[Veronica Spellman]

Nauja pradžia. Dvidešimt keturių metų vampyrė, jau turėjo pradėti savo naująją karjerą, taip, dalininkės karjerą. Ji jau kaip tik skubėjo, į vieną susitikimą, kuriame turės nutapyti vieną vaikiną. Už piešinį galėjo gauti nemažai pinigų, tad šios progos praleisti negalėjo. Mergina užsidėjo skarelę, švarką ir aukštakulnius. Ši bėgo kuo greičiau traukinio. Londonas buvo miestas, kuriame ji galėjo laikiną laiką apsistoti, kol susiras butą kur nors pigiau. Skuosdama link traukinio, į jį įsėdo ir suspėjusi atsikvėpė. Spėjau.. Sėdėdama, stebėjo pro langą ir svajojo, tiksliau galvojo apie savo vaikystę. Kaip metai greit prabėgo. Ši mintis gąsdino Veronicą, tad kuo toliau užmiršo apie tai. Jau matėsi ta vietelė, išlipusi, priėjo prie skambinamo telefono, iš kurio galėjo bet kuris prisiskambinti ir suvedė to žmogaus numerį. Deja, jis atsisakė ir vėl neviltis, pinigų nėra, tik mirtis iš bado. Vampyrė numojo ranka ir pamačiusi pirmą pasitaikiusį barą, užėjo vidun. Nu jau prisigersiu tai prisigersiu. Užėjusi į barą, apsidairė ir atsisėdo ant keistos kėdės. Ji negalėjo pratarti net žodžio, ant kiek buvo susinervinusi. Galėjo tik nusigerti. Ech, ir ko gi man čia užsisakius.. kaip senais gerais laikais, bus tekila. Veronica iš savo piniginės išbėrė pinigus ir pardavėjui riktelėjo ko norėjo.
-Žinot, man tekilos, okey? Toks beviltiškas gyvenimas, ar ir jums taip? - Pasiklausė ji.
Pardavėjas nieko jau nebeatsakė ir pripylė pilną taurę tekilos. Dėkui.- Mintyse padėkojo Spellman. Vieną taurelę gurkštelėjo ir laukė kol gaus dar vieną. Buvo tikrai labai smagu. Svarbiausia tai, jog mergina buvo visiškai vieniša, apsistodavo pas nepažįstamus arba tekdavo pernakvoti kur nors kaimelyje. Nors ir buvo kažkada turtinga, dabar net neturi kur gyventi, vienintelė išeitis buvo piešti ir piešti, už savo meniškus piešinius užsidirbti būdavo įmanoma. Bet, atsitikdavo taip, kad arba klientai atsisakydavo ir susirasdavo kur nors pigiau, arba nebūdavo visiškai noro, ką nors nutapyti. Sąsiuvinis buvo pilnas eskizų, kurie ir tai nebuvo kažkuo ypatingi ir originalūs. Sėdėti bare, buvo labai keista, bet geriau nei valkatauti. Galbūt reikėjo paprašyti pinigų sesers, galbūt reikėjo grįžti prie magijos, o galbūt prie kapitonės karjeros. To tikriausiai neišeitų, kad ir tiek daug prisiskaičiusi apie laivus ji buvo, to paprasčiausiai neišeitų. Vis dar laukusi antros taurės, netikrai nusišypsojo.

[Selena Lawrenz]

  Nors žiema nebuvo mėgstamiausias metų laikas, Selena išlėkė laukan stebėti šokančių snaigučių, kurios lėtai ir palengva leidosi ant grindinio. Šiuo metu buvo nepaprastai laiminga, tad vos tik turėjo laisvą minutę, išlėkė laukan, pasivaikščioti. Vylėsi, kad per tą valandelę ar kelias, Magijos ministerijoje jos niekas nepasiges.
  Šiuo metu stovėjo prie kažkokio baro. Net neįsivaizdavo, ką žadėjo veikti jame, abejojo, kad tokioje vietoje, kaip ši sugebėtų rasti sau patinkančio vyno ar kokio kitokio gėrimo, o ir progos gerti šiuos, šiandien nesimatė. Vartoti alkoholį visiškai, be reikalo, Isabellai atrodė šiek tiek absurdiška ir magijos įstatymų priežiūros vadove dirbanti panelė kiek kritiškai žvelgė į tuos asmenis, kurie darė tai nuolat.
  Ir, kodėl sumąsčiau čia ateiti? - paklausė savęs ir neužtikrintai pravėrė baro „Alchemikas“ pagrindines duris, taip įrodydama ir sau ir kitiems, kad šiuo atveju klysti ji negalėjo. Tiesiog nebūtų leidusi sau taip pasielgti.
  Gintarinės akys „nuskenavo“ patalpą ir Selena, nejaukiai atsirėmė į bordo spalvą primenančią sieną, sunėrė rankas ir toliau tyrinėjo patalpą, nesuvokdama, ką čia iš vis veikė. Tuoj pat susigaubė į smėlinės spalvos paltuką, vis gi stovėti prie pat durų buvo prastas sumanymas. Jos atsidarinėdavo kas kelias minutes ir žvarbaus vėjo gūsis lyg tyčia visad pasiekdavo tamsiaplaukę.

[Veronica Spellman]

Pagaliau buvo ir atnešta taurelė. Nu ir gyvenimas, tik gerti ir nieko nedaryti. Mergina ranką uždėjo ant kaktos ir su šiaudeliu pamaišė gėrimą. Pro duris įėjo dar kažkas. Tikriausiai koks paprastas žmogus, neturintis ką veikti. Veronica nekreipė dėmesio ir pasižiūrėjo meniu. Maistas šiame bare, buvo tragiškas, na, bent jau jo ji siaubingai nemėgo. Ką ji išvis mėgo? Tekilą arba vyną. Po kelių minučių, tamsiaplaukė gavo žinutę iš tikriausiai dar vieno kliento. Opa, gal kas nori piešinio? Deja, tai buvo klientas kuris kaip tik, atsisakė piešinio. Tokių žinučių vis daugėjo ir nebuvo aišku kodėl, ar dėl to, jog ji nemokėjo piešti ar dėl to, jog per brangu. Aš nesuprantu, ką jiems už dešimt parduot? Galbūt jau moteris, baisiai supyko ir apipylė su tekilos stikline pardavėją. Mielai išgerčiau dar ir kraują.. bet, nenoriu pasirodyti per daug žiauri. Pardavėjas pradėjo šūkauti ir vos neišvarė menininkės iš baro. Atsiprašau? Tu džiaukis, kad dar gyvas.- Tarė sau mintyse ji. Spellman nesiruošė niekur eiti, jau ir taip gyvenimas buvo suknistas. Trūko tik cigaretės ir piešinių knygos, galbūt jai to ir reikėjo? Laisvo laiko, kada galės susiimti ir pradėti piešti, bet ar to ji siekė? Ne. Ji siekė būti pirate, o tai panašu, jai nepavyko. Visiškai nusigėrusi, paprašė dar vienos taurės, o svarbiausia, tas pardavėjas net nesiruošė iš pykčio jai jos duoti. Jis tik sakė moralus kaip negalima tiek gerti ir bla bla bla. Jau ausys ruošėsi kraujuoti nuo jo balso. Ši trinktelėjo su batu į stalą ir jau ruošėsi rėkti, dėl tokio baisaus aptarnavimo. Ji buvo panaši į savo pusseserę, pripratusi kai jai viską atneša ant lėkštutės. Nors karališkos šeimos atstovė ji nebuvo, tačiau, kilnia visados save laikė, juk ji Spellman, ne iš, bet kokios šeimynos. Veronica pagaliau gavo savo trečią taurelę vyno ir išgėrė ją per tris gurkšnius. Panašu, jog ji vėl buvo girta. Visiškai nusigėrusi, pradėjo vaikščioti po barą ir riktelėjo garsiai.
-Žinot ko čia trūksta? O gi muzikos! Gal kas bus geras ir duos man pinigėlių? Arba aš galiu ką nors nupiešti, o jūs man duosite pinigų, esu tikra dailininkė!- Rėkė ji.
Prie vieno žmogaus priėjusi, pasiėmė neatsiklaususi vyno ir priėjo prie dar kažkokio žmogaus, kažkokios juodaplaukės.
-Gersi?- Nusijuokusi paklausė Veronica.

[Selena Lawrenz]

  Isabella apsigaubusi smėlinės spalvos paltuku, stovėjo prie pat „Alchemiko“ pagrindinių įėjimo durų, kurios nuo žvarbaus vėjo, kas kelias minutes, daužydavosi į sieną, tačiau kulniuoti, kur nors prie tolimesnio baro kampelio, panelė tiesiog nedrįso. Pirma, jos gintaro atspalvį turinčios akys privalėjo ištyrinėti ne pačią maloniausią aplinką. Nors tai ir neskambėjo, kaip ypatingai sunki užduotis, Lawrenz rožės raudonumo raudona padažytas lūpas paliko atodūsis. Ir kodėl ji sugalvojo atsibelsti būtent čia? Ilgai nelaukusi, mergina jau norėjo žengti tvirtą ir užtikrintą žingsnį pirmyn, tačiau prie jos pristojo, kažkokia tamsiaplaukė siūlanti išgerti.
  Selena kelias minutes tiesiog tylėjo, tamsiaplaukė nė nenutuokė, ką vertėjo sakyti tokioje situacijoje. Taip pat Isabella nesuprato, kodėl moteriškė pristojo, būtent prie jos. Negi Magijos ministerijos darbuotoja atrodė išskirtinai blaivi?
  - Ne, - užtikrintu balsu tarė, tačiau baltaodės rankoje pamatė taurę vyno. Nors tai buvo gan logiška, Lawrenz ilgai nemąsčiusi, nekreipdama dėmesio į ką tik ją užkalbinusią merginą priėjo prie barmeno paprašyti šio alkoholinio gėrimo. Ilgai netrukus, kai šis buvo Londone gyvenančios juodaplaukės rankoje, ji grakščiai nukulniavo į tą pačią vietą, kaip ir anksčiau ir mėgavosi šio vyno skoniu.
  - Dažnai čia lankaisi? - paklausė, tikriausiai tos pačios merginos, nors atsakymą buvo galima laisvai įžiūrėti tamsiaplaukės akyse.

[Veronica Spellman]

Ne, tai ne. Mergina atsisėdo šalia ir su tuščia taurele vyno, netyčia mestelėjo ant žemės. Ups, sudužo. Pakelti ir surinkti ji net nesiruošė, juk vos galėjo išlaikyti pusiausvyrą, dar eidama su tomis šukėmis išsidurs akį. Taip ir liko ta taurė sudaužyta. Veronica ramiai sėdėjo, sudėjus koją ant kojos, o pamačiusi, jog šalia sėdinti mergina geria vyną, šiek tiek pavydėjo, nes pinigų tikriausiai likę jau nebuvo, o šio nuostabaus gėrimo norėjosi dar. Menininkė nelabai mokėjo bendrauti, tad net negalėtų paprašyti, jog jai kas nors nupirktų, tad pabandė tiesiog atsakyti į klausimą, kurį jai uždavė.
- Kaip čia tau pasakius, -Padarė pauzę ir atsikosėjo.- Na, geriu aš tikrai dažnai į dieną gal kokius penkis kartus, bet šiame bare tai pirmą kartą lankausi.
Atsakiusi, vis dar žiūrėjo į tą taurę vyno kuri buvo pas nepažįstamąją. Gal dar reikia pasiskaičiuoti kiek turiu? Iš tiesų, nuo alkoholio, merginą imdavo alkis, ji tiesiog užsimanydavo kraujo, o kas svarbiausia, jo su savimi nepasiėmė. Ši staigiai savo žvilgsnį nutraukė tolyn ir su ranka uždengė akis. Man negalima to daryti. Kartais, jai padėdavo šaltas, su ledukais vanduo, tad ji nuėjo pas barmeną ir paprašė stiklinės vandens. Bent vanduo nemokamas. Su stikline, grįžo ten pat ir visą greitai išgėrė.
- Taip norėjosi vandens, kad ojoj, - Netikrai šyptelėjo ji.- O kaip tu? Dažnai čia lankaisi, kaip tau šis vynas? Tas barmenas man pasiūlė nemokamo alaus, įsivaizduoji? Atsisakiau, alus man taip dvokia, o jau gerti tikriausiai išvis neįmanoma.
Vanduo padėjo kažkiek ir atsiblaivyti, vanduo vampyrei buvo tikras vaistas. Bare pasileido gera daina, o per ją norėjosi šokti. Veronica tikrai nesiruošė prieš visus žmones šokti, tad vietoje palingavo rankomis.
- Gera ši daina.- Tarstelėjo linksmai.
Eiti iš čia, dar tikrai nesiruošė, daina pakėlė kažkiek merginai nuotaiką. Barmenas vis siūlė Veronicai gėrimų ir tai buvo labai, labai keista. Keisti šie žiobarai. - Pasakė sau mintyse su neaiškia išraiška.

[Selena Lawrenz]

  Selenos auksą primenančios akys nukrypo į beveik tuščią vyno taurę, pačios Magijos ministerijoje dirbančios panelės rankoje. Ši gurkštelėjo gėrimo ir mėgavosi jo skoniu. Alkoholike kažkokia patapau... - pamintijo ir šyptelėjo. Negalėjo slėpti, vylėsi, kad tokiomis mintimis, žaidė tik pati su savimi, juk nuo kelių taurių vyno, tamsiaplaukė negalėjo tokia tapti. Bent jau galvojo, kad tai nebuvo įmanoma.
  - Hm... - nesuvokusi, kad sulaukė atsakymo į seniau užduotą klausimą, prakalbo, nors tamsiaplaukės žodžių, išgirdusi nebuvo. - Įdomu, - neužtikrintai pridūrė. Šią sekundę galėjo tikėtis, kad rudaakė nepaklausė, kažko jos pačios, bet neužtikrintai atsakė į tariamai užduotą klausimą: - Aš čia nebuvusi, - netikra šypsena papuošė, Lawrenz veidą ir ši pagiežingu žvilgsniu pažvelgė į šalimais stovinčią merginą. Alkoholikai nebuvo mėgstamiausia, Isabellos draugija, tad ši nusprendė, su šia, taip pat neužsižaisti. Selena nė už ką netroško, kad viskas baigtųsi taip pat, kaip su Sabrina. Magijos įstatymų priežiūros departamento vadove dirbanti panelė nežymiai nusipurtė, prisiminusi tą dieną. Ir, kas tada aštuoniolikmetei pasimaišė galvoje, kai elgėsi, taip neatsargiai ir nelogiškai? Jau buvo užsirašiusi, kad daugiau gyvenime taip nesielgtų ir vylėsi, kad jos pavyzdžiu paseks ir kiti.
  - Aha, graži, - sutiko su vyresne, nei ji panele ir nieko daugiau nelaukusi patraukė baro „Alchemikas“ durų rankeną, nė neatsisukusi atgal, kulniavo Magijos ministerijos link. Šios dienos pasivaikščiojimas nebuvo tobuliausia idėja, kurią galėjo sugalvoti mergina.

[Veronica Spellman]

Vis dar klausiusi šios nuostabios muzikos, sėdėjo ir galvojo. Galvojo, ką ji čia veikia ir išvis, ar neatrodo, kaip kokia valkata? Ilgai čia būti jau nebenorėjo, o pamačiusi, jog nepažįstamoji išėjo, išvis nuliūdo. Kokie keisti tie žmonės.
-Iki,- Nuliūdusiu tonu, atsisveikino vampyrė. Ji stojosi nuo ten kur sėdėjo ir atsisėdo visiškai šalia baro, kur barmenas dalino visokiausius gėrimus. Pasiėmė dar vieną taurelę vyno, išgėrė šiandien gal kokias šešias. Galva sukosi, akys merkėsi. Reikėjo geros valandos numigti. Energijos taip pat, visiškai nebebuvo. Duodavo energijos arba sveikas maistas, kurio visiškai negaudavo, arba kraujas. Veronica vis žiūrėjo į žmogaus kaklą. Aš mirsiu, jeigu tai padarysiu. Spellman ir vėl nusuko žvilgsnį toliau. Tada, atsisuko ir netikrai šyptelėjo. Taip, ji nebeištvėrė. Mergina nusitempė barmeną, kur nėra žmonių ir apsižliumbusi, kando į kaklą. Pasisotinusi, vos nenualpo ir išbėgo iš baro.

[Auris Senkleris]

Siaubinga. Siau-bin-ga... Nyku, tuščia. Mintys, kurios sukosi vaikino galvoje buvo tokios juodos. Ne, pilkos. Liūdnos.
Aplinkui šurmuliavo žmonės. Baras buvo puikus ir prabangus. Tik ką atsidarė. Slinko vakaras.
Auris sėdėjo ir žvelgė pro langą. Neturėjo supratimo kaip viską reikės pasakyti Alanui.Kaip jam pasakyti, kad šį rytą jo sesuo mirė. Širdis neatlaikė, nieko nepavyko padaryti. Karštis kilo ir kilo, o ji buvo dar visai maža. O juk jie visur bastydavosi kartu. Kai pusbrolis išvyko mokyklon, Frederika nusiminė. mergaitei buvo liūdna vienai. O dabar...
Auris beveik visada gyveno šeimos dvare. Po motinos mirties čia persikraustė su tėvu. Amyras Senkleris niekada ir neatsigavo po žmonos žūties. Tėvas buvo dar vienas vaikino galvos skausmas.
Na, bet dabar ne tame esmė... Jis kilstelėjo viskio stiklą prie lūpų. Per kūną nuvilnijo jo sukelta šiluma. Auris mintyse dėliojo žodžius, dėliojo...
Alanas dardėjo traukiniu iš mokyklos. Jau greit reikės keltis nuo šios kėdės ir vilkti savo sumedėjusias kojas į stotį. ir pasitikti jį. Alano tėvai dabar rūpinosi laidotuvėmis. Motina raudojo, visai sunyko, kai mergaitė mirė. Atrodo net papilko išgirdusi šitai. Tuo metu, ji trumpam buvo sugrįžusi namo, norėjo paimti kelis daiktus, nes šiaip dienas leido prie dukters. Ir tada, gavo žinią apie tragediją.
Auris trenkė tuščią stiklą ant stalo. Žinojo kiek jis kainuoja, todėl paliko pinigus ant staliuko ir atsistojo.
Išėjo iš baro ir patraukė į laukiamąjį. Norėjo, kad Alano dar ten nebūtų. Bet iškart pamatė berniuką. Tas stovėjo ir žvalgėsi ko nors iš savų, keleivių minioje. Auris lėtai priėjo prie pusbrolio.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh beprotiškai jaudinosi. Vos pradėjo žurnalistikos studijas Magijos žinių redakcijoje, iš karto pateko į šią sudėtingą situaciją. Ji teturėjo būti klausytoja. Daug labiau patyrusi žurnalistė turėjo kalbinti šiandienos pašnekovę. Ji, Deoiridh, turėjo būti tik pasyvi stebėtoja. Tai turėjo būti viskas, ką reikės padaryti. Deja, vos prieš kelis mėnesius Hogvartsą baigusi jauna ragana turės susitikti su tos pačios mokyklos direktore akis į akį. Kolegė susirgo, o "tokiam užimtam žmogui siūlyti keisti susitikimo laiką yra tiesiog nemandagu - ypač tik prasidėjus naujiems mokslo metams." O argi mandagu versti dar tik pradėjusią mokslus jauną merginą šitaip jaudintis? Deoiridh nė kiek neabejojo, kad visiškai susimaus.
Visų pirma, kaip kreiptis? Arwen? Direktore? Profesore Evenstar? Žinoma, visai bloga ji būti negalėjo - vis dėlto davė Matthew darbo vietą jau ne vienerius metus. Ne, buvusi grifė bijojo ne to, kad... Na, ji bus pikta ar kuo nepatenkinta. Tai buvo pagarbi baimė žmogui, su kuriuo niekada neturėjai reikalų, bet kuris užėmė aukštą postą. Nežinia, kas būtų blogiau - kalbinti Hogvartso direktorę ar Magijos ministrę.
Kad ir kaip ten būtų, dabar Deoiridh sėdėjo bare "Alchemikas" ir laukė pasirodant Arwen. Dalį klausimų gavo iš kolegės, bet spėjo, kad jų reikės daugiau. Ar tai reiškia, kad teks pačiai galvoti, ko paklausti? Kaip ji gali kažko klausinėti, kai tikrai bijos ir žodį pratarti? Nežinia, ko profesorė Evenstar prisiklausė iš Hogvarsto mokytojų. Vis dėlto retas kuris ją būtų pagyręs. Tiesą sakant, buvo smalsu, ar ji žino apie Matthew Turner ir Deoiridh ryšį, bet tai buvo dar viena neliečiama tema.
Prie merginos priėjusi padavėja pasiūlė užsisakyti ko išgerti, bet ji tik papurtė galvą. Ir taip pernelyg jaudinosi, tad nė kiek neabejojo, kad užsisakiusi bet kokio gėralo būtinai apsilaistytų ir taip tik dar labiau apsikvailintų.
Žvilgtelėjusi į laikrodį pamatė, kad Hogvartso direktorė tuoj turėtų pasirodyti. Kelis kartus nurijo seilę, bet tai nepadėjo nusiraminti. Kuo baigsis šis keistas susitikimas?..

[Arwen Evenstar]

Prieš savaitę gautas laiškas pelėdų paštu Arwen suintrigavo. Tai nebuvo pirmas kartas, kai Magijos žinios paprašo jos duoti interviu, bet paprastai to neprašydavo daryti vos mokslo metams prasidėjus. Šiais mokslo metais dar nieko intriguojančio nespėjo įvykti, kas galėtų pritraukti žurnalistų dėmesį, tad Arwen į Kings Kroso stotyje esantį barą atėjo ne tik norėdama pasitarnauti visuomenei, bet ir smalsumo vedama - kokia bus interviu tema ir ko nori žurnalistai šį kartą?
Pokalbiui pasirinkta vieta ją taip pat stebino - žiobarų baras jos manymu nėra pati geriausia vieta pokalbiams apie magišką pasaulį. Juk bet kas gali nugirsti ir susidomėti, teks galvoti, ką sakau. Vienas dalykas, susijęs su baro „Alchemikas“ vieta, ją džiugino - jis įsikūręs Kings Kroso stotyje, tad labai patogu čia atvažiuoti Hogvartso ekspresu tiesiai iš pilies. Traukinys praverčia, kai Arwen nori pakeisti darbo vietą, kadangi važiuodama į Londoną ji dar gali sutvarkyti krūvą reikalų, kurių nenori daryti kabinete. Aplinkos pakeitimas padeda pažvelgti į situaciją iš kitos pusės, o pro traukinio langą skriejantys vaizdai atpalaiduoja. Tad ir šį kartą Arwen pasirinko kelionę traukiniu, o ne keliavimą oru.
Vos išlipusi iš traukinio, Hogvartso direktorė iškart patraukė baro link. Atidariusi sunkias duris, ji pateko į jaukią, prabangią aplinką. Raudonmedis jai patiko - pridėjo rafinuotumo. Tokioje patalpoje ji gerai jautėsi, o būtent šį kartą gera savijauta buvo reikalinga, kadangi padėjo išlikti savimi.
Arwen paklausė ją pasitikusio baro darbuotojo, kuris staliukas rezervuotas jai laišką atsiuntusios burtininkės vardu. Priėjusi prie jai nurodyto staliuko, pamatė merginą, kurią jau buvo mačiusi anksčiau.
- Labas vakaras, - pasisveikino Arwen, sėsdamasi prie stalo. - Jūs tikriausiai iš „Magijos žinių“?

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Jaudulys kilo ir, regis, neplanavo atsiremti į kažkokias lubas. Atrodė, kad tuoj atsitiks kokia nors nesąmonė, ir Deoiridh apsikvailins taip, kad norėsis skradžiai žemę prasmegti. Žinoma, anksčiau ar vėliau ji vis tiek susimaus. Kažin ar spės paklausti bent vieno klausimo? Baisiausia buvo tai, kad buvo čia visai viena. Kažkodėl staiga visi pasidarė tokie užsiėmę, kad negalėjo palydėti pradedančiosios žurnalistės į tokį sudėtingą interviu? Deoiridh tvirtai apsisprendė mesti šitą kvailą užsiėmimą. Ko gero, bus trumpiausiai žurnalistės karjerą tęsusi darbuotoja, bet koks vis dėlto skirtumas? Šis darbas kelia pernelyg daug streso.
Pakėlusi akis pamatė, kad profesorė Evenstar jau yra viduje ir eina tiesiai link jos. Juto kylančią paniką, bet tiesiog neturėjo kur dėtis. Negi imsi ir paspruksi? Kad ir kaip to norėjosi, šitaip pasirodyti prieš Hogvartso direktorę nesinorėjo.
- La… - bandė pasisveikinti Deoiridh, bet balsas kažkur dingo. Teko atsikrenkšti ir mėginti dar kartą: - Labas vakaras. Taip, iš… “Magijos žinių”.
Ar ji išties buvo iš “Magijos žinių”? Na, gal ir taip, bet tai skambėjo labai jau keistai. Dabar reikėjo pradėti pokalbį, tik, deja, “žurnalistė” nė neįsivaizdavo, kaip tą reikėtų padaryti. Ar paimti ir klausti? Ar reikia kažkokios įžangos?
- Aš dar tik mokausi, - negarsiai pratarė. Vylėsi, kad tai bus užskaityta kaip įžanga, jei tokia yra reikalinga. O jeigu jos nereikia, galbūt direktorė supras, kodėl Deoiridh taip jaudinasi? Mergina žvelgė į popierius, ant kurių buvo surašyti klausimai ir instrukcija, kaip reikėtų elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Visko buvo pernelyg daug, tad buvusi grifė tiesiog neteko vilties. Reikėjo kuo greičiau užbaigti šitą kančią ir keliauti namo.
Dar kartą krenkštelėjusi Deoiridh galų gale prisivertė paklausti:
- Šiais mokslo metais Hogvartse yra nemažai jaunų ir nepatyrusių profesorių. - O juk aš galėčiau būti viena iš jų… - Ar tai netrikdo mokymo proceso? Vis dėlto kiekvienas mokytojas turi savo stilių, akcentuoja skirtingus dalykus. Ar nėra jaučiama suprastėjusi rezultatų kokybė?
Visą tą laiką, kol šnekėjo, Deoiridh spoksojo į popierius. Be galo bijojo pažvelgti į direktorę. Vis dar neįsivaizdavo, kaip reikėtų į ją kreiptis, jeigu netyčia prireiktų. Be to, neįsivaizdavo, ar Arwen ją prisimena. O jeigu prisimena, ar tai buvo priežastis, kodėl ji sutiko? Vis nerasdama atsakymų į šiuos sudėtingus klausimus mergina ir toliau spoksojo į popierius ir laukė Hogvartso direktorės atsakymo.

[Arwen Evenstar]

Gavusi patvirtinimą, kad atėjo į reikiamą vietą, Arwen atsitraukė kėdę ir atsisėdo priešais jaunąją merginą. Burtininkė labai gerai matė, kad mergina jaudinasi, tad pasistengs nepastatyti jos į nepatogią padėtį, kurioje ji nesmagiai jaustųsi. Išgirdusi, kad mergina dar tik mokosi, Arwen padrąsinamai jai nusišypsojo. Jei interviu su manim yra jai pirma užduotis darbe, nuoširdžiai jai nepavydžiu, - pamanė burtininkė. Ir išties, jos manymu, pirmąją užduotį galėjo jai skirti kažką lengvesnio - kokį nors niekam nežinomą dainininką ar parduotuvės savininką, o ne Hogvartso direktorę.
- Norėčiau jūsų firminio kokteilio „Alchemikas“, - paprašė Arwen priėjusio padavėjo. - Jeigu galima, su daugiau ledo ir citrinos. Ir kokių nors užkandžių, derančių prie kokteilio. Parinkite savo nuožiūra.
Padavėjui nuėjus, burtininkė nužvelgė „Magijos žinių“ žurnalistę. Ji tikrai buvo matyta ir Arwen nusprendė, kad ši beveik garantuotai pabaigė Hogvartsą. Bet, nenorėdama sukelti merginai dar didesnio jaudulio, nieko jai nesakė ir neklausė. Jei norės, pati pasisakys, pagalvojo moteris.
- Taip, išties šiais mokslo metais nemažai naujų veidų profesorių tarpe, - patvirtino žurnalistės žodžius Hogvartso direktorė. - Aš tikiu, kad kiekvienas yra vertas gauti galimybę išbandyti save naujoje veikloje, tad neatmetu nei vieno pradenčiojo profesoriaus kandidatūros. Ne taip svarbu, kuo užsiėmė kandidatuojantis asmuo iki tol, man svarbiausias jo noras savo žiniomis pasidalinti su jaunaisiais burtininkais.
Burtininkė padarė pauzę, kadangi grįžo padavėjas, atnešęs jai didžiulę taurę geltono gėrimo, su riekele citrinos ant taurės krašto. Pažadėjęs užkandžius atnešti už kelių minučių, jis pasišalino. Arwen svarstė, kiek daug jis nugirdo iš jos pasakojimo, ir suprato turinti atidžiau rinkti žodžius ar bent prieš kalbėdama apsižvalgyti, ar neateina koks žiobaras. Labai pavojinga tokioje vietoje rengti susitikimus, kuriuose kalbama apie magijos mokyklą, burtus ir magijos pasaulio bendruomenę, pamanė Hogvartso direktorė. Kažkam trūksta atsakingumo.
- Žinoma, mokymo procesas sklandesnis, kai pamokas veda labiau patyrę profesoriai, tačiau, kaip ir sakiau, kiekvienas nusipelnė šanso nuo kažko pradėti, - toliau tęsė Arwen. - Net neabejoju, kad kiekvienas naujas profesorius, pasišovęs išmokyti jaunuomenę kažko naujo, įvertino visus šio darbo aspektus ir priėmė sprendimą atsižvelgdamas į šio darbo pliusus ir minusus. Aš pasitikiu jais ir linkiu jiems visokeriopos sėkmės, - nusišypsojo merginai Arwen.
Burtininkė pakėlė taurę ir gurkštelėjo šalto gėrimo. Šis buvo toks, kokio ji ir tikėjosi - rūgštus, ganėtinai šaltas, prisotintas burbuliukų. Citrusinių vaisių derinys niekada nenuvilia, - pamanė ji. Nors ir nebuvo pratusi prie žiobarų virtuvės, bet šį kartą barmenas neprašovė ir netgi pranoko save.
- Na, o dėl rezultatų kokybės… - tęsė burtininkė, - Kartais tenka kažką paaukoti siekiant kitų, didesnių tikslų ateityje. Tikriausiai nelabai ką pasiektume, jei kliautumėmės vien tik patyrusiais darbuotojais ir nesuteiktume šanso naujokams. Argi ne taip?, - atsakė į paskutinį jai užduotą klausimą mokyklos direktorė ir nusišypsojo pašnekovei.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Iš to, kaip Hogvartso direktorė kalbėjo su padavėju, Deoiridh nutarė, kad ji jaučiasi visiškai laisvai ir užtikrintai. Na, žinoma, juk čia jos koks penkišimtasis interviu šiais metais... pagalvojo škotė vis dar nesiryždama pakelti akių. Geriau jau spoksoti į stalą ir apsimesti, kad viskas, kas čia vyksta, būtent taip ir buvo suplanuota.
Laimei, profesorė Evenstar, regis, buvo nusiteikusi išsamiai aptarti užduotus klausimus. Deoiridh visiškai nenorėjo, kad interviu susidarytų iš vieno žodžio atsakymų. Tai užtruktų pernelyg mažai laiko, ir ji paprasčiausiai pasimestų.
Labai knietėjo pasidomėti, ar ir pati turėtų šansą įsidarbinti Hogvartso profesore, bet nutarė, kad toks klausimas būtų pernelyg įžūlus, tad taip ir liko neištartas. Kaip ir daugelis kitų dalykų, kuriuos norėjosi pasakyti. Tiesą sakant, norėjosi pasišnekėti visai ne apie tai, ką vėliau būtų galima publikuoti "Magijos žiniose". Deja, surašyti klausimai tiesiog badė akis, o tai neleido visiškai užsimiršti.
Direktorei užsiminus, kad labiau patyrusių profesorių pamokos yra sklandesnės, Deoiridh vos neprunkštelėjo. Nereikėjo net eiti į herbologiją, kad sužinotum, kas ten dedasi. Tos pamokos, sakykime taip, nebuvo itin sklandžios. Vis dėlto menkinti tėčio mergina neketino, tad mandagiai patylėjo.
Deja, ji nė neįsivaizdavo, ar ištartas klausimas yra retorinis, ar vis dėlto kažką atsakyti reikėtų. Nežinojo, kuris variantas būtų labiau nemandagus, bet vis dėlto nusprendė patylėti. Blogiausiu atveju bus galima tikėtis, kad direktorė tai palaikys tiesiog persigandusios jauniklės jauduliu.
- Jauni profesoriai turbūt pasiūlo modernių mokymo metodų ir šviežių idėjų? - galiausiai pratarė ji. Atrodė, kad į galvą atėjo visai protinga mintis, ką galėtų pasakyti. Deja, vos tik žodžiai paliko lūpas, atrodė, kad visiškai nusišnekėjo. Laiko atsuktuvo kišenėje neturėjo, tad teko viltis, kad profesorė Evenstar nepradės atvirai tyčiotis.
- Jeigu jums tektų imtis profesoriavimo, ką darytumėte kitaip nei daro dabartiniai profesoriai? - paklausė žvilgtelėjusi į lapelį. Dabar atrodė, kad ten klausimų parašyta siaubingai daug. Tiesą sakant, norėjosi kuo greičiau nešdintis. - Kokį dalyką pasirinktumėte dėstyti?
Jeigu ji anksčiau yra dirbusi profesore, tu ką tik gražiausiai apsijuokei mintyse pasakė sau Deoiridh ir pajuto, kaip jaudinasi. Atrodė, kad viskas tampa vis blogiau ir blogiau. Šią akimirką nė kiek neabejojo žurnaliste nedirbsianti. Kažkokiu būdu užbaigs šitą interviu, o tada pamirš, kad "Magijos žinios" iš viso egzistuoja. Pagaliau prisivertė pakelti akis į pašnekovę ir su juntamu jauduliu laukė jos atsakymo.

[Arwen Evenstar]

Visus tuos metus, kai vadovauja Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklai, Arwen yra davusi ne vieną interviu. Klausimai nuolat būna panašūs - apie naujus ir jaunus profesorius, jiems suteikiamą šansą parodyti, ką sugeba, apie mokymo kokybę ir panašiai. Girdėdama vis tuos pačius klausimus, Arwen nenorom pradėjo svarstyti, koks iš tiesų yra žurnalistų tikslas kasmet ją kalbinti ir klausti tų pačių dalykų. Galbūt įsivaizduoja, kad mano nuomonė pasikeis, ir lygina atsakymus bandydami atrasti kažką kompromituojančio, svarstė mokyklos direktorė. Jau seniai baigėsi laikai, kai žurnalistams buvo įdomi ji pati, jos pomėgiai ar lūkesčiai, dabar liko tik dirbtinis susidomėjimas švietimo sistema ir, atrodo, tik įprotis bent kas metus ją pakalbinti.
Prieš atsakydama į kitus jai užduotus klausimus, Arwen pasimėgavo kokteiliu, dėjosi rimtai galvojančia, nors atsakymą mokėjo bene mintinai, ir galiausiai pasakė:
- Žinoma, kiekvieno profesoriaus mokymo metodai yra unikalūs, tikriausiai nerasite dviejų profesorių, tą pačią medžiagą dėstančių identiškai. Jauni profesoriai, kaip ir prideda jaunuomenei, įneša naujų idėjų ir pateikia jiems žinomą patirtį išskirtinai, kad tik sudomintų mokinius.
Atsakiusi į pirmąjį klausimą, Arwen padarė pauzę, kad žurnalistė galėtų jį įsidėmėti. Kur tas padavėjas su užkandžiais? Tikiuosi, kad jų nepamiršo, pamanė burtininkė.
- Per eilę metų, kai dirbu Hogvartse, man ne kartą teko imtis profesoriavimo. Dėsčiau magijos istoriją. Ar tokia informacija nėra įrašyta mano dosjė?, - nusistebėjo Arwen. - Mano tikslas visuomet buvo perteikti mokiniams kuo daugiau žinių ir geriau paruošti juos gyvenimui. Tad jei vėl grįžčiau dėstyti, mano pamokose nebūtų pasižaidimų, kuriuos mokiniai taip mėgsta, bet iš kurių yra mažai naudos, ir tik svarbiausia informacija iš mano dėstomo dalyko. Beje, neatmesčiau galimybės dėstyti kerėjimą, jei būtų toks poreikis.
Burtininkė jautė, kad buvo šiek tiek gruboka su šia jauna mergaite, kuri tik dirbo savo darbą. Ji įtarė, kad klausimus jai  paruošė kažkas kitas ir ji pati tikriausiai nesijaučia jaukiai sėdėdama čia su ja ir tuos klausimus skaitydama.
- Matau, kad nieko neužsisakėte, - bandydama užglaistyti savo pačios sukeltą nesmagią atmosferą po paskutinio atsakymo paklausė Arwen, šiek tiek pakreipdama galvą į tuščią vietą ant stalo pašnekovės pusėje. - Gal galiu jus kuo nors pavaišinti? Kokteiliai šiame bare ganėtinai skanūs, jei nesate prieš žiobarų gėrimus.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Stojusi tyla galėjo reikšti labai daug. Galbūt Deoiridh uždavė velniškai gerą klausimą, į kurį atsakant reikia gerai pagalvoti. O gal priešingai - galbūt tas klausimas buvo užduotas daugybę kartų, ir Hogvartso direktorė bando nepradėti tyčiotis? Ne aš sugalvojau tuos klausimus beviltiškai pagalvojo ir pakėlė akis tarsi norėdama pasiteisinimą išreikšti garsiai. Vis tik nespėjus to padaryti profesorė Evenstar pagaliau pateikė atsakymą. Jis buvo pakankamai paprastas, kad Deoiridh suprastų: nebuvo tas klausimas toks jau geras, o ilgos tylos priežasčių būtų galima atrasti daug. Problema ta, kad jų, ko gero, žinoti visai nesinorėjo.
Nespėjus apsispręsti, ar reikėtų į moters ištartus žodžius kažką atsakyti, atsklido dar vienas atsakymas. Štai jis privertė Deoiridh tirštai išrausti ir pasijusti dar nepatogiau. Žinoma, šį klausimą ji taip pat gavo iš labiau patyrusių kolegų, bet kodėl jie negalėjo pasirūpinti, kad praktikantė taip neapsikvailintų? Rudaplaukė nuleido akis ir nuoširdžiai troško iš čia išnykti. Deja, to neleido nei mandagumas, nei pareiga pabaigti tai, kas pradėta.
- Ar jums mokykloje šie dalykai sekėsi geriausiai? - perskaitė klausimą iš lapelio. Ir vėl apsikvailino, dėl šito nė kiek neabejojo. Ir puikiai suprato, kad šį kartą kalta tik ji pati. Vis dėlto pakelti akis į tą, kuri vos prieš kelis mėnesius buvo jos direktorė, visiškai nesinorėjo. Geriau jau spoksoti į prakeiktą popiergalį, prirašytą pačių kvailiausių klausimų.
Netikėtas pasiūlymas dar labiau išmušė iš vėžių. Deoiridh mažiausiai rūpinosi savo norais. Jai buvo svarbiau nepasirodyti tik storžieve neišauklėta mergiote ir visiškai neapsikvailinti, nors tą juto jau labai sėkmingai padariusi. Tad ką daryti dabar? Jeigu atsisakys, ar tai bus kuklumas, ar nemandagumas? Deja, tokių dalykų buvusi Grifų Gūžtos auklėtinė visai neišmanė.
- Ačiū, mielai ko nors paragausiu, - galiausiai nedrąsiai atsakė ir atsargiai pakėlė akis. Jos nekantriai laukė dar vienas lapelyje išraitytas klausimas, bet tęsti pokalbį buvo pernelyg sunku. Bėda ta, kad Deoiridh net neįsivaizdavo, kiek profesorei Evenstar metų, tad čia vietos susimauti buvo daugiau nei pakankamai. Vis tik bandyti reikėjo, taigi mergina prabilo: - Ar jaučiate, kaip kinta mokiniai? Ar galėtumėte palyginti dabartinius Hogvartso moksleivius su tais, kurie mokėsi prieš dešimt ar dvidešimt metų? Galbūt jie mokosi geriau? Krečia daugiau išdaigų?
Vos ištarusi paskutinius žodžius Deoiridh prisiminė herbologijos pamoką, kurioje Matthew sulaukė netikėtos viešnios - tos pačios Hogvartso direktorės, kuri dabar tikriausiai stengiasi visiškai nesutrinti vargšės pradedančios žurnalistės. Kažkodėl pasidarė juokinga, tačiau škotė sutelkusi visas valios pastangas pasitenkino neryžtinga šypsena.