo į dar vieną klausimą. Vos susilaikė nesukikenusi iš profesorės Evenstar pastabos apie žiobarus. Pajuto, kad tai kiek numušė įtampą, bet pokytis nebuvo toks didelis, kad vertėtų kreipti dėmesį - jaunoji žurnalistė ir toliau nuoširdžiai jaudinosi ir nerimavo.
- Galbūt yra mokinių, su kuriais palaikote ryšį ir jiems baigus mokyklą? Ar tokių, kuriuos įsidėmėjote nuo pirmųjų kursų ir vėliau pasidomėjote, kaip jiems sekasi? - žvilgtelėjusi į lapelį pateikė porą nelabai įdomių klausimų. Tiesą sakant, jie pačiai Deoiridh buvo visai įdomūs, tik, ko gero, labai jau nuvalkioti. Vis dėlto ne ji buvo kalta, kad interviu klostosi būtent taip.
- Aš… - profesorei Evenstar pastūmus gėrimą jos link visai pasimetė Deoiridh. Vis dėlto galiausiai neužtikrintai pridūrė: - Ačiū.
Nedrįsdama paimti taurės Deoiridh karštligiškai galvojo, kuris klausimas iš sąrašo dabar būtų tinkamiausias, bet visi jie staiga pasirodė esantys nei įdomūs, nei susiję su jau įvykusio pokalbio tema. Žvilgtelėjusi į lėkštę su užkandžiais, bet taip nieko ir nepaėmusi galiausiai vis dėlto pabandė:
- Kaip manote, ką veiktumėte, jeigu nebūtumėte Hogvartso direktorė?

[Arwen Evenstar]

Arwen pasukiojo tarp pirštų taurę, sklidiną nuostabaus kokteilio. Jai dingtelėjo, kad ir pati mielai tokį pasigamintų pilyje, jei tik žinotų jo sudedamąsias dalis. Galbūt netgi patobulintų gėrimą panaudojusi keletą magiškųjų ingredientų, kurie sustiprintų skonį ar suteiktų kitokių, įdomių savybių. Laukdama naujo klausimo, paėmė krevetę ir lėtai ją sukramtė.
- Tikriausiai nuskambės banaliai, tačiau mane įkvepia Albas Dumbldoras, - atsakė į naująjį klausimą Evenstar. - Jo pasiaukojimas mokyklai ir magijos pasaulio bendruomenei žavi, o priimdama sprendimus ar kurdama ateities planus vis pagalvoju, ką tokioje situacijoje būtų daręs jis.
Arwen žinojo, kad Dumbldoras visuomet sulaukdavo prieštaringų vertinimų. Nemažai žmonių kritikavo tiek jo darbą mokykloje, tiek asmeninį gyvenimą, ypač perskaitę Ritos Nepasėdos knygą, išleistą iškart po jo mirties. Bet pačiai Arwen Dumbldoras buvo asmenybė, į kurią jai norėjosi lygiuotis.
- Su mokiniais nesibičiuliauju ir ryšių nepalaikau, - atsakė į dar vieną klausimą Arwen. - Išskyrus tuos, kurie grįžta dirbti į Hogvartsą ir tampa kolegomis. Tuomet mus pradeda sieti profesiniai ryšiai. Žinoma, man smalsu, kaip toliau klostosi Hogvartsą baigusių mokinių gyvenimai, į kokias puses jie pasuka, kokias karjeras pasirenka. Neretai jų pavardes pamatau Magijos žinių straipsniuose ar kituose šaltiniuose. Bet susidraugauti su jais nesiveržiu.
Lėkštėje dar buvo likę nemažai užkandžių. Jai pačiai nebuvo progos jais pasimėgauti, nes klausimai iš jaunosios žurnalistės plūdo vienas po kito. Moteris tikėjosi, kad jos pašnekovė padės ištuštinti lėkštę, nes juk tam ir užsakė maistą, bet atrodė, kad šiai maistas nerūpi. Arwen bandė suprasti, ar tai dėl jaudulio, ar dėl kitų priežasčių, ir stengdamasi labai neatkreipti dėmesio atsargiai stumtelėjo lėkštę į priešingą stalo pusę - gal to užteks, kad panelė Galbraith įsidrąsintų.
- Jei nedirbčiau Hogvartse, tikriausiai keliaučiau ir tyrinėčiau pasaulį, o surinktą medžiagą panaudočiau knygų ir mokslinių veikalų rašymui, - atsakė į naują klausimą. - Mane žavi vietos, kurių neatrado žiobarai ir nepavertė jų turistų traukos objektu. Tad tikriausiai ieškočiau būdų, kaip tokias vietas kuo ilgiau išsaugoti nepaliestas - juk gamtos grožis toks nuostabus, kai jo nepaliečia žmogaus rankos.
Suvalgiusį nepaprasto skonio sūrio rutuliuką, Arwen paklausė:
- O ką veiktumėte jūs, jei nebūtumėte žurnaliste?

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh buvo itin prasta magijos istorikė, tačiau net ir ji buvo girdėjusi apie Albą Dumbldorą. Ko gero, dėl tos priežasties nenustebo, kad profesorė Evenstar paminėjo būtent jį. Kaip ir dėl tos pačios priežasties nutarė, kad tai nėra taip jau banalu.
- Negaliu nepritarti, - sumurmėjo tik tam, kad būtų aišku, kad atsakymą girdėjo. Juto, kaip viskas slysta iš rankų, bet susitikimą reikėjo kažkaip užbaigti. Galiausiai įsidrąsinusi droviai paragavo gėrimo, bet, laimei, Hogvartso direktorė pradėjo atsakymą į dar vieną klausimą, tad galbūt nepastebėjo sutrikimo ir neužtikrintumo. Buvo smalsu, ar ji prisimena Matthew kaip mokinį, bet klausti nesiryžo. Ne, reikėjo greičiau užbaigti šitą nepatogų pokalbį, kuris vis tiek nebus niekur išspausdintas, ir keliauti sau.
Šiaip ne taip paėmusi kažkokį užkandį Deoiridh prisivertė jį įsikišti į burną. Buvo skanu, bet kartu ir siaubingai nepatogu. Mergina vėl užraudo ir nuleido akis.
- Skamba įdomiai, - pratarė prisivertusi pažvelgti į pašnekovę. Tai, kad pati sulaukė klausimo, tarsi bylojo, kad interviu baigtas. Ar to norėjo profesorė, ar Deoiridh pati taip suprato situaciją, neaišku, tačiau prieš nešdinantis reikėjo kažką atsakyti.
- Tiesą sakant, neįsivaizduoju. Dar tik pradedu šį kelią, gal man tai net nepatiks, - sumurmėjo ir gurkštelėjo dar gėrimo. Tik kaip dabar mandagiai pasišalinti? Prailgusią akimirką sėdėjusi tyloje Deoiridh padėjo taurę ant stalo ir sukaupusi visą ryžtą pratarė:
- Manau, šiam kartui tiek. Ačiū, kad sutikote atsakyti į klausimus.
Nežinia, ar reikėjo pasakyti, kad prieš spausdinant tekstas bus atsiųstas peržiūrai. Vis dėlto jaunoji žurnalistė nuoširdžiai vylėsi, kad šitas interviu dienos šviesos neišvys, tad apie tai nė neužsiminė. Profesorė Evenstar ir taip gali būti nepatenkinta, kad be reikalo švaistė laiką…
- Linkiu sėkmingų mokslo metų, - pridūrė Deoiridh ir neskubėdama atsistojo. Stengdamasi nuslėpti jaudulį durų link traukė neskubėdama, bet vos atsidūrusi lauke pajuto milžinišką palengvėjimą.

[Arwen Evenstar]

Arwen lengviau atsikvėpė, kai jos pašnekovė paėmė užkandžių. Visos lėkštės jai vienai tikrai nepavyks ištuštinti, tad pagalba sunaikinant maistą visada praversdavo. Bet tai buvo ne vienintelė priežastis, kodėl burtininkė taip norėjo pasidalinti maistu. Jai tai nuo pat jaunystės atrodė gero tono ženklas, tarsi draugiškumo demonstravimas. O būtent jos padėtis magijos pasaulyje ir direktorės pareigos Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje lėmė tai, kad ji turėjo būti draugiška burtininkų bendruomenėje. Ne tik turėjo tokia būti. Ji norėjo, kad žmonės žinotų, jog ja galima pasikliauti, pasiklausti patarimo ar prašyti pagalbos. Todėl jei atsirasdavo bent vienas, kuris galvojo kitaip, leido jai suprasti, kad kažką daro ne taip savo gyvenime.
Deoiridh pasakius, kad dvejoja dėl pasirinkto žurnalistės kelio, senoji burtininkė nusiminė. Jai visada buvo liūdna sužinoti, jei pradinė pasirinkta jaunuolių profesija nenusisekdavo. Laimingi tie, kurie iškart supranta, ko nori iš gyvenimo, ir neturi patirti dvejonių kupinų akimirkų.
- Dėkoju, kad pasikvietėte susitikti, - tarė Arwen. - Man buvo malonu su jumis pasikalbėti ir pasidalinti savo įžvalgomis. Linkiu, kad atrastumėte veiklą, kuri jums atneš džiaugsmo ir gyvenimo pilnatvę, jei visgi suprastumėte, kad žurnalistės kelias - ne jums.
Jaunajai pašnekovei išėjus iš baro, Arwen dar liko sėdėti prie staliuko. Užsisakiusi dar vieną kokteilį, ji pabaigė užkandžius. Viena leisdama laiką ji galėjo ramiai apgalvoti viską, kas jai tuo metu nedavė ramybės, ir apsvarstyti, ką planuoja veikti toliau.
Žmonės bare keitėsi. Arwen juos ilgai stebėjo, kol galiausiai nusprendė, kad jau metas ir jai palikti šią žiobarų vietelę ir grįžti į Hogvartso pilį.

[Amira Martin]

  Šaltas ir vėjuotas žiemos vakaras neabejotinai vertė visus skubėti pasislėpti kur nors - namie, darbovietėje, kavinėse ar baruose. Sniegu nukloti medžiai pavojingai sviro link žemės laužomi gamtos jėgos. Susisukę į tai ką turėjo žmonės ėjo greitu žingsniu ir lėtai Kings Kroso teritorijoje judanti link Alchemiko Amira atrodė kaip iš sulėtinto filmo. Jai vėl reikėjo išgerti, ar ji tampa alkoholike? Galbūt.
  Jau būdama Alchemiko patalpose Eliadė apsižvalgė. Čia buvo pirma kartą ir teko pripažinti, kad ši vieta priminė namus Rumunijoje. Kiek laiko ji nebuvo tuose namuose? Šimtas procentų tuose namuose jau karaliavo tūkstantis voratinklių ir gal miegojo kokie nors benamiai. Vampyrė net ir neplanavo ten sugrįžti.
  Prie baro pasiėmusi tamsiai raudono it kraujas vyno ji atsisėdo prie vienintelio laisvo staliuko šalia įėjimo, mat prie visų kitų sėdėjo drebantys londoniečiai (ir atvykėliai) bandantys susišildyti ir geriantys pigiausius čia esančius gėrimus, kad nebūtų išvaryti. Ilgi pirštai su juodai dažytais trumpais nagais pakėlė taurę prie tamsiai dažytų lūpų. Raudonos akys atidžiai nužvelgė kiekvieną žmogų matomumo zonoje.

[Liucija Andersson]

 Žiema. Liucija nekentė angliškos žiemos. Vietoj ramybės ir puraus balto sniego, užmigdančio gamtą, oras tik dar labiau suangliškėdavo. Vėjo gūsiai taršė palto sparnus, šaltis gėlė kaulus, prasiskverbęs per visus sluoksnius.
 Ministrė, išlipusi iš šilto ir šiek tiek kuru smirdančio traukiniu, tyliai nusikeikė. Žadėjo ramų vakarą, o čia - vėjas ir kartais į veidą papurškiamas lietus. Stotyje jau rinkosi benamiai, norintys pasislėpti nuo atšiaurių gamtos išdaigų. Liucija susirišo plaukus, užsidėjo pirštines, pasičiupo savo senamadišką lagaminėlį, nusipirktą sendaikčių parduotuvėje, ir patraukė tolyn.
 Namo grįžti dar nenorėjo. Mintis apie tuščius, šaltus kambarius buvo nemaloni. Šiąnakt liūdesys ypač graužė vidų. Norėjosi kur nors šiltai, kitų žmonių kompanijoje prisiglausti prie sienos ir pamiršti viską. Kasdieninis buvimas ant politinio pasaulio scenos vargino. Tūkstančiai akių, sekančių kiekvieną jos žingsnį, laukiančių, kada ji padarys nors mažiausią klaidą.
 Baltaplaukė pravėrė "Alchemiko" duris. Šiltas oras maloniai kuteno paraudusią odą. Akimis permetusi barą, Liucija suprato, kad kitų kompanija čia neišvengiama.
 Prie baro užsisakiusi viskio, moteris nusirengė paltą, persimetė jį per ranką, pasičiupo lagaminėlį, gėrimą ir apsidairė. Akys sustojo prie vieno staliuko.
 Lyg niekur nieko, Liucija patraukė link jo. Pakabinusi paltą ant kėdės, pastūmė lagaminą po stalu ir atsisėdo. Ledukai tyliai skambčiojo stiklinėje. Mintyse tyliai tikėjosi, kad moteris, sėdinti priešais ją, jos neatpažins. Raudonos akys jau sufleravo, kad ji - ne žiobarė, tačiau šiais laikais, ką gali žinoti - visokių keistuolių ir žiobarų pasaulyje pilna.
 Nors kur tau ten neatpažins... Jos veidas šveičia "Magijos Žiniose" beveik kiekvieną rytą...

[Amira Martin]

  Žavinga. Į prikimštą barą užėjo dar kažkokia žmoygsta, turbūt tikėdamasi pasėdėt pasišildyt. Amira slapčia stebėjo ką ta moteris darys toliau. Spėjo pastebėti, kad apsirengusi ta žmogysta visai ne prabangiai kaip kiti čia esantys klientai. Tačiau balti plaukai kažką stipriai priminė. Galbūt vieną kartą jau kažkur ją matė, bet negalėjo prisiminti kur. Suprantat, magijos pasaulio naujienos ne įtin domino vampyrę.
  Odinės striukės kišenėje suvibravo žiobariškas telefonas, kaip visada pranešdamas apie kažkokį šlamštą. Amirai sunku buvo susidraugauti su šia technologija ir išjungti tuos pranešimus. Telefonas jai buvo reikalingas tik susisiekimui su žmonėmis, prižiūrinčiais jos dukrą.
  Kol raudonakė buvo paskendusi savo mintyse situacija prie staliuko spėjo pasikeisti. Akivaizdu, kad ji dabar nežinia kuriam laikui turi sugėrovę. Balti plaukai ir mėlynos akys, visiška priešingybė. Lyg susitiko ugnis ir vanduo. Ausyse šiek tiek pradėjo spengti dėl bare esančio triukšmo. Visi apie kažką kalbėjosi.
  Akys nužvelgė magijos ministrę, tačiau atmintis dar nedavė signalo, kad priešais ją svarbiausias magijos pasaulio atstovas. Tebūnie nors ir pasaulio imperatorius, Amirai skirtumo tai nedarė. Kaip ji elgsis su žmogumi priklauso ne nuo jo titulo, o nuo jo elgesio. Tai buvo viena iš priežasčių kodėl Amira atsisakė titulų Rumunijos vampyrų bendruomenėje, kuriuos prieš tai turėjo jos tėvas.
  Žiobarė ar burtininkė? prisiminė esanti žiobariškoje vietoje, ir pasiruošė pasakot pasakėlę „aš nešioju kontaktinius lęšius ir netikras iltis, nes man patinka vampyrai“. Nors tas senamadiškas lagaminėlis, gana grakščiai ir nepastebimai pastumtas po stalu buvo labiau panašus į priklausantį magijos pasaulio žmogui. Amira atsigėrė šiek tiek vyno, nesąmoningai leisdama baltaplaukei pastebėti jos aštrias ilgas iltis.

[Liucija Andersson]

 Baras buvo pilnas ūžesio. Akies kampučiu stebėdama moterį šalimais, Liucija bandė atsipalaiduoti. Deja, lyg tyčia, stresas nenorėjo taip lengvai palikti baltaplaukės. Darausi per sena visom šiom nesąmonėm.
 Vienintelis geras dalykas buvo tas, kad jau ilgą laiką nebuvo epilepsijos priepuolių, o ir legilimantija ne taip akivaizdžiai draskė akis - galvoje šiuo metu sukosi viena su puse minties ir visos jos buvo nuosavos.
 Mėlynos akys atidžiai stebėjo žiobarus. Keli vyrai, susėdę prie staliuko, kažko tai barėsi. Akis ji vis nukreipdavo ir į raudonplaukę. Kažką ji Liucijai priminė, tačiau, net jei ir jos buvo susitikusios, baltaplaukė kasdien susitinka su tiek žmonių, kad jų visų jau neprisiminė.
 Padėjusi viskio stiklinę ant stalo, moteris atsirėmė į kėdės atlošą ir atsisuko į paslaptingąją juodaplauke.
-Liucija,-nusišypsojusi žaviausia šypsena tarė ji. Šypsena žavi ne ta, kurią ji rodo pakvaišusiems žurnalistams ir kitų valstybių vadovams, bet šiltesnė. Tuo pačiu Liucija gavo ir progą geriau įsižiūrėti į pašnekovę. Aštri jos šypsena nepraslydo baltaplaukei pro akis, tad ši nusprendė ieškoti daugiau požymių, įrodančių moters antgamtiškumą. Blyški oda? Na, ne angliško blyškumo. Labiau tokio lavoniško. Raudonos akys? Be lęšių - šiuos galima lengvai pastebėti, kai žinai, kur žiūrėti.
-Kaip manai, jie susimuš bare, ar eis išsiaiškinti į lauką?-lyg niekur nieko paklausė sugėrovės Liucija. Vyrai, kurie anksčiau tik garsiai ginčijosi, dabar jau kilo nuo stalo, mat kažkuris iš sugėrovų išpylė kažkieno alų.
 Bare darėsi vis įdomiau ir įdomiau.

 
 

[Amira Martin]

  Amira pastatė taurę atgal ant stalo. Kol staliukas sklendėjo tyloje, vampyrė spėjo pagalvoti apie savo natūralios plaukų spalvos susigrąžinimą. Deja, prie juodų plaukų buvo pripratusi taip lyg su jais ir gimė. Net nuo tokio mažo alkoholio kiekio moteris jau atsipalaidavo ir buvo pasiruošusi bendrauti su baltaplauke arba su kuo nors susimušti.
  Nuo vyno šiek tiek degė apatinė lūpa, Amira prieš porą dienų susinervinusi ją pažeidė savomis iltimis, tačiau apart šiaip sau jausmo ryškių požymių nesimatė. Raudonos akys atidžiai žvelgė į sugėrovę. Atrodė, lyg ji laukė kažko kito. Savo vyro? žmonos? vaikino? merginos? Kas ten žino kaip dabar žmonės gyvena. Amirai net sunku buvo įsivaizduot, kad ji pati dabar galėtų kažką sudominti. Vampyrė, turinti dešimties metų vaiką, kurio tėvas dabar bala žino kur. Na ir nepamirškim Mayros, kurią ji paliko neturėdama (ar neieškodama) kito pasirinkimo.
  - Amira, - nusišypsojo atgal, vėl parodydama iltis. Nepasakyt, kad jos šypsena buvo tokia pat žavi kaip Liucijos, bet sužavėti galbūt irgi galėtų. Pasirodė, kad baltaplaukė atidžiai tyrinėja jos veidą. Negi tuoj prasidės tie patys keisti klausimėliai? Nepanašu į tai, kitaip jau būtų tokie pasipylę.
  Išgirdusi Liucijos klausimą, juodaplaukė pažiūrėjo į paminėtus vyrus. - Susimuš bare, - atsakė nuspėdama, kad tuoj vienas į kitą paleis kumščius. Seniau Eliadė mielai būtų prisijungusi pasimušt, tačiau dabar stengėsi elgtis kaip pridera jos amžiaus žmogui. Ir nesvarbu, kad ji visai ne žmogus ir atrodo jauniau nei turėtų atrodyti vieniša motina.

[Liucija Andersson]

 Kiek moteriai, sėdinčiai priešais ją, buvo metų, Liucija pasakyti negalėjo. Ji atrodė jaunesnė už ją, tačiau jei jauna, išblyškus, raudonakė ir su aštria šypsena, tai galėjo sufleruoti magiškos būtybės buvimą. Tačiau skubėti prie išvadų nederėjo. Reikėjo atsargiai apsibaksnoti aplink save, prieš žengiant kitą žingsnį.
 Lyg pritardama, Liucija linktelėjo. Pasilenkė arčiau ir pirštu parodė į ant vyrų stalo paskutinį stovintį bokalą alaus.
-Žiūrėk,-tarė juodaplaukei. Vyrai, jau pakilę nuo stalo, garsiai aiškinosi santykius, pritraukdami vis daugiau baro lankytojų dėmesio. Vienam iš vyriškių ranka pamojavus prie bokalo, šis, it truktelėtas nematomos rankos, pasikreipė ir visas jame buvęs alus pasipylė ant vyro pilvo. Šūktelėjimas, kažkas kažką pagriebė, kažkas kažkam žiebė kumščiu į veidą ir netrukus du barmenai pripuolę bandė išskirti vyrus, susikibusius kaip besiriejančios katės.
 Liucija mirktelėjo Amirai ir nusijuokė.
-Tokie dalykai niekada neatsibosta,-baltaplaukė gurkštelėjo viskio, stebėdama besitęsiančias muštynes.-Tam ir ateinu į barus pasisėdėt. Niekada nežinai, kada išpuls proga... Susikurti pramogų. O kas tave čia atnešė šį niūrų vakarą? Negi vėjas atpūtė?

[Amira Martin]

  Raudonos akys įdėmiai žvelgė į Liuciją. Buvo akivaizdu, kad tarp jų yra ne metų ir ne dviejų skirtumas. Kai esi pilnametis, tas skirtumas išblunka kažkur. Gali susitikinėti nors su 10 metų vyresniu žmogumi ir vargu ar kas paprieštaraus. Na, nebent tėvai, kurie Amiros gyvenime tiesa pasakius nefigūravo niekada. Motina mirė kai mergaitei nebuvo nei trejų, o tėvas... Apie tėvą nebuvo ką kalbėti. Jau seniai pūva kapinėse.
  Ausys atidžiai klausėsi kas vyko prie to stalo, į kurį atkreipė dėmesį Liucija. Sunku buvo patikėti, kad ne vienai Amirai patiko dramos, ypač tos kurios baigiasi muštynėmis. Jei būtų prie staliuko likusi viena, turbūt galų gale įsipintų į tas muštynes ir grįžtų namo su paraudusiais krumpliais. Ta kūno vieta buvo turbūt vienintelė, kuri galėdavo nuo kažko parausti. Šaltį Amira mėgo, bet šį kartą iš namų išėjo gerti, o ne mėgautis šalčiu.
  Kad jau sugėrovė tokia kalbi, išsirišo liežuvis ir Amirai. - Pati mėgstu tokiose muštynėse dalyvauti, patenkina demonus viduje. Tačiau suvokimas, kad man jau ne dvidešimt verčia laikyti save rankose, - nusijuokė ir pabaigė gerti vyną, - tuoj grįšiu, - nuėjo prie baro ir nusipirko visą viskio butelį. Su juo ir grįžo prie stalo. Įsipylusi sau, patikrino ar sugerovė dar turinti gėralo savo stiklinėje, - noras išgerti mane čia atpūtė, o jūs spėju ką tik iš traukinio, madam? - pasiteiravo.

[Liucija Andersson]

 Sutikti moterį, kuri ne tik nesibaidė savo vidinių demonų ir alkio, o dar ir juos patenkindavo, buvo retenybė. Liucijos patirtis rodė, kad moterys, nesvarbu, iš kurio pasaulio kampo, bijojo pačios savęs. Bijojo norėti, būti norimos, būti savanaudės. Ir jos visais būdais bandė pabėgti nuo savo vidinio alkio. Badavimas, atsigulimas po vyro padu ar pasinėrimas į karjerą - tai buvo tik dar vienas sidabrinis narvelis, į kurį jos save užsidarydavo. Įsitikindavo, kad yra niekam tikę, niekam neįdomios ir susitaikydavo su likimu plaukti pasroviui su planktonu.
 O Liucija? Ji taip pat bėgo nuo savęs. Bėgo nuo savo galios, įsitikinusi, kad nori padėti kitiems. Atiduoti save. Laimei, paaugliškas idealizmas nukrito nuo akių ir ji nagais ir dantimis išsikovojo savo vietą. Įtakingiausia moteris magijos pasaulyje. O gal ir visoje Jungtinėje Karalystėje. Juk tai ji žiobarų ministrui pirmininkui į ausį kuždėjo, kokius sprendimus priimti. Ši mintis privertė baltaplaukę nusišypsoti.
 Pašnekovei grįžus su viskio buteliu, Liucija ištuštino savo stiklinę.
-Tik iki dvidešimties žaidžiama su jėga. Po to, ateina patirtis,-moteris švelniai baktelėjo smilkinį pirštu.-Pati rankų nesitepu. Dažniausiai. Man patinka stebėti, kai kiti - mano riteriai su žvilgančiais šarvais - eina į mūšį, tikėdami tuo, ką sakau. Žmonėms labai lengva suteikti tikėjimą ir viltį. O kai nupieši save kaip jų išganytoją... Tokie žmonės parankiausi. Jie neklausia kvailų klausimų, neišsikelia savų idėjų... Kaip maži kareivėliai - kairė, dešinė ir pirmyn. Taip ir valdai visą šalį. O mane, deja, čia atpūtė traukinys. Darbo reikalai. Sakytum, yra patogesnių ir greitesnių būtų keliauti, bet va, va, saugumas, ir mėto tave it kokį... O į kabinetą grįžti nenoriu. Bent jau kol kas. Klausimai užknisa, o kvaili klausimai dar ir erzina. Tai va, slepiuosi čia. Ir tik nereikia jokių madam, ne tokia sena ir ne darbe, kad mane čia madamintų,-nusijuokė Liucija.

[Amira Martin]

  Kokio velnio pabudo džentelmeniška moters pusė žinojo tik Drakula švenčiausias. Amirai dabar buvo neįtikėtinai lengva sieloje. Ar ji sugebėjo paleisti kažką, slėgusio jos sielą taip ilgai? Galbūt. Ar ilgam? Neaišku. Ji pirma kart per ilgus metus bendraudama su kažkuo to žmogaus nelygino su Mayra. Tai turėtų būti gerai, svarstė Amiros pasąmonė.
  Kas nors galėtų pasakyti, kad Amira yra idealas. Nebijo savęs, nebijo kitų. Tačiau mažai kas žinojo, kad Amira ilgai bėgo nuo savo jausmų. Spėjo apkeliauti pusę Europos ir trumpam grįžti į Jungtinę Karalystę ir vienintelis ją apraminęs dalykas dabar sėdėjo kaimynės bute ir greičiausiai žiūrėjo žiobariškus filmukus arba žaidė kokį nors žaidimą su ta pačia kaimyne.
  - Kažkam patinka stebėti, kažkam patinka pajusti tą adrenaliną, - nenusileido Liucijai, - jaučiu mane irgi galima būtų pavadinti riteriu, tačiau išganytojo aš neturiu. Tiesiog darau tai, ko nori širdis. Deja, ne visada gyvenimas susiklosto taip kaip norisi, - omeny turėjo Lumitos atsiradimą ir pabėgimą nuo Mayros, tačiau baltaplaukei gal nebūtina to žinoti, - atleisk, senas įprotis. Sunku patikėti, bet kažkur pasauly buvau aristokrate daugelį metų atgal, - net nusipurtė nuo to prisiminimo. Gal kitiems ji ir buvo tituluoto asmens dukra, bet tėvui ji buvo niekas, - sakai darbo reikalai. Gal papasakosi kuo dirbi? - pasiteiravo, taip ir neatpažindama priešais sėdinčios magijos ministrės.

[Liucija Andersson]

 Amiros užsiminimas apie aristokratiją privertė Liuciją pakelti antakį. Kuo toliau, tuo labiau moteris įsitikino, kad prieš ją sėdi antgamtė. Tik, kaži, kaip iki to klausimo prieiti...
 Laimei, ar nelaimei, pokalbis pasisuko link darbo. Šios temos baltaplaukė norėjo išvengti, tačiau, kartu viduje ir kirbėjo smalsumas. Amira ją sudomino. Retas įvykis. Verta juo pasidžiaugti.
-Visi riteriai turi savo išganytoją. Taviškis - tu,-apgirtusiai parodė pirštu į juodaplaukę. Muštynės bare jau baigėsi, su jos dalyviais be ceremonijų išmestais lauk. Liko tik nepatenkinti darbuotojai, šluojantys stiklą ir valantys skysčius nuo paviršių.
-Aristokratija... Ji niekur nedingsta. Šiuolaikiniai politikai ir milijardieriai dabar sėdi piramidės viršūnėje. O gal tai vienas ir tas pats?-garsiai mąstė baltaplaukė. Ar save priskirtų burtininkijos aristokratijai? Nežinia. Sukaupti galeonai gulėjo Gringotso saugykloje, atsiradę ten legaliai ir ne. Žiobariškus milijonus galėtų susikurt pernakt, tik ar to norėjo?
-Esu politikė. Jei rytoj pagriebtum rytinį laikraštį, išvystum mano veidą. Todėl manęs tik ir laukia tie maitvanagiai žiurnaliūgos. Pamatytum, kaip jie sukasi ministerijos vestibiuly, savo rankytėmis tik ir laukiantys mane pačiupti. Andersson, pakomentuokite tą, pakomentuokite aną, kokia jūsų nuomonė apie naujausią tarybos sprendimą, kodėl čia krizė, kodėl ten krizė, kaip ryšiai su bet kokios pasaulio šalies valdžia, kodėl tas ar anas...-pradėjo piktai burbėti Liucija. Ir nutilo. Negi pasakė per daug? Alkoholis, kuris pradėjo veikti jos smegenis (o Liucija niekada nesididžiavo didele tolerancija jam) atrišo liežuvį. O kas jei prieš ją tik keista žiobarė? Ot ministrė - lakioja girta po barus, skleisdama magijos pasaulio paslaptis...
-Atsiprašau, neturėjau taip nusivažiuoti. Pamiršk tai,-bandydama vėl surimtėti numetė temą į šalį ji.